optimizmas

Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar gali būti dar blogiau? Liaudies išmintis byloja, kad niekados nėra taip blogai, jog negalėtų būti dar blogiau. O patys išmintingiausi sako štai taip: nėra ko nusiminti, bus blogiau. Esą dar ne laikas raudoti, ogi džiaukis tuo, ką dabar turi, vertink dabartį kaip didžiausią dovaną, nes greitai gali netekti net tų paprasčiausių patogumų, kuriuos laikei savaime suprantamais dalykais.

Andai sapnavau, kad prasidėjo pasaulio pabaiga. Vis tik labai nusigandau tik tada, kai ryte perskaičiau Palmyros horoskopą, skelbiantį, jog tos nakties visi sapnai išsipildo. Sunku papasakoti tai, koks jaučiausi tąsyk prislėgtas nerimo, nusiminęs, vaikščiojau panarinęs galvą, nes baisiai graužė sąžinę dėl to, kad galiu užtraukti nelaimę visai žmonijai kaip pasaulio pabaigos užkratas.

Tačiau ir toliau smagiai bėgo dienos, pasaulis nesibaigė, atsigavau ir aš, nusprendęs, kad mano blogieji sapnai nesipildo, tiesą sakant, kaip ir gerieji. Sunku buvo susitūrėti nepasigyrus kiekvienam sutiktajam, kad mano košmarai neįtakoja pasaulio likimo, nuo mano sapnų pasaulis dar nepražus. Kitas dalykas, kad žmonės kraipydavo galvas kažko nesupratę. Žmonėms apskritai būdinga nesuprasti, jie daug dalykų nesupranta, kol gyvi vaikšto šalia vienas kito, tik perskaitę užrašus kapinėse ant antkapių, kartais ima ir pajunta tai, kaip kažkokia mintis šovė į galvą. Ketinau prašyti savo artimųjų, kad ant mano antkapio būtų iškaltas paauksuotas užrašas: „Čia ilsisi žmogus, kuris neužtraukė pasauliui pabaigos“. Tačiau dabar jau nesu toks tikras nei dėl pasaulio, nei dėl savęs paties.

Kitas pasakys, kad šioje keblioje situacijoje turėtume vengti niūrių minčių, juolab nedora yra skleisti panikos nuotaikas. Dabar – priešingai – turėtume paremti vienas kitą dar ir morališkai, palaikyti užkilusį ūpą aukščiausiame taške, neleisti sau ir kitiems nusiridenti į apačią dvasiškai. Kaip sako rusai, geriau yra kristi į purvą nosimis nei leisti nusmukti dvasia.

Dvasios stiprybės palaikymui pravartu būtų mums visiems rytais išeiti į balkoną ir paploti sau patiems, audringai paploti! Nusipelnėme tokios pagarbos, niekas neturi teisės tuo suabejoti! O jeigu ir mūsų tarpe – neduokDie! – atsiras vienas kitas sunkios dvasios užkrato platintojas, užsilikęs nuo kadais kadės pesimistas, prie kiekvieno likutinio pesimisto reikės pristatyti po du optimistus su civiliniais rūbais. Galop apsipirkti dabar maisto parduotuvėse turėtų būti leista tik su optimisto pažymėjimu, be to, už tiek, kiek esate sukaupęs optimisto taškų.

Optimizmas. Slaptai.lt nuotr.

Kalbėjome apie tai, kaip būtų galima pakelti nuotaiką gyviesiems, tačiau drauge aš noriu paguosti ir nuraminti mirusiuosius: jums vis dėlto pasisekė, nes neteko matyti to, kaip antai išlaisvintoje Tėvynėje prasikala ir jau kelia į viršų galvelę gražiai sužaliavęs policinės valstybės daigelis!

Kai aplink - vieni pesimistai
Kai aplink – vieni pesimistai

Buvęs policininkas, dabar vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis grįžtančius tėvynainius pavadino nežmonėmis. O kas čia tokio, – klausiate, – sudėtinga padėtis šalyje, be to, pats laikas būtų pradėti pratintis prie policinės valstybės žargono.   

Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis pranešė apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais https://slaptai.lt/g-landsbergis-praso-vsd-vadovo-placiau-paaiskinti-ketinima-fiksuoti-visus-neigiamus-pasisakymus/. Kalbėti nebus uždrausta, gražūs pasisakymai apie valdžią bus net paskatinami dovanėlėmis, tačiau jau dabar, parengiamojoje policinės valstybės stadijoje, yra rekomenduojama kritinius savo pastebėjimus išsakyti į giliai iškastą duobę, po to pasistengiant užkasti ją ir prislėgti dideliu akmeniu, kad pilietinio sąmoningumo žodis neprasisunktų.

                                  X X X

                                  N mieste

                                  besibaigiant nakčiai

                                  kaskart surenkami neatpažinti lavonai

                                  ir išvežiojami į

                                  labirinto

                                  gilumą

 

                                  gerai neišryškintame dar fone

                                  rikiuote pasirodžiusio tarnybos mašinos

                                  drėkina gausybės asfaltą

                                  (kliūna net žolei!)

                                  nuplauna

                                  užaugusius nelygumus

                                  ir

                                  netrukus

                                  trotuarais

                                  pabyra

                                  gyvieji

                                  žinduoliai

                                  vyrai

                                  kartais

                                  vaikai

                                  dažniausiai

                                  moterys

                           (Bus daugiau)

2020.03.28; 14:27

Aktualijos

Standartinės „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, pasitikėjimas Europos Sąjunga tarp europiečių išlieka stabilus ir siekia 42 proc. Labiausiai ES – 65 proc. – pasitikima Lietuvoje. Net septyniolikoje valstybių narių ES pasitiki dauguma respondentų.

Lietuvoje į Europos Sąjungos ateitį optimistiškai žiūri 71 proc. apklaustųjų, ES – 58 proc. Optimistiškai ES ateitis vertinama visose ES valstybėse narėse, išskyrus Graikiją (59 proc. „pesimistų“ ir 37 proc. „optimistų“) ir Prancūziją (51 proc. „pesimistų“ ir 46 proc. „optimistų“). 

Tyrimas atskleidė, kad šiuo metu savo gyvenimu patenkinti 73 proc. Lietuvos gyventojų. Šiuo rodikliu Lietuva vis dar atsilieka nuo visų artimiausių kaimynių: Lenkijoje yra 89 proc. patenkintų gyvenimu piliečių, Estijoje – 86 proc., Latvijoje – 77 proc. Mažiau nei Lietuvoje patenkintų gyvenimu piliečių yra Bulgarijoje, Graikijoje, Italijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje. Tradiciškai labiausiai patenkinti gyvenimu yra Skandinavijos šalių, Airijos ir Nyderlandų piliečiai: daugiau nei 95 proc. apklaustųjų. 

Lietuvos gyventojų lūkesčiai dėl artimiausių 12 mėnesių, susiję su asmeniniu gyvenimu ir šalies ekonomikos padėtimi, skiriasi. Manančių, kad artimiausi 12 mėnesių bus geresni tiek apskritai, tiek šeimos finansiniu požiūriu, per pastaruosius metus padaugėjo 3 procentiniais punktais (p. p.) ir siekia atitinkamai 28 proc. ir 24 proc. Tačiau manančių, kad artimiausiu metu pagerės šalies ekonominė būklė, skaičius sumažėjo 4 p. p. ir šiuo metu siekia 17 proc. Pastarasis rodiklis yra žemiausias nuo 2009 m. rudens.

Paprašyti įvardyti, su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria Lietuva, 56 proc. respondentų Lietuvoje nurodė infliaciją. Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2017 metais, infliacijos, kaip didžiausios problemos, su kuria susiduria šalis, svarba sumažėjo 9 p. p. Toliau pagal svarbą sąraše rikiuojasi taip pat su ekonomika ir gyvenimo lygiu susijusios sritys: mokesčiai (21 proc.), sveikatos bei socialinė apsauga ir pensijos (po 19 proc.). 

Paklausti apie svarbiausias problemas, su kuriomis susiduria visa ES, tiek Lietuvos, tiek ES piliečiai pirmiausia minėjo dvi: imigraciją (42 proc. lietuvių ir 40 proc. europiečių) bei terorizmą (35 proc. lietuvių ir 20 proc. europiečių). Trečioje vietoje, Lietuvos respondentų vertinimu, yra didėjančios kainos, infliacija bei pragyvenimo kaina (16 proc.). Europiečiams trečia didžiausia problema yra valstybių narių viešieji finansai (19 proc.). Lietuvoje tai problema laiko 11 proc. gyventojų.

Taip pat buvo tiriamas gyventojų požiūris į melagingą informaciją. 62 proc. Lietuvos ir 68 proc. ES piliečių nurodė, kad su melaginga informacija susiduria dažnai. Dar daugiau taip manančių yra Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje: 80 proc. ar net daugiau. Mažiausiai taip manančių yra Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Bulgarijoje, tačiau ir šiose šalyse rodiklis viršija 50 proc. Taip pat didžioji dauguma (daugiau nei 70 proc.) apklaustųjų tiek Lietuvoje, tiek Europoje mano, kad melagingos naujienos yra problema šaliai ir demokratijai apskritai.

Atsakydami į klausimą, kokiais informacijos šaltiniais labiausiai pasitiki, ir Lietuvos piliečiai, ir visi europiečiai nurodė radiją ir televiziją: Lietuvoje jais pasitiki atitinkamai 58 proc. ir 56 proc. apklaustųjų, o visoje ES – 59 proc. ir 50 proc. Beveik pusė visų apklaustųjų Lietuvoje ir ES pasitiki spauda. Internetu pasitiki 43 proc. Lietuvos piliečių ir 32 proc. europiečių. Tuo tarpu socialiniais tinklais pasitiki 29 proc. respondentų Lietuvoje ir 19 proc. visoje ES. 

„Eurobarometro“ apklausa atlikta 2018 m. lapkričio mėnesį visose 28 Europos Sąjungos valstybėse narėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.05; 10:00
Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Gyvenant pasaulyje, kurio viena iš pagrindinių statybinių medžiagų yra plastmasė, žmogus anksčiau ar vėliau pasiilgsta tikrų dalykų, tikroviškų gestų, reljefiškos realybės spalvų, vėjo atpučiamų kvapų iš neišgalvoto pasaulio.

Andai Justinas  Marcinkevičius rašė: Paprasčiausiai pasiilgau arklio/ jo protingų ir gerų akių./ Norisi kažką sunkaus pavalkiot/ arba šiaip – pasiganyt sykiu.

Štai dabar ir prisipažinsiu, kad viešojoje erdvėje labiausiai ilgiuosi Arvydo Šliogerio (nieko nesakykite, dėl garsiausiojo Lietuvos filosofo sugretinimo su arkliu mano sąžinė nėra rami), kurio interviu TV, radijo programose ir interneto spaudoje aktualiais nūdienos klausimais beveik visados primindavo labai aitraus prieskonio padulkenimą, išties kažką   panašaus į papipirinimą, suteikiantį žiniasklaidos patiekalui tam tikrą pikantiškumą. Tikriausiai negalima pernelyg piktnaudžiauti kulinariniais palyginimais, tačiau tiesa yra tokia, jog A. Šliogerio atsakymais į žurnalistų klausimus galima mėgautis, o tam tikra prasme – čia sukuriama proga žiniasklaidos produkto vartotojui išbandyti savojo skonio sugebėjimus priimant (nepriimant) užaštrintą žaismingumą ir paradoksų keblumą. Neretai profesorius savo mintis išsakydavo labai drastiškai, o tai, žinoma, yra geras būdas pažadinti apsnūdusią publiką.

Kita vertus, aš čia nesiruošiu nei šio žinomo žmogaus pergirti, nei tuo labiau supeikti, toliau, skaitytojui leidus, atkreipdamas dėmesį tik į minimo filosofo raiškos viešojoje erdvėje tariamą prieštaringumą, kai anksčiau ne kartą išsakęs sutirštintos konsistencijos kritines pastabas mūsų politinės sistemos atžvilgiu, išviešinęs savo rezignaciją, kitą kartą profesorius jau įkvėptai ragina tapti beatodairiškais optimistais.

Paspartintos nuotaikų kaitos fenomenu tokio neva ambivalentiškumo nepaaiškinsi. Kaip atrodo, tam tikros dviprasmybės šioje vietoje neįmanoma išvengti iš principo, nes, – ilgiau pagalvoję – visi dėl to sutiktume, – kritikuojantis gyvenimo negeroves žmogus, besipriešinantis blogybėms ir tokiu pagrindu pats įsiveliantis į politines batalijas pilietis, turi būti optimistas aukščiausiu laipsniu, t. y. žmogumi, kuris tiki, jog viską galų gale galima pakeisti į gerą.

Kitu atveju nebūtų verta burnos nė aušinti… Žinia, ne kiekvienas politikas iš pašaukimo išpažįsta tokį pasitikėjimą gera dalykų prigimtimi, nes ir pati politika pagal apibrėžimą yra ne tikėjimo porūšis, o kova dėl valdžios, dažnai suprantamos kaip savitikslis orientyras.

Savo ruožtu kovoje dėl valdžios kaip savaiminės vertybės sugebėjimas išnaudoti kito žmogaus ydas, silpnybes ir baimes, t. y. mokėjimas aktualizuoti blogį neretai yra veiklos sėkmės sąlyga. Kita vertus, šio teiginio apie tikintį pesimistą negalima apversti, t. y. būtų klaida manyti, jog viešai išpažįstantis optimizmą žmogus visados tokiu būdu tik maskuoja savo netikėjimą, juodžiausią neviltį.

Tiesą sakant, siekiant didesnio aiškumo temos požiūriu, klausimą reikia kelti daug radikaliau, išplėtojant jį iki kraštutinio taško, maksimaliai, o tai reiškia, nebijant suabejoti dėl to, ar tokių nusiteikimų kaip optimizmas ir pesimizmas įvardijimas iš principo gali tapti politologinėm kategorijom, ar legalus čia dalykas yra išlikę ideokratiniai refleksai, ar nėra taip, jog bandymas moralizuoti šia tema tik dar labiau užpainioja reikalo esmę?

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sovietmečio kalambūras ,,eina pesimistas, o iš paskos du optimistai su civiliais rūbais” savaip primena, jog optimizmas šioje epochoje buvo privaloma dorybė. Demokratinė visuomenė turi visai kitus orientyrus, tačiau ir mūsų laikais neretai yra bandoma sugėdyti oponentą dėl to, jog  anas esą nepakankamai džiaugiasi šalies laimėjimais, naryste NATO ir ES, nepriklausomu valstybės būviu, demokratine tvarka. Taigi tarsi ir privalomu dalyku tampa džiugesio labiau ar menkiau išplėtotu pavidalu demonstravimo ritualai, lygiai tiesa yra tai, jog ir modernioje visuomenėje kritika yra toleruojama tik iki tam tikro laipsnio, bandant įskiepyti ribos, kurios nevalia peržengti, pojūtį.

Tačiau leiskite pabandyti įsijausti į žmogaus, nesugebėjusio maksimaliai nudžiugti, naštą, kartu atkreipiant dėmesį į tas aplinkybes, kurios iš dalies pateisina jo skepticizmą, legaliu dalyku leidžia laikyti tuos negatyvius išgyvenimus, dėl kurių jautresnė būtybė patiria dvigubą diskomfortą, nes be visa ko dar pradeda gėdytis pats savęs ir tokiu būdu visiškai susipainioja frustracijos prieštarose.

Ieškant labiau subalansuoto įvardijimo, temos esmės klausimą galima suformuluoti taip: kokios gi yra plačiai mūsų dabarties visuomenėje suvešėjusio NESMAGUMO šaknys?

Čia nesiruošiu minėti atskirų pavyzdžių, nes šiuo atveju ne nuoseklus išskaičiavimas ir iliustracijų gausa leidžia pajusti tikrąją problemos apimtį. Kita vertus, tik prabėgomis užsiminsiu apie tokias sistemines nelaimes kaip sveikatos apsaugos (ne)pertvarkymas ir vadinamoji  aukštojo mokslo reforma. Džiaugtis čia iš tiesų nėra kaip, o optimizmą galima išsaugoti iš esmės tik vieninteliu būdu, t. y. prisimenant jau seniai atrastą šūkį: nėr ko nusiminti, bus dar blogiau!

Iš tiesų taip ir bus, jeigu nesukaupsime valios esminių permainų labui. Dumblinos pelkės burbuliavimo ir rūgimo energija šiandien yra vos ne vienintelis energijos tipas, palaikantis sveikatos apsaugos sferos gyvybingumą, o universitetų dedamas pastangas išgyventi, mažėjant studentų skaičiui, toli gražu neturime jokio preteksto pavadinti reforma.

Kita vertus, neduokdie Lietuvoje susidurti su teisėsauga. Tuomet, žmogau, suprasi, kad esi visiškai nesaugus, beteisis, mažareikšmis, taip nuotaiką gali susigadinti visam gyvenimui.

Čia paminėtos sferos yra labai svarbios užtikrinant žmogaus gyvenimo kokybę. Tačiau nepalieka įspūdis, jog pats svarbiausias temos požiūriu dalykas vis dar nenusistovi, neužsifiksuoja ir pastoviai prasprūsta pro akis. Nepalieka įspūdis, jog kažkas yra ne taip(tokį išsireiškimą  vartodavo vienas a. a. bičiulis tuo atveju, kai neaiškus nerimas pasiekdavo aukščiausią tašką) mūsų gyvenime labiau esmiškai, labiau fundamentalia prasme nei tos ar kitos sferos patologija.

Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo man, širdį graužia, nesmagumą pastoviai augina daugiau ar mažiau įsisąmonintas (kartais krebždantis tik pasąmonės kertelėje) žinojimas, jog kažkas pavogė laisvės paslaptį. Taip leiskite įvardyti tą situaciją, kai visa laisvės metafizika, visi gražiausi ir doriausi nepriklausomybės  siekio lozungai grupelės žmonių yra pavartojami savanaudiškų, neretai kraštutinai egoistinių, net nusikaltėliškų interesų įtvirtinimui. Tokie žmonės dar yra linkę pamokyti gražaus elgesio taisyklių ir nepraleis progos nepapriekaištavę dėl nesugebėjimo mąstyti valstybiškai arba patriotizmo stokos. Nesmagu, kai šitaip…

Savo ruožtu nesmagumas dėl šiandienos nesuponuoja vakarykštės dienos ilgesio. Kaip atrodo man, pats laisvės ir okupacijos laikotarpių pastovus lyginimas yra labai dviprasmiškas veiksmas, nes laisvė yra vertinga ne dėl palyginimo, o savaime, ne sąlygine, o absoliučia prasme.

2018.08.30; 13:37

kubilius_stovi_1
Aktualijos

Kadangi Lietuva eina tolesnio degradavimo keliu ir niekas iš politinių jėgų net nebando sustabdyti šio ritimosi žemyn, tai noriu suteikti daugiau informacijos apie tai, ką galima padaryti, kad pasuktume šituos griovimo procesus priešinga linkme.

Piliečiai, matydami, kad tai gali baigtis šiai šaliai visiškai tragiškai, griebiasi įvairiausių priemonių: vieni, nematydami jokių būdų, kaip galima pakeisti situaciją Lietuvoje, išvažiuoja laimės ieškoti į kitas pasaulio šalis, kiti gi kuria visuomenines organizacijas (ir viena iš žymesnių yra Tautos Ateities Forumas), bando gėdyti vyriausybę, seimą, partijas, bet, deja, viskas lieka, kaip buvę. Treti jau aiškiai kalba apie revoliuciją, nes nemato būdų, kaip būtų galima pakeisti taikiu būdu.

Continue reading „Premjero Andriaus Kubiliaus avantiūrizmas” →