Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.

Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turime tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.

Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Pateikiame keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų. 

Slaptai.lt redakcija

XXX

Į akis pirmiausia krenta J.Šveco išvados: „Įsiveržimas į Ukrainą, nunuodijimai Solsberyje, bandymas koreguoti JAV prezidento rinkimus, kurių autorius – Vladimiras Putinas, privertė Vakarus suvokti, kad „Rusiją valdo granatą rankoje laikanti beždžionė, kuri, be kita ko, dar uždėjusi leteną ir ant raudonojo atominės bombos paleidimo pulto“. Aštrus palyginimas. Bet argi kas nors drįs sakyti, jog tai – netiesa?

Į Vakarus prieš 25-erius metus pasitraukęs ir ten dabar ekonomine žvalgyba besiverčiantis J.Švecas prognozuoja: Londonas daugiau nebebus vieta, kur plaunami nešvarūs rusų oligarchų pinigai, o Vašingtonas rimtai nusprendė Europoje dislokuoti vidutinio nuotolio raketas. Tuo tarpu Ukrainos politiniam – ekonominiam – kariniam elitui svarbu kuo greičiau apsispręsrti, su kuo jis – su Vakarais ar Rusija. Ironiška, bet V.Putinas daro viską, kad Ukraina taptų pilnateise, lygiaverte Vakarų pasaulio dalimi, o Ukrainos elitu besivadinantys – kad taip nenutiktų.  

Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų skydas

Žodžiu, Vakarai rimtai galvoja, ką privalu nuveikti, kad V.Putinas daugiau nebegalėtų siautėti anapus Rusijos federacijos sienų. JAV prisiminė kadaise turėjusios galingų raketų „Peršing“, kurių naujausias modifikacijas ji galėtų be didelio vargu sustatyti Europoje, kuo arčiau Maskvos. Amerikos prezidentas Donaldas Trampas jau pareiškė besitraukiantis iš Sutarties dėl vidutinio ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Dabar mes matome istorinę akimirką, mano J.Švecas, kai Vašingtono požiūris į Kremlių kardinaliai keičiasi. Karinis – politinis amerikiečių elitas suprato, kad bendraudami su V.Putinu bendrauja su bepročiu, kuris dar – ir patologinis melagis.

Amerikiečiai jau suvokia, jog santykius su V.Putinu konstruoti būtina taip, kad ir idotui būtų visiškai aišku: „Rusija bus sunaikinta kur kas anksčiau, nei rusiškos atominės raketos atlėks iki Kalifornijos ar Floridos“.

Štai kodėl Baltieji rūmai prisiminė vidutiniojo nuotolio raketas, kurios iki Maskvos galėtų atskriti greičiau nei per 10 ar 12 minučių. Dabar naujosios „peršingų“ modifikacijo dar galingesnės: raketos iki Maskvos galėtų atskristi ir greičiau nei per 10 minučių.

2018-ųjų spalio mėnesį D.Trampas pareiškė vienašališkai nutraukiantis sutartį dėl vidutiniojo ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo (tarp JAV ir SSRS ji buvo pasirašyta 1987 metais). Remiantis D.Trampo žodžiais, Amerikai nusibodo būti vienintele šalimi, kuri sutarties laikėsi.

Amerikiečių žingsnis dėl raketų dislokavimo – būtinas, neišvengiamas. Tai užtaisyto pistoleto vamzdžio pridėjimas prie bepročio smilkinio. Juk beprotį tramdyti būtina, nes beprotis tirtino, esą Ameriką gali paversti radioaktyvių pelenų sąvartynu, gyrėsi turįs ginklų – stebuklų.

J.Švecas mano, kad su V.Putinu daugiau niekas nesiruošia derėtis. JAV skubiai pasigamins vidutiniojo nuotolio raketų, greičiausiai – viršgarsinių, ir išdėstys jas kuo arčiau Maskvos. Ir tada konkrečiai nurodys, iki kurios linijos Kremliaus idiotas gali ardytis. Tokio griežtumo tikslas – atmušti V.Putinui norą šiukšlinti už Rusijos federacijos sienos ribų.

Solsberyje atsiskleidė V.Putino kvailumas ir nekompetencija

Solsberyje nutiko ne incidentas, o išpuolis prieš atominį ginklą turinčią NATO valstybę. Prieš Didžiąją Britaniją buvo panaudotas ne šiaip sau ginklas, o masinio naikinimo ginklas, kurį draudžia visos tarptautinės konvencijos. Kremlius visuomet stengėsi susidoroti su į Vakarus pabėgusiais savo slaptųjų tarnybų atstovais. Ryškiausias pavyzdys – Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas radioaktyviuoju poloniu. Bet Vakarų kantrybės taurę perpildžiusiu lašu tapo būtent įvykiai Solsberyje. Solsberio nelaimė parodė, kad tai – V.Putino sukurta operacija. Jis ne tik slėpė jos įgyvendintojus, bet, greičiausiai, asmeniškai operacijai ir vadovavo. Gal net sugalvojo. Ir tuo pačiu pademonstravo savo kvailumą bei nekompetenciją.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

O juk į Vakarus pabėgusio agento Skripalio nunuodijimas turėjo tapti pavyzdine – parodomąja operacija, pademonstruoti V.Putino sukurptų specialiųjų tarnybų profesionalumą, puikia dovana 100 metų jubiliejų švenčiančiai GRU.

Bet taip nenutiko. Ir negalėjo taip nutikti. Nes V.Putinas patikėjo specialiųjų tarnybų kūrimą savo asmens sargybiniui. Turimas omenyje ne Viktoras Zolotovas, o ponas Aleksejus Diuminas, dabartinis Tulos srities gbernatorius, nuo 1999 iki 2007-ųjų vadovavęs asmeninei V.Putino apsaugai.

Bet, pasak J.Šveco, tik visiškas idiotas gali savo asmens sargybiniui patikėti slaptųjų tarnybų kūrimą. Asmens sargybiniai Rusijoje – specifinis kontingentas. Tai – poną aptarnaujantis personalas. Ten svarbiausia – įsiteikti. Dar iki šiol egzistuoja juokelis: „nenutaisykite labai protingo veido, jūs juk – karininkas“. Ši tradicija atkeliavo dar iš 1980-ųjų, kai SSRS valdė seniai, o juos saugojančiųjų svarbiausias uždainys buvo savo „objektus“ suspėt laiku pasodinti ant klozeto tualete, o paskui sėkmingai – nukelti, aprengti.

V.Putinui valdant asmens sargybiniai tapo žymiai svarbesni nei Brežnevo, Kosygino, Černenkos laikais, jiems patikėtos sudėtingesnės nei iki tol užduotys. Bet vis tik ne pačios svarbiausios. Kitaip ir būti negalėjo. Juk V. Putinas, dirbdamas Anatolijaus Sobčako padėjėju, taip pat buvo ir asmens sargybinis, ir aptarnaujantis personalas tuo pačiu metu – nešiojo A. Sobčako lagaminus, pirkdavo sumuštinius.

Taigi V. Putinas, nusižengdamas logikai ir nerašytoms taisyklėms bei sveikam protui, savo asmens sargybiniui patikėjo svarbią užduotį – sukurti specialiąsias pajėgas. Pirmą kartą jos atliko užduotį 2014-aisiais – iš Ukrainos slapta ir saugiai išvežė Viktorą Janukovičių.

Bet V. Janukovičiaus išgelbėjimas – nesudėtinga operacija. Kažkur Ukrainos stepėje nusileido sraigtasparnis ir paėmė privažiavusį V. Janukovičių. Štai ir visas sudėtingumas omenyje turint dar ir aplinkybę, jog Ukraina tuomet neturėjo nei normalios kariuomenės, nei normalios žvalgybos. Galų gale tai – nepalyginama su Oto Skorcenio atlikta operacija, kai iš arešto buvo išlaisvintas Benito Musolinis. Žiema, kalnai, pilis, saugoma italų kariškių. Bet Oto Skorcenis sugebėjo išlaisvinti Italijos diktatorių.

Taigi po sėkmingos opeacijos išlaisvinant V. Janukovičių ponas V. Putinas greičiausiai nusprendė šias pajėgas panaudoti užsienyje.

Išbandymas tikruose Vakaruose

Matyt, būtent po sėkmingo V.Janukovičiaus išgelbėjimo V.Putinas nusprendė – kodėl šių pajėgų neišbandžius tikrame užsienyje? Bet V. Putinas greičiausiai pamiršo, kaip 1960-aisiais sukurtos specialiosios – diversinės pajėgos, kurių užduotis – veikti užsienyje, 1971-aisiais buvo demaskuotos. Tai nutiko tuomet, kai į Londoną perbėgo KGB darbuotojas Olegas Lialinas, vadovavęs slaptam „V“ skyriui, kurio užduotis – rengti diversijas Amerikoje ir Vakarų Europoje. Tiek britus, tiek jų sąjungininkus sukretė tai, ką jiems papasakojo KGB dezertytas O.Lialinas. Vakarai nesitikėjo, kad SSRS planavo ir ruošė diversines operacijas ir teroristinius aktus Europoje planuojamo Trečiojo pasaulinio karo išvakarėse. Londonas, Vašingtonas, Berlynas, Roma, Madridas, Paryžius nė neįsivaizdavo, kad Vakaruose užsimaskavę agentai išaušus X valandai privalėjo pradėt rengti mirtį ir paniką nešančias operacijas – pavyzdžiui, paskandinti Londono metro arba nužudyti dešimtis britų politikų ir ministrų…

Olegas Lialinas

Kad britų kontržvalgyba sužinojo apie slaptąjį „V“ skyrių – didelė sovietų žvalgybos nesėkmė. Britai iš karto išsiuntė iš šalies dešimtis rusų diplomatais apsimetusių žvalgų, dešimtis tikrų diplomatų, o tuos, kurie liko, sėkė juos 24 vaalandas per parą taip atidžiai, kad nepastebėti jie net krustelėti nepajėgė. Ir SSRS vadovai nusprendė panaikinti šį skyrių, juolab kad tuo metu jau Maskva jautė, kad reikia su Vakarais bendrauti draugiškai, nes kitaip nieko gero nebus.

Boriso Jelcino laikais tokių specialiųjų pajėgų likimas susiklostė ne itin joms palankiai. J.Švecas mano, kad B.Jelcinas bijojo KGB – FSB. Jis nenorėjo jų visiškai sužlugdyti, bet siekė joms nuleisti kraujo, kad jos nebūtų labai pavojingos. Būtent todėl V.Putiną ir paskyrė vadovauti slaptosioms tarnyboms – kad jos nebūtų stiprios. Ir V.Putinas šią užduotį atliko. Kad Rusijos žvalgyba nėra stipri, įrodo jų įgyvendinta operacija Solsberyje (britai nesunkiai išsiaiškino, ne tik kaip ji atlikta, bet ir kas konkrečiai atliko juodą darbą).

Pinigai

Kodėl tada britai leido Londoną paversti rusiškų nešvarių pinigų plovykla?

Po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija nusprendė tapti pasauliniu finansiniu centru. Ir juo tapo, nes nežiūrėjo į pinigų kilmę. Priimdavo ir nusikalstamu būdu uždirbtus pinigus, ir net krauju suteptus. Jie nekreipė dėmesio, kas tikrasis milijardų šeimininkas – mafija ar KGB darbuotojas. Vadovavosi principu „pinigai nekvepia“.

Londono bankininkai gyrėsi: prieš dešimt metų mes gyvenome iš to, kad aptarnavome Artimųjų Rytų šeichų pinigus, šiandien gyvename rusų oligarchų dėka, o artimiausiu metu sočiai gyvensime naudodamiesi kinų milijardierių pinigais. Štai tokia ciniška politika.

Koks skirtumas tarp Litvinenkos ir Skripalio atvejų

Taip, Londonas nenorėjo rimtai tirti Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo. A.Litvinenka mirė 2006 metų lapkričio 23-iąją. Paskutiniąsias tris savaites jis praleido ligoninėje. Britų gydytojai niekaip nepajėgė nustatyti, kokia medžiaga jis nunuodytas. Tik paskutinėmis valandomis pavyko nustatyti, jog negalavimų priežastis yra radioaktyvusis Polinis – 210. Tiems britams, kurie teiravosi J.Šveco patarimo, šis atsakė: jei nenorite sulaukti naujų išpuolių, už A.Litvinenkos nužudymą reikia, vaizdžiai tariant, atkeršyti. Pati geriausia prevencinė priemonė – kad Kremlius žinotų, jog už viską reikės brangiai sumokėti. Jei už A.Litvinenkos mirtį Rusija liks nenubasta, ateityje bus tik dar blogiau. Bet britai vis tik tą bylą siekė užmiršti, kad nenukentėtų verslo santykiai.

Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos

Tik dabar, po įvykių Solsberyje, oficialusis Londonas suprato padaręs strateginę klaidą. Tiek Londonas, tiek Vašingtonas padarė išvadą, kad šiandieninis Kremliaus šeimininkas supranta tik jėgos kalbą. Džentelmeniškai su juo šnekučiuotis nėra jokios prasmės.

Tikrai pamišęs ar tik apsimeta?

Beje, analizuodamas V.Putino elgesį J.Šecas prisiminė įdomų pavyzdį. Kadaise JAV prezidentui Niksonui apsimesti lengvai pamišusiu asmeniu, pasiryžusiu pradėti atominį karą, patarė tuometinis Baltųjų rūmų patarėjas Henris Kisendžeris. Sovietų sąjungos ambasadoriui JAV ponui Anatolijui Dobryninui buvo pamėtėta informacija, esą Niksonas truputį pamišęs, nepajėgus adekvačiai vertinti įvykių. Tai reiškia, kad jis linkęs pradėti atominį karą, jei Maskva nepadarys nuolaidų. Ir Kremlius išsigado, SSRS vadovai sutiko daryti kompromisus. Štai tokiu keistu būdu JAV priverstė rusus sėstis prie derybų stalo – atsitraukti.

Galima numanyti, kad šią Kisos (Henrio Kisendžerio pravardė KGB struktūrose) pamėtėtą strategiją dabar prieš Vakarus naudoja V.Putinas. Jis apsimeta norįs ir galįs pradėti atominį karą, jei Vašingtonas nesutiks su jo žaidimo taisyklėmis.

Solsberio pamokos

Atsakinėdamas į Gordonua.com žurnalistės N.Dvali klausimus J.Švecas pabrėžia, jog Vakarai perprato Kremliaus taktiką. Dabar Vakarai supranta, kad jų derybininkai – rimti idiotai. O pats vyriausiasis idiotas – V.Putinas. Juk jis ne tik leido savo žvalgams siautėti Solsberyje nesusikūrus bent kiek į tiesą panašesnio alibi, bet ir privertė juos pasirodyti televizijos ekranuose. Taigi Solsberyje nevykusiai nunuodijimo peraciją surengę GRU agentai ne tik „apsišvietė“ miesto stebėjimo kamerose, bet ir buvo priversti grįžę į Rusiją televizijoms duoti inteviu, ką gi jie veikė tame ūkanotame britų mieste.

Keisčiausia, kad jie papasakojo labai neįtikinamą, visiškai nelogišką versiją, ko gi jie buvo nusidanginę į tą miestą, kodėl buvo užfiksuoti prie Skripalio namų. Žodžiu, operacija sužlugo du kartus: pirmą, kai kai Londono kontržvalgyba išsiaiškino, kas vykdytojai; antrą sykį, kai V.Putinas liepė demaskuotiems agentams nemokšiškai, neįtikinamai teisintis televizijos ekranuose (reikėjo parinkti žymiai įtikinamesnę legendą, kuri panaši į tiesą arba kurios niekaip nepatikrisni).

Šis žlugimas parodė, koks kvailas V.Putinas ir jo sukurptos žvalgybos. Beje, jau nunuodijus A.Litvinenką Vakarai turėjo perprasti, koks tikrasis rusų žvalgybininkų neprofesionalumo lygis: juk radioaktyviuoju poloniu buvo paženklinta pusė Londono. Bet Solsberyje atlikta operacija pademonstravo, kad V.Putinas ne tik kvailai elgiasi, bet dar ir nesupranta, kad kvailai elgiasi.

Taip nutinka todėl, kad, pasak J.Šveco, V.Putinas niekas nebuvo rimtas žvalgybininkas, o tai, kad  į žvalgybos vadovus ėmė skirti savo buvusius asmens sargybinius, dar labiau sutvirtina nuomonę apie rusiškų žvalgybų nekompetenciją.

Didžiausia bėda ta, kad V.Putinas nesuvokia, kokias neigiamas pasekmes sukelia jo neva drąsūs, akiplėšiški žingsniai. Jis manė truputį pakvailioti Solsberyje, o paaiškėjo, kad jis surengė masinio naikinimo ginklo ataką prieš NATO valstybę, beje, disponuojančią atominiu ginklu.

Didžiosios Britanijos prokurorai šiems rusams pareiškė kaltinimus dėl Skripalių apnuodijimo. EPA-ELTA nuotr.

V.Putinas, tik pats V.Putinas kaltas, kad Rusijos žvalgyboms suduotas toks smūgis. Dar iki V.Putino pareiškimo, kad tie du įtariemieji patys paaiškins „Russian today“, kodėl važiavo į Solsberį, Kremlius galėjo šią istoriją užtušuoti. Bet po to, kai pats V.Putinas liepė duoti teleizijoms interviu, – žalos jau nebebuvo galima pataisyti. Juk kvailesnės legendos, kodėl jie ten važiavo, nesugalvosi. Gal V.Putinas nežinojo, kad parinkta tokia nesąmonė. Bet jam reikėjo pačiam išsiaiškinti, kokią legendą jie žada paskelbti. Tik jei jis išklausė legendą ir nesuprato, kokia ji kvaila ir primityvi, –  tai dar baisiau.

Dar nežinia, kad labiau pakenkė Rusijos žvalgybai – Sergejus Skripalis ar Vladimiras Putinas.

Tai – tik žiupsnelis minčių, kurios atėjo skaitant J.Šveco lapkričio 15-osios dienos komentarą.

2018.11.19; 12:43

gordijevskij_rastrel

Viename iš karinių Maskvos apygardos teismų šiuo metu nagrinėjama į Vakarus pabėgusio aukšto rango Rusijos užsienio žvalgybos SVR (Služba vnešnej razvedki) darbuotojo Aleksandro Potejevo byla.

Kai kuriuose rusiškuose internetiniuose portaluose, pavyzdžiui, compromat.ru, rašoma, kad būtent Aleksandras Potejevas Vašingtonui išdavė Amerikoje veikusių rusų – nelegalų tinklą.

Omenyje turima būtent toji rusų nelegalų grupė, kurią Amerikos žvalgyba demaskavo praėjusiais metais ir kuriai priklausė seksualioji Rusijos žvalgybininkė Ana Čapman. Minėtoje internetinėje svetainėje žurnalistas Sergėjus Turčenko rašo, kad teismo procesas dirba “uždaru režimu”: į teismo salę neįleidžiami žurnalistai, be to, įslaptinti net visi proceso dalyviai, įskaitant teisėjus, prokurorus ir advokatus.

Continue reading „Skirtingi į Vakarus pabėgusių rusų žvalgybininkų likimai: nuo mirčių iki prabangaus gyvenimo”