Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Paskutinę birželio savaitę sukanka 80 metų nuo pačių žiauriausių sovietų okupantų egzekucijų, įvykdytų Lietuvoje 1941 metų birželio pabaigoje.

1941 m. birželio 22 d. kilęs Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas sutrukdė sovietų  okupantų pradėtam lietuvių naikinimui. Tačiau net ir bėgdami iš Lietuvos komunistai paliko bene kruviniausią savo pirmos okupacijos žymę: 1941 m. birželio 22–28 d. beveik 1 tūkst. kalinių ir civilių gyventojų (iš jų 99 proc. – lietuviai) buvo itin žiauriai nužudyti.

Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo nurodyta visas politinių kalinių bylas perduoti kariniams tribunolams, kurie dažniausiai kaliniams skirdavo aukščiausiąją bausmę – sušaudyti. Sovietų saugumo NKVD dokumentuose tai buvo vadinama „kalinių evakuacija pagal I kategoriją“.

Tačiau dar negavęs nurodymų iš Maskvos, Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) pats kreipėsi į NKGB liaudies komisaro pavaduotoją Davidą Bykovą siūlydamas: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“.

Deja, besitraukiantys sovietiniai okupantai ir jų kolaborantai nepasitenkino politinių kalinių sušaudymu: labai daug jų nužudė sadistiškai kankinant. 

Rainių žudynės

1941 m. naktį iš birželio 24 į 25 d. Rainių miškelyje sadistiškai nukankinti 75 Telšių kalėjimo kaliniai. Vietos gyventojams atradus užkastus kankinius paaiškėjo, kad „daugelis jų buvo visiškai praradę žmogišką pavidalą – į pakaušius sukaltos vinys, kai kurių kiaušai sutraiškyti, lyties organai nupjaustyti ir sukišti į burnas, pirštai nukapoti, kūnai nuplikyti karštais kopūstais, akys išbadytos, daug durtinių žaizdų, iš nugaros išlupinėti odos diržai, pilvai perpjauti ir į juos sukištos rankos, kitų rankos už nugaros surištos viela. Žudynių vietoje rasti šie kankinimo įrankiai: dinama, kuria kankinamieji buvo purtomi elektros srove, katilas su šutintais kopūstais, kelių vielų bizūnai su švino antgaliais.” Pasak liudininkų, „motinos neatpažino vaikų, žmonos – savo vyrų, broliai ir seserys – brolių, taip baisiai buvo sužaloti lavonai. Yra faktų, kad žmonos apraudojo ne savo vyrus, palaidojo juos lyg savus, išgyveno baisiausias pragaro kančias, o jų vyrai, buvę išvežti į kitus kalėjimus ir po kiek laiko išsilaisvinę grįžo.“

Rainių žudynės

Praėjus metams po Rainių žudynių, 1942 m.  vienas jų organizatorių, Telšių NKVD skyriaus viršininkas Petras Raslanas savo laiške Lietuvos kompartijos sekretoriui Antanui Sniečkui  aiškino, kad kaliniai buvo žudomi, nes jis „įsitikinęs, jog ten ne­buvo nė vieno nekalto“.  Kuo gi nusikalto taip nukankinti žemaičiai?

20-ečiai Telšių moksleiviai, ateitininkas Hermenchildas Žvirzdinas ir skautai Zenonas Tarvainis bei Kazys Puškorius nestojo į komjaunimą, 18-etis moksleivis Adomas Rakas bandė nuo okupantų pabėgti per Vokietijos sieną, broliai Kavoliai – 20-etis Boleslovas ir 30-etis Petras – leido laikraštėlį „Laisvės varpas“, 30-etis ūkininkas Jonas Telšinskis agitavo nebalsuoti už okupantų valdžią, 36-erių agronomas Karolis Kisevičius replikavo komunistų surengtame mitinge. Už panašius „nusikaltimus“ nukankinti ir trys broliai Antanavičiai: 20-etis Juozas, 23-rių Antanas ir 26-rių Jonas, kurių tėvai ir dvi seserys prieš 10 dienų – birželio 14-ą – buvo ištremti į Komiją (tėvai mirė tremtyje po metų, viena iš seserų – po ketverių). Pusė nukankintųjų Rainių miškelyje – Šaulių sąjungos nariai, beveik visi – aktyvūs piliečiai, karšti Tėvynės patriotai, tarp kurių ir nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio kryžiaus kavalierius, Kretingos advokatas Vladas Petronaitis.

Ilgus dešimtmečius buvo manoma, kad Rainių miškelyje buvo užkasti 73 kankinių kūnai, tačiau 2011 m. LGGRTC atlikus istorinius tyrimus, nustatyta, kad užmušti buvo 75 asmenys. Dauguma belaisvių nužudyti sutriuškinus galvas, subadžius durtuvais ar kitais įrankiais, tik dešimt nušauti. Dar trys kūnai buvo užkasti netoliese: vėliau paaiškėjo, kad tai Raudonosios armijos karių palaikai su šautinėmis žaizdomis pakaušyje (darytinos prielaidos, kad jie nubausti už tai, kad atsisakė kankinti arba todėl, kad neapdairiai saugojo kalinius). Tą pačią 25-osios naktį už kelių kilometrų nuo Telšių, netoli Džiugėnų kaimo, sovietų kariai nužudė dar trys kalinius, paliktus Telšių kalėjime ir iš ten bandžiusius pabėgti.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas – sadistas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Kitą dieną tie patys žudikai – du sunkvežimiai NKVD kariuomenės – atvyko į Sedą, esančią už 25 km nuo Telšių, tikėdamiesi ten sunaikinti Birželio sukilėlių Sedos štabą. Sukilėliai spėjo pasitraukti, todėl okupantai tenkinosi žudydami tuos, kuriuos nurodė vietos komunistai Žuta, Sparnauskas, Gurauskas, broliai Duniai, Irkinas. Nukankinti keturiolika Sedos gyventojų, tarp jų dvi moterys: 40 metų Antanina Budrienė, prekybininkė, buvo kalta tuo, kad darydama tvarką eilėje prie parduotuvės užsirišo baltą sukilėlių raištį; sadistai jai nupjovė krūtis, išlupo akis ir suskaldė galvą, liko našlaičiai trys 5–12 metų vaikai. 30-etė liaudies menininkė Jadvyga Lukošienė nužudyta už tai, kad bėgo budeliams iš paskos prašydama paleisti vyrą; našlaičiais liko du vaikai: 6 mėnesių ir 3 metų.

Rainių ir Sedos žudynių, kaip, beje, ir visų kitų birželio pabaigos egzekucijų, organizatoriai ir dalyviai liko nenubausti. Lietuvoje susikūrus Sąjūdžiui, prokuratūra pradėjo tirti Rainių žudynes, tačiau jose dalyvavęs Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius jau buvo žuvęs 1943 m., kiti įtariamieji – Telšių NKVD viršininkas Petras Raslanas ir leitenantas Nachmanas Dušanskis pasislėpė Rusijoje ir Izraelyje, o šios valstybės atsisakė juos išduoti Lietuvai.

Pravieniškių žudynės

1941 m. birželio 26 d. įvykdyta kalinių naikinimo akcija Pravieniškių lageryje nuo kitų žudynių skyrėsi ne tik masiškumu, bet ir tuo, kad buvo žudomi visi be išimties Pravieniškių lagerio kaliniai ir netgi jų prižiūrėtojai su šeimomis.

Pravieniškių žudynės

Karo pradžioje Pravieniškėse, už trijų eilių spygliuotos vielos tvoros, buvo kalinami jau nuteisti kaliniai, kurių bausmės laikas buvo neilgas – iki 4 metų. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų ir 20–30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Pravieniškių lageryje visi sargybiniai ir prižiūrėtojai buvo lietuviai. Prasidėjus karui, kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti. Manoma, kad vienas tokių išleistųjų, leitenantas Kiseliov, grįžo į Pravieniškių kalėjimą su besitraukiančia sovietų armijos divizija ir suorganizavo keršto akciją.

Pirmiausia buvo nužudyti 21 lagerio tarnautojas ir 6 jų žmonos bei dukteris: 13 bei 16 metų mergaitės. Po to kulkosvaidžiais ir automatais sušaudyti iš barakų į uždarą kiemą išvaryti kaliniai. Per žudynes likusio gyvo K. Gailiaus liudijimu, šaudymo metu „kilo neįsivaizduojamai baisus klyksmas, maldavimai ir sužeistųjų dejavimas. Arčiau aukštos spygliuotos tvoros esantieji sužeistieji kruvinomis rankomis kabinosi į spygliuotas vielas ir dar kartą pašauti susmukdavo ant žemėje“. Tuos, kurie liko gyvi, rusai pribaigdavo durtuvais ar į sužeistuosiu mesta granata. Kauno miesto komendantūros karininko Mato Valeikos 1941 m. birželio 28 d. raporte minima, jog Pravieniškėse „buvo išžudyta 230 žmonių, taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis.”

Panevėžio žudynės

Prieš pasitraukdami iš Panevėžio komunistai žudė net dviejose vietose.

Pirmąją karo dieną Panevėžio apskrities ligoninė buvo paversta karo ligonine. Pasklidus gandams, kad tarp ligonių yra ir Birželio sukilimo dalyvių, čekistai suėmė ligoninės vedėją Juozą Žemgulį, chirurgus Antaną Gudonį ir Stasį Mačiulį, seselę Zinaidą Kanevičienę. Jie ir dar dar trys panevėžiečiai – buhalteris Antanas Čibinskas, geležinkelininkas Kazys Šlekys, inžinierius Vilhelmas Vaišvila – naktį iš birželio 25 į 26 d. buvo žiauriai tardomi ir galiausiai nukankinti Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje.

Panevėžio medikų žudynės

Birželio 25 d. netoli Panevėžio cukraus fabriko, Plukių kaimo ūkininko laukuose, taip pat buvo sušaudyti iš Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto rūsių atvežti devyniolika politinių kalinių: Kupiškio gimnazistai Danielius Kulikauskas, Juozas Lisauskas ir Jurgis Pajarskis, Amatų mokyklos mokinys Bronius Tumonis, mokytojas Kazys Jurgevičius, muziejininkas ir vargonininkas Povilas Grakauskas, raštininkas Liudvikas Čepelė ir kt. Pasak liudininkų, egzakucijos metu čekistai smaginosi taip: mėtė gyvus kalinius į duobes ir kritimo metu į juos šaudydavo.

Kitos žudynės

Besitraukdami iš Lietuvos sovietai įvykdė beveik keturias dešimtys grupinių žudynių, iš kurių dauguma – itin žiaurios.

1942 m. leistame leidinyje „Bolševizmo metai“ rašoma, kaip buvo nukankinti Kretingos kalėjimo politiniai kaliniai: „Užkasti ir surasti lavonai liudija, kad žmonės buvo pakabinti ant medžio ir gyvi sudeginti. Daug užkastųjų dar papildomai buvo prispausti akmenimis, kas, kaip teigia gydytojas, reiškia, kad buvo užkasti dar gyvi. Kiti rasti su nulupta rankų oda, nuskalpuoti ar nukirstomis galvomis.”

Kun. Juozo Prunskio 1944 m. Čikagoje išleistoje knygelėje rašoma, kad Petrašiūnų kapuose aptiktoje duobėje rasti 29 politinių kalinių lavonai – dauguma jų buvo nužudyti plaktuko smūgiu į galvą.

Raseinių kalėjime rasti nukankinti politiniai kaliniai su sulaužytais blauzdikaliais, išsukinėtomis rankomis, sutrupintais šonkauliais, Rokiškio aukos buvo taip baisiai sužalotos, kad artimieji juos galėjo pažinti tik iš drabužių.

Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Baltarusijoje arba Rusijoje: iki liepos 20 d. į Rusijos gilumą sovietai išvežė 1363 kalinius, t. y. maždaug 25 procentus visų Lietuvoje kalintų žmonių.

Nuotraukos iš LVCA ir LGGRTC archyvų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.06.24; 08:00

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Lemiamas liudijimas

Sunku nuspėti, kiek Rūtos Vanagaitės, neteisingai apkaltinusios savo senelį Vanagą dalyvavimu Holokauste, pavyzdys paveikė Jono Noreikos anūkę Silvia Foti, tačiau užsienio žiniasklaidai S. Foti vaidmuo atrodė labai įtikinamas: kas gali būti stipriau už pačios vaikaitės nuosprendžius? Ir dar kokius nuosprendžius!

BBC World Service radijo laida „Outlook“ pasikalbėjo su kapitono Jono Noreikos anūke Silvia Foti ir jo aukų giminaičiu Grant Gochin. 23 minučių pasikalbėjimo anglų kalba klausėsi 75 milijonai klausytojų, tai yra, 1% žmonijos. Laida pavadinta „Tiesa apie mano senelį didvyrį“, – „Vakarų eksprese“ skelbia litvako G.Gochino samdomi tyrėjai. Ir kaip visuomet – skambus melas: tie 75 milijonai yra ne tos laidos klausytojai, bet BBC tinklapio gerbėjai. „Mano senelis–brutalus kolaborantas“, „Kas buvo mano motina? Mano močiutė? Kas aš?“, „Amerikietė pasmerkė Lietuvą už jos senelio-nacisto heroizavimą“ (čia jau Kremliaus ruporų džiugesys) – tokios ir panašios antraštės pasipylė po pasaulį.

O vasarop perskaitėme štai tokį pareiškimą:

Esu Silvia Foti, Jono Noreikos anūkė. Faktai apie mano Senelį tikrai akivaizdūs. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išsisukinėjimai, neigiantys jo kaltę, dergia Tautą ir žeidžia mano Senelio aukų atminimą ir orumą. 

Negaliu abejingai stebėti, kaip Lietuvos Valdžia apgaulingai iškraipo ir perrašinėja istoriją su tikslu pateisinti savo sumanymą mano Senelį paversti tautos didvyriu. Jis toksai nebuvo. Mano Senelis buvo Holokausto kaltininkas, ir jis buvo ne vienintelis. Lietuva turi laisvę ir kartu atsakomybę pažvelgti į lietuvių veiksmus Holokausto metu. Turime pamatyti savo senelių nusižengimus. Jau laikas. Raginu Lietuvos Valdžią pasakyti tiesą ir pašalinti visus mano Senelio apdovanojimus. Tiesiog, tokiu būdu pagerbti jo aukas. Prašau visus laisvę ir taiką mylinčius lietuvius pasirašyti šią peticiją vardan Jono Noreikos aukų, dėl jų gailestauti, jų gedėti, juos gerbti.

Garbės signatarais sutiko būti J.Noreikos aukų [!] giminaičiai, taip pat pagarbūs žydai šviesuoliai, stebėję istorinį teismo posėdį [čia turbūt turimas omeny Dovydas Kacas – apie jo vaidmenį sustabdant A. Ramanausko-Vanago paminklo statybą New Britaine jau rašėme]. Kartu su S. Foti pasirašė jos vyras, katalikų parapijos diakonas Franco Foti, ir jų sūnus Gabriel Foti [taigi, J. Noreikos provaikaitis], kartu su G. Gochinu pasirašė jo vyras, Russell JamesLyon, jų sūnus, Lietuvos pilietis Bryce Gochin-Lyon“…

„Garbės (!) signataru“ taip pat panoro būti Tomas Venclova, atkakliai ginantis savo dėdės – Petro Cvirkos (kuris kartu su jo tėvu Antanu Venclova pasirašė sovietų okupantų deklaraciją dėl Lietuvos „įstojimo“ į sovietų imperiją) įamžinimą, Rūta Vanagaitė ir jos „Mūsiškių“ bendraautorius  Efraimas Zuroffas, litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šią liepą minint Šiaulių geto sunaikinimo 75-etį Šiauliuose buvo atidengta atminimo lenta žydų gelbėtojui kunigui Jonui Borevičiui. Iškilmingoje ceremonijoje kalbėjusi litvakų pirmininkė Faina Kukliansky ironizavo dėl netikrų žydų gelbėtojų vilko kailyje – taikė Jonui Noreikai, kurį Genocido tyrimo centras, remdamasis Domo Jasaičio ir kitais šiauliečiais liudytojais, pavadino žydų gelbėtojų „stogu“. Žavi likimo ironija: p. Kukliansky, organizavusi tarptautinį pasipriešinimą prieš J. Noreikos atminimo lentą, pati to nenutuokdama, ir parodė vartus, į kuriuos, perfrazuojant Šventraštį, ir reikia belstis. Būtent kunigas jėzuitas Jonas Borevičius, Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, ir saugojo didžiąją Jono Noreikos paslaptį!

Lietuvos jėzuitų provincijos archyve guli dokumentuoti 1986 m. kun. Jono Borevičiaus liudijimai, pasakyti Čikagos teisme, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį. Ši byla, į kurią kun. J. Borevičius buvo pakviestas kaip tų laikų liudininkas, nėra niekaip susijusi su Jonu Noreika ir jo vardo greičiausiai J. Borevičius net nebūtų ištaręs, jei ne amerikiečių nepatiklumas. Jie taip atkakliai tardė kun. J. Borevičių, bandydami įsitikinti, ar jis tikrai buvo Šiaulių pogrindžio dalyvis, ar tikrai gelbėjo žydus, taip ilgai klausinėjo visokiausių smulkmenų – kas, kada ir kaip – kad vienu momentu tėvas Borevičius net pyktelėjo: „prieš Jus juk sėdi inteligentiškas žmogus, kunigas“. Po to atsiprašė… Užtat mes turime būti dėkingi amerikiečiams už tą įkyrų naivumą.

„Tėve Borevičiau, ar Jūs žinote apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais?“ „Taip, žinau. Jis buvo aktyvus. O vieną dieną, pogrindžio vadas susitiko su manimi ir paprašė bendradarbiauti“. „Tas vadas, apie kurį kalbate, koks buvo jo vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių.“  „Ar tai apėmė ir Šiaulių sritį?“ „Vakarinę dalį, ponia“. „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, jog man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Ir jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų žydams Šiaulių gete.“ „Ar galite paaiškinti, kodėl pasakėte p. Noraikai [Noreikai], jog nenorite dalyvauti politiniuose arba kariniuose reikaluose?“ „Labai paprastai. Aš esu katalikų kunigas, ponia. Taigi, pasakiau jam, jog užsiimu socialiniu, o ne politiniu ar kariniu darbu.“ „Kaip suorganizavote šią kunigų grupelę?“ „Labai paprastai…“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J.Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas P. Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono A. Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių trijų kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus; naciai juk galėjo viską sunaikinti ir, Dievulėliau, tėvą Zigoraitą, tėvą Kleibą ir mane nušauti.“

Amerikiečiams teisininkams tas ypatingas slaptumas atrodė įtartinas: „Aš suprantu, kad Jums tai atrodo akivaizdu, nes gyvenote tuo laikotarpiu. Bet ar galite paaiškinti teismui, kodėl sakote, jog tai buvo tokia paslaptis, kad niekieno neklausėte apie jų įstraukimą į pogrindžio veiklą?“„Pogrindis – labai griežta paslaptis, ponia. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Tik mes trys žinojome šį faktą. Kiti nujautė, kad kažkas vyksta. Bet tai buvo slapti reikalai. Ponia, jeigu apie faktą žinos tik vienas žmogus – tai bus paslaptis. Jeigu du žmonės – tai jau rizika. Jeigu trys žmonės – didelė rizika.“

Paklaustas, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje [kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu, 1967 m., išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai” ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo gelbėtus žydus Šiauliuose]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Aš niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis.“

Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi griežtos konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Paklaustas „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk. Galbūt buvo žmonių, kurie tik kalbėjo, bet nieko nedarė.“

Štai ir viskas – labai reikšmingas kun. Jono Borevičiaus liudijimas sudėjo, kaip sakoma, visus taškus ant „i“, grandinė užsidarė, beliko surašyti išvadas.

Svarbiausioji iš jų vėl sulauks oponentų tūžmasties, bet juk negalime netikėti tais garbingais ir kilniadvasiais žmonėmis, žydų gelbėtojais, nes tai reikštų netikėti ir jų darbais.

Todėl pirmoji išvada būtų tokia – Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorės Sofijos Jasaitienės, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudijimas, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu buvo išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ – ši prieglauda buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius liudija, kad Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą.

Kaip jau minėta, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas dr. Domas Jasaitis liudija, kad Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinė taryba (Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Antroji išvada: Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Kun. J. Borevičiaus liudijimas, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir kitos anksčiau išdėstytos istorinės aplinkybės, kuriomis Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, leidžia teigti, kad Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje.

Trečioji išvada: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.   

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina ir kitos aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami“.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto.   

Ir paskutinė svarbi išvada: tiek Joną Noreiką, tiek 1941 m. Birželio sukilėlius ar partizanus kompromituoti sovietai skyrė daug lėšų ir pastangų, o šį darbą KGB pulkininko V. Putino vadovaujamas Kremlius tebevykdo iki šiol. Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra 1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“, kurios redaktoriai – Boleslovas Baranauskas, 1940 m. buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas, vėliau – LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas ir Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) – LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas, nuo 1960 m. – Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas. Šioje knygoje prieš J. Noreiką ar kitus lietuviškos savivaldos darbuotojus panaudotos netiesos klišės beveik pažodžiui taikomos ir šiandien.

Kaip rašo buvusi Kauno karo muziejaus istorikė Violeta Rutkauskienė, „siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius, LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą“, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus. Vien šiais tikslais 1959-1960 m. respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla. KGB selektyviai parinktos archyvinės medžiagos pagrindu išleistos knygos „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“, „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), serija „Faktai kaltina“. Šios ir dar daugelis kitų šios redakcijos leistų knygų dar ir dabar plačiai naudojamos rašant skaudžią karo metų Lietuvos istoriją.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pavyzdys autorių kolektyvo JAV Holokausto muziejaus 2012 m. leidinys – “ Encyclopedia of camps and Ghettos 1933-1945″ tomas 2. Puslapiai 1032 – 1157 skirti Lietuvai, jos miesteliams ir vietovėms ir ten įkurtų žydų getų ir lagerių istorijai aprašyti. Šioje enciklopedijoje NKVD tardytojų – Eusiejaus Rozausko ir Bronislovo Baranausko knygos kaip pirminiai šaltiniai panaudoti net 82 kartus, tuo tarpu šiuolaikiniams Lietuvos mokslininkams, besispecializuojantiems to laiko istorijoje dėmesys gerokai mažesnis: A. Bubnio tyrimais pasiremta -35 kartus, o A. Eidintu tik apie 20 kartų. Nemažiau didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad šios ir panašios knygos, atrodo, yra kaip tyrimų kelrodis J. Noreikos- Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį, ir jos pačios seneliui keliamus kaltinamus dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą. 

Beveik nėra abejonių, kad šių dienų įvykiai iškylantys dėl Škirpos, Ramanausko, J. Noreikos- Gen. Vėtros yra šių veikėjų paskleisto melo ir šių asmenų aktyvios veiklos pasekmė.

(Bus daugiau)

2019.12.19; 06:00