Britų žvalgyba

Londonas, birželio 19 d. (dpa-ELTA). Ir Rusijos, ir Ukrainos pajėgos tikriausiai susiduria su „kintančia“ morale ir dezertyravimu, praneša Jungtinės Karalystės gynybos ministerija, remdamasi žvalgybos tarnybų informacija.
 
„Tikėtina, kad pastarosiomis savaitėmis Ukrainos pajėgose buvo dezertyravimo atvejų, tačiau labai tikėtina, kad Rusijos karių moralė tebėra ypač problemiška“, – rašo ministerija, tviteryje pateikdama naujausią informaciją.
 
„Ir toliau pasitaiko atvejų, kai ištisi rusų daliniai atsisako vykdyti įsakymus, o tarp karininkų ir jų karių kyla ginkluoti susirėmimai“, – priduriama pranešime.
 
„Žemą Rusijos karių moralę lemia prastas vadovavimas, ribotos galimybės rotuoti dalinius, labai dideli nuostoliai, kovinis stresas, prasta logistika ir darbo užmokesčio problemos“, – rašo ministerija. Taip pat tikėtina, kad dauguma įvairaus rango Rusijos karių vis dar nesupranta karo tikslų.
 
Pranešime sakoma, kad pastarosiomis dienomis abi pusės „tęsė sunkiosios artilerijos apšaudymus“ Sjeverodonecko šiaurėje, rytuose ir pietuose, o „fronto linija mažai keitėsi“.
 
JK vyriausybė nuo pat karo Ukrainoje pradžios reguliariai skelbia naujausią žvalgybos informaciją. Maskva kaltina Londoną vykdant kryptingą dezinformacijos kampaniją.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2022.06.20; 05:04

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Nenorėjau rašyti šių eilučių, tikrai nenorėjau. Išporvokavo. Išprovokavo vakaryščiai TV reportažai dėl 346 000 piliečių parašų. Ne tiek savarbu dėl ko jie. Svarbu, kaip į juos sureaguota. Iš karto prispažįstu, kad esu tradicinės orientacijos, bet nesu homofobas. Nors gal kai kuriems amoraliai besielgiantiems ir esu. Viskas priklauso nuo požiūrio. Netoleruoju melo ir apgaulės bei arogantiškų narcizų. Kaip gali būti tolerantiškas tokiam elgesiui, kai grasinimas nužudyti lenkų tautybės Lietuvos pilietį Voldemarą Tomaševskį, ką viešai padarė tūlas Arūnas Valinskas. Bet, pasirodo, jiems galima. O mane gali apšaukti homofobu, kad juos kritikuoju.

Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labiausiai mane sujaudino ir net supykdė etatinio žiniasklaidos Konstitucijos aiškintojo pono  Vytauto Sinkevičiaus vakarykštis komentaras TV. Jis iš aukšto tarė: …kelių šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių parašus galima išmesti į šiukšlių dėžę… Ir taip viešai kalba buvęs Konstitucinio teismo teisėjas. Kaip su tokiu savo tautiečių vertinimu išvis galima buvo būti KT. Žinote, kad galima. Nes ten moralė – ne jų pasaulio dimensija. Jie ją sutrypė, kai 2001 metais sau pasikėlė algas, kurios buvo sumažintos dar premjero G.Vagnoriaus siekiant sušvelninti 1998 m. Rusijos krizės pasekmes. Nuo tada moraliniai kriterijei šiai insititucijai sunkiai suvokiami. Politikų paskendusių tarpusavio intrigose dėka Konstitucinis teismas pats peržengė jam nubrėžtas LR Konstitucijos ribas, pradėjo ją ignoruoti bei savaip traktuoti ir net perrašinėti. Be to, ten gimė ir sunkiai sveiku protu suvokiama samprata – Konstitucijos dvasios. Kad nemažos dalies teisininkų požiūris į mus, plebėjus, yra niekinantis, manau, mažai ką stebina. Ponas V.Sinkevičius pasakydamas, kad piliečių parašai verti tik šiukšliadėžės, praktiškai išreiškė aiškią nuomonę, kur yra vieta tuos parašus padėjusių. Štai tokiems dalykams tikrai esu homofobiškas.

Tarp kitko, nemokamas patarimas mūsų žiniasklaidos atstovams. Būkite truputį gudresni ir nebekvieskite į savo, ypač žinių laidas, vis tų pačių komentatorių. Mes, jūsų žiūrovai iš anksto žinome, ką tas etatinis kalbėtojas pasakys. Pakalbinkite ir kitus, kad ir Konstitucinio teismo buvusius teisėjus, pavyzdžiui, Egidijų Šileikį, Augustiną Normantą ir kitus.

Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl piliečių peticijos. Negalima taip atsainiai ją atmesti kaip niekinę. Ją vertinti demokratinėje valstybėje privalome ne tik formaliais teisiniais aspektais. Tai didelės dalies valstybės piliečių pozicija ir visų pirma ją reikia gerbti. Manau, kad Seimas pirmiausia turi ne išsakinėti  išankstines nuostatas, kad tai šiukšlės. Seimas privalo: 1) Priėmęs tuos parašus sudaryti atskirą arba pavesti Etikos ir procedūrų komisijai, kuri 2) Objektyviai išnagrinėtų priežastis, kodėl tokia peticija išvis gimė 3) Tai paskelbtų viešai, o dar geriau, kad organizuotų diskusiją, kur abi pusės po lygiai galėtų pateikti savus argumentus. Svarbiausia sąlyga, kaip laimėjus rinkimus žadėjo premjerė, Seimo narė Ingrida Šimonytė ir TS-LKD pirmininkas Gabrielius Lansbergis, o jiems pritarė ponios Viktorija Čmilytė-Nelsien ir Aušrinė Armonaitė, kad Seimas elgtųsi pagarbiai su valstybės piliečiais, sugebėtų išklausyti visas puses ir gerbti nuomonių įvairovę. Net jei nebus patenkintas piliečių prašymas, tai turi būti padaryta kantriai ir solidžiai viską viešai paaiškinant.

O gerbiamam pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui – irgi nemokamas patarimas. Jūsų niekas neskriaudžia dėl jūsų lytinės orientacijos. Kaip norite, taip gyvenkite. Tai jūsų asmeninis gyvenimas. Bet nepamirškite, jog jūs, būdamas Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininku, atstovaujate ne tik savo homoseksualų bendruomenės teises, bet mūsų visų. Ir būkite malonus, gerbkite ir mūsų jausmus. Man Seimas – tai mūsų kovos už Nepriklausomybę simbolis. Ten mes buvome 1990 m.kovo 11 ir 1991 m. sausio 13. Mes jį buvome pasiruošę apginti savo gyvybės kaina. Tai būkite mandagesnis savo pasisakymuose ir savo dabartiniame darbe pastoviai neviešinkite, kartais keistomis išraiškos formomis, savo intymaus asmeninio gyvenimo. Juk mes to nedarome. Norėdami, kad mus gerbtų ir toleruotų. Pirmiausia privalome taip elgtis patys. Nestumkite „buldozeriu“ partnerystės įstatymo. Patikėkite, pralošite. Geriau ir naudingiau neskubant, organizuoti geranoriškas diskusijas, leidžiant pasisakyti visoms suintresuotoms pusėms. Be to, manau, kad jūsų komitetas negali nusišalinti nuo man baisaus skaičiaus, kai apie 600 000 Lietuvos piliečių gyvena skurde. Kas tai – ne žmogaus teisių pažeidimas? Arba darbas net ne už pilną mininamlią algą. O kiek Lietuvoje kainuoja teisingumas? Problemų su žmogaus teisėmis plačiają prasme valstybėje apstu. Todėl negalima spręsti tik daliai visuomenės aktualių problemų, paverčiant jas esminėmis.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Tik prieš kelias diena paskelbta visuomenės nuomonės apklausa. Tai jūsų nuomonei pritaria tik 8% apklaustųjų. O nuosaikesniam teisinių probelmų sureguliavimui gyvenančių ir vedančių bendrą namų ūkį net 42 %. Tai apie kokią homofobiją kalbame. Gal nereikia įsikibti tik į vieną variantą. Manau, naudingiausias kelias, tai kompromisų kelias.

Visiškai nesuprantamas ir Laisvės partijos teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos per LRT radiją išsakyti ketinimai, kad ji lyg tai ruošia pataisas, kai netinkamai pasakytas ar parašytas žodis homoseksualų atžvilgiu bus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas. Pasirodo, narkotikų prekybą – dekriminalizuosime, o už netyčia išsprūdusį žodį – sodinsime. Gal į tą naują kalėjimą, kurį jūs ruošiatės pastatyti?

Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gaila, bet dar tik 100 dienų veikiančiame Seime jau visa tirada patyčių savo rinkėjų atžvilgiu iš jo plūstančių. Net nesmagu rašyti apie mano Universiteto buvusio rektoriaus Artūro Žukausko akibrokštą. Jis arogantiškai nusprendžia, ką jis leis dalyvauti Švietimo komiteto posėdyje, o ką ne. Mat jam kai kurie žmones … žviegia… ir jis žviegiančių neįleis. Įdomu, kaip ponas profesorius ruošiasi iš anksto nustatyti, kurie „žviegia“, o kurie tik „kriuksi“. Manau, tokiais viešais pasisakymais atsiskleidžia mūsų politinio elito atstovų susireikšminimas ir prasčiokiškas elgesys. Tačiau po tuo slypi ir kai kas giliau. Štai aš koks galingas viršininkas, o kas jūs man – prastuomenė. Ar ne iš čia ir gimė nebesuvaldoma patyčių kultūra. Ir jeigu tai vertinsime atsainiai, ji dar labiau subujos, kol taps gyvenimo norma. Baisoka būtų gyventi tokioje visuomenėje. Net iškilų dvasinką Toliatą užsipulė už jo nuomonę. Tai ką – jau gyvename vienos tiesos ir vienos nuomonės karalystėje, o dar rusus ir baltarusius mokome. Gal ir patiems laikas susiimti ir susimastyti, į kokius klystkelius nuėjome…

Mūsų beliko tik 2,8 milijono. Gyvename labai Gražioje savo Tėvynėje. Kas gi mums atsitiko, kad per 31 atkurtos Nepriklausomos valstybės metus sugebėjome taip susvetimėti, taip susipriešinti. Nebegirdime vienas kito. Brukame tik savo tiesas. Nepamirškime – mes šioje Žemėje tik svečiai. Tai gal neeikvokime, mums suteiktos galimybės pasidžiaugti Gyvenimo pilnatve, mus iš vidaus naikinatiems pykčiams ir vaidams. Sustokime ir susimastykime, o gal vis tik naudingiau pabandyti tartis.

Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo narys, komiteto pirmininkas, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas

2021.02.24; 15:00

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Lenkija turi imtis „ryžtingų veiksmų“ dėl Europos Komisijos (EK) sprendimo neskirti ES miestų partnerystės programos lėšų šešioms Lenkijos miestų savivaldybėms, kurios priėmė prieš LGBT nukreiptas rezoliucijas, pareiškė Lenkijos teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro.
 
Už lygybę atsakingą eurokomisarė Helena Dalli tviteryje teigė, kad EK atmetė Lenkijos miestų prašymus skirti lėšas, nes „ES vertybės ir pagrindinės žmonių teisės turi būti gerbiamos valstybėse narėse ir valstybinių institucijų“.
 
EK atstovas Adalbertas Jahnzas atsisakė įvardyti, kurių miestų prašymai gauti finansavimą buvo atmesti, nes EK esą neatskleidžia informacijos apie nesėkmingas programos paraiškas.
 
Z. Ziobro teigimu, dėl tokio „neteisėto spaudimo ir neteisėtų Europos Komisijos veiksmų, Lenkijos Vyriausybės pareiga yra ginti savivaldybes“.
Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Ginsime teisę nuo neteisėtų ES veiksmų, kad apsaugotume teisinę valstybę“, – teigė Z. Ziobro.
 
Iki šiol apie 50 Lenkijos miestų ir miestelių savivaldybių, daugiausia šalies pietryčiuose, priėmė teisiškai neįpareigojančias rezoliucijas, nukreiptas „prieš LGBT ideologiją“. Šie sprendimai susilaukė prieštaringo vertinimo tiek Lenkijos viduje, tiek ir užsienyje.
 
Dar 40 savivaldybių priėmė panašias rezoliucijas, kuriose tiesiogiai neminima LGBT santrumpa, tačiau pasisakoma už „santuokos kaip vyro ir moters sąjungos apsaugą“ ir „vaikų apsaugą nuo moralinio sugedimo“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.30; 02:00

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Nuo pat „Sąjudžio” susikūrimo buvo kalbama ir žadama būti moraliais, atsisakyti privilegijų, elgtis kukliai ir svarbiausia politiką padaryti skaidrią ir atvirą.

Deja, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų negalime pasigirti nei vienu, nei kitu. Tačiau mane stebina ne netesėti pažadai. Tam yra objektyvių ir gan suprantamų priežasčių. Žmonės, norintys pakliūti į valdžią, dalinasi kaip minimum į dvi kategorijas: pirma, kurie veržiasi ten, siekdami patenkinti savo ego ir pasinaudoti valdžios suteikiamomis galimybėmis; antra mažesnė, bet realiai egzistuojanti grupė; tai žmones, kurie irgi turi ambicijų, bet jos nukreiptos į veiklą. Į tokią veiklą, iš kurios turi naudos pirmiausia bendruomenė – valstybė, o po to ir asmuo, kuriam malonu, kad jo idėjos, jo sugebėjimai, siekiai išsipildė ir gavo visuotinį pripažinimą.

Antros kategorijos politikų daugiausia buvo Aukščiausioje Taryboje. Jų yra ir dabartiniame Seime bei kitose valstybės institucijose. Jeigu tokių nebūtų-neegzistuotų valstybė. Ne be reikalo yra sakoma, kad pasaulį kuria idealistai. Jie išjuokiami, net niekinami, trypiami, bet jie eina tuo sunkiu akmenuotu keliu. Jų darbai ar idėjos dažniausiai pripažystamos tik jiems palikus šį pasaulį. Džiugu, kad jų yra. Gaila, kad, deja, jų mažuma. Apmaudu, kad tauta jų nevertina. Būtent apie tai ir noriu pakalbėti. Kodėl amoralūs, net nusikalsti linkę politikai turi gan didelį žmonių palaikymą. Apie juos daugiausia rašo žiniasklaida, kalba politologai, juos dažniausiai kviečia į TV laidas. Juos mato ir į juos lygiuojasi auganti karta. Ką išmoksta? Manau, aiškinti nereikia.

Nesinori tikėti paprasta diagnoze, kad dabartinėje Lietuvoje tampa nebemadinga būti moraliems, doriems ir visiškai nevertinamas intelektas bei išmintis. Juk be šių savybių gerai tvarkyti valstybės reikalus neįmanoma. Net paviršutiniškai žvelgiant į mūsų partinės sistemos ir reitingų kelrodes „žvaigždes” bei žiniasklaidos numylėtinius truputį mastantis savo galva turi kuo stebėtis. Net pačių partijų „vadai” teisti arba yra abejotinos, t.y. toli gražu ne skaidrios reputacijos.

Trečioje vietoje reitingų lentelėje besipuikuojančios LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas ne tik kad nesugeba pateikti vertų dėmesių idėjų, bet yra teistas už piktnaudžiavimą tarnyba, jam einant Vilniaus savivaldybės administracijos vadovo pareigas. Ir nors formliai jis bausmę atliko, bet ar kas gali paneigti galimybę, kad žmogus, paslydęs kartą, to nepakartos vėl gavęs atsakingas pareigas. Be to, juk kalba eina apie partijos vadovą, tai reikia suprasti, kad tokios abejotinos moralės lyderį išsirinkę partijos nariai arba nesupranta, arba tiesiog nusispjauna į viešai tos pačios partijos deklaruojamas skaidrumo, nepriekaištingos reuptacijos vertybines nuostatas.

O topinis politikas, ypač mėgstamas žiniasklaidos, darbo dartijos vadas Viktoras Uspaskichas. Matomai retas Lietuvoje gali atskirti, kada šis žmogus sako tiesą, o kada meluoja. Kartais susidaro įspūdis, kad jis pats jau nebeatsimena. Pradedant nuo neaiškios kilmės aukštojo mokslo diplomo ir baigiant vėl eilniu jo dosniai dalijamu pažadu, kad tapęs Lietuvos premjeru jis litovcus (čia jo terminas) padarys laimingais. Jis, beje, viešai buvo pažadėjęs nebegrįžti į politiką. Tik vėl eilinį kartą pamelavo. Jis elgiasi taip ciniškai ir kalba su mumis taip, lyg mes būtume avinų banda, kuri moka tik bliauti … viktoriukai ateiki ir mus išgelbėk… Elgesi taip, lyg visi pamiršo baudžiamąją bylą, trukusią  daugiau nei dešimt metų. Ir nors ir labai keistomis aplinkybėmis (kas vėl gi imtūsi paneigti, kad ne be aukštesnių galių įsikišimo) Lietuvos Apeliacinis teismas (kuriame STT, berods, rado neaiškios reputacijos teisėjų) panaikino Vilniaus apygardos teismo nuosprendį uždaryti poną Viktorą 4 metams į belangę, jį sušvelninant iki piniginės baudos. Teistumas vis tiek yra.

Tarp kitko ši mūsų „teisingumo” abrakadabra kada nors taps teisės mokslus studijuojančių studentų, antiteisingumo nagrinėjimo pavyzdžiu. Bet dabar jis eina į premjerus ir, kas ypač keista, kad jam į porą siūlosi tiek konservatoriai, tiek valstiečiai-žalieji. Ponai, ar nepriėjome liepto galą su garsiomis kalbomis apie aukštus moralės standartus. Juk jis ir jo partija buvo teisiami už daugiau kaip 24 milijonų litų nelegalių lėšų, panaudotų Lietuvos politinei sistemai užvaldyti. Ir, pagal VSD turimą medžiagą, kas galėtų imtis ir garantuotai paneigti, kad minimos lėšos, atkeliavę per ofšorinius bankus į vieną Latvijos banką, nebuvo siųstos Rusijos specialiūjų tarnybų.

Tokias prielaidas leidžia daryti ir iki dabar viešai nepaneigti tik keli pono V.Uspakicho biografijos faktai. Jis buvo nuo Lietuvos teisėsaugos pabėgęs į Rusiją. Kai Maskvos policijos buvo sulaikytas, Lietuvos valstybės teisėsaugos prašymu, jį iš areštinės išlaisvino būtent Rusijos spec. tarnybų atstovai. Negana to, jis pats LNK TV laidoje prisipažino, kad būdamas Rusijoje prašėsi politinio prieglobsčio. Tačiau pikantiški faktai tuo nesibaigia. Apie jo ryšius su Rusijos specialiomis tarnybomis esu girdėjęs būdamas Seimo NSGK pirmininku atliekant parlamentinį tyrimą, mums apie tai liūdijo VSD aukšto rango pareigūnai.

Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

O buvęs Seimo pirminkas Artūras Paulauskas viešai sakė, kad jis gaudavo gan daug informacijos apie jo ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Keista, bet V.Uspaskichas net nepabandė tai viešai paneigti ar ginti savo garbę ir orumą teisme. Matote, jam to ir nereikia. Kaip nebūtų keista, jį Lietuvos žmones „myli”. Tik jis pareiškė, kad grįžta į poltiką ir staiga darbo partijos reitingai šoktelėjo į neregėtas aukštumas, nors atrodė, kad ši partija jau numirusi. Matote, kokie tolerantiški mūsų žmones.

Ką žmones. Tolerantiški ir visi kaip vienas mūsų politologai, kurių priedermė būti nešališkiems ir apšviesti mus neišmanėlius, kam geriau pavesti tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Teistiems, neskaidrios reputacijos, amoraliems ar padoriems politikams. Mūsų politologai savo dažnuose benefisuose net nesumurkia, kad tokios moralės ir teistam bei susikompromitavusiam veikėjui, kuris ne tik Maskvoje, bet ir Briuselyje keikė Lietuvą, kad joje nėra teisybės, net nedera bandyti vėl dalyvauti politikoje.

O jei aš naivus ir nesuprantu šio amoralaus aukštojo pilotažo, kai ne tik S.Skvernelis bei G.Lansbergis, bet ir visiškai „išsilaisvinusi” Aušrinė Armonaitė nori su ponu V.Uspaskichu būti vienoje kompanijoje. Tai, ponai ir ponios, kam išvis kalbame apie moralią politiką šioje valstybėje. Tai tik pora pavyzdžių, o jų gana daug.

Juk nepamirškime, kad dabar teisiamas Eligijus Masiulis irgi turėjo aukštus reitingus ir buvo gan realus kandidatas į premjerus. O teisiamos partijos kaip liberalų sąjūdis ir suskubusi susilikviduoti tvarka ir teisingumas irgi nemažais reitingais puikuojasi. Ir vėl tai nagrinėdami politologai nieko amoralaus, nedoro čia nemato. Dažnai apie tai net neužsimena. Tai toks mažmožis, kuris net jų dėmesio nevertas.

Kaip niekas, nei politolgai, nei žiniasklaida nemato nieko blogo, kad TS-LKD lyderio G.Lansbergio šeima per gan trumpą laiką iš valstybės dotuojamo verslo susikrovė milijoninius asmeninius turtus. Tikrai nepvydžiu. Bet jeigu reikalaujame iš vienų, kad būtų moralūs ir skaidrūs, tai kodėl iš jų ne. Beje, ponas Gabrielius Lansbergis ir jo senelis Vytautas labai mėgsta kitus moralės ir etikos pamokyti. Tai būkite malonūs ir patys viską viešai atskleiskite. Pasakykite rinkėjams, o kiek gi iš tų milijonų gauta tiesiogiai iš valstybės? Jeigu tai moralu ir galima, tai nieko čia tokio. Prašome tik aiškumo. Tikrai apriore nekaltinu, gal taip ir reikia elgtis kapitalizme, jei yra galimybės? O be to, kaip matosi iš reitingų ir žiniasklaidos tylos, bent dalis Lietuvos žmonių tokiam praturtėjimui pritaria. Esu įsitikinęs, kad viską paaiškinti ir atskleisti privalo kievienas viešas asmuo vienodai.

Tai liečia ir valdančiosios daugumos lyderį Ramūną Karbauską dėl jo per „Agrokoncerną” valdomų virš 20 000 ha žemės sklypų. Juk įstatymas leidžia tik 500 ha. Tai kaip su likusiais – 19 500 ha? Manau, kad turime teisę žinoti ar tai teisėta. Matote, neturi būti tai kaip yra šiandien Lietuvoje. Jeigu tu manęs nelieti, aš neliečiu tavęs. Pagal LR Konstituciją prieš įstatymą visi lygūs. Deja, kaip matome iš pateiktų pavyzdžių taip nėra.Lietuvoje, jeigu esi įtakingas ir turtingas, gali elgtis kaip tinkamas.

O apie moralinę mūsų valstybės sveikatą galime tik padūsauti. Moralė, kaip taikliai (deja) pasakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, ne šio pasaulio dimensija. Jį perfrazavus būtų … moralė ir padorumas, ne Lietuvos politikos ir viešo gyvenimo norma… Gaila, bet kaip po to galime kalbėti apie kovą su korupcija, teisingumą vienodai visiems socialinį solidarumą ir drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis. Viešame gyvenime mes pamiršome, kas yra moralu ir amoralu, kas apgaulė ir melas. Viską bandome pateisinti tik teisinėmis kategorijomis. Bet juk nuo seno žmonės žino ir supranta, kas dora, o kas niekšinga. Ir kad niekšingai elgtis bei meluoti – GĖDA! Ir tai smerktina. Deja, pasklaidžius rinkiminius sąrašus matome visai kitą vaizdą.

Džiaugsmo įėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Džiaugsmo įėjimas. Slaptai.lt nuotr.

Tikrai nesuprantu, kas atsitiko mano Tėvynei, bet žinau vieną – ji sunkiai serga. Ir tai baisiau už koronovorusą. Ji serga lėtine labai sunkiai gydoma liga – ABEJINGUMU. Abejingumu moraliai, dorovei, šeimai, artimam, skurstančiam, vargšui ir svarbiausia savo ir savo vaikų Namams mūsų vientelei Tėvynei – Lietuvai.

Supraskime, brangūs tautiečiai, kad be dvasingumo, moralės, padorumo, teisingumo vienodo viesiems mes nesukursime bendro geresnio gyvenimo. Nes gyvenimas – ne tik pinigai, tai visų pirma žmogiškumas. O ši sąvoka, mano supratimu apima viską, apie ką čia bandžiau pasakyti. Atėjo laikas, gal gi dar galime, susiimti ir vėl pasistengti susigrąžinti iš mūsų įvairiomis apgaulėmis atimtą paprastą (prašau nepanioti su prastu..), nuoširdų žmogišką gyvenimą. Tai mūsų apsiprendimo reikalas, norime to ar ne…?

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.07.22; 07:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Europos Parlamento (EP) narys Andrius Kubilius penktadienio rytą Žinių radijo laidoje „Opozicija“ sakė, kad jam vis labiau atrodo, jog Lietuvos valdžia, vis pratęsianti karantiną, dabar jau naudojasi pasitaikiusia proga ir ruošiasi artėjantiems Seimo rinkimams.

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kubilius-nesupranta-kodel-tesiamas-karantinas-valdzia-naudojasi-pasitaikiusia-proga.d?id=84287025

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovo teigimu, didžiausios grėsmės akivaizdoje buvo gana aišku, kodėl tai yra daroma. Pagyręs dabartinę valdžią, kad ji įvedė karantiną, jis pastebėjo, kad dabar kyla vis daugiau klausimų. „Karantinas yra karantinas, reikia labai aiškiai suprasti, koks yra karantino tikslas. Jo tikslas visoje Europoje ir Lietuvoje – neleisti pandemijos pikui užaugti iki to, kad ligoninės būtų perkrautos, kad nebūtų to, kas buvo Italijoje ar Ispanijoje… Bet dabar aš matau sveikatos apsaugos ministro psichologinį pomėgį toliau reguliuoti ir tie reguliavimai prasilenkiantys su sveiku protu“, – tikino jis.

Panašu, kad europarlamentaras Andrius Kubilius teisus.

Štai pažvelkime, ką turime per truputį daugiau, negu du mėnesius. Gegužės 13 d. patvirtintų ligos atvejų skaičius konkretiems žmonėms: 1505, sergančių žmonių skaičius: 537, mirusių nuo COVID-19 žmonių skaičius: 54, pasveikusių žmonių skaičius: 908. O dabar paklauskime, kiek per du mėnesius iš viso numirė žmonių. Statistika sako, kad per visus 2018 m. iš viso mirė 39,6 tūkst. žmonių. Galima spėti, kad daugiausiai – nuo ligų, Per du mėnesius – papildomai prie tų 54 virusinių vidutiniškai būtų 6 600 tragedijų. Vargu ar 2020 m. mirusių statistika labai skirtųsi nuo 2018 metų.

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Pasak policijos generalinio komisaro Renato Požėlos, nerimą kelia namuose esančių asmenų elgesys ir jų daromos nusikalstamos veikos. Nerimą policijai kelia didėjantis nužudymų skaičius (per pandemijos laikotarpį padidėjo nuo 15 iki 26 nužudymų, arba 73 proc.) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/policija-karantino-metu-keiciasi-nusikalstamumo-statistika.d?id=84296675    .

Gaila, nepateikia savo statistikos psichiatrinės ligoninės (bent aš nepastebėjau).

Apie ekonomikos susitraukimo pasėkmes, visų pirma – bedarbystę, aš net nekalbu.

Tai ar ne geriau nors pabandyti atleisti vadžias ir leisti žmonėms dirbti įprastus darbus? Jau žinodami pavojus, jie patys stengsis minimizuoti kontaktus, reikalui esant nesiliaus ir antveidžius nešioti, o apie muilą ir rankas aš net nekalbu. Apie 250 tūkst. nedirbančių pensininkų ir invalidų galėtų vadovautis dabartinėmis Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijomis, iš kurių pagrindinė – daugiau sėdėti namuose (ką padarysi) ir maksimaliai saugoti save ir aplinkinius nuo saves.

Apsauginės kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Tiesa, reikia pagalvoti apie Seimo narius pensininkus, kurių atžvilgiu, deja, koronavirusui 62 Konstitucijos straipsnis “Seimo nario asmuo yra neliečiamas…” negalioja. Gal būt, jiems reikėtų Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtinti galimybę karantino metu dalyvauti Seimo veikloje nuotoliniu būdu?

Reikia pagaliau ryžtis išspręsti moralinę dilemą. Ar nedidelis mirusių nuo viruso skaičius, pats skaičius, tegul ir kažkiek didesnis, negu iki šiol, jei bus leista žmonėms grįžti prie ankstesnių užsiėmimų, bet nepalyginamas su visų mirčių skaičiais, yra vertas kitokios, ypatingos, užuojautos? Bet kokia mirtis, nesvarbu dėl ko, yra tokia pati tragedija mirusiojo (tarkime, nuo vėžio, ar nuo gripo viruso sukeltos sveikatos komplikacijos), ar žuvusio, ar nužudyto, – artimiesiems ir draugams.

2020.05:16; 06:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Labai norisi tikėti, savo vaizduotę gundau idilišku vaizdeliu, kad Lietuvos medikų sąjūdžio atsiradimas gali tapti lūžio tašku, siekiant labiau civilizuotų santykių lietuviškos medicinos padangėje, pakeliui į gerovės valstybę, nes  ankstesnysis gydytojų susivienijimo įpavidalinimo labanauskiniu kiaulės akių sindromo pavyzdžiu (Liutauras Labanauskas – Lietuvos gydytojų sąjungos pirminykas, įrodinėjantis, jog įsivyravusi praktika gydytojams nešti kyšius nėra joks blogis, neva greičiau tai yra didelis gėris) atvejis normalių refleksų žmogui gali sukelti tik pasibjaurėjimą ar panašią alerginę reakciją, kalbant medicinos terminais.

Kas be ko, pats Sąjūdžio pavadinimas įpareigoja prasiveržimui į naujus pavidalus. Tačiau Lietuvos medikų sąjūdžio pasipriešinimas ministerijos reikalavimui dėl saugumo sumetimų karantino metu pasirinkti darbą tik vienoje medicinos įstaigoje, bent trumpam atsisakant vojažų per daugybę darboviečių, verčia nusivilti. Žinia, Lietuvoje medikai kaip taisyklė dirba ne vienoje, bet keliose ligoninėse ar poliklinikose, žinomas net atvejis, kai gydytojas vienu metu dirbo net 9 medicinos įstaigose.

Neapsistodamas prie klausimo – dėl kokių priežasčių tokia praktika mūsų padangėje prigijo ir įsiteisino, dabar sau leisiu labai ramiu tonu konstatuoti tik abejonių nekeliantį faktą, kad vieno ir to paties gydytojo su savo kompetencijomis pasidalijimas tarp  daugybės ligoninių yra labiausiai tiesmukiškas užkrato paplatinimo būdas. Ypač verčia nerimauti ta aplinkybė, jog medikai, keliaujantys per kelias darbovietes, gali suteikti virusui, patys to nežinodami, labiausiai tiesioginę prieigą prie kolegų užkrėtimo. Jeigu COVID-19 įsismarkautų (neduokDie!), dėl tokio pačių gydytojų neatsakingumo gali prasidėti nevaldomi procesai, kai didžioji Lietuvos medikų dalis privalėtų palikti savo budėjimo postus, pasitraukdami į saviizoliaciją, t. y., pacientų požiūriu, į niekur. Mes nežinome ir tikriausiai niekados nesužinosime susargdintų viruso gydytojų statistikos tuo rakursu – dažniau užsikrėsdavo nuo ligonių ar vienas nuo kito, tačiau labai tiksliai galima pasakyti, kad didžioji gydytojų dalis į saviizoliaciją pasitraukė dėl bendravimo, tegul ir epizodinio, su savo užsikrėtusiais kolegomis. Taigi čia išties iškyla galimybė pasisverti kategorinio imperatyvo svarstyklėse – ar gydytojai sutiktų, neprotestuotų dėl to, jeigu užsikrėtęs kažkur virusu pacientas kaip paleista iš vieno įtaiso raketa apsilankytų visose Lietuvos medicinos įstaigose?

Etikos klausimai

Ar  Lietuvoje medikai miršta iš bado, jų lavonai jau voliojasi gatvėse? Toks klausimas gali kilti, matant tai, kaip jie įnirtingai aptartu atveju gina savo finansinius interesus, besipriešindami užmačioms karantino laikotarpiu gydytojus pririšti prie vienos darbo vietos, taip sakant, lokalizuojant juos. Kaip toks neatsakingumas dera ar nedera su profesine gydytojų etika, dar kitaip vadinama medicinos etika? Kita vertus,  labai ryžtingai atsisakydamas bet kokio moralizavimo, kaip pavojingo užkrato vengdamas pamokomojo tono, aš čia vis tik nepraleisiu progos  užduoti klausimą – kaip apskritai profesinė etika, o ypač vadinamoji medicinos etika, t. y. gydytojų profesinė etika dera su etika apskritai, t. y. su bendrąja arba, kitaip tariant, universaliąja etika, ar profesine vadinama etika turi kokį nors, bent mažiausio siūlelio pavidalo ryšį su  moralinės pozicijos pasirinkimu, žmogaus apsisprendimais gėrio ir blogio situacijose? Be abejonės, šis klausimas yra svarbus dėl paties momento ypatingumo, kita vertus, jį svarstyti, esant progai, įpareigoja dar ir ta aplinkybė, kad vadinamoji medicinos etika yra laikoma profesinės etikos apskritai etaloniniu pavyzdžiu. Kaip disciplina medicinos etika su dideliu aplombu yra dėstoma visuose sveikatos ar medicinos mokslų universitetuose.

Labiausiai bendra prasme etika yra filosofinė dorovės teorija, aiškinanti gėrio ir blogio, teisingo ir neteisingo žmogaus elgesio pagrindus. Savo ruožtu profesinė etika dažniausiai yra apibrėžiama kaip bendrosios etikos atšaka, siekianti išryškinti sektino elgesio tipus darbo vietoje, pateikianti pavyzdinį elgesio kodeksą pagal profesijos patirtį. Kita vertus, jeigu užteks valios atsispirti tuščiavidurių sąvokų gundymui, siekiant prasibrauti iki pačios tikrovės pravartu būtų iškelti tokį paprastą (bet ne prastą) klausimą – ar yra toks dalykas kaip profesinė dorovė?  

Darbo vietoje susiformavę nerašyti įstatymai, papročiai, tradicijos ir profesinio solidarumo priesakai geriausiu atveju gali būti pavadinti „klanine morale“ (atvirkščia žodžiui „moralė“ reikšme), tačiau toks darinys esmės požiūriu neturi nieko bendro su dorove. Taigi toliau čia visiškai teisėtai galima forsuoti kitą klausimą – ar nebus taip, kad vadinamoji profesinės etika yra beobjektė, taigi tuščiavidurė disciplina? Iš tiesų, profesinė etika yra sugrįžimas į tuos ikisokratinius laikus, kai dorovinio elgesio pagrindinis orientyras buvo mitologinis pasakojimas apie herojaus sugebėjimą tobulai atlikti savo funkcinį vaidmenį.  

Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad Immanuelio Kanto formuluotėse konceptualizuotas pagrindinis moralės dėsnis yra universalaus pobūdžio, t. y galioja visiems laikams ir visoms kultūroms, esą toks dėsnis galioja ne tik žmogui, bet apskritai protingai būtybei, taip pat ir Dievui. Tačiau jeigu mes varu arba savo noru sutinkame, kad didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti prasmingas ir pokalbis apie profesijos pagrindu atsirandančius moralumo orientyrus, tai jau vien tokiu savo susitaikymu prisidedame prie bandymų užginčyti pagrindinio moralės dėsnio raiškos universalųjį pobūdį. Ne pro šalį bus dar kartą pastebėti, kad dorovei pagal prigimtį yra būdingos universalistinės tendencijos, taigi dorovės veiklos sferos bet koks susiaurinimas iškreivina dorovės prigimtį.

Savo ruožtu kiti tyrinėtojai, pripažindami išvadą, jog moralinio reguliavimo sfera yra žmogus, o ne jo profesija ar socialinis statusas, nurodo dar kitą profesinės etikos prasmingumo galimą pagrindą: esą yra taip, jog profesinės etika nepretenduoja pakeisti bendrojo moralumo visuomenėje, o tik siekia konkretizuoti bendrąsias moralės normas, pritaikant jas atskiram profesinės aplinkos atvejui. Tai yra vadinamoji atvejo etika. Medicinos etikoje kaip gerai išmankštintos demonstracinės versijos dažniausiai yra nurodomi reprodukcinių technologijų etinio kvalifikavimo, eutanazijos etinių kolizijų, biotechnologijų taikymo medicinoje etinio vertinimo ir kt. atskirieji atvejai. Kiek tokia atskiro atvejo etika gali būti laikoma pagrįsta?

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale I. Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Teisinga – klaidinga

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik kvailumo triumfą.

Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakotojui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią variantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.

Čia dažniausiai pasakojama apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į  tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus lėtai judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

Taigi, išvada peršasi savaime, profesinės etikos kaip konkretizacijos pavyzdžio supratimas be visa ko kito gali būti vertinamas kaip žmogaus orumo pažeidimas, nes čia didesniu ar mažesniu laipsniu yra abejojama žmogaus sugebėjimu pritaikyti bendrąją taisyklę atskiram atvejui, laikant jį tokiu kretinu, kurį reikia gelbėti, natūraliosios sprendimo galio neturėjimą dorovės sferoje bandant pridengti savotišku profesinės etikos protezu.

Kvailumas

Dabar, diskutuodamas šia tema, prisiminiau, kad tais mitologiniais sovietiniais laikais krykštaudamas skaičiau kažkokiame dienraštyje išguldytą interviu su Pravieniškių įkalinimo įstaigos vienu iš vadovų, jeigu neklystu, viršininko pavaduotoju auklėjimui, kuris įrodinėjo, jog kalėjimas stengiasi auklėti ir galop perauklėja nusikaltėlius, pateikdamas pavyzdį, jog štai  jo vadovaujamuose pataisos namuose ypatingas dėmesys yra skiriamas ateistiniam auklėjimui (tarsi žmogus būtų padaręs kriminalinį nusikaltimą dėl to, kad iki to laiko buvo nepakankamai ateistiškai nusiteikęs, o dabar, tapęs ateistu, įžengs į dorovės kelią). Taigi, kaip atrodo bent man, medicininė etika su dorove turi bendro tik tiek, kiek ateisto įsipareigojimas grįsti savo pasirinkimus 10 Dievo įsakymų.  

Kaip sako Sokratas, žmogaus neįmanoma išmokyti dorovės išoriškai, jis jos išmoksta tik pats iš  savęs, t. y. savęs pažinimo būdu. Ne treniruodamasis medicininės etikos baruose, o perimdamas kultūrinį žmonijos patyrimą, taip pat ir gydytojas, mūsų mylimas daktaras, žengia savęs pažinimo keliu, anksčiau ar vėliau išdrįsdamas būti savimi.

(Bus daugiau)

2020.04.15; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau kelis kartus paskutinių įvykių kontekste akis užkliuvo už mūsų viešojoje erdvėje teikiamos nuorodos į Albero Kamiu (Albert Camus) romaną Maras, nors taip ir nepavyko iki galo perprasti to, kodėl kolegos dabar laikosi beveik šventu tapusio įsipareigojimo, jog esant net mažiausiai progai reikia paminėti šį kūrinį. Ar tokiam sugretinimui pakankamą pagrindą teikia užstojusios užkrečiamos ligos negandos, žmonių gyvybes šienaujanti pandemijos situacija, nežiūrint to, kad COVID-19 protrūkis kol kas negalėtų būti prilygintas marui, galėjusiam sunaikinti net didžiąją dalį populiacijos? O gal autorius naujai įdomus tampa jau vien dėl to, kad savo garsiajame romane taupiai, bet labai reljefiškai sugebėjo perteikti karantino atmosferą?

Žinia, romane Maras piešiamos maro scenos gali būti suprantamos labiau išplėtotame kontekste kaip žmoniją kartas nuo karto ištinkančių negandų parabolė, didelę apibendrinančią galią turintys vaizdiniai. Dar ir šiandien yra sutinkamas fašizmo kaip rudojo maro įvertinimas, o literatūros apžvalgininkai išties yra linkę nurodyti būtent į romano pasirodymo metu dar gyvu įspūdžiu tebesančius prabėgusio pasaulinio karo žiaurumus ir fašizmo užkrato pavojų kaip prasminį šių užrašų foną, tačiau man atrodo, kad tokia sociologinio pobūdžio konkretizacija yra pernelyg tiesmukiškas pritempimas prie iš anksto pasigamintų schemų. Kad ir kaip ten būtų, šis romanas yra sugestyvus ne tik galimais simboliniais užšifravimais, bet ir pagilinto realizmo potėpiais.

Jau pačioje pradžioje pravartu pastebėti, kad  A.Kamiu-rašytojas nebuvo tik A.Kamiu-filosofo idėjų iliustratorius, apipavidalintojas meniniais vaizdiniais.

H.G. Gadameris, kitas XXa. filosofas, tvirtina, kad filosofija yra tai, kas atsiranda iš kalbos trūkumo. Manding A.Kamiu tą trūkumą, siekiant aprašyti materijos atsparumą proto žvilgsniui, jos nepersmelkiamumą, nesitenkindamas tik filosofijos naujakalbės ir  naujai atrastų metodų teikiamomis priemonėmis, suprato dar radikaliau nei H.G Gadameris, hermeneutinės filosofijos vėliavnešys.

Apie ką šis romanas? Trumpai tariant, apie mylimųjų išsiskyrimus ir pareigos neatstojamumą.

kamiu_kamiu_kamiu
Albertas Kamiu

A.Kamiu su savo absurdo teorija ir Sizifo mito interpretacija yra tapęs egzistencijos filosofijos, dažnai vadinamos tiesiog egzistencializmu, emblematikos dalimi. Tačiau romanas Maras, pasirodęs 1947 m., iškrinta iš  visų egzistencializmo kontekstų kaip netipiškas šiai mintijimo pakraipai kūrinys. Jeigu iš viso A.Kamiu kūrybinio palikimo žinotume tik jo romaną Maras, prie egzistencializmo (sąlyginai suprantamo vis tik kaip tam tikra doktrina) šio autoriaus nesugebėtume pritemti net su didžiausio traktoriaus pagalba. Jeigu egzistencializmą vis dėlto ryžtamės suprasti išties kaip tam tikrą doktriną, Marą konceptualiu kūriniu darančios, vedančiosios romano idėjos yra griežtai antiegzistencialistinio pobūdžio.

Paminėkime bent dvi tokias idėjas, radikaliai prasilenkiančias su egzistencijos filosofijos kuriamais orientyrais, t. y. 1)  A. Kamiu moralę susieja ne su individualiu-situaciniu išgyvenimu, kaip būtų galima laukti iš ištikimo kanonui egzistencialisto, o su protu ir pažinimu, 2) moralės pagrindu čia yra nurodoma pareiga arba net pareigos abstrakcija, tam tikras pareigos automatizmas, nors, nesunku įsivaizduoti, kad pareigos metafizika egzistencijos filosofijai tūrėtų sukelti ne kažką mažiau, o tikro šoko alergiją. Maras apskritai yra moralistinio pobūdžio kūrinys, taigi esmiškai svetimos egzistencializmui mintijimo stichijos pavyzdys. 

Štai čia yra gera proga pastebėti, kad didžiausi prasiveržimai moralės teorijoje moralės fenomeno specifikos atpažinimo linkme yra sietini su labiausiai tampriu moralės ir proto suglaudinimu arba net persidengimu, kai moralinė refleksija didesniu ar mažesniu laipsniu yra nusakoma kaip proto funkcija. Sekant šia linija, moralė yra ne širdies dosnumo, o proto reikalas. Kas be ko, tokio prasiveržimo moralės specifikos atpažinimo linkme paradigminės figūros yra Sokratas ir Immanuelis Kantas. Sunku tuo patikėti, bet Maro autorius neabejotinai yra šios Sokrato-Kanto linijos pasekėjas.

Kaip ir  Sokratas, tapatinęs dorovę su pažinimu, A.Kamiu tvirtina, kad blogis atsiranda iš nežinojimo, o pažįstantis žmogus jau neva automatiškai yra pastūmėjamas į gėrio pusę.

Albertas Kamiu. Maras

Dėl pažinimo ir dorovės tapatinimo Sokratui priekaištavo dar Antikos filosofas Aristotelis, pastebėdamas, kad  Sokrato etika neva yra pernelyg intelektinė, o štai garsusis  moderniųjų laikų filosofas Georgas Hegelis sako, kad Sokrato etikai trūksta širdies momento (galima mirti iš juoko, kad taip tvirtina būtent garsiausias visų laikų panlogistas, kurio loginių staklių dundėjime išaustame pasaulio aiškinime iš žmogaus konstitucijos nelieka jokio gyvo organo, tik – loginės kategorijos). Žinia, Sokrato pasvarstymai išveda į bendražmogiškos moralės plotmę, paneigdami anksčiau gyvavusį dorybės supratimą, kad skirtingoms žmonių grupėms turėtų būti keliami skirtingi reikalavimai.  Sokratas skelbia, kad dorovė yra nedali. Kita vertus, kaip suprasti du, vienas kitam tarsi ir prieštaraujančius Sokrato filosofijos teiginius, 1) dorovės ir žinojimas yra tas pat, 2) dorumo išmokyti neįmanomą, žr. mano pastabas čia https://kaunozinios.lt/lietuva/apie-sazininguma_98091.html/

I. Kantas pirmasis išryškino moralinės elgesio reglamentacijos savitumą tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų, apibrėždamas moralę per laisvės galimybės idėją („moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija yra visų netikrų moralės principų šaltinis“). Moralė čia yra atpažįstama kaip giliausias laisvės vykdymas, nors, kita vertus, I. Kanto etika nė iš tolo neprisileidžia savivalės principo užkrato.

Pagal I. Kantą moralė nėra išvedama nei iš mokslinio tyrimo rezultatų, nei iš Dievo valios, tačiau, anot I.Kanto, pagrindinis moralės dėsnis, apibrėžiantis kiekvieno poelgio moralinį vertingumą, yra randamas, kyla iš proto ir pats yra svarbiausias proto praktinio turiningumo liudijimas. I.Kantas tvirtina, kad nėra jokio reikalo filosofams išrasti pagrindinį moralės dėsnį, esą pagrindinis moralės dėsnis, čia vadinamas kategoriniu imperatyvu, kaip toks yra įaugęs į žmogaus proto prigimtį, dar daugiau, – yra toks beprielaidinis proto faktas, kuris savo turiningumą parodo tuo, jog pats yra bet kokio moralinio pasirinkimo prielaida. Apie tai plačiau mano pastabos nurodomo straipsnelio antroje dalyje https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/235081/dialogo-ribos-ir-uzribis.

Pagal I. Kantą, pagrindinis moralės dėsnis galioja ne tik žmogui kaip protingai būtybei, bet protingai būtybei apskritai (jeigu be žmogaus būtų dar ir kitos rūšies protingos būtybės), taip pat ir Dievui kaip begalinei inteligencijai.

Kartais I. Kanto etinė doktrina yra pavadinama pareigos etika, savo ruožtu A. Kamiu vykusiai pagauna, kad pareigos meniniam įvaizdinimui labiausiai parankus yra gydytojo profesijos tipažas. Kaip nesunku įsivaizduoti, gydytojo veiklos sėkmingumo sąlygą greičiau yra pareigos naštos prisiėmimas nei sentimentalumas, perteklinis jautrumas ar širdies lobiai.

Kažkada Levas Tolstojus yra  bandęs įpiršti nuomonę, kad mediko profesija yra priešiškumo žmogaus dvasingumo raiškai forpostas, savo ruožtu A. Kamiu romane Maras tvirtina, kad žmogui, netikinčiam Dievu, bet norinčiam padėti kitiems žmonėms, geriausia būtų rinktis gydytojo profesiją.

Skrybėlė. Slaptai.lt nuotr.

Taigi jau čia būtų pats laikas prisipažinti, kad iš A.Kamiu pasiskolinęs maro metaforą, Lietuvą ištikusios pandemijos savitumo nusakymui būčiau linkęs vartoti  maras mare įvardijimą. Mūsų situacija yra neįtikėtinai paradoksali ta prasme, kad kovoje su koronavirusu stoja lietuviškojo tipo medicina, apkrėsta sukčiavimų ir baisaus kyšininkavimo maru. Kas išdrįs pasakyti, kad dabar čia visai be pagrindo, išsigalvodamas nebūtus dalykus, dergiu Lietuvos gydytojus, galbūt tokiu būdu net pasitarnaudamas putininei propagandai? Kitas klausimas – ar laikas dabar atsainiai moralizuoti, kai troba liepsnoja iki stogo ir reikėtų visų pirma galvoti apie tai, kaip išnešti sveiką kailį? Kaip atrodo bent man, būtent dabar, kai pamatėme didelio būrio gydytojų sugebėjimą prisiimti visą pareigos naštą, pats laikas būtų pakalbėti apie  medikų gretose išplitusio moralinio maro užkratą, pabandant nunulinti situaciją ir ieškant naujo atsparos taško, nes vaizduotė purtosi nuo vaizdinio, kad tie dori žmonės anksčiau ar vėliau privalės sugrįžti į aplinką, kur papročius diktuoja padugnės.

Kažkada juoką keldavo sovietinių propagandistų užkeikimai, kad alkoholizmas yra buržuazinės santvarkos liekana, tačiau dabar ne juokais galime tvirtinti, kad masinis kyšininkavimas medicinos sferoje išties yra anų laikų palikimas su naujais laisvosios rinkos visuomenėje pacientų žiauraus finansinio prievartavimo ir įpainiojimo į finansinę baudžiavą, privačių kabinetų piktnaudžiavimo, išnaudojant valstybinių medicinos įstaigų infrastruktūrą, ir didelių ligoninių vadovų patronažo elementais. Kartais atrodo, kad čia sukasi kontingentas savo cinizmu pranokstantis net Pravieniškių pataisos namų klientūrą.

Net jeigu ir pavyktų kažkam užčiaupti koserę šių eilučių autoriui, vis tiek išliktų tas pat, o būtent tai, kad Lietuva iš savo medicinos sistemos pusės jau senokai atsiduoda įtrešusiu puvėsiu.

(Bus daugiau)

2020.04.13; 14:26

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Didelės nelaimės, katastrofos net ir ilgiausią demokratinio valdymo patirtį turinčiose visuomenėse gali prikelti atavistinius senųjų visuomenių tipų kompleksus, primirštus buvusiųjų laikų kliedesius, kolektyvinės pasąmonės košmarus. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, įkyriai kaip bjaurus sapnas pristojusi pandemija mūsų padangėje be visa ko kito žadina ideokratinės visuomenės arba panašios dvasios konfigūracijos simuliacinių pavidalų kompleksus, o tai užkrauna papildomą nesmagumo naštą ir taip nusiminusiam, nusmukusios nuotaikos, neretai šoko ištiktam žmogui.

Nominalia reikšme graikiškos kilmės žodis „ideokratija“ reiškia valdymą pagal idėjas: gr. idea – idėja, kratia – valdžia. Verčiant iš graikų kalbos minėtas žodis žadina gražiausius lūkesčius, ar ne, bent jau skamba nepalyginamai geriau nei žodžiai politinė idiotipija arba idiotokratija. Tačiau konceptualiąją savo reikšme šis žodis yra skirtas įvardyti tokiam ne pačios geriausios šlovės reiškiniui kaip žmogaus prigimties forsuoto ideologizavimo entuziazmas, kraštutiniais atvejais patampantis kito žmogaus sąmonės zombinimo manija. Todėl ideokratija kaip reiškinys neabejotinai yra ne mažesnė, bet dar didesnė bėda nei idiotokratija, – jei pasitaikantys kartas nuo karto kvailiai valdžioje kelia teisėtą žmonių pasipiktinimą ir atstūmimo reakciją, tai ideokratija pasibjaurėjimą papildomai žaidina dar ir savo sisteminiu pavidalu bei polinkiu į recidyvą, kai išvyta pro duris ji modifikuotu pavidalu bando sugrįžti pro kaminą arba vėl ir vėl prasisunkia pro iškorėjusių sapnų paviršių.

Ideokratija naikina moralinę pasaulio tvarką ir ginčija teisinės visuomenės idealą. Praktikoje valdymas pagal idėjas tampa atskiro žmogaus ar grupės susireikšminimo politiniame lauke pagal mobilizacinius lozungus, apeinant įstatymines nuostatas, atveju. Toks ideokratinis valdymas skaldo visuomenę į vadus ir minią, į liaudies tribūnus ir inertišką masę. Tiksliau tariant, žmonių tapimas beveide ir beteise minia yra pati geriausia dirva ideokratijos užgimimui, todėl ideokratijos šalininkai visomis išgalėmis siekia to, kad žmogus užstatytų savo laisvą valią, pamirštų visuomenės sutarties dalininko teises ir pareigas, pasirinktų būti ne subjekto, bet objekto būsenoje. Kas be ko, toks dalykas kaip baimę daugeliui įvariusi pandemija yra palankus išorinis ideokratijos kvazi-pavidalų užgimimo faktorius. Išgąsdintais žmonėmis manipuliuoti visados yra lengviau nei pelnyti jų pagarbą, parodžiusius sugebėjimą susikalbėti ir kompetentingumą.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šiandien dėl to, kas turės teisę išjoti į sceną ant balto žirgo kaip nugalėjęs slibiną tautos herojus, iš esmės varžosi trys figūros – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Kaip atrodo, A. Veryga pasistengė pašalinti iš aikštelės Skirmantą Malinauską ne todėl, jog buvęs Sauliaus Skvernelio patarėjas neišmanytų visų bendravimo su žurnalistais niuansų, be greičiau tik dėl to, kad anas taip pat gviešėsi sužibėti po ideokratinės šlovės nimbu, kuris turėtų atitekti tik vienam – laimėtojui.

Apie A.Verygą kalbėjome praeitą kartą, be to, visiems suprantama, kad Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas šmėžuoja mums kiekvieną dieną prieš akis ne tik dėl tuštybę tenkinančios užgaidos, bet ir įpareigota savo statuso. Kita vertus, kaip atrodo bent man, Vilniaus ir Klaipėdos merai kartais per jėgą bando atkreipti tautiečių dėmesį, naudodamiesi ištikusios nelaimės atmosfera, siekdami ideokratinių lozungų tiražavimų pasikelti savo populiarumą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai matau TV ekrane gražbyliaujantį R.Šimašių, neseniai naikinusį Vilniau mieste istorinės atminties ženklus, man išaugusio nerimo ir priartėjusios mirties grėsmės atmosferoje kyla tik vienas klausimas – ar išvis turime teisę gyventi, jeigu taip ilgai toleravome savo didvyrių atminimo išniekinimą, ar išvis turėjome teisę užgimti tokie, nesugebantys pasipriešinti blogiui?  Tai be visa ko kito yra terapinės reikšmės klausimai, padedantys suprasti,  kad nėra reikalo labai skeryčiotis, mėšlungiškai tvarstytis už gyvenimo, kai mirtis nusišypso bailiui. Tarkime, jeigu R.Šimašius būtų bent trupučiuką protingesnis, tikriausiai būtų nepraleidęs progos patylėti, vildamasis, kad populiacijai daugiau nei perpus išmirus, jo „žygdarbis“ gali ir pasimiršti.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir R. Šimašius, V. Grubliauskas yra žinomas ne tik savo miesto gyventojams, jie abu – nacionalinio skambesio politikai, liūdna, bet ne visados tik teigiamai Lietuvos žmonių vertinami personažai. Apgailėtina, bet džiazo genijus nesugebėjo pamatyti, kad mūsų brangioji Kuršių nerija verslo iškrypėlių yra nuodijama jo panosėje. Didingas nepastabumas!

Kiekvieną dieną V. Grubliauskas nacionalinių TV kanalų eteryje iškilmingu ceremonimeistro balsu praneša apie mirusių nuo koronaviruso Klaipėdos mieste žmonių skaičių. Ar tai ir yra didžioji mero misija?

Teisinė valstybės funkcionavimas normaliomis aplinkybėmis yra toks pat nepastebimas dalykas kaip neužterštas oras, kuriuo kvėpuojame be didesnių pastangų, kita vertus, tokioje nenormalioje situacijoje kaip mirtį sėjanti pandemija valstybės tarnybų normalumas yra dar labiau pageidaujamas dalykas, siekiant bent kažkokios pusiausvyros, bandant  išbalansuoti ant skustuvo ašmenų. Tokiomis aplinkybėmis ypač reikėtų vengti ideokratinio triukšmo, kaip taisyklė, dar labiau pakurstančio karščiuojančią sąmonę.

Kaip atrodo, visai kitą taktiką nei Vilnius ir Klaipėda renkasi Kaunas. Čia šiandien vengiama ideokratinio sąmonės užkrautumo ir žmogaus psichikos pertempimo, visą dėmesį sutelkiant į miesto tarnybų mobilizaciją, siekiant pandemijos sąlygomis dar didesnio jų veiklos konkretumo, tikslumo, pareigos kodo išpildymo.

Todėl negaliu nepasakyti: Visvaldas Matijošaitis atrodo solidžiau nei jo kolegos, Vilniaus ir Klaipėdos merai!

Net ir pandemijos bėdoje pravartu būtų neužmiršti teisinės visuomenės idealo.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Teisinės visuomenės principų įgyvendinimas nėra koks nors teisininkų, kaip atskiros žmonių grupės, savotiškos gildijos kaprizas, primetamas likusiai visuomenės daliai, bet demokratinio visuomenės organizuotumo visuotinis būdas. Galbūt galima būtų pasakyti net taip, jog teisinė valstybė kaip tokia yra demokratijos, išplėtota to žodžio prasme, forma (arba net Forma), taigi drauge yra šiuolaikinio civilizuotumo norma.

Labai sutrauktai teisinės visuomenės esmę galima nusakyti taip: Įstatymas yra aukščiausias žmonių santykių reguliavimo principas.

Demokratinė visuomenės tvarka yra naikinama, moderniosios civilizacijos pagrindai ardomi, kai, reguliuojant žmonių santykius, aukščiau įstatymo, – kaip formalaus žmonių santykio principo – nebijokime šiuo atveju žodžio „formalus“, – yra iškeliamos ideologinės platformos ir, siekiant galios, tiražuojami pseudomoralistiniai užkeikimais, moralė yra pajungiama politikai.

Iš tiesų, esame teisūs, kai reikalaujame, jog politikas būtų įsipareigojęs moralės pavyzdžiams ir normoms, pats rodytų gražaus elgesio pavyzdį; taigi neleiskime politikos atskirti nuo moralės, tačiau moralę atskirti nuo politiko – privalome, jeigu siekiame išsaugoti moralinę pasaulio tvarką. Politizuota moralė, moralė vardan „to ar kitko“, o ne savaimine savo verte, yra ne kas kita kaip nususinti lozungai, išnaudojami politinės galios varžybose, bet nieko bendro neturintys su moraline pasaulio tvarka, kuri reiškiasi per žmogaus valios laisvę.

Tokių lozungų suvešėjimas rodo ideokratinės valstybės principų gajumą, neįveikiamus refleksus, bjaurų užsiciklinimą. 

 

                              Mįslės  apie tris miestus užminimas

 

                                                  buvo užsnigtas miestas

                                                  su varveklių

                                                  durtuvais į nugaras

                                                   nebyliųjų žuvų

                                                   turgumi

                                                   ir

                                                   sapnuojančiais

                                                   besmegeniais

                                                   už

                                                   kampų

 

                                                  uždaras miestas

                                                  prie

                                                  jūros

                                                  tylos

                                                  labirintas

                                                 sraigės kiauto

                                                 tuščiavidurė

                                                 sargyba

 

                                               pavasarį

                                               ištrupėjus varvekliams

                                               iškart

                                               atsidarė

                                               nubudusios aikštės

                                               iš nuostabos

                                               plečiasi

                                               vienaakio

                                               akis

 

                                               miesto meras

                                               pingvinas

                                               pasitinka

                                               svečius

                                               dekoltuotas

                                               iki

                                              kulnų

 

                                                 *

                                             mus pasitiko

                                             ne vilko staugimas

                                             o šuns lojimas

                                             intonuojantis

                                             teisumą bei pagiežą

 

                                             nei miestas nei kaimas

                                             bet aišku

                                             kad čia

                                             dar

                                             gyvena

                                             n-tąja generacija

                                             aukštieji žemvaldžiai

                                             arba

                                             ypatingieji

                                             personaliniai

                                             pensininkai

                                             (pražilę

                                             teisininkai

                                             nuo  

                                             persų

                                             laikų)

 

                                            niekas

                                            vogčiomis

                                            nepravėrė

                                            užuolaidėlės

                                            pasižiūrėti

                                            : neoru 

                                                    *

                                      miestas tas įdomus savo priemiesčiais

                                      niekados

                                      nepasiekiančiais

                                     architektūrinio vientisumo

                                      (tačiau įvairovės stilius!)

                                      lentiniai trobesiai su prilipdytomis pašiūrėmis

 

                                      kur gyventi galima kūrenant malkom

                                      kaminams

                                      išpumpuojant anglies dioksidą

                                      nesudegusiomis

                                      nuosėdomis

                                      pažymint aplinką

                                      į sniegą

                                      tolėliau

                                      nei galėtų

                                     šešėliai

                                     eklektiški

 

                                     daržai nedideli

                                     neaukštos

                                     tvoros

                                     buvusio derliaus

                                     pėdsakai

                                    (ypač saulėgrąžų kotai)

                                     matosi

                                     vos metus žvilgsnį

                                     iš gatvės pradžios

                                     per visus plotelius

 

 

                                       pavasarį

                                       įdirbama žemė

                                       kyla dulkės

                                     ———————-

                                      kol sužaliuoja

                                      nuraudonuoja

 

                                      juoduoja

                                      tarsi

                                      pradygusių

                                      kortų

                                      simboliai

                                      o

                                      į akis

                                      dažnai

                                      pučia

                                      aguonų

                                      miegas   

(Bus daugiau)

2020.04.07; 15:57                    

***

Turinys

Edvardas Čiuldė, šių novelių autorius

Kūšio skutimas
Povo uodegos sindromas
Žmona
Meilė
Nebaigta diskusija tarp transcendentalinio ir empirinio „aš“
Akademija
Išgalvota moteris
Veidrodis
Profesoriaus A. J. paslaptis
Bobų vasara
Gėlių parduotuvėlės užkulisiai
Kodėl banditai myli balandžius
Gandro mirtis
Šuns būdos konstrukcija pagal Aristotelio instrukciją
Labai pigūs dėstytojai
Žiemos lietus
Sudužęs veidrodis
Nauji vargai dėl pavardės
Platono olos belaisviai. Nedžiaugsmingas iškopimas
Perkėlimo punktas
Geltonoji spintelė
Nakties sargas sugrįžta
Kalėdinė išvyka į triušio olą
Platono rožynas
Amžinosios jaunystės receptas
Taubučių rapsodija
Ką aš galvojau po savo mirties?
Kaip žmona mane mokė skraidyti nuo stogo
Kaip išvengti raganos žabangų?
Paralelinė visata (pirmas įspūdis)
Trumpas įvadas į antropologijos kursą. Apie uodegas
Mano pirmosios meilės laikų košmarai
Angelo sargo nediskretiškumas
Metamorfozės
Geležinė širdis
Baisūs mūsų namų darbai
Kodėl Taubučiuose niekados nelyja?
Ankstyvas rytas Taubučiuose

***

Kūšio skutimas

Tyrimų rezultatai  buvo labai prasti, gydytojams neliko nė mažiausios  abejonės, kad sergu prostatos vėžiu, o liga – jau įsismarkavusi. Tai – ne pati geriausia žinia pasaulyje anksčiau be didesnių rūpesčių savo dienas stūmusiam vyriškiui. Jeigu kiekvienam žmogui būtų privalu išsirinkti  bent vieną iš plataus diapazono vėžio rūšių, vyrai tikriausiai tik paskutinėje vietoje rinktųsi man tekusią diagnozę, nes, kaip aišku ir nepašvęstajam, prostatos vėžys bando įsikurti labiausiai intymioje sferoje, taikosi įsitaisyti padidinto jautrumo zonoje, kėsinasi į pačią vyriškumo šerdį.

Kita vertus, praleidęs nemažai valandų prie gydytojų kabinetų durų, šiandien jau būčiau linkęs sakyti, kad vyriškumo kriterijumi grynai fiziologine to žodžio reikšme reikėtų laikyti masculinum padermės individo sugebėjimą nusišlapinti senuoju rankiniu būdu, naudojant tam reikalui pritaikytą, tradicinį organą, taigi išsiverčiant be išvedžiotų vamzdelių pagalbos, pro kuriuos drėgmė sunkiasi, pastoviai kapsi į prie šono kabantį maišelį. Tačiau, žiūrėjau ir mačiau, kad net ir išorinę šlapimo pūslę galima nešiotis oriai, aukštai pakelta galva, nekreipiant dėmesio į tokią negalios demonstraciją palydinčius užuojautos žvilgsnius. Kam ne kam, o man, nevalingai savo nuopelnu laikiusiam kelias pergales buduarų sferoje, tai sužinoti buvo pravartu ir teisinga.

Kai kartą po procedūros, kuri reikalavo nusikelnėti, išėjau iš kabineto išsidraikiusiais marškiniais, tas išdidus seneliukas su nešiojamąja šlapimo pūsle, tąkart sėdėjęs prie procedūrinio durų, tarstelėjo, nudelbęs akis giliai į pasuolę, tarsi sau, tarsi laukiančiai miniai žmonių, o greičiausiai man, kad esą klyną reikia užsisagstyti visados, nežiūrint jokių aplinkybių. Tokia intonacija paprastai kalba išminčiai, – iš tiesų tąsyk dėl didesnės teisybės turėjo pasigirsti aplodismentai, pats būčiau paplojęs katučių, jeigu kas nors būtų parodęs pavyzdį, tačiau žmonės, pribaigti savo bėdų, nuleido negirdomis pasakytus žodžius, nuskambėjusius su atrodytų neatremiamu teologiniu rimtumu. Vis dėlto aš pats į reikalo esmę šiandien jau žiūriu truputėlį kitaip, keldamas klausimas – ar privalu yra kiekvienam tikram vyrui užsisagstyti surdutą iki paskutinės sagos, saugoti savo intymumo slėpinį labiau nei valstybės paslaptį?

Automobilis po avarijos. Slaptai.lt nuotr.

Dar jaunas Gintaras Beresnevičius, ką tik išleidęs pirmąjį savo opusą, pavadinimu „Dausos“, yra pasižadėjęs, kad jeigu numirtų pirmiau nei aš, būtinai perduos žinią man apie anapusinio gyvenimo egzistavimo faktą ir reikiamus žinoti mums dalykus dar šiame pasaulyje, siekiant geriau pasiruošti anajam. G. B. nuo pat pradžių pildo savo pažadą truputėlį net persistengdamas, su didesniu uolumu nei aš dabar pageidaučiau, su niekaip neleidžiančiu užsimiršti kaupu. Žinoma, tai iš tiesų yra jau visiškai kita istorija, apie kurią pakalbėsime kitą kartą, o čia pastebėsiu tik tai, kad jeigu į mūsų gyvenimą prasisunkia net dausų slaptis, nėra jokio reikalo saugoti tokios viešos paslapties kaip vieno nevykėlio intymumo užkaboriai. Kad tik būtų kas domisi, – esu pasirengęs surengti ekskursiją, aprodant savosios intymumo sferos infrastruktūrą, net turistams iš Japonijos, kurie viską mėgsta fotografuoti.

Žmogus turėtų būti nepaslaptis, be jokios liekanos.

Nieko nelinkęs romantizuoti, dabar pasakysiu tik tiek, kad neišvaizdi priekinė liauka, vadinama prostata, yra ne kažkokia antroji vyro širdis, kaip kartais sakoma iki banalumo apspurusiais  žodžiais, o sulėtintu tempu sprogstanti granata vyriško tipo organizme. Visa vyrija čia nešiojasi vėžinių ląstelių pasėlius, tačiau vieniems pavyksta išsisukti, kitiems – nelabai. Prostatos funkcionalumo pavyzdys turi pamokamąją reikšmę  platesniame kontekste nebent tik tuo rakursu, kad gerai veikianti prostata yra nepastebima, nejaučiama, o  išvešėjusi neretai tampa piktybiškumo šaltiniu, kūno destrukcijos detonatoriumi.

– Į simuliaciją reikės atvykti nusiskutus visą augmeniją nuo bambos iki kelių, – pasakė išdėvėtu balsu gydytojas, ką tik suderinęs spindulinio gydimo pradžios datą su skyriaus registratūra. Simuliacija čia reiškia pirminį prisimatavimą,  specialiu flomasteriu ant kūno paliekant atžymas, leidžiančias sufokusuoti spindulį ten, kur to reikalauja gydymas, kada jau vėliau, prasidėjus tikram švitinimui, bus siekiama įterpti radioaktyvumo dozę į numatytą transliacijos vietą. Prostata dėl tokio  tikslaus pamatavimo ir kvantitatyvinio sureikšminimo tampa objektu griežčiausia to žodžio reikšme, kai žmogus susvetimėja net savo prostatai, o procedūrinio kabineto negyva šviesa ir žiurkiškas  medicininės aparatūros technologės snukutis, nė iš tolo neprimenantis buvusį moteriškų užutekių pasaulį, tampa savotiškais dabartinio pasaulio kraštutinės objektyvizacijos krešuliais.

Nesunku įsivaizduoti, kad medicina reikalauja sudaiktinti paciento negalią, tačiau žemina aplinkybės, kad medicinos kabineto personalas sudaiktinimo požiūrį perkelia į visus bendravimo su pacientu aspektus, matydamas jo asmenyje geriausiu atveju tik priešakyje įsitaisiusią liauką arba kito sugedusio organo dominantę. Manding, labai svarbu, kad tokiu požiūriu nepersiimtu pats linkęs sureikšminti savo ligą, lengvai pasiduodantis panikai pacientas, čia vėl praverčia Imannuelio Kanto pavyzdys, kuris, sunkiai sirgdamas ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dažnai griuvinėdamas ant žemės, labiausiai pergyveno dėl to, kad jo asmenyje sunkiai pavyksta išsaugoti žmonijos orumo vaizdinį.

Kraštutinai iščiustytas, sterilus, su retai išstatytais daiktais – keliais baldais ir nežinomos  kol kas paskirties aparatais – kabinetas  dunkso lengvoje prieblandoje perkrautas sunkio dvasios, tarsi čia ir būtų pati patogiausia vieta padėti kiaušinį naujųjų laikų dinozaurui.  Toks, be žmogaus šypsenos ir mandagumo gestų, kabinetas geriausiu atveju primena skaistyklos prieangį. Teisinant situaciją būtų galima pastebėti, kad visi mes, bėgant laikui, tampame profesiniais išsigimėliais, gydytojo dalykiškumas – tai toks profesinis išsigimimas, kuris kartais net praverčia, nors neretai ir užgauna. Tačiau net ir tokiu atveju nereikėtų pernelyg nusiminti dėl šitokio truputėlį dirbtinai demonstruojamo atšiaurumo, nes visi mes žinome, kad labiau žmogišką požiūrį į tave užgriuvusias negandas čia gali lengvai įsigyti už papildomą mokestį.  Pats laikas būtų išpažinti ir savo, daug metų pedagoginį darbą dirbančio žmogaus, nešvarią profesinę sąžinę – pastebėjau, kad esant mažiausiai progai, kaip ir dabar, iškart puolu pamokslauti, maniakiškai ieškodamas pamokomųjų reikšmių, nors žinau, jog likimo aukščiausiasis teisingumas skaudžiausiai baudžia būtent šventeivas ir moralizuotojus.

Kas be ko, rinkausi spindulinį gydymą, o ne operaciją, iškart, be duoto laiko kelias savaites pagalvoti, visiškai intuityviu pagrindu, kaip atrodo, jau vien dėl to, kad operacija paprastai kažką atima, išima, išpjauna, o spinduliavimas, galimas daiktas, prideda. Sunku būtų paneigti tai, kad apšvitintas žmogus mažiausiai yra bent radioaktyvaus pėdsako nešiotojas! Be to, tai neskausmingas gydimo būdas, kaip sakoma, be kraujo ir pūlių. Kraujais paplūdau kiek anksčiau, pabandęs savarankiškai nusiskusti visa tai, ką gydytojas pavadino augaline danga žemiau bambos. Kai pagalvoji, išties „to fenomeno“ įvardijimui mums trūksta eufemizmų atsargų kaip niekur kitur tikriausiai dėl jo paties truputėlį komiško pobūdžio ir mažareikšmiškumo. Tačiau kai pusamžiui vyručiui su pradėjusiu dygti pilvuku, užstojančiu vaizdą žemyn, kyla užduotis atlikti tokią apsivalymo užduotį, pradedi suprasti – kokia sunki našta žmogui yra kūšys.

Nieko nepadeda supratimas, kad akto nusakymas žodžiais „kūšio skutimas“ jautriai ausiai gali skambėti ne mažiau sakraliai nei „jaučio aukojimas“. Kaip visiems žinoma, net plačiausio profilio kirpyklose tokių paslaugų neteikia! Taigi nuo pat pradžių tapo aišku ir tai, kad čia reikės  verstis savo pastangomis, visiškai laisvai improvizuojant, be asistentų pagalbos, nesitikint gero patarimo iš pašaliečių ir tautiečių. Kas be ko, buvo galima paprašyti žmonos, kad padėtų tokiu kebliu reikalu, tačiau nepakilo ranka. Kaip atrodo, vis tik yra ta intymumo sferos uždaroji zona, kurią praverti labiausiai draudžiama  žmonai (net jeigu čia praėjo visa minia japonų), į kurią, teoriškai mąstant, drąsiausiai galėtų įžengti iškrypusios vaizduotės meilužė.

Ne dėl estetinių sumetimų pagailiu vėl žmonos. Apskritai žmonos kategorija nurodo į kažką anapus estetikos, į tą kažką, kas savo fundamentalumu nedera su sterilumo idealizavimu. Kai reikėjo prieš magnetinio rezonanso tyrimą pralaisvinti vidurius, klizmą pastatė žmona. Iš pradžių išbandžiau labiau civilizuotas priemones, specialias piliules ir žvakutes, skirtas sukelti viduriavimo efektui, tačiau niekas iš to nesuveikė. Nuo forsuoto ideologinio kvailinimo sovietiniais laikais brendusiam žmogui kaip pasekmė, kaip savotiškas istorinis paveldas pasilieka ilgalaikis vidurių užkietėjimas, o gelžbetoninius vidurius pralaisvinti išeiviui iš sovietijos gali padėti tik atitinkamai pritaikyta milžiniško dydžio rusiško stiliaus guminė klizma. Drauge leiskite prisipažinti, išsiduosiu, kad dabar nejaučiu jokio konfūzo, kad, neva pažeisdamas kažkokį estetinio jutimo kanoną, tiek daug kalbu apie išskyras. Būtent išskyros, jų periodiškumas, reguliarus pasikartojimas, cikliškumas yra pats akivaizdžiausias gyvenimo ritmikos liudijimas, pasitikrinimas, kad gyveni.

Drovėjausi paprašyti  žmonos, kad patarpininkautų apatinės kūno dalies apsiskutimo apeigose, regis, vien dėl to, kad  būtent žmona yra ta  išskirtinė būtybė, prieš kurią labiausiai nesinori, paradoksaliai tariant, apsinuoginti iki paskutinio galo galelio, pripažįstant kaip faktą savo komiškumą ir bejėgiškumą.

Kokie yra kūšio skutimo instrumentai? Taip paprastai į šį klausimą neatsakysi. Barzdai skusti peiliukai čia tarsi ir nelabai tinka ne tiek dėl to, kad reikėtų vengti, jeigu yra nors mažiausia galimybė, aukštųjų sferų sumaišymo su žemutinėmis, kiek dėl tos priežasties, kad yra nepakankamai aštrūs apatinės dalies skutimui (viską supranti iš karto, kai tik pabandai įsivaizduoti – kaip tokiais įrankiai būtų galima apskusti pasigautą ežį). Vartotojiškos visuomenės kosmetikos pramonė yra prigaminusi gyvą galybę priemonių, skirtų moters plaukinės dangos priežiūrai – įvairių depiliatorių, pincetų, specialių moteriškų rausvos spalvos skutiklių, tinkančių ne tik pažastų, kojų, bet ir labiau intymių vietų priežiūrai, – tačiau to išbandyti ant savo kūno neleido vyriško orumo likučiai, nežiūrint išpuolusios ekstremalios situacijos, kai žmogus griebiasi net šiaudo. Bulvių skutukas čia taip pat nepadėtų, net jeigu yra patogus įtaisas šiurkščios žievės pašalinimui, taigi liko tik galimybė  eiti redukcijos keliu, perkeliant veido skutimosi patirtį, manipuliuojant gillete peiliukais, į tą vietą, kur joks peliukas nebuvo niekados dar įžengęs.

To tikrai neleistų daryti E. Levinas, nuorodą į veidą padaręs  centrine savo etikos ašimi, tai iš tiesų neturi nieko bendro su froidistinės manieros simboliniu kastracijos veiksmu, tačiau toks savęs išviešinimas prieš save patį yra nemenkas išbandymas sau pačiam.  Vadinu tai išviešinimu,  net kai esi nusišalinęs, atitolęs nuo visuomenės, pasilikę vienas pats su savo intymiu veiksmu, kaip atsitiko dabar, dėl to, kad į tai, ką veikia aptariamu atveju empirinis „aš“, baisiai sutrikęs žiūri  transcendentalinis „aš“, kurio, tiesą sakant, vadinti vientisos asmenybės neatskiriama dalimi netinka, nes transcendentalinis subjektas šiaip ar taip yra nedalus, dar kitaip tariant, yra atomas pirmaprade to žodžio reikšme. Tačiau aptariamu atveju tikrai nukenčia empirinė žmogaus dalis, savo kailiu patirianti nedalumo pažeidimus.

Skutant akluoju būdu tą vietą, kur turėjo būti, bet pasimetė figos lapelis, nesunku yra tik nutaikyti skutimo putų čiurkšlę (moderniojoje skulptūroje apskritai figos lapelį tikslinga būtų pakeisti skutimosi putų kauge), vientisa mase padengiančią visą plotą, o, panardinus skutimosi peiliuką ir pradėjus gremžti, iškart pradeda kristi kruvinos putos, rodančios daugybinius pažeidimus, ne tik paviršinius, bet ir gilesnius įsipjovimus. Be perstojo žliaugia prakaitas, kurį vis dar bandai nusivalyti kruvinos rankos dilbiu, delne laikydamas plastmasinį skutimosi peiliuko įdėklą su plieniniu skutimosi peiliuku. Šaldytuvas įkyriai groja monotonišką melodiją, primenančią musių spiečiaus zyzimą vasaros dieną. Ta monotonija ypač dirgina drauge disonansu pradėjus skambėti panikos dūžiams, pulsui pagreitėjus taip, tarsi plaktų peliuko širdis katino naguose. Pravėrus vonios duris, kruvini oro burbulai įslysta į virtuvės teritoriją, ant spintelių paviršiaus palikdami rusvas dėmes, tarsi čia būtų įvykusios amžiaus tarakonų kautynės. Nuo dezinfekavimo skysčių jau dvokia, o ne kvepia alkoholiu, kaip būna puotaujant šimtas metų. Daug triukšmo dėl nieko, ar ne? Kaip atrodo, čia labiausiai būtų tikęs senas geras skustuvas, įgudusios rankos mostu iškart nuskutantis prižėlusią vietą, jeigu tik nebijotum kažko nusipjauti per daug savo neįgudusiomis rankomis.

Dėdė sėdi prie lango, galąsdamas skustuvą į odinį diržą. Dabar neprisimenu, pasakojo pusbrolis Petras, jaunėlis dėdės sūnus, ar kažkur girdėjau vėliau – skustuvas laikomas išgaląstu, tinkamai paruoštu, jeigu lengvai perkerta išmestą į viršų plauką perpus. Dėdė greitai skusis kelių dienų barzdą, purvinas putas nuo skruostų skustuvo šonu išdrėbdamas lauk pro langą. Matau čia ir save, berods ketverių metų vaikį, tėvų paliktą pas mamos seserį, nes vaikučio mama sunkiai serga, keliaudama iš ligoninės į ligoninę. Tačiau svarbiausias dalykas, krintantis ten į akis, yra neapsakomas saulės perteklius, kiaurai viską perverianti šviesa. Tokia šviesa perskrodžia net vidų, užvaldo pasąmonę, už savęs nepalikdama šešėlių.

Ramybės oazė. Slaptai.lt nuotr.

Dėdė yra bitininkystės entuziastas, už lango į sodą driekiasi bičių gyvenamieji barakai, vadinami aviliais. Dabar pats šviesos pikas su bičių lakiojimo paūmėjimu, kai sodą užliejusi šviesa limpa ant akių, tarsi darbštuolės bitės gamintų ne tik medų ir tokius subproduktus, tinkamus dezinfekavimui, kaip bičių pikis, bet ir tirštą bei kvapnią šviesos substanciją.

Kažkaip suprantu, kad dėdė yra teisingas, bet žiaurus žmogus. Čia manęs nemėgsta net bitės, vienintelį iš visų senojo namo gyventojų sugeliančios beveik kiekvieną dieną. Eičiau pasiskinti juodųjų serbentų, niekas nedraudžia, tačiau šiame vaiduokliškame šviesos pasaulyje, spindulių intensyvumu prilygstančiame pomirtiniam gyvenimui, labai bijau bičių. Šiame šviesos pasaulyje, vaikščiojant basomis, reikia labai atidžiai žiūrėti po kojomis, kad neužmintum ant nektarą siurbiančios piktos darbštuolės (nes Hermio skrajojančių sandalų tas vaikis neturi ir niekados neturės), o pakėlus galvą šviesa dar labiau gelia akis, nuo tokios šviesos tvinksi smilkinius, maudžia kankorėžinė liauka, užgula vadinamoji siela.

Kas nežino to paprasto dalyko, kad Vakarų kultūros užgimimui, vakarietiško tipo filosofinės refleksijos įsitvirtinimui reljefiškas šviesos įspūdis, sąmonės apšviestumo pagava, pradedant Platonu, lyginusiu Saulę su Gėriu, įgyja išskirtinę reikšmę. „Šviesa yra brangus dalykas“, – sako tas pats Platonas. Būtent Platonas davė postūmį supratimui, kad šviesos alegorija tiksliausiai nusako proto budrumo būseną, net jo pasirengimą pažinti amžinąsias esmes, o sąmonės apšviestumo idėja  daugiau ar mažiau modifikuotais pavidalais buvo kultivuojama per visas istorines epochas, kai net žinių siekimas galop pradedamas vadinti švietimu. M.Heideggerio kūryboje šviesos motyvas atsikartoja prošvaistės kaip laisvės prieangio į tiesą prasmėvaizdyje. Protas vakarietiškoje mąstymo tradicijoje labai dažnai yra traktuojamas kaip prabundantis, atsimerkiantis, gaivalingai nusirąžantis milžinas, kuris pačią būtį išvysta kaip švytėjimą, įžengdamas  į tokį šviesos ratą.

Senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis ir drauge nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logoso sandu su visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulyje kalnų kraštas nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Saulės spinduliai čia nėra tokie aštrūs kaip bičių įgėlimai. Išfiltruota jūros druskoje šviesa tobulai įsiterpia tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Tačiau mano ankstyvosios vaikystės saulės nutviekstas sodas su dėdės, laikančio skustuvą rankose, pantomima prie lango nė iš tolo neprimena didžiojo būties rato, neturi nieko bendro su tikėjimu savo jėgomis, į šį sodą iš visų pakampių sunkiasi liūdnumo šviesa su radioaktyvumo prieskoniu burnoje. Galimas daiktas, tai – mirties sodas, šalia kurio, nežiūrint visko, buvo lemta išgyventi.

Tai beveik neįmanoma, bet tą vasarą keturmetis vaikinukas net tris kartus  perėjo mirties sodą, sugrįždamas į gyvųjų pasaulį su skolos bilietu. Žiūrėkime į šį supiktybėjusios šviesos ratą, – kas čia vis dėlto dėjosi? Iš pradžių mažasis įnamis skendo srutų duobėje, regis, buvo  kažkaip išgriebtas iš duobės dugno jau be sąmonės, mažai gyvas, tačiau po kelių dienų gaiveliojimosi su Dievo pagalba atsibudo dieną naktį budėjusios senelės globoje (jau čia keliu hipotezę, kad rūpestingoji senelė Agnieška buvo ne tik labai artimas giminaitis, motinos mama,  bet ir Dievo siųstas tarpininkas, visados rodantis kelią, išvedantį iš mirties labirinto).

Į būdele vadinamą šikinyką, šalia šviesos sodo, buvo galima patekti tik perėjus permesta per srutų duobę, į visas puses siūbuojančia lenta, kažkam primenančią linksmą atrakcioną, tačiau, kam ne kam, o mažam vaikui, neturėjusiam sparnuotų Hermio sandalų, tai buvo pirmasis mirties labirinto išbandymas, kurį vis dėlto pavyko įveikti, skendus bet nepaskendus šūdo bedugnėje. Kiti labirinto posūkiai vaiduokliškai name prie šviesaus sodo lėmė kritimą ant galvos iš antrojo aukšto, vieną kartą iš šieno prikimštos pastogės, kur vaikai eidavo miegoti po šienapjūtės, pro prakiurusias lubas nukritus į tvartą kakta ant kietai suplūkto laito, kitą kartą nugarmėjus aukštielninkam iš klėties palėpės pro laiptų skylę į prarają su lentinėmis pakopomis. Atsibudimai būdavo ilgi, užsitęsiantys, trumpam prablaivėjus sąmonei, kaskart vėl grįžtant į nenorintį iš savo nagų paleisti haliucinacijų ir kliedesių pasaulį. Kartais bundant su užsitęsusiu svyravimu ant sąmoningumo ir nesąmoningumo  ribos, atrodydavo, kad matau priartėjančius objektus, – ne vienas namiškis  buvo priėję pasižiūrėti kaip sekasi mažajam nelaimėliui, šunelis užbėgo pasisveikinti, lyžtelėjęs į lūpas, skraidė neatpažįstamų  vabzdžių būrys, – taip tarsi žiūrėčiau į juos iš gilaus šulinio, pro raibuliuojantį vandens paviršių matydamas deformuotus demonų veidus (vabzdžiai vis tik labiausiai priminė gigantiškas, ietimis ginkluotas bites herojaus su barzdele veidu, pasiskolintu iš kažkokios jubiliejinės tarybinių laikų monetos). Tik senelė buvo lengvai atpažįstama, abipus gyvenimo tokia pati, mažakalbė, vienintelė galinti išgelbėti visa pasaulį, ištraukti iš mirties spąstų.

Ta žiūrėjimo iš  šulinio dugno atmintis kartas nuo nuo karto leidžia daryti fantasmagorinę prielaidą, kad tąkart, nežiūrint visų pastangų,  likau nuskendęs šūdo krūvoje, o išsigelbėjimo planas ir gyvenimo vaizdinių margumynas yra tik mano bekūnio transcendentalinio „aš“ idealių galimybių sumodeliavimas pagal apriorinę schemą arba, kitas variantas, – tai tik klinikinės mirties metu blykstelėjusi ir užstrigusi  nelaikiškumo sferoje idėja apie nenugyventą gyvenimą. Tokiu atveju, kaip visiems aišku, būtų neįmanoma prasiveržti iš amžinybės į gyvenimą. Taigi, jeigu norite žinoti, nesu 100 proc. įsitikinęs, kad gyvenu. Ar tai reiškia, kad  tokiu atveju ir nenumirsiu galutinai, – nežinau.

Tačiau jeigu gyvenu, privalau žinoti, kad į pačią būtį galiu žvilgtelėti tik retkarčiais, vogčiomis, iš tolo, o tiesmukas spoksojimas į tai, ką vadiname būtimi yra kažkas nepadoraus, neteisėto, prilygintinas žiūrėjimui pro rakto skylutę į nusirenginėjančią moterį…

Kai lytinio akto eufemizmą „pažinau moterį“ perkeliame į būtį, mums geriausiu atveju lieka tik nubūtintas mokslas ir technika. Apie būtį teisėta kalbėti tik einant aplinkiniais keliais, ieškant netiesioginių terminų, apibrėžimus pakeičiant nedrąsiomis kaip išfiltruotas ryto spindulys užuominomis. Atvirumas būčiai taip pat reikalauja  totaliai atsisakyti viso psichologizmo ištobulinto arsenalo, lemiančio žmogaus užsikasimą arba nuskendimą savyje.  Paslaptis yra ne pats žmogus, o žmogaus būtis.

Dėdė yra teisingas kaip šviesos angelas, bet žiaurus žmogus. Gaunu valgyti kaip ir visa šeimyna, tačiau maitinamės mes su senelė atskirai, ne prie stalo kaip visi, o sėdėdami ant senelės lovos už pečiaus. Kai kartą dėdė padaręs burnelę (ne vieną) buvo labai gerai nusiteikęs, baisiai stebėjosi neatsistebėdamas, kodėl mažasis įnamis tūno kažkur nukištas, a? Tada visų šeimynykščių džiaugsmui, pasiekusiam visuotinį ūbavimą, iškilmingai buvau pakviestas prie stalo, tačiau prasiveržęs kaip ištvinusi upė dykumoje mielaširdingumas buvo tik protu nepaaiškinama, daugiau niekados nepasikartojusi išimtis iš taisyklės, kitos dienos vėl slinko po senovei, visiems nutuokiant, jog geriausiai būtų, jeigu neužkliūčiau teisingajam dėdei už akių.

Ką čia daug slėpti, senelė Agnieška buvo šventas žmogus, labiau dangaus nei žemės gyventoja. Kalbu labai rimtai ir atsakingai, šįkart dar rimčiau nei kitais kartais, taigi labai klystų tas, kuris tokį vertinimą  perskubėjęs suprastų tik kaip gražų apibūdinimą, metaforą. Bažnyčia yra sukūrusi šventojo kanonizacijos tvarką ir paskelbusi nomenklatūrinį šventųjų sąrašą, kai vienu iš tokios nomenklatūros kriterijumi yra žmogaus žinomumas, paplitęs garsas apie jo nuveiktus darbus. Tačiau dar didesnė garbė yra mažai žinomo ar nežinomo žmogaus šventumas, kitaip tariant, nežinomi šventieji yra didingiausi Dievo kariai. GinkDie, neturiu čia jokios teisės kažką savintis kaip neva atitekusį palikimą.

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Net ir dabar, kai kartais stoviu prie Agnieškos kapo, jaučiu baisų, pašiurpinantį odą šios senolės didingumą, mažai ką turintį bendro su sentimentaliu giminaičių bendravimu. Visa, ką darė senolė, buvo skirta Dievo garbei, todėl jai niekados nepritrūkdavo išminties viską užbaigti, padaryti gerai. Graudžiausia yra tai, kad jos užtarimo ieškojo net išmesti iš lizdo paukščiukai, pasiklydę kačiukai, nususę benamiai šunys, daug  greičiau nei žmonės atpažindami ypatingąją Agnieškos misiją šioje ašarų pakalnėje. Esu įsitikinęs, jeigu būtų norėjusi, ji būtų galėjusi sustabdyti net žemės sukimąsi, tačiau nuolankiai prisiėmė skausmą, pernelyg nemaištaudama net dėl jos vaikus ištikusių nelaimių. Vienu prisilėtimu sugydydavusi gyvūnėlių žaizdas ir nepasakytų žodžių iškalbinga tyla mokėjusi nuraminti žmonių sielas, ji taip ir nesugebėjo  išsigydyti savo žaizdotos kairiosios kojos, kuri bėgant metams beveik nupuvo, – niekas dar ir dabar negali paaiškinti, kaip anoji būdama arti šimto metų vis dėlto kiekvieną dieną su viena vargana kojele nuklibikščiuodavo, tiksliau tariant, nušokinėdavo kelis kilometrus iki Bažnyčios (tai tikriausiai visai nesusiję dalykai arba susiję tik klaikiai groteskišku pavidalu, kaip dažnai būna dieviškosios ironijos pasaulyje, tačiau nepraleisiu progos pasigirti, kad paauglystės metais susižavėjęs lengvąja atletika po poros mėnesių intensyvių treniruočių tapau anos sovietinės Lietuvos jaunučių trišuolio rekordininku).

Esu matęs, kaip  sykį už daržinės ji eidama į daržus ilgai ilgai levitavo per gerą sprindį nuo  žemės, – tąkart be jokio pasufleravimo iš pašalės, be dangiško apreiškimo supratau, kad neturiu teisės apie tai prasitarti kitiems namiškiams (šįkart prasiplepėjau pirmą kartą, nebūdamas tvirtai įsitikinęs, kad jau suėjo senaties terminas). Tačiau nė kiek neabejoju, kad savo  kelionėje į Bažnyčią ji tokiu lengvatiniu transportu nesinaudojo. Tegu būna palaiminta jos koja aukštybėse!

_____________________________________________________________________________________

– Jau grįžau, – sako žmona atidarydama duris į prieangį. Galbūt dėl to, kad esu vis dar apspangęs, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje,  išeinu iš vonios pasitikti į virtuvę įėjusios žmonos su visu savo dabartiniu gražumu, aplipęs kruvinomis putomis tarsi Žilvinas po egzekucijos. Klyksmas perveria devynaukščio namo erdvę, nežiūrint garsą izoliuojančių pertvarų, taip stipriai, kad sukleksi net  viršutinio aukšto balkono langai ir atsikiknoja laiptinių durys. Dar ir dabar kartas nuo karto du seneliukai kieme pasiginčija – ar tai buvo netikėtai suveikusi  garsinė sirena, stabdomos mašinos ant šlapio asfalto stabdžių žviegimas, ar galbūt tik išmestos iš devinto aukšto balkono katės priešmirtinis atsisveikinimas su paskutiniu devintuoju gyvenimu.

*** Atgal ***

Povo uodegos sindromas

Kaip jau buvo sakyta, spindulinis gydimas nesukelia skausmo ir didelių nepatogumų, mano atveju tai buvo truputėlį pabodęs, pusantro  mėnesio vykęs kasdieninis radiacijos įterpimas į prostatą gulint ant nugaros milžiniško prietaiso, panašaus į reaktorių, viduje be kelnių, su truputėlį nusmauktais triusikais. Tačiau reikia pasakyti ir tai, kad ši neskausminga procedūra vis tik nėra tokia higieniška kaip gali pasirodyti iš pradžių. Ne vienas nelaimėlis į gydymo pabaigą jausdavo didelį blogumą, kartas nuo karto apsivemdamas netikėčiausiose vietoje, kiti – suviduriuodavo, o būdavo – viduriuoja ir vemia, vemia ir viduriuoja.

Nieko panašaus nepatyriau aš pats, priešingai, nuo didėjančio radiacijos kiekio apatinėje kūno dalyje jaučiausi vidujai švytintis. Tokio gydimo, kuris kasdien trunka tik po keletą minučių, tikriausiai net negalima pavadinti gydymu. Nepalyginamai ilgiau užtrukdavo pasiruošimo vykti į procedūras onkologinėje ligoninėje ritualas ir ilga kelionė  lėtai siūbuojančiu autobusu iš vieno miesto galo į kitą.

Iš toliau apsireiškę ligonėliai buvo apgyvendinti ligoninėje, o sugebantys savimi pasirūpinti miesto gyventojai turėjo teisę atvykti į kasdieninį gydimą iš namų jiems daugmaž patogiu laiku. Tada štai ir prisivažinėjau autobusu ir troleibusais kaip niekados anksčiau, pamatydamas nematytų dalykų, ne mažiau įstabių nei keliautum pirmą kartą jūros dugnu Žiulio Verno fantazijose sukonstruotu povandeniniu laivu.

Tas miestas, kuriame gyvenu, su savo egzotiškais gyvūnais ir žmonėmis apskritai primena jūros dugną. Todėl tikriausiai neatsitiktinai to miesto meru, pelniusiu visuotinę miestiečių meilę, tapo Žvejys arba, tiksliau tariant, stambus žuvies perdirbimo pramonės verslininkas, kaip kartais sakoma, oligarchas. Jau esu bandęs vienoje mokslinėje konferencijoje įrodyti, kad miesto meras, kurio mums pavydi kitų Lietuvos miestų gyventojai, patologiškai nemyli medžių, – tai liudija, nežiūrint visų spaudos tarnybos paneigimų, miesto ūkio tarnybų organizuojamas negailestingas parkų kirtimas, o ypač kaštonų alėjų naikinimo vajus, – būtent dėl to, jog žvejo instinktai jam byloja, kad dygstantys iš jūros dugno medelynai, o ypač kretantys į viršų dygliuoti kaštonai gali suplėšyti užmestus tinklus.

Nesakykite, kelionė į onkologinę ligoninę miesto viešuoju transportu, žiūrint pro siūbuojančio autobuso langą, be vis ko kito, dar yra ir neįtikėtinai svajingas, kutenantis vaizduotę užsiėmimas.

Judame N maršruto mikroautobusu. Posūkyje nuo geležinkelio stoties link autobusų stoties pastato, užklimpus mašinų spūstyje, krypavimo tempas suvis sulėtėja. Kaip visados dėbsau pro langus. Netoliese, t. y. ranka pasiekiamu atstumu, už stiklo kelkraštyje ant suoliuko, sėdi, dar tiksliau tariant, drybso, labai apkūni moteris, atkišusi subintuotą koją, didelę kaip kaladė. Pro tvarsčius sunkiasi kraujas arba kraujuoti pūliai, dėmė plečiasi mūsų akyse. Už kelių žingsnių įbedęs žvilgsnį į žemę, tarsi ieškotų pamesto pinigėlio pragarmėje, stovi vyriokas taip pat su kažkokiais tvarsčiais ir įtvarais, regis, su įtaisu sugipsuotai rankai. Nuo turgaus pusės į mūsų užstrigusį akvariumą žiūri visiškai suploto veido žmogus, toks beveidis kaip silkė iš statinės. Į dešinę pusę, aplenkdama remontuojamo šaligatvio plytelių krūvą (prasidėjus Žvejo epochai mieste sparčiai pradėjo dygti nauji pastatai, o šaligatvių remontas ir kelių taisymas tapo permanentiniu, neužsibaigiančiu procesu), visai susirietusi, nelyg tik uostydama atgalios savo pačios  pėdsakus, galėtų sugrįžti namo, pasuka moterytė kuprytė. Vaizdelis truputėlį primena kažkokios karo ligoninės kiemelio užkulisius, nors taip pat nenustebčiau, jeigu kažkas praneštų: ,,Įvažiavome į supuvusių kūnų karalystę.“

Tačiau iš priekio išnyra gana augalota, – tarsi girdžiu akimis, – elastingai šiugždanti milžinės krūtimis kažkokia mergina. (Dabar truputėlį trikdo, sugauni save mintijant, tik tai, kad, taip kietai, iki kraujų apsiskutus, staiga, kratant autobusu, padaugėja kudlotų minčių, tarsi čia taip pat suveiktų balanso dėsnis.) Karti rudenio saulė  apšviečia tik jos romaus, klasikinių bruožų, kažkiek drovoko veido ovalo kairiąją pusę, tačiau norisi tikėti, kad dešinėje ovalo pusėje tvyro kairiosios  simetrinis pakartojimas, o ne kažkokia savarankiška kiaurymė.

„Koks keistas ruduo, – galvoju, – įpusėjo rugsėjis, o medžių lapai – žali.“ Pernelyg kietai suveržta daiktų ir įvykių struktūra nepalieka vietos ilgesniam vaizduotės poetiniam kyburiavimui, tačiau dilgteli supratimas, jog grožis gali būti nepalyginamai žiauresnis dalykas nei visos pasaulio negandos.

Autobusas po pietų darda pustuštis – gale snūduriuoju aš, priekyje kažką tauškia kelios panelytės, regis, vyresnių kursų studentės. Mestelėjęs akį pastebiu, kad viena iš jų – neįtikėtinai  ryškiai  atsiskleidusio grožio mergina ar moteris, tikras radinys pasaulio stebėtojui, gražių vaizdinių kolekcionieriui. Bandau įsiklausyti į pokalbio nuotrupas. Anoji pasakoja savo draugėms, kad tikrasis moters grožis yra dvasinis grožis. Kalbos intonacija labai reikli, neleidžianti prieštarauti. Šitaip terorizuojamos draugės tarsi ir bando išsakytai tezei pritarti nelabai  artikuliuotais garsais. Dar kartą žvilgtelėjęs vis tik nusprendžiu, kad mane sudominusi mergina nėra jau tokia graži arba, tiesą sakant, yra net atgrasi. Šiaip kvailumas gali subjauroti net pačios gražiausios moters veidelį, tačiau čia turiu progą pagalvoti apie dar baisesnį atvejį, t. y. apie karviškumo fenomeną.

Šis mane graudinantis nutikimas išplaukia iš prabėgusių dienų atminties. Važiavau tąsyk miesto maršrutų autobusu su nepatogiai susigrūdusiais, besikeiksnojančiais, vienas kitą nervinančiais keleiviais. Tačiau iškart nurimau tarsi nugrimzdęs į debesis, kai prie manęs savo įspūdingu biustu prisispaudė gražiaakė moteris, tiesą sakant, visai ne blondinė. Įdomiausia buvo tai, kad gražioji bendrakeleivė žiūrėjo šių eilučių autoriui tiesiai į akis su klausiamo pobūdžio ironija, kuri netrikdė. Vienu metu pajutau, kad stipriau pradeda plakti manoji širdis, kurios ilgesį, tikėjausi, didieji garsiakalbiai perduos jos širdies žiniai. Nežiūrint suintensyvėjusių jausmų, vis labiau traukė į miegą, vaidenosi, jog dvi širdys taip stipriai sulipo, tarsi jau būtų apipiltos klevų sirupo likeriu. Nevalingai atsidūsėjau, oras nušniokštė pro sukąstus dantis. Staiga pajutau, kad moteris atšoko, aplink  atsirado nepatogiai daug laisvos vietos. Tik tada prisiminiau, kad, po gimtadienio baliaus pramigęs ir skubėdamas į darbą, – asilas, – užmiršau išsivalyti tuos prakeiktus dantis…

Į sausakimšą troleibusą ryto prieblandos metu įlipa giltinė su dalgiu. Niekas perkarusiai senutei juodais rūbais neužleidžia vietos, nes niekas, regis, anosios ir nemato, išskyrus galbūt kelis tokius pat kaip aš, – neišsimiegojusius. Tačiau važiuoklės greitis pakinta bematant. Troleibuso linijos laidai pradeda žaižaruoti, žiežirbų lietus krenta ant žemės, aplinka užsiplieskia tokiais ryškiais fejerverkais, tarsi švęstume naujuosius metus, kurie jau seniai prabėgo. Tampa taip šviesu, kaip gali būti tik skriejant į nebūtį šviesos greičiu.

Iš kur tas šaltis ir drėgmė, persmelkianti kaulus, brr?.. Tai kažkas daugiau nei rudens atributai, tai kosminio šalčio nauja kokybė. Žiū: kur sėdėjo paslaptinga nepažįstamoji su vualiu, dabar – kaukolė su besidraikančiu voratinkliu… Kosmoso begalybę skrodžia troleibusas, užsikrovęs skeletais, vaiduoklis su geležiniais ūsais…

Prabundu, kai kresteli ir autobuso garsiakalbis šaižiai skelbia: „Miesto ligoninė“, sekantis sustojimas „Gražieji kalneliai“.

Troleibuso keleiviai diskutuoja, ginčijasi, priešgyniauja vienas kitam. Kartais pradeda sutarti? Kažin kažin… Įsikabinę į turėklą virš galvos, siūbuodami vienas prieš kitą klubais, jis ir ji kalbasi akimis liūdnai apie prabėgusią vasarą:

                                                                       – … nužydėjo jau gėlė!..

                                                                       – … liko didelė skylė…

Jis ištiesia jai ranką, padėdamas išlipti iš autobuso, ji įsikabina jam į parankę visam gyvenimui.

Sakiau, kad radioaktyvus švitinimas nėra skausminga procedūra, nes tas malonus uodegikaulio (lot. os coccygis) maudimas, prasidėjęs įpusėjus gydimui, toliau tampantis intensyviai skausmingai maloniu maudimu, vis tik negali būti vadinamas skausmu tikrąja to žodžio reikšme. Pirmas dalykas, šaunantis į galvą, kalbant apie skausmingą malonumą, jeigu tik nesi kažkoks mazochistas, būtų mergaitiškos nekaltybės praradimo mitas. Tačiau skirtingai nei anuo atveju, kai skaičiuojami praradimai, man iškart tapo aišku, kad uodegikaulio  pokyčiai rodo į kažkokį fatališkai svarbų apturėjimą, sakytum net pralobimą, naujų potyrių įsigijimą. Ta vieta, kurią vadiname uodegikauliu arba stuburgaliu išbrinko, tapo labiausiai intensyvia truputėlį apgriuvusio organizmo erogenine zona. Galop visa esybe buvo galima jausti, kad čia prasideda ūmus dygimo procesas, kai kažkas skausmingai maloniai kalasi į paviršių. Neįsivaizduoju, ką panašioje situacijoje pagalvotų kitas žmogus, ar nepradėtų staiga panikuoti, tačiau  manęs labai baisiai  nesutrikdė tragikomiška išvada, kad toje nugaros vietoje, kur baigiasi stuburas, nuo radioaktyvumo naujai atsivėrusioje ir išopėjusioje erogeninėje zonoje su jaunystės užmoju pradeda dygti antrasis penis.

Žvilgsnis į Saulę, į Dangų. Slaptai.lt nuotr.

Ar nebuvo gėda, nesijaučiau be kaltės kaltas?.. Žinia, tai buvo ne mažesnis išbandymas nei užaugusi kumelaitė Kukučio ausyje… Nusiraminti didele dalimi padėjo išsiugdytas sugebėjimas iš toli apgalvoti, detaliai suplanuoti savo veiksmus, pasitinkant iškilusius keblumus, išankstinis pasirengimas spręsti užgriuvusias problemas. Be visa ko kito, turėjau laiko pagalvoti, kad šis incidentas, nutikęs spindulinio gydymo metu, įpareigos ekspertus ir naujosios kartos vadybininkus  peržiūrėti, patobulinti, pritaikyti atskiriems atvejams (čia kaip Konstitucijos 12 str. dėl dvigubos pilietybės) kamasutros techninį arsenalą, nes dvigubo penio fenomenas įneša sudėtingesnį algoritmą į pozų aprašymus.

Iš kitos pusės žiūrint, nėra taip paprasta priimti savo gyvenimą su likimo primestais posūkiais, viskas šioje ašarų pakalnėje yra sudėtinga, t. y. susideda iš dalių, nedalomas paprastumas yra išimtinė absoliuto privilegija ir tik pagal analogijos principą gali būti pritaikytas kitų pavyzdžių supratimui. Tačiau ar klausė kas nors kada nors – iš kokių dalių susideda visų pirma žmogus, gerai suprantant, kad kartais varijuojama dvasios ir kūno priešpriešos tematika neįgalina dvasią ir kūną traktuoti kaip sudėtines žmogaus dalis. Dvasia neužima vietos, tad negali būti dalis nei savaime, nei platesnės visumos apimtyje, nes dalis yra erdvinė kategorija, nurodo į erdvinės konfigūracijos perskyras. Taigi dalus yra visų pirma kūnas, nors čia dar neduoda ramybės  klausimas – iki kokios ribos kūnas dalijasi, ar kūno dalumas yra begalinis?

Štai talentinga Lietuvos rašytoja vienoje savo novelėje pasakoja, kad stovėdama po dušu, tarsi ištikta savo nuogo kūno skaičiuoja: dvi rankos, dvi kojos, dvi krūtis… Dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip kitas lyrinis herojus, inventorizuodama savo kūną, suveda balansą štai taip – dvi akys, dvi kojos, dvi rankos, du peniai. Rašytoja yra ištikta nuostabos dėl įprastumo nepaprastumo, savo ruožtu šio pasakojimo mažai lyriškam subjektui reikia apsimesti net prieš save, kad patologinis neįprastumas yra labai paprastas reikalas.

Ši autoriaus išpažintis yra labai kūniška, – pasakytų tautietis, įsismelkęs į rašančiojo mintis arba perskaitęs parašytus puslapius. Iš tiesų, tai yra keli vieno nusidėjusio kūno istorijos puslapiai. Esame girdėję ir tai, kad vartotojišką visuomenė apskritai sureikšmina kūną, neva siūlydama išganymą per kūno tobulinimą ir puoselėjimą. Nedidelė paslaptis, apie tai jau yra kalbėta, kad kūnas ultramodernioje vartotojų visuomenėje žmogui tampa jo respektabilumo ženklu, ne mažiau reikšmingu nei madingų firmų dėvimi drabužiai ar prabangaus automobilio markė, todėl anas rūpinasi savo kūnu visomis išgalėmis, užsukdamas vartojimo industrijos, skirtos kūno priežiūrai ir tobulinimui, smagračius. Tačiau toks kūno sureikšminimas leidžia, pasakyčiau taip, sugrįžti į savo transcendentalinį „aš“ pro užpakalines duris. Vartotojiškos visuomenės žmogaus išaugęs rūpestis savo kūnu veda į kraštutinį kūno suobjektinimą, kai vienas ir tas pats žmogus tarsi suskyla į kūną kaip didžiausio rūpesčio ir aprūpinimo objektą ir savo kūnu besirūpinant subjektą. Kūnas čia jau pradedamas suprasti kaip kažkoks nevisprotis, kuriuo reikia pastoviai rūpintis, prižiūrėti, kad nepasimestų tarp kitų kūnų, jį privalu vesti pasivaikščioti, išleisti pas mergas ir t. t. Todėl maniakiškai besirūpinantis savo kūnu modernybės eono žmogus drauge yra susvetimėjęs savo kūnui nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei ankstesnių laikų gyventojai. Tai rodo ir neguodžianti savižudybių statistika. Panardintas į vartojimo stichiją kūnas, net jeigu į jį buvo investuotos milžiniškos lėšos, turi tendenciją atsibosti, yra, taip sakant, atsibodabilus daiktas.

Kaip žinome, anksčiau ar vėliau atsibosta net ir prabangūs žaislai, prabangūs gal net greičiau nei nieko nekainuojantis šilto vėjelio žaidimas medžio lapais vasaros pavakarėje temstant arba, tarkime, staiga susidrumsčiusio ežero bangos žaismė, atsimušus į krantą. Apskritai vartotojų visuomenės žmogus būtų linkęs, jeigu tik būtų  galima, keisti nuosavus kūnus kaip pirštines. O krikščionybė į kūną visgi žiūrėjo ir žiūri daug rimčiau nei esame skatinami manyti mūsų laiko madų. Šv. Tertulijonas, vienas iš Bažnyčios tėvų, skelbia, kad net Dievas yra kūnas. Iš kitos pusės, apie tokį patį mirtiną rimtumą požiūryje į kūną čia byloje askezės technikų ištobulinimas ir niekados neužsibaigiantis pasaulyje bėgimas nuo nuodėmės, kuri dažniausiai turi kūnišką pavidalą. Net Platonas, kuris kūną laikė sielos kalėjimu, nebuvo toks atsainus kūno atžvilgiu  kaip linkstama manyti. Kad ir kaip žiūrėtume, kalėjimas yra svarbus įrenginys, kuriame mokomasi pažinti laisvės privalomumus.

Nesunku būtų pastebėti, kad autorius čia, pradėjęs pokalbį apie kūną apskritai, kūniškumą kaip tokį, bandė  nustumti individualaus kūno metamorfozių istoriją į užribį, užkalbėti dantį, tarsi varžydamasis ir nedrįsdamas toliau pasakoti to, kaip vienam konkrečiam žmogui baigėsi likimo išdaiga, tikras absurdų absurdas, kai iš nugaros pradėjo dygti naujas lytinis organas. Ar autoriaus būkštavimai ir nelabai švankūs įtarimai pasiteisino? Papasakosiu iš pradžių tai, ką sužinojau iš kitų, o po to – apie regimybės iliuziškumą ir klaidingas prielaidas.

Mano pažįstamų moterų tarpe greitai nuvilnijo gandas, kad jų pikantišką draugą, jaunystėje ne vienai žadinusį neaiškius lūkesčius, prispaudė bėdos, esą anas važinėjantis kiekvieną dieną į onkologinę ligoninę. Ko? Kažkuri iš jų netrukus atkniso, kad „gydomas dėl prostatos“. Jeigu tokia žinia būtų nuskambėjusi apie kitą žmogų, tikriausiai viskas būtų skubomis pamiršta, tačiau pranešimas apie jaunystės laikų intymųjį draugą sukėlė nesveiką susidomėjimą, kažkokį pakylėtumą, pikantiškumo dvasios sprogimą, taigi savotišką ekstazę. Tada antrajame pagal dydį Lietuvos mieste užsimezgė įgijusi platų visuomeninį rezonansą diskusija – ar jų jaunystės laikų širdies guodėjui, dabar gydomam intensyvaus spinduliavimo būdu, pavyks išsaugoti savo vyriškumą? Žinia, būna visaip, kartais net arkliškos radioaktyvumo dozės niekaip nepakenkia vyro potencijai, o kartais viską užbaigia vienas mažutis radioaktyvumo pirstelėjimas.

Mano pažįstamų moterų ratas nebuvo kažkokia ložė, nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad tokia bendrystė kažkuo priminė haremą, tačiau tai iš tiesų buvo uždaras labai netrivialių moterų ratas. Aš pats jas supažindinau vieną su kita, kai baigdavosi viena meilė ir prasidėdavo nauja, kažkodėl  pakartojanti tą patį scenarijų (taip pat uždaras ratas). Kai mano gyvenime atsirado žmona, puikiosios pažįstamos norom nenorom  sutiko, kad visos teisės pereina jai. Kaip atrodė, romantiški jausmai tarp mūsų jau buvo stipriai išblėsę, bendravime dominavo dalykinės intonacijos. Tačiau jokia moteris nėra dalykiškas sutvėrimas iki galo, net labiausiai nusišalinusią nuo pasaulio moterį galima pažadinti iš apatijos arba net prikelti iš numirusiųjų pikantiško turinio pranešimais.

Kaip jau sakiau, toms mano pažįstamoms staiga parūpo, kiek tikro vyro liko arba neliko iš manęs, artėjant spindulinio gydimo pabaigai, knietėjo sužinoti, ar nepatapau visišku moralistu, smerkiančiu paleistuvystę.

Tačiau nė viena iš jų nesiryžo išbandyti gundymo meno tokioje delikačioje situacijoje, atsikalbinėdamos maždaug tokiais žodžiais, kad esą į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Nuspręsta buvo šitaip, kad į žvalgybą reikėtų pasiųsti kitą, ne iš jų tarpo, kaip nors surastą, įkalbėtą, jeigu prireiks, pasamdytą, sukonstruotą iš reikalingų medžiagų mano slapčiausias seksualines svajones atitinkančią moterį, kuri pabandytų tapti naujųjų laikų meiluže. Kas be ko, tai rodo šio užmanymo iniciatorių dorumą, nes man buvo norima suteikti šansą, tarsi net sergama, kalbant sportiniais terminais, už mano sėkmę.

Žinoma, jeigu būčiau žinojęs apie tokį gudriai suregztą planą, būčiau pataręs arba leidęs suprasti, kad naujai susiklosčiusioje situacijoje testavimui yra reikalingos dvi meilužės. Vis tik įdomiausia čia tai, kad rafinuotosios pažįstamos kažkokiu paslaptingu būdu žinojo (to anksčiau gerai nežinojo net mano transcendentalinis „aš“), kad jų jaunystės laikų širdies draugo slapčiausioji seksualinė svajonė, niekados nerealizuota realiame pasaulyje realiu laiku, labiausiai dirginantis eks-mylimojo vaizduotę erotinis objektas buvo milžiniškų apvalumų moteris su labai naiviu arba net kvailoku veidu. Kaip matome, nelabai rafinuota, gal net prasčiokiška, bet drauge išgryninta, apvalyta nuo kultūrinių apnašų svajonė…

Jeigu kas nors vartytų šiuos užrašus, būtinai paklaustų – o kur pasidėjo šaunuolė žmona? Šaunuolė gražuolė žmona niekur nedingsta iš mūsų pasakojimų, ji čia visados išlieka vienu iš pagrindinių herojų, tačiau dėl nenumatytų aplinkybių keičiasi anosios statusas, toliau ji vis labiau įgyja užkulisinį pobūdį,  dažniausiai įvykiuose dalyvauja jau  beveik nebeįžiūrimu pavidalu.

… Ji užkalbino mane gražiai bobų vasaros pabaigos dienai ritantis į pavakarę, paklaususi kelio į zoologijos sodą. Tai buvo man labai mielas klausimas, tikriausiai mieliausias iš galimų, pažadinęs didelį džiaugsmą, jeigu ne euforiją, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad, regis, pirmą kartą galėjau pateikti tikslų kaip kalkuliatorius paaiškinimą, išgirdęs tokio tipo klausimą. Ne kartą yra buvę, kad žingsniuoju sau linksmai gatve, o netrukus esu priverstas pasijusti nejaukiai, kai iš sustojusios mašinos prie šaligatvio žmogus pro langelį ar sutiktas pėsčiasis klausdavo gatvės ar adreso, teiraudavosi kaip atrasti vienokią ar kitokią įstaigą, tačiau nieko negalėdavau atsakyti, nes paprastai nežinodavau net to, kokia gatve pats keliauju,  galop tik įtempęs atmintį galiu prisiminti gatvės, kurioje gyvenu, pavadinimą, ką jau kalbėti apie kitus skersgatvius, taip pat dažnai pamirštu gyvenamo laikotarpio datas, nors neblogai išmanau istorinio laiko skalės konstrukciją, šiek tiek nutuokiu net apie užstojusios epochos dvasią. Jausdavausi nesmagiai, kai mane palydėdavo keisti žvilgsniai, miesto svečiui susidūrus su tokiu patologišku nežinojimu arba piktybišku nemandagumu.

Tačiau kelią į zoologijos sodą žinojau ne menkiau nei labirinto gidas, nes čia ne kartą esu vedęs savo mažus vaikus pasižvalgyti į beždžionių gyvenimą. Todėl paslaptingai nepažįstamajai pradėjau taip entuziastingai ir detaliai aiškinti kelionės į zoologijos sodą maršrutą, kad drauge greitai susizgribau – ar tik neišgąsdinsiu tokiu savo perdėtu paslaugumu?.. Žvilgtelėjęs atidžiau pamačiau prieš mane stovinčią, kaip kolosas tvirtai atsirėmusią į žemę, nuoširdžiai besišypsančią moterį su neįtikėtinai naiviu, pranokstančiu net Monos Lizos infantiliškas mimikas, veideliu. Neliko nieko kito kaip pasisiūlyti palydėti iki  elegiškojo zoologijos sodo, leidusio susipažinti su moterimi, atkeliavusia iš svajonių pasaulio.

Mus paklaidino staigiai užstojusi, kliūvanti po kojomis migla arba naujai sukilusios viltys, trukdančios viską matyti blaiviai, taigi zoologijos sodo tąsyk neradome, pasinešę ten, kur veda akys, sukdami ratais parko alėjomis. Tarpinis sustojimas buvo jauki kavinukė, kur ilgai ir nuoširdžiai kalbėjome apie nieką. Temstant nusileidome prie upės, kuri atspindėjo visą dangų, žvaigždes, pramaišiui su tarp žvaigždžių mirguliuojančiais pakrantės krūmų lapais ir mūsų ištįsusiais veidais. Ten vandenyje atsispindėjo ir mėnulis kaip paskendęs švyturys. Greitai upės vandenyje pradėjo atsispindėti boluojantis nuogo kūno kolosas, truputį palinkęs į priekį, rankomis atsirėmęs į armatūros likučius nuo kadaise čia buvusio, dabar jau nugriauto pastato, prasimušė įstabaus kūno su urbanistinėmis priemaišomis atvaizdas, kartas nuo karto užliejamas neskubrios bangelės. Be visa ko kito, tai buvo tikras Platono idėjų teorijos, skelbusios, kad kūniškumas yra atvaizdo būtis, o atvaizdo atvaizdas – kūniškumo principas, triumfas. Vien dėl to, kad matyčiau atsispindinčias vandenyje kolosalias priekines grožybes, kad neužstočiau vaizdinio, pritykinau iš nugaros. Didelis anosios užpakalis nesutrukdė platonikui gretai prisiirti iki pačios esmės.

Tačiau kai sielas užliejo palaima, jau mano nugarinėje dalyje kažkas pokštelėjo – garsas buvo panašus į automatinio skėčio lengvą driokstelėjimą, paspaudus išsiskleidimo mygtuką. Visiškai sutinku, kad toks palyginimas yra nelabai vykęs, pernelyg technicistinis, nederantis su momento ypatingumu, bet čia – išskirtinai tinkamas dėl tikslumo, nes išties upės vandenys parodė, to nenuslėpsi, kad už mano nugaros driokstelėjusi staiga išsiskleidė didžiulė povo uodega, šiame juodai baltų kontrastų vakare pražydusi ryškiomis visų įmanomų rūšių  spalvomis. Vienintelė mintis tuomet dar atėjusi su dideliu palengvėjimu į galvą buvo apie tai, kad mano nuogąstavimai dėl dvigubo penio neišsipildė, kompaktiškai kasdienybėje  dėvima, tik ypatingais atvejais išsiskleidžianti povo uodega vis tik nėra toks didelis iššūkis kaip neaiškios paskirties (atsarginis?) penis, po to sąmonė visiškai ištirpo  bemintėje spalvoto džiaugsmo kakofonijoje.

Mūsų sielos tupėjo medyje ne medyje, lūkuriavo ant kažkokios  neaiškios specifikacijos pakylos. Jos siela buvo elegantiškai ironiška ir drauge labai išmintinga, manoji – drovi, net baikštoka. Kažkokia detalė gretutinei sielai buvo truputėlį juokinga, tačiau manoji, žiūrėdamas iš aukšto žemyn, nejautė jokios paniekos savo besikratančiam pirmyn atgal su mirguliuojančia ryškiomis spalvomis povo uodega kūnui. Greičiau tuo būtų linkusi net didžiuotis, tik staiga suvis išgaravo ankstesnis prisirišimas prie nugyvento gyvenimo, nutolo pasaulis net kaip buvęs atsispyrimo taškas. Dvi sielos susikabinusios amžinu prisilietimu jau keliavo begaliniu vakaro dangumi, išvyniotu iš laiko ir erdvės charakteristikos.

*** Atgal ***

Žmona               

Apie žmoną kaip socialinį reiškinį ir egzistencijos kategoriją noriu pasakyti dar keletą žodžių papildomai. Kažkaip vis dar nutuokiu (esu gyvas), kad apie žmoną reikia kalbėti esant progai ir be progos, nepasiduodant bandymams užčiaupti tau burną, byloti šia tema viską, ką žinai, net jeigu daugiažodžiavimas iškreiptų pasakojimo eigą. Galop tik žmonos vaizdinio išplėtojimas leidžia paaiškinti tuos siužeto vingius, kurie šiaip būtų sunkiai paaiškinami.

Didelė istorinė neteisybė yra jau tai, kad poetai savo eilėse labai retai kalba apie žmoną kaip tokią, dažniau minėdami kažkokias mylimąsias. Tačiau, regis, taip yra ne dėl to, kad žmonos vaizdinys būtų pernelyg buitiškas, taigi netinkantis lyriniam pašlovinimui, o greičiau todėl, kad žmonos monumentalumo idėja nedera su poetinės vaizduotės kaprizingumu. Žmonos atvaizdavimui labiau tiktų daugiatomis romanas (kažkodėl galvoju apie trilogiją) „Žmona“, o jos deramam pagerbimui pribrendo laikas pastatyti įspūdingų gabaritų paminklą centrinėje miesto aikštėje. Visiems mūsų gyvenimo palydovams yra pastatyti skulptūriniai ansambliai, antai Marijampolės savivaldybė prieš keletą metų kurpė planus pastatyti paminklą net cukriniam runkeliui, juolab apmaudu, kad niekam nedingtelėjo mintis arba, tiksliau tariant, niekas  kol kas nedrįso net užsiminti, jog pastatyti paminklą Žmonai mažų mažiausiai yra mūsų garbės reikalas.

Kai nepavyko pastatyti paminklo Vyčiui, raiteliui ant žirgo, Lukiškių aikštėje, atsivėrusią skaudžią tuštumą galėtų užpildyti nebent žmonos ant šluotos skulptūrinė kompozicija.

Kablys – Klausimas. Slaptai.lt nuotr.

Toli gražu nenoriu pasakyti, kad visos žmonos yra raganos. Neturiu tokių blogų minčių! Šluotos motyvas čia atsiranda tik iš noro tinkamu būdu ir laipsniu romantizuoti paprastai romantizavimui atsparų žmonos  vaizdinį, drauge išsaugant visur suspėjančios žmonos idėjos dalykinę reputaciją, nenusaldinat tokios idėjos ir nepaverčiant negyva kolona kaip tarybinėse ideologinio tipo skulptūrose, vaizduojančiose moterį  motinos keršytojos ir pan. įpakavimuose.

Ką čia daug kalbėti, mano žmona buvo tobula visais atžvilgiais: nepaprastai graži (jaunystėje), protinga (visais metų laikais), dora (užprogramuota prigimties tokia išlikti iki gyvenimo pabaigos arba net ir toliau), turinti humoro jausmą, mėgstanti šokti ir dainuoti, užburiančio soprano moteris. Ji visą laiką, mums susituokus, uždirbdavo mažiausiai tris kartus didesnį atlyginimą nei įstengdavau aš pats, sparčiai kilo karjeros laiptai. Tokios žmonos ne gėda ir pasiklausti, jeigu išpuola reikalas.

Kadangi man pačiam žmonos idėja nuo seno buvo  svarbi, esu atkreipęs dėmesį, kad du lietuviškos viešosios erdvės intelektualai kartas nuo karto savo straipsniuose interneto dienraščiuose, nesusitarę, kiekvienas iš jų savita maniera, cituoja savo žmonų posakius įvairiais klausimais, tarsi tai būtų didžiausiojo autoriteto atsainiai padovanotos pasauliui įžvalgos, įrėmina jų truputėlį keistokas ištaras kaip turinčias nelygstamą vertę žmonijos istorijai, jeigu norite, įmūrija į marmurą  žmonos žodžius,  atsitiktinai išsprūdusius plaunant puodus. Tik vėliau, labiau įsigilinęs ir truputėlį nusivildamas, pastebėjau, kad  kreipiniu „žmona“ mūsų autoriai pradeda diskusiją su savo transcendentaliniu „aš“, retransliuodami jo požiūrį per idealią figūrą „žmona“, kai savo ruožtu mano žmona buvo visiškai kūniška, jusliškai patiriama, pati stojanti mūru už savo vyrą, net jeigu anas ne visados buvo teisus.

Tarsi to būtų dar negana, mano mylimiausia žmona buvo labai intuityvus žmogus, greitai apčiuopianti kito žmogaus esmę, nuspėjanti jo kodą, niekados neprašovusi per šalį, vertindama gyvenimo vingiuose sutiktų žmogystų patikimumą ar nepatikimumą. Ypač ji muistydavosi girdėdama į mano telefoną skambinant vienam studijų laikų geram pažįstamui, buvusiam bendrabučio kambariokui, bandančiam įsipiršti į svečius, kai anas, tvarkydamas savo reikalus, sukinėdavosi kažkur netoliese. Tačiau kai mano jaunystės laikų bičiulis graudžiai pareiškė, kad reikėtų susitikti dar šiame gyvenime („ kol esame gyvi“), aš numojau ranka į žmonos nepasitenkinimą rodančias veido išraiškas ir grėsmingus gestus, pasiūlydamas jam užsukti.

Prisipažinsiu, kad ir be žmonos burbtelėjimų daugmaž nutuokiau, kad mano jaunystės laikų pažįstamo, dabar įspūdingo stoto vyriškio atlapaširdiškumas buvo tik negrabiai dėvima kauke, už kurios slėpėsi patologinis smulkmeniškumas ir pedantiškai puoselėjama piktdžiuga.   Tačiau, pastebėjote ar nepastebėjote, svarbu yra dar ir tai – kokią kaukę žmogus dėvi, kokį vaidmenį pasirenka, į kokį bendravimo žaidimą esi jo pastangomis įtraukiamas, net jeigu suvoki tokio bendravimo veidmainiškumą, nepakankamumą. Dar neaišku, kokį apsimetėlį sunkiau pernešti – ciniko kaukę dėvintį drovuolį, besigėdijantį savo geraširdiškumo, ar geriausiu draugu besidedantį žmogelį, atvykusį išžvalgyti tavo gyvenimo paslapčių? Kad ir kaip ten būtų, atvykėlio peršama žmonai nuomonė, kad anas yra mano geriausiasis draugas, leido tąkart išplėtoti temą apie tai, jog tikrų draugų šiame pasaulyje nėra, o po Gintaro Beresnevičiaus mirties neliko jokios galimybės net ir puoselėti tokią iliuziją.

Net jeigu ir nebūtų jokių išankstinių nuostatų, kiltų klausimas – ar galima  pasitikėti tokiu žmogumi, kuris visą vakarą prie nukrauto vaišėmis stalo  gurkšnojo tik savo atsivežtą nealkoholinį šampaną, kai tuo metu tu, prisimindamas jaunystės laikus, išmaukei litrą degtinės? Ar galima pasitikėti tokiu žmogumi, – klausiu griežtai.

Daug ką paaiškina ta aplinkybė, kad svečias iš anų laikų buvo, jeigu galima taip pasakyti, mišrūnas, didele dalimi – žmogus, bet iš dalies – trolis, iš mitologinės praeities paveldėjęs tolimo protėvio trolio, įsimaišiusio į žmogaus tapsmo grandinę, kompleksus. Tokį trolį arba dalinį trolį labai lengva atpažinti  bet kokiame žmogiškame pavidale pagal totalinį, invalidumui prilygstantį abstraktaus mąstymo trūkumą, taip pat dėl nesugebėjimo bendrąją taisyklę pritaikyti atskiram atvejui arba atpažinti tokio atvejo subordinuotumą bendrajai taisyklei, dėsniui.

Trolis  visados baisiai sutrinka, pasimeta, persigąsta, kai pokalbis bendravimo metu pasuka į vienokį ar kitokį apibendrinimą. Bet koks operavimas sąvokomis žmogaus-trolio, juolab trolio-žmogaus yra atpažįstamas kaip agresija prie jo prigimtį. Be to, trolis yra linkęs į lytinius iškrypimus, labiausiai – į zoofiliją, nors kadaise šioje padermėje didžiausiu tabu buvo lytiniai kontaktai su žmogumi.

– Kai taviškis pasimirs, aš tave vesiu, – netyčia nugirdau grįždamas iš tualeto sakant trolį, dviejų vaikų tėvą, jau kadaise vedusį kitą žmogaus dukterį, mano žmonai. Dar ir dabar nesugebu suprasti, kodėl šitie žodžiai, ištarti lengvabūdiška maniera ir lengvai interpretuojami kaip kvailas juokelis, taip nemaloniai nutvilkė, kad tai prisiminęs, visados pajaučiu žąsies odą. Galbūt tik todėl, kad pati mirtis šiuose namuose buvo  pristojusi pernelyg arti, tapusi jusliškai konkreti ir neatrodė nė iš tolo, kad ji būtų linkusi juokauti, tačiau negaliu to nė prileisti, dar baisesnis buvo įsivaizdavimas, jog po mano mirties mano žmoną galėtų trolinti kažkokie troliai. Kaip nesunku nuspėti, žmona protestavo labai ryžtingais gestais, piktai šnypšdama ir kažką burbėdama apie tai, kad pajuokauti taip pat reikia mokėti. Tačiau į šį kambarį, kaip į nugyventą gyvenimą, jau nesinorėjo sugrįžti, pasilikau virtuvėje, atidaręs langą į naktį, žvalgydamasis į žvaigždes, ieškodamas tos, kurioje norėčiau apsistoti po mirties.

Toliau, siekiant tikslumo, reikėtų kalbėti protokoliškais teiginiais, nusakant tik patį faktą, uždraudžiant sau čia įsileisti iškreivinančias erdvę emocijas, blokuojant bet kokį rankų grąžymą. O faktas tas, kad mano tobuloji žmona, iš aukšto žiūrėjusi į visus mano bičiulius, o ypač tretiravusi geriausiuoju draugu besidedančią mitologinę būtybę, galop įsiprašiusią į svečius, po mūsų gražaus pasisėdėjimo jo vardą pradėjo tarti daug pagarbiau, o kartą net žvilgtelėjo į mane priekaištingai, beveik su skausmu akyse, kai bandžiau susigrąžinti senąjį atsainų toną.

Kas čia atsitiko, kad šitaip susvyravo pagrindai po kojomis? Niekados nepatikėsiu, kad išmintingą moterį gali nupirkti nešvankus komplimentas, pasakytas dar didesnio nevykėlio nei aš pats. Teisinant žmoną, neprošal bus pastebėti tatai, kad kažin ar faktu galima vadinti moters nuomonių atskirų niuansų pokyčius, juolab nuomonės pasikeitimą į gerąją pusę. Ar galima kaltinti žmoną tik dėlto, kad ji pradėjo žiūrėti į trolį daug žmogiškiau, tiksliau tariant, žmoniškiau? Tačiau šis neaiškus, labiau virtualus nei aktualus, nutikimas kažkodėl užgavo mano „aš“ giliausiąjį ašiškumą, nuvylė dar labiau nei žmona būtų pasirinkusi kurvos kelią. Griuvo, subyrėjo visas kosmosas, kurio viena iš normų buvo „žmona“, atsivėrė labiau pirmapradė, be jokios užuovėjos, chaoso tikrovė, užgimė naujoji moralė be moralizavimų, gyvenimas be uždangos, meilė be rytojaus.

Didžiausia  išdavystė prasideda tada, kai apie ją mažiausiai nutuokia pats išdavikas.

*** Atgal ***

Meilė

Jus trukdo Meilė, – pasigirdo  suskambusiame telefone tarsi ir pažįstamas balsas. –  Būtų gerai susitikti mieste, norėčiau supažindinti Jus su reikalingu žmogumi.

 ..,  – …

Toks mano vardas, Meilė, – pridūrė sukikenusi kažkur jau girdėto moteriško balso savininkė, be didesnio vargo dešifravusi trumpai užstojusios pauzės priežastis, iš toli, ką rodė telefono membranos braškėjimas, bet neįtikėtinai tiksliai nuspėdama abonento suglumusio veido išraišką. – Jūsų telefono numerį radau registratūroje.

Labai galimas dalykas, iškart atpažinau skambinusią moteriškę pagal balsą,  tačiau nežinodamas tos paprasčiausios aplinkybės, kad jos tikrinis vardas ir yra Meilė, išartą žodį „meilė“ supratau kaip slaptos ligos diagnozę, išsigandęs dėl galimo demaskavimo, – tarsi kažkas neatsiklausęs ilgai būtų žvalgęsis po tavo sielos užkaborius, – mat man skambinusiai moteriai jau keletą dienų puoselėjau kažką panašaus į švelnius jausmus. Dar nežinojau švelniojo balso nimfos vardo ir pavardės, bet ji man jau buvo stipriai kritusi į akį. Kaip ir spėjau, tai buvo spindulinės terapijos skyriaus radiologijos technologė, išsiskyrusi iš kitų savo kolegių nepaprastu meilumu, dabar jau būtų galima pasakyti – buvo tikra meilė, ne kitaip.

Paskyrus pacientui spindulinį gydymą, vienu svarbiausiu, jeigu ne pačiu svarbiausiu, sėkmės laidininku, iš to, ką galima realiai padaryti, bandant įveikti ligą, tampa tokios technologės rūpestingumas, geranoriškumas ir atidumas, nes  visa savo apimtimi žmogus yra atiduodamas į anosios rankas (arba – nagus). Tos gydytojos radioterapeutės, kuriai buvau priskirtas, taigi kuri visų pirma turėjo kontroliuoti ir prižiūrėti gydymo eigą, per visą tą laiką nesutikau nė karto, nors ieškojau užsimušdamas. Anoji paprasčiausiai išgaravo, iškart pradingo kaip į vandenį tik išrašiusi nukreipimą spinduliniam gydymui su nurodytu procedūrų skaičiumi ir trukme. Užsukęs į kabinetą, rasdavau tik chalatą, tvarkingai kabantį ant krėslo aukšto atlošo. Dėl  šventos ramybės pasilabindavau su tokia instaliacija, spėdamas pagalvoti, kad gera yra turėti stebuklingą chalatą, uždirbantį jo savininkei atlyginimą.

Kartais pagalvoju, spėju, kad toks žmogaus palikimas ant ledo, nėra atsitiktinis  nesusipratimas, bet gerai suplanuota suktų žmonių akcija. Taip bent atrodo žiūrint iš moralisto  varpinės. Tačiau ir moralistas turėtų tramdyti savo arklius, nekontroliuojama moralisto pasija gali nuvesti klystkeliais, paklaidinti kaip tos žaltvykslės. Kaip jau yra pasakyta, be kaltės nėra kaltų, Taigi, galimas daiktas, dėl tokio nesusipratimo didele dalimi buvau kaltas aš pats.

Čia turiu pradėti iš toliau, prisimindamas nemalonų incidentą, nesmagų nutikimą, tapusiu man sunkiu išbandymu dar anksčiau, prieš susipažįstant su chalato savininke. Ir pasakysiu tiesiai, daug neaiškindamas, kad kartą patekau į labai aistringos moters glėbį, kuri per naktį išsunkė mane visą taip, kad gulėjau paslikas. „Dar bučinuką, dar bučinuką“, – ji meiliai  murkė, išties glaustydamasi kaip katė. „Pabučiuosiu tave numirėlio lūpomis“, – tariau aš, lengvabūdiškai pakštelėdamas jai į žanduką. Tada ir į vyko ta metamorfozė, kai mano meilės nakties partnerė po atsainaus pabučiavimo akimirksniu virto ledo luitu su truputėlį nustebusio, net nespėjusio dorai išsigąsti žmogaus veido išraiška. Nieko kito neliko kaip greitai pasipustyti padus. Po to sekiau spaudą, kriminalinę kroniką,  kaip atrodo, niekas iš to įvykio neprasisunkė į viešumą,  kompetentingos Lietuvos institucijos, galima spėti, nepaaiškinamus dalykus laiko valstybės paslaptimi.

Prabėgus savaitei kitai sutikau gatvėje seneliukę, nustebusia veido išraiška truputėlį priminusią nakties draugę, jeigu leistum sau patikėti, kad jauna ir žydinti moteris per kelias dienas galėtų pasenti šimtu metų. Ji vos rėpliojo,  kartas nuo karto pastuksendama lazdele, tarsi priešais save būtų ieškojusi minos.

Su minėto chalato savininke iš spindulinės terapijos skyriaus bendravau labai trumpai, epizodiškai, kai aš pirmą dieną pasirodęs skyriuje dar raičiau uodegą,  norėjau prieš visus atrodyti dideliu šaunuoliu. Tada išsiskirdamas su savo gydytoja iki rytdienos, pagautas keisto entuziazmo šuoro, pabučiavau jos ranką. Dabar bijau net pagalvoti, kad galėjo atsitikti kažkas panašaus kaip jau buvo įvykę, negaliu atsikratyti įkyrios minties, jog aš, pats to nenorėdamas, užšaldžiau savo gydytoją. Liko tik chalatas, kuriam iki šiolei jaučiu  neaiškų, tarp meilės ir neapykantos, prisirišimą.

Bučinys. Slaptai.lt nuotr.

Nesunku suprasti, kad spindulinio gydymo technologės, nuo kurių absoliučiai priklauso gydymo sėkmė, yra be galo išlepintos. Galimas daiktas, jos savo darbą atliktų gerai ir  pernelyg netvirkinamos, tačiau ypač tuo atveju, kai spinduliavimas yra nukreiptas į saulės rezginio sferą, o milimetrinė paklaida gali sužaloti kitus jautrius organus, nesinori rizikuoti. Taigi ligoniai ir lenktyniauja vienas su kitu bandydami visais įmanomais būdais įsiteikti. Tikiu, kad anosios vienodai sąžiningai gydo visus, tačiau reikia labai kietai prikišti tokios technologės užpakalį kasdieninėmis dovanėlėmis, retkarčiais – ir pinigais, kad ji nerodytų savo susierzinimo grubiais judesiais, su demonstruojamu šiurkštumu taisant kūno padėtį prieš spinduliavimo pradžią tau gulint ant pakylos su nusmauktomis apatinėmis kelnaitėmis. Kai esi taip priklausomas, išrengtas ir bejėgis, šiurkštumo demonstravimas žmogų psichologiškai visiškai palaužia, varo į neviltį. Pagal teorinį aprašą, spindulinės terapijos seanso metu dirba dvi technologės, prižiūrimos gydytojos, tačiau praktiškai visados ten yra tik nustipęs arklys, tu lieki priklausomas nuo vieno žmogaus, kuriam kartais kas nors asistuoja, geros valios ir pareigingumo arba tokios valios neturėjimo.

Meilė nuo pat pirmo karto išsiskyrė nepaprastu savo švelnumu, ji, priešingai nei kolegės, išstatyto kūno nestumdė, netąsė, o tik meiliai pakreipdavo kojos ar liemens padėtį, prieš tai švelniai paglosčiusi tą vietą. Nepaprastai malonus buvo ir jos kalbėjimas, ausį glostė saldūs žodžiai, kad neva dabar esu tik truputį negaluojantis labai žavingas vyriškis, kuriam viskas greitai vėl bus gerai. Tai veikė, kai dėl išopėjusios ligos ir truputėlį pavargusios psichikos tampi jautrus kaip moteris, kuriai kiaurai sueina visokie, net akivaizdžiausiai melagingi komplimentai. Truputėlį neramino tik tai, kad ši miela ir graži moteris nepraleisdavo progos vėl ir vėl pasigirti esanti katalikė, nors jokio reikalo  savosios konfesinės priklausomybės demonstravimui nebuvo.

Mano liūdna patirtis  iš ankstesnių susidūrimų su pasauliu bylojo, kad prikišamai, t. y. net tada, kai niekas neklausia, katalikais skelbiasi tie žmonės, kurie turi stiprų polinkį į niekšybes. Dabar pagalvojau, kad štai mano močiutė Agnieška,  visą sąmoningą gyvenimą nugyvenusi gyvojo Dievo tikrovėje, žodžio „katalikas“ tikriausia net nežinojo, o jeigu žinojo, tai nematė prasmės tokį žodį dėvėti kaip rūbą. Kartais prisistatoma dar efektyviau, deklaruojant savo krikščionišką esmę, pranešant aplinkiniams: esu krikščionis. Šiandien tikriausiai ir nelabasis būtų linkęs prisistatyti krikščionimi, jeigu ne kataliku. Postmodernistiniais laikas ant pažinimo medžio jau auga kriaušės, o žaltys gali apsimesti bet kuo, net Ieva (tapatybės yra lengvai išgalvojamos ir keičiamos).

F. Nietzsche, filosofas, kuris laikomas radikaliausiu krikščionybės kritiku, sako maždaug taip, kad esą didžiausia krikščionybės problema yra tai, kad pasaulyje buvo tik vienas krikščionis, t. y. pats Jėzus Kristus. Kaip atrodo, F. Nietzsche yra teisus tik iš dalies. Jam galima ir atleisti, nes jis nepažinojo Agnieškos.

Nežiūrint lengvo abejonės šešėlio, kuris greitai praslydo ir užsimiršo, rinkausi gydymą pas Meilę, dar nežinodamas jos vardo, į procedūras ateidavau tik josios budėjimo valandomis, tokiu savo apsisprendimu parodydamas, jog kitų skyriaus technologių teikiamų paslaugų nevertinu arba net vengiu. Tada Meilė man ir paskambino.

 Susitarėme susitikti mieste prie didžiausios „Maximos“ parduotuvės, kur ji atvykusi savo automobiliu įsisodino mane, pasiruošusi nutransportuoti pas „reikalingą žmogų“, iš anksto nieko daugiau nepasakodama. Paslapties įtampa augo. Važiuojant, tarsi iš toli jau nutuokdamas kažką negero, pasitikslinau – ar  nesu vežamas pas kokį nors stebukladarį ekstrasensą, skubėdamas pareikšti, kad burtininkais netikiu? Mano mieloji Meilė baisiai pasipiktinusi ir stipriai mosikuodama rankomis iškart užtikrino, kad tokiais niekais ji neužsiima. Iš tiesų, kaip netrukus išaiškėjo, Meilė buvo labai dalykiška moteris.

Neilgai važiavę sustojome prie medinio namo su keliais vaismedžiais, apkibusiais rudens gėrybėmis. Keista buvo tik tai, kad rudenėjančiame sodelyje ganėsi kupranugaris(ė) su ilgomis blakstienomis. Laiptais iš lauko pusės namo šone užlipome į antrą aukštą, šeimininkė įvedė į kambarį, perpus užkrautą prekėmis, tarp kurių dominavo nežinomos man rūšies kava, pradėta išpakuoti iš dėžių dėžutėmis, kitur – styrojo neišpakuotos kavos dėžės.

Netrukus įėjo ir šeimininkas, kaip supratau, „reikalingas žmogus“. Susėdome. Pokalbis nesirišo, dar nėra taip buvę, nebuvau patyręs, kad pokalbis šitaip nesiklijuotų. Kaip atrodė, visi išbandyti šeimininko būdai pradėti pokalbį su panašaus statuso atvykėliais buvo atmetami vienas po kito, neišplėtojant jų iki galo, nes aš  vis plačiau šypsojausi, jau aiškiai nutuokdamas, kad čia esu atvestas kaip avinas, kurį ruošiamasi nukirpti. Galų gale šeimininkas nustojo žaisti užuolankomis, pareikšdamas, kad jie turi nuostabų man pasiūlymą, kuris susideda iš dviejų dalių: a) paims mano kraujo mėginį, išsiųs į Norvegiją tyrimams, b) pagal tyrimo rezultatus kiekvieną mėnesį iš Norvegijos gausiu  stiprinančių širdį, valančių kraujagysles vaistų siuntą. Vaistus esą reikėtų vartoti iki gyvenimo pabaigos. „Kas be ko, tai kainuos nemenkus pinigėlius, tačiau į  savo sveikatą protingi žmonės investuoja nesismulkindami“.

Duotas pasiskaityti reklaminis bukletas skelbė, kad ši tyrimai-vaistai schema saugo nuo infarkto, padeda nuo kitų širdies negalavimų. Tiesą sakant, širdimi niekados nesiskundžiau, o čia, regis, buvau pristatytas vadovaujantis posakiu, kad prostata yra antroji vyro širdis. Taigi  nebuvo jokia paslaptis, kad onkologinės ligoninės spindulinės terapijos technologė su savo bendrininku siekia įpainioti nelaimėlį ligonėlį į sukčiavimo schemą, kita vertus, mano apsimetėliams geradariams taip pat nebuvo paslaptis, kad man tai jau nėra jokia paslaptis. Mes visi tylomis supratome, kad privalėčiau pirkti šiuos visiškai nereikalingus man vaistus tik dėl to, jog neužrūstinčiau Meilės, nuo kurios   mažiausių kaprizų, geros ar blogos nuotaikos tapau priklausomas labiau nei to norėčiau. Turėjau būti išmintingas, pagalvodamas, kad sveikata yra brangiausias turtas, susimokėdamas dar ir papildomai už sielos ramybę spindulinės terapijos  seansų metu, už tai, kad nereikėtų bijoti, jog tau mirtinai pakenks į savo nagus tave pasičiupusi neaiškios psichologinės pusiausvyros ir galimai plėšri moteriškė. Pabandžiau savo iniciatyva užbaigti nesmagų pokalbį, pasakęs, kad pasidomėsiu, pasiskaitysiu gautą bukletą, išeidamas nepaėmęs net bandomos įsiūlyti  sveikatinančios organizmą kavos, pamelavęs, jog vartoju tik arbatą.

Važiuojant atgal į ligoninę, kur greitai turėjo prasidėti Meilės darbo valandos, švelnioji moteris nei iš šio, nei iš to pradėjo nuolankiausiai dėkoti man už tai, kad aš neva priėmiau jų pasiūlymą. „Man tai labai svarbu“, – pasakė su paslaptinga intonacija Meilė. Baisiai nustebau dėl tokios  įvykių interpretacijos. Taigi privalėjau labai detaliai paaiškinti bendrakeleivei, kad nebuvo nė mažiausio preteksto jai pagalvoti, kad užkibau ant jų negudriai užmesto kabliuko, pasakiau visą tiesą, jog man tokie pasiūlymai yra klaikesni net už mirtį. „Net jeigu žinočiau, kad nesutikęs su jūsų, švelniai tariant, keistu pasiūlymu pasirašau sau mirties nuosprendį, vis tiek  nepriimčiau tokio pasiūlymo. Galų gale tai ne pasiūlymas, o nešvankus reketavimas, kai bandoma pasipelnyti iš žmogų užklupusios bėdos. Kam reikalingas toliau toks gyvenimas vyro, kuris iš baimės numirti leidosi išprievartaujamas. Toks vyras niekados neturėtų teisės užlipti ant moters, neturėtų teisės pasilypėjęs bandyti įsukti elektros lemputę į patroną, juolab neturėtų teisės lipti į tribūną, gviešiantis perskaityti mokslinį pranešimą. Taip pažemintas vyras išvis neturėtų teisės kur nors laipioti, kopti į viršų. Banditų reketuojami verslininkai mokėjo duoklę, siekdami išsaugoti savo verslus, darbo vietas žmonėms, tačiau mano apsilpęs kūnas tikrai nėra vertas tokios aukos“.

Meilė staiga pakreipė pokalbį kita linkme, pradėjusi porinti litaniją apie savo mamą, kuri neva net nebuvo labai gera moteris, nebuvo tikra katalikė, daug geresnis esą buvo patėvis, kuris atvedė pačią Meilę į katalikybę, vyras taip pat buvo blogas žmogus, ne katalikas, todėl su anuoju ji išsiskyrė. Visas tas mekenimas buvo taip ne vietoje, pro šalį, kad  iškart tapo bloga ant širdies, drauge pradėjo veržti kaklą, puoliau kraipyti galvą, plačiai atsisagstęs apykaklę.

Tačiau netikėtai dėmesį patraukė tai, kad mūsų važiuojamos mašinos judėjimas visiškai sulėtėjo, mindžiukavome beveik vietoje, mus lenkė visi, kas tik užsimanydavo. Čia vyko keistos lenktynės. Klibikščiuodami su ramentais mus pralenkė čionykščio gyvenimo žinomi filosofai, kaip kamuoliniai žaibai suspindusioje pievoje vis praskriedavo kitos (naiviosios) sielos, begaliniu greičiu kaip zuikis kažkas minkštai neapčiuopiamas dūmė nudūmė pažeme (kažkodėl prisiminiau tylųjį kaimyną iš namo viršutinio aukšto), tačiau visų priekyje dūlavo kaip viesulas nurūkusi, visus aplenkusi, šokinėdama ant vienos kojos, mano močiutė Agnieška. (Apie jos klibikščiavimo į Bažnyčią ypatumus, savitą stilių, prisiminkime, jau esu kalbėjęs anksčiau.)

Staiga mūsų sulėtėjusi mašina, judėjusi vos-ne-vos, įvažiavo į griovį, su baisiu trenksmu įsirėžusi į aukštą šlaitą. Aš pats jokios savo kūno atatrankos  nepajutau, tarsi bučiau buvęs uždarytas kapsulėje, o ant vairo baisiai išsidraikiusi nuo smūgio, su perskelta galva gulėjo Meilė. Iš perskeltos kaktos be perstojo sroveno žalias skystis. „ Kokia tu graži, mano neišsipildžiusi meile“, – pagalvojau liūdnai išlipdamas iš sumaitoto automobilio. Ant sumaigyto kapoto tupėjo vidutinio dydžio driežiukas, savo žvitriomis akytėmis žiūrintis tarsi pro šalį.

Ar derėjo mano dievobaimingai močiutei Agnieškai taip lakstyti? Gal čia vis tik reikėtų vartoti  labiau archajišką pavadinimas „bobutė“, taip nurodant į Agnieškos pagoniškąjį potencialą, nežiūrint jos įsipareigojimų Romos katalikų  Bažnyčiai? Kaip visi gerai žinome, Bažnyčia smerkia magiją, draudžia visokius burtininkavimus. Tačiau viskas nėra taip, kaip atrodo. Kaip savo ruožtu dingojasi bent šių eilučių autoriui, krikščioniškasis požiūris į kasdienybę yra magiškai ironiškas. Žinia, tai mažai ką turi bendro su maginiu realizmu, kuris savo piešiamą tikrovės paveikslą bando iškišti kaip galutinės tikrovės vaizdinį.  Krikščionybė įgalina matyti šio pasaulio prasmės neužbaigtumą, todėl šio pasaulio reiškinių buvimas, krikščioniškuoju požiūriu, yra neįtikėtinai keistas, kitaip tariant, magiškai ironiškas.

– Gal vis tik galėtum jau atvežti, kaip žadėjai, tų ekologiškų bulvių, kalbėjome apie maišą ar du,  – truputėlį įsižeidusios ypatos balsu paprašė Meilė, kai susitikome kitą kartą, man atvykus į spindulinį gydymą. Taip ir padariau, kaip buvau pasižadėjęs, jau kitą dieną į Meilės mašinos bagažinę sukrovęs du ant grynojo mėšlo kaimo sodyboje užaugintų, be jokios chemijos bulvių maišus.

*** Atgal ***

Nebaigta diskusija tarp transcendentalinio ir empirinio „aš“

 užkopęs ant aukštos uolos matau kaip saulės spinduliai sušildo vandenyną

 į spindulinį gydymą kiekvieną rytą vienas pats tempiu aš savo klyną

 

įsliuogęs į savęs viršūnę nebesidangstau aš jau grimu

toks ištuštėjęs buvo miestas o sieloje ramu ramu

 

kada išvykome keliavom šitiek metų – grąžaus į praeitį toliau nei matos

– ir tik laukinės bitės vis dar neša medų su  dūzgesiu giliu kažkur už kolonados

 

dangorykštės toks nimbas susipynęs – užžėlęs tiltas į krantus tėvynės

laukai derlingi ten ir rambios karvės atrajoja – vaizdelis užsilikęs dar nuo rojaus

 

žolė taip stojas iš nakties vos tik prašvitus

 megapoly jau gęsta žvaigždės rytą skelbia vištos

 

 – iš romos kurijos šventosios kurjerio dar nesimato

 – be plaučių jau džiovos  išvis aš negaliu įkvėpti aromato

 

ramybė  jau tokia kad plaukas stojas piestu

– per vasaros karštymetį vanduo staiga  atvėsta

 

mėnulis toks vaiskus ir  be energijos – kaip  taurina jį vaistinės jau fonas!

vokus tenai iškart pramerkia kažko nudžiugintas lavonas

 

 – statula prie tvenkinio visai be žuvų stovi štai

 – ir štai atsigniaužia ruduo nei elgetos pirštai

 

 kaip dyla to pasaulio pamatai – jau nieko nesimato

 tave ten pasitiks vienatvės žiurkė – mane čia palydės tik kaukė nuo pomados

 

 – šalia gyvendami dar susitinkame sapnuos kur viskas ištęsta ir neryšku taip pat

 –  kaip laikas žudomas vėl laikrodis suaimanuos o  rytas bus blausus ir langas tepaluotas

 

ir vėl nukarusios bei tuščios mėtos žnyplės – į žiemą pradingstu ilgai nelaukęs

dar nematau tačiau girdžiu kaip šnypščia  snaigės  pakliuvusios į tavo plaukus

 

vėlei ataugos raitos anapus saulės vaiskumą sučiupusios

plaukia plaštakė visa išsitepusi geltonaisiais milčiukais

*** Atgal ***

Akademija

Kaip  mūsų ašarų pakalnėje atsirado ši įslaptinta universitetinių studijų įstaiga, įgijusi akademijos pavadinimą? Lengviau būtų suprasti, kad tokios įstaigos atsiradimas yra menkai tikėtinas arba beveik neįmanomas dalykas nei pripažinti faktą, jog mūsų šalyje, bėgant laikui, užgimė kažkas panašaus į slapto mokymo ložę, mokymo programose  eksperimento teisėmis buvo institucionalizuota Alternatyva.

Kaip atrodo, sėkmę visų pirma lėmė kompetentingų Lietuvos institucijų sugebėjimas įsiklausyti į senų ir išmintingų mokytojų pastebėjimus, kad antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji (pirmoji – tai dabartinių moksleivių tėvai ar net seneliai). Be to, totalinio informacinio karo sąlygomis, kai dėl informacinių technologijų suklestėjimo žmonių kvailinimas pasiekė neregėtas aukštumas, o sąmonė su užsilikusiais smegenų vingiais  buvo išplaunama dar sparčiau nei nešvarūs pinigai, kažkam dingtelėjo į galvą, kaip svarbu yra užsitikrinti, kad bent maža populiacijos žmonių grupelė matytų pasaulį savo akimis, o ne per monitoriaus ekraną, dėl šalies saugumo ir atsparumo priešiškai veiklai reikėjo naujojo kirpimo legiono pasišventėlių, kurie išdrįstų atsijungti nuo skaitmeninio pasaulio, stodami į akistatą su tikru pasauliu, kurie pagaliau būtų pasiryžę prisijungti prie pačios būties.

Slaptumo režimas čia buvo kraštutinio laipsnio, ypač aukštas, kai, siekiant užkardinti net mažiausią elektroninio šnipinėjimo galimybę, administracijai, dėstytojams ir studentams tarpusavyje susirašinėti buvo leidžiama tik su pašto karvelių tarpininkavimo pagalba. Į akademijos teritoriją pašaliniai užklysti neturėjo nė mažiausio šanso, ten patekti galėjo labai nedidelis skaičius išrinktųjų, turinčių labirinto raktą. Tai  buvo mechaninis pultelis, kurio dėka surinkus tik išimtinai akademijos studentams ir dėstytojams žinomą raidžių ir skaičių kodą, vienas tradicinio maršruto miesto autobusas nugabendavo į slaptosios akademijos prieigas. Be  labirinto rakto arba užmiršus suspaudyti kodą tas pats miesto autobusas nugabendavo į Noreikiškes, t. y. miestelio tipo gyvenvietę šalia Kauno.

Dar pridursiu, kad to atvykimo į Noreikiškes vis tik negalima būtų vadinti kažkokiu paklaidinimu, nes žmonės be jokių trukdžių čia galėjo atvykti ir taip pat lengvai grįžti atgalios, kursavo  autobusai, vyko vidutinio aktyvumo eismas, visi, kam reikėjo, įvažiuodavo ir išvažiuodavo, čia buvo galima keliauti net dviračiais, žygiuoti pėsčiomis, o apdujusių, t. y. sukančių ratas po rato, taip tarsi būtų pasiklydę labirinte dėl savo pačių nerangumo, čia buvo ne daugiau nei kitur.

Patekimo į neslaptą gyvenvietę jokiu atveju nebūtų galima pavadinti ir „tuščiu šūviu, nes suplanuota ar neplanuota išvyka į Noreikiškes leido keliautojams susipažinti su gražiai sutvarkyta miestelio aplinka ir dorais gyventojais, pajusti pasididžiavimą savo krašto žmonėmis, galimas daiktas, čia slypėjo kažkokia mums svarbi užuomina, tačiau net ir išsisklaidžius ūkams miestelio apylinkėse slaptosios akademijos čia niekas nebūtų radęs nė padujų. Akademija slypėjo kažkur kitur, o į tą „kitur“, kaip jau buvo sakyta, buvo galima nukeliauti tik turint labirinto raktą.

Noreikiškės į mūsų istoriją patenka galbūt tik dėlto, kad čia andai buvo įkurta didžiausia respublikoje karvelidė, o akademija, prikėlusi tauriąją karvelių misiją, šiandien yra stambiausias, jeigu ne vienintelis šių sparnuotų pašto tarnautojų klientas. Jeigu kažko nesupratote, dar paaiškinsiu, kad karvelidė – tai ne karvidė, o karvelis – ne karvės vyras. Kita vertus, kas nežino, kad Noreikiškėse veikia Ugnės Karvelis vardo gimnazija.

Kompiuteristai. Slaptai.lt nuotr.

Akademija buvo įkurta supratus, kad tradicinį universitetinį mokymą ištiko krizė (taip paprastai biurokratine kalba vadinamas prasidėjęs kolapsas arba atsikvošėjimo akimirka, stovint ties bedugne). Šioje sferoje kažką reikėjo keisti iš esmės, kai pakeisti nusistovėjusią dalykų padėtį esmės požiūriu jau buvo beveik neįmanomą. Universiteto degradacija buvo tapusi tokiu pat neatšaukiamu procesu kaip vis efektingiau besireiškiantis šiltnamio efektas  žemės atmosferoje. Labiausiai neramino net ne tie, į akis labiausiai krintantys degradacijos fenomenai, tokie kaip klanų įsivyravimas universiteto aplinkoje, į rektorių postus išstumtų žmonių cinizmas ir savanaudiškumas, lengva ranka jiems traktuojant universitetą kaip savo dvarą, kiek užstojęs supratimas, kad liūdinančios negerovės yra nulemtos globalinių procesų neatšaukiamos istorinės logikos, taigi nėra vien tik kažkieno savivaliavimo padarinys arba subjektyvumo išvarža, kurią nesunku būtų išoperuoti.

Siekiant sugrįžti prie pačios esmės, buvo atkreiptas dėmesys į tą žmogaus sąmonės plėtotės, jeigu norite, švietimo sampratos takoskyrą, kuri išryškėjo diskusijose tarp Sokrato ir sofistų. Prabėgomis atkreipsiu dėmesį, kad žodis „sofistas“ net ir mūsų laikų universitetą baigusio žmogaus lūpose turi neigiamą reikšmę, taip išplėtota reikšme yra vadinamas neprincipingas žmogus, kuriam rūpi tik savoji nauda, o ne tiesa kaip tokia, kai savo ruožtu Sokratas yra tapęs vos ne garbinama tiesos ikona, visuotinai pripažįstamu teigiamu herojumi, paprastai užmirštant tą aplinkybę, kad Vakarų švietimo sistema  pasuko sofistų nubrėžtu keliu, visais įmanomais būdais siekdama apeiti Sokrato pavyzdį. Sokratas iki mūsų akademijos įsteigimo, norime tai pripažinti ar nenorime, buvo istoriškai pralaimėjęs herojus.

Trumpai tariant, skirtumas tarp sofistų ir Sokrato yra tas, kad Sokrato oponentai sofistai švietimą suprato kaip žmogaus sąmonės farširavimą informacinėmis putomis, už tokią paslaugą imdami užmokestį ir taip davę postūmį, pasukę ienas žinių komercializacijos keliu, kai savo ruožtu Sokratas buvo įsitikinęs, jog žmogus kažką gali sužinoti tik savo paties vidinių resursų pagrindu, kurdamas dialogą su kitu žmogumi, taigi tik tokiu atveju, kai žmonės vienas kitam tarpininkauja, padėdami prisiminti radikaliai užmirštą, kasdienybėje išbarstytą esmę.

Kompetentingų Lietuvos institucijų garbei būtina pastebėti, kad toks Sokrato pavyzdžio ne viešas, uždaro eksperimento teisėmis vykdytas, kaip vienos iš galimų alternatyvų pasirinkimas, rodė mūsų valdžios sugebėjimą, pernelyg to nedemonstruojant, eiti prieš srovę, o čia matomą prasmingo slapukavimą atvejį dėl jo tragikomiško pobūdžio galėtume prilyginti nebent iš ankstesnių laikų žinomam kukurūzų sėjos diegimo apsimestiniam entuziazmui, kai drauge realiai, kiek tai buvo įmanoma dėl laikmečio ypatybių, į komandas iš aukščiau ir naujus šūkius buvo žiūrima valstietiškai blaiviai, t. y. rezervuotai.

Pastaraisiais metais vykusi universiteto komercializacija neatsirado tarsi iš nieko, o posūkis į tokių procesų suintensyvėjimą rodo tik tai, kad sofistika pasiekė savo aukščiausiąjį tašką, universitetas tapo užvaldytas ultrasofistinių pajėgų, universitete galiausiai triumfavo kraštutinio  sofizmo atmaina, kurią, atskiriant nuo paprastojo sofizmo, butų galima pavadinti hipersofizmu (klausimą, suformuluotą vartojant tą pačią švietimo metaforą – ar taip ir atrodo didžiausia tamsa prieš greitai užstosiančią ryto šviesą – palikime atviru). Bolonijos deklaracija, o po to greitai Europos Tarybos patvirtinta Lisabonos strategija atvėrė kelius audringam universiteto veiklos sukomercinimui, skubant universitetą paversti finansinių institucijų ir gamybos priedėliu. Universitetui šiandien yra keliama užduotis visiškai supanašėti su didžiaisiais prekybos centrais, tapti naujojo tipo megaparduotuve. Suprantama, kad tai įpareigojo stambinti universitetus visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.

Tačiau protingos galvos Lietuvos vyriausybėje kažkaip suprato (joms dašuto), kad neatsitraukiant nuo magistralinės linijos, drauge būtina trūks plyš kaip alternatyvą išsaugoti mažą jaukų sokratiškojo tipo universitetą, kur aukščiausiuoju sąmonės ugdymo principu taptų Dialogas.  Jau niekam nebuvo paslaptis, kad būtent Sokratas įtvirtino dialogą kaip sąmonės plėtotės normą ir formą, drauge vyriausybėje sudaryta komisija nusprendė, kad toks sokratiškosios linijos universitetas bus vadinamas akademija dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog alternatyvaus universiteto veiklą yra numatyta pradėti, toks universitetas bus įkurtas būtent  Akademo sode. Vardan galimybės palyginti, galima pastebėti ir tai, kad, sustambinus mokymo įstaigas, mieste be slaptosios akademijos, apie kurios veiklą mažai kas nutuokė, liko tik du universitetai, dėl savo dislokacijos vietos ir nusistovėjusių refleksų vadinami atitinkamai Zoologijos  ir Botanikos sodų universitetais.

Ginant mažojo sokratiškojo tipo universiteto idėją, dabar yra gera proga viešai išplėtoti ir detalizuotai paaiškinti anksčiau intensyviai nutylėtą tezę, kad universitetas nėra paprastas žinojimo kombinatas su automatizuotomis žinių gamybos ir išpardavimo linijomis, taigi net posūkis į didesnę universiteto komercializaciją, kaip atrodo, neduoda pagrindo  universiteto vadyboje taikyti didžiųjų prekybos centrų patirtį, įvertinus jų pranašumą, lyginant su mažomis parduotuvėmis. Tačiau jeigu tokia išlyga nelaikoma rimta, logine seka veda prie minties, kad svarbiau būtų ne jungti universitetus vienas su kitu tarpusavyje, bet tiesiog prijungti kiekvieną iš jų prie didžiųjų prekybos centrų kaip atskirus apsiprekinimo padalinius, kur parduodamos ir perkamos žinios bei profesinės  kompetencijos. Tokiu būdu galėtume susigrąžinti į mūsų leksikoną šiandien jau beveik nevartojamą universalinės parduotuvės pavadinimą, kur žodžio reikšmę ir įstaigos veiklos universalumą liudytų taip pat ir parduodamo  universitetinio išsilavinimo paketai.

Šį laikmečio paradoksą galimą išsakyti dar ir taip: universitetai tapę žinių fabrikais pradeda fabrikuoti žinių visuomenę!

Kuosos – protingas paukštis. Slaptai.lt nuotr.

Žinia, universiteto pavadinimas, universitetas nominalia to žodžio reikšme atsiranda viduramžių epochoje. Sokratas tais laikais, toli gražu, nebuvo svarbi figūra, tačiau mūsų iki galo neįsisąmonintą Sokrato dalyvavimo pribuvėjos vaidmenyje universiteto kaip institucijos užgimimo metu faktą, jo stovėjimą prie universiteto ištakų galimai liudija tokia detalė, kad atsirandančiame viduramžiais universitete svarbiausia studijų forma buvo disputas. Kita vertus, šiandien, kaip atrodo,  galime kelti net tokį klausimą: ar stipriai mutavusi universiteto kaip žinių mega fabriko idėja dar kaip nors  gali būti siejama su universiteto pavadinimu pagal prasmę, jeigu mes vis dar laikomės senoviško prietaro, kad daiktus reikia vadinti savais vardais? Taip suformulavus klausimą nesunku bus pastebėti, kad mažas universitetas turi savų pranašumų saugant universiteto dvasią ir istorines šaknis prieš gigantomanijos keliu pasukusius  mokymo kombinatus.

Pabandykime įsivaizduoti, kad  vis dėlto pavadinimas „universitetas” yra ne tiek antikvarinė vertybė, kiek prasmingo kelio nuoroda. Ką toks pavadinimas sako? Lotynų kalbos žodis universitas, tapęs universiteto pavadinimo atsiradimo pagrindu, pažymi ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra nuoroda į išplėtotą žinių brolijos bendruomeniškumą, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, dėstytojų ir studentų įsipareigojimo abipusei globai savotiška tatuiruotė. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, bendrijos atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su  tokiai įteisintai bendruomenei suteikiama autonomija. Kitaip tariant, universitetas žengia „cecho“ ir „gildijos“ korporacijų išbandytu keliu. Taigi, ponai rektoriai ir senatų nariai, viduramžiškos togos nėra generolo antpečiams prilyginamas atributas, nėra savojo išskirtinumo ir reikšmingumo uniforma, o tikrąja esme yra bendruomeniškumo dvasią aktualizuojanti stilizacija, savotiškas ritualas, leidžiantis liudyti universiteto idėjos išliekamąją vertę, taip pat akademinės aplinkos atsparumą vienadieniams mados ir naudos kaprizams. Savo ruožtu nesunku įsivaizduoti, kad didžiuliais mokymo kombinatais tapusiuose universitetuose užduotis puoselėti bendruomeniškumo dvasią gali būti prilyginta desperatiškam bandymui  užsiauginti moliūgų lysvę per žiemos speigus atvirame lauke.

Mūsų akademijoje šventai buvo laikomasi Sokrato filosofijos nuostatos, kad žmogus gali sužinoti tik tai, ką jau žinojo iš anksto, taigi naujų žinių įgijimas visų pirma yra ne kas kita kaip atminties bedugnio šachtos atvėrimas, kai žmonės tarnauja vienas kitam dialogo plėtotėje aktualizuojant neišsemiamą atminties potencialą. Tačiau pasistenkime nesuplakti  į vieną visumą skirtingų dalykų! Akademijoje su ironija buvo žiūrima į  moderniaisiais laikais ugdymo ir mokymo įstaigose išplėtotą multimedijos priemonių taikymą, o ypač didelę antipatiją mums kėlė pasiruoštų iš anksto pagal PowerPoit  kompiuterinę programą skaidrių naudojimas mokymo procesuose. Šitokia trivialiojo pasaulio praktika buvo kardinaliai priešiška dialogo idealui, sokratiško pavyzdžio dialogą suprantant kaip kelionę nepramintais takais, iš anksto nežinant, ką tokioje kelionėje atrasime, neturint jokių išankstinių garantijų net dėl to, kad nepasiklysime miško tankmėje. Dialogą į priekį veda atradimo džiaugsmas, taigi dialogo kultūra nedera su iš anksto surašytomis ir demonstruojamomis tezėmis. Tačiau kaip dera toks nusiteikimas nežinomų dalykų atradimo džiaugsmui su principine nuostata, kad žmogus gali pažinti tik tai, ką žinojo iš anksto? Didelės paslapties čia nėra, išplėtotas dialogas leidžia sužinoti tik tai, ką tu žinojai iš anksto, bet nieko apie tai pats nežinojai, kol tokio žinojimo neatpažinai dialogo kelionėje. Dar kitaip tariant, dialogas leidžia aktualizuoti potencialų žinojimą. Naujų žinių įgijimas čia yra suprantamas ne tiek kaip skubėjimas į priekį, siekiant užbėgti horizontui prieš akis, kiek kaip perėjimas iš vienos plotmės į kitą, kaip strikinėjimas kopėčiomis, po truputėlį  žvalgantis į platoniškų idėjų  karalystę.

Mūsų rektorius yra paleidęs į apyvartą sparnuotą frazę, kartą su apsimestine šūkio intonacija pusiau juokais, pusiau rimtai pasakęs, kad nuskaidrėjusiai sąmonei skaidrių nereikia.

Daug nesiplėsdamas pastebėsiu dar tai, kad, studijuojant kalbas, iš visos kalbų įvairovės akademijoje didžiausias dėmesys yra skiriamas žemaičių  tarmei, su beveik neslepiama panieka žiūrint į trivialiojo universiteto užmojus siaurinti lietuvių kalbos vaidmenį studijų procese, mums muistantis dėl didžiųjų universitetų veikloje įteisintos praktikos mokslines konferencijas organizuoti išimtinai  anglų kalbą. Mes, akademijos kontingentas, kiekvienas iš mūsų laikomės daugmaž tos pačios nuomonės, kad bandymai kišti anglų kalbą ne tik ten, kur reikia, bet ir ten, kur nereikia, rodo ne prakutusio čiabuvio aukštą lygį, atsivėrus pasauliui, o  uždaros kaip karsto dangtis sąmonės visišką nususimą arba net žmogaus dvasios menkybę.  Užsienio kalbos padeda susikalbėti, pasidalinti informaciją, net padeda praplėsti akiratį, – taip, to nepaneigsi, – tačiau mąstyti žmogus gali tik savo gimtąja kalba.

 Akademijoje buvo iškelta tikrai ne iš piršto laužta hipotezė, kad žemaičių tarmė gali būti panaudota kaip šifro raktas, siekiant labiausiai efektyviu būdu dešifruoti Sokrato pasekėjo Platono idėjų (eidos) teorijos pozicijas, atveriant menkiau žinomus šios teorijos užkaborius. Užteks prabėgomis paminėti tik tai, kad žemaitiškas žodis „veizėti“ nurodo į eidos teorijoje užmintą mįslę, kad tik daikto esmės nuskaidrėjimas leidžia išvysti tikrąjį daikto veidą (veizėti-eidos-veidas). Aš pats akademijos aukštesniuose kursuose  bandžiau užkurti dialogo įkaršti, siekiant išsilukštenti lietuviško žodžio „menas“ etimologines užuominas, ir čia pat iš naujo keliant kausimą – kaip grožio patirtis gali tapti meno kūrinio tiesa? Ar išvis teisėta yra kalbėti apie meno kūrinio tiesą, jeigu moderniųjų laikų estetika grožį jau yra linkusi traktuoti kaip tai, kas atlieka nuo tiesos? Diskusijose mums pavyko vienas kitą daugmaž įtikinti, kad lietuvių kalboje žodis „menas“ nurodo į platoniškai suprastų idėjų atsiminimo užduotį. Lietuvių kalboje vartojamos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Žemaičiuose kartais sakoma net taip: Tavo menas kaip senos avies (reiškia – viską blogai atsimeni), Šitas žmogus seno meno (daug mena). Taigi lietuvių kalbos žodžio „menas“ tariamas daugiareikšmiškumas  pateikia kaip tik labai aiškiai sustyguotą nuorodą, kad menas yra amžinųjų idėjų atsiminimas.  Net ir realistiniu vadinamas menas nėra fotografinis tikrovės atvaizdavimas, o lietuviško žodžio etimologija suteikia drąsos menu pradėti vadinti žmogaus galimybes daugiau ar mažiau viršijančią pretenziją atsiminti amžinąsias esmes. Tik toks, t. y. menantis menas pralaužia kasdienybės luobą, drauge nuskaidrindamas žmogaus sąmonę.

Sokratas yra pateikęs pavyzdį, kad teisingai suformuluojami klausimai įgalina net mažametį, neragavusį jokio mokslo vaiką prisiminti sudėtingiausias matematikos tiesas. Sokrato metodo ištobulinimas mūsų akademijoje  įpareigojo studentus jau pirmojo semestro bėgyje pamėginti atsiminti savo pradėjimo istoriją, išgyvenat tėvų emocijas naujos gyvybės užmezgimo metu, o po to, tolesnėse studijose su didesne ar mažesne sėkme buvo siekiama praverti  amžinųjų idėjų dangų. Akademijoje su kai kuriomis išlygomis buvo prisilaikoma sielos preegzistencijos doktrinos, skelbiančios, kad siela pati yra egzistavusi grynųjų idėjų sferoje, o dabar –  jau įkalinta kūne, gali pradėti jas prisiminti, pastūmėta kokių nors asociacijų,  kartais net ir turinčių juslinį  pavidalą, kaip yra sielą budinančioje grožio patirtyje. Žiūrint paraidžiui, pagal Platoną, siela iš šio pasaulio reiškinių  gali pradėti prisiminti daiktų esmiškumą, pažadinta  kaip tik grožio patirties. Būtent šio pasaulio grožio patirtis, anot eidosų teorijos kūrėjo, veda į tokią atsiminimo aktualizacijos užduotį, kuri leidžia susieti grožį su tiesa. Kaip jau buvo sakyta, lietuviu kalba atminties aktualizacijos perspektyvą, kurioje  grožio idėja yra susiejama su esmės, būties ir tiesos raiška, siūlo vadinti menu.

Akademijos dėstytojai nebuvo pernelyg sukaustyti akademinio dogmatizmo, įpareigojančio griežtai priešpastatyti sielą ir kūną, žmogaus polinkį užmiršti ir užsimiršti dažniausiai traktuodami kaip sielos išsibarstymą laike, nulemtą  dalaus kūno artumo. Dalus kūnas iš dalies užspeičia sielą ne tik dėl to, kad bėgant laikui pats dalijasi, pameta plaukus, dantis, išdalija laike gyvenimą, bet ir dėlto, kad  savo dirglumu kūnas neretai nukreipia sielą nuo svarbiausių dalykų į smulkmenas,  taip paskatindamas sielos įklimpimą užmarštyje. Akademijos požiūriu, sielos nuosmukis – tai išsibarstymas laike, o sokratiško tipo dialogai įgalina  atkurti sielą, lipdant ją iš naujo, surenkant į vieną daiktą visų pirma atminties aktualizacijos dėka.

Kasdieninės meditacinės praktikos amžinųjų idėjų sferoje, o  ypač dėl  idėjų  magnetizmo atsirandantis  žmogaus tempimas aukštyn, kai  dvasios pakylėjimo būsenoje toks akademijos auklėtinis neretai tik vertikaliai ištiestos pėdos pirštų galais vos-ne-vos liečia žemę (tarsi būtų  keistai užstrigusi balerina), anksčiau ar vėliau palieka antspaudą akademijos studentų išvaizdoje. To nepaslėpsi, jų išvaizda keičiasi, o  dėl to iškylantis paslapties dehermitizacijos pavojus  kelia papildomus rūpesčius eksperimento vykdytojams, kurie neretai prašo mūsų studentų  neišsiskirti iš minios, pamoko kaip  reikėtų dėvėti „kuklumo rūbą“. Tačiau treniruota akis nesunkiai atpažįsta akademijos auklėtinius tarp kitų žmonių iš jų truputėlį deformuotos, prailgėjusios galvos ir  neproporcingai ištįsusio torso. Kai jie išeina kur nors pasivaikščioti vakaro metu, atrodo, kad jų galvos pradingsta už horizonto.

Kaip  yra atrenkami studentai į akademiją,  to gerai nežinau,  kažkiek daugiau galiu prasiplepėti tik apie tai – kaip, pagal kokiu kriterijus iš visų pašalių yra surenkamas akademijos dėstytojų korpusas. Be moralinių ir intelektinių savybių čia ypač svarbiu kvalifikaciniu pagrindu yra laikomas  žmogaus sugebėjimas palaikyti dialogą, todėl kandidatas į dėstytojus yra testuojamas ribinėse situacijoje, keliant jam užduotį susikalbėti su paukščiais, tarkime, įpareigojant  tokį pretendentą prakalbinti vasaros sodus užpuolusius, taigi trešnes, vyšnias, po to saldžiąsias kriaušes lesančius varnėnus, viliantis, kad ir čia galima rasti kažkokį konsensusą, supratimą tarp žmogaus ir paukščio. Varnėnai išties nėra pats blogiausias variantas, kaip išaiškėjo testų metu, sunkiausia būna prakalbinti senas, bjaurias, piktas varnas. Žmonės, sugebantys užmegzti dialogą su varnomis, yra laikomi tikraisiais akademijos nariais, vadinami akademikais tikrąja to žodžio reikšme.

Amžinųjų idėjų pažinimas akademijoje yra suprantamas kaip atminties pagilinimas, orientuojantis ne tiek į praeitį, kiek į ateitį, taigi visų pirma – traktuotinas kaip būsiančio laiko atminties horizontų atvėrimas, siekiant pasiruošti likimo išbandymams, naujiems iššūkiams. Kitaip tariant, akademijos auklėtiniai įgyja kraštutinai universalų išsilavinimą, kurį gali pritaikyti dalykiniams poreikiams tolesnėje savo gyvenimo eigoje, pasirinkdami vieną ar kitą profesiją. Kita vertus, kalbant platesniame kontekste, jau išėjus už akademijos sienų, galima kelti klausimą  – ar žmogus renkasi profesiją, ar profesija – žmogų? Yra labai rimtas pagrindas manyti, kad mes  vis dėlto renkamės tą profesiją, kurios esame verti. Šiandien jauni žmonės labiausiai veržiasi studijuoti odontologiją,  būtent ši studijų programa sulaukia  daugiausiai pretendentų medicininio profilio universiteto padaliniuose.  Kas juos čia taip vilioja, tarsi būtų medumi patepta?.. Tikriausiai nebūsiu tik  vienas toks nelaimėlis, kuriam teko įsitikinti, kad odontologijos kabinetas mūsų padangėje yra neįveikiamo gobšumo kalnų tvirtovė, čia kaip niekur kitur svarbu aptarti tiksliai procedūrų seką, net dokumentuoti vyksmą, nes priešingu atveju, pasitikėjęs technikų ir gydytojų sąžine, greičiausiai liksi žiauriai išdurtas, kai, naudojantis tavo neišmanymu, mažiausiai ko galima laukti – medžiagos  bus pakeistos į mažiau kokybiškas ir pigesnes nei sumokėjai, o darbas – atliktas nepersistengiant, nusikalstamai aplaidžiai. Gobšumas Lietuvos odontologijos kabinetuose yra užkilęs į tokį aukštą lygį, kur sklando tik erelio dvasia, čia tarpsta savotiškas pagilinto intensyvumo sindrominis antiplatonizmas. Tai yra ypač liūdna žinia platonikui iš akademijos, kuris neretai labai anksti, prieš laiką susigadina dantis, galąsdamas juos į  lengvai neįkandamus dalykus. Dantys žmogui yra reikalingi ne tik kramtant duoną, bet ir labiau metafizinių funkcijų vykdymui, – kas galop nėra girdėjęs posakio, kad sąžinė kandžiojasi. Tačiau tikriausiai niekas nėra girdėjęs ištaros (tokios tautologijos sakyti nesiverčia nė liežuvis), kad kada nors kur nors dantistą būtų užklupę ir pradėję kandžioti jo sąžinės dantys.

Svarbi mūsų akademijos sėkmingo funkcionavimo sąlyga yra tai, kad šios slaptosios bendruomenės administraciją sudaro tik studentai, akademijos rektorius, – būtų šventvagiška net pagalvoti kitaip, – taip pat yra studentas. Rektoriaus kaip ypatingo studento statusas yra ypač akcentuojama akademijos vertybė, nes verdantis už akademijos sienų gyvenimas  prikišamai rodo, kad atitrūkęs nuo studentiškų reikalų rektorius patraukia klystkeliais, savo neigiamu pavyzdžiu  demoralizuodamas universiteto bendruomenę in corpore. Tačiau nuodėmė būtų neigti, kad purvini gyvenimo purslai retkarčiais užtyška  ir ant mūsų, akademijos pasišventėlių, galvų. Kaip atrodo bent man, didžiausia dviprasmybė kyla dėl to, kad akademijos rektoriumi nuo pat slaptosios bendruomenės atsiradimo pradžios yra vienas ir tas pats žmogus, toks Leonardas Vilkas, amžinas studentas. Leonardas Vilkas ne kartą yra pastebėjęs, kad jam studijų baigti neleidžia kerštaujantys dėstytojai, kuriuos jis labai kietai prižiūri, tačiau ir dėstytojai kartas nuo karto tarpusavy pasišaipo, kad pats studentas-rektorius nepersistengia laiku užbaigti studijas labai tikėtina tik todėl,  kad  siekia ilgėliau išsilaikyti garbingame slaptosios akademijos poste. Kartais pasišnibždama ir apie tai, kad neva ponas Leonardas savo reikmėms yra išradęs kažkokį kūno impregnavimo skystį, kuriuo išsitrynus individualus žmogaus kūnas įgyja atsparumą laiko poveikiui, tampa savotišku laiko inkliuzu.  Taip ir atrodo mūsų ilgas kaip kartis,  prasikišantis virš minios, visais savo kūno parametrais disonansu išrodantis  rektorius, kai visai nepanašūs, regis, ne tokie jau geri reikalai dėjosi ir dedasi su kitais akademijos kūnais.

Kad nepasirodyčiau tik paprastu apologetu, pateikiančiu pernelyg  nudailintą vaizdelį, apžvalgos pabaigoje privalau atskirai užsiminti ir apie tai, kas, neturint didesnio preteksto suabejoti eksperimento sėkme, vis tik kartas nuo karto gali  priversti sunerimti  akademijos rinktinę publiką, yra ne iki galo išgryninti akademijos gyvavimo momentai.

Kaip matėme, savanaudiškumo kirvarpa gali prasigraužti net pro akademijos sienas, tačiau mus kol kas guodžia aiškus įsivaizdavimas, kad tokio užkrato mastai  akademijoje yra nepalyginamai mažesni nei likusiame pasaulyje.

Kalbėjome apie greitai gendančius akademikų dantis ir jų alergiją dantistams. Tai, žinoma, labiau komiška nei rimta problema, nemaloni smulkmena. Tačiau niekur nepabėgsi nuo fakto, kad  akademijos dėstytojų korpusas yra lengvai pažeidžiamas kūno negandų, neturi jokio užgyvento imuniteto  nuo profesinių ligų, jeigu, žinoma,  čia profesine liga būtų galima vadinti  kūno atsilikimą nuo sielos.

Tik iš dalies profesine liga, o iš dalies puikybės pasekme reikia laikyti tą akademijos bėdą, kad prasidėjus  vėsesniems orams  ne vienas mūsų akademikas greitai atgula į ligos patalą. Etatiniais peršalimo ligoniais paprastai yra tie pasišventėliai, kurie, pamėgdžiodami Sokratą, iki pat didžiųjų šalčių vaikščioja apsirengę palaike tunika ir, kas dar baisiau, mina takelį per pirmąjį sniegą basi. Administracija šitokio parodomojo entuziazmo neskatina, tačiau – ir nedraudžia.   Kai kurie iš mūsų į tokį kolegų persirengimo karnavalą ar klounadą  žiūri šnairai, prisilaikydami nuomonės, kad reikia siekti vidinio supanašėjimo su Sokratu, o ne išorinio pamėgdžiojimo, manydami, kad beždžioniavimai niekur neveda. Tačiau ne juokais sunerimti mus verčia kitas išryškėjęs  faktas,  kad darbas akademijoje yra stiprių regėjimo  sutrikimų rizikos veiksnys, neretai atvedantis prie aklumo. Dėl iki galo dar nenustatytų priežasčių tikimybė, kad akademijos dėstytojas anksčiau ar vėliau apaks, yra  nepalyginamai didesnė nei profaninio pasaulio individui, kurį tokia negalė ištinka dėl traumų  arba legalių, į  katalogą įtrauktų ligų. Tokia tikimybinė galimybė yra labai vaizdi, krintanti į akį,  kiekvieną dieną stebint  tai, kaip  nemenka akademijos dėstytojų dalis į užsiėmimus atvyksta mosikuodami ir pasibaksnodami aklųjų lazdelėmis, į dialogus yra palydimi ar net  atvedami už parankės studentų. Ar  didesnis čia nei įprastoje aplinkoje neregių skaičius  yra profesinės ligos pasekmė? Nesakau nei  taip, nei ne, tačiau neatmetu ir kažkur girdėto pastebėjimo, kad dėl šios apakimo epidemijos tikrųjų priežasčių supratino iš naujo reikia įsiklausyti į Platono žodžius, šnabždančius apie tai, kad  absoliuti šviesa akina ne mažiau nei absoliuti tamsa.

Stipriai nuotaiką drumsčianti aplinkybė yra ir tai, kad akademijos dėstytoji vyrai  dešimtis kartų dažniau nei statistinis Lietuvos vyras suserga prostatos vėžiu, o paskutiniuoju metu išgąsdino žinia, jog prostatos vėžiu pradėjo sirgti ir negausaus akademijos dėstytojų moterų būrelio moterys (precedentas leido įsitikinti, kad užuomazginį prostatos pavidalą turi taip pat ir kiekviena moterys). Ar yra koks nors priežastinis ryšys tarp įsipareigojimo sokratiško tipo  dialogo idealui ir sunkių prostatos negalavimų, tarp platonizmo dėstymo ir prostatos vėžio. Mokslas to neleidžia pažinti. Tačiau mums ir rūpi ne tiek pažinti pamatinius gyvenimo faktus, kiek juos išpažinti, t. y. iškelti už pažinimo ribų, nes tik toks išpažinimas (iškėlimas už pažinimo ribų) leidžia išsaugoti rūpimų dalykų integralumą, kai savo ruožtu mokslas, viską ardydamas iš eilės be jokios atrankos ir išlygų,  naikina būties  hierarchiją, galop kaip baisi pasaulio erozija apninka būties paslaptį.

*** Atgal ***

Išgalvota moteris

Kažkas paskambina į duris, atidarau, prie mano durų slenksčio stovi išgalvota moteris.

– Kas tu esi, koks tavo vardas?- klausiu aš, bijodamas, kad ji nepasakytų kokios nors banalybės.

                       – Violeta…

Išgalvota moteris. Slaptai.lt nuotr.

                       – Viešpatie, – galvoju aš, – kodėl išgalvota moteris negalėjo sugalvoti kažko  gudriau? Pasaulyje tiek daug gražių moteriškų vardų, o ji nuėjo mažiausio pasipriešinimo keliu.  Jeigu jau prasidėjo išgalvojimai ir išsigalvojimai, reikėtų duoti laisvę improvizacijoms, nesistengiant išgalvotą pasaulį kopijuoti pagal niūrios kasdienybės atvaizdą ir panašumą. Kartais žmonės svajoja išlošti milijoną dolerių, tačiau, kai pagalvoji, svajonės išgalvotame pasaulyje nieko nekainuoja, taigi nesuprantamas yra žmonių varžymasis, neryžtingumas, jeigu pradėjus svajoti, sustojama kažkur pusiaukelėje, nebedrįstant pasvajoti apie bilijoną. Kodėl išgalvota moteris neišdrįso prisistatyti Emilijos, Austėjos, Gabrielės, Kamilės, Viktorijos, Gretos, Urtės, Viltės, Karolinos, Saulės, Paulinos, Gustės, Smiltės, Akvilės, Lėjos, Lauros, Patricijos, Rusnės, Amelijos, Kornelijos, Medos, Milanos, Vakarės,  Luknės, Elijos. Brigitos, Adrijos, Tėjos, Beatričės, Dianos, Darėjos, Izabelės, Milenos, Paulos, Martos, Olivijos, Beatos, Orintos, Almandos, Atėnės, Sofijos, Alisos,  Jakaterinos, Dorotėjos ir pan. vardais?

Užteko fantazijos tik Violetos vardui?.. Hmm… Liūdina ne tik išmonės trūkumas, nesunku pastebėti ir tai, kad dėl tokio moters vardo vyrai gali patirti daug vargo, įsipainioti į  neišsprendžiamas sąžinės kolizijas. Ar įmanoma, – klausiu visai ne retoriškai, – bendraujant su Violeta – neišsivioletinti? O kur toks  atspalvis nuveda, visi gerai žino. Dažnai į patvorį ir tik labai retai į Seimą. Be to, neatsargiai išsivioletinus, gali prikibti ydingi potraukiai, pavyzdžiui, noras trūks plyš sumedžioti bent vieną teisėją arba dar kitaip (bet panašiai) dalyvauti teisinės sistemos  pertvarkos procesuose.

Jau pradedu susivokti, kad puolęs į balą, sausas neliksiu, susidūrus su Violeta, neišsivioletinti neįmanoma, kaip išties dar niekam nėra pavykę išsimaudyti nesušlapus. Žinoma, būtų galima greitai uždaryti duris, tačiau visomis kūno poromis jaučiu, kad užkratas jau persidavė oro lašeliniu būdu, mano organizme vyksta nebeatšaukiamos permainos.

                     – Kuo tu užsiimi, kokia tavo profesija? – klausiu aš.

                     – Dirbu mokytoja, – sako ji.

                    – Sunku patikėti, – galvoju aš, – kad graži moteris būtų tokia neišmoninga, nemokėtų labiau šiuolaikiškai prisistatyti. Tai prieš šimtą metų mokytojos profesija priduodavo moteriškei pikantiškumo. Dabar moterys renkasi nepalyginamai romantiškesnius užsiėmimus, dirba oro lainerių kapitonėmis, kranininkėmis, žvalgybininkėmis, karo ministrėmis, kino ir teatro žvaigždėmis, troleibusų vairuotojomis, prezidentėmis, prostitutėmis ir t. t.

                      – Kas tu esi? – dar kartą klausiu aš, baisiai susinervinęs.

                      – Esu  tavo žmona, – sako ji. – Pats žinai.

*** Atgal ***

Veidrodis

Durys buvo užsklęstos apdairiai įtaisytom sklendėm iš vidaus, nors apstatytuose nuo seno kambariuos tavęs jau neradau. Jokio pėdsako, kuris paliudytų kūniškąją šeimininko egzistenciją! Po visus pakampius išsidūkęs, vis dėlto neaptikau net vikšro dydžio išnaros. Tačiau ilgai netrukus jau ir čia buvo galima stebėti, kaip aplinkiniai daiktai pradėjo tyvuliuoti, keisdami – iš pradžių kontūrus, po to ir svorį. Gėlės neštos iš nakties dar vis kvepėjo, nors kai kur jau buvo išbyrėjusios mažiausios daikto dalelytės, išretėjusios žiorėjo daiktiškumo poros, pro kurias akis laisvai atsirėmė į kitą sferą. Nuostabiu greičiu kažkur pradingo voras, nusileidęs nuo lubų ant ilgo savo šaliko. Prakaito nuo delno kapiliarų prieskonį nustelbusios erdvę jau mėgino užrakinti žiedinių kopūstų formos dulkės.

Ir galop antrame plane pamačiau į sieną atsirėmusį, visiškai išsialsavusį, išrasojusį standartiniais lašais, nieko neatspindintį, atsišviečiantį tuščiu gruoblėtuoju paviršiumi, negyvą veidrodį.

———————————————————————————————————————————-

Ilgesnė bendravimo su tuščiu kambariu patirtis leido įsitikinti, kad šis veidrodis gali būti kartas nuo karto pažadinimas, prikeliamas iš numirusių, dar daugiau, – veidrodis įstengė tapti bendravimo su mirusiųjų pasauliu laidininku, buvo mums paliktas ano šeimininko kaip savotiškas anapusinio pasaulio vaizdo transliuotojas, jeigu norite, kaip dialogo su dvasiomis skype. Skirtingai nei dažnai minimas populiariojoje literatūroje stebuklingasis veidrodėlis, kuris yra pritaikytas norintiems sužinoti tai, kas –  gražiausias pasaulyje, šis veidrodis turėjo labai dalykišką orientaciją – jis buvo skirtas siekiantiems išlukštenti paslaptį, užsimojusiems išsklaidyti tuščiai suformuotas miglas, padedantis nuvalyti dulkes nuo senai pamirštų dalykų. Kaip išaiškėjo ilgiau žiūrint į veidrodį, čia taip pat galiojo telepatijos dėsniai, – veidrodžio ekrane anksčiau ar vėliau pasirodydavo to istorinio personažo, kuriam tu norėjai užduoti klausimą, kai tu jau kunkuliavai, tau tiesiog knietėjo užduoti klausimą, veidas.

Frydrichas Nyčė

Iš susidrumsčiusio veidrodžio per kelias minutes susibėgę į vieną vietą išryškėjo Sokrato veido, labai tipiško, neįmanomo sumaišyti su kitais veidais, bruožai. Sokrato veidas visados buvo ne mažesnė mįslė nei Monos Lizos šypsena, net toks pripažintas fiziognomistas kaip  F.Nietzsche šios mįslės nesugebėjo įminti, užklimpęs kažkur pakeliui. Unikalus atskiromis savo detalėmis (ką reiškia vien nosis) Sokrato veidas yra labai savitos ir nepakartojamos kompozicinės visumos pavyzdys. Pagoniškuoju Kristumi kartais vadinamas antikos filosofas yra nepanašus į kitus taip pat ir savo išvaizda, vienintelis toks. Nebent nebent… Išduosiu ne taip jau ir menką paslaptį, kad Lietuvoje gyvena nepaprastai panašus į Sokratą žmogus, kuris, regis, labai sėkmingai galėtų parduoti savo išvaizdą Holivudui, jeigu ten kada nors kas nors sugalvotų sukurpti filmą apie pagoniškąjį Kristų. Tai mano kartos lietuvių poetas Liudvikas Jakimavičius, stulbinančiai panašus į tyrųjį antikos filosofą, Atėnų mokyklos pradininką, mūsų bendrapilietis. Kai ant stalo neturiu Sokrato skulptūrinio bareljefo, studentams rodau L. Jakimavičiau nuotrauką be jokio sąžinės graužulio, nemanydamas, kad iškišu falsifikatą. Kas be ko, apie tai jau buvo kalbėta, išorinis supanašėjimas nieko nereiškia, tačiau man vis tik malonu pastebėti, kad Liudvikas Jakimavičius yra kilęs nuo Kulių (miestelis Plungės raj.), iš kur yra kilęs ir mano prosenelis Juozas, savo jaunystės laikais žymus to meto knygnešys.

Norėčiau daug ko paklausti, tačiau bijodamas pernelyg įkyrėti, klausiu tik to, kas man tuo metu atrodo visų svarbiausia, ko nepaklausti, išpuolus tokiai progai, būtų didelė nuodėmė.

Sokratas

– Ar mes teisingai supratome amžių bėgyje ir interpretavome Jūsų filosofinį palikimą, ar neiškraipome Jūsų minčių, – klausiu Sokrato.

–  Jokio filosofinio palikimo aš niekam nesu palikęs, nepateikiau savo amžininkams jokio užbaigto mokymo, – porina Sokratas, – o tik kviečiau žmones ieškoti tiesos, tarpininkaujant vienas kitam  begaliniame tiesos paieškos procese.  Tačiau po mano mirties kai kurie anekdotiniai pasakojimai, įsitvirtinę žmonių sąmonėje kaip kanoninė tiesa, skaudina mane. Ypač apmaudu, kad tokie lengvabūdiški išsigalvojimai teršia mano artimiausių žmonių atminimą. Jau daugiau nei porą tūkstantmečių Europos tautos su panieka taria mano žmonos Ksantipės vardą, šis vardas yra tapęs bendriniu blogos žmonos, linkusios kelti vaidus, pavadinimu, nuoroda į pikčiurną žmoną. Tai baisi netiesa! Aš mylėjau ir gerbiau Ksantipę, mokiau savo sūnus mylėti motiną. Tik Ksantipės dėka buvau apsaugotas nuo melancholijos. Galop tik tokia šalis, kur žmonos bara savo vyrus filosofus taip, kad girdisi per kelis kvartalus, galėjo tapti demokratijos tėvynė.

 Kitas veidrodžio seansas lėmė susitikimą su Immanueliu Kantu.

Imanuelis Kantas

Pirmą kartą matantis I.Kantą gyvai žmogus lieka be žado. Tapytuose XVIIIa. pabaigos portretuose yra užuomina, bet tik susidūrus akis į akį visa apimtimi supranti faktą – kokios neįtikėtinai didelės, mėlynos ir gyvos yra I.Kanto akys. Tiesą sakant, tikram vyrui turėti tokias dideles ir gražias akis yra truputėlį nepadoru, toks akių siurprizas yra vyriško veido disonansas, būti naivia didžiaake yra moteriškos giminės prerogatyva. Nebent tokį antropoidą su beveik arbatinės lėkštutės dydžio mėlynai šviečiančiomis akimis laikysime atvykėliu iš kitos planetos. Kaip supratote, šitą išlygą paminiu tik dėl juoko ir dėl to, kad Holivudo filmuose dar praeitame amžiuje susiformavo stereotipas, įpareigojantis kitų galaktikų gyventojus vaizduoti su nepaprastai didelėmis akimis.

Absoliuti dauguma mano vietoje, t. y akistatoje su I. Kantu, Karaliaučiaus mąstytojo klaustų –  „O kaip iš laiko perspektyvos šiandien jau reikėtų suprasti Jūsų filosofijos rebusų rebusą, t. y. daiktą savaime? Kaip daiktas savaime matosi iš  amžinybės perspektyvos? Kas ten būtų randama, jeigu, tarkime, žmogaus galimybes tūkstanteriopai pranokstantis demoniškas protas išardytų daiktą savaime?“ To paklausiau ir aš.

I.Kantas iš pradžių pateikė labai trumpą atsakymą, o po to kažkiek pasvyravęs teikėsi savo atsakymą praplėsti, patikslinti kai kurias pateikto atsakymo sąlygas:

– Amžinybė yra savaiminis Nedaiktas, savo ruožtu daiktas savaime užbrėžia žmogaus kaip baigtinės būtybės sferą. Dėl didesnio niuansuotumo būtų galima pasakyti net taip: daiktas savaime yra baigtinės, bet atviros begalybei būtybės riboženklis. Filosofijoje sufokusuotas dėmesys į žmogaus baigtinumą iš tiesų nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą ir pan. Baigtinumas čia nereiškia defektyvumo. Dar daugiau, baigtinumo refleksija leidžia atpažinti žmogaus gyvenimo turiningumo svarbiausią prielaidą, t. y. pareigos duotybę. Jeigu žmogus galėtų iš naujo rinktis, tikriausiai jis vėl rinktųsi baigtinumą, t. y. mirtį, nes tai yra erotinis pasirinkimas. Po to mirties išardyti neįstengia net  demoniškas protas.

 Kitą kartą suburbuliavus veidrodžio gelmei, kambaryje išryškėjo valstietiška Martino Heideggerio povyza. Filosofas sėdėjo prie stalo, pasirėmęs alkūnėmis, susimąstęs.

 Nepraleidau progos paklausti:

 – Jūs ieškojote labiau pirmapradės tiesos sampratos nei lotynišku žodžiu veritas pažymėta klasikinė tiesos kaip adaeguatio apibrėžtis, graikišką žodį aleteia išversdamas ne pagal veritas nubrėžtas perspektyvas, o pagal paties šio graikiško žodžio etimologines nuorodas kaip nepaslėptis. Ar taip pirmapradiškai, kaip nepaslėptis, suprantama tiesa yra beprielaidinė ir besąlyginė, ar  sąlygiška ir  suponuojama tik dėl tam tikrų prielaidų.

M.Heideggeris atsigręžė, pasižiūrėjo į mane suraukęs kaktą, tarsi bandydamas kažką prisiminti, tačiau tikriausiai neprisiminė, nepažino. Tačiau filosofas geranoriškai paaiškino:

–  Nepaslėptis pati savaime nepaneigia paslėpties, greičiau yra atvirkščiai – atslėptis visados reikalauja užslėpties. Nepaslėptis įgalina tai, kas nepaslėpta, t. y. esinį, tačiau būtent taip įgalintas esinys savo nepaslėptumu dažnai ir užstoja paslėptį. Iškritus paslėpties būsenai iš nepaslėpties, pati nepaslėptis praranda tą vidinį dinamiškumą, kuris tik ir kuria būties tiesą.

Kas yra – nepaslėptis, jau tarsi ir sužinojome, tačiau – kokia Lietuvoje yra didžiausia Nepaslaptis? Tik pagalvojus apie tai veidrodžio rėmuose pasirodė suvargęs kelionėje, pažaliavęs Drąsius Kedys. Drauge per visą veidrodį ritosi žali prakaito lašai. Net nežinojau ko klausti, tačiau nejaukią tylą nutraukė pats D. Kedys, netikėtai garsiai pareiškęs:

 – Iš esmės esu nekaltas. Mane keršto įrankiu pavertė, užprogramavo žudyti daktarai arba, tiksliau tariant, daktaras.

Nuo ištartų žodžių krūptelėjau, po to ilgai galvojau apie tai – kokie žiaurūs gali būti žmonės baltais chalatais! Bandžiau įsivaizduoti – ar D.Kedį žudymo mašina pavertė monstras psichiatras, jau nebevaržomas profesinės etikos reikalavimų, ar talentingas chirurgas, sugebantis mechaniniu būdu perprogramuoti žmogaus prigimtį?

Staiga veidrodyje įsižiebė Gintaro Beresnevičiaus veidas, su kuriuo šiaip susitinku dar ir sapnuose. Kalbėjomės akimis, be žodžių. Gintaras liūdnai šypsojosi. Nesunku buvo atspėti, kad jo liūdnumą ir vėl išprovokavo mano neatsargus elgesys, trukdantis mirusiųjų ramybę. Tačiau Gintaras, korektiškiausias žmogus iš vaikščiojusių kada nors šia žeme, garsiai nepriekaištavo, kalbėjomės akimis, liūdnai šypsodamiesi.

Po to dar ilgai veidrodžio ekrane bėgo tušti kadrai…

*** Atgal ***

Platono olos belaisviai. Nedžiaugsmingas iškopimas

                                 I

 klajonės tęsiasi kiekvieną rytą

kaskart iš naujo ruoštis puolam

į slėnio vaizdinį šviežiai tik išsiritusį

išeina seserys pro uolą

 

siūbuoja ant pečių molinės sunkios amforos

kai kelias veda prie garuojančių šaltinių

apibrėžtys vietovės dar kol kas amorfiškos

tačiau vanduo jau grynas šaltmėtinis

 

migloti medžiai nuo šaltinių garas

gyvenimas kitoks dar neapnuodytas

kur kabo gebenės žemai nukarusios

o vakaras toks tirštas kaip spalvų ir aromatų  nuoviras

 

aukštikalnių suspaustas tyras oras

kelionės vaizdinys per išgalvotas sienas

gyvenimas dar klaikiai paprastas ir doras

gali jį nugyventi su kitais ir  pats sau vienas

 

išeina seserys kaskart pro uolą

gyvenimas be praeities iškart užverda

vėliau prasimuša toks garsas tarsi zyztų uodas

ir orą sudrumsčia sprogimas užberia skeveldros

 

                                  II

 

dar rūkui dvokiančiam lig galo ir neišsisklaidžius

mums netikėtai pasimatė kitas krantas

takeliai į uolas ten sukas klaidūs

o nuo uolų vanduo išchlorofuotas krenta

 

dar mums nepajudėjus gūsiais pasijuto oras

visai kitoks nei čia – kvapnus ir tirštas

ir žalumynai driekėsi nelyg iš pavyzdinės butaforijos

kraštovaizdis atrodė pavojingas neištirtas

 

užgriuvo netikėtas nerimas ir ypač stebino

spalvų gausa ta nesaikingai išdidėję matmenys

nelyg vienatvėje nugrimzdęs ten gyventų sau koks stabas

kuriam jau niekas neaukoja ir kurio neatmena

 

kilnojosi krūtinės kai įsismarkavę kunkuliavo plaučiai

nuo pertekliaus to oro neįmanomo išrėkti

kraštovaizdis mums pasirodė toks skaistus išplautas

smulkiausios dalelytės buvo jau pradėjusios ryškėti

 

kažkas dar pagalvojo kad reikės būriais atvest vaikus

kurie juk viską mato džiugiai ir be išankstinio rūpesčio

tik oras palengva išsimagnetino svaigumo žlaugtai išsivaikščiojo

ir palengva iš naujo vėl užslinko rūkas

 

                                   III

 

matai kad mūsų niekas čia nelaukė

nesitikėjo kad po šitiek laiko dar atkaksim

per amžius augalai jau klaikiai sulaukėjo

vien žolės vešlios medžių šakos dreskia išdidėjęs kaktusas

 

dykynėj namas ar kokia pražuvusi šventovė

kur siautėja į sienas įsigavęs varputis

apgriuvę laiptai po žole tačiau kolonos stovi

ir vėjas debesėlį retkarčiais vis atpučia

 

kada išvykome keliavom šitiek metų

grąžais į praeitį toliau nei matos

ir tik laukinės bitės vis dar neša medų

 su dūzgesiu giliu kažkur už kolonados

 

žinai kad neįeisim: nesiveržkime labai

vis tiek jau neįleis brūzgynai paukščiai klykaus

pažemins darbščios skruzdėlės arba kitokie vabalai

mes niekados nebūsim šičia niekam lygūs

 

žolė praaugus mūsų galvas supasi ir ošia

o varputis į sienas graužias bitės neša medų

didžiam būties pasikeitimui viskas ruošias

kada išvykome keliavom šitiek metų

*** Atgal ***

Pokalbį apie moralines vertybes, be kurių visuomenei gresia degradacija ir susinaikinimas, šį kartą pradėjo Lietuvos skaitytojams pažįstamas Sankt Peterburgo politologas, Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Dmitrijus Travinas.

Jo analitinis žvilgsnis skrodžia poreforminės Rusijos realybę, bet toje realybėje tiek daug apmaudžių panašumų su posovietine Lietuva, jog daug negudragalviaudama tiesiog išverčiau jo straipsnį į lietuvių kalbą, tikėdamasi, jog skaitytojai sugebės atsirinkti tai, kas svarbu ir mums.

Jūratė Laučiūtė

XXX

Dmitrijus Travinas. Moralinės vertybės kaip išlikimo mechanizmas

Rusijoje poreforminiu periodu su morale susiklostė sudėtingi santykiai. Žinoma, formaliai jos niekas neneigė, nesakė, kad reikia būti godžiais, ciniškais ir neprincipingiems. Visi tiksliai žinojo: reikia būti, kaip juokaudamas kalbėjo sovietų poetas Julijus Kimas, „teisingais, kilniais, protingais, garbingais, stipriais, gerais – ir tiek“. 

Rusijos mafija

Bet būtent anuo metu susiklostęs ironiškas požiūris į, pasak sovietinės mokyklos, „principus“, padarė svarstymus apie moralę nemadingus ir nepraktiškus.

Moralės neneigė, bet iškėlė “už skliaustelių“ jau Gorbačiovo „perestrojkos“ metais. Iš teleekranų skambėjo visiems įkyrėję postringavimai apie socializmo atnaujinimą ir bendražmogiškųjų vertybių įsiviešpatavimą. O tuo pačiu metu klubuose, laikraščiuose, žurnaluose ir masiniuose mitinguose vyko praktinės diskusijos apie reformas, demokratizaciją ir nacionalinius uždavinius. O jei kas imdavo ir išlįsdavo kalbėti apie moralę, į jį žiūrėjo šnairom, kaip į „demšizą“ – demokratijos bacilomis užsikrėtusį šizofreniką.

Perestrojkos statytojai ir reformų ideologai išpažino aukščiausias  vertybes, bet tikėjosi, jog geresnę ateitį sukurti galima ne  formuojant moralinį demokratijos statytojų kodeksą (panašų į moralinį komunizmo statytojų kodeksą), bet su gerų institucijų pagalba, t.y. nustačius tokias žaidimo taisykles, kurių laikantis visiems bus naudinga dirbti, uždirbti ir kurti civilizuotą visuomenę.

Tokia padėtis išsilaikė maždaug iki 1990-jų metų pabaigos, ir tada paaiškėjo, jog dabar daugumai Rusijos gyventojų tikslas – niekas, o priemonės/lėšos – viskas. Gerų institucijų, kurios būtų priimtinos visai visuomenei, sukurti nepavyko, užtat pinigai, patenkinantys  bet kokius konkretaus žmogaus poreikius, tapo itin gundantys ir pasiekiami. Ypač naftos dolerių epochoje. Palaipsniui beveik visa šalis – nuo modernizacijos iniciatorių iki paprastų vartotojų – nustojo galvoti apie tai, kaip kada nors sukūrus tokią rinką ir demokratiją, kurią turi išsivysčiusios šalys, ir ėmė kovoti už savo asmeninę laimę „čia ir dabar“. Už skliaustelių buvo iškelti ne tik samprotavimai apie moralę, bet ir samprotavimai apie progresą, šalies vystymąsi, institucijų tobulinimą. 

rinkimai_rusijos_duma
Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo karikatūros

Kai per paskaitas studentams kalbėdavau apie demokratijos svarbą, tai kartais išgirsdavau kikenimą, ir tada pajusdavau, jog jeigu aš toliau gilinsiuos į šitą temą, tai jaunimas laikys mane „demšiza“ – nepraktišku, nuo tikrovės atitrūkusiu žmogumi, panašiu į tuos vargšelius, iš kurių aš pats šaipiausi 1980 metų pabaigoje. Ir ne todėl, kad, kaip sako visų laikų senoliai, jaunimas blogas. Jaunimas buvo normalus, praktiškas ir racionalus. Jis siekė realių rezultatų ten, kur tai buvo įmanoma: asmeniniame gyvenime, nesusijusiame su visuomenės raida.

Pastaraisiais metais padėtis vėl ėmė keistis. Žymu, jog grįžta moralė, ir ne todėl, kad užaugo doro jaunimo karta, o todėl, kad nustojo veikti senieji, visuomenės problemas ignoravusieji asmeninės sėkmės mechanizmai. Renta baigiasi, šėryklų mažėja. Įtakos grupės vis dažniau  susirungia tarpusavyje kovoje už išteklius, ir silpnieji iš savo paauksuotų rūmų vis dažniau atsiduria  ant kalėjimo narų.

Tuo tarpu paprastiems žmonėms vis labiau aiškėja, jog  šitoje plėšrūnų puotoje jie negaus nė kąsnelio. Jiems reikia sugalvoti kitus išlikimo mechanizmus, kurie veiktų kitose sąlygose. O dabartinės sąlygos tokios, jog tenka rūpintis sukurti naujas žaidimo taisykles, kurios garantuotų normalų  gyvenimą žmogui, neturinčiam antpečių, nesišvaistančiam pistoletu ar aptarnaujančiam tuos, su antpečiais ir pistoletais.

Tačiau nekultivuojant moralinių vertybių, kurios pajėgtų suvienyti plačiąsias mases, neįmanoma sukurti tokių taisyklių, kai vogti – nuodėmė, korupcija amorali, o demonstruoti prabangą – ciniška. Pajamų skirtumas galėtų egzistuoti, bet tas skirtumas neturi virsti bedugne.

Atrodytų, jog vadovauti moralės ugdymui turėtų bažnyčia (cerkvė). Bet dabar jai rūpi materialūs dalykai. Rusijos stačiatikių Cerkvė savo dabartiniu pavidalu įkūnija dviejų ankstesnių ciniškųjų epochų produktą. Mūsų bažnytinė valdžia tokia pat inertiška ir nepasiduodanti reformoms, kaip ir biurokratija ar oligarchai. Moralė numesta į minią, į mases. Numesta ten kažkokio apsukraus verslininko, kuris anksčiau numesdavo miniai nacionalizmą.

Rusiška agresija

Bet staiga paaiškėjo, jog moralė tampa paklausi, kad ji sukelia nebe juokelius, o troškimą konsoliduotis vardan konkrečių veiksmų. Nes būtent moralę kai kas ėmė laikyti paprasčiausiu ir suprantamu mechanizmu, stumiančiu visuomenę į priekį. Į laimę. Į sėkmę. Į ramią ir pasiturinčią ateitį.

Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, kad moralia taps mūsų opozicija. Amoraliems žmonėms juk labai dažnai sekasi sėkmingai mokyti kitus elgesio taisyklių. Bet šiandien jau ir jiems teks atsižvelgti į tai, kad politiniai žaidimai visuomenėje pagimdė moralės ilgesį. Ir nors žaidimai tęsis, teks žaisti atsargiau. Nepersistengti.

Mūsų istorija – atspindys visiems žinomo pasaulinio modernizacijos proceso. Amoralumo epocha egzistavo Anglijoje, kai vyko pradinis kapitalo kaupimas, o ją pakeitė karalienės Viktorijos laikais kultivuota moralė ir demokratija. Prancūzijoje įžūliai ir ciniškai buvo vagiama valdant Direktorijai, Liepos monarchijos ir Antrosios imperijos laikais. O vėliau persigalvota ir pajudėta link demokratijos.

Todėl ir Rusijoje vykstančios permainos nieko neturėtų stebinti. Bet nereikia pamiršti, kad mes tebesame pačioje ankstyviausioje tų permainų stadijoje. Moralinis komunizmo statytojų kodeksas lėtai mirė sovietinėje visuomenėje ir taip pat lėtai gimdė kartas, kurios jau sugebėjo gyventi visai be jokios moralės. 

Rusijos „žalieji žmogeliukai” okupuoja Krymą

O dabar lygiai taip lėtai vyksta atvirkštinis procesas. Žmonės, pradedantys mąstyti ir jausti naujoviškai, kol kas dar jauni ir vargu ar suvokia, kokią misiją jiems teks įgyvendinti. Jiems dar reikia subręsti, pajusti savo jėgą. Pasijusti dauguma. Ji turi suvokti ir patikėti, jog žmonės, propaguojantys praėjusios epochos vertybes, išsigimė į būrelį bejėgių įtūžusių cinikų, besikabinančių į valdžią, naftą ir rentą, ir nieko nebesugebančių.

Tik tada Rusija pasikeis. Tik tada pajudės vystymosi procesai. Ir tik tuomet moralė iš tikrųjų grįš į mūsų gyvenimą.

Informacijos šaltinis – www.vedomosti.ru

Iš rusų kalbos išvertė Jūratė Laučiūtė

2017.09.02; 10:02

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – įdomūs žurnalisto Vidmanto Valiušaičio svarstymai apie Lietuvos vidaus politikos ypatumus, dėsningumus ir painumus.

Šiuose žurnalisto komentaruose taip pat rasite prasmingų sovietiniais laikais egzistavusios tvarkos demaskavimų – ką daryti su prasižengusiais saviškiais? Ne, pasirodo, jų bausti negalima. Nusikaltusius saviškius būtina perkelti į ne mažiau prestižines pareigas, kai kada – net į aukštesnes. Kaip juos kontroliuoti? Esama būdų… Kaip užverbuoti? Taip pat įmanomas reikalas…

Žodžiu, Slaptai.lt linki smagaus skaitymo.

Vidmantas VALIUŠAITIS

Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu

Atrodo, kad Gretos Kildišienės atvejį greitai teks minėti su pagarba. Kaip aukštą pilietinio susipratimo ir politinio padorumo atvejį. Paslydo, pargriuvo, atsikėlė, nusipurtė, atsiprašė, išėjo. 

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt (Gintaro Visocko) nuotr.

Palyginkim, kaip atrodo šitam kontekste kiti: Eligijus Masiulis, Gintautas Kėvišas, Mindaugas Bastys, Gintaras Steponavičius?..

Čia gi ne kažkokie lapės kailiniai! Ir net ne krokodilo odos batai! Čia operacijos, apie kurias sakoma, kad niekas taip nesuvienija žmonių, kaip pinigai, nelegaliai perduodami iš rankų į rankas.

Bet jie neprisipažįsta. Laikosi „didvyriškai“, iki paskutinio šovinio! Ir „plikom rankom“ jų nepaimsi.

Kadangi žaidžiama čia jau „kitoje lygoje“. Ir galioja čia jau ne moralės, bet jėgos dėsniai, t.y. ne padorumo imperatyvas, bet galios potencialas. Galios rodyti tariamą teisuoliškumą (advokatų teisinės ekvilibristikos dėka) ir galios generuoti „įvaizdį“ (žinių sklaidos kanalų patarnavimu).

Net ir visiško moralinio kracho atveju, kaip tai nutiko ponui Masiuliui, turint tam tikrą „socialinį ir ekonominį potencialą“, galimas bent dalinis „reputacijos atsiskalbinėjimo“ procesas – tą ir matome viešojoje erdvėje.

Laikui bėgant žmogaus įvaizdis palaipsniui „taisosi“: apmiršta „neapdairiai“ pasielgęs politikas ir prieš mūsų akis stojasi „sumanus, perspektyvus“ jaunas verslininkas…

Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu. Manau, kad tai prieštarautų „instrukcijoms“. Teisiniai procesai yra skirti „apatinės lygos“ žaidėjams. Čia ne tie, kuriuos tai liestų. Kodėl?

Nuobodu kartotis. Rašiau prieš penkerius metus. Niekas nepasikeitė. Tad ir rašyti iš naujo neverta (prieš penkerius metus autoriaus rašytą straipsnį pateikiame žemiau).

Tada atkreipiau dėmesį, kad ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“ – jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Ką su jais daryti?

Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“

Kas slypi už rezonansinių bylų?

Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.

Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: „Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaaičiuok!“ Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus „kairieji“, kiti – „dešinieji“.

Kovo 11-osios išvakarėse, kai užtekdavo per „Atgimimo bangą“ paraginti ir tuojau susirinkdavo šimtatūkstantiniai mitingai, tokie piešinėliai, įsivaizduoju, galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams šypsenos nebekelia. Ryškėja procesai, kurie išryškina tam tikras šalies raidos tendencijas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.

Jau 1991 metais Estijos, Lietuvos, Suomijos, Lenkijos ir Vengrijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas įdomus, bet dabar jau gerokai primirštas dokumentas, rastas, kaip rašė to meto spauda, „pokario metų Lenkijos prezidento Boleslawo Bieruto darbo kabinete“. Tvirtinta, kad iki karo B.Bierutas buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentas.

Rusų kalba parašytoje instrukcijoje skelbiami pamokymai savo agentams, kaip veikti okupuotose Rytų Europos valstybėse. Ji pataria ypatingą dėmesį atkreipti „į tuos žmones, kurie yra gabūs organizatoriai ir populiarūs liaudyje“. Tokius žmones „reikia užverbuoti, o jeigu jie atsisako bendradarbiauti, būtina užkirsti jiems kelią į aukštus postus“.

Instrukcija pataria veikti taip, kad „aukštesnes pareigas gautų tik tie vadovai, kurie rūpestingai atlieka pareigas, bet nesugeba analizuoti klausimų, nesusijusių su tiesiogine veikla“. Čia pat nurodoma, kad į „visus valdymo organų ir daugumą įmonių postų (be vietos valdžios organų sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis“.

Instrukcija duoda patarimų, kuria kryptimi turi būti plėtojama teisinė, administracinė ir ekonominė sistema: „Būtina padaryti viską, kad įsakymai ir nutarimai – juridiniai, ekonominiai, taip pat ir administraciniai – būtų kuo nekonkretesni.“ Dar daugiau: „Būtina sukurti padėtį, kad visų valstybinių tarnautojų (išskyrus spectarnybas ir karinę pramonę) pajamos būtų mažos. Tai pirmiausia pasakytina apie sveikatos apsaugą, teismus ir mokyklas, taip pat visus vadovaujančius darbuotojus.“

Kokie privalo būti vadovaujančių darbuotojų įgaliojimai, instrukcija irgi turi atsakymą: „Būtina pasiekti, kad bet kokį klausimą tuo pačiu metu nagrinėtų keli komitetai, įstaigos ir organizacijos, bet nė viena iš jų negalėtų turėti teisės daryti įtakos įmonės darbui. Vadovas privalo vykdyti tik nurodymus.“ Kadangi savarankiškų įmonių vadovai, pasak instrukcijos, „negali turėti jokių teisių, kurios leistų daryti įtaką įmonės darbui. Vadovas turi vieną teisę – vykdyti įsakymus“.

Įdomūs pastebėjimai dėl profsąjungų. Profsąjungos jokiu būdu „negali turėti tokių teisių, kurios sudarytų galimybes priešintis įmonės vadovams“. Patariama jas „apkrauti kitais darbais, pavyzdžiui: atostogų ir laisvalaikio organizavimu, pensinių ir kreditinių pareiškimų nagrinėjimu, kultūrinių ir pramoginių priemonių ir ekskursijų rengimu, deficitinių prekių skirstymu. Jos turi aiškinti ir pateisinti politinės vadovybės nutarimus“.

Patariama „palaikyti darbininkų norą kalbėti apie rūpimus gamybos klausimus, taip pat apie problemas, dėl kurių galima kritikuoti praeitį ir vietinį gyvenimą“. Tačiau čia pat pabrėžiama, kad „negalima leisti, jog kritikuojamų dalykų priežastys būtų panaikintos“.

Visose ūkio šakose reikalaujama „skatinti administracinio aparato augimą. Aparatą galima kritikuoti, bet jokiu būdu negalima mažinti ir trukdyti normalaus darbo“. Ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“. Jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Ką su jais daryti? Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“

Tuo pačiu metu „reikia stengtis“, kad darbo vietose „specialistai būtų pašalinti iš savo darbo, o juos pakeistų darbuotojai, neturintys išsilavinimo ir kompetencijos“.

Instrukcijoje rodoma dėmesio ir ekonomikai. Reikalaujama „sekti visų karinių ir kitų įmonių, kurioms taikoma ypatingoji instrukcija, gamybos planus“. Kodėl? Todėl, kad „negalima leisti įgyvendinti planų, kuriuose numatomas pirkimas vidaus rinkoje“. Gilus žvilgsnis.

Švietimo sritis – irgi instrukcijos dėmesio akiratyje. Nurodoma, kad „iš pradinių ir spec. mokyklų, o pirmiausia iš vidurinių ir aukštųjų mokyklų būtina pašalinti labiausiai gerbiamus dėstytojus. Į jų vietą skirti mūsų rekomenduotus žmones“. Maža to: „Reikia pašalinti skirtumus tarp dalykų, apriboti originalias publikacijas ir nutraukti lotynų ir senovės graikų kalbų, bendrosios filosofijos, logikos ir genetikos dėstymą.

Istorijos pamokose negalima aiškinti, kas iš buvusių politikų tarnavo ar bandė tarnauti Tėvynės labui; visą dėmesį reikia skirti karalių tironijai ir liaudies kovai su jais. Spec. mokyklose būtina įgyti kuo siauresnę specializaciją.“

Dėl aukštųjų mokyklų instrukcija reikalauja sudaryti sąlygas, kad pirmiausia būtų priimami žmonės „iš žemiausių gyventojų sluoksnių, kurie nesiekia gilių žinių, o tik diplomo“.

Dėl veiksenos politiniame lauke instrukcija irgi turi ką pasakyti: „Būtina pasirūpinti, kad politiniai priešininkai būtų suimti. Tuos priešininkus, kuriuos ypač vertina vietiniai gyventojai, būtina paveikti. Juos būtina izoliuoti už įstatymų pažeidimus arba pašalinti vadinamojo nelaimingo atsitikimo dingstimi dar iki tol, kol apie įvykį sužinos visuomenė.“

Taip pat patariama „vengti asmenų, teistų už politiką, reabilitacijos. Jeigu reabilitacijos išvengti negalima, reikia tai pateikti kaip teismo klaidos ištaisymą, nesudarant naujo proceso ir nekviečiant kaltininkų (teisėjų, atsakovų, kaltintojo ir liudytojų)“.

Jeigu kam pasirodytų, kad esama kai kurių panašumų su mūsų gyvenimo tikrove, tai veikiausiai tik sutapimas. Nepaisant to, kad Lietuvos žmogaus teisių asociacijos įkūrėjui ir vadovui Vytautui Budnikui atrodo, jog už rezonansinių ir „tarpusavyje susijusių bylų slypi didžiulė galia“.

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

2017.04.18; 09:41

Aš įkūriau šią – www.emaso.com – svetainę 2006 m. tam, kad informuočiau savo labai neapsišvietusius tautiečius Švedijoje (originali šios svetainės švediška versija yra www.amoso.se).

Kadangi Švedijos gėjų lobistinė organizacija (RFSL) įtikino didžiąją mano mylimos šalies dalį savo melais, aš jaučiau didelę pareigą pasidalinti su mano tėvynainiais tuo, ką atskleidė mano tyrimas. Dabar, praėjus daugeliui mėnesių, ši svetainė (kartu su švediškos kultūros, visuomenės ir moralės pavyzdžiais) dėl didelės paklausos yra išversta ir į jūsų kalbą.

Vienintelis mano svetainės tikslas yra informuoti tėvus ir senelius, kaip sutrukdyti jų atžaloms tapti homoseksualais, jiems pradėjus lytiškai bręsti. Jei jūs jau pasirinkote homoseksualinę orientaciją, ši svetainė – ne jums. Prašau, uždarykite šią svetainę, kad jos turinys jūsų nenuliūdintų.

Continue reading „Svetainės tikslas – informuoti tėvus, kaip sutrukdyti jų atžaloms tapti homoseksualais”

v.visockas_slaptai.lt

Gaila tų žmonių, kurie niekaip negali suprasti, kodėl niekinami jų religiniai jausmai.

Vienas pagyvenęs vyras prie teatro tą įsimintiną šeštadienio vakarą taip ir pasakė jaunutei mergaitei: jus auginome, ir dabar dar išlaikome, o jūs mus niekinat. Ne Kristų – mus.

Tas vyras net nepasiteiravo, giria ji tą spektaklį ar peikia, jos asmenyje taip jis pasakė visai dabartinei jaunajai kartai, kitus dievus garbinančiai, kitaip mylinčiai, kitaip meną vertinančiai, kitaip pasaulį matančiai…

Ir viskas įvyko taip staiga, Lietuvoje – tik per du dešimtmečius. Tad ko norėti! Tarp mūsų ir jaunosios kartos – didžiulė praraja.

Continue reading „Apie tai, ko nemačiau”

Nepadoraus ir tikinčiųjų jausmus užgaunančio spektaklio demonstravimas Lietuvoje išties sujaudino tikinčiuosius. Rugsėjo pabaigoje pasklidus informacijai, kad Vilniuje spalio pradžioje bus rodomas R.Castelluccio spektaklis “Apie Dievo Sūnaus vardo koncepiją”, net keletas katalikų ar katalikų pasaulėžiūrai pritariančių asmenų kreipėsi į visuomenę, aukštus valstybės ir Bažnyčios vadovus, ragindami reaguoti į krikščionis įžeidžiantį teatro ir kultūros ministerijos veiksmą…

Net 800 tūkst. litų paramą gavę festivalio “Sirenos” rengėjai teigia, kad spektaklio metu naudojamas renesanso tapytojo Antonello da Messinos paveikslo “Salvator mundi” fragmentas su Jėzaus atvaizdu “nėra drabstomas išmatomis”. Tačiau užsienio žiniasklaidoje paskelbtos spektaklio recenzijos aiškiai pasako, kuo drabstomas Jėzaus paveikslas (…).

Continue reading „Kai menui leidžiama būti amoraliam”

arkivyskupas-sigitas-tamkevicius

Pateikiame arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus interviu, rugpjūčio 23-ąją duotą savaitraščiui “Veidas”, deja, pastarojo taip ir nepublikuotą.

Lady Gaga, Marilyn Manson koncertai sukėlė šiokią tokią Bažnyčios reakciją. Kokie svarbiausi šių atlikėjų veiklos aspektai nesuderinami su krikščionių pasaulėžiūra?

Galbūt Bažnyčios pasisakymas šia pasaulietine tema šiandienos visuomenėje daro daugiau žalos nei naudos?

Prieš Jūsų minimus koncertus vyskupai nenorėjo kalbėti, nes manė, kad tai gali pasitarnauti kaip reklama. Tačiau kas norėjo išgirsti, išgirdo – Bažnyčios atstovų pasisakymų buvo pakankamai. Su krikščioniška pasaulėžiūra yra nesuderinama visa tai, kas žemina žmogaus orumą, kas siunčia žinią, jog koncerte tinka bet koks amoralumas, agresija, pasityčiojimas iš krikščionims brangių simbolių ir net satanistiniai elementai, svarbu, kad tik įpakuoti į patrauklią formą ir atliekami neeilinės “popsinės žvaigždės”.

Continue reading „“Net didžiausi nusidėjėliai atsiverčia””

lygus

Nuolatinis iškrypimų ir palaido gyvenimo būdo propagandos skverbimasis į visuomenės sąmonę, deja, jau tampa norma, ir netgi vis labiau įsigali.

Jei pamenate, prieš keletą (galbūt 5-7) metų panašios rašliavos būdavo įmetamos neva juokais, atsargiai, lyg saugantis neigiamos visuomenės reakcijos.

Pripratinus skaitytoją prie tokio lygmens, vėliau pereinama prie kito, jau kategoriškesnio – iškrypimai ir ištvirkėliškas gyvenimo būdas iliustruojamas vis gausesniais „realiais“ pavyzdžiais iš „pažangių vakariečių“ gyvenimo, amoraliam elgesiui propagandiniame straipsnyje jau priskiriama teigiama ar bent jau neutrali samprata.

Continue reading „Amorali propaganda didina pagreitį”

verze

Prancūzijos advokatas Žakas Veržė (Jacques Verges) –  žinomas visame pasaulyje. Garsus pirmiausia dėl to, kad yra gynęs visokiausio plauko tarptautinius nusikaltėlius – Mao, Pol Potą, esesininką Klausą Barbje, teroristą Karlosą….

Vėliau šis prancūzas advokatas konsultavo Slobodaną Miloševičių ir visiškai nesigėdijo savo veiksmų. Advokatas buvo įsitikinęs, jog “moralė – tai toks dalykas, kuris tinka tik trockininkams, socialdemokratams ir kitiems skystablauzdžiams”. Blogio advokatu dažnai vadinamas Ž.Veržė sakė: “Mano moralė – būti prieš bet kokią moralę, nes ji varžo gyvenimą”.

Continue reading „Blogio advokatu pramintas Žakas Veržė”

Jevlojevas

Lietuvių tauta – gražių ir protingų žmonių visuomenė. Dievas jus sutvėrė pagal savo paveikslą ir panašumą. Lietuva – labai graži, įdomi šalis, labai graži ir įdomi jos istorija. Pagaliau lietuviai kalba labai daininga, gražia kalba, kuri yra viena seniausių pasaulyje. Žinoma, kad lietuvių kalbos sinonimas – sanskritas – tai kalba, kuria nekalbama jau 500 metų. Tačiau Lietuvoje nesilaikoma Dievo įsakymo – nesvetimoteriauk. Ir bausmė netruko ateiti.

  Continue reading „Lietuvoje nesilaikoma Dievo įsakymų, todėl ji – didžiuliame pavojuje”