„Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja“ (Apr 19, 11) 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gerbiami Lietuvos Vyskupai, Broliai Kunigai, mūsų Tėvynės geros valios žmonės, šias Apreiškimo Apaštalui Jonui eilutes nuoširdus katalikas ir karštas Lietuvos patriotas Oskaras Milašius (1877 – 1939), kaip manoma, turėjęs mistinių dovanų, sunkiais mūsų Tėvynei laikais aiškino kaip viltingą ženklą, kad Apokalipsės minimas Šviesos raitelis, Dievo Sūnus, istorijos lėmimu yra vaizduojamas lietuvių tautinės  ir valstybinės tapatybės simbolyje – Vyčio herbe. Milašiui tai reiškė patvirtinimą, kad, nepaisant didelių sukrėtimų ir netekčių, Apvaizdos globa neapleis Lietuvos.

Galime poeto įžvalgą priimti kaip nuorodą tautos gyvenimo dvasinei krypčiai, galime laikyti tiktai gražia meninės vaizduotės išraiška. Visais atvejais turėtume džiaugtis, kad mūsų tautos emblema yra pasirinktas ne koks nors grėsmingas žvėris, ne plėšrus viengalvis ar dvigalvis paukštis, kaip daugelio pasaulio valstybių herbuose, o žmogus, valdantis žirgą, taip ženklinant ir civilizacinį, kultūrinį turinį – žmonijos ir kūrinijos, gamtos vienovę. Požiūrį, tokį artimą mūsų tautinei jausenai ir mentalitetui. Žmogus – vyras, pasirengęs ginti savo mylimuosius, savo namus ir dėl jų aukotis. Vyčio herbas yra ir vienas labai senų europinių valstybinių simbolių.

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Todėl būtų sunku surasti vaizdinį, kuris labiau negu okupantų ilgai draustas ir persekiotas Vyčio ženklas tiktų būti atminimo paminklu Lietuvos sostinėje Vilniuje, Lukiškių aikštėje, pagerbiant visų laikų Tėvynės gynėjus, kentėjusius ir žuvusius dėl tiesos ir laisvės. Patriotinių organizacijų ir nuo represijų nukentėjusių asmenų iniciatyva yra įkurtas paramos fondas „Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas“. Jis siekia telkti visuomenės paramą ir lėšas, kad iki Valstybės 100-mečio sukakties 2018 02 16 d. Lukiškių aikštėje, iš kurios laisvei pabudusios tautos valia pašalino diktatoriaus Lenino stabą, būtų pastatytas skulptoriaus Arūno Sakalausko talentingai sukurtas Vyčio paminklas – „Laisvės karys“. 

Žinodamas, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia visais laikais skatino ir palaikė sveiką krikščionišką patriotizmą, kaip svarbią asmeninę ir visuomeninę dorybę, kreipiuosi į Jus, gerbiami Ganytojai ir broliai kunigai, kviesdamas Jums priimtinais būdais, viešai ar privačiai, moraliniu palaikymu ir materialine parama, taip pat paraginant tikinčiuosius, paremti mūsų Tėvynės istorijos ir dvasios įpaminklinimą reprezentacinėje sostinės aikštėje Vyčio simboliu.

Pagarbiai – kun. Robertas Grigas, Laisvės kovų dalyvis, Labdaros ir paramos fondo „Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas“ valdybos narys

2017.06.17; 17:51

Tikėjimo reikšmę ir galią skelbia Bažnyčia, liudija ir mokslininkai bei ilgaamžė žmonijos patirtis. Amžių patirtis liudija, kad ne visas pranašystes nuneša blaivus vėjas, daugelis pranašysčių išsipildo. Todėl tikėjimas kai kuriomis pranašystėmis turi pagrindą.

Kita vertus, pats tikėjimas į pranašystę veda į jos išsipildymą, nes per tikėjimu užprogramuotą pasąmonę ir skatinamas pranašystės išsipildymas. Jei tauta, grupė ar atskiri asmenys turi kilnius siekius, juos puoselėja, dėl jų kovoja ir giliai tiki į jų išsipildymą, tie siekiai ateityje dažnai tampa realiu pavidalu.

Continue reading „Pagerbta Žinia ir jos šaltinis”

Saulius-Stoma

Istorija kuria problemas, bet dažniausiai slepia savyje ir raktus joms spręsti. Ir turbūt, niekas nedrįs ginčyti, kad posakis „kas nenori pažinti savo istorijos, lieka amžinas vaikas“ yra labai taiklus. O vaikais, kaip žinia, lengva manipuliuoti.

Dabar staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui – didžiajam lietuvių kilmės lenkui arba paskutiniam lenkiškai rašiusiam lietuviui. Ir paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiui, kaip kartais sakoma. 

Continue reading „Tėvynės ieškojimas Vilnijoje”