Kurdų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Konflikto su Turkija centre atsidūrę kurdai yra ne arabų etninė grupė, kurią sudaro nuo 25 iki 35 mln. gyventojų, išsibarsčiusių po Iraną, Iraką, Siriją ir Turkiją, tačiau neturinčių savo valstybės.
 
Pateikiame trumpą apžvalgą apie kurdus, Kurdistaną ir svarbiausius įvykius, kurie lėmė dabartinį status quo regione.
 
Per keturias šalis
 
Kurdai gyvena daugiausia kalnuotose vietovėse pietryčių Turkijoje, šiaurės Sirijoje ir Irake bei vidurio Irane.
 
Daugiausia kurdų gyvena Turkijoje, kur jie sudaro apie 20 proc. šalies gyventojų. Kurdai taip pat sudaro 10 proc. Irano, 15-20 proc. Irako ir 15 proc. Sirijos populiacijos.
 
Mažesnes kurdų bendruomenes galima rasti Armėnijoje, Azerbaidžane ir Libane. Europoje, ypač Vokietijoje, gausi kurdų diaspora.
 
Tarp arabų šalių įsimaišę kurdai išlaikė savitą kultūrą, kalbą ir gentimis paremtus socialinius santykius.
 
Sudužusi svajonė
 
Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Osmanų imperijai, atsivėrė kelias sukurti kurdų valstybę, kurią sukurti Vakarai pažadėjo 1920-ųjų Sevro taikos sutartimi.
 
Vis dėlto turkų nacionalistai, vedami armijos generolo Mustafos Kemalio Ataturko, pasipriešino taikos sutarties sąlygoms ir pradėjo dar vieną karą prieš Vakarus.
 
Norint nutraukti karą buvo nuspręsta pasirašyti 1923-ųjų Lozanos taikos sutartį, kuria buvo nustatytos dabartinės Turkijos sienos ir iš esmės buvo palaidotos kurdų svajonės turėti savo valstybę – nepriklausomą Kurdistaną.
 
Visgi kurdai išlaikė ambicijas sukurti savo valstybę, kurią keturių kurdų gyvenamų valstybių vadovai mato kaip grėsmę savo šalių suverenitetui.
 
Turkijos grėsmė
 
Turkijoje veikianti Kurdistano darbininkų partija (PKK), 35 metus kariavusi partizaninį karą daugiau kurdų apgyvendintuose šalies rytuose, yra uždrausta kaip teroristinė organizacija.
 
PKK įkūrėjas Abdullah Ocalanas už grotų sėdi jau nuo 1999-ųjų.
 
Sirijoje kurdai daugelį dešimtmečių buvo engiami. Kai 2011 m. prasidėjo Sirijos pilietinis karas, jie pasinaudojo chaosu ir įkūrė autonominį regioną šalies šiaurėje – taip vadinamą Rojavą, prie pat Turkijos pasienio, tuo įsiutindami turkus.
 
Turkija nuo tada įvykdė dvi karines operacijas prieš Sirijoje gyvenančius kurdus, 2016 ir 2018 m. Trečioji turkų operacija prasidėjo trečiadienį, spalio 9 dieną.
 
Nepriklausomybės referendumo fiasko
 
Tuo tarpu Irake kurdai buvo persekiojami sunitų dominuojamo Saddamo Husseinio režimo. Kurdams šalyje pavyko atsitiesti po Irako pralaimėjimo 1991-ųjų Persijos įlankos kare.
 
Jie įkūrė de facto autonominę šalį Irako šiaurėje, kuri buvo įtvirtinta 2005-ųjų Irako Konstitucijoje.
 
2017 m. Irako kurdai su didžiule persvara referendume nubalsavo už nepriklausomybę.
 
Bagdadas įsiuto dėl tokio žingsnio ir, atsakydamas į referendumą, užėmė didelę dalį kurdų gyvenamų teritorijų, įskaitant naftos telkinius, kurie buvo pagrindinis autonominio regiono lėšų šaltinis.
 
Irano, kur 1979-aisiais kurdų sukilimas buvo brutaliai numalšintas, pasienyje kelios kurdų grupuotės ėmėsi puldinėti už sienos esančias Irako karines bazes.
 
Kovos su IS priešakyje
 
Kurdų vedamos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF) buvo pagrindinės JAV sąjungininkės kovoje su „Islamo valstybe“ (IS) Sirijoje. IS „kalifatas“ buvo sunaikintas šiemet kovą, kovoje su džihadistais kurdai neteko 11 tūkst. karių.
 
Vakarų šalys rėmė SDF oro antskrydžiais, ginkluote ir pratybomis. Tiesa, sunkiosios Vakarų ginkluotės kurdams išvysti neteko dėl nuolatinio Ankaros spaudimo.
 
Vidiniai nesutarimai
 
Kurdai niekada negyveno vadovaujami vienos centralizuotos valdžios. Ši tauta yra pasidalijusi po daugelį konkuruojančių partijų ir frakcijų.
 
Dalis kurdų grupių palaiko glaudžius santykius. Tuo tarpi kitos yra pasiryžusius gerklę viena kitai perrėžti dėl kontroversiško bendradarbiavimą su valstybėmis, po kurias ir yra išsibarsčiusi kurdų tauta.
 
Pavyzdžiui, pagrindinės dvi Irako kurdų partijos – Kurdistano demokratų partija (KDP) ir Kurdistano patriotų sąjunga (PUK) 1994-1998 m. kovojo tarpusavyje. Vidaus kare žuvo 3 tūkst. žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.13; 06:20