Taigi „energetiškai pakrauti“ akmenys su dubenimis ir kitais ženklais tarsi paliudijo, kad čia, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia ir kur tęsiasi V. Kudirkos aikštė, kažkada būta šventvietės. Ir visiškai tikėtina, jog kažkur netoliese buvo kraunami ritualiniai laužai ir deginami „visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai“, o vėliau gal net ir paprasti miestiečiai.

Malkos šventajai ugniai buvo imamos iš šventos giraitės, kuri nuo čia tęsėsi iki pat Žvėryno. Senovėje čia išties buvusi giria, tikriausiai tokia pat kaip Vingio parke ar Karoliniškių draustinio kalvose. Matyt, iškeliaujančiųjų su dūmais į Dausas čia radęsi daug, tad veikiai iš šventosios giraitės (lotyniškai lucus) beliko tik laukas.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( V )”

Pirmiausia parūpo išsiaiškinti, kur buvo ar galėjo būti Šventaragio slėnis, kur pagaliau jo ribos ir kokia šios vietos paskirtis. „Lietuvos metraštyje“  rašoma:

„Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje  būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų.

Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami <…> Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten savo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.“

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( IV )”

Be abejo, suvokti Vilnių, nepasiaiškinus padavimų ir legendų prasmių, būtų tas pats kaip aprašinėti kokią nors didikų giminę, neaptarus jos genealoginio medžio. Antai Vilniaus senamiesčio viduryje prie trikampės aikštelės pastatyta Paraskevos Piatnicos cerkvelė. Jos sienoje juodo akmens plokštėje įrašyta, kad čia anksčiau buvusi Ragučio šventykla. Po trejeto šimtmečių dar esą caras Petras Pirmasis čia pakrikštijęs negriuką Hanibalą – Aleksandro Puškino protėvį.

Patyrinėjus šias vietas virgulėmis, aptikta, kad per trikampę aikštę praeina plati energetinė juosta iš pietų į šiaurę ir atgal, t.y. nuo Aušros Vartų iki Arkikatedros.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( III )”

Apie geologinį Vilniaus apylinkių pamatą neturėjome nė menkiausio supratimo, kol vos ne atsitiktinai susidūrėme su Rasa Apirubyte, kuri, pasirodo, anksčiau buvo dirbusi geologijos tarnyboje, o dabar kavą kaip ir aš pamėgusi pensininkė. Prie kavos puodelio kitoje stalelio pusėje sėdėdama nugirdusi, apie ką mes galvas sukišę kalbamės, ji pasisiūlė mums padėti ir pirmiausia aprūpino Vilniaus požemio vandenų žemėlapiais.

Mat darant jų gręžinius aptikta ir geologinių sluoksnių įtrūkiai, pro kuriuos ir išsiveržia patys stipriausi energetiniai pulsavimai iš Žemės branduolio, pranokstantys standartines reikšmes. Taigi atsiranda anomalijos?

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( II )”

Mane jau senokai domino klausimas, kodėl būtent tokioje, o ne kitoje vietoje įsikūrė Vilnius. Negi tik geografinė padėtis – upės brasta, sausumos prekybos kelių kryžkelė ar nuotolis nuo priešiškų tautų – lemdavo miesto likimą? O gal tai nulemdavo ir ypatinga bioenergetinė bei geomantinė aplinka, kitaip sakant, geologinė sandara? Gal būtent ji ir paskatindavusi žynius įkurdinti tokiose vietose šventyklas, o prie jų vėliau rasdavosi ir gyvenvietės.

Ir dar – kodėl Vilnius kaip šventoji vieta traukia ne tik lietuvius, baltarusius bei lenkus, juk net žydai jį vadina tokiu garbingu vardu – Šiaurės Jeruzale?

Vargu, ar būtų atsivėrusios galimybės tokiems tyrimams, jeigu vienas įdomiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų Artūras Raila nebūtų pradėjęs meninio projekto „Žemės galios“, kurio tikslas ne tik parodyti žmogaus ir gamtos vienybės grožį, bet ir fotopaveikslų, specialių žemėlapių bei kitų meninių (ir ne tik meninių) priemonių dėka skatinti darną tarp žmogaus ir pasaulio.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( I )”