Partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje atnaujinta Dainavos apygardos partizanų vadavietė. KAM nuotr.

Partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje baigus atnaujinti Dainavos apygardos partizanų vadų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietę, šeštadienį susirinkusius į tradicinį renginį „Istorijos atgarsiai Merkio krante” pasveikino krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška.
 
Viceministras pabrėžė, kad ypač šiuo metu, kai visai greta Ukraina ginasi nuo agresoriaus iš rytų, vėl iš naujo turime įvertinti mūsų valstybės nepriklausomybės ir laisvės kovų svarbą, pokario partizaninio pasipriešinimo reikšmę Lietuvos valstybės egzistavimui. Taip pat tinkamai įamžinti Lietuvos laisvės kovotojų neįkainojamą veiklą ir auką.  
 
J. Jakavonis ginkluoto pasipriešinimo okupantams kelią pasirinko būdamas 19-os metų (gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime, Merkinės valsčiuje). Subrendęs Nepriklausomybės metais, jis iš arti matė Antrojo pasaulinio karo siaubą, kuris neaplenkė ir jo šeimos. 1944 m. lapkričio 16 d. tapo partizanu.
 
1945 m. J. Jakavonis kartu su kitais partizanais savo tėvų sodyboje įrengė bunkerį, į kurį po 1945 m. birželio 14 d. vykusio Varčios mūšio buvo perkeltas A. Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas, o vėliau, 1946 m. pradžioje, čia apsigyveno A apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas”, atsišaukimai prieš rinkimus į sovietų valdžią.
 
J. Jakavonis buvo svarbus Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanus po kaimus ir keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą.
 
Partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje atnaujinta Dainavos apygardos partizanų vadavietė. KAM nuotrauka

1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo suimtas. Taip prasidėjo kankinimai ir kruvini tardymai Merkinės milicijos rūsiuose, Varėnoje, vėliau – Vilniaus KGB rūsiuose.
 
1947 m. kovo 27 d. sovietų karo tribunolas J. Jakavonį nuteisė 10 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremties. Kalintas Kolymoje (Magadano sr.), tremtyje buvo Grigorjevkoje (Krasnojarsko kraštas).
 
1959 m. partizanas su šeima grįžo į Lietuvą. Vėliau aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, sulaukęs Nepriklausomybės, užsiėmė istorijos iš pirmų lūpų sklaida. Šalia namų buvo atkastas ir įrengtas bunkeris, buvusi Pietų Lietuvos partizanų vadavietė.
 
1988 m. tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, 1990 m. – atkurto Lietuvos Laisvės sąjūdžio nariu. 2005 m. parašė atsiminimų knygą „Šalia mirties”. 1998 m. pripažintas kariu savanoriu, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu, 2018 m. kartu su šešiais bendražygiais tapo „Laisvės” premijos laureatu. 2021 m. suteikta partizanų vado A. Ramanausko-Vanago premija.
 
Renginyje dalyvavo ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas ir pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Lansbergis, Lietuvos kariuomenės atstovai, Vilniaus karininkų įgulos choras „Aidas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.07.25; 07:22

Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

2016 m. vasario 16 d. vertinimo komisija paskelbė geriausius Vyčio paramos fondo paskelbto skulptūros, įamžinančios kovojusius už Lietuvos laisvę, konkurso rezultatus. Daugiausia komisijos narių balų surinko ir konkurso 1-ąją vietą laimėjo skulptorius iš Klaipėdos, Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas – už skulptūros projektą „Laisvės karys“. 

2017 m. gegužės 2 d. Seimas, 91 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Priimtu dokumentu Seimas atsižvelgė į tai, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais; tačiau praėjus aštuoniolikai metų nuo tai nustačiusio Seimo priimto nutarimo įsigaliojimo, nėra jokio aiškumo dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo darbų užbaigimo iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo; Vyriausybės skirto finansavimo nepakanka net būtiniausiems aikštės sutvarkymo darbams užbaigti, o kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialui lėšų iš viso neskirta. Taip pat atsižvelgta į tai, kad idėjai 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje būtų pastatytas ir atidengti paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, pritarė visuomeninės patriotinės organizacijos. 

Priimta rezoliucija, siekiant, kad iki 2018 m. vasario 16 d. būtų galutinai sutvarkyta Lukiškių aikštė Vilniuje ir pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas, Seimas prašė Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.; pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Kartu Seimas ragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo ,,Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.

Nors Lietuvos šviesuomenė beveik vieningai pasisakė už visuomenės surengtame visuomeniniame konkurse išrinkto Vyčio paminklo „Laisvės karys“ statybą Vilniaus Lukiškių aikštėje, tačiau iki šiol kultūrine kompetencija ir organizaciniais gebėjimais nepasižymėję  Kultūros ministerijos valdininkai ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) veikėjai paskelbė naują konkursą su internetiniu suktai sukurptu balsavimu, sau pasilikdami teisę net į 50 proc. balsų galią. Konkursas „įvyko“, „nugalėtojas“ (ne Sakalauskas) paskelbtas, pripažintas projektas – žemių sangrūda, pavadinta bunkeriu. Partizaninis karas prieš sovietinius okupantus Lietuvoje vyko 1944–1953 metais, tarsi jiems ir palikta vieta tęsti savo būtį požemyje. O kur memorialas „per amžius kovojusiems ir žuvusiems“? 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kultūrinio paveldo departamentas nurodė, jog pagal galiojančias vertingąsias aikštės savybes aikštėje neturi būti į „bunkerį“ panašių žemių sangrūdų, todėl projektas patenka ir į teisinę koliziją. 

Įvertinus susiklosčiusią padėtį, visuomenės ir Seimo nuomonę, Kultūros ministerijos konkursą ir laimėtojo paskelbimą turime laikyti niekiniu.

Siūlymai koreguoti „bunkerio“ projektą prilygtų mėšlo perdirbimui į medauninką (spalva gal būtų panaši, bet pirminis kvapas išliktų).

Lukiškių aikštėje Vytis įsiteisėja. 

2017.11.29; 04:30

minaiciai_1

Va­sa­rio 16-ąją, mi­nė­da­mi 1918 me­tais Lie­tu­vos Ta­ry­bos pa­si­ra­šy­tą Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės ak­tą, švenčiame Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną.

Is­to­ri­jos vin­giai lė­mė, kad po 31-erių me­tų, 1949 m. va­sa­rio 16 d., Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Mi­nai­čių kai­me, Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos šta­bo bun­ke­ry­je bu­vo pri­im­tas taip pat vals­ty­bi­nės reikš­mės do­ku­men­tas – Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) Ta­ry­bos De­kla­ra­ci­ja.

Šis tuo me­tu vie­nin­te­lės tei­sė­tos Lie­tu­vos val­džios do­ku­men­tas nuož­mios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis skel­bė sie­kį at­kur­ti ne­pri­klau­so­mą par­la­men­ti­nę Lie­tu­vos Res­pub­li­ką, ir iš šių die­nų žvel­giant, su­jun­gė 1918-ųjų ir 1990-ųjų Lie­tu­vą. Tai­gi pri­me­na­me LLKS Ta­ry­bos 1949 metų va­sa­rio 16-osios De­kla­ra­ci­jos iš­ta­kas ir pri­ėmi­mo ap­lin­ky­bes. Nors par­ti­za­ni­nis ka­ras Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo dar 1944 me­tais, ta­čiau ban­dy­mai įsteig­ti ben­drą po­grin­džio va­do­vy­bę il­gą lai­ką bu­vo ne­sėk­min­gi. Tik po be­veik pen­ke­rių ko­vos me­tų, 1949-aisiais, pa­ga­liau pa­vy­ko įkur­ti ka­ri­nio ir po­li­ti­nio va­do­va­vi­mo cen­trą, ku­riam bu­vo pa­val­dūs vi­sos Lie­tu­vos par­ti­za­nai.

Continue reading „Kovojančios Lietuvos Vasario 16-osios deklaracija”

simenas

1946-aisiais, pavasarį, pas mus ėmė lankytis Šimonių girios partizanai. Dažniausiai ateidavo Žalgiris ir Nemunėlis. Tai valgyti jiems pagamindavau, tai jų atneštus atsišaukimus turėdavau išplatinti, marškinius išskalbti. Taip ir tapau miško brolių pagalbininke, – pasakoja Elena Valevičiūtė-Uoksienė.

E.Valevičiūtė – judri, energinga, smulkaus sudėjimo moteriškė. Ji sėdi prie partizanų nuotraukomis apkrauto stalo ir noriai, nė kiek nepavargdama porina, ką jai ir jos bendražygiams teko išgyventi. Tik retsykiais nutyla – žūtbūt stengiasi prisiminti visų, tiek išdavikų, tiek garbingai ugnį ir vandenį perėjusių vyrų pavardes, slapyvardžius, suėmimo arba žuvimo datas.

Continue reading „Trečią kartą išsigelbėti nepavyko”