Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Aš nežinojau, kaip vadinasi šis sutrikimas lotyniškai, neatmetu galimybės, kad ta manoji negalia nėra įtraukta į negalavimų ir ligų registrą, taigi oficialiuoju požiūriu nėra negalia pagal apibrėžimą. Ar vien dėl to tai jau yra visai ne negalia, o greičiau likimo dovana? Kažin kažin… Darau dar ir tokią prielaidą, kad man išpuolęs negalavimas, nevadinant jo iškrypimu, yra niekam kitam niekados daugiau nepasitaikęs išbandymas, taigi dėl to jis neturi klasifikacinio pavadinimo ir individualaus kodo, nėra įtraukiamas į jokias statistines suvestines, jo klinikinių požymių pagrindu nėra kuriami apibendrinimai, nenupaišomos diagramų kreivės, nes vienintelio unikalaus atvejo neįmanoma apibendrinti.

Tiesą sakant, ilgiau nesislapstant už žodžių, šių eilučių autoriui tekęs išbandymas yra įvardinamas labai papratai, nors užkrauta likimo našta yra sunkiai pavelkama: ogi, bėgant laikui, jūsų nuolankiam tarnui nė iš tolo nepavyksta atsekti savosios žmonos senėjimo požymių, per nuskubėjusius bendro gyvenimo dešimtmečius ji man atrodo tebesanti tokia pat paaugliškai jaunutė, lygiai tokia pati, kaip aš ją pamačiau pirmą kartą ir iškart susižavėjau ar net įsimylėjau. Ir šiandien galiu patvirtinti, buvo neįmanoma nesusižavėti gražiausia fakulteto mergaičiuke.

Apie tai, kad mano mylimoji taip pat yra pavaldi laikui, galiu spręsti tik iš antrinių požymių, darydamas analitines išvadas, bet jokių natūralaus pasenėjimo pėdsakų neužtinku matydamas ją kiekvieną dieną, liesdamas josios švytinti veidą savo jautriųjų pirštų pagalvėlėmis,  kartais dėl tikrumo net iščiupinėdamas viską skersai išilgai. Matau, kad spintoje sukabintos josios suknelės yra jau pakitusių siluetų ir labiau tinkančios daug patyrusiai damai, o ne nekaltai merginai, kuriai viskas dar prieš akis, bet kai manoji žmona užsivelka suknelę iš spintos, man vaidenasi, jog akyse persimainęs į paaugliškų išmatavimų tipą rūbelis nė trupučio nevaržydamas judesių dera prie spindinčio namų šeimininkės ankstyvosios jaunystės žavesio. Kaimynė iš antrojo aukšto klausia žmonos, grįžusios iš kirpyklos, kodėl ji taip trumpai nusirėžė plaukus, o aš, žvilgtelėjęs į savo žmoną, matau tik tą pačią mergaičiukę iš praeities su ilgomis, beveik iki kulnų kasomis.

Kas nors pasakys, kad esu užsispyręs kaip asilas. Tebūnie! Tačiau tikrai nesu toks beviltiškas asilas, kad matyčiau tik tai, ką noriu matyti. Galiausiai, ko čia dėtas užsispyrimas. Norime to ar nenorime, pasaulis pats viską anksčiau ar vėliau parodo, išryškina tikrą dalykų padėtį. Galbūt čia, siekiant nusakyti problemą, greičiau tiktų užstrigusio vaizdinio metafora ir palyginimas iš detektyvinių serialų apie banko plėšikų tiražuojamą išmonę užkišti prieš vaizdo kameras statinį paveikslėlį, tokiu būdu nuslepiant įsiveržimo į banką dinamiką? O gal čia turime reikalą su  neaiškios prigimties apžavais arba, kitas atvejis, kasdieniniu žmogaus svaiginimu kažkokiais preparatais, kurių patekimas į kraują verčia viską matyti iškreiptai, tarkime, pagražintai, nepastebint pasaulio raukšlėtojo veido? Pastarasis atvejis vis tik yra menkai tikėtinas, nes dėl vieno žmogaus požiūrio į savo žmoną niekas negaištų laiko ir  neeikvotų finansinių išteklių.

Vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Keletą mėnesių iki man vedant beveik kiekvieną naktį sapnuodavau tą patį sapną, kad esą vedu, kaip sakoma, imu į žmonas tarsi ir pažįstamą, bet man labai nepatinkančią, atgrasią merginą iš kito fakulteto. Pabusdavau išpiltas šalto prakaito, o kartais net apsiverkęs, tačiau, nieko nesakykite, tikrai nebuvo nė karto, kad prabusčiau kurioje nors serijoje apsišlapinęs. Ta mergina iš sapno man labai nepatiko ir realiame gyvenime, nes ji tiek gyvenime, tiek sapne rodydavosi su ilgoka, švelniai tariant, karpa ant nosies. Pabandykite suprasti, kad pasidygėjimą kėlė ne tiek pati karpa, išdygusi ten, kur nereikia, kiek bukas užsispyrimas, neleidžiantis aukštųjų technologijų ir suklestėjusios plastinės chirurgijos amžiuje merginai imti ir paprasčiausiai pašalinti tokį kūną ir sielą bjaurojantį defektą. Tai buvo lengviau padaryti nei tris pirštus apm… Kartais taip niežėdavo nagai, kad pats savo rankomis būčiau galėjęs nukirpti pūpsančią ant nelaimėlės nosies karpą, bet anoji  savo karpą dėvėjo su nematytu išdidumu, tarsi tai būtų ne karpa, o likimo išrinktosios karma, ne odos išvarža, o priklausomybės aukštajam luomui ar kastai atributas. Išauklėtas Apšvietos amžiaus dvasioje buvau isitikinęs, jog visi pagal gamtą esame lygus, taigi niekas negali užgimti su tokiu apsigimimu, kuris tarsi rodytų priklausomybę aukštesniajam luomui. Kaip sakydavo vienas mano studentas, apytikriai cituodamas Kristijoną Donelaitį, ir pono, ir būro vaiks, vienodai į vystyklus myž (aš ne tik savo vaikus, bet ir studentus buvau išauklėjęs Apšvietos amžiaus dvasioje, tačiau perauklėti ta linkme savo dabartinės žmonos, kaip išaiškėjo, nesugebėjau).

Galimas daiktas, kad vedamas pasąmonės impulsų ir bandydamas pabėgti nuo pasikartojančio sapno, paskubėjau vesti savo gražiąją kursiokę, t. y. tą ilgakasę mergaitę be karpos. Iš tiesų, slogus sapnas baigėsi, prasidėjo gyvenimas. Mano gražioji ir, kaip žinote, niekados nesenstanti žmona be visa ko kito buvo (ir yra) sveiko proto, labai dalykiška moteris. Ji nemaišė sapnų su gyvenimu. Taip, ji sapnuodavo garsinius ir spalvotus sapnus stereo pavidale, sapnuodavo labai intensyviai, panirusi į kvaitulį, tačiau tarp jos sapnų pasaulio ir kategorinio imperatyvo kasdieninių rūpesčių sferos nebuvo jokios pereinamosios zonos apendixo ar susisiekiančių indų užuomazgos. Tai buvo dvi, paralelinės viena kitai, nesusikertančios visatos su savo atskirąja logika. Negalima sakyti, kad ji būtų visiškai nukirpusi virkštelę nuo sapnų pasaulio, tačiau budėjimo vaizdiniuose mano žmona veikė kaip visiškai kitas, o būtent tvirtų miestietiškos moralės normų žmogus. Iš žmonos sapnų pasaulio į  mūsų bendrą gyvenimą prasisunkdavo nebent tik keli prakaito lašeliai ant jos viršutinės lūpos ir truputėlis smėlio, pribyrėjusio ant paklodės.

Kartas nuo karto mano žmona atsainiai, pasišaipydama pati iš savęs, papasakodavo dažnai pasikartojantį, tik atskiromis detalėmis įvairuojantį sapną apie tai, kaip neva nusileidžia ji į kaimo Bažnytėlę ant šluotos, pasigriebia iš susirinkusios į mišias minios žmonių mane, kaip karščiausiai besimeldžiantį, drauge išsiskiriantį iš kitų savo kuklumu jaunuolį, ir nusineša su savimi. Kad ir kaip naujai būtų intonuojamas kaskart to paties siužeto sapnas, esą pagrobimo veiksmą visados įdėmiai stebi ta pati gyvatė su karūna. (Nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad mano žmona buvo ir yra dora moteris. Taigi neturiu jokios teisės forsuoti liguistų įtarimų, tačiau jeigu ką nors panašaus esate matę ir galite būti įvykio liudininkais, parašykite man, aš registruoju visus reikalingus tolesniam tyrimui faktus, kaupiu duomenis bylai).

Kristijonas Donelaitis

Neprošal bus čia pastebėti ir tai, kad mano žmona pagal profesiją yra istorijos mokytoja. Būtų nuodėmė nepasakyti, kad ji yra labai gera istorijos mokytoja, tą galiausiai jau pripažįsta ir oficialiosios instancijos, už pasiekimus profesinėje veikloje apdovanojusios mano žmoną visais įmanomais ir neįmanomais pasižymėjimo ženklais. Jeigu jau atpažinote mano žmoną pagal aprašą, tikriausiai paliudysite ir tai, kad apie istoriniu įvykius, prasidėjusius su Kristaus gimimu, t. y. apie mūsų eros istorines batalijas ji savo mokiniams pasakoja taip gyvai, tarsi pati viską būtų mačiusi savo akimis. Istorijos vadovėliams anoji jaučia tik nenuslūgstančią metų bėgyje alergiją, aš pats stebiu, kad tokia lektūra nepatektų į mūsų namus, nes apsižioplinimas šia linkme galėtų sukelti baisius mano žmonos pykčio priepuolius.

O šiandien iš ryto dar kartą žvilgtelėjęs į miegamąjį, bjauriai nustebęs pamačiau, kad prieš mano žmonos veidrodį staiposi kažkokia pasenėjusi moteriškaitė su milžiniška karpa ant nosies. Kodėl šitaip, kaip taip galima?!?  Neturiu žodžių, kaip ta žuvis, kuri nebyliai kažką dar žiopčioja, išmesta į krantą.

2021.01.19; 12:40

XXI šimtmečio pradžioje – pirmą kartą per 2000  krikščionybės istorijos metų – Romos popiežius, dalyvaujant aukščiausiems Romos kurijos pareigūnams, atliko iškilmingą Atgailos aktą Šv. Petro Bazilikoje Vatikane, kviesdamas visus krikščionis atlikti gilią sąžinės sąskaitą už daugiaamžę praeitį.

Jau liturginio homilijos pamokslų metu Romos popiežius prašė Dievo „atleisti už prievartos vartojimą tiesos tarnyboje“ ir už Romos Bažnyčios „nepasitikėjimo ir priešiškumo pozicijas, kurios ne kartą buvo pasirinktos kitų religijų išpažintojų atžvilgiu“.

Septynis kartus kurijos vadovai kvietė maldai ir septynis kartus popiežius, po tylos akimirkos, prašė Dievą atleisti. Po to Romos popiežius Jonas Paulius II priėjo prie didžiojo kryžiaus ir pabučiavo Nukryžiuotojo kojas. O eucharistijos, trukusios porą valandų, pabaigoje popiežius paskelbė: "Niekados daugiau tenebūnie paneigta meilė tiesos tarnyboje (…) niekados daugiau tenebūnie įžeista ir apžmeižta jokia tauta“.

Continue reading „IV. Atgaila, arba sugrįžimas prie Aukščiausių tiesų”