11. Emigrantų palikuonys – lietuviškųjų šaknų beieškant

Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečiojoje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba.

Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai.

Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VIII )”

10. Lietuviškieji „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodai

Nesvarstydami restauracijos detalių ir tikslų, rūpėjusių rusų literatūros istorikams, vis dėlto trumpai peržvelkime pradinius „lietuviškuosius“ „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodus.

Daugelis jų atsirado Antrojo ir Trečiojo Pskovo metraščių redakcijose, o vėliau tik papildomi ir įvairiai interpretuojami. Skirtumų esama ir tarp pirmosios bei antrosios redakcijos tekstų.

Matyt, rusų literatūros istorikai neatsitiktinai pasirinko viso „Pasakojimo…“ restauracijai trečiosios redakcijos tekstus – čia labiau iškeliamas pskoviečių vaidmuo, o religinių terminų gausa rodo, kad autorius galėjo būti dvasininkas, sužymėjęs ir įvykių datas pagal Naugardo metraščius.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VII )”