JAV prezidentas Donaldas Trumpas sukritikavo sprendimą šįmet skirti „Oskarą“ filmui iš Pietų Korėjos „Parazitas“ (Parasite, Gisaengchung). Savo nuomonę jis išsakė ketvirtadienio vakarą per susitikimą su savo šalininkais Kolorado valstijoje.
 
„Nugalėtoju tapo filmas iš Pietų Korėjos. Kas čia per velniava? – piktinosi D. Trumpas. – Mes turime pakankamai problemų su Pietų Korėja dėl prekybos, o jiems skiriamas apdovanojimas už geriausią filmą. Ar tai gerai? Nežinau“.
 
„Grąžinkite juostas „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind), „Saulėlydžio bulvaras“ (Sunset Boulevard), tiek daug puikių filmų, o nugalėtojas – iš Pietų Korėjos. Ar anksčiau taip būdavo?“ – retoriškai klausė Baltųjų rūmų šeimininkas.
 
Vasario 9 d. per 92-ąją Amerikos kino meno akademijos apdovanojimų įteikimo ceremoniją geriausio filmo kategorijoje „Oskaro“ statulėlė buvo skirta Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho juodojo humoro komedijai „Parazitas“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.00:30

Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Sauliaus Skvernelio vieši pareiškimai tik prasidėjus naujiesiems metams, kad reikia siekti glaudesnio  bendradarbiavimo su Rusija, bemat  susilaukė audringos žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir savo nuomonę turinčių politikų reakcijos.

Vis tik nežiūrint pasisakymų gausos šia tema, tarp oponuojančiųjų vyravo, beveik absoliučiai dominavo du S. Skvernelio akibrokšto paaiškinimai: esą esamojo momento premjeras nusišnekėjo, tarkime, ne iki galo sėkmingai užbaigė mintį, ne ten padėjo galutinį akcentą arba, kitas atvejis, neva tokiais viešosios nuomonės provokavimais S. Skvernelis pradeda prezidentinę rinkimų kampanija, visų pirma siekdamas pelnyti simpatijas tų rinkėjų, kartais įtakingų lobistų, kurie ne visada sutinka su nusistovėjusia principinga dabartinės Lietuvos pozicija, vertinant keliamus Rusijos pavojus ir agresijos atvejus.

Taigi čia išryškėja dvilypis požiūris į R. Karbauskio valstiečių deleguotą premjerą: arba anas yra priekvailis ir priekurtis, nepakankamai protingas užimamam postui, bent jau neturintis reikiamos tokiu atveju artikuliacijos galios žmogus, arba, priešingai, dabartinės vyriausybės vadovas gudrauja, pralenkdamas laiką, siekia sužaisti nevienareikšmę partiją, numatant kelis ėjimus į priekį. Tiesą sakant, politikoje ką tik įvardytos  galimybės nebūtinai tampa alternatyvaus pasirinkimo variantais, minėtoje sferoje, regis, protas ir kvailumas kartas nuo karto persipina keisčiausių kombinacijų pavidalais, pereina vienas į kitą, gali būti skirtingai laipsniuojami ir derinami, užmazgomi neatmazgomais mazgais.

Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių  autoriui, šurmulį sukėlę premjero pareiškimai dėl būtinybės koreguoti požiūrį į Rusiją gali būti paaiškinti nepalyginamai paprasčiau, o būtent kaip tam tikro automatizmo, kurį čia sąlyginai pavadinkime parazitavimo refleksu, perkėlimo ar praplėtimo reiškinys.

Pernelyg nesiplėsdami, čia imkime už atskaitos tašką tą parazitavimo paaiškinimą, kurį randame liaudiškojoje Vikipedijos enciklopedijoje: Parazitizmas (gr. παρασσυτισμός) – dviejų rūšių organizmų antagonistinė sugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta ant kito ar kitame organizme („šeimininke“) ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. 

Dabar paprašysiu bent trumpam atsiriboti nuo neigiamų šio žodžio, perkelto į socialinių reiškinių ar politikos sferą, konotacijų, žiūrint tik esmės, vertinant šį žodį čia ne kaip keiksmažodį ar įžeidimo porūšį, o kaip dalykinę nuorodą. Tokiu būdu parazitavimas jau šios temos plėtotėje gali būti apibrėžiamas kaip sugebėjimas maitintis svetimos sistemos syvais, drauge netampant tokios sistemos dalimi,  su didesne ar mažesne sėkme išsaugant svetimkūnio refleksus. Sistemos parazitas toli gražu nėra antisisteminis mąstytojas ar veikėjas, nes sistema – jo maitinančioji terpė, tačiau šitokios konfigūracijos parazito veiklos svarbiausioji prielaida yra kitarūšiškumo išsaugojimas.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nesunku pastebėti, kad S. Skvernelis įsiliejo į R. Karbauskio komandą kaip užkurys, atėjo čia, kaip sakoma, ant viso gero, savo skrydžiui į politikos olimpą pasinaudodamas R. Karbauskio pinigais ir įdirbiu sukurta infrastruktūra. Ne pro šalį būtų paklausti, kodėl R. Karbauskiui visai laikais savo politinių ambicijų tenkinimui be savojo yra reikalingas dar ir pasiskolintas veidas, tačiau jau nuo pirmųjų Ramūno ir Sauliaus bendradarbiavimo žingsnių buvo siekiama deklaruoti šių politikų, disponuojančių tais pačiai ištekliais, ambivalentiškumą: pirmasis visados taikosi būti panašus į ideokratą, valdantį vertybiniais ideologiniais užkeikimais, antrasis nelabai protestuotų pavadintas technokratu arba specialistų vyriausybės vadovu.  

Tarkime, tą patį savo veiklos modelį S. Skvernelis pabandė perkelti į santykį su prezidente D. Grybauskaite, tokiu būdu siekdamas užgrobti anosios sukonstruotą, dailiai išvagotą užsienio politikos lauką, užginčyti D. Grybauskaitę visų pirma toje sferoje, kurios išmoningas tvarkymas užtikrino kadenciją baigiančiai prezidentei legendinę šlovę. Verta atkreipti dėmesį, kad S. Skvernelis labai akcentuotai siekė įpiršti nuomonę, kad skrupulingai laikosi tų pačių kaip ir prezidentė užsienio politikos principų, tačiau drauge leidžia suprasti, kad stovėdamas ant  D. Grybauskaitės pečių tarsi viską užmato dar toliau į priekį ir platesnėje aprėptyje. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vis tik tokį veiklos modelio, nusistovėjusio vienoje sferoje, perkėlimo į kitą sferą, reiškinį čia jau anksčiau pavadinome savito tipo automatizmu, kai refleksai veikia nepriekaištingai, beveik pavyzdiniu pavidalu, bet katastrofiškai trūksta refleksijos, sugebėjimo įvertinti veiklos sferų skirtingumą. Žinia, Immanuelis Kantą tokį nesugebėjimą atpažinti veiklos sferos skirtingumą, automatiškai taikant tą pačią taisyklę skirtingiems atvejams, teoriškai išplėtotu pavidalu apibrėžia kaip sprendimo galios trūkumą.

XXX

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale Immanuelis Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui, atpažįstant taikymo sferos skirtingumą arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas, čia jau neslėpdamas savo  susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik  kvailumo triumfą.

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo ,,trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų supainiojimas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle dėl veiklos sferų sumaišymo.

Pasakos siužetas pristato mums vaikinuką, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Bėda tik ta, jog herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

                                                               XXX

                                                 grynojo  oro beprotis

                                                 džiūsta

                                                  už

                                                  grotų

                                                  grynojo proto kritikos

                                                  niekas

                                                   neskaito

                                                   ir

                                                   Zitos

                                                   laiškų

                                                   neskaito

                                                   ten

                                                   Parazitas

2018.01.08; 03:00