Muzikologas Jonas Bruveris. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Mirė muzikologas, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vytautas Bruveris.
Šia žinia šeštadienio vakarą pasidalino velionio sūnus, naujienų agentūros ELTA vyriausiasis redaktorius Vytautas Bruveris.
„Jonas Bruveris. 1939.03.19 – 2023.03.18. Tėvo kelionė kartu – baigta“, – asmeninėje socialinio tinklo paskyroje liūdną žinią pranešė V. Bruveris.
Pranešama, kad su J. V. Bruveriu atsisveikinti bus galima nuo pirmadienio, kovo 20 d., 16.00 val., laidojimo namuose Vilniuje, prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios, M. K. Paco g. 4.
Jonas Vytautas Bruveris buvo lietuvių muzikologas, profesorius ir pedagogas. J. V. Bruveris parašė biografinę apybraižą „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“ (1973), knygą „Lietuvos operos ir baleto teatras“ (2006). Sudarė knygas „Čiurlioniui – 100“ (1977), „Kiprui Petrauskui – 100“ (1988).
2006 metais jam skirta Lietuvos nacionalinė premija, o 2012-aisiais – ordino už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius.
Labai nešiuolaikiškais laikais, kai referendumu priiminėjom Konstituciją, nusprendėme ir iškilmingai paskelbėme pasauliui ir piliečiams, kad žmogų kaltu pripažįsta tik teismas. Iki tol nekaltas – vieši, neįrodyti asmeniniai kaltinimai yra šmeižtas, baudžiamas įstatymo.
Tai vadinama nekaltumo prezumpcija, kuri įtvirtinta viso pasaulio teisinėse sistemose, net nelabai ir visiškai nedemokratinėse. Taip atsakiusį studentą dėstytojas įvertina geru pažymiu. Bet tai buvo sename, nemoderniškame vatnikų pasaulyje.
Dabar žodžio laisvė ir viskas šauniai moderniau – kaltumo prezumpcija, kaip prie Šventosios Inkvizicijos. Ką kas bepasakytų, esi kaltas. Apspjaudo ir valykis į sveikatą. Kuo daugiau spurdėsi ir teisinsies, tuo kaltesnis būsi.
Prie ruso anoniminių skundų nenagrinėdavo, išskyrus KGB, bet net tada tai buvo daroma neviešai. Dabar viskas paprasčiau, Kisa. Įsteigiamas modernus stukačių tinklaraštukas ir jame skelbiami anoniminiai „demaskavimai”. Jokių pavardžių, neaišku net, ar tokie studentai aplamai kada nors egzistavo. Po to viskas „patvirtinama” draugelių „liudijimais”, kurie girdėjo apie tai gandus.
Ir žmogus suvalgomas per dieną: rytą tekstas pas stukačius, per priešpiečius – portaluose, vakare per visus telikus ir tu jau nušalintas nuo darbo. Ką gi, partijos kursas nubrėžtas, pirmyn, draugai neokomjaunuoliai, pinigų, teletabių ir verktinių karta.
Pora anoniminių moteryčių pasakys, kad prieš dešimt ar daugiau metų prisigėrę vartė akis, krizeno į seksualines užuominas, pačios nusimovė viską, ką reikia, dėl asmeninės naudos daugybę kartų darė tai, dėl ko tada buvo atseit gėda, nors gėda tai nebuvo. Nors gal ir nieko nebuvo, tik argi tas kam įdomu?
Dabar dar labiau nebe gėda. Nei prieš artimuosius, nei prieš mylimuosius, svarbiau įkąsti ir džiaugtis, kad esi modernus padaras. Ir nieko niekam nereikia įrodyti, giliai atsikrenkštei, spjūvis – ir Nacionalinės premijos laureatas jau nulis prieš pavydų nulį. Visų šalių vidutinybės, vienykitės!
Laukiu, kol atsiras drąsuolis, nepatingėsiantis eiti prieš žiniasklaidos isteriją ir paaukosiantis asmeninę ramybę tam, kad įrodytų, jog ne patvirkusių mergelių rašliavos yra teisė.
Kad už asmeninį šmeižtą reikia atsakyti. Kad Konstitucija ir įstatymai galioja visiems. O skundalių fanams galiu pasakyti – tai apgintų ir jūsų teisę nebūti apšmeižtiems.
Giedrius Kuprevičius: kartais jautiesi lyg gyventume haliucinuojančių grybukų prisivalgiusioje visuomenėje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Ateinančią savaitę iš pradžių sostinėje, o gruodžio mėnesį – Kaune įvyks Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus pagal Herkaus Kunčiaus libretą sukurtos tezių operos „Liuterio durys“ nacionalinė premjera.
Meno kritikai šį kūrinį jau vadina „moderniu žvilgsniu į reikšmingą istorinį tarpsnį, išryškinant ir šiandien aktualius klausimus“. Spektaklio režisierius Gytis Padegimas žurnalistams sakė, kad statyti istorinę operą – visada didelis iššūkis. O šiuo atveju iššūkis dvigubas, „nes tai – neeilinis europinės reikšmės įvykis, Reformacijos 500 metų jubiliejus. „Nesame protestantiška šalis, bet esame tolerantiška šalis. Todėl norisi, kad po šio spektaklio daugybė žmonių, kurie vaikšto į katalikų bažnyčią ir yra krikščionys, pamąstytų, kuo Liuteris ir protestantizmas praturtino mūsų tikėjimą ir mentalitetą“, – sako režisierius G.Padegimas.
„Tikiu, Europoje yra užtektinai durų, ant kurių vėl kas nors kada nors ką nors paskelbs, kaip prieš 500 metų buvo paskelbtos garsiosios Liuterio tezės“, – interviu naujienų agentūra ELTA prieš premjerą sakė operos „Liuterio durys“ muzikos kūrėjas kompozitorius prof. G. Kuprevičius.
– Kokias idėjas brandinote prieš imdamasis šio reikšmingo darbo ir kokius šiandien aktualius klausimus operoje stengėtės išryškinti savo muzika?
– Visų pirmiausia – Gyčio Padegimo jau paminėta tolerancija ir, pridursiu, – dvasios ramybė. Atsivertęs žinių svetaines, pasijuntu lyg haliucinuojančių grybukų prisivalgiusioje visuomenėje. Gimsta tiek „iniciatyvų“, kad, atrodo, nespėsime iki kitų metų Vasario 16-osios visų ir įgyvendinti. Užpuolė kažkoks politinės dezinfekcijos poreikis, kurio pasekmės jau dabar matosi. Viename moksliniame straipsnyje perskaičiau, kad vokiečio Eduardo Volterio (Eduard Wolter) XIX amžiaus pradžioje į vaško velenėlius įrašytos lietuvių liaudies dainos kurį laiką buvo lyg ir Jonui Basanavičiui už nuopelną priskiriamos. Tad gal ir patriarchą reikia nuversti kaip svetimą darbą priglaudusį!
Savo veidaknygėje pasiūliau vietoj nuversto Petro Cvirkos paminklo pastatyti Eduardą Mieželaitį, tuomet jį nuversti. Tada toje vietoje pastatyti Juozą Mikėną, vėl nuversti… Turėti tokią nuolat veikiančią tautinę atrakciją. Betgi tai – visiškas marazmas, politinis suvaikėjimas!
Istorija – ne žaislas, kuriuo galima įnoringai žaisti papūtus lūpytes. Suprantu, būtina jautrius mūsų kultūros ir istorijos puslapius vartyti, aiškintis juose paliktus įrašus, bet ne tokiu keliu, kokiu dabar šmaikščiai einama. Pasižvalgykime – kokių skaudžių diskusijų būta Norvegijoje, Austrijoje ar Vokietijoje, tačiau kažkaip be smurto prieš savas kultūras. Bandymas ištrinti dalį istorijos su joje gyvenančiais žmonėmis – visiems pavojingas, o nykstančiai baltų genčiai – itin. Juokai juokais, tačiau rimtai šnekant, regiu visame tame savižudos elementų.
Martinas Liuteris savo iššūkiais sukėlė daug sumaišties net ramiuose protuose, ką jau kalbėti apie minią, kuri visuomet keistai inertiška. Tačiau vienuolis savo pasiekė – privertė aiškintis ne tikėjimo, o jį aptarnaujančių elgseną. Perkėlus į pasauliečių gyvenimą, pasakyčiau – Liuteris išmokė analizuoti. Gal todėl ir giesmes kūrė, ir liepė mokytis, mažiau melstis, daugiau dirbti. Mažiau peštis ir daugiau bendrauti, sakydamas, kad gerus darbus Dievas tikrai mato. Reformacijos vaidmuo Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai milžiniškas. Katalikai turėtų tuo labai džiaugtis, nes jiems atsirado laiko užsiimti kitais gerais darbais.
– Neseniai, po tam tikrų protesto akcijų prieš vajų pakeisti miesto centro gatvių senus medžius naujais, pirmuosius paprasčiausiai iškertant, viešai pareiškėte nutraukiantis bendradarbiavimą su Kauno miesto savivaldybe. Dabar, kai jau pasodintos tos importinės, daugiau nei po 200 eurų kainavusios liepos, savo laja kol kas labai primenančios iš siauro plastikinio maišelio ištrauktus svogūnų laiškus, gal sutinkate su miesto valdžia, įtikinėjančią kauniečius, kad tai Kauną puošia? Ar Jūsų nuostatos išlieka nepakitusios, nes „ne medžiuose esmė“?
– Tas pareiškimas galioja iki tol, kol kas nors nepanorės su manimi bendrauti. Ne aš gi turiu prašytis vizito pas klerkus merijoje, kurie nei Nacionalinės premijos laureatai, nei akademikai, nei kompozitoriaus, Kauno Garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus sūnūs. Būtų apie ką pakalbėti, tačiau dabar Kaune skamba ne mano tonacija, ir kultūrinis fonas nepalankus mano veiklai. Vienas tūlas leptelėjo: „gražios jūsų idėjos, bet mes dabar – valdžia“. Luktelėsiu. Nors, kaip sakė Herkus Kunčius Maironio lūpomis Kauno operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“ – „jau ne tie mano pavasariai“…
– Jūsų, a.a. Tėvas, kompozitorius Viktoras Kuprevičius buvo paskelbtas Kauno miesto garbės piliečiu. Jūs pats kurį laiką buvote valdžios atstovas – kultūros ministro pavaduotojas, Kauno vicemeras. Ar ir tuomet išlikdamas menininku, jautriau įsiklausydavote į „kitoje barikadų pusėje“ buvusius kolegas? O gal valdžia iš tikrųjų „žmones pagadina“?
– Tais baisiais laikais mes bendravome kitaip, todėl šiais gražiais laikais ir bendravimas kitoks. Man jis nekelia jokio diskomforto, tik retsykiais būnu suglumęs. Tokią būseną išsakė puikus muzikantas, pianistas ir dirigentas Chaimas Potašinskas, kai per vieną naujų kūrinių perklausą sugrojo absoliučiai nesuvokiamos muzikos kūrinį ir turėjo kažką stojusioje tyloje pasakyti.
– Ir giliais istoriniais laikais geriau gyveno menininkai, kurie, šių laikų terminais sakant, buvo lojalūs valdžiai, o liaudiškai tariant, jai pataikavo. Nelabai kas pasikeitė ir dabar? Valdžia disponuoja ne savais, asmeniškais, bet jai patikėtais visuomenės (mokesčius mokančių gyventojų) pinigais, tačiau ji turi galią spręsti, kam jų duoti, kam ne, per programas, projektus. Tai gal menininkui ir dabar geriau būti „dvaro poetu“, šlovinančiu valdančiuosius, nei jiems oponuoti?
– Dabar jau tiek daug Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, kad juokaujame – gal išvardinkime tuos, kurie dar jų negavo, – sąrašas bus trumpesnis. Jokia valstybinė premija negali būti menininko lojalumo garantija. Priešingai – laureatai įgauna išskirtinę privilegiją žymiai aštriau, kovingiau kalbėti apie laikmetį, jo rūpesčius. Kitas dalykas, ar tokia pozicija aplinkinius tik suerzina, ar ir naudą duoda. Kaip matau, ji labiau suerzina.
Gaila, kad menininko prestižas Lietuvoje sumenkintas, o atsitiktiniai valdžios žmonės leidžia sau tokias replikas, kurios juos pačius žiauriai diskredituoja. Nors kai kam ir tokia poza patinka. Sako, menininkai yra našta visuomenei. Pridėčiau, tuomet – ir pensininkus. Bet ar reikia mums dabar dar ir klasių kovos?
– Ar pasigendate tolerancijos bei susikalbėjimo tarp meno, kultūros atstovų ir valdžios?
– Ne, nepasigendu, nes kaip gali pasigesti to, ko nėra? Buvo toks juokelis apie bananus. Sako, kad niekas tarybiniais laikais tų bananų parduotuvėje nepasigesdavo. Tad jų prekybininkai ir neužsakinėjo. Nes nebuvo bananų paklausos. Taigi dabar daug kam nėra paklausos.
…Tik aš tikiu, Europoje yra užtektinai durų, ant kurių vėl kas nors kada nors ką nors paskelbs, kaip prieš 500 metų buvo paskelbtos garsiosios Liuterio tezės.
Spalio 30 d. Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje atsisveikinome su Nacionalinės premijos laureatu rašytoju Romualdu Granausku.
Skelbiame literatūros kritiko Valentino Sventicko atsisveikinimo žodžius, pasakytus prie kapo duobės.
Sakau užuojautos ir paguodos žodžius velionio žmonai Genovaitei, dukroms Gintarei ir Ingai, vaikaičiams. Mes, literatūros žmonės, dabar irgi liūdni, prisimenantys, be kita ko, plunksnos brolio žodžius apie tą metą, kai reikės nebebūti.
– Prižadėk, kad pakalbėsi ir prie mano kapo.
Romualdo Granausko žodžiai po vieno klasiko laidotuvių.
– Ir nuo ko, Romai, pradėti?
– A nuo ko nori, nuo to ir pradėk, čia jau ne mūsų reikalas, kaip sakydavo Jonelis Strielkūnas.
Pradėsiu, jau pradėjau, nuo įstabaus pašnekovo Romualdo Granausko bendravimo būdo, tapataus žaviausių jo personažų elgesiui.
Pradėsiu nuo to, kas šiandien, Romualdui Granauskui išeinant, mūsų prozoje turbūt baigėsi. Tai žmonių kalbos gyvybė, sakinio, pokalbio, nutylėjimo tikrumas, įtraukiantis žemaičių tarmę ir jos intonacijas. Tai nuostabus menas padėti tašką ten ir taip, kad visi suprasų, kas ir kaip po jo turėjo būti pasakyta.
Pradėsiu nuo romano „Rūkas virš slėnių“ (2007), šiais laikais sukurto absoliučiai klasikinio romano, kuris, jeigu būtų parašytas viena iš didžiųjų kalbų, būtų tapęs pasauliniu bestseleriu, nors neturi nė jokios „popso“ žymės. Turi kitą žymę: reikšmingo veiksmo, jaudinančių likimų, priešybių suvokimo, išminties, į visą knygos audinį įsismelkusių tylių metaforų.
Pradėsiu nuo novelių apysakos „Šventųjų gyvenimai“ (2013). Pokario pasipriešinimo kovų tragizmas daugybę kartų vaizduotas. Ir štai jis gauna visai naują spalvą: ir tomis sąlygomis žmonės gyveno, dirbo, mylėjo, taip radosi atspara ir to meto šventieji – paprasčiausi kaimo žmonės, nesudvejoję dėl svarbiausių žmogiškųjų vertybių ir tragišką auką suvokę kaip savaime suprantamą gyvenimo tėkmę.
Rašytojai, įterpti į mokymo programas, tartum nutolsta. Galėjo tai ištikti novelių knygos „Duonos valgytojai“ (1975), „Jaučio aukojimas“ (1975), „Gyvenimas po klevu“ (1988) autorių. Bet įvyko kitaip. Jau po to, kai pelnė Nacionalinę premiją (2000 m.) ir galėjo snausti ant laurų, Romualdas Granauskas išgyveno galingą kūrybinį proveržį. Buvo įspūdis, kad jo sąmonė tiesiog pertekusi įvykių, istorijų, idėjų, ir viską tuojau reikia papasakoti. Keturi nauji romanai, keturios apysakų knygos, apsakymai, esė. Šie kūriniai ypač išryškino autobiografinį podirvį ir atsiribojimą nuo kintančios prozos madų. Atsiribojimas šis savaip unikalus, nes ir „Jaučio aukojimo“, ir „Trijų vienatvių“ pasakojimo būdas, išsitarkime madingai, priskirtinas moderniam diskursui.
Stebinantis reiškinys yra tokios žinios, tarpusavy sunkiai sutariančios. Pirma, Romualdo Granausko proza sulaukia daugybės skaitytojų dėmesio (jo knygos vis patenka į perkamiausių, bibliotekose dažniausiai skaitomų sąrašus). Antra, jo kūrybą aukščiausiais balais vertina literatūros tyrinėjimų profesionalai (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos meno kūrėjo asociacijos apdovanojimai pastaraisiais metais). „Masių“ ir „elito“ sutarimas dėl vertės yra retas ir mįslingas. Reikalautojai „duok nauja, duok kitaip“ jo kūrybą paprastai nutyli. O klasikas neatsakydamas sako: „duok meną, duok teisybę“.
Romualdo Granausko proza skleidžia žmogiškumo, atjautos, supratimo šviesą, šviesa yra ir jo vaizdų, jų meninių sąšaukų, pačios kalbos grožis. Jūs turbūt žinote iš rašytojo pasipasakojimų, kad jis galėjęs tapti muzikantu. Nesusiklosė. Kas iš to liko? Absoliuti klausa – kalbos, būsenų, laiko, gyvenimo klausa.
Bandau, stengiuosi kalbėti logiškai.
Bet jūs man pasakykite, ką gali tarti literatūros kritikas, patyręs tvilkantį jausmą: štai skleidžiasi ilgametės tautos patirtys, lietuviškas būdas, semiama iš nenusakomų gelmių, ir viskas taip paprasta, ir nieko neįmanoma pacituoti, parodyti, aprūpinti argumentais. Lyžteli tave ta ugnis, graudu, gražu, ir viskas. Granauskas.
Naujų jo rankraščių kelionė į viešumą pastaraisiais penkiolika metų prasidėdavo nuo mudviejų pokalbio. Neužmiršiu tik leidėjo patiriamų įspūdžių lydint į gyvenimą Romualdo Granausko knygas. Visų tų įspūdžių į viena nesudėsi – rimtumų, žaismės, susijaudinimų, septynių perkūnų dėl užsilikusios klaidos ritualinių gestų – iki rožių puokštės gerbiamai direktorei ir pagarbių autografinių įrašų. Matau aplanką su būsimos knygos lapais. Yra jis.
Romualdo Granausko knygos gyvena ir, manau, šiandien pradeda kitą gyvenimą. Tik jis pats jau nepaskambins Zitai Kelmickaitei trečią nakties, žemaitiškai pareikalaudamas tuoj pat pagiedoti dviem balsais.
Sveika, Ukraina! – sekmadienį 16 val. Vilniaus knygų mugėje skelbiamas naujas renginys, skirtas Ukrainos palaikymui. Renginio metu pristatysime literatūrinę Ukrainą – susipažinsime su poezijos, prozos vertimais į lietuvių kalbą, klausysime ištraukų iš tekstų.
Renginyje dalyvaus poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas A.A.Jonynas, Nacionalinės premijos laureatas V. Braziūnas ir kiti.
Bus skaitomos Taraso Ševčenkos, kurio 200-osios gimimo metinės sukanka š.m. kovo mėnesį, eilės, kitų Ukrainos klasikų ir šiuolaikinių rašytojų kūriniai.
Nebepamenu, kam kilo mintis pradėti leisti kurso žurnalą ir kas parinko jo pavadinimui pirmąją viduramžių studentų himno eilutę. 1959 m. pasirodė du rašomąja mašinėle atspausdinti žurnalo numeriai. Metrikoje pažymėta: „Leidžia trečio kurso lituanistai. Planavo ir perrašinėjo: Albertas R., Aldonas P., Aleksas G., Ipolitas L., Kęstutis N. ir Romas L.“ Vienintelį išlikusį žurnalo egzempliorių Ipolitas Ledas perdavė Universiteto bibliotekos rankraščių skyriui (F 263-1).
Žurnalo turinys atitinka pavadinimą. Planuotojai ir perrašinėtojai linksmai pasakoja apie kasdieninius kurso nuotykius, paskaitų lankymą ir nelankymą, seminarų diskusijas, visuomeninę veiklą, kūrybines ambicijas, besimezgančias meilės intrigas. Šmaikščia plunksna piešiami bendrakursių portretai:
„Turėjome laimės būti reto įvykio liudininkais: auditorijoje buvo pasirodžiusios tokios kilnios ir retos asmenybės kaip Vlada P. ir Aldona Ž. Jos išdidžiai apžvelgė auditoriją, kilniai šyptelėjo viena kitai ir atsitolino nuo kurso buvimo vietos.“
Nebepamenu, kam kilo mintis pradėti leisti kurso žurnalą ir kas parinko jo pavadinimui pirmąją viduramžių studentų himno eilutę. 1959 m. pasirodė du rašomąja mašinėle atspausdinti žurnalo numeriai. Metrikoje pažymėta: „Leidžia trečio kurso lituanistai. Planavo ir perrašinėjo: Albertas R., Aldonas P., Aleksas G., Ipolitas L., Kęstutis N. ir Romas L.“ Vienintelį išlikusį žurnalo egzempliorių Ipolitas Ledas perdavė Universiteto bibliotekos rankraščių skyriui (F 263-1).
