Napoleono įdukrai priklausę papuošalai parduoti už 1,65 mln. dolerių. EPA-ELTA nuotr.

Aukcione Ženevoje Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparte’o įdukrai priklausęs papuošalų rinkinys parduotas už 1,65 mln. dolerių – daug brangiau nei tikėtasi.
 
Minint 200-ąsias Napoleono mirties metines, „Christie’s“ aukcionų namai pardavė devynis jo įdukros Stephanie de Beauharnais kolekcijai priklausiusius papuošalus su safyrais ir deimantais.
 
Šiam papuošalų rinkiniui sukurti XIX amžiaus pradžioje buvo panaudoti 38 safyrai iš Šri Lankos.
 
Manoma, kad šis papuošalų rinkinys buvo dovana įdukrai vestuvių proga.
 
Papuošalai buvo parduodami atskirai. Tarp jų – tiara, kaklo vėrinys, auskarai, žiedas, apyrankė, dvi sagės ir du pakabukai.
 
Manyta, kad visa kolekcija bendrai bus parduota už 475 tūkst. dolerių, bet vien tiara parduota už 462 tūkst. dolerių sumą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.14; 06:48

Vladas Turčinavičius, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos likimas XVIII – XIX a. buvo sprendžiamas imperinio mąstymo ir elgesio kaimynių: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

Europos Sąjunga sukurta sutarties pagrindu, kaip ir 1569 m. Liublino sutartyje buvo sukurta dviejų valstybių Lenkijos ir Lietuvos sąjunga. Kaip ES, taip ir ATR buvo bendras Seimas, atskiri administracinio valdymo organai, teisinės sitemos, atskiri biudžetai, valstybių anspaudai, atskiros kariuomenės, savos sienos. Todėl anuomet Lietuva ir Lenkija neprarado savo valstybingumų, kaip ir dabar būdamos ES narėmis.

Abiejų Tautų Respublika – ar tikslus vertinys iš lenkiško pavadinimo: Rzeczpospolita obojga narodow? Kilo mintis diskusijai: slaviškai, rusiškai „Reč, riečė“ – kalba, taryba, kaip ir prancūziškai „la parle“ – kalba, iš čia kilo „parlamentas, taryba“, šiuo atveju Rzeczpospolita reikštų Lenkijos – Lietuvos Seimas – Taryba. Galima teigti, kad prie šaknies „Rzecz“ (lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“) pridėtos priesagos: -pos (iš lotynų possessio – nuosavybė), -pol ir -lita, reiškia Lenkijos ir Lietuvos bendra nuosavybė – valstybė ir Taryba – Seimas, demokratinės valstybės valdymo pagrindas, tačiau ne iš lotynų kalbos „res publica – viešasis reikalas“? Taip vėliau 1582 m. Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (unija) ir buvo pavadinta Rzeczpospollita“ – Rzecz+pos+pol+lita.

Galima manyti, kad taip buvo pavadinta su tikslu užslaptinti monarchinių valstybių apsuptyje demokratinės struktūros pradmenis – renkamą Seimą ir abiejų tautų Seime renkamą karalių. Žvelgiant į viduramžių istoriją, galima teigti, kad naujoves, atradimus jūrose (pvz.: Portugalija) buvo stengiamasi užmaskuoti pakeičiant ar perdirbant pavadinimus, kartografiją. Dar 1569 m. pasirašant Liublino sąjungos (unijos) sutartį dvi valstybės – suverenai apibrėžė sienas tarp abiejų valstybių ir sukūrė sąjunginės valstybės lygiavertį herbą: su Vyčiu ir Ereliu ir vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos valstybė“. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pasiliko savo herbą, kariuomenę, iždą, antspaudą ir savo teisinę sistemą – Lietuvos statutą. Buvo sudarytas bendras Seimas ir jo renkamas vienas karalius, kuris turėjo būti patvirtintas Lietuvoje Didžiuoju kunigaikščiu. Lietuva savarankiškai veikė savo teritorijos viduje ir net kariniuose reikaluose už sienos: 1605 m. Lietuvos laimėtas Salaspilio mūšis prieš švedus, 1621 m. Chotino mūšyje prie Dniestro sumušė turkų (osmanų) kariuomenę.

Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie 200 metų gyvavusi Rzeczpospollita, paveikta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos, 1791 m. ėmėsi reformų ir tų pačių metų gegužės 3 d. paskelbė naują Konstituciją, kurioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštija jau neminima. Visa tai sukėlė didelį Lietuvos didikų ir bajorijos pasipriešinimą. LDK bajorijos savarankiškumas ir Lietuva žemėlapiuose gyvavo iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos ir vėl buvo atstatyta 1792 m. liepos 23 d., bet tai tęsėsi iki valstybės pabaigos, kai bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorija palaipsniui buvo užgrobta ir teisiškai prievartinėmis sutartimis pasidalinta agresyvaus imperinio elgesio kaimynių. Apie Lietuvos didikų ir bajorų laisvę ir savarankiškumą byloja ir ano meto etmonų, bajorų, rašytojų ir net vyskupų mentalitetas, nors dauguma rašė lenkiškai, o kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai, tačiau jie didžiavosi prieš karūniečius (koroniažus), kad yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikai, bajorai ir atstovauja savo didingą Tėvynę. Gražiausiai tai atsispindi poeto Adomo Mickevičiaus eilėse „Tėvyne, Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko…“ („Ponas Tadas“).

Tad prabėgomis pažvelkime, kaip visa tai vyko, juolab istorijoje šis „teisinis“ procesas pavadintas „Trimis ATR padalijimais“ – labai švelniai, lyg tai suteikiant teisinį pagrindą, bet neatitinkantį ano meto tikrovės ir realaus teisingumo.

Po Rusijos jaunojo caro Petro I Vakarų valstybių kultūros, laivų statybos bei politikos pažinimo ir vėlesnių jo karinių laimėjimų, 1721 m. Rusija tapo imperija. Jis ne tik pramušė langą prie Baltijos jūros, bet turėjo didesnius imperinius tikslus Vidurio Europoje. Tas stabdis buvo Lietuvos ir Lenkijos sąjunginė valstybė, kurios žemių grobimas prasidėjo valdant Rusijos imperiją Jekaterinai II-ajai. Čia verta paminėti, kad Petro I žmona buvo Jekaterina I-oji – tai Marta Elena Skavronaitė (Skavronskaitė), lietuvaitė kilusi nuo Rokiškio, ją į Petrapilį atsivežė Petras I Šiaurės karo metu, kai jis kariavo Livonijoje (dabar Latvija). O Jekaterina II buvo prūsaitė, princesė, nesantuokinė Prūsijos karaliaus Fridricho Didžiojo duktė, gimusi 1729 metais Štetine (dabar Lenkija) ir augusi Prūsijos generolo šeimoje. Likimo dėka po dešimties metų ji pateko į Rusijos carienės Elžbietos rūmus ir po šešerių metų buvo ištekinta už sosto įpėdinio Petro III, Petro I ir lietuvaitės Martos Elenos, Jekaterinos I vaikaičio. 1762 m. Jekaterina II tapusi Rusijos imperatore, o vėliau ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ėmėsi vykdyti Petro I politiką – plėtė Rusijos įtaką ne tik Europoje.

Rusijos imperijos pirmosios priemonės buvo sukelti neramumus ATR, akivaizdu, kad Jekaterinai II buvo žinomas Abiejų Tautų Respublikos dvilypumas: Lietuvos didikų ir bajorų noras išlaikyti savarankiškumą ir LDK valstybingumą, o Lenkijos bajorų karūniečių noras reformų būdu Rzeczpospollitą paversti unitarine Lenkijos valstybe. Jekaterinos II spaudimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu 1764 m. rugsėjo mėn. išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis (Čartoriskių giminietis – jie buvo Karijoto Algirdaičio palikuonys). Tapęs valdovu, Stanislovas Augustas, priešingai Jekaterinos II norams, kartu su Čartoriskių grupuote pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas. Tačiau ne visi jo darbai patiko buvusiai meilužei Jekaterinai II ir jos aplinkai.

Patranka. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi LDK buvo įtakingų bajorų priklausiusių stačiatikiams (Gudijoje) ir liuteronams (Kurše), Jekaterina II pareikalavo suteikti bajorams stačiatikiams ir liuteronams lygias su katalikais politines teises valstybėje. Tačiau ATR Seimas 1766 m. atmetė šį Rusijos reikalavimą, tuomet ji religinių disidentų teisių gynimo pretekstu ir kurstant Rusijos ambasadoriui M. Repninui parėmė, nepatenkintųjų karaliaus Stanislovo Augusto ir Čartoriskių reformomis, bajorijos dalį susibūrusią į Radomo konfederaciją, kuriai vadovavo Karolis Stanislovas Radvila. Lietuvoje Radomo konfederacijos pusėje aktyviausiai veikė Simonas Martynas Kasakauskas, laimėjęs keletą susidūrimų su rusų kariuomene prie Deltuvos, ir  Lietuvos Didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis. Vėliau susikūrė Baro konfederacija priešinga Radomo ir prasidėjo Rzeczpospollitoje pilietinis karas, kuriame dalyvavo ir jį kurstė Rusija, jos paveikti Vakarų Ukrainoje prieš lenkų didikus sukilo kazokai. 1767 m. spalio mėn. Rusijos kariuomenės apsuptoje Varšuvoje susirinko Radomo konfederatų Seimas. Čia buvo atkurta senoji santvarka, reformos sustabdytos, o 1768 m. vasario 24 d. religiniams disidentams buvo suteiktos politinės teisės ir Jekaterina II pripažinta laiduojanti ATR vidaus politinės santvarkos išsaugojimą. Formaliai teisiškai buvo apribotas Rzeczpospollitos suverenitetas ir ji tapo priklausoma nuo Rusijos.

Prieš akis iškyla dabartinės Rusijos vadovų agresyvus imperinis elgesys, pažeidžiant 1975 m. Helsinkio tarptautinę sutartį dėl pokarinių sienų neliečiamumo, 2008 m. atplėšiant Gruzijos teritorijas ir 2014 m. Krymo pusiasalį bei sukeliant karą Rytų Ukrainoje, kuris tęsiasi jau penkerius metus.

Pasinaudodamos kilusios anarchijos, kuri buvo sukelta įtakojant Rusijai, sustabdymo pretekstu trys kaimyninės monarchijos Rusija, Prūsija ir Austrija nusprendė pasidalinti ATR žeme ir 1769 m. pradėjo derybas su Rusija. 1772 m. rugpjūčio buvo pasirašyta trišalė Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sutartis, pagal kurią Rusijai atiteko 92 000 kv. km. Lietuvos teritorijos,  o ATR Seimas 1773 m. ratifikavo šią sutartį ir tokiu būdu buvo įteisintas Lietuvos ir Lenkijos sąjunginės valstybės žemių grobimas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje vėl prasidėjo ketverių metų ATR Seimo reformos ir 1791m. gegužės 3 d. buvo priimta Konstitucija, kurios tekste Lietuvos nėra. Ji netenkino LDK didikų ir bajorų, aukščiausia vertybe laikiusių senąją valdymo formą ir pasisakiusių prieš bet kokias reformas, naikinusias jų luomo privilegijas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos teises. ATR stiprėjimas ir tapimas Lenkijos unitarine valstybe taip pat neatitiko Rusijos interesų. Stipri LDK elito opozicija reformoms, trijų kaimyninių valstybių kišimasis lėmė reformų nesėkmę bei agresyvių imperinių kaimynių palaipsninis žemių grobimas privedė prie  Lenkijos ir Lietuvos sąjunginės valstybės žlugimo.

1792 m. balandyje Gegužės 3 d. Konstitucijos priešininkai Peterburge pasirašė prieš reformas nukreiptos konfederacijos aktą, kuris buvo paskelbtas Targovicos miestelyje jau po to, kai Rusijos kariuomenė įžengė į Lenkiją ir Lietuvą. Iki liepos mėn. Rusijos kariuomenė, nesutikusi didesnio pasipriešinimo, okupavo visą ATR teritoriją. Anksčiau, 1792 m. birželio 25 d. Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Generalinė konfederacija, kurios vadovais tapo  LDK lauko etmonas Simonas Martynas Kasakausas ir jo brolis Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kasakauskas, siekė pirmiausiai sugrąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teises. 1792 m. liepos 23 d. prie Targovicos konfederacijos prisijungė karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas, tuo galutinai panaikindamas unitarinės Lenkijos valstybės šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. Konstituciją. Žvelgiant istoriškai matome, kad LDK elito mentalitetas reiškėsi tikėjimo, tautos ir Tėvynės Lietuvos meilės motyvais, o ne baimės ar asmeniniais interesais.

Senoji Lietuvos kario uniforma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta Antrojo pasidalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Rusijai atiteko buvę istorinės LDK teritorijos: Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Lietuvos Brastos žemė ir rytinė Voluinės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torūne, Poznane. 1793 m. birželio 17 d. Gardine sušauktas Rzeczpospollitos Seimas, Rusijos kariuomenės apsuptyje buvo priverstas patvirtinti pasidalijimą.  Lietuvos didysis iždininkas – ministras Mykolas Kleopas Oginskis, didysis kancleris Liutauras Chreptavičius, didysis etmonas S. M. Kasakauskas, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, kaip ir dauguma Seimo narių, savo parašu patvirtino Abiejų Tautų Respublikos teritorijų atidavimo sutartis su Rusija ir su Prūsija.

Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. 1793 07 22 Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Žvelgiant į ateitį, tai 1920.07.12 Taikos sutartyje tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos, Rusija, atsisakydama Lietuvos suvereno teisių, patvirtino tas pačias sienas. Deja, viską suteršė Kostiuška 2-asis – Juozapas Pilsudskis (Giniotas), užgrobęs Vilniaus kraštą stengėsi atkurti unitarinę Lenkiją be  Lietuvos valstybingumo.

Tačiau 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje prasidėjo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir karas prieš antrąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemių užgrobimą, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška.  Jis save laikė lietuviu, buvo kilęs iš senų etninių lietuviškų žemių gyventojų, tuo metu jau suslavėjusių, o po II pasidalijimo jo gimtinė Kosava buvo likusi LDK teritorijoje, tačiau buvo užsikrėtęs Lenkijos centralizuotos unitarinės valsybės sukūrimo idėja.

1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose, o balandžio 23-24 d. Lietuvos sukilėliai užėmė Vilnių ir sostinėje  paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta vyriausybė – Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Jokūbo Jasinskio, pradėta kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Inžinieriaus Jokūbo Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. Tačiau tam pasipriešinęs T. Kostiuška  panaikino Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą, o vadovą J. Jasinskį atleido. 

Deja, karas prieš Rusijos okupaciją buvo pralaimėtas (visa tai galima buvo numatyti, čia ne Amerika, kur T. Kostiuškai teko kovoti už nepriklausomybę), 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunės Dainavą ir Suvalkiją. 1794 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos prievartinė sutartis, trečiasis ATR pasidalijimas. Galima teigti, kad T. Kostiuškos sukilimas buvo beprasmis, nes sulaužė 1793.07.22 Seimo ratifikuotą Antro pasidalijimo sutartį, kurioje buvo įteisinta „amžina ir nepajudinamą taika“ tarp Rusijos ir ATR, todėl išaukė Rusijos karinį atsaką bei Lietuvos ir Lenkijos teritorijos trečiąjį pasidalijimą su LDK valstybingumo panaikinimu ir ATR sunaikinimu. 1795 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus institucija, kiti titulai ir valstybės pilietybė. Stanislovas Augustas atsisakė sosto, o LDK Didžiaja kunigaikštiene tapo Jekaterina II. Karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas kaip garbės kalinys išvežtas į Peterburgą, jam paskirta pensija. 1796 m. mirus Rusijos imperatorei, Lietuvos didžiajai kunigaikštienei Jekaterinai II, sostą paveldėjo jos ir kito meilužio, Sergejaus Saltykovo sūnus Pavelas I. Buvusio ATR karaliaus išlaikymui skirtos lėšos buvo sumažintos, 1798 m. vasario 12 d. Stanislovas Augustas mirė turėdamas daugybę skolų.

Galime pastebėti, kad LDK karo vadai, didikai ir bajorai ir net aukšti religijų vadovai puoselėjo viltis ir dėjo daug pastangų norėdami atstatyti Lietuvos valstybės – kunigaikštijos teises, net ir Rusijos imperijos sudėtyje. Šiam tikslui ir veiksmui paskata buvo Gegužės 3 d. konstitucijos LDK teisių ir valstybingumo panaikinimas. Stebėtina, kad istorijografijoje šie veiksmai vadinami prorusiškais ir net išdavikiškais, tai prolenkiškos istorijos traktavimas. Akivaizdu, kad Lietuvos patriotiškas elitas siekė, nors su autonominėmis Kunigaikštijos teisėmis, Lietuvos valstybės, išlikimo ir tęstinumo.

Keletas duomenų apie iškilųjį asmenį vyskupą Ignotą Jokūbą Masalskį, LDK didžiavyrį, Verkių rūmų  – būsimą Vilniaus Versalį statytoją, jo rūpesčiu rekonstruota Vilniaus katedra. Vilniaus vyskupas buvo labai išsilavinęs žmogus, bendravo su žymiais to meto meno ir mokslo žmonėmis, globojo architektus Martyną Knakfusą ir Lauryną Gucevičių.

1762 m. tapęs Vilniaus vyskupu, jis Vilniaus vyskupiją padalino į tris konsistorijas: Trakų, Gardino ir Slucko. Baro konfederacijos metu I. J. Masalskis, siekdamas taikos, tarpininkavo tarp įvairių politinių grupuočių, buvo Edukacinės komisijos įkūrėjas ir vadovas. Vyskupas nusipelnė, kurdamas Lietuvos parapinių mokyklų tinklą su lietuvių kalbos mokymusi. Tai buvo plataus užmojo projektas ir originalus lietuviškos Apšvietos manifestas. Greta parapijos bažnyčios – šioje uždaroje aplinkoje turėjo atsirasti ir parapijos mokykla. Tokia dvipolė „bažnyčios–mokyklos“ ašis turėjo ugdyti naują tautos atstovo tipą, pretenduojantį tapti  aktyviu valstybės piliečiu. Vyskupas pertvarkė Vilniaus kunigų seminariją, įvedė Lietuvos istorijos, lenkų kalbos dėstymą. Kartu reikalavo, kad kaimo parapijose dirbantys kunigai mokėtų lietuviškai. Visa tai I. J. Masalskis subrandino 1778-1792 m. keliaudamas po Vakarų šalis Prūsiją, Prancūziją ir Italiją. 1788 m. dalyvavo Ketverių metų Seime, pasisakė prieš naikinančią Lietuvą Gegužės 3 d. konstituciją ir jos reformas, o 1793 m. Gardino Seime prisiekė imperatorei Jekaterinai II, turėdamas tikslą atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją Rusijos imperijos sudėtyje.

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

1794 metų sausį I. J. Masalskis atvyko į Varšuvą. Kaip Teisingumo departamento pirmininkas redagavo universalą, kuriuo pasmerkė Tado Kosciuškos sukilimą. Sukilėliai jį sučiupo ir apkaltino Lenkijos valstybės išdavimu ir 1794 m. birželio  28 d. Lietuvos didžiavyrį be teismo paniekinamai pakorė Varšuvoje. 1795 m. vyskupo I. J. Masalskio palaikai pargabenti į Vilnių ir palaidoti katedros kriptoje.

„Simonas Kosakovskis (1741–1794) – vienas aktyviausių Švietimo epochos valstybininkų, priskirtinas prie ryškiausių Senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – istorinių asmenybių, lemtingai paveikusių visuomenės būvį ir valstybės raidą. Svarbiausios jo visuomeninės raiškos sferos buvo politika ir karyba, epizodiškai – diplomatija”. (Vydas Dolinskas „Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla LDK 1763 – 1794).

Tai antrasis Lietuvos didžiavyris Simonas Mykolas Kasakauskas 1792 m. birželio 25 d. Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje vykusioje iškilmingoje sueigoje, kurioje dalyvavo Vilniaus universiteto profesoriai bei miesto amatininkų atstovai, jis buvo paskelbtas Lietuvos Didžiuoju etmonu. Šv. Mišias aukojo Livonijos vyskupas jo brolis Juozapas Kazimieras Kasakauskas (1738–1794). 1793 metų Gardino seime, svarstant antrąjį ATR pasidalinimą, S. M. Kasakauskas siūlė Lietuvą prijungti prie Rusijos atskiros kunigaikštijos autonominėmis teisėmis, todėl karalius Stanislovas Augustas paskyrė jį į deputaciją, turėjusią derėtis su Rusijos pasiuntiniu Jokūbu Sieversu.

Deja, šiuos planus sužlugdė T. Kosciuškos sukilimas. T. Kostiuškos įsakymu 1794 m. balandžio 24 d. S. M. Kasakauskas buvo suimtas Vilniuje ir pasodintas Arsenalo rūsyje. Balandžio 25 dieną kriminalinis teismas nuteisė LDK Didyjį etmoną mirties bausme pakariant. Jis buvo pakartas priešais Vilniaus rotušę. Užveržiant paskutiniam LDK Didžiajam etmonui kilpą suskambo Šv. Kazimiero bažnyčios varpai, o minia pradėjo skanduoti: „Tegyvuoja Rzeczpospollita!“ Taip buvo paniekinančiai nužudytas Lietuvos didžiavyris, kuris veikė ir kovojo už LDK teisių atstatymą. Vėliau jo kūnas palaidotas Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios požemiuose.

Juozapas Kazimieras Kasakauskas gimė 1738.03.16  Šilų dvare Jonavos vlsč. 1765 m. Vilniaus katedros prelatas, o iki 1769 m. Vilniaus dvasininkų kolegijos vadovas. 1773 m. Volpoje pastatydino bažnyčią, Jonavos bažnyčios fundatorius, Volpoje ir Jonavoje įsteigė Marijonų vienuolynus. Vilniaus koadjutorius, poetas, dramaturgas, memuaristas, vertėjas. Nuo 1781m. Livonijos vyskupas. 1782–86 Nuolatinės Tarybos (ATR aukščiausia vykdomoji valdžia) narys, buvo Baro konfederacijos priešininkas. Ketverių metų seime (1788–92) laikėsi LDK teisių atstatymo pozicijos. Pasisakė prieš Gegužės 3 d. konstituciją, apie ją kūrė paskvilius. Kartu su broliu Simonu vadovavo Targovicos konfederacijai Lietuvoje ir siekė atstatyti LDK teises. Prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui liko Varšuvoje. 1794.04.17 Kosciuškos įsakymu sukilėlių Varšuvoje suimtas ir įkalintas arsenale; nuteistas mirties bausme ir pakartas.

Išvardinti LDK patriotai didžiavyriai vyskupai – kankiniai ir paskutinis Lietuvos Didysis etmonas, paniekinamai nužudyti pakariant nėra pagerbti dabartinėje Lietuvoje. Priešingai, T. Kostiuška, dėl kurio organizuoto sukilimo buvo visiškai sunaikinta ATR, yra pagerbtas, jo vardu yra pavadinta gatvė Vilniuje ir Kaune. Valdovų rūmų muziejus galėtų imtis iniciatyvos šią skriaudą mūsų istorijai ir patriotams didžiavyriams atitaisyti.

Kita Lietuvos įžymi asmenybė grafas Mykolas Kleopas Oginskis ne tik kūrė muziką, bet atliko svarbų vaidmenį paskutiniu ATR gyvavimo laikotarpiu.

M. K. Oginskis buvo LDK politikas ir diplomatas, 1793 m. ministras – LDK Didysis iždininkas, vėliau – Rusijos imperijos senatorius, slaptasis imperatoriaus Aleksndro I patarėjas, Vilniaus universiteto garbės narys ir mecenatas.

Ketverių metų Seimo laikotarpiu M. K. Oginskis reiškėsi jau kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininkas. 1790 metų kovo 29 d. Abiejų Tautų Respublikai ir Prūsijai pasirašius sąjungos sutartį, M. K. Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Nyderlandų respublikoje, kur siekė ir gavo olandų prekybos namų paskolas ATR.

M. K. Oginskis pasisakė prieš 1791 m. Gegužės 3 d. konstituciją. Ši jo kritika pasiekė Stanislovo Augusto ausis, tad grafui teko aiškintis karaliui dėl savo elgesio bei įrodyti lojalumą, tuomet nedelsiant atvyko į Vilnių ir Rotušėje įsirašė į municipaliteto knygas. Todėl 1792 metų gegužės 3 d. dalyvavo pirmųjų Konstitucijos metinių minėjimo iškilmėse Varšuvoje kaip „Vilniaus municipaliteto delegatas“. Rusijos intervencijos akivaizdoje Gardino Seime, būdamas LDK Didžiuoju iždininku ir pasirašęs Antrojo pasidalijimo sutartį, skubiai išvyko į užsienį. Kai buvo sekvestruoti jo dvarai, sugrįžo ir prisiekė Torgovicos konfederacijai.

Prasidėjus 1794 m. sukilimui, stojo į sukilėlių gretas, buvo Lietuvos Tautinės Aukščiausiosios Tarybos narys. M. K. Oginskis organizavo savo kavalerijos diviziją. Po sukilimo ir trečiojo ATR pasidalijimo emigravo. Emigracijoje Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis laiškais kreipėsi į Napoleoną Bonapartą, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleonas pripažindamas, kad nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai pateko Rusijos valdžioje, bet jos kaip ir kitos tautos privalo ginklo pagalba atsikovoti savo valstybių teises.

1802 metais, gavęs Rusijos imperatoriaus Aleksandro I malonę, sugrįžo į Tėvynę ir 1803–1806 metais M. K. Oginskis įsijungė į Rusijos imperijos švietimo reformos, vykdomos pagal ATR Edukacinės komisijos modelį, įgyvendinimą. 1810 metais M. K. Oginskis tapo imperijos senatoriumi Lietuvai ir slaptuoju patarėju vakarinių Rusijos imperijos gubernijų klausimams. Rusijos ir Prancūzijos karo išvakarėse senatorius M. K. Oginskis imperatoriui Aleksandrui I pateikė autonominės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atkūrimo projektą. Nors imperatorius pradžioje buvo pritaręs, tačiau tarptautinė padėtis keitėsi ir projekto įgyvendinti nepavyko. Šią M. K. Oginskio veiklą reikėtų nuodugniai tyrinėti Rusijos imperijos archyvuose, kodėl nepavyko atkurti autonominės LDK Rusijos imperijos sudėtyje?

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Nors istorijos tolimesnis vyksmas rodo, kad po 1808-09 m. karo tarp Rusijos ir Švedijos, Suomijos didžiajai kunigaikštijai pavyko tapti autonomine kunigaikštija Rusijos imperijoje, kuri gyvavo iki 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę. Juolab tyrinėti archyvus skatina tai, kad Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitikęs su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Po to su imperatoriumi dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. Taigi, Lietuvos elito idėja išlaikyti autonominę LDK Rusijos imperijos sudėtyje nebvo įgyvendinta, bet šia idėja pasinaudojo Suomija ir Lenkija. 1907 m. Napoleonui nugalėjus Prūsiją, Lenkijos dalis ir Lietuvos Užnemunės Dainava ir Suvalkija priklausiusios Prūsijai  tapo Varšuvos kunigaikštystės dalimi, kurioje veikė Napoleono kodeksas ir buvo panaikinta baudžiava. Po Napoleono pralaimėjimo Rusijai, 1915 m. Europos valstybių vadovų Vienos kongrese buvo atkurta ir Lenkijos karalystė Rusijos imperijos sudėtyje. Galima prielaida, kad T. Kostiuška pasirūpino tik Lenkijos atkūrimu, o jo įsakymu nužudžius LDK vadovus, buvusius savo bendrapiliečius ir nujautęs, jog gali būti nuteistas, todėl manytina, kad pokalbiuose su Aleksandru I stengėsi, jog Lietuvos DK nebūtų atkurta. Ši prielaida dar kartą veda prie minties ir galimos priežasties, kodėl imperijos senatoriui M. K. Oginskiui, turėjusiam imperatoriaus pasitikėjimą, nepavyko įgyvendinti Aleksandro I pažado atkurti Lietuvos DK Rusijos imperijos sudėtyje. Priešingai, T. Kostiuškai, sukilimui pralaimėjus ir patekusiam į Rusijos nelaisvę bei du metus kalėjusiam Petropavlovsko kalėjime, pasisekė įtikinti imperatorių, o Rusijos senatoriui grafui M. K. Oginskiui nepavyko, tai kur čia „šuo pakastas”?

Po LDK didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto visų titulų panaikinmo, Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės titulas atiteko Rusijos imperatorei Jekaterina II, o Rusija tapo LDK suvereniteto teisių perėmėja. Galima teigti, kad 1815 m. Vienos kongrese vadovaujantis tarptautine teise buvo atstatytos Lenkijos karalystės valstybingumo teisės, o LDK suvereno teisės atiteko Rusijos imperijai.

Šį Lietuvos istorijos laikmetį vertinau iš Lietuvos intersų, todėl kai kurios įžvalgos nepatiks istorikams prisitaikėliškai kalbantiems ar rašantiems pagal kaimynų istorinius pasakojimus (naratyvus).

2020.05.11; 08:00

Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Claire Lignieres-Counathe ir dimisijos generolas Arvydas Pocius

Buvusiam Lietuvos kariuomenės vadui (2009-2014), dimisijos generolui leitenantui Arvydui Pociui trečiadienio vakarą įteiktas Prancūzijos valstybinis apdovanojimas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Klaipėdos skyriaus pirmininkui apdovanojimą įteikė Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Claire Lignieres-Counathe.
 
Šis apdovanojimas rodo Prancūzijos padėką apdovanotajam už jo nuopelnus ir jo drąsų bei stiprų įsipareigojimą laisvės, demokratijos bei Europos vardan.
 
Garbės Legiono ordiną, kuris iki šiol yra aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas, 1802 metais įsteigė imperatorius Napoleonas.
Dokumentas dėl Prancūzijos garbės Legiono Karininko ordino
 
Garbės legiono ordinas yra aukščiausias Prancūzijos respublikos apdovanojimas. Jis yra penkių laipsnių: Riterio, Karininko, Komandoro, Didysis karininko ir Didysis kryžius.
 
Garbės legiono apdovanojimą gali įteikti kiti šio ordino kavalieriai arba užsienio šalyse reziduojantys Prancūzijos ambasadoriai.
 
Apdovanojimo ceremoniją tradiciškai organizuoja diplomatinės atstovybės vadovas Respublikos Prezidento vardu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.20; 00:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dievas ir vėl pajuokavo: kol aš kartu su kunigais, vienuoliais įtikinėjau tautiečius neužsižaisti su visokių rytietiškų kalendorių gyvulėlių (kiaulių, pelių ir pan.) metais, Jis sužaidė su lengvatikiais Lietuvos  žmonėmis: jiems stabmeldiškai besidžiaugiant kiaulės metais, ant Lietuvos užgriuvo trys didžiulės kiaulystės. Žinoma, jų buvo daugiau, bet kitos – mažesnės.

Dvi – ekonominės-ekologinės. Tai gaisras Alytaus padangų perdirbimo įmonėje ir galų gale aptiktas oro bei vandens teršėjas Klaipėdoje – „Grigeo“ vamzdis, „juodu” populiarumu lenktyniaujantis su Vilniaus Neries krantinėje suraitytu pseudokultūriniu Vamzdžiu.

Trečioji kiaulystė – kultūrinė: Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, kurią kiaulės metais lietuvių tautai pakišo žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“.

Bet, kaip žinome, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Putinaitės kūryba paskatino Valdą Vasiliauską paskirti jai žurnalistinį perliuką – kritinę apžvalgą „Į Tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankų”, paskelbtą savaitraštyje „Respublika“.

Šmaikšti, informatyvi, emociškai prisodrinta apžvalga išgelbėjo, manau, ne tik mane nuo prievolės skaityti originalą. Tuo labiau, kad jau ne kartą yra tekę girdėti ir skaityti profesionalų – bibliotekininkų, rašytojų, ilgametę praktiką turinčių skaitytojų perspėjimus vengti prasto skaitalo, nes tai, esą, sugadina skonį.

Juk nebūtina ragauti patiekalą, kuris dvokia iš tolo, kad įsitikintum, jog tai nevykęs produktas. O man gana ir to, kad jau esu skaičiusi tos autorės tulžingus straipsnius apie populiariausią XX a. antrosios pusės poetą, kurio kūryba mums, pokario kartai padėjo neužmiršti, kas lietuviui yra tikroji Tėvynė, kuri kalba yra gimtoji kalba ir kokia turėtų būti tikrai laisva ir nepriklausoma tautinė valstybė – Tautos namai.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kad ir naujausias PPPP (Pilkos Pagiežingos Pelytės Putinaitės) veikalas vėl prisodrintas tulžimi, įtikina V. Vasiliausko pateikta analizė.

“Nepajudinamais iš sovietmečio mus pasiekusiais „patriotizmo“ simboliais ir fetišais“ PPPP išvadino ne tik Justino Marcinkevičiaus trilogiją, bet ir Dainų šventes, ir Rumšiškių etnografinį muziejų su visomis jo sodybomis, menančiomis ir gūdžius carizmo laikus, ir savo laisvę atkovojusį, savo valstybę kūrusį Lietuvos kaimą.

Geras tonas neleidžia šaipytis iš neįgaliojo. Bet tik profesionalas psichologas, psichiatras gali nustatyti ir atskirti, kur pasibaigia nemokšiškumas, pasipūtėliškas, Napoleono komplekso kurstoma agresija ir prasideda koks nors rimtesnis sutrikimas, vedantis į neįgalumą. 

Umberto Ecco irgi buvo susidūręs su panašia problema. Ją spręsti mėgino ieškodamas skirtumų tarp idioto, kretino ir kvailio. Nemanau, kad galima būtų pasinaudoti jo ieškojimais mūsų aptariamu atveju, bet bendrą išsilavinimą visgi praturtinsiu jo mintimi, jog idiotas daro socialines klaidas, o kvailys – logines… Rašytojas priduria: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis [kvailys – J.L.] samprotauja teisingai. Pažvelgus sunku atskirti, kur jo aiškinimuose slypi klaida. Dėl to jis yra pavojingas“.

Beje, čia ir kitur cituoju knygą, kurią sudaro Umberto Ecco pokalbiai su prancūzų rašytoju, scenaristu Jean-Claude Carriere‘u. Pašnekovas  papildė U. Ecco duotą kvailio apibūdinimą: „Mano galva, kvailys nesitenkina tik suklydęs. Jis garsiai skelbia savo klaidą, garsina, nori, kad visi ją išgristų. Net nuostabu, kiek kvailybės patvirtinama šiuo būdų: „Jau iš tikrų šaltinių žinome, kad…“.

Pažįstama?

Kažkodėl atrodo, kad V. Vasiliauskas, paskaitęs šią  citatą iš knygos gražiu pavadinimu „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, jei ne nusijuoktų, tai supratingai nusišypsotų.

Tad ir aš nežinau, kaip vertinti PPPP nesusigaudymą mūsų, lietuviškos kultūros istorijoje, kai ji Dainų šventes susieja su komunistinio režimo fetišais (???), o ne su Pirmosios respublikos Lietuva, su išeivijos tradicijomis – ką žino visi filosofijos mokslų aukštybėse ir platybėse nepasiklydę kaimo kultūros skyrių vedėjai.

Maža to, maniakiškas priešiškumas viskam, kas buvo sukurta sovietmečiu, sutrukdė autorei suprasti, kas iš tiesų lietuviams reiškė Rumšiškių etnografinis muziejus.

Klaidžioja šunkeliais PPPP ir po teatro istoriją. Priešpastatydama cenzūrai neužkliuvusį Just. Marcinkevičiaus trilogijos pastatymą su cenzūrai užkliuvusiu Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (ne)pastatymu, kritikė įžvelgia išskirtinę, įtartiną cenzorių meilę Just. Marcinkevičiui (ir nemeilę K. Sajai), bet neįžvelgia išskirtinės cenzorių nemeilės K. Sajos pjesės režisieriui Jonui Jurašui, kuriam buvo uždrausta pastatyti ne tik šitą, bet ir kelias kitas pjeses, dėl ko režisierius buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos.

Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, PPPP mato tik tai, ką tendencingai nori pamatyti, ir nemato to, kas netelpa į jos iš anksto sukonstruotą schemą. Galima tik užjausti ją ir jos  amžininkus, kad jiems neteko patirti to nepaprasto jaudulio, patriotinių jausmų pakilimo ir … vienybės su kitais žiūrovais jausmo, kai visa salė po paskutiniojo „Mažvydo“ veiksmo atsistojusi plodavo ir skanduodavo „Lie-tu-va“! Gal kaip tik tada ir prasikalė pirmieji želmenėliai tos vienybės, Tautos vienybės, kuri galiausiai atvedė į „Sąjūdį“ ir „Sąjūdžio“ pergalę?

Tačiau Sąjūdžiui PPPP ne mažiau alergiška, kaip ir Just. Marcinkevičiaus kūrybai, ir viskam, kas pavadinama Lietuvos vardu.

Bet ar solidu diplomuotai mokslininkei savo nežinojimą ir tendencingumą pristatinėti kaip kažkokią ypatingą išmintį?

Kažkur skaičiau, kad meškos, kurioms teko susidurti su žmonėmis, mano, kad žmonės gyvena medžiuose. Puikus klaidingos išvados pavyzdys, esant nepriekaištingai logikai. Bet – ši logika nepriekaištinga tik tuo atveju, jei į pasaulį žiūrėsime meškos akimis. O kadangi mes į pasaulį žiūrim savo, žmonių akimis, tad išvadas, išplaukiančias iš meškos logikos, skelbiame esant klaidingomis.

Pamėginkime meškos logiką palyginti su Putinaitės samprotavimais apie Just. Marcinkevičių, Dainų šventes, Rumšiškių muziejų ir t.t., ir paaiškės, kad pilkoji pelytė samprotauja kaip rudoji meška, visus sovietmečio kūrėjus, mokslininkus, gražias šeimas sukūrusius, gerus vaikus  išauginusius ir Sąjūdžio pergalę laimėjusius žmones laikydama kažkokiais beverčiais, vos ne nusikaltėliais.

Atleisk, Viešpatie, tiems, kurie jos svaičiojimus priima kaip įžvalgas.

Kai kam blaiviau mąstančiam netgi atrodo, kad PPPP norėtų „uždrausti“ visus sovietmečio žmones, uždrausti viską, ką jie sukūrė, padarė, pastatė. Savo maniakišku užsispyrimu ir neišrankumu priemonėms, kurias naudoja siekdama sumenkinti, apdergti tautos akyse jos mylimiausią poetą ir mėgstamiausius tautinės kultūros reiškinius, N.Putinaitė primena R. Vanagaitę.

Jau išaiškėjo, koks demonas yra užvaldęs Vanagaitės mintis ir plunksną. O koks demonas viešpatauja PPPP galvoje?

Daug kam Putinaitė siejasi su kaimyninės valstybės lyderiu, irgi PPPP. Žinoma, galima įžvelgti bendrumą tame, kad abiem patinka griauti, o tai, ką jie mėgina „sukurti“, džiugina tik negausų būrelį panašių į juos maniakų.

Tenka pripažinti, jog kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio, tokio, koks jis yra. Matyt, todėl, kad neranda jame savo vietos. O neturėdami galios jį perkurti, trūks plyš siekia jį perrašyti. Būtent tuo ir užsiima abu PPPP, Putinas ir Putinaitė.

Putinaitė, siekdama ištrinti iš lietuvių literatūros, ir apskritai iš kultūros tokį dvasios ir talento milžiną, kaip Just. Marcinkevičius, pavojingai klibina visą moderniosios, XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių kultūros statinį.

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Beje, pavyduoliai vidutinybės – ne vien šių laikų  produktas.

Prasidėjus pirmosios Lietuvos respublikos trečiajam dešimtmečiui, talento stokojantys grafomanai mėgino versti iškiliausią poetą Maironį nuo to postamento, ant kurio jį buvo užkėlusi tauta. Nepavyko.

O Just. Marcinkevičių nesusipratusiu nacionalistu prieš pat Perestrojką Maskvos laikraštyje „Sovetskaja kultūra“ buvo apšaukę komunistuojantys rašeivos.

Vidutinybės visais laikais nemėgo talentingųjų ir nuožmiai su jais kovojo ir tebekovoja. Bet kas liks iš kultūros, jei ją leisime „ravėti“ neišmanėliams?

Umberto Ecco yra pasakęs, jog kultūra, nesugebanti atsirinkti iš to, ką saugome kaip praėjusių amžių palikimą, gali tapti visiška kultūros priešingybe.

Molis talentingo puodžiaus rankose tampa nuostabiais daiktais. Molis galvoje – substancija, iš kurios niekas nepajėgus nulipdyti ką nors geresnio. Kitaip sakant – kiaulystė, ir tiek.

2020.01.22; 06:34

Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Gintaras Karosas, Ilona Kalnina ir Riin Alatalu.

Š. m. gegužės 24 d. Baltijos šalių pilių ir dvarų šimtmečio projektas prasidėjo nuo Alantos dvaro Molėtų rajone. Pirmajam keliautojui buvo perduotas simbolinis „raktas“, kuris atveria visų pilių ir dvarų ne tik vartus ir duris, bet ir paslaptis. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas „raktą“ atvežė iš prieš savaitę Rygoje vykusio Baltijos projekto pristatymo žiniasklaidai ir visuomenei.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos valstybių paskelbimo šimtmečiams, Europos kultūros paveldo metams paminėti. Kelionių „žaidimas“, leisiantis pažinti Baltijos dvarus, atrasti panašumus ir skirtumus, paliudyti pastangas žmonių, sunkiai dirbančių, kad išsaugotų mūsų bendrą kultūros paveldą, vykdomas pirmą kartą ir sulaukia didelio tiek istorinių objektų savininkų bei valdytojų, tiek keliautojų dėmesio.

Pažinimo ir kelionių projekto simbolis raktasužuomina į atveriamas pilies ar dvaro duris. Lankytojai rinks simbolinius pilių ir dvarų raktus (lipdukus iš aplankytų dvarų) kaip patirčių ir įspūdžių prisiminimą.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas pažymėjo, kad „Baltijos šalių pilių ir dvarų kelio tiesimas sutelkia daugelį istorinių objektų šeimininkų atverti savo duris visuomenei, atliekant dvaro, kaip kultūrinio židinio funkciją. Kita vertus, keliautojas gali pamatyti vienoje vietoje Baltijos pilių ir dvarų įvairovę ir skirtumus, pasirinkti dominančius objektus.“

Interneto svetainėje www.visitbalticmanors.com pateikiama daugiau kaip 130 Lietuvos, Latvijos ir Estijos pilių ir dvarų aprašymų, nuotraukų, informacija apie lankymo laiką, paslaugas ir renginių kalendorius.

Simbolinis keliautojo raktas Alantos dvare ilgai neapsistojo – keliauja jau į kitą dvarą

Taisyklės lankytojams:

Pažinimo ir kelionių kampanijos tikslas – atverti pažinimui kuo įvairesnius dvarus ir pilis visą vasarą, todėl atvirų lankymui pilių ir dvarų skaičius kasdien keisis. Svarbu visuomet pasitikrinti, kurios pilys ir dvarai yra atviri tą dieną, kai Jūs keliausite. Informacija apie atvirus dvarus, lankymo laiką, paslaugas ir renginius pateikiama www.visitbalticmanors.com.

Lankytojai per kiekvieną vizitą kviečiami rinkti lipdukus keliautojo kortelėje, kurią galima bus gauti kiekvienoje pilyje ar dvare. Visi, surinkę daugiau nei 5 lipdukus savo šalyje ir 10 kaimyninėse, dalyvaus loterijoje prizams laimėti. Prizus dalyvaujančių pilių ir dvarų atstovai įteiks per baigiamąjį renginį.

Keliaujant po istorinius objektus galima atrasti daug įdomių aspektų, čia minime tik keletą.

Pilys ir dvarai turi įvairių sąsajų ne tik su didikais, bajorais, bet ir su karališkomis šeimomis. Daugelyje dvarų galima išgirsti įstabių istorijų apie valdovus, kurie buvo apsistoję arba juose lankėsi. Didikų ir bajorų šeimose santuokos neretai nepaisydavo šalių ribų ir tautybių, suprantama, politinis žemėlapis keitėsi einant šimtmečiams. Taigi, pavyzdžiui, Lietuvos, Latvijos ir Estijos dvarai yra susiję su tokiomis kilmingųjų giminėmis kaip: Uexküllu (Vigala, Ravila dvarai), Buxhoevden (Pädaste dvaras), Ungern-Sternbergu (Suuremõisa dvaras), Švedijos karaliene (Ranka dvaras), žymiu Rygos meru Georgu Armitsteadu (Jaunmoku pilis), didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais (Trakų pilis, Gedimino pilis), Goštautais (Liubavo dvaras), Radvilomis (Biržų pilis, Buivydiškių, Čiobiškio, Jašiūnų, Vasaknų dvarai), Tyzenhauzais (Rokiškio, Paliesiaus), Oginskiais (Plungės dvaras), Renė (Renavo dvaras), Tiškevičiais (Trakų Vokės dvaras) ir daugeliu kitų.

Pilys ir dvarai – įvairių architektūrinių stilių pavyzdžiai nuo viduramžių griuvėsių ar atstatytų pilių iki baroko perlų ar unikalių neoklasikinių, neogotikinių objektų. Išsiskiria Lietuvoje išlikę baroko epochos architektūros pavyzdžiai – Aristavėlės, Kelmės, Kurtuvėnų, Liubavo dvarų pastatai.

Daugiau informacijos apie Lietuvos dalyvius: 

Projekte dalyvauja įspūdingos Lietuvos pilys (Biržų, Gedimino, Trakų, Panemunės pilis) seniausių laikų liūdininkės. Išsiskiria Lietuvoje išlikę baroko architektūros epochos pavyzdžiai – Aristavėlės, Kelmės, Kurtuvėnų, Liubavo dvarų pastatai.

Dvarai išlieka kultūros židiniai: Jašiūnų, Žeimių, Alantos dvaruose įsikūrę meno centrai, Zyplių dvare nuolatinės kultūrinės veiklos labai įvairios, dažnai susijusios su tradicijomis, amatais.

Neatsiejama kultūrinio gyvenimo dvaruose dalis – muzika. Muzikines tradicijas dvarai tęsia ir dabar. Babtyno-Žemaitkiemio dvare kasmet organizuojami Pažaislio muzikos festivalio koncertai, Bistrampolio dvaras rengia savo kasmetinius festivalius, Paliesiaus dvaro salėse jau tradiciškai renkamasi pasiklausyti pasaulinio garso muzikos atlikėjų koncertų, koncertai rengiami ir Dautarų dvare.

Dvarą, kaip ekonominį vietovės centrą ir variklį, pajusite apsilankę Saldutiškio, Aštriosios Kirsnos, Vasaknų dvaruose. Saldutiškio dvare auginamos avys, tvenkiniuose atsispindi akmeniniai ūkiniai pastatai. Iš aštuoniolikos buvusių Aštriosios Kirsnos dvarvietės pastatų keturi jau atstatyti ir naudojami. Vasaknose restauruotas bravoras tai pat tęsia tradiciją.

Simbolinis raktas iškeliauja

Projektas išskirtinis tuo, kad keliautojai kviečiami ne tik į jau puikiai restauruotus ir sėkmingai veiklas vykdančius dvarus, bet ir į tuos, kurie dar tik bus restauruojami, tokie kaip Čiobiškio dvaras. Kartais dvarai tapdavo įdomių įvykių liudininkais. Pavyzdžiui, 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. O Akmenos kepurinį XIX a. vidurio vėjo malūną 1901 m. autobiografiniame apsakyme aprašė Jonas Biliūnas. M. Oginskio Plungės dvare įsteigtoje orkestro mokykloje 1889–1893 m. mokėsi būsimas žymus lietuvių dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911).

Dideli nuopelnai turėtų būti priskiriami savininkams, kurie tęsdami tradicijas dvaruose vykdo kultūrinę veiklą, teikia paslaugas, ūkininkauja. Daugelis aktyvių dvarų, esančių kaimiškose vietovėse, skatina kultūrinį ir ekonominį regionų atgimimą, keičia raidą ir įkvepia vietinę bendruomenę aktyviai veiklai. Kai kurie, tokie kaip Liubavo dvaras netoli Vilniaus, yra tapę autentiško kultūros paveldo išsaugojimo pavyzdžiais, netgi apdovanotais aukščiausiu ES kultūros paveldo prizu ir „Europa Nostra“ apdovanojimu.

Jakiškių dvaras, prižiūrimas entuziastų dvaro savininkų, žavi išpuoselėtomis detalėmis. Lankant Kurtuvėnų dvarą galima planuoti ir pajodinėjimą žirgais. Trakų Vokės dvaro rūmus supa upės vingis ir 1890 m. garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto ir botaniko Eduardo Fransua Andre (Édouard François André) suformuotas parkas. Dvare buvo filmuotos vaidybinės kino juostos „Ana Karenina“, „Karas ir taika“ ir kt. 

Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarp projekte dalyvaujančių Lietuvos dvarų yra dvi mokyklos (Buivydiškių, Alantos) ir net dešimt muziejų. Paberžės dvare įsteigtas 1863–1864 m. sukilimo muziejus – vienintelis tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje. Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose veikia nuolatinė reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra: interjeru, baldais, paveikslais ir kt. Viena iš gausių ir įdomių Rokiškio dvaro muziejaus kolekcijų yra vertingas grafų drabužių rinkinys. Legendomis apipinto dvarininko Jozefo Godlevskio Aukštosios Fredos dvare įkurtas botanikos sodas ir tarpukario Lietuvą menanti oranžerija kuria ypatingą aurą.

Projektą organizuoja Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Latvijos pilių, rūmų ir dvarų asociacija, Estijos dvarų asociacija ir Estijos dvarų mokyklų asociacija. 

2018.05.26; 08:02

Pietų miegas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvulių ūkyje Kiaulių taryba nusprendė patobulinti arklį, įtaigos, įmantrios kodų ir užraktų sistemos dėka, taip pat ir ir bauginimų keliu bandant atjunkyti jį nuo įpročio po sunkių dienos darbų ištiesus milžiniškas kanopas  gurkšnoti alų ir rūkyti pypkę. 

Šernai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Kur jūs matėte, – klykė vienas nusprogęs peniukšlis, pasivadinęs Napoleonu, – kad darbiniai gyvuliai vartotų alkoholį?“

Kiaulių taryboje jau seniai buvo šnibždamasi, kad alkoholio vartojimas numuša darbo jėgos kuriamą pridėtinę vertę ir sumažina smegenų išplovimo efektyvumo koeficientą, taigi neva tokia  nesankcionuota gyvulio saviraiška gali tapti pavojingu maišto dvasios katalizatoriumi.

Žinovai porino, kad gyvulizmo mokymo vienas iš svarbiausių punktų yra pasipriešinti visiems Žmogaus civilizaciniams išradimams, kurie silpnina  valią plušėti nuo ryto iki gilaus vakaro, tvirkina gyvulio vaizduotę, išpurena  dirvą priešgyniavimo dvasiai ir tokiu būdu šiuolaikinį gyvulį daro mažiau imlų kiaulių užmanymams.

Rudasis lokys. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Žinia, didieji gyvulizmo ideologai buvo baigę zootechnikos mokslus ir jie žinojo, ką daro.

Vištoms buvo uždrausta lankyti nestacionarines lauko kavines, įpareigojus kudakuojančių bendruomenę temstant lipti ant laktų ir kaupti jėgas kitos dienos kiaušinio padėjimo akcijai.

Vištos gyvenimo prasmė yra matuojama padėtais kiaušiniais, o ne nueitais kilometrais į niekur. – skelbė vištakystės apologetikai. 

Zebras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Blogiausiai buvo senajam ožiui, kuris,  nustojęs gerti ir rūkyti,  staiga pradėjo smirdėti ožiu, – nieko daugiau.

Postmodernistiniais laikais išvestos alų duodančios karvės buvo uždraustos kaip  kenksmingi rojaus galvijai.

Visur šniukštinėjančios žiurkės buvo paskelbtos gyvulių liaudies priešais. Apskritai buvo keliamas klausimas – ar žiurkės dar yra komunos dalis, ar tik informacinio užkrato nešiotojos? Kažkoks kiaulėnas, nekukliai pasivadinęs Gražuliu, reikalavo  dabitos asilo, vadovavusio vietinei kiaurovizijai, galvos.

Kaimyninio miško urėdas bebras taip pat buvo paskelbtas liaudies priešu.

Mokytoja ožka buvo taip pat paskelbta liaudies prieše.

Stambieji mėsiniai veršiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.

Universitetų beždžionės taip pat buvo paskelbtos liaudies priešėmis.

Bedarbiai valkatos balandžiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.

Net viena kiaulė, priekabiavusi prie karvių, buvo paskelbta liaudies priešė.

XXX

PRIERAŠAS GYVULIZMO BIBLIJOS PARAŠTĖSE

tokius balandžius

reikėtų pašalinti

iš tobulos

valstybės

mikliai

nes

visur landžioja

negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

kasasi

po pačiais pamatais

pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

pina

įtartinos formos vaisius

suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

dabar

nes

nėra čia ko

girtis

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.29; 01:01

„Viskas rodo, kad Vladimiras Putinas eina žmonių, padariusių pačias bjauriausias klaidas istorijoje, pėdsakais. Jo naudojami metodai priimant sprendimus gerai žinomi ir kartu lemiantys blogį“, – rašo laikraštyje Foreign Policy Devidas Gompertas.

„Lyderiai, darantys didelių strateginių klaidų, neretai būna nežmoniškai išpuikę. Ir Napoleonas 1812 metais, ir Hitleris 1941-aisiais laimėjo seriją lemtingų kautynių, ir todėl pasijuto esą nesutriuškinami, net išrinktieji. Abu, kaip žinoma, įsiveržė į Rusiją ir prarado savo didžiules armijas“, – rašo autorius.

Continue reading „Vladimiras Putinas gali tapti klasikinės klaidos auka”

„Kas pavogė Džono Kenedžio smegenis?“ – kelia klausimą Amine Saner leidinio "The Guardian" puslapiuose.

Tai – paslaptis nuo 1966 metų, kai buvo pastebėta, kad žuvusio prezidento smegenys, išimtos per skrodimą, dingo. Konspirologų nuomone, tai įrodo, jog Džonas Kenedis buvo nušautas ne Li Osvaldo iš užpakalio, o iš priekio, rašo straipsnio autorė.

Kita teorija ne tokia pikantiška: kad prezidento smegenis paėmė jo jaunesnysis brolis Robertas, „galimas dalykas, tam, kad nuslėptų liudijimą apie tikruosius prezidento Dž.Kenedžio ligų mastus arba … preparatų, kuriuos vartojo prezidentas Dž.Kenedis, kiekius“, skelbia naujos knygos apie prezidento Kenedžio nužudymą autoriaus Džeimso Suonsono versija.

Continue reading „Dingusios prezidento smegenys”

razauskas_big

Sunku būtų rasti žmogų, kuris nieko nerinktų, nekolekcionuotų. Vieni – paveikslus, kiti – pašto ženklus, treti – degtukų dėžučių etiketes, dar kiti – uogas, grybus ir t.t.

Romualdas Razauskas, 40 metų Vilniaus universitete dėstęs vadybą, renka aforizmus, kurių turi per 150 tūkst., anekdotus (per 70 tūkst.) ir daiktų bei papročių ištakas.

Jau išleista 40 rinkinių. Svarbiausi: „Vadyba aforizmuose“, „Kodėl taip, o ne kitaip“ (papročių ištakos), „Viskas kažkada atsirado“ (būsto rakandų ir rykų atsiradimo pradžia), „Vadyba anekdotuose“, „Prie vairo su šypsena“, „Kas kada atsirado medicinoje“, „Žmogus klausimėliuose“ (1 dalis, bus 3), „Mūzos šypsosi“ (smagios įžymių muzikų, aktorių, dramaturgų istorijos), „Oi, broleli, neskubėk“ (apie vedybų ir vestuvių papročius, aforizmus ir anekdotus) ir t.t.

Continue reading „Nėra nieko stipresnio už žodį”