Didžiosios Britanijos vidaus reikalų sekretorei Amber Rudd gegužės 29-ąją teko skubiai reaguoti į dabar plačiai aptariamą Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimą po NATO bei G-7 viršūnių susitikimų. Tas pareiškimas skambėjo: po Donaldo Trumpo išrinkimo prezidentu ir Didžiosios Britanijos sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES) Bendrija nebegali visiškai pasikliauti JAV ir Jungtine  Karalyste (JK).

Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rinkimų kampanijos renginyje Bavarijoje su Krikščionių socialinės sąjungos lyderiu Horstu Seehoferiu kanclerė pareiškė tuo įsitkinusi asmeniškai. Ponia A.Rudd „BBC Radio 4“ laidoje „Today“ sakė, kad JK ir po „Brexit“ nori išlaikyti stiprią ir ypatingą partnerystę su ES.

Iš tiesų Vokietijos kanclerė neformulavo drastiškai: „laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, baigėsi (…) mes, europiečiai, turime imti likimą į savo rankas, žinoma draugaudami su Jungtinėmis Valstijomis ir Didžiąja Britanija, siekdami gerų kaimyniškų santykių kur tik įmanoma, taip pat su Rusija bei kitomis šalimis“.

Pareiškimas Bavarijoje turėjo rinkimų kampanijos prieskonį (parlamento rinkimai vyks rugsėjį), nes A.Merkel krikščionių demokratų sąjungos konkurentai socialdemokratai D.Trumpą yra pavertę savo kampanijos neigiamu personažu, o ir pati kanclerė nelinkusi jam pataikauti. Vis dėlto iki pastarojo meto A.Merkel aštrius kampus mėgino glaistyti, dabar, panašu, viltys dėl JAV prezidento žlugo.

Vokietijos užsienio ministras Sigmaras Gabrielis buvo dar kategoriškesnis, gegužės 30-ąj pareiškęs, jog skatinantis globalią klimato kaitą, dideliais kiekiais  parduodantis ginkluotę konflikto zonose bei vengiantis spręsti religinius konfliktus politinis lyderis vykdo trumparegišką politiką, kuri susilpnino Vakarus. Primintina, kad prezidentas D.Trumpas į Senąjį Žemyną atkako iš Saudo Arabijos, kur sudarė didžiausią Amerikos istorijoje ginklų pardavimo sandorį už 110 milijardų dolerių per ateinantį dešimtmetį.

Ir pasibaigus G-7 susitikimui Sicilijoje šeimininkės Italijos vyriausybės vadovas Paolas Gentilonis jį įvertino dilginančiai blaiviai: “Mūsų derybose su JAV prieštaravimai buvo labai aiškūs”. „The New York Times” (05 29) ryšium su tuo pastebėjo, kad Amerika vis mažiau pasirengusi kištis į užsienio reikalus, JAV dienraštis citavo buvusį Jungtinių Valstijų atstovą NATO Ivą Daalderį, pasak kurio, panašu, baigiasi epocha, kuomet Amerika vaidino dominuojantį, o Europa – „lydintį“ vaidmenį.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europa remiama koncentruotis į savo reikalus, ypač kontekste irgi išraiškingos aplinkybės, kad prezidentas D.Trumpas NATO būstinėje Briuselyje atsisakė viešai palaikyti Aljanso kolektyvinės gynybos doktriną, nors jo patarėja beveik neabejotinai patarė tą padaryti. Vietoj patvirtinimo Baltųjų Rūmų šeimininkui grįžus į Ameriką jo pavaldiniai paskelbė, kad JAV prezidentas sąjungininkėms Europoje pasiuntė aiškų signalą būti labiau savarankiškiems, kai kritikavo jas dėl nepakankamų įnašų į NATO gynybos biudžetą.

Beje, irgi simboliška, jog Briuselyje prezidentas D.Trumpas ne kartą kaltino Vokietiją labai blogu elgesiu dėl šios užsienio prekybos proficito, pasireiškiančio ir tuo, kad kai kurios vokiečių automobilių kompanijos JAV rinkai skirtas mašinas surenka Meksikoje. Taigi interesai skiriasi – kur bepažvelgsi.

I.Daalderis apibendrina: „Atsisakymas palaikyti NATO 5-ąjį straipsnį Aljanso būstinėje, nesiliaujantys kaltinimai Vokietijai ir jos sąjungininkėms prekybos klausimais, bręstantis sprendimas (panašu, jau subrendęs – A.S.) trauktis iš Paryžiaus susitarimo klimato klausimais rodo, kad JAV interesas būti pasaulio lydere dabar mažiausias per pastaruosius 70 metų“.

D.Trumpas pavydėtinai energingai įsitvirtina kaip politikas neprofesionalas, ir tai jau tradicija. Tikra aukštųjų sferų muzika Kremliui dar rinkimų kampanijos metu turėjo skambėti politikos veterano Newto Gingricho D.Trumpo vardu pasakyti žodžiai, jog Estija tėra Sankt Peterburgo priemiestis, ir neverta dėl priemiesčio rizikuoti branduoliniu karu su Rusija.

Nuo to laiko mažai kas pasikeitė. JAV prezidentas su stebėtinu atkaklumu kartoja, kad prezidentas Vladimiras Putinas yra Vakarų sąjungininkas kovoje su Islamo terorizmu, todėl reikia su Maskva bendradarbiauti. Iš Kremliaus po kiekvieno teroro akto Vakarų miestuose atsklinda ciniški signalai tema „bendradarbiaukite su mumis, priešingu atveju būsite toliau sprogdinami“.

Po teroro akto Mančesteryje Rusijos federacijos tarybos gynybos ir saugumo komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas pareiškė, jog tai buvusi pamoka britų specialiosioms tarnyboms už atsisakymą bendradarbiauti su rusų kolegomis.

Su absurdišku pastovumu išlenda keisčiausios D.Trumpo bei jo aplinkos žmonių ryšių detalės. Neseniai paaiškėjo, jog pirmą pranešimą savo užsienio politikos klausimais dar kandidatas D.Trumpas 2016-ųjų balandžio 27 dieną skaitė viešbučio „Мay flower“ konferencijų salėje, kurią išnuomojo Nacionalinių interesų tyrimų centro vadovas Dimitrius Simesas, buvęs Maskvos nacionalinio pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių tyrimo instituto komjaunimo sekretoriaus pavaduotojas bei Maskvos miesto komunistų partijos komiteto lektorius, 1973 metais su tėvais išvykęs gyventi į JAV. Prieš paskaitą D.Simesas supažindino D.Trumpą su Rusijos atstovu JAV Sergejumi Kisliaku.

Pastarosiomis dienomis sužinojome, kad prezidento žentas ir patarėjas Jaredas Kushneris ir pasiuntinys Sergejus Kisliakas gruodį svarstė galimybę kurti slaptą, nuo JAV specialiųjų tarnybų kontrolės apgintą ryšio kanalą tarp D.Trumpo ir  Kremliaus, išnaudojant rusų diplomatų vartojamą aparatūrą. Be abejo, tai vis detalės, vis dėlto kažkokios labai jau „kryptingos“.

Kokios egzotiškos gali būti dabartinei Baltųjų Rūmų versijai aktualios idėjos, rodo ir tai, kad D.Trumpo rinkimų kampanijos ideologu buvo paskirtas kraštutinis dešinysis publicistas Stephenas K. Bannonas, Baltuosiuose Rūmuose užimantis specialiai jam „sumeistrautas“ „pagrindinio stratego“ pareigas. Tai St.Bannonui priklauso „Ekonominio nacionalizmo“ programos autorystė. Pasak istoriko, buvusio JAV komunistų partijos nario Ronaldo Radosho, šis veikėjas privačiame pokalbyje yra įvardijęs save leniniečiu, mat V.Uljanovas norėjo sunaikinti valstybę, St.Bannonas irgi siekia sulaužyti viską, kas susiję su Amerikos politikos isteblišmentu. Viename viešame pasirodyme jis ragino įsidėmėti rusų „euroazijos“ ideologo Aleksandro Dugino mėgstamą mąstytoją Juliusą Evolą bei įdėmiai sekti V.Putiną kaip judėjų-krikščionių civilizacijos gelbėtoją. Ryškėjantis Amerikos prezidento stilius – arba nieko asmeniško, vien verslas, arba visiška idėjinė košė.

Kai transatlantinių ryšių ima nebesaisyti įprastos žaidimo taisyklės, po nerimo kalbų tenka tikėtis veikimo, nors tą padaryti nebus paprasta – daugelyje politikos aspektų Europa labai glaudžiai susijusi su JAV kaip ir su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis. Jau artimiausioje perspektyvoje Europa, Kanada, Japonija turi teikti paramą Jungtinėms Tautoms, kurioms kovai su globaliu badu trūksta 6,9 milijardų dolerių. Jei projektas žlugs, tai bus signalas, jog Vakarų vertybės žlunga su prezidento D.Trumpo atėjimu.

Štai tokių optimizmo ne per daug teikiančių aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys į ES diplomatijos vadovės Federicos Mogherini gegužės 18-osios pareiškimą dėl Europos Tarybos sprendimo stiprinti dešimtmetį gyvuojančius ES greitojo reagavimo padalinius, kurie iki šiol niekada neveikė kovinėmis sąlygomis. Artimiausiais mėnesiais planuojama skirti finansavimo mechanizmą, siekiant padidinti šių pajėgų kovinę parengtį. ES diplomatijos šefė vis dėlto pripažino, jog tą padaryti nebus paprasta, veikiausiai dėl to, kad situacija pernelyg užleista.

Austrų dienraščio „Die Presse“ apžvalgininko Oliverio Grimmo vertinimu, pirmas prezidento D.Trumpo vizitas į Senąjį Žemyną parodė, jog milijardierių menkai domina taika ir vienybė ES, o Kremlius apskritai priešinasi ir vienam, ir kitam, todėl šiandien kaip niekada po Šaltojo Karo ES privalo susirūpinti nuosavu saugumu.

Tarsi tą nujausdami, ES šalių gynybos ministrai dar ikiprezidento D.Trumpo vojažo į Senajį Žemyną Vokietijos bei Prancūzijos iniciatyva susitarė kurti fondą, kurio lėšomis galėtų finansuoti ginkluotės sistemų  kūrimą Europos gynybos agentūroje. Be to, susitarta spręsti klausimą dėl tarpvalstybinių karinių dalinių finansavimo.

Iki „Europos armijos“ labai toli, bet vis šis tas. Tenka skubėti, nes pacifistinio Senojo žemyno karinė degradacija, kai aplink visi beatodairiškai ginkluojasi, tiesiog bado akis, pavyzdžiui, pasak prancūzų saugumo eksperto Jeano-Tomo Lesueur, tik kas šeštas antiteroristinėms operacijoms skirtas kovinis sraigtasparnis „Tigre“ tinka eksploatacijai. Buvusio Europos parlamento pirmininko pavaduotojo čekų politologo Liboro Roučeko teigmu, mūsų žemynas stokoja koordinacijos ginkluotės kūrimo klausimais, tarkime, JAV yra dvi pagrindinės šarvuotų mašinų rūšys, Europoje tokių priskaičiuojama 17.

Be to, ne viskas susiveda vien į formalią aritmetiką. Vokietija gynybai leidžia 38 milijardus eurų, jei „vienu mostu“ padidins šias išlaidas iki 65 milijardų, kas atitinka D.Trumpo reikalaujamus 2 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto, pirmiausia susidurs su racionalaus jų panaudojimo problema.

Imperatyvas vis vien turėtų būti – ES gynybos potencialo didinimas. Jei Jungtinės Valstijos nebenori dalyvauti konfliktų sprendimuose, taikos misijose, europiečiai laikui bėgant turi būti pasirengę tą daryti savarankiškai.

Nepaisant prezidento D.Trumpo ūmios ir chaotiškos „edukacijos“ Europai, veikiausiai nederėtų kalbėti apie bręstantį antiamerikietiškumą ar net Vakarų vertybinį skilimą. 2003-aisiais prasidėjus karui Irake buvo mėginama kurpti prieš JAV nukreiptą „Paryžiaus-Berlyno-Maskvos“ ašį, bet ketinimai tokiais ir liko. Aišku, problema vardu „verslininkas Baltuosiuose Rūmuose“ niekur nedings, kita vertus, europiečiai neturi kitos išeities kaip tikėti savo žemynu.

Maskvos svajos „prisitaikyti Europą sau“ su galimybėmis vis dėlto prasilenkia–spaudžiami iš išorės bei vėl sustiprėjus Paryžiaus-Berlyno tandemui europiečiai kaip tik gali susitelkti.

2017.06.05; 04:00

„Prancūzija pasirinko gėdą. Lyg ir nukenksminta kraštutinė dešinioji partija „Nacionalinis frontas“, kuriai vadovauja neva tai nekelianti pavojaus Marin Le Pen, pasisakanti prieš Europos Sąjungą ir besilaikanti antiimigrantinės pozicijos, mikliai aplenkė rinkimuose į Europos Parlamentą ir valdančiuosius socialistus, ir opozicionierius – golistus“, – komentuoja rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Džonas Vinokuras.

Continue reading „Atsargiai: Paryžiuje – didelė Vladimiro Putino gerbėja”