Žiūronai modernūs. Slaptai.lt foto
Kyjivas, kovo 24 d. (ELTA). Rusijos okupacinė valdžia pradėjo evakuaciją iš laikinai užgrobto Krymo. Tai penktadienį pranešė Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos atstovas Andrijus Jusovas, kuriuo remiasi „Interfax-Ukraina“.
Pasak pareigūno, Rusijos karinė vadovybė pusiasalyje ir okupacinė administracija labai aktyviai parduoda nekilnojamąjį turtą ir išveža savo šeimas iš Krymo.
„Bet kitiems, eiliniams, sako: nesijaudinkite, viskas ramu, viskas kontroliuojama… Su rusais susijusios šeimos išvežamos, ir labai aktyviai. Ir tai proga susimąstyti visiems kitiems, kurie susiejo savo likimą su nusikalstamu rašistiniu Putino režimu. Krymą geriau palikti, kol yra tokia galimybė“, – televizijos kanalo „Freedom“ eteryje sakė A. Jusovas.
Anot jo, išvakarėse vietos gyventojai per radijo stotis išgirdo įspėjimą, kad jie turi ruoštis išvykti. Vyriausiosios žvalgybos valdybos atstovas mano, kad įspėjimas skirtas tiems Krymo gyventojams, kurie bendradarbiavo su okupacine valdžia.
„Kad ten būtų taika ir tvarka, pusiasalis turi būti deokupuotas, jame turi būti atkurta teisėta Ukrainos valdžia. Tiesą sakant, Krymas turi būti grąžintas į gimtąjį Ukrainos uostą, o tai tikrai įvyks artimiausiu metu. Todėl visiems tiems, kurie dirba Rusijai, tikrai artimiausiu metu vertėtų palikti Ukrainos Krymo teritoriją“, – pridūrė A. Jusovas.
Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas. Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje.
Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato.
Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Renginiai Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti pirmadienį prasidės pilietine iniciatyva „Gyvybės medis” bendrojo ugdymo įstaigose ir švietimo institucijose. Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trėmimai Latvijoje. Slaptai.lt nuotr.
11.55 val. – Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjimas sostinės Lukiškių aikštėje. Renginio metu Aukų gatvės pievelėje bus užbaigta instaliacija „Atminties saugikliai”.
Minėjimą tiesiogiai transliuos LRT televizija.
Valanda po vidudienio prasidės Atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok”. Tai bus tremtinių ir politinių kalinių vardų skaitymo akcija prie Tremtinių aukuro, Aukų gatvėje Vilniuje. Akcija vyks ir virtualiai. Tiesioginė transliacija vyks per LRT televiziją.
14.00 val. okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
Pavakarę – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Jas transliuos LRT Plius.
Vakare – koncertas „Lux aeterna” Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Lageriuose ir tremtyje
Gedulo ir Vilties diena, Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antradienio, birželio 15-osios, rytą bus dedamos gėlės prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale sostinės Antakalnio kapinėse ir prie paminklo Lietuvos kariuomenės karininkams – sovietų ir nacių okupacijų aukoms – Aukštųjų Šančių karių kapinėse Kaune.
Tos dienos vakarą – Atminimo vakaras „Daugiau niekada…” Lukiškių aikštėje Vilniuje.
Minint Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas. Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios. Ūtos kaime, Varėnos rajone, pasieniečio pagerbimo ceremonija rengiama jo žūties vietoje.
Europoje – palestiniečius remiančios demonstracijos. EPA-ELTA nuotr.
Virtinėje Europos miestų šeštadienį tūkstančiai žmonių, solidarizuodamiesi su palestiniečiais konflikte su Izraeliu, išėjo į gatves. Berlyne kilo riaušės. Londone demonstrantai ragino britų vyriausybę siekti, kad Izraelis nutrauktų oro antskrydžius Gazos Ruože. Madride į protestą, policijos duomenimis, susirinko 2 500 žmonių. Jie ragino europiečius daugiau nebendradarbiauti su Izraeliu.
Paryžiuje propalestinietiškos demonstracijos vyko nepaisant draudimo. Policija ragino verslininkus uždaryti savo parduotuves palei numatytą maršrutą. Teritorijoje, kurioje susirinko jauni žmonės, buvo sutelkta 4 200 policijos pareigūnų. Policija per garsiakalbius ragino žmones skirstytis, buvo panaudota ir vandens patranka bei ašarinės dujos. Demonstracijų Paryžiuje draudimas argumentuotas įvykiais 2014 metais, kai tada per protestus prieš tuometę Izraelio karinę operaciją Gazos Ruože buvo smarkiai trikdoma viešoji tvarka.
Kituose Prancūzijos miestuose, įskaitant Tulūzą ir Monpeljė, leista rengti demonstracijas. Čia šimtai išėjo į gatves. Protestai vyko ir Lione, Bordo, Marselyje, Nante, Strasbūre ir Lilyje. Palestiniečius remiantys mitingai surengti Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. EPA – ELTA nuotr.
Solidarizuodamiesi su palestiniečiais, žmonės į mitingus rinkosi ir keliuose Vokietijos miestuose. Policija Berlyne išsklaidė demonstraciją, nes čia nebuvo laikomai apsaugos nuo koronaviruso reikalavimų. Be to, čia į pareigūnus buvo svaidomi akmenys ir buteliai. Demonstrantų buvo apie 3 500.
Londone demonstrantai traukė Izraelio ambasados link. Jie mojo palestiniečių vėliavoms ir laikė rankose plakatus, kuriuose buvo reikalaujama „išlaisvinti“ palestiniečių žemes iš Izraelio okupacijos.
Madride, kur susirinko apie 2 500 žmonių, demonstrantai skandavo „Tai ne karas, tai genocidas!“ „Jeruzalė, amžina palestiniečių sostinė“ – skelbė vienas plakatas. Daug jaunų žmonių buvo susisupę į Palestinos vėliavas.
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr. Įdomiausi yra laiko dokumentai – jie kalba patys už save, dažnai nereikalingi papildomų paaiškinimų ar komentarų. Štai, kad ir 1941 m. Birželio sukilimo atžvilgiu – koks aiškus, suprantamas ano meto balsas demokratinės šalies, cenzūros nesuvaržytos spaudoje skiltyse!
Jau išsyk po Sukilimo pasigirdo balsų: ar „apsimokėjo” sukilti, gal verčiau reikėję „palaukti”, vokiečiai ir taip būtų „išvadavę”.
1941 m. liepos 25 d. Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė” paaiškinama kodėl sukilti vis dėlto „apsimokėjo”.
Vidmantas Valiušaitis
XXX
AR GERAI, KAD LIETUVIAI SUKILO PRIEŠ BOLŠEVIKUS LIETUVOJE?
Ar gerai, kad lietuviai sukilo prieš bolševikus
Girdėti kalbų, kad nebuvo reikalo žmonėms sukilti. Girdi, būtų palaukę porą dienų, Vokietijos armija ir be lietuvių pagalbos būtų išvijusi bolševikus. Nebūtų buvę tiek aukų.
Taip kalba ne tik taip sau mėgstą patogų, ramų gyvenimą politikuoją piliečiai, bet arti tokios nuomonės ir vieno dienraščio redaktorius, padėjęs į kabutes, kad žuvę „dėl Lietuvos laisvės“. Jam, deja, neaišku kokiu būdu tie sukilėliai kovojo dėl Lietuvos laisvės. Jo nuomone, tai tik kerštas ir ne daugiau. Labai ir labai gaila, kad herojiškas drąsuolių žygis tik taip įvertintas.
Ne kiekviena kova susilauks laimėjimo ir tauta laisvės, bet nebus laisvės be kovos, be gyvybės ženklo ir aktyviai parodyto noro laisvai gyventi.
Kuomet Suomija atkakliai gynėsi prieš sovietų armiją, viso civilizuoto pasaulio simpatijos buvo jos pusėje. Kad ji nelygios kovos neišlaikė, vis dėlto tautos heroizmas ir aukos nenuėjo veltui.
Baltijos valstybės buvo okupuotos klasta ir todėl jos užimtos be kovos, bet tą, faktą mums dažnai prikaišioja, politikai, kurie nepažinojo Baltijos kraštų padėties iš arti ir nepasistengė giliau susipažinti. Jei ir dabar žmonės pasyviai lauktų tik vokiečių atėjimo, tai tie vokiečiai atėję rastų ten gyventojus, kurie savo likimu nesidomi ir dėl savo laisvės nė piršto nepajudina. Teisybė, Lietuvos kariuomenė, šauliai ir šiaip gyventojai, tapę sovietų okupantų visiškai nuginkluoti, anksčiau nematė galimumo prieš nepakenčiamą režimą sukilti.
Dabar gi per radiją ar kitokiu būdu išgirdę apie galimą sau pagalbą, stvėrė kas buvo po ranka ir išsilaisvino iš vieno žiauraus okupanto. Nauji atėjūnai rado jau ne supančiotus kalinius, bet laisvus piliečius su savo valdžia.
Tuo lietuviai parodė, kad 22 laisvo gyvenimo ir tautinio auklėjimo metai nepraėjo veltui, kad lietuviai politiniai yra subrendę. Legendos, kad lietuviai „savo noru“ prisijungė prie Sov. Rusijos, tuo būdu išblaškytos. Vokiečiams irgi tenka skaitytis su įvykusiu faktu ir esama vyriausybe – jei jie to nepadarytų, tuo pačiu ir gyventojai žiūrėtų į juos kitaip. Bet neradę vyriausybės, vargu leistų jai susidaryti. Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Lietuvą dabar dar negalima laikyti laisva, betgi tenka atiduoti pagarbą politinei išminčiai ir narsumui ten likusių žmonių – dėka jų sumanumui ir narsumui padaryta didelis šuolis pirmyn į laisvę. Negalima peikti žmonių, kuriems grėsė pavojus ir jie, gelbėdami savo gyvybę, iš ten pabėgo – reikia džiaugtis, kad daug šviesuomenės išsigelbėjo. Betgi dabar valdžios sudaryme pirmą žodį turi tie, kurie metus kentėjo ir vargo, ir pirmieji griebė ginklą ar kirvį ne keršto jausmo vedami, bet rizikuodami galvas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą!
Kaip Lietuvos žmones nusistatys prieš dabartinius atėjūnus, priklausys nuo tų atėjūnų elgesio. Mes suprantame, kad jie negalėjo tik pavergtus kraštus vaduoti, bet ir laukiame, kad jie respektuos žmonių norą laisvai gyventi, patiems valdytis.
Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume rengiamas Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjimas.
Per Atvirų durų dieną vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami aplankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčią-kolumbariumą ir ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“.
Po Tuskulėnų aukų pagerbimo koplyčioje-kolumbariume ceremonijos rengiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentinio filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ peržiūra (režisierius Algis Kuzmickas).
Buvusiame Tuskulėnų dvare rasti 724 sovietų aukų palaikai. Dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu.
Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje mirties bausme nuteistų asmenų nuosprendžių vykdymu rūpinosi NKGB (MGB) A skyrius. Šio skyriaus darbuotojai, iš karo tribunolų ir Ypatingojo pasitarimo gavę dokumentus apie paskelbtą mirties nuosprendį bei informaciją, kuriame kalėjime nuteistasis laikomas, mirtininkus iš įvairių įkalinimo įstaigų perkeldavo į Vilniaus NKVD (MVD) 1-ąjį kalėjimą (dabar Lukiškių skg. 6), o iš ten – į Vilniaus NKGB (MGB) vidaus kalėjimą (dabar Gedimino pr. 40 / Aukų g. 2A).
Po kiekvienos egzekucijos kūnai būdavo nurengiami, sumetami į sunkvežimį, apdengiami brezentu ir naktį vežami užkasti į uždarą, NKGB (MGB) karių saugomą Tuskulėnų dvaro teritoriją. Atvežtus palaikus sumesdavo į paruoštas iš anksto duobes.
Kaip masinė kapavietė ši teritorija buvo naudojama nuo 1944 m. rudens iki 1947 m. pavasario, kai SSRS Aukščiausiosios Tarybos gegužės 26 d. įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme (nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti). Per 1944–1947 metus NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio).
1994–1996 m. ir 2003 m. atlikus archeologinius tyrimus, Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai. Tik septynių iš jų buvo atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai, o kitų 717 sovietinio totalitarinio režimo aukų palaikai 2004 m. lapkričio 2 d. atgulė koplyčioje-kolumbariume.
Seimo narių grupė registravo Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo pataisas, kurios užtikrins Lukiškių aikštės perdavimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Pagal siūlomą projektą, „Lukiškių aikštę Vilniuje panaudos teise neatlygintinai valdo ir ja naudojasi biudžetinė įstaiga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras“.
„Tai, kaip Vilniaus mieste elgiasi ir kaip iš visiems mums šventų vietų tyčiojasi liberalai bei koalicijoje su jais esantys konservatoriai, – nedovanotina. Tam, kad būtume visiškai tikri, jog pliažai Lukiškių aikštėje nesikartos kiekvieną vasarą ir neniekins tų nužudytų žmonių, kurių vardai iškalti ant KGB rūmų pamatų, atminimo, ir registravome įstatymo pataisas, kuriomis Lukiškių aikštės valdymas atitenka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. Jam priklausantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus bei priešais jį esanti Lukiškių aikštė sudaro vientisą architektūrinį kompleksą, muziejus turi daug patirties ir žinių įprasminant laisvės kovas, tad aikštės tvarkymas taps paprastesniu ir neabejotinai užtikrins jos memorialinį statusą”, – sako Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis.
Pasak jo, poreikis ieškoti aikštei naujo šeimininko kilo po to, kai Vilniaus miesto meras liberalas Remigijus Šimašius laisvės kovas ir žmonių kančią bei mirtį menančioje aikštėje, prieš pat KGB rūmus, kuriuose dabar įsikūręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui priklausantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, visai vasarai įrengė pliažą ir jo nenuėmė net įsigaliojus Seimo priimtam įstatymui.
Įstatymas nustato, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiems 1863–1864 m. sukilėliams.
Tikimasi, kad įstatymo pataisos dėl Lukiškių aikštės, kurias savo parašais parėmė Seimo „valstiečių“, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos, „socialdarbiečių“ frakcijų atstovai, bus pateiktos Seimui šią savaitę.
Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną žymint 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak šalies vadovo, Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos siekia senuosius XV–XVI amžius. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento, stiprino mūsų viltį tapti laisviems ir atkurti nepriklausomybę, kurios trisdešimtmetį atšventėme pavasarį. Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu.
1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių proga mūsų šalį sveikina ir Turkijos vadovas. „Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške rašo Turkijos Prezidentas, visai Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Abiejų šalių vadovai pabrėžia, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios mūsų saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.
„Linkiu, kad mūsų turimas bendradarbiavimo potencialas atvertų dar daugiau galimybių plėtoti tarpusavio ryšius ir veiklas visose abiem pusėms svarbiose srityse ir būtų grindžiamas universalių vertybių ir solidarumo dvasia, auginančia dar tvirtesnį ryšį tarp mūsų valstybių ir visuomenių“, – laiške teigia Lietuvos Prezidentas.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Prezidento Komunikacijos grupė
Petras Dirgėla. Apie istoriją, politiką ir šakališką pasalūniją
Šis interviu buvo paskelbtas beveik prieš 30 metų – 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“
Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Pirmą kartą Jūsų esė – alegoriją „Tranų pasaulyje“ perskaičiau 1990 metais, vos tik pasirodė knygynuose. Man regis, ši esė „apie vaikišką meilę namams ir kapams“ po Kovo 11-osios tapo dar auktualesnė. Apie Lietuvos ateitį joje rašote liūdnai: sugebame iškovoti nepriklausomybę, tačiau nepajėgiame jos apginti. Kodėl?
Šia formuluote aš nesakau, kad mūsų pastangos Lietuvos valstybę atstatyti dabar yra vaisingos, o įtvirtinti ateityje – bergždžios. Šia praeitį apibendrinančia teze pradedu mąstyti, ko moko mūsų praeitis, kad atstatytą valstybę pajėgtume apginti.
„Anciliaus ežere“ (dalis romano jau paskelbta žurnale „Metai“) aprašiau, kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza pirmąsyk istorijoje pabandė sukurt Baltijos imperiją. Į jo smūgį Švedijai atsibudęs senovės švedų „griebiantis žvėris“ 1598 metais atsakė smūgiu Livonijai ir Lietuvai. Imperijos kūrimas įsismagino. Europa daugiau kaip šimtą metų maudėsi karų kraujuose, kol imperiją įkūrė … ne, ne Lenkija, ne Švedija – Rusija.
Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai
Lietuvos politikai anksti suprato idėjos sukurti imperiją pražūtingumą. Z.Vazą pripažino Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu tik tada, kai jis patvirtino Lietuvos Trečiąjį Statutą. Lietuva viena pirmųjų Europos pradėjo ginti savo namus ir žmones ne tiek jėga, kiek teise, kultūra, kuria trukdė kaimynams – ir lenkams, ir švedams, ir rusams – įgyvendinti imperines užmačias. Kultūra, teisė, deja, nėra patranka… Dievo įsakymas „Nežudyk“ patrankai negalioja. Teise ir kultūra Lietuva neapsigynė. Ją prarijo Rusijos imperija. Tačiau ir šiandien tebėra labai svarbi kita Lietuvos gynimosi, trukdymo kaimynams imperiją kurti pasekmė: Lietuvos valstybė per tuos du šimtmečius, kol ją parijo Rusijos imperija, „nesuspėjo“ (trukdoma ir negalėjo „suspėt“) nusistatyti pastovių, ilgaamžių santykių su artimiausiais kaimynais lenkais ir rusais. Ji visada turėdavo pasikliauti tik laikinais, nuolatos laužomais kaimynų „gerais pažadais“. Istoriškai nusistovėję trapūs Lietuvos santykiai su Lenkija ir Rusija tokie pat išliko iki šiol.
Dabar šiurpiau supratau Jūsų kažkada pasakytus žodžius: „Okupacija mums grės per amžių amžius“. Prisimenu ir kitką: dar visai neseniai aiškinom sau ir pasauliui, kodėl būtinai turim sprukt iš SSRS: sąjungoj ištirpsim, sąjunga – tai lėta negausių tautų mirtis; dabar sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkai šios aksiomos nebemini… Gal ir juos veikia „okupacijos grėsmės per amžius“ pojūtis?
Žinoma, veikia. Sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkų turime ne vien todėl, kad kai kam atrodo, jog Kremliaus kariuomenės iš Lietuvos niekada neišvarysi. Kai sakome „mūsų istoriniai santykiai su lenkais, su rusais“, turime galvoje, deja, ne pastovius ir patikimus, o tik trapius, šią pat valandą sulaužomus santykius. Tai turim galvoje ne metus, ne dešimt metų – jau kelis šimtmečius. O istorinis patyrimas neišvengiamai veikia psichologiją. Kas iš to, jei kaimynas mūsų nepriklausomybę ir pripažintų, – ar ilgam? Nepasitikėjimas kaimynų pažadais ir savimi, abejonė, ar ištversi, ar gyvas liksi, ar vaikai išliks, jei kaimynai vėl apgautų, jėga tave parklupdytų, stumia žmogų naujos sąjunginės sutarties pasirašyti… Kol kas tyčia nekalbu, kad Lietuvos istorija labiau grūdino, o ne tižino lietuvių psichologiją. Tačiau ir tižliosios psichologijos ištakų nedera šiandien užmiršti.
Taip, istorijos poveikio psichologijai nenuginčysi. Tačiau bent aš niekada neužmiršiu, kaip perai, balandžio septintą, Lietuvos žmonių sueigoj skambėjo daina: „…rovė neišrovė, skynė nenuskynė…“ Tvirta dvasia išgydo kad ir kaip sunkiai traumuotą psichologiją.
Rovė neišrovė, skynė nenuskynė… Vadinasi, ir neišraus, nenuskins. Tik kaip turime elgtis, kuo vadovautis, kad mūsų atkurtos valstybės niekas niekada nebenuskintų?
SSRS imperija – klastingas drakonas. Visos jos struktūros – valstybinės, politinės, visuomeninės, ekonominės ir t.t. – sukurtos mechaniškai sujaukiant natūralias ir todėl labai skirtingas daugelio tautų susinimo, asimiliavimo būdas. Kad suardytume tą mechanišką imperijos struktūrą, kad atkurtume natūralią lietuvių (estų, latvių, baškirų, azerbaidžaniečių etc.) tautos gyvenseną, privalome remtis žmogiška politika, tai yra absoliučiai priešinga klasikinei drakoniškai politikai pažiūrų sistema. Privalome remtis tik tokia politika, kuri augina valstybę ne iš galingųjų Drakonų pripažinimo, ne iš jų malonės, o iš tautos sąmonės, iš tautos žmonių prigimtinių ir paprotinių vertybių, iš piliečių istorinio patyrimo, taigi ir iš kelių šimtmečių gynimosi teise, kultūra pamokų, ir iš tautos priešinimosi okupantams įvairiom formom džiaugsmų ir kančių, vadinasi, iš visko, kas susiklostė ir įsitvirtino mūsų sąmonėj, psichologijoj, gyvenimo būde ne revoliuciniu, o evoliuciniu keliu.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
V. Landsbergis vykdo šią – žmogišką – politiką neregėtai valingai, kantriai, nė akimirką nesuabejodamas jos perspektyvumu. V. Landsbergis nėra tautos vadas. Žmogiškai politikai vykdyti vadų nereikia. Žmogiškos politikos lyderis ne vadovauja tautai, o aiškina pasauliui tautos vertybių sistemą kaip valstybės pamatą klausdamas: katrame pasaulyje jūsų žmonės nori gyventi – Dievo skurtame ar agresyviosios sąmonės iškreiptame? Šitaip klausiant valstybė yra neliečiama. Kaip šuo negali gaudyti pelių, taip drakoniškoji politika negali pasmaugti žmogiškosios. Miglotai pasakiau? Gerai, kalbėkime šitaip: kai SSRS derasi, tarkim, su JAV, Kremliaus branduolinio ginklo aruodas yra lobis, brangiausias turtas; o kai ta pati SSRS šiandien šnekasi su Lietuva arba Estija, Kremliaus aruodai, prikrauti branduolinių galvučių, yra tik nieko vertas šiukšlynas. Kol nesam susitepę krauju (tokie privalom išlikti per amžius), kol ramiai galime klausti: „Mes turime sąžinę, o jūs ar turite?“, nė vienas pasaulio galingasis, nė vienas iš Didžiųjų Drakonų negalės mūsų pavergti. Mes prarastume neliečiamumą, mus vėl galėtų pavergti, vėl galėtų priversti žygiuoti klaikiu prievartos maršo žingsnu tik tuo atveju, jei išsuktume iš evoliucino kelio, jei išduotume žmogišką politiką.
Tačiau mūsų valstybės atkūrimo priešai nelaiko mūsų neliečiamais. Ir piktas Kremliaus balsas, ir skystas lietuviškų balsų choras be paliovos reikalauja, kad mes pasirašytume sąjungos sutartį. Reikalaudami nevenga šantažo, karinės jėgos, smurto, kraujo…
O tu man pasakyk, kodėl girtuoklis įžūliai reikalauja iš negeriančio išgert bent taurelę? Todėl, kad galėtų pasidžiaugti: „Visi geria, net ir jis“ ir primesti jam savo gyvenimo būdą. Kremlius puikiai žino, kad negalės mūsų paliesti, kol vadovausimės sąžine, teisybe, teisingumu, prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Todėl jis stengiasi padaryti viską, kad tik mes žmogiškumą po kojomis pamintume. Tada Kremlius ramiai atsidustų: esame abu labu tokie, klausyk manęs, nes aš stipresnis. Mūsų pasirinktosios politikos žmogiškasis statusas mus gina neįtikėtinai patikimai! „Realistai“ nepajėgia šito suprasti. Ir kaipgi supras? Lietuva prigrūsta Kremliaus kariuomenės, tačiau Lietuva – ne Kremliaus, SSRS sargybiniai saugo Lietuvos teritorijos sienas, tačiau SSRS tos teritorijos nevaldo. Iracionalizmas, siaubas, košmaras!
„Opozicija. O gal šakališka pasalūnija?“ Jūsų žodžiai. Tuo metu, kai ėmėte abejoti mūsų opozicijos nuoširdumu, man regis, ji dar nebuvo tokia šakališka, tokia pasalūniška kaip šiandien…
Nuoširdžios, kaip tu sakai, opozicijos mes neturėjome ir dar neturim. Visi, kurie po pernykštės kovo 11-osios pasiskelbė opozicija kam nors, iš tikrųjų buvo ir yra opozicija tik mūsų žmogiškai politikai, tam vieninteliam patikimam skydui, apginančiam mus ir nuo prezidentinio valdymo, ir nuo karinės padėties įvedimo – nuo bet kokios jėgos, kuri mus parblokštų ir atsikelti nebeleistų. Ar verta įrodinėti pasalūniškumą opozicijos, kuri kaip kobra taip ir taikosi įkirsti į tavo, į mano, į jo širdį, tik į širdį?
Interviu su rašytoju Petru Dirgėla pagal romaną „Joldijos jūra”
Perskaitysiu šį tą iš dienoraščio: „1990 07 07, šeštadienis, 118 Lietuvos Respublikos diena. K.Prunskienė keliskart telefonu kalbėjosi su N.Ryžkovu (…). K.Prunskienės priklausomybė „nuo nežinia ko“ gali uždegti bikfordo virvę, ir ji, sprogdindama pakeliui viską, kas sprogsta, gali nudundėti į giliausius Lietuvos visuomenės sluoksnius“. Ir nudundėjo… Kas buvo K.Prunskienė mums, mūsų žmogiškai politikai – argi natūrali, nuoširdi opozicija?
O kas subūrė ir į politinės kovos areną išvedė Ateities forumą? Buvusi nomenklatūra, netekusi politinės valdžios, tačiau greitai tapusi materialinių vertybių (valdžios susigrąžinimo garanto) monopoliste. Lietuvos turtas, visa jos žmonių sukurta ir kuriama materija tebėra buvusios nomenklatūros rankose. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba ir vadovybė, reorganizuodama sąjungą, tuo kasdien vis iš naujo įsitikindavo. Nuolatos patiria tai ir dabar, kai jau turi mobilias, su normalia ekonomika besisiejančias ūkines struktūras. Tačiau nelegaliai monopolijai mūsų padalinių ekonominio rišlumo nereikia. Kodėl?
Nomenklatūrininkai, kompetetingai tvarkę Lietuvos TSR turtą, ir po pernykštės kovo 11-osios nepakeičiamais kompetetingaisiais pasirodė K.Prunskienės vyriausybės kabinetui, miestų ir rajonų valdyboms. Nepakeičiamieji kompetetingieji greitai susivienijo, susikabino rankutėmis, sudarė nenutraukiamą gradinę, vinguriuojančią per visas ūkio sritis, ir nedelsdami užkonservavo, tai yra „įsisavino“ jau ne Lietuvos TSR, o Lietuvos Respublikos turtą. Dabar Lietuvos turtas apvožtas gelžbetoniniu sarkofagu, saugumo dėlei dar ir spygliuota viela apipintas.
Po tuo sarkofagu visokia gamyba, prekyba, perprekyba, spekluliacija ir visokia vagišiška gvelba virte verda, tiktai, žinoma, savo rato savuose katiluose – naujos, juo labiau kultūrinės pakraipos ūkinės struktūros, kad ir kokios rišlios, kibios būtų, stumiamos nuo tų katilų kuo tolyn. „Versmės“ knygyno nuomą perleist Rašytojų sąjungai, rašytojams? Tai jau ne! Išlenda iš sarkofago, saugančio turtą kaip atominį reaktorių, orus, įmitęs veidelis – atsižiūrėti negali, koks malonus – ir pasigirsta šnypštimas: „Tik per mano lavoną“. Reikia LRS leidyklai popieriaus valstybine kaina, kad įstengtų tikrai rimtai knygai, o ne sapnininkui išleisti, – išlenda iš sarkofago dar geriau įmitęs veidelis, dar pikčiau šnypščia: „Tik per mano lavoną“. Taigi: negeisk Lietuvos turto kaip ir artimo moteries. Negeisk jo nei pasiskolinti, nei išsinuomot.. Lietuva turto neturi. Visas jos turtas priklauso nepakeičiamųjų kompetetingųjų, pažįstančių vieni kitus nuo 1913, atsiprašau, gal nuo 1945 ar 1970 metų, grandinei. „Tik per mano lavoną“, – populiariausias turto globėjų šūkis.
Paminklinė lenta rašytojui Petrui Dirgėlai Vilniuje, Tuskulėnų gatvėje. Slaptai.lt nuotr.
Ko tiems globėjams dar reikia, kad mikliai „įsisavintą“ Lietuvos turtą privatizuotų, parduotų ar vaikams , pusbroliams, dėdėms padovanotų? O ne! Pilniausio įstatymų komplekso tam nepakaktų. Mat visko, kas “įsisavinta”, juridiškai saugiai pasisavinti neįmanoma. O jie, turto valdytojai, yra VISI (kiti žmonės – ne jie, net ne žmonės) ir jiems reikia VISKO. Laikas sarkofagą nuo Lietuvos turto nuimti ateis tada, kai į Parlamentą ir Vyriausybę daug savų vyrų įžengs. Žinoma, intelektualų ar bent tokių, kuriuos kūrybiniais inteligentais galėtume tautai pristatyti. Tačiau dar reikia labai griausmingo politinio sambūrio, iš kurio tie intelektualai išsiristų ir tiesiai prie premjero ar šiaip ministro kėdės patrauktų. Ir plika akimi neregimi nepakeičiamieji kompetetingieji Lietuvos turto valdytojai pristatė lietuvių tautai „intelektualų žiedą“ – Lietuvos Ateities Forumą. Pasižiūrėjo tauta: graži kompanija – ir griausminga, ir titulais ornamentuota. Taip koncernas „Lietuvos turtas“ įkūrė partiją „Smegenų centras“. Tad pirmyn į valdžią ir turtingą gyvenimą!
Jūs esate Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Ar lengva dabar gyventi visuomeninei, tačiau nepolitinei organizacijai, kai aplink visi pamišę dėl politikos?
Labai „lengva“… Koncernas „Lietuvos turtas“ mūsų nė iš tolo neprisileidžia. „Smegenų centras“ apstatė mus kreivais veidrodžiais. Senos ir naujos partijos persekioja, šio bei to nori… Aš vis dar – ir tvirtai, istorijos tyrinėjimais pasiremdamas, – tebeginu savo įsitikinimą: politinės partijos – bene pavojingausia opozicija mūsų valstybės žmogiškai politikai. Partijos yra ne žmogiškosios, o tik drakoniškosios, tos klasikinės politikos įrankiai. Į politines partijas buriasi, brukasi agresyviausi protai. Jei tauta deleguoja savo teises agresyviųjų saujelėms, ji gimdo antžmogius, o antžmogiai kuria ir vykdo tik drakonišką politiką. Partijos, kad ir kaip jos save vadintų – krikdemų, tautininkų ar socialdemokratų, liberalų, – yra degradantiškos žmogiškosios politikos atžvilgiu. Visos jos, be išimties – visos, pavojingos žmogiškai politikai. Kuo?
Ne viena ir naujoji mūsų partija gyrėsi užmezgusi gerus santykius su analogiškomis užsienio valstybių partijomis. Girdi, kaip naudinga Lietuvai: socialdemokratų yra visame pasaulyje, ir mes, Lietuvos socialdemokratai, su jais bendraudami Lietuvą garsiname, teisingą informaciją apie ją skleidžiame. Panašiai šneka krikščionys demokratai, šiaip demokratai, liberalai. Taip, žmonių (kodėl būtinai partinių, valdžios siekiančių?) bendravimas – visada į gera.Tačiau varge varge, kodėl mūsų mielieji partiniai užmiršta, kad visos politinės partijos pasaulyje veikia pagal drakoniškos politikos taisykles ir dėsnius? Kodėl partijų lyderiai, sėdėdami parlamente, ir nagais, ir ragais gina mūsų žmogišką – valstybinę – politiką, o per savo partijų veiklą ją išduoda, mūsų neliečiamumą, mūsų valstybės išsaugojimo garantijas į nieką verčia? Vis dėl tos pačios valdžios ateityje, kada nors…
O juk žmogiškai politikai vykdyti jokių politinių partijų nereikia. Užtenka sąjungų, draugijų, fondų, bendrijų, žodžiu, tokių visuomeninių orgaizacijų, kurios nekelia sau tikslo paimti valdžią. Taip, tos organizacijos kauptų, pačios generuotų idėjas, kaip žmogišką politiką išsaugoti ir puoselėti, jos bendrautų su užsienio analogiškom organizacijom (žmogiškumu, o ne drakoniškumu suinteresuotom – tokių yra šimtai!), tų organizacijų aktyviausi nariai, potencialūs sukauptų idėjų įgyvendintojai dalyvautų rinkimuose į parlamentą, į vietines valdybas.. Kaip paprastai ir tikrai demokratiškai susikurtų valdžios institucijos valstybėje, kuri vadovautųsi žmogiška politika! Gaila, laikrašty nėra vietos tas mano pažiūras plėtoti, o prie visokių apskritų stalų šitokių pažiūrų dėstymą, neabejoju, lydėtų atlaidus ir „realistiškai išmintingas“ partinių kikenimas…
Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
O kol kas kuriasi vis naujos politinės partijos. Ir visos siekia valdžios, siekdamos ir politinių organizacijų, taigi ir Lietuvos rašytojų sąjungos, paramos prašo, reikalauja. Reikalauja – švelniai pasakyta. Atvirus laiškus rašytojų sąjungai rašo ir … ant medžių, skelbimų stulpų gatvėse kabina. Gandus skleidžia. Jei ne vadovybę, ne valdybą, tai atskirus sąjungos narius kokį nors popierių pasirašyti prievartauja, dar gražiau: narius skaldo, kursto – sąjungos statusas esą bespalvis, organizacija neturinti politinės orientacijos (o juk žmogišką politiką vykdo kiekvienas žmogus, kiekviena žmonių organizacija); įtikinėja, šnypščia į ausį: šaukit greitai neeilinį suvažiavimą, griebkit vienas kitą už gerklės, kaip reikiant, rimtai užsiangažuokit tautos gyvenime. Ir tai daro mūsų pačių, lietuvių, partijos, senos ir naujos, ir tai daro tuo metu, kai Kremlius ir jo vietninkai apskritai visų mūsų respublikos struktūrų – nuo valstybinių iki kūrybinių ir profesinių – prosovietines antrininkes paslapčia kuria. Jei sukurtų, galima N diena nebebūtų panaši į sausio 13-osios rytą, kai tik katiniškai kniaukiantis balsas per garsiakalbius skelbėsi, girdi, valdžią paėmęs. Ta galima naujoji N diena būtų kitokia: per radiją, per TV tautai prisistatytų nauja „tikroji“ vyrausybė, nauja „tikroji“ darbininkų sąjunga, nauja „tikroji“ rašytojų organizacija, žodžiu, visa naujoji ir jau „tikrai tikroji“ Lietuva, nemariojoj imperijoj suverenioji.
Negąsdinu tuo nei skaitytojų, nei savęs.
Lietuvos rašytojų sąjunga bet kokią N dieną, kad ir N kvadratu, pasitiktų pasiruošusi ne išnykti, o veikti ir kurti Lietuvos ateities labui.
Dėkoju už pokalbį.
Interviu pirmą kartą paskelbtas 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“
Lenkija mini 76-ąsias Varšuvos sukilimo metines. EPA-ELTA nuotr.
Lenkija šeštadienį mini 76-ąsias Varšuvos sukilimo, didžiausio pasipriešinimo pajėgų sukilimo nacių okupuotoje Europoje ir vieno tragiškiausių įvykių šalies istorijoje, pradžios metines.
1944 metų rugpjūčio 1 dieną, 17 val. vakaro, Lenkijos pasipriešinimo judėjimo nariai, vedami Armijos Krajovos, Varšuvoje pradėjo ginkluotą kovą prieš nacių okupantus.
Tikslas buvo išlaisvinti Varšuvą iš Vokietijos okupacijos gniaužtų, prieš į šalį atvykstant sovietų Raudonajai armijai, taip siekiant užkirsti kelią Lenkijoje sukurti sovietų kontroliuojamą vyriausybę.
Tačiau sukilimas žlugo po 63 dienas trukusios kovos, kainavusios 200 tūkst. lenkų gyvybių, kurių dauguma buvo civiliai. Likusi pusė milijono Varšuvos gyventojų buvo deportuota, o miestas buvo beveik visiškai sunaikintas.
Politinis sukilimo tikslas nebuvo pasiektas.
Ketvirtadienį prasidėję atminimo renginiai tęsis šeštadienį, nors jų mastą teko apriboti dėl koronaviruso pandemijos.
17 val. vietos laiku (18 val. Lietuvos laiku) Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose mirusiųjų pagerbimui skambės sirenos ir bažnyčių varpai.
Vokietijos ambasada Varšuvoje šeštadienį iki pusės stiebo nuleido vėliavas, taip simbolizuojant „gilų liūdesį ir gėdą už žiaurius Vokietijos okupantų veiksmus kovoje prieš Varšuvos žmones“.
Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ečio renginys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Deklaracijos dvasia ilgus dešimtmečius tarsi angelas sargas lydėjo Lietuvą ilgame kelyje į valstybingumo ir nepriklausomybės atstatymą, stiprino mūsų ryžtą tęsti laisvės kovas, įprasmino paaukotų gyvybių skausmą ir Tiesos atminimą”, – aikštėje prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos minint Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ąsias metines sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
1940 metų liepos 23 dieną laikinai ėjusio JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjamino Sumnerio Welleso paskelbta deklaracija JAV Šaltojo karo metu oficialiai nepripažino Baltijos šalių prievartinio inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.
Oficiali okupacijos nepripažinimo politika leido toliau veikti Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone ir konsulatams Niujorke bei Čikagoje, taip pat suteikė galimybę Lietuvos vardui būti girdimam pasaulyje.
Lietuvos vadovas minėjime pabrėžė, kad šiomis dienomis taisyklėmis ir principais grįsta tarptautinė tvarka ir vėl yra grubiai laužoma.
Pasak prezidento, sunku patikėti, kad XXI amžiuje Europoje vis dar drįstama naudoti karinę agresiją ir kėsintis į nepriklausomų kaimynių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Skaudžiai už savo pasirinktą kelią tenka mokėti Ukrainai ir Sakartvelui, nuožmios kovos vyksta ir istorinio teisingumo lauke.
Lietuvos vadovo teigimu, šiandieninės Europos vienybė ir saugumas tiesiogiai priklauso nuo transatlantinio ryšio tvirtumo.
„Be aktyvaus Jungtinių Valstijų įsitraukimo Europa negali išlikti nei vieninga, nei saugi. Be stipraus transatlantinio ryšio Lietuva negali būti visiškai tikra dėl savo saugumo, o galbūt – ir egzistencijos. Todėl santykiai su Jungtinėmis Valstijomis mums visada bus aukščiausias strateginės reikšmės prioritetas”, – sakė prezidentas, pabrėžęs, kad Lietuva, sykį patekusi į „2 procentų klubą”, turi išlaikyti tempą ir toliau pati rūpintis savo saugumu.
Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ečio renginys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
G. Nausėda palinkėjo, kad Sumnerio Welleso deklaracijos atminimas niekada neišblėstų, o Lietuvą ir Jungtines Amerikos Valstijas visuomet sietų ypatingas ryšys. Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo renginiu norėta padėkoti NATO sąjungininkėms JAV už Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politiką.
Po Lietuvos, Estijos, Latvijos ir JAV vėliavų pagerbimo ir himnų ceremonijos svečius taip pat pasveikino Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, prezidentas Valdas Adamkus, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas ir Seimo Tarpparlamentinių ryšių su JAV grupės pirmininkas Emanuelis Zingeris.
Vėliau prie M. Mažvydo bibliotekos surengta Šaulių sąjungos, JAV ambasados ir karių, NATO pajėgumų integravimo vieneto ginkluotės ir informacinė ekspozicija, koncertavo Lietuvos kariuomenės orkestras ir Arina su grupe „Veto Bank”.
Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr. Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimena ir pagerbia masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
Sekmadienio rytą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukotos Šv. Mišios.
Likus minutei iki vidudienio susikaupta Tylos minutei pilietinėje akcijoje pagerbiant okupacijos aukas.
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje pakelta Valstybės vėliava. Ceremonijoje dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis, profesorius Vytautas Landsbergis, kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, parlamentarai.
„Jei žaliuojančiam medžiui nuskintume žiedus ir nulaužytume šakas, medis žūtų. Prieš aštuoniasdešimt metų Lietuvos medis žydėjo, bet neteisėta teisė ir teisėtvarka, kilusi iš Molotovo-Ribentropo pakto, mūsų tautos žiedą ėmė naikinti, žeminti, purvinti. Be tautos žiedo ir šakų neliko nacionalinio saugumo, užvaldyta buvo valstybė, Lietuvos medis turėjo nudžiūti. Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Turėjo nudžiūti, tačiau… „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad Tu – šventovė. Todėl, kad Tu – Tėvynė.” Šiandien mes turime Lietuvos Respublikos pilietybę, turime savo valstybę Lietuvą, ją puoselėjame, didžiuojamės ja ir nebeleidžiame „laužyti”. Šiemet minime iškilmingas ir prasmingas sukaktis. Praėjo šimtmetis nuo pirmųjų, visų piliečių lygiomis teisėmis, rinkimų į Steigiamąjį Seimą, kuris paskelbė Lietuvos Respubliką. Praėjo trys dešimtmečiai nuo tada, kai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė”, – sakė Seimo pirmininkas V. Pranckietis sostinės Nepriklausomybės aikštėje vykusioje Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje.
Po vėliavos pakėlimo okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje, Vilniuje. Lageriuose ir tremtyje
„Birželio vidurys mūsų istorinėje atmintyje pažymėtas tamsiomis spalvomis, prieš 80 metų įvykdyta sovietinė okupacija atnešė Lietuvai sisteminį gyventojų naikinimą. Šiandien minime 79-ąsias masinių trėmimų metines. Su giliu liūdesiu ir gėla prisimename dešimtis tūkstančių žmonių, kurie buvo jėga atplėšti nuo savo šaknų, sugrūsti į gyvulinius vagonus ir išbarstyti Sibiro platybėse. Pirmasis trėmimas kartu buvo ir skaudžiausias: masinis teroras nubraukė paskutines iliuzijas dėl okupantų valdžios ketinimų. Okupantų nusikaltimai paliko mums gilių, iki šiol neužgijusių žaizdų”, – prie Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus sakė valstybės vadovas G. Nausėda.
Prezidento teigimu, trėmimai buvo visų Lietuvoje gyvenusių žmonių tragedija. „Skaudu matyti dabartinės Rusijos valdžios pastangas užmiršti, paneigti ir suklastoti istoriją. (…) Tremtinių ir jų artimųjų patirtis ne tik teikė skausmą, bet ir skatino nepasiduoti. Istorinės skriaudos atminimas grindė kelią nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Šiai svajonei išsipildžius, mūsų pareiga užtikrinti, kad istorinės tragedijos nesikartotų naujais pavidalais”, – sakė Lietuvos vadovas. Trėmimai. Slaptai.lt nuotr.
12.30 val. šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus prasidėjo istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok”. Skaitymus pradėjo prezidentas G. Nausėda su žmona D. Nausėdiene, juos tęsė Seimo pirmininkas V. Pranckietis, ministras pirmininkas S. Skvernelis, prezidentė D. Grybauskaitė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.
Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos pagerbtos ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
Birželio 15-ąją, pirmadienį, bus dedama gėlių prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse. Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ūtos kaime, Varėnos rajone, bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas, bus padėta gėlių ant A. Barausko kapo Perlojos kapinėse.
Birželio 16-ąją, antradienį, okupacijos ir genocido aukos bus pagerbtos Seimo posėdžių salėje.
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Apie trėmimus pasakyta daug. Dar daugiau nepasakyta. Nemažai ir iškraipymų, sąmoningo noro deportacijas paversti „socialiai svetimo elemento iškeldinimo“ į atokiausius SSRS rajonus operacija, kova su buožėmis, ardomaisiais elementais, nacionalistiniu pogrindžiu.
Kiti gi, dažniausiai visokių „liaudies gynėjų“, sovietinių palaižūnų palikuonys vieno kito bandito, kriminalinio tų laikų nusikaltėlio suėmimą paverčia visos tautos nuodėme. Kaip sakoma, margas svietas yr…
Kas dabar pasakys, ar kiekviena, ar kas antra Lietuvos šeima nukentėjo nuo tremties, suėmimo, įkalinimo. Apsidairę aplink, tegalime tvirtinti, jog tik vieno kito kaimyno, giminės ar artimo nepalietė sovietinės okupacijos nagai. Tad užduotis: kol ne vėlu, pasiklausinėjime savo tėvų, senelių, artimųjų apie tuos baisius laikus, kurie nesulaikomai apsineša užmarštie
s ir skaudžios užmaršties dulkėmis. Štai kodėl, artėjant pirmojo masinio Lietuvos žmonių trėmimo 72-osioms metinėms (straipsnis rašytas 2013-ųjų birželį.-Č.I.), verta vėl atversti šį jaudinantį, grubia kaimiečio rašysena išmargintą puslapį. Taip aš atsargiai atsiverčiu ir man patikėtą tvarkyti kaimo šviesuolio nuo Marijampolės Kūlokų kaimo Jono Dapkūno rankraštį, kuris kada nors atskira knyga išvys dienos šviesą (prisiminimai dėl užsakovės užgaidų taip ir neišėjo.-Č.I.). 165 puslapių kampuota 81-ių metų žmogaus rašysena išmargintas rankraštis, daug kur pagražintas dzūkiškomis ir suvalkietiškomis tarmybėmis, dvelkia didele gyvenimo patirtimi ir išmintimi, kurios nesugalvos joks rašytojas…
Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
SSKP CK ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju šios akcijos vykdytoju paskirtas vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. „Wikipedia“ rusų kalba kažkodėl neteikia duomenų apie birželio deportacijas iš Lietuvos. Iš Latvijos gegužę-birželį išvežta 15 424 žmonės, o iš Estijos – 9146. Okupacinė vokiečių valdžia 1943 m. atliktos apklausos būdu ištyrė, kad deportuoti 9632 Estijos piliečiai. Rusijos judėjimas „Memorial“ skelbė, kad per masinę deportaciją iš Lietuvos buvo išgabenta 17 501 žmogus. SSRS valstybės saugumo komisaras Vsevolodas Merkulovas birželio 17 d. rašytoje savo ataskaitoje Nr. 2288/M J. Stalinui taip pat nurodė skaičių 17 tūkst.
Lageriuose ir tremtyje
Rusijos teisių gynimo draugijos „Memorial“ Lenkijos programos vadovas Aleksandras Gurjanovas, rašęs apie gyventojų trėmimo į SSRS gilumą mastus, pastebėjo, jog „juodasis birželis“ buvo jau ketvirtas trėmimas nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Molotovo-Ribbentropo pakto sudarymo. Trys pirmieji buvo vykdyti 1940 m. ikikarinėse rytinės Lenkijos žemėse. Gi į 1941-ųjų metų trėmimų zoną įėjo Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija su Šiaurės Bukovina, taip pat vakarinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijos.
Šių metų deportacijos gerokai skyrėsi nuo 1940-ųjų trėmimų, aiškina autorius. 1941-aisiais trėmimai įvairiuose „pakto zonos“ rajonuose vyko ne vienu metu. Pavyzdžiui, Vakarų Ukrainoje jie prasidėjo gegužės 22 d. Kita vertus, „juodasis birželis“ pasižymėjo ir tuo, kad tuomet buvo tremti įvairesnių socialinių kategorijų žmonės. Jie buvo suskirstyti į tris grupes, bet, Vokietijai užpuolus SSRS, niekas per daug nesiterliojo, ir visos tremtinių kategorijos susimaišė.
Lietuvoje atsakomybė už operacijos sėkmę buvo priskirta Antano Sniečkaus vadovaujamam LKP (b) centro komitetui. Tai jis su Justu Paleckiu tvirtindavo tremtinių sąrašus. Tačiau jo šalininkai dar ir šiandien randa faktų, kad neva A. Sniečkus kai ką išgelbėjęs nuo tremties ir represijų, ypač žydų, o jau Lietuvos ūkis esą jo dėka suklestėjo labiausiai iš visų sąjunginių respublikų… Tąkart iš Lietuvos buvo daugiausiai ištremta į Altajaus kraštą, kiek mažiau – į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komių ASSR. Beje, į Kazachstano Gurjevo sritį buvo atvežtos 488 prostitutės, tačiau nurodyta, kad jos iš visų Baltijos šalių.
Vadinamųjų „ešeloninių“ ir „paskirstymo“ ištremtųjų skaičiai gerokai skiriasi. Birželio 14 – 18 d. iš Lietuvos į Sibirą išvažiavo 17 ešelonų: 11 su tremtiniais, 4 su suimtaisiais ir 2 su kriminaliniais nusikaltėliais. Vien tremtinių juose buvo apie 12 900 žmonių. O apskritai represuotųjų per pirmą okupaciją 1940-1941 m. buvo apie 35 tūkstančiai. Tarp tremtinių daugiausiai buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų, o pagal tautybę daugumą – apie 12 tūkst. – sudarė lietuviai (dar buvo apie 2000 žydų, 1600 lenkų ir kt.). Tiesa, 1941 m. rugpjūčio mėn. iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleista dauguma iš Lietuvos išvežtų Lenkijos piliečių – lenkų ir žydų. Lietuvių ši amnestija nelietė.
Sovietinis lageris
Kaip savo knygoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 m.“ rašė istorikas Arvydas Anušauskas, trėmimo operacijai vykdyti į Lietuvą iki 1941 m. birželio 20 d. buvo atvykę 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau). Jie tapo pagrindiniais suėmimų ir trėmimų vykdytojais. Jiems uoliai padėjo vietiniai aktyvistai.
1941 m. birželio 13 d. L. Berijos pavaduotojas V. Černyšovas į Rygą išsiųstoje slaptoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodė, kiek tremtinių ir kur vežti iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 21 114 žmonių (7498 – į lagerius ir 13 616 – į tremtį). Nuo tol lietuvių tautos naikinimo organizatoriams ši genocido akcija tapo „didelės politinės svarbos uždaviniu“, kurį buvo pasirengta visiškai įvykdyti.
Akcentuodamas šiuos baisius faktus, kurių, beje, galima rasti įvairiuose istorijos vadovėliuose, nesusilaikau neiškėlęs lyg ir fantastika dvelkiančio klausimo: o ar šiandien įmanomi trėmimai? Žinoma, tam būtinos sąlygos – okupacija, svetima valdžia, represijų mastas, kolaboravimo lygis, galų gale palanki tarptautinė atmosfera. Ne, paskubėsite atsakyti. Bet juk niekas nestovi vietoje, kaip pasakytų graikų filosofas Heraklitas (arba „neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę”).
Tiesa, neturime sibirų, altajų, magadanų, amžino įšalo zonos, nors yra kitaip manančių, kitaip besielgiančių… Bet juk turime už Lietuvos sienų brazdančius ginklus, grasinančius šūkius, Ukrainos, Krymo, Sakatrvelo pavyzdžius. Taip kad klausimas ne iš fantastikos srities.
Straipsnis buvo paskelbtas DELFI portale 2013 m. birželio 9 d. Autorius jį adaptavo šiandienos situacijai.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
Sekmadienio rytą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje bus aukojamos Šv. Mišios.
Likus minutei iki vidudienio – Tylos minutė – pilietinė akcija okupacijos aukoms atminti.
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje bus pakelta Valstybės vėliava.
Netrukus po vėliavos pakėlimo okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje, Vilniuje.
Po to 12.30 val. šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus prasidės istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Skaitymus pradės prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana Nausėdiene, juos tęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, prezidentė Dalia Grybauskaitė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
Birželio 15-ąją, pirmadienį, bus dedama gėlių prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse.
Gedulo ir Vilties diena, Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ūtos kaime, Varėnos rajone, bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas, bus padėta gėlių ant A. Barausko kapo Perlojos kapinėse. Gedulo ir vilties diena Vilniuje. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Birželio 16-ąją, antradienį, okupacijos ir genocido aukos bus pagerbtos Seimo posėdžių salėje.
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.
Kaip svarbu pripažinti istorinius faktus ir neperrašinėti istorijos, pažymėjo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, penktadienį dalyvavęs Estijos organizuotame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikime, skirtame Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-osioms metinėms.
„Turime nepamiršti, kad Lietuvai ir kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms Antrojo pasaulinio karo pabaiga neatnešė laisvės, o, priešingai, lėmė okupaciją, brutalius nusikaltimus žmoniškumui ir totalitarinę priespaudą“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
L. Linkevičius pristatė šių metų kovo 5–6 dienomis Lietuvoje vykusią tarptautinę konferenciją „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“, kurioje dalyviai akcentavo istorinių traumų pripažinimo ir jų poveikio visuomenei įvertinimo svarbą, siekiant visapusiškų santykių tarp valstybių.
Estija yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatinė narė 2020–2021 metais ir pirmininkauja Saugumo Tarybai šių metų gegužę.
Šių metų balandžio 3 dieną Čekijos sostinėje Prahoje buvo demontuotas paminklas sovietų maršalui Ivanui Konevui (маршал Иван Конев).
Regis, kas čia nesuprantamo? Savo žemėje čekai turi teisę elgtis kaip panorėję. Norės – pastatys paminklą, nenorės – nukels. Jei kas ir turi teisę Čekijai nurodinėti, kokius paminklus jai savo teritorijoje privalu saugoti, globoti, gerbti, – tai tik čekų tauta. Tačiau oficiali Rusijos valdžia pagrasino iškelti baudžiamąją bylą visiems tiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai rūpinosi, kad 2020 metų balandžio 3 dieną viename iš Prahos rajonų nebeliktų maršalo I.Konevo statulos.
Rusijos valdžios pozicija – nesuprantama. Maršalui I.Konevui paminklo neturėtų būti Čekijoje. Niekad niekada. Taip, Antrojo pasaulino karo metais šis karininkas dalyvavo išlaisvinant šią šalį nuo vokiškosios okupacijos. Bet juk vokiškąją okupaciją iškart lydėjo sovietinė okupacija. Taigi I.Konevas – ir vaduotojas, ir tuo pačiu – okupantas, nes išvadavus iš vokiečių įtakos sovietinė kariauna pasiliko šiame regione. Nei čekai, nei slovakai tokios teisės – pasilikti Prahoje – sovietų armijai nedavė.
Be kita ko, maršalas I.Konevas dukart dalyvavo operacijose okupuojant Čekiją. Pirmą sykį – 1945-aisiais, kai, jau minėjome, išlaisvinę čekus ir slovakus sovietai „pamiršo“ pasitraukti iš Prahos. Antrą sykį – 1968-aisiais, kai Kremlius paskandino kraujo jūroje Čekoslovakijos viltis tvarkytis demokratiškai, laisvai, be Kremliaus priežiūros.
Tad kas, vadovaujantis sveika nuovoka, galėtų čekams priekaištauti, kad šie dabar, būdami laisvi, nuo pjedestalo nuėmė sovietinės okupacijos metais primestą paminklą … okupacinės kariuomenės karininkui?!
Ir vis tik tokių „gudruolių“ šiandien atsiranda. Rusijoje. Būtent Rusijos valdžia bando pamokyti Prahą, esą ši neturi teisės be Maskvos pritarimo spręsti, kokie paminklais leidžiama puošti Prahą. Maskva įsitikinusi, kad Praha savo veiksmus privalo derinti su ja, Rusija.
Įdomu dar ir tai, kad čekai paminklo maršalui I.Konevui nesudaužė ir neišmetė į šiukšlyną. Jį išgabeno į specialų XX amžiaus istorijos muziejų. Pažymėtina, kad čekai iki šiol labai kruopščiai prižiūri jų žemėje žuvusių rusų kapus. Tokių kapų – 4224. Visi jie – suregistruoti, gėlytėmis papuošti. O va Rusija nė kiek nesirūpina jos platybėse palaidotų čekoslovakų legionierių karių kapais Samaroje, Novokuibyševe ir kai kuriose kitose srityse. Jie ten apleisti. Kai kurie – tarsi specialiai paversti šiukšlynais.
Tad jei kas ir turi teisę piktintis, tai tik Čekijos valdžia – Rusijos valdžia, kadaise pompastiškai pasirašiusia specialius abipusius Prahos – Maskvos susitarimus dėl palaidojimo vietų tvarkymo ir priežiūros, iki šiol demonstratyviai negloboja čekų ir slovakų karių kapų.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Paskutinę kovo dieną, prieš pat „melagių“ šventę balandžio 1-ąją, Kalnų Karabache (trumpinkime – KK), kurią vietinė armėnų valdžia vadina demokratine Respublika, vyko vienu metu ir prezidento, ir parlamento rinkimai.
Iš anksto priminsiu, kad Europos Sąjunga pareiškė nepripažįstanti šių rinkimų teisinio pagrindo, nes jau keletas dešimtmečių teritorija yra okupuota Armėnijos. Rinkimų organizatorių nesustabdė nei koronavirusas, kuris ir čia tiesia savo nagus. Pačioje Armėnijoje nuo kovo 16 d. yra paskelbta ypatingoji padėtis ir griežtas karantinas (čia rinkimų dieną buvo užfiksuota beveik 500 užsikrėtusiųjų virusu; tai nedidelė dalis 3 mln. gyventojų turinčioje šalyje, bet jos teritorija perpus mažesnė negu Lietuvos).
Rinkimai KK pirmą kartą vyko be tarptautinių stebėtojų. BBC cituoja Jerevano atstovus, esą taip siekiama apsaugoti juos nuo pavojingos infekcinės ligos. Armėnijoje taip pat įvesta griežta cenzūra, nušviečiant pandemijos plitimo eigą, o pirmadienį vyriausybė pateikė parlamentui įstatymo projektą, numatantį kontroliuoti piliečių pokalbius mobiliaisiais įtaisais. KK uždarytos cerkvės, mokyklos, universitetai, uždrausti masiniai renginiai.
Tačiau rinkimų niekas neuždraudė. Iš 150 tūkst. KK gyvenančių žmonių užregistruota 103 tūkst. rinkėjų, kuriems prie rinkimų punktų dalijamos kaukės ir asmeniniai rašikliai. Kaip praneša BBC, keletas parlamento deputatų reikalavo rinkimus atidėti, nes pandemija neleidžia rengti reikiamos rinkimų kampanijos. Juo labiau kad ypatingosios padėties metu į KK teritoriją įvažiuoti neleidžiama.
Jerevanas, kuris kontroliuoja visas KK veiklos sritis, atsisakė perkelti rinkimus. Mat, nuo 2007 m. nepripažintai respublikai vadovaujantis buvęs Nacionalinės saugumo tarnybos šefas Bako Saakajanas mano, kad jam dabar labai palankus metas. 2017 m., kai jis po dviejų kadencijų vėl buvo perrinktas prezidentu, jo iniciatyva buvo surengtas referendumas, kuris nustatė, kad nuo to laiko KK bus prezidentinė valdymo sistema. Konstitucijos pakeitimai leido „nunulinti“ prezidentavimo terminus ir pasilikti valdžioje iki 2020, o paskui būti išrinktam dar dviem kadencijom. Jerevanas aiškiai nusižiūrėjo į Rusiją, kur V. Putinas žengia tuo pačiu – amžino viešpatavimo valdžios viršūnėje – keliu.
Karabache tebešaudoma
Tačiau žmonės tai įvertino kitaip: 2018 m. gegužę kilo dideli neramumai Jerevane, paskui, birželį, jie išplito ir į Stepanakertą. B. Saakajanas atsisakė pretenzijų į amžiną lyderystę ir sutiko surengti neeilinius rinkimus. Tačiau jis šiuose rinkimuose dalyvauti negali. O dėl aukščiausio posto kovojo 14 kandidatų – nuo saugumo veikėjų, buvusių ministrų iki žurnalistų.
Parlamento rinkimuose galėjo dalyvauti 10 partijų ir du partiniai blokai. KK parlamente yra vos 33 deputatai.
Žinoma, Baku nepripažįsta nei armėniškojo Kalnų Karabacho, nei šių rinkimų. Vasario 15 d. Miuncheno konferencijos metu Azerbaidžano iniciatyva įvyko antras per ketvirtį amžiaus šios šalies prezidento Ilchamo Alijevo ir Armėnijos lyderio Nikolo Pašiniano susitikimas (pirmas surengtas 2019 m.). I. Alijevas jį pradėjo nuo esminės Baku nuostatos: „Kalnų Karabachas istoriškai yra Azerbaidžano dalis“. Tai pripažįsta tarptautinė teisė ir Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucija.
Armėnų lyderis bandė pateikti savo istorinius apibendrinimus, tačiau iškart nukirto: „Neįmanoma išspręsti 30-metį konfliktą vienu ar dviem žingsniais“, – pasakė jis. Tad pusvalandinė diskusija baigėsi tuščiais lozungais, ir šalys išsiskyrė. Gerai tai, kad abu lyderiai atsisveikindami bent paspaudė vienas kitam rankas…
Azerbaidžane išleisto žurnalo apie Karabachą viršelis. Slaptai.lt nuotr.
Bet dabartinių rinkimų organizavimas KK žemėje parodė, kad Jerevanas toliau įtvirtina savo dominavimą tame Azerbaidžanui priklausančiame žemės lopinėlyje. Naujausiais duomenimis juose pirmauja buvęs premjeras Araikas Arutunianas, antras – užsienio reikalų ministras Masis Mailianas. Kadangi pirmaujantys pretendentai nė vienas nesurinko daugiau negu 50 proc. balsų, matyt, įvyks antras rinkimų turas.
Tai neišspręs šio tris dešimtmečius įšaldyto konflikto problemos. Reikalingos sąžiningos derybos, kurių sąlyga vienintelė: Armėnija turi palikti Kalnų Karabacho teritoriją. To reikalauja vienas pirmųjų nuo konflikto pradžios Jungtinių Tautų dokumentų. Armėniją neteisėtai okupavus dalį Azerbaidžano teritorijos yra pripažinusi Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo taryba dar 1993 metais.
Tai ko verti kokie nors rinkimai okupuotose žemėse?
Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Su Lenkijos užsienio reikalų ministru Jaceku Czaputowicziumi ketvirtadienį susitikęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pabrėžė, kad Lietuva puikiai supranta Lenkijos pasipiktinimą dėl to, kad Rusijos aukščiausi vadovai interpretuoja istoriją, o mums labai svarbus Lenkijos palaikymas duodant atkirtį Rusijai dėl Sausio 13-osios bylos.
„Labai vertiname, kad prezidentas Andrzejus Duda ir ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis atvyko į 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybines laidotuves. Tikiu, kad bendra ceremonija sustiprino vienybės dvasią, prisidėjo prie bendros istorinės atminties kūrimo.
Abi valstybės 2020 metus paskelbė šventojo Jono Pauliaus II metais. Šiemet Lietuvoje sukanka 80 metų nuo Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos. Tai buvo Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmė. Prieš 75 m. pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas mums nereiškė išvadavimo.
Puikiai suprantame Lenkijos pasipiktinimą dėl to, kad Rusijos aukščiausi vadovai interpretuoja istoriją. Istorijos klastojimas yra absoliučiai nepriimtinas. Visiškai remiu Lenkijos premjero Morawieckio gruodžio 29 d. pareiškimą“, – sakė Lietuvos premjeras.
Pasak S. Skvernelio, bendrai Europos atminčiai sukurti reikalingas stiprus Lenkijos ir Lietuvos balsas. Puikus bendradarbiavimo pavyzdys – Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai.
Premjero teigimu, Lietuvai labai svarbus Lenkijos palaikymas duodant atkirtį Rusijos pradėtam Sausio 13-osios bylą nagrinėjusių teisėjų ir prokurorų teisiniam persekiojimui. Tai smūgis iš išorės teisinės valstybės principui Europos Sąjungoje.
Akcentuota, kad Lietuva ir Lenkija glaudžiai bendradarbiauja ES politikos klausimais: bendra pozicija dėl kitos finansinės perspektyvos, “Brexsito“, Rytų politikos, regiono saugumo, Mobilumo paketo klausimais. Lietuva remia Lenkijos ir Europos Komisijos dialogą dėl teisės viršenybės.
Lietuva vertina nuoseklią Lenkijos paramą Baltijos šalių sinchronizacijai su žemyninės Europos tinklais, taip pat griežtą ir nuoseklią Lenkijos poziciją nepirkti elektros iš nesaugios Astravo AE. Kalbamasi su Baltarusija, bet svarbiausios ES streso testų rekomendacijos privalo būti įgyvendintos iki AE paleidimo.
Pabrėžta “Harmony Link“ jungties statybos svarba, Lietuvos-Lenkijos dujotiekio įgyvendinimo projektas. Lietuva atvira bendradarbiavimui su Lenkija sprendžiant Baltarusijos energetinių išteklių tiekimo įvairinimo klausimą.
Lietuvos premjeras pasidžiaugė geru AB „Orlen Lietuva“ ir Lietuvos geležinkelių bendradarbiavimu ir pabrėžė, kad prie aktyvesnio bendradarbiavimo prisidės „Rail Baltica“ ir ,,Via Baltica“ projektas. Lietuva remia Lenkijos iniciatyvą išplėsti „Via Carpatia„ projektą, kuris visiškai sutampa su TEN-T tinklu Lietuvoje ir yra viena svarbiausių tranzito arterijų.
S. Skvernelis pabrėžė, kad Lietuva palaiko Trijų jūrų iniciatyvą – geriau sujungti Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūros regionus, plečiant regiono šalių bendradarbiavimą energetikos, transporto infrastruktūros ir skaitmenizavimo srityse.
Kalbant apie saugumo iššūkius, pažymėta, kad NATO ir toliau yra kertinis abiejų valstybių saugumo garantas. JAV pajėgų dislokavimas Europoje gyvybiškais svarbus bendram saugumui. Lietuva sveikina susitarimą dėl JAV karinio kontingento sustiprinimo Lenkijoje ir dėkoja Lenkijai už pastangas stiprinant Baltijos regiono saugumą.
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kinijai švenčiant Liaudies Respublikos įkūrimo 70-ąsias metines, Lietuvoje prie Baltojo tilto būriavosi Tibeto rėmėjai, visuomenininkai, keletas Seimo narių, susirinkusių paminėti komunistinio režimo Kinijoje aukas.
Parlamentaras Mantas Adomėnas susirinkusiems Tibeto palaikytojams teigė, kad jam gėda už kitus Seimo narius, kurie dalyvavo Kinijos ambasados Lietuvoje surengtame minėjimui skirtame renginyje.
„Čia tikrai nėra ką švęsti, ir man gėda dėl tų kolegų, kurie pasidavė Kinijos vilionėms ir nuėjo vakar su komunistinės Kinijos diplomatais pavalgyti kiniško maisto. Tikiu, kad valstybės atstovai į kitas metines jau neis ir savo dalyvavimu neprisidės prie to tikrai paniekos verto režimo legitimumo“, – teigė M. Adomėnas.
Apie 20 protestuotojų Baltojo tilto vietą pasirinko po praeitą savaitę Kinijos ambasados planų surengti šventinį fejerverką, kuris dėl didelio visuomenės pasipiktinimo buvo atšauktas. Pasak M. Adomėno, negalima leisti, kad Kinijos komunistinis režimas atvirai juoktųsi ir kištųsi prie Lietuvos konstitucinių vertybių.
„Mes čia susirinkome tam, kad pasakytume, jog čia nėra ką švęsti, ir mes Lietuvoje turėtume daugiau dėmesio skirti savo pačių konstituciniams principams – laisvei, demokratijai. Neleisti, kad mūsų sostinės širdyje per mums brangias šventes, kaip Baltijos kelio metinės, komunistinis, totalitarinis režimas atvirai kištųsi ir juoktųsi iš mūsų įstatymų valdžios ir konstitucinių vertybių. Taigi, džiaugiuosi, kad čia mes esame. Džiaugiuosi, kad mes šitaip minime niekingas metines, kurias galime prilyginti trečiojo reicho įkūrimo metinėms“, – sakė susirinkusiems M. Adomėnas.
Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Džiaugiuosi, kad Vilniaus garbė apginta ta prasme, jog čia nebus to fejerverko, čia nebus miniai skirto reginio, kuri švęstų. Tai, kas dabar iš tikrųjų vyksta, yra didžiausias pavojus laisvei, taikai ir demokratijai pasaulyje. Visai neseniai Pekine vyko didžiulis karinis paradas, kur komunistinė Kinija demonstruoja ne tik savo karinę galią, bet ir savo pasiryžimą tą karinę galią panaudoti. Panaudoti karinę galią prieš jau okupuotą Tibetą, kur šiuo metu vykdomas genocidas. Panaudoti tą karinę galią malšinti protestuojančius Honkongo žmones, kurie jau keli mėnesiai nuo pat vasaros pradžios nesiliauja eiti ir kovoti už savo teises“, – sakė parlamentaras.
Tuo tarpu Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Žygimantas Pavilionis ir Audronius Ažubalis, užuot šventus komunistinės Kinijos įkūrimo 70-metį, ragino įsteigti Lietuvos atstovybę prekybai ir kultūrai Taivane.
Parlamentarai Ž. Pavilionis ir A. Ažubalis teigia, kad Taivanas kartu su Japonija yra dvi demokratijos, teisės viršenybės, žmogaus teisių apsaugos salos visoje Pietryčių Azijoje. Pasak jų, nepaisant to, kad Taivanas negali sau atstovauti tarptautinėse organizacijose, ši šalis neretai savanoriškai prisiima įvairias su žmogaus teisėmis, demokratija, teises viršenybe, tvariu vystymusi susijusias užduotis, todėl galima konstatuoti, kad yra aktyvi tarptautinės bendruomenės narė ir ES partnerė.
„Ši valstybė taip pat tampa nauju informacijos ir patirties šaltiniu daugeliui Europos valstybių apie svarbius Pietryčių Azijos regioninio saugumo pokyčius ir pastebimas ar dar tik menkai matomas tendencijas, kurios ateityje gali lemtingai paveikti viso demokratinio pasaulio ateitį. Norėdami išlikti ateities pasaulyje laisva šalis, turime gerai pažinti kylančias grėsmes Pietryčių Azijoje, kurios šiuo metu priartėjo ir prie Europos Sąjungos, taigi, ir Lietuvos sienų. Bendradarbiaudami su Taivanu galėtume pasidalinti ir savo patirtimi strateginės komunikacijos, kibernetinio saugumo, visuomenės įsitraukimo į gynybą ir daugelyje kitų sričių, kuriose bandydami išsaugoti savo pačių ateitį, esame pasiekę gerų rezultatų. Bendri Lietuvos ir Taivano projektai, pritraukiant ES, JAV ar Japonijos dalyvavimą, atvertų Lietuvai globalios veiklos perspektyvas“, – teigė A. Ažubalis.
Žygimantas Pavilionis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo nariai pažymi, kad įsteigta Taivane Lietuvos prekybos ir kultūros atstovybė taip pat sukurtų galimybes moksliniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos ir Taivano universitetų, paskatintų turizmo plėtrą bei kultūrinius mainus.
„Lietuva, gerai suprasdama, ką reiškia nuolat saugoti nepriklausomybę ir demokratiją, Taivanui turėtų skirti daugiau paramos. Galime tapti pirmąja Baltijos valstybe, įsteigusia savo atstovybę prekybai ir kultūrai. Klausimas vienas: ar išdrįsime įgyvendinti šį ambicingą uždavinį Pietryčių Azijoje, kartu sukurdami didesnį balansą mūsų valstybės užsienio politikoje?“, – klausė TS-LKD frakcijos nariai Ž. Pavilionis ir A. Ažubalis.
Dar prieš savo inauguraciją dabartinis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, jog pagrindinis jo tikslas – nutraukti karą Donbase ir susigrąžinti prarastas teritorijas.
Po 2014 m. Krymo okupacijos Donbaso prorusiškieji separatistai, remiami Rusijos taip vadinamų karių savanorių, Donbasą sudarančiose srityse įkūrė taip niekieno ir nepripažintas Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikas.
Net Rusija ligi šiol nesiryžo to padaryti, nors iškart po V.Zelenskio išrinkimo Kremliaus šeimininkas V.Putinas pasirašė įstatymą, kuriuo remiantis leista dalyti Rusijos Federacijos piliečių pasus visiems norintiems Donbaso gyventojams skubos tvarka. Toks buvo naujojo Ukrainos prezidento „pasveikinimas“.
Tačiau skubos darbą, kaip sakoma, velnias neša. O turint galvoje Rusijos biurokratijos „nacionalinius ypatumus“ jau imta rypauti, jog per vieną dieną šiose taip vadinamose liaudies respublikose sugebama priimti vos du šimtus paraiškų rusiškajam pasui gauti.
Ir tai pripažįsta patys Kremliaus propagandistai. Antai vienas jų, garsusis demagogijos meistras Vladimiras Solovjovas vakar savo laidoje, kreipdamasis į Rusijos migracijos tarnybų valdininkus prokuroro tonu pradėjo isteriškai rėkti: nedelsiant pradėkite vykdyti Putino įstatymą, nediskredituokite Rusijos, žmonės vargsta eilėse, juos kasdien žudo ukrainiečiai nacistai ir banderovcai, jeigu nesugebate, išeikite arba pasodinsime…
Atsargiai – tendencingasis Solovjovas
Rėžęs piktų, grasinančių žodžių tiradą valdininkų adresu, vis dėlto neatsargiai išsidavė, jog jam rašo labai daug minėtų respublikų gyventojų ir skundžiasi, jog matuška Rusija jiems moka vos 3 tūkst rublių (72.0834 rub. =1 EUR) pensijas, o jie dar ir priversti iki apalpimo stovėti eilėse norėdami gauti taip išsvajotus rusiškus pasus…
Rusijos melas – jokia naujiena. Tačiau šįkart Kremlius jaučiasi įvarytas į kampą. Jis nežino, kaip reaguoti į V. Zelenskio naujai suformuotą komandą (dauguma joje jauni žmonės), įsaką dėl Aukščiausiosios Rados paleidimo, dėl serialo „Tautos tarnas“ jo vardu pavadintos partijos libertalizmo filosofinės krypties postulatais suformuotos programos.
Tačiau reitingai nūnai rodo, kad šią partiją jau dabar remia per 40 proc. žmonių.
Pasimetimas akivaizdus. Kremliaus dvaro tarnai net nežino kaip elgtis, nes matyt ir aiškių instrukcijų iš jo nėra.
Tačiau viena jau dabar aišku – Kremliaus klika Ukrainos nepaliks ramybėje, o dar labiau kurstys nesantaiką tarp Ukrainos Rytų ir Vakarų, tarp Prezidento institucijos ir jau nueinančios aštuntojo šaukimo Rados. Be jokios abejonės, jie aktyviai kišis ir į liepos 21-ąją vyksiančius naujojo parlamento rinkimus.
O štai garsus kino režisierius, „Mosfilmo“ direktorius Šachnazarovas viešai per vieną propagandinį Maskvos kanalą net pareiškė esąs tvirtai įsitikinęs, kad vienintelis kelias, kad Ukraina galutinai nesubyrėtų – karinis perversmas. Ir čia, pasak ištikimo Kremliau tarno, Kijevui galėtų padėti „patyrę“ Donbaso (…) kariai.
Ir kiti taip vadinamieji Rusijos ekspertai unisonu reikalauja, kad dabartinė Ukrainos valdžia tiesiog „pasodintų“ daugybę jiems neįtikusių jau paleistos Rados politikų, jau nekalbant apie buvusį prezidentą Petro Porošenką. Atviru tekstu kalbama, kad reikia naujo Maidano, bet, suprantama, ne tokio, koks buvo 2014-aisiais, o rusiškojo kolobaracionistinio, kad atitiktų Maskvos norus ir si
Ukrainietė mergina
O jie civilizuotam pasauliui jau seniai aiškūs – tai galutinai sužlugdyti Ukrainą kaip valstybę. Tik ar vakarai padės jai sustabdyti ordų puolimą, ar pats V.Zelenskis nesuklups ties pirmuoju posūkiu, – neaišku.
Bent kol kas Rusija nori parklupdyti Ukrainą ekonomiškai. Jau numatytos sankcijos rusiškosios naftos importui į Ukrainą. Krymo tiltas, kuris anot V. Putino, buvo nutiestas, kad „mus visus dar labiau suartintų“, t. y. rusus ir ukrainiečius (kokia atviro cinizmo viršūnė), buvo pastatytas turint strateginį tikslą – smaugti Ukrainos ekonomiką pakenkiant jos komercinei laivybai Azovo jūroje.
Aukščiausią įtampa tarp Ukrainos ir Rusijos buvo kilusi pernai lapkritį, kai Rusija apšaudė ir sulaikė tris Ukrainos laivyno laivus ir jų įgulas šiems mėginant perplaukti sąsiaurį ir patekti į Azovo jūrą.
Ligi šiol įgulos nariai yra Rusijos įkalinti, o į naujojo Ukrainos prezidento raginimus apsikeisti belaisviais (visus į visus) Maskva niekaip nereaguoja.
Rusijos aneksuotame Krymo pusiasalyje pasienyje su Ukraina išdygo maždaug 60 km ilgio tvora. Ji būtina gyventojams apsaugoti nuo vyriausybės Kijeve, iš kurios galima visko tikėtis, Rusijos naujienų agentūrai „RIA Nowosti“ penktadienį sakė Krymo parlamento atstovas. Pasienio tvora pusiasalio šiaurėje esą smarkiai padidins saugumo lygį.
Rusija Krymą aneksavo 2014 metais. ES tai vadina nusižengimu tarptautinei teisei.
Per mūšius tarp Maskvos remiamų separatistų ir Ukrainos kariuomenės, Jungtinių Tautų skaičiavimu, nuo 2014 metų žuvo daugiau kaip 10 000 žmonių. Šiais metais iki Kalėdų žuvusiųjų buvo 104.
Konflikto regione nuo šeštadienio 0.01 val. vietos laiku (23.01 val. Vidurio Europos laiku) turėtų įsigalioti paliaubos.
