Rusų žiniasklaida parašė, kad Vilniuje ketinama statyti metropoliteną – kaip slėptuvę nuo bombų. Pačioje Rusijoje po žeme statomi ištisi miestai. Ir ne tik Rusijoje. Branduolinio karo ar kitos pasaulinės katastrofos atvejui. 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptasis Maskvos metropolitenas

Mes seniai su niekuo nekariaujame, – pasakė žurnalistams vienas Maskvos vadovų, aiškindamas, kodėl naujose metropoliteno linijose atsisakyta civilinės gynybos objektų statybos. Išlukštenus didelio valdininko tiradą, lieka toks branduolys: nuo šiuolaikinių, juo labiau ateities ginklų metro neapsaugos – tai kam eikvoti laiką ir pinigus?

Apie naują civilinės saugos doktriną Rusijos žmonės išgirdo 2014-aisiais. Dabar, imta aiškinti, neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas (SSRS laikais kritiškiausiu atveju Maskvos gyventojus manyta evakuoti į 11 šalies regionų, kur juos turėjo priimti vietos gyventojai). O statyti bunkerius apsaugai nuo masinio naikinimo ginklo neliko reikalo dėl to, kad dabar kariniai konfliktai vyksta nedidelėse teritorijose ir naudojami naujoviški, itin tiksliai mušantys (высокоточные) ginklai. Telieka apsaugoti taikius gyventojus nuo šių ginklų antrinio poveikio – sviedinių skeveldrų ir pastatų nuolaužų.

Pasak leidinio „Komsomolskaja pravda“, pakeitimus civilinės gynybos įstatyme padiktavo lokaliniai konfliktai Ukrainoje ir kitose buvusios SSRS respublikose. Donecko ir Donbaso miestuose gyventojai slepiasi nuo apšaudymų vadinamuosiuose dvejopos paskirties požeminiuose statiniuose: automobilių aikštelėse, sandėliuose, gyvenamųjų namų rūsiuose. Suprantama, pasitarnaus ir seniau pastatyti metropoliteno tuneliai. Antai Maskvoje, rašoma, būtent metropolitenas šiuo metu yra  didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių,  iš viso – apie 2 milijonai. Tik atrodo, ne į visus požemius paprastus maskviečius įleis.

Apie Maskvos metropoliteno paslaptis viešai prabilta 1992 metais. Viena maskvietė savaitraščiui „Argumenty i fakty“ parašė, kad jos pažįstama dirbo valytoja Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūmuose ir ją į specialiuosius objektus vežiojo nežinomomis metro linijomis. Milžinišku tiražu išeinančiam leidiniui tai buvo dingstis iškelti dienos švieson dar vieną iki tol draudžiama buvusią temą. Girdi, iš tiesų esama paslapties, antai 1991 metais JAV gynybos ministerijos paskelbtoje ataskaitoje keletas puslapių skirta slaptajam vyriausybiniam metropolitenui. Esą SSRS vadovybė giliai po žeme Maskvoje ir pamaskvėje įtaisė karines vadavietes ir šiuos bunkerius bei kitus strateginius objektus sujungė slaptomis metro linijomis; šie požeminiai keliai būtų leidę greitai ir saugiai evakuoti Kremliaus valdovus į atsarginius kabinetus, kilus branduolinio karo grėsmei.

Spaudoje pasipylė tekstai apie „Metro-2“, kaip imta vadinti šiuos slaptus tunelius (dokumentuose – D-6). Tačiau žiniasklaida, ūmai suklegusi, kitais metais lygiai taip staiga ir užtilo (tarytum kas užčiaupė žurnalistus).

1993 metų rudenį, kai Rusijos parlamentas pasipriešino prezidentui Borisui Jelcinui, Aukščiausiosios Tarybos rūmus imta apšaudyti iš tankų ir ketinta šturmuoti. Pasakojama, ten buvę žmonės nusileido į rūmų požemius ir gelbėjosi tuneliais. Požeminiais takais esą iškeliavo Rusijos parlamento vadovo Ruslano Chasbulatovo archyvas ir į pastatą pateko jam ištikimi Osetijos ypatingosios paskirties milicijos būrio kovotojai… Beje, ir 1991 metų pabaigoje, Rusijos prezidentui uždraudus komunistų partiją, iš šios partijos centro komiteto pastato dokumentus išgabeno požemiais; kadaise po šiuo didžiuliu pastatu 40 metrų gylyje buvo išraustas bunkeris, iš kurio neabejotinai ėjo požeminiai evakuacijos keliai.

Didžiausia KGB paslaptimi, neatskleista iki šiol, yra specialiųjų tarnybų požeminės komunikacijos,– pasakė 2001-aisiais perbėgėlis, buvęs SSRS KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis tam pačiam „Argumenty i fakty“. – Žinau, kad KGB priklauso milžiniški statiniai po žeme, ištisi miestai, kuriems lygių tiesiog nėra. Vienas iš Maskvos valdininkų žurnalistams prasitarė: Tai – milžiniška sistema (гигантская система). Ją statė 40 metų. Sugrūdo didžiulius pinigus. Iki 1991-ųjų vien užsiminti apie ją reiškė išduoti didžiausią valstybės paslaptį.

2005 metais jaunas maskvietis žurnalistas Dmitrijus Gluchovskis išleido romaną – antiutopiją „Metro 2033“: nuo 2013 metais kilusio branduolinio karo žmonės pasislėpė Maskvos metropoliteno požemiuose ir gyvena ten dvidešimt metų. Knyga greitai išpopuliarėjo, ją išleido 37 užsienio kalbomis didesniu negu 1 mln. egzempliorių tiražu. Vėlesniais metais autorius papasakojo, ką tikra sužinojo apie Maskvos metro (milžiniškos žiurkės požemiuose – pramanas). Ten linijas jungia perėjimai ir esama daugybės tarnybinių patalpų, slepiamų nuo paprastų maskviečių akių. Daugelis stočių 9 metrų skersmens tunelyje padalyta į tris aukštus, iš kurių tik vidurinis skirtas keleiviams. Be „Metro-2“, išrausta apie 200 bunkerių, priklausančių įvairioms žinyboms. 

Šiuolaikinis metro – ne tik transporto priemonė?

1996 metais atvėrė duris naujas Rusijos ginkluotųjų pajėgų muziejaus filialas – SSRS kariuomenės vyriausiojo vado atsarginis komandinis punktas Izmailovo rajone. Bunkerį po Stalino rezidencija išrausė prieš Antrąjį pasaulinį karą, iš čia į Kremlių galima buvo nuvažiuoti automobiliu 17 km ilgio tuneliu. Po dešimt metų Maskvos centre atidarytas Šaltojo karo muziejus: tai 60 metrų gylyje įtaisyta buvusi priešlėktuvinės gynybos pajėgų vadavietė, sujungta su Maskvos metropoliteno žiedine linija.

Žinoma, didžiausią smalsumą kelia spėjamai 200-300 metrų gylyje esantys didžiuliai bunkeriai po Kremliumi ir Maskvos valstybinio universiteto rūmais, kur, rašoma, gali tilpti po 10 tūkstančių žmonių. Tačiau oficialaus patvirtinimo esant slaptą vyriausybinį metropoliteną ar kitus požeminius statinius taip ir nesulaukta, tai ir toliau lieka valstybės paslaptimi.

Požeminės tvirtovės skirtos nedaugeliui

Dabar Maskvos metropolitenas – jau ne pats didžiausias pasaulyje, ne pats greičiausias ir ne pats gražiausias, bet vis dėlto, kaip pastebėjo viena žurnalistė, jį ir toliau galima vadinti paslaptingiausiu. Iš pažįstamo karininko ji girdėjusi, esą iš Gynybos ministerijos pastato vidinio kiemo slaptos durys veda į požeminę stotį, kur laukia du traukiniai, parengti tuoj pat išvežti karinės žinybos vadovus ir generalinį štabą į saugią vietą…

Lįsti po žeme ir Kremlius, ir Baltieji rūmai suskato šaltajam karui gresiant virsti branduoliniu. SSRS valdant Nikitai Chruščiovui, pasaulis buvo atsidūręs per žingsnį nuo katastrofos (Karibų krizė). Chruščiovas su dideliu užmoju toliau varė Stalino pradėtus rausti slaptus urvus. Maskvoje specialusis metro sujungė Gynybos, Užsienio reikalų, Ryšių ministerijų ir kitų žinybų požemius, Vnukovo oro uostą ir požeminį miestą, kuris pagal paviršiuje gyvavusį kaimą gavo „Ramenki-2“ vardą (netoli Maskvos valstybinio universiteto rūmų komplekso). Leonido Brežnevo laikais nuo šio požeminio miesto nutįso linija į generalinio štabo akademiją. O svarbiausioji požeminė linija buvo baigta tiesti valdant Michailui Gorbačiovui 1987 metais. Ji eina po žeme 60 km (šis tunelis „Metro-2“ pailgino iki 150 km). Šiuo požeminiu keliu galima nusigauti iš Kremliaus į požeminių statinių kompleksą pamaskvėje (Čechov-2), kur įkurtas Vakarų centrinis kariuomenės valdymo punktas. Balašichos rajone, po Zarios gyvenviete, apie 120 m gylyje esama dar vieno itin slepiamo požeminio miesto, skirto priešlėktuvinės gynybos pajėgų centrinei vadavietei.

Amerikiečių žvalgyba nustatė, kad 1996 metais Rusijos prezidentas Jelcinas išleido tris slaptus įsakus dėl požeminių statybų, tarp jų ir vadavietės, iš kur jis galėtų vadovauti strateginės paskirties pajėgoms kilus branduoliniam karui. SSRS laikais D-6 buvo KGB 15-osios valdybos (kurmiai) žinioje, o dabar visą milžinišką požeminį ūkį, tvirtinama, tvarko Rusijos prezidento vyriausioji specialiųjų programų valdyba (GUSP). Šios žinybos viršininkui, priešingai nei Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovui, neprivalu viešai atsiskaitinėti, todėl apie GUSP veiklą žinoma labai nedaug.   

Apie „Ramenki-2“ sužinota irgi 10 dešimtmečio pradžioje. Požeminis miestas, spėjama, užima kvadratą, kurio kraštinė siekia apie 1 kilometrą. 100-120 metrų gylyje iškastuose bunkeriuose yra visa, ko gali prireikti nepaprastuoju atveju: elektros jėgainė, oro tiekimo agregatai, kanalizacija, maisto atsargų sandėliai. Visiška autonomija – kaip povandeniniame laive. Čia, rašoma, gali pasislėpti apie 15 tūkstančių žmonių. Į šią požeminę tvirtovę ta pačia vyriausybine metro linija galima evakuotinet didžiausios Maskvoje Lenino bibliotekos skaitytojus, o Maskvos valstybinio universiteto žmonės tiesiog atkeliautų tuneliu pėsčiomis (Kremlius nepamiršo mokslininkų). Apskritai, jis sujungtas požemiais su kitais strateginiais objektais ir taip pat gali pasitarnauti kaip vadavietė.

Atsarginis Kremlius Uralo kalnuose

Apie šį slaptą objektą amerikiečių žiniasklaida pranešė 1996 metais: Rusija stato milžinišką požeminį kompleksą Uralo kalnų rajone, ten triūsia tūkstančiai darbininkų („The New York Times“). Vėliau „The Washington Times“ priminė: Rusija toliau stato požeminę strateginių pajėgų vadavietę Urale, netoli Belorecko miesto. Amerikiečiai sunerimo neveltui: SSRS nebėra, ginklais nebežvanginama, Rusijai geranoriškai teikiami dideli kreditai, o Kremlius, pasirodo, tuos pinigus kiša nežinia kur, greičiausiai – į paslaptingą karinę bazę.

2002 metų pavasarį „The Washington Times“ parašė apie JAV prezidento Bušo jaunesniojo pastangas pagerinti Vašingtono ir Kremliaus santykius: šaltojo karo priešininkai turi tapti partneriais. Abi valstybės 2/3 sumažino strateginių puolamųjų ginklų arsenalą, amerikiečiai nusiteikė importuoti rusišką naftą, Maskvą pakvietė dalyvauti NATO veikloje. Tačiau ar Rusija pasikeitė tiek, klausia vienas JAV kongreso narių (Roscoe Bartlett), kad su ja galima būtų nuoširdžiai draugauti? Pasak jo, giliai po Jamantau kalnu, Urale, esančio milžiniško požeminio objekto statyboje pluša apie 20 000 darbininkų. Rusai kiša ten milžiniškas lėšas, užuot grąžinę JAV 200 mln. dolerių už Tarptautinės kosminės stoties tarnybinį modulį arba sumokėję algas savo karininkams. Turbūt jie mano, kad branduolinis karas yra neišvengiamas, tačiau jį galima laimėti, ir jie rengiasi laimėti šį karą.

Praėjusių metų rudenį britų „Daily Express“ savo ruožtu parašė apie ženklus, kurie liudija Kremliaus valdovą rengiantis branduoliniam karui su Vakarais („World War 3? Vladimir Putin builds nuclear bunkers as chance o fall-out war soars“). Maskvoje ir pamaskvėje randasi vis daugiau slėptuvių nuo radiacijos. Rusijoje kuriamas itin galingas branduolinis ginklas „Satana-2“, galintis sunaikinti Prancūzijos dydžio teritoriją. Galiausiai – Uralo kalnuose statomas milžiniškas komandinis punktas, iš kurio Vladimiras Putinas tikisi saugiai vadovauti savo kariuomenei. Dar „Daily Express“ straipsnyje nurodoma Kremlių savo branduoliniame arsenale sukaupus 7 300 kovinių užtaisų ir dalį jų sutelkus vos 50 mylių atstumu nuo Aliaskos. Anot Lenksingtono instituto karinių reikalų žinovo Loreno Tompsono (Loren Thompson), JAV ir Rusijos branduolinio karo tikimybė didėja. Bloga naujiena Baltijos šalims: kaip tik čia pranašaujama įvyksiant pirmuosius susirėmimus („And the place where it is most likely to begin isin a future military confrontation over  three small Baltic states – Estonia, Latvia and Lithuania“).

Jamantau kalnas. „Vietų nėra“

Jamantau kalnas – aukščiausias Pietų Uralo kalnyne (1 640 m). Dunkso Baškirijoje (Bashkortostan), uždarojoje administracinėje teritorijoje, gamtos draustinyje. Kalno papėdėje išsidėstęs Mežgorjės miestas (140 km į pietryčius nuo Baškirijos sostinės Ufos). Svarbiausioji įmonė – federalinio valstybinio pavaldumo statybos valdyba (УС-30) – pasak kai kurių šaltinių, viena didžiausių statybos organizacijų pasaulyje, vykdanti didelės apimties požeminius darbus. Be kita ko, šios valdybos specializuoti būriai rausė Čeliabinsko ir Kazanės metropoliteno tunelius.

Oficialaus atsakymo, kokios paskirties statinys pakištas po šiuo staiga pagarsėjusiu kalnu, negirdėti iki šiol. Kai buvęs Baškirijos apskrities komunistų vadovas kadaise pasakė, kad ten statoma slėptuvė valstybės pirmiesiems asmenims, statybų viršininkas paneigė jo žodžius: tai bus valstybinių maisto ir drabužių atsargų saugykla. Taigi paneigė viena, bet patvirtino kita: bunkerių ten iš tikrųjų esama. Vienas šio krašto gyventojas papasakojo apie Uralo kalnuose statomą požeminį miestą išgirdęs 10 dešimtmečio pradžioje, kai dar buvo vaikas, iš savo tėvo. Šio žodžiais, ten turėjo būti valstybės aukso atsargų saugykla. Tuneliai esą tokie platūs, kad juose prasilenkia akmenis išvežantys savivarčiai. Akmenų iš kalno gelmių į paviršiuje pastatytą skaldyklą išgabenta be skaičiaus.

Naujojo tūkstantmečio pradžioje viename Pietų Uralo kalnų kurorte (60 km nuo Magnitogorsko) ėmė dažnai lankytis Vladimiras Putinas. Pavaldiniai aiškino, jog naujajam Rusijos prezidentui patinka čia slidinėti. Tuo tarpu pasklido gandas, jog Putiną labiau domina baigiamieji požeminio miesto statybos Mežgorjėje darbai. Tarp kitko, iš vienos teismo bylos dėl pensijų perskaičiavimo (Mežgorjėje išdirbti vieneri metai skaičiuojami kaip 1,5 metų, o darbo atlygiui taikomas koeficientas 1,7) paaiškėjo, jog paslaptingo objekto statybą prižiūrėjo Rusijos saugumo tarybos sekretorius ir Rusijos prezidento vyriausiosios specialiųjų programų valdybos viršininkas.

Pasak vieno šio požeminio miesto statytojų, šaltojo karo metais pradėtoji statyba po kalnu buvo sustabdyta, tačiau 10 dešimtmetyje ją atnaujino ir užbaigė apie 2003-2004 metus. Tada viską užkonservavo. Dalis darbininkų persikėlė į Vidurio Rusijos miestus, kur jiems skyrė butus. Mežgorjės gyventojų skaičius 2003 metais siekė 19 tūkstančių, dabar ten gyvena 16 tūkstančių.

Paprastai šis požeminis objektas vadinamas „Putino bunkeriu“. Esą čia persikels Rusijos vadovybė kilus Trečiajam pasauliniam karui. Kiti patikslina: tai Rusijos Federacijos atsarginė sostinė globalinių kataklizmų atvejui (Žemės ašies poslinkis, visuotinis atšilimas, tvanas, pasaulinis karas ir pan.). Apie planetai gresiančias katastrofas pastoviai rašo žiniasklaida. Antai pranašaujama, kad pasaulinio vandenyno lygis pakils 225 metrus, Uralo kalnuose nusistovės šiltas klimatas. Taigi vieta naujajai sotinei pasirinkta tinkamai – kad ir kas atsitiktų. Manoma, ten esančių 30 m skersmens  šachtų bendras ilgis siekia net 500 kilometrų. Požeminiame mieste keletą mėnesių, o gal ir pusę metų gali išgyventi 40-60 tūkstančių žmonių, o labai prispyrus – iki 300 000.

Dar aiškinama objektą priklausant Rusijos strateginės paskirties raketinėms pajėgoms: tai sistemos „Perimetr“ dalis. Ši sistema automatiškai paleidžia balistines raketas iš šachtų, povandeninių laivų ir lėktuvų tuo atveju, kai priešas sunaikino visas vadavietes ir neliko kam įsakyti smogti atsakomąjį branduolinį smūgį. „Perimetr“ visiškai nepriklauso nuo kitų ryšių ir valdymo sistemų, taip pat ir nuo vadinamojo juodojo lagaminėlio.

Maža to! Dar sakoma – tik paklausykite: tai net ne Rusijos vyriausybė ar Putinas pasitaisė atsarginį aerodromą, o kažin koks pasaulinis elitas. Neva esama pasaulinio plano sumažinti Žemės gyventojų skaičių 2 milijardais (Rusijoje – iki 15 milijonų, tai yra10 kartų). Tam pasaulinė vyriausybė sumanė pasinaudoti kataklizmais, kurie gali ištikti žmoniją (pasaulinis tvanas, Žemės susidūrimas su kometa, asteroidu), arba kuriuos galima patiems sukelti (žemės drebėjimai, epidemijos). Žiniasklaida perša mintį apie neišvengiamą žmonijos žūtį ir šitaip slopina žmonių valią. Šiuo atveju Putinas atlikęs tik šio požeminio miesto statybos darbų vykdytojo pareigas, o priėmė objektą Rusijoje lankęsis… pasaulinės vyriausybės narys Henris Kisindžeris (Henry Alfred Kissinger). Beje, šis vadinamojo Bilderbergo klubo narys 2016 metais buvo išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.

Amerikiečių ekonomistas, astronomas ir rašytojas Devidas Midas (David Meade) praėjusiais metais išleido knygą „Planet X: The 2017 Arrival“, kurioje pranašauja Žemę netrukus ištiksiant milžinišką katastrofą. Tai rodo padažnėję ir sustiprėję žemės drebėjimai, viesulai bei kiti gamtos ženklai. Vyriausybės apie tai žino, tačiau laiko žmones nežinioje – kad nekiltų visuotinė panika. Knygos autorius nurodo apokaliptinės katastrofos laiką – šių metų spalio mėnesį, kai vadinamoji planeta X (Nibiru) atsitrenks į Žemę. Vis dėlto autorius suteikia vilties: išsigelbėti įstengs giliuose bunkeriuose pasislėpę žmonės, nors išlikusiųjų gyvenimas bus labai nesaldus.

Kiti mokslininkai (taip pat ir NASA) tai atkakliai neigia. Kai kurių įžvalgių stebėtojų nuomone, kaip tik tam buvo skirti Rusijoje 2016 m. spalio 4-7 d. vykę civilinės gynybos mokymai (didžiausia treniruotė nuo šaltojo karo laikų), kurioje dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių.

(Bus daugiau)

2017.02.10; 06:32

Šiam pabėgimui – jau 30-imt metų. Omenyje turimas sėkmingas KGB karininko Olego Gordijevskio pasitraukimas į Vakarus. Šiam įvykiui prisiminti leidinys „The Times Magazine“ skyrė išsamią publikaciją.

Leidinio korespondentas Benas Makintairas vadina O.Gordijevskį „garsiausiu savo laikų slaptuoju agentu“. Remiantis žurnalisto žodžiais, 76-erių metų sulaukęs žvalgas pirmą kartą papasakojo „visą savo istoriją nuo pradžios iki pabaigos“.

Continue reading „Olego Gordijevskio pabėgimas į Vakarus – vienas iš įspūdingiausių operacijų slaptųjų tarnybų istorijoje”

Londone – buvusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos, nunuodyto 2006 metais Poloniu-210,  nužudymo bylos klausymai. Dabar – ilgoji pertrauka.

Pirmoji klausymų dalis turėjo baigtis kovo 31 dieną. Tačiau komisijos, vadovaujamos teisėjo Roberto Oueno, planus sumaišė vienas iš įtariamųjų Litvinenkos nužudymu Dmitrijus Kovtunas, kuris paskutiniuoju momentu pareiškė norą duoti parodymus vaizdo ryšiu iš Maskvos.

Continue reading „Polonis, kuriuo nunuodytas Litvinenka, galėjo būti pagamintas tik Rusijoje”

Didžioji Britanija nutarė išslaptinti kai kuriuos Nacionaliniame archyve saugomus dokumentus. Omenyje turimi 1985 – 1986-uosius metus menantys archyvai. Žvelgiant į šio laikotarpio dokumentus akivaizdu, jog tarp Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Tečer ir Michailo Gorbačiovo tuomet buvo užsimezgę draugiški asmeniniai santykiai. Taip teigia „Financial Times“.

Tačiau KGB karininko Olego Gordijevskio pabėgimas į Vakarus šią draugystę gerokai apkartino. 

Continue reading „Olego Gordijevskio pabėgimas pakenkė Margaret Tečer ir Michailo Gorbačiovo draugystei”

Kas yra ponas Turbjiornas Jaglandas (Thorbjørn Jagland) – besidomintieji užsienio politika lietuviai turėtų žinoti. Šis norvegas – Europos Tarybos generalinis sekretorius, šiai institucijai vadovaujantis nuo 2009-ųjų spalio mėnesio. Be to, jis dar ir kairiosios pakraipos „Norvegijos Nobelio komiteto“ pirmininkas, ir buvęs Norvegijos premjeras (1996 – 1997). Žodžiu, žinomas politikas tiek Norvegijoje, tiek Europoje.

Tačiau Suomijos ir Norvegijos spauda pastaruoju metu prisimena 1997-aisiais metais Suomijoje išleistą iš Sovietų Sąjungos pabėgusio KGB darbuotojo Olego Gordijevskio ir Inos Rogači knygą „Sokea peili“ („Aklas veidrodis“). Toji knyga turėjo sensacingą paantraštę: „KGB – Suomijos valdžios partijoje“. Knygoje rašoma ir apie KGB agentą „Jurijų“. Kas tas „Jurijus“?

Continue reading „Žvalgybų intrigos: KGB bendradarbio „Jurijaus“ paslaptis”

Stoltenbergo šeimos nariai, taip pat ir sesuo Kamilė, irgi dirbo KGB

Lenkijos laikraštis Polonia Christiana straipsnyje „Pora prie šturvalo“ („Dwójka ze Sternikiem“) papasakojo apie naują NATO generalinį sekretorių Stoltenbergą ir naują Europos Sąjungos diplomatijos vadovę Mogerini. Laikraštis rašo:

„Ką bendro turi naujasis NATO generalinis sekretorius ir ES diplomatijos vadovė su Vladimiru Putinu? Jaunatviškas žavėjimasis pažangiausiais režimais ir meilė pasaulinio proletariato tėvynei.

Continue reading „Šeimyninė ranga”

Šios „Virš barjerų“ laidos herojės – šnipų žmonos. Beje, laidoje dalyvauja tik viena žmona. Kitos žmonos, kurioms pasiūliau kalbėti radijuje, gal pasidrovėjo, o gal susitaikė su vaidmeniu likti vyro šešėlyje.

Tad pradėsime nuo šnipo, o ne nuo jo žmonos. Mano pirmasis pašnekovas – Viktoras Suvorovas. Rusijoje jis žinomas kaip istorikas ir rašytojas, „Ledlaužio“ ir „Akvariumo“ autorius. 1978 metais Suvorovas, GRU karininkas, pasitraukė į Vakarus. Tada jis dirbo Šveicarijoje. Pasitraukė ne vienas, o su šeima. Mūsų pašnekesys prasidėjo nuo klausimo: ar žmona žinojo apie jo planus pasilikti Vakaruose?

Continue reading „Šnipų žmonos”

Ankstų 1994-ųjų vasario 21-osios rytą viename iš Vašingtono priemiesčių slapta atvyko dvidešimt penki Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai, apsirengę civilių kostiumais.

Jie neturėjo skiriamųjų ženklų ir išsidėstė taip, kad niekam nekristų į akis ir niekam nesukeltų nė mažiausio įtarimo.

Jie kantriai laukė į gatvę iš savo namų išeinančio aukšto JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) darbuotojo – Oldridžo Eimso. Tą rytą Vašingtono gatvės buvo tuščios, nes Amerika ruošėsi švęsti Jungtinių Valstijų prezidentų dieną. Todėl FTB agentams teko iš lovos išversti teisėją, kad šis išduotų arešto orderį, leidžiantį suimti CŽV pareigūną Oldridžą Eimsą.

Continue reading „Žvalgybos agetas, pramintas „serijiniu žudiku“”

Viename iš karinių Maskvos apygardos teismų 2011-aisiais nagrinėta į Vakarus pabėgusio aukšto rango Rusijos užsienio žvalgybos SVR (Služba vnešnej razvedki) darbuotojo Aleksandro Potejevo byla.

Kai kuriuose rusiškuose internetiniuose portaluose, pavyzdžiui, compromat.ru, rašyta, kad būtent Aleksandras Potejevas Vašingtonui išdavė Amerikoje veikusių rusų – nelegalų tinklą.

Omenyje turima būtent rusų nelegalų grupė, kurią Amerikos žvalgyba demaskavo praėjusiais metais ir kuriai priklausė seksualioji Rusijos žvalgybininkė Ana Čapman. Minėtoje internetinėje svetainėje žurnalistas Sergėjus Turčenko rašė, kad teismo procesas dirbo “uždaru režimu”: į teismo salę neįleisti žurnalistai, be to, įslaptinti buvo net visi proceso dalyviai, įskaitant teisėjus, prokurorus ir advokatus.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: ar bus nušautas Aleksandras Potejevas?”

Margareta Hok (g. 1935) – Vakarų Vokietijos prezidento Richardo fon Vaiczekerio (Richard von Weizsäcker) biuro sekretorė, suimta apkaltinus šnipinėjimu.

BFV (Konstitucijos apsaugos tarnyba – VFR kontržvalgyba) pranešė, kad Hok dirbo Vakarų Vokietijos prezidentų administracijose nuo 1959 metų iki pat suėmimo 1985 metų rugpjūtį.

Jos vardas yra greta kelių kitų sekretorių, kurias (sekso pagalba) užverbavo KGB ir Štazi (Rytų Vokietijos žvalgyba) bendradarbiai.

Margaretą Hok išdavė KGB perbėgėlis Olegas Gordijevskis.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: prezidentą išdavusi sekretorė”

1985 metais Olegas Gordijevskis, sovietų žvalgybos rezidentas Londone, buvo iškviestas į Maskvą neva tai apdovanojimui įteikti, o iš tikrųjų tardymui, pasakoja Time korespondentas Simonas Shusteris (Simonas Šusteris). Tada O.Gordijevskis buvo nugabentas į kažkokią „jaukią sodybą Maskvos priemiestyje“. O.Gordijevskis ir kiti buvę šnipai mano: tokioje vietoje paskutines kelias savaites praleido ir Edvardas Snoudenas, paviešinęs pluoštą slaptų ir itin slaptų JAV dokumentų.

Pagal oficialią Rusijos valdžios versiją, E.Snoudenas lieka Šeremetjevo oro uosto tranzitinėje zonoje. „Bet Maskvoje mažai kas iš ekspertų ir valdininkų tiki, kad tai tiesa. Visuotinai priimta nuomonė, neoficialiai pripažinta daugumos Vakarų ir Rusijos šaltinių, skelbia: netrukus po atvykimo – jeigu ne išsyk – E.Snoudenas buvo nugabentas į patikimą vietą, esančią Rusijos vyriausybės kokios nors atšakos valdžioje“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „Ką apie E.Snoudeną mano buvęs KGB karininkas O.Gordijevskis”

oleg_gordijevskij

Olegas Gordijevskis – itin vertingas Didžiosios Britanijos agentas sovietiniame KGB.

Olegas Gordijevskis dirbo anglams 11 metų, bet 1985 metais buvo išduotas sovietinio agento iš Amerikos CŽV pusės. Paskutiniu momentu jam pavyko laimingai pabėgti iš Sovietų Sąjungos į Didžiąją Britaniją.

O.Gordijevskis mokėsi Maskvos tarptautinių santykių institute, kurį baigęs 1962 metais atėjo dirbti į KGB. Praėjęs metų parengties kursą 1963 metais O.Gordijevskis gavo KGB centriniame aparate Maskvoje pirmąją užduotį: analizuoti informaciją, gaunamą iš Vakaruose veikusių nelegalų.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: Olego Gordijevskio pabėgimas”

kolpakidi

Garsus istorikas ir leidėjas, knygos “GRU imperija“ bendraautorius Aleksandras Kolpakidis pasakoja apie šiuolaikinės literatūros, skirtos specialiųjų tarnybų temai, ypatumus.

Taip pat pateikia mažai žinomų faktų, kaip Rusijos jėgos struktūros subtiliai “bendradarbiauja” su leidyklomis, istorikais, žurnalistais, į pensiją išėjusiais žvalgybų bei kontržvalgybų veteranais.

Slaptai.lt mano, kad šis 2010-aisiais Marinos Latyševos parengtas interviu aktualumo neprarado ir šiandien. Juolab kad daugelis iš mūsų tikriausiai manome, jog sensacingų knygų rašymas apie slaptąsias tarnybas – prestižinis, pelningas ir beveik nepavojingas užsiėmimas.

Continue reading „Aleksandras Kolpakidis: “niekas nenori spausdinti knygų apie slaptąsias tarnybas””

boltun_1

Kai 2006 metais kilo skandalas dėl “šnipų akmens”, protingi žmonės kalbėjo, kad rusai prisižiūrėjo filmų apie Džeimsą Bondą, o to meto ministras pirmininkas Tonis Bleiras bevelijo viską paversti juokais.

Taip laikraštyje “The Financial Times” rašo Džonas Loidas. Bet štai Džonatanas Pauelas, premjero Tonio Bleiro administracijos vadovas, interviu BBC pareiškė, kad šnipinėjimo akmuo iš tiesų egzistuoja.

“Žinovams teko sugalvoti kitą tų įvykių versiją”, – pastebi autorius.

”Užsiimti šnipinėjimu, ypač Maskvoje, reiškė ne tiesiog kavinėje perduoti paketą arba paskambinti kuratoriui iš telefono būdelės (jeigu pasitaikė nesugedusi). Didelis žaidimas vyko naudojantis keistais įrenginiais ir keistomis operacijomis”, – pasakoja autorius.

Continue reading „Apie žvalgybininkų akmenis, rusiškus atsiminimus ir šnipų ritualus”

capman_333

Dabartinės moterys, atliekančios Matos Hari vaidmenį, turi išskirtinį bruožą, skiriantį jas nuo anų laikų vilioklių.

Šiandieninės matos hari ne tik gražios, seksualios, bet ir išsilavinusios. Jos baigusios aukštuosius mokslus, nusimano dailėje, ekonomikoje, tarptautinių santykių sferose.

Aukšto rango politikus, NATO ir Europos Sąjungos darbuotojus jos pajėgios sudominti ne vien grožiu, bet ir žiniomis, mokėjimu palaikyti prasmingą, turiningą pokalbį.

Jos stiprios, nes joms nereikia sekso, joms nereikia ilgalaikių santykių, nereikia meilės. Jas domina tik slaptosios žinios – valstybinės ir karinės paslaptys. Į lovą jos gulasi tik vardan šių tikslų.

Continue reading „Kodėl net itin atsargūs žvalgai dėl moterų pameta galvas?”

oleg_gordijevskij_komentar

Tyliai, ramiai Vokietijoje gyvenusi ir niekam iš vokiečių neužkliuvusi šeima, pasirodo, slapta tarnavo Maskvai, rinkdama žvalgybinio pobūdžio informaciją.

Tai – pirmas sykis, kai Vokietijoje, pasibaigus šaltojo karo erai, kilo tokio dydžio šnipinėjimo incidentas. 

Kaip tvirtina kai kurie vokiški leidiniai, Rusijos žvalgybai ištikimai tarnavusią šeimyną išdavė tas pats Aleksandras Potejevas, kuris Amerikos FTB (Federalinis tyrimų biuras) vadovybei pranešė apie JAV teritorijoje veikiančią nelegalų grupę su garsiąja Ana Čapman priešakyje. Vokiškasis variantas – labai panašus į amerikietiškąjį. Vokiškoji šeima greičiausiai buvo užverbuota dar KGB laikais. Į Vokietiją ji persikėlė iš Pietų Amerikos.

Continue reading „Šnipinėjimo skandalas šį kartą įsiplieskė Vokietijoje”

mata_hari-spalvota

25-erių metų laisvės atėmimo bausmė. Būtent tokio dydžio bausmės pareikalavo prokuroras, tėvynės išdavyste kaltinantis SVR (Služba vnešnej razvedki) pulkininką Aleksandrą Potejevą. A.Potejevo pavardė pradėta linčiuoti, kai paaiškėjo, jog šis aukšto rango Rusijos slaptųjų tarnybų atstovas su savo artimiausiais slapta pabėgo į JAV ir ten paprašė politinio prieglobsčio. Taigi – sėkmingai pabėgo. Bet oficialioji Maskva A.Potejevui inkriminuoja ne tik pabėgimą į Ameriką, bet ir sąmoningą, iš anksto suplanuotą išdavystę.

Būtent A.Potejevas kaltinamas Vašingtonui išdavęs Amerikos terirorijoje sėkmingai veikusią vadinamąją nelegalų grupę su Ana Čapman priešakyje. Pasak Agentura.ru portalo redaktoriaus Andrėjaus Soldatovo, A.Potejevas neabejotinai kaltas, kad Vašingtonui pavyko demaskuoti puikiai užsikonspiravusią nelegalų šnipų grupę. Žodžiu, šis perbėgėlis nenusipelnė nei pagarbos, nei užuojatos. Žvelgiant Rusijos akimis. Tačiau žurnalistas A.Soldatovas nesuvokia, kodėl šis dezertyras ir išdavikas baudžiamas itin griežtai – būtent pagal “šaltojo karo” metų įstatymus. Juk jei A.Potejevui, šiandien saugiai gyvenančiam Jungtinėse Valstijose, už akių bus skirta 25-erių metų laisvės atėmimo bausmė, vadinasi, tai bylos, jog A.Potejevo veiksmai prilyginami Olego Gordijevskio ar Viktoro Suvorovo – Rezuno pabėgimams ir išdavystėms.

Continue reading „Kodėl išdavikai vis dar teisiami pagal “šaltojo karo” laikų įstatymus?”

cherk

JAV knygynuose pakartotinai pasirodė (pirmą kartą išleista buvo 2004-aisiais metais) buvusio KGB karininko Viktoro Čerkašino prisiminimų knyga “Žvalgybos kuratorius”.

Buvusiam aukšto rango Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų karininkui memuarus parašyti padėjo JAV žurnalistas Gregoris Feiferis, kadaise dirbęs Maskvoje “Laisvosios Europos” radijo žurnalistu.

Knyga parašyta anglų kalba. Autoriai neketina jos išleisti rusų kalba. Veikalui pasirodžius rusų kalba, remiantis dabar galiojančiais Rusijos įstatymais, Maskva galėtų autorius apkaltinti valstybės paslapčių išdavimu. Bent jau tokią versiją kaip vienintelę teisingą skelbė pats V.Čerkašinas.

Viktoras Ivanovičius Čerkašinas – vienas iš tų KGB karininkų, kurie ilgokai ir sėkmingai dirbo Amerikoje – SSRS pasiuntinybėje Vašingtone. Manoma, kad būtent V.Čerkašino dėka sovietams pavyko užverbuoti du JAV specialiųjų tarnybų darbuotojus: Oldridžą Eimsą ir Robertą Hanseną.

Continue reading „Apie KGB karininko Viktoro Čerkašino memuarus “Žvalgybos kuratorius””

gordijevskij_rastrel

Viename iš karinių Maskvos apygardos teismų šiuo metu nagrinėjama į Vakarus pabėgusio aukšto rango Rusijos užsienio žvalgybos SVR (Služba vnešnej razvedki) darbuotojo Aleksandro Potejevo byla.

Kai kuriuose rusiškuose internetiniuose portaluose, pavyzdžiui, compromat.ru, rašoma, kad būtent Aleksandras Potejevas Vašingtonui išdavė Amerikoje veikusių rusų – nelegalų tinklą.

Omenyje turima būtent toji rusų nelegalų grupė, kurią Amerikos žvalgyba demaskavo praėjusiais metais ir kuriai priklausė seksualioji Rusijos žvalgybininkė Ana Čapman. Minėtoje internetinėje svetainėje žurnalistas Sergėjus Turčenko rašo, kad teismo procesas dirba “uždaru režimu”: į teismo salę neįleidžiami žurnalistai, be to, įslaptinti net visi proceso dalyviai, įskaitant teisėjus, prokurorus ir advokatus.

Continue reading „Skirtingi į Vakarus pabėgusių rusų žvalgybininkų likimai: nuo mirčių iki prabangaus gyvenimo”