Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas stebisi išslaptintos Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymos interpretacijomis ir atkreipia dėmesį į tai, kad buvęs VSD vadovas Gediminas Grina padėjo rengti liberalams 2016 metų Seimo rinkimų programą, o buvęs jo pavaduotojas kontržvalgybai Sigitas Butkus į partiją įstojo 2015 metų pabaigoje.
„Pasak tarnybų, informacija išslaptintose pažymose buvo nuolat teikiama šalies vadovams, taip pat buvo atliekama daug įvairių tyrimų, analizių, buvo keičiamasi informacija, ji buvo nuolat renkama nuo pat Liberalų sąjūdžio įkūrimo pradžios. Jei tai tiesa, tuomet kodėl dar iki Eligijaus Masiulio suėmimo Liberalų sąjūdžio būstinėje partijos rinkimų programos dalį apie krašto gynybą ir saugumą liberalams padėjo dėlioti buvęs VSD vadovas, kuris iki 2015 metų partiją neva narstė po kaulelį? Kodėl į partijos narių gretas stojo buvęs jo pavaduotojas? Šiandien to niekas nesiteikia prisiminti, nors šis momentas labai įdomus“, – pažymi E. Gentvilas.
Jo teigimu, buvęs VSD pavaduotojas kontržvalgybai Sigitas Butkus Liberalų sąjūdžio nariu tapo 2015 metais, 2016 metais su partija dalyvavo Seimo rinkimuose daugiamandatėje apygardoje.
„Labai apmaudu, kad tenka kvestionuoti mūsų šalies tarnybų darbą, tačiau man kyla klausimų, kodėl buvę tų pačių tarnybų vadovai nesibaimino tapti partijos nariais, politiškai talkininkavo partijai esminiuose žingsniuose. Jei Liberalų sąjūdis jau tuomet buvo įtariamas, o partijos vadovus sekė įvairios tarnybos, kodėl buvę STT vadovai turėdami visą šią informaciją nesibaimino galimo šešėlio jų vardui nei kitų dabar taip eskaluojamų temų? Galbūt iš tikrųjų nebuvo surinkta jokių duomenų apie Liberalų sąjūdį“, – svarsto E. Gentvilas.
Jis pastebi, kad Prezidentūra taip pat atmeta viešojoje erdvėje metamus kaltinimus, kad šalies vadovė Dalia Grybauskaitė žinojo apie tai, jog E. Masiulis buvo veikiamas koncerno „MG Baltic“. E. Masiulis ir Gintaras Steponavičiaus, anot E. Gentvilo, taip pat visą laiką turėjo VSD leidimą dirbti su slapta informacija.
„Šie faktai rodo, kad prezidentės teiginiai, jog ji neturėjo informacijos apie Liberalų sąjūdžio sąsajas su „MG Baltic“, gali būti pagrįsti. Tikėtina, kad tokios informacijos apskritai nebuvo. Dabar gi, keistomis aplinkybėmis atsiradusi slapta, tačiau išviešinta su liberalais susijusi pažyma tapo servetėle batams valyti, o likusios 12 pažymų niekam neskelbiamos“, – sako E. Gentvilas.
Liberalų sąjūdis, anot jo, kreipsis į teismą dėl partijos dalykinės reputacijos menkinimo ir keturių VSD pažymoje išdėstytų teiginių paneigimo. E. Gentvilo teigimu, bus prašoma paneigti teiginius, kad partija buvo įkurta „MG Baltic“, kad partija faktiškai kontroliuojama šio koncerno, taip pat – visiškai kontroliuojama ir kad 2006 metais partijai pirmininkas buvo parinktas.
D. Mockus kaltina VSD pažymų klastojimu ir nekompetencija. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus tvirtina, kad neturi jokio tikslo lįsti į politiką, ir kategoriškai atmeta visus metamus kaltinimus dėl koncerno siekio paveikti politikus ir šalyje vykstančius politinius procesus.
Valstybės saugumo departamento (VSD) paviešintą ataskaitą D. Mockus įvertino kaip labai abejotinos vertės dokumentą, kuris, anot jo, rodo, kad arba VSD sąmoningai klastoja informaciją, arba yra tiesiog nekompetentinga.
LRT internetiniame portale penktadienį publikuotame interviu D. Mockus neigia, kad žurnalistas Tomas Dapkus buvo „MG Baltic“ atstovas, siekiant užmegzti ryšius su politikais.
„Aš jam niekada gyvenime nei pavedimų, nei prašymų užmegzti ryšių nesu davęs. Tai, kad T. Dapkus yra pateikiamas kaip „MG Baltic“ atstovas, švelniai tariant, yra daug abejonių keliantis faktas. Turėdamas fantazijos, jį gali paversti kuo tik nori“, – LRT aiškino D. Mockus, pridurdamas, kad visus kritiškus žurnalistus dažniausiai siekiama diskredituoti.
„MG Baltic“ prezidentas sako, kad paviešinta VSD informacija nėra atsitiktinė. Verslininkas mano, kad tai yra Prezidentūros atsakas į paskelbtus Eligijaus Masiulio laiškus.
„VSD pažyma yra atoveiksmis. Kad nereikėtų aiškintis apie laiškus, reikia vieną skandalą permušti kitu, galingesniu“, – interviu LRT žurnalistui pabrėžė D. Mockus, negailėdamos kritikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei.
„Tiesiogiai ji „(VSD nutekinta informacija, – ELTA) yra naudinga Prezidentūrai, ir ne tik. Šiuo atveju yra daugiau tų naudos gavėjų, bet pats didžiausias yra Prezidentūra“, – LRT portalui samprotavo verslininkas.
Duotame interviu „MG Baltic“ prezidentas D. Mockus tvirtino, kad nesivels į viešųjų ryšių karą prieš VSD, o į paviešintą pažymą reaguos teisinėmis priemonėmis.
ELTA primena, kad išslaptintoje VSD informacijoje atskleidžiama, kaip „MG Baltic“ koncernas bandė sau naudinga linkme paveikti politikus ir šalies institucijas.
Garsiojoje, iškart į skandalo sūkurį patekusioje VSD pažymoje, aprėpiančioje daugiau nei 10 metų laikotarpį, be užuolankų sakoma, kad „MG Baltic“ neteisinius veiksmus, grubiai plečiant savo įtaką, galima vertinti kaip destruktyvią veiklą, galinčią destabilizuoti valstybės sąrangą ir demokratinę politinę sistemą, todėl keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui.
Įdomu tai, kad net tarp linkusių didesniu ar mažesniu laipsnių advokatauti koncernui ir rezervuotai žiūrinčių į tokių pažymų išviešinimo praktiką žmonių niekas tarsi ir nesiryžt kvestionuoti tokio vertinimo (nurodyti faktai yra pernelyg iškalbingi), tačiau ne vienam kyla klausimas – kodėl turint tokią jautrią informaciją, palaipsniui kaupiamą per dešimtmetį, nebuvo imtasi veiksmų, leidžiančių užkirti kelią iš esmės nusikalstamai koncerno veiklai, vis labiau panašėjančiai į valstybės užvaldymą ir keliančiai pavojų nacionaliniam saugumui? Kitaip tariant, ar pavojaus varpų skambėjimo įsiūbavimas, dabar girdimas visuose pakraščiuose, jau nėra pavėluotas veikimas, kai mums lieka tik viena galimybė – skaičiuoti nuostolius ir apraudoti nebeatitaisomą žalą?
Jeigu, tarkime, aukščiausieji šalies pareigūnai labai vangiai reagavo arba visai nereagavo į tokią jiems specialiųjų tarnybų teikiamą informaciją, kodėl VSD arba kažkoks kitas paslaptingas subjektas nenutekino šios informacijos visuomenei daug anksčiau, nelaukiant to lemtingo momento, kai valstybės savinaikos procesas pasieks kritinę ribą? Kita vertus, jeigu pastebėjote, forsuojama ir diametraliai priešinga išvada, kad neva išviešinta VSD pažyma pasirodė pernelyg tinkamu laiku arba, kitaip tariant, abejonės čia keliamos dėl to – ar VSD pažymos išviešinimas nėra visų pirma naudingas Daliai Grybauskaitei, visiems gerai suprantant, kad minėtoji VSD pažyma, kad ir kaip žiūrėtume, sustiprina prezidentės versiją, komentuojant josios susirašinėjimo su Eligijumi Masiuliu faktą ir aptariant čia randamas formuluotes.
Kaip atrodo, pastaruoju atveju net bandoma įpiršti nuomonę, kad VSD pažymos paskelbimas yra neteisėtai paankstintas veiksmas, užbėgant laikui prieš akis, tarsi tokia pažyma galėtų būti teisėtai atiduota visuomenė aptarimui tik tada, kai ji taptų politiškai nebeaktuali tai pačiai D.Grybauskaitei, t. y. pasibaigus dabar veikiančios prezidentės kadencijai. Taigi, kaip matome, svarbiausiu išryškėjusios priešpriešos valstybės idėjos išgryninimo klausimu veiksniu dabar tampa laiko faktorius, vienaip ar kitaip keliant klausimą – kada „laikas subręsta“, tampa tinkamu vienokiam ar kitokiam apsisprendimui? Jeigu norite, galima paklausti dar ir taip – ar galima pasivyti, o galbūt ir pralenkti laiką, kokios lenktynės čia visados tęsiasi?
Kaip atrodo, bent iš dalies į šiuos klausimus pabandė atsakyti VSD direktorius Darius Jauniškis, iškviestas pasiaiškinti į Seimo posėdį. VSD direktorius į viešojoje erdvėje užduodamus ir Seime pakartotus klausimus, kodėl tyrimo duomenys pateikti tik dabar, atsakė klausimu: „O kodėl ne dabar. Geriau vėliau nei niekada“ https://slaptai.lt/vsd-informacija-nebuvo-dozuojama/. Sakote, kad VSD direktorius, prispaustas prie sienos Seimo narių klausimų, pabandė išlaviruoti prisimindamas mėgstamą mūsų laikų kalambūrą? Gal ir taip, nesiginčysiu. Tačiau yra ir senesnė tokio atsakymo potekstė, nukreipianti mus į užgimstančios antikos filosofijos laikus, kai žmonės apie lenktynes pačiame laike dar mąstė nepalyginamai pirmapradiškiau ir gaivališkiau nei įstengia mūsų laikų išvargintas protas.
Zenonas, Parmenido mokinys, paliko ateities kartoms spręsti neišsprendžiamą uždavinį kodiniu pavadinimu „Lėčiausio nepavys nė pats greičiausias“. Laiko dalumo problemos apmąstymo kontekste Parmenido mokinys nurodo tokias sąlygas. A. Besivejančiam greitesniajam reikia laiko dalies pasiekti tą vietą, kur tos laiko dalies pradžioje buvo priekyje esantis lėtesnysis. B. Per tą laiko dalį, kol pirmasis (greitas) pasieks tą vietą, kur buvo antrasis (lėtas) tos laiko dalies pradžioje, lėtasis savo ruožtu taip pat pasistūmės kažkokį atstumą į priekį. Taigi greitesniajam reikia naujos laiko dalies įveikti naują atstumą, ir taip iki begalybės. C. Jeigu pripažįstame laiko dalumą iš principo, tai reikia pripažinti ir tokio dalumo begališkumą, t. y. dalumą iki begalybės, be užbrėžiamos nedalumo ribos. Iš to seka išvada, kad lėto nepavys nė pats greičiausias, Achilas niekados nepavys vėžlio, taigi tarsi suprantamu dalyku tampa ir tai – kodėl greitakojams, visur sulakstantiems VSD achilams taip ir nepavyko lėtai kaip rūdys, bet su kasdieninės monotonijos nuoseklumu besismelkiančiai politinei korupcijai užbėgti prieš akis.
Iš dalies galima suprasti, nors neįmanoma pateisinti to, kodėl aukščiausieji šalies pareigūnai delsė, net jeigu ir turėjo daugiau ar mažiau fragmentišką medžiagą apie bandymus įtakoti valstybė raidą patologijos kryptimi. Kad ir kaip būtų liūdna, reikia pripažinti faktą, kad išsikerojusi politinė korupcija mūsų padangėje tapo beveik neatsiejama politinio kūno dalimi, o savo ruožtu pasiryžti amputacijai – nėra taip paprasta. Panašiai atsitinka, kai pasėjamos į dirvą kultūros persipina su išsikerojusiu varpučiu ir kyla pavojus, kad bandant išrauti tokią agresyvią piktžolę drauge galime pavojingai išjudinti žemę po puoselėjamo augalo šaknimis.
Žinoma, tai nereiškia, kad, bijant pažeisti godotino augalo šaknis, nieko kito nelieka kaip apsileisti nuodingomis piktžolėmis. Greičiau ši alegorija mums primena tai, kad valstybė taip pat turi būti prižiūrima su kasdieniniu, daliu iki begalybės rūpestingumu, kaskart išravint tarpuvagius, tokio ravėtojo paradigminiu pavyzdžiu, jeigu leisite, visų pirma laikant Platono „Valstybės“ pagrindinį personažą Sokratą su diskutuojančių bendraminčių būreliu, kartu siekiančių išgryninti valstybės idėją iki deimantinio skaidrumo arba prisimenat Karalių pasakos begalinį rūpestingumą su palinkusiomis karalių galvomis ties stebuklingu lietuviškos dvasios objektyvavimo užgimimu.
Tačiau, galimas daiktas, susirgimas toks ūmus, kad dalinės, net išskaidytos rūpestingumo iki begalybės, priemonės jau nepadės, taigi lieka tik viena galimybė – aparti lauką iš naujo. Tai kvietimas į revoliuciją, ar ne? Tačiau net ir tokiu atveju baidausi žmonių minios, daužančios Seimo langus, vaizdinio, puoselėdamas viltį, kad mums padės įveikti savo užstrigimą istorijoje revoliucingas mąstymo atsinaujinimas ir Seimo rūmuose priimtų nutarimų, siekiant užkardyti kelią politinei korupcijai, revoliucingumas.
Prasisunkusi į viešąją erdvę žvalgybininkų informacija apie stambiojo verslo agresyvią veiklą, siekiant nusavinti valstybę savo poreikių tenkinimui, pranoksta vaizduotės ribas, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to tokia šokiruojanti informacija anksčiau ar vėliau pasimirš savaime, kaip, tarkime, nevirškinamas maistas nepatenka į kraują, o yra atvemiamas atgal.
Taigi klysta tie, kurie galbūt mano, kad neva žmonės patriukšmaus, nelabai suprasdami dėl ko čia pliekiamasi, ir nustos. Kaip atrodo, šis skandalas yra toks begėdiškas, kad užkišti žmonėms gerklių nepavyktų net ir labai stengiantis. Tai iškart reikėtų pripažinti kaip nekvestionuojamą dalyką, niekam nepuoselėjant tuščių iliuzijų, kad laikas savaime kažkaip išspręs problemą.
Dėl paviešintų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje faktų diskusijos tik prasideda, tačiau jau dabar galima spėti, kad be visa ko kito bus siekiama nurodytus faktus paskandinti interpretacijose, kaip yra sakoma, užkalbėti dantis. Todėl visų pirma pabandykime abstrahuotis nuo atskirų niuansų, sutelkiant dėmesį ties svarbiausiomis nuorodomis, pasitarnaujančiomis esmės atodangai ir drauge bylojančiomis apie įsisenėjusios patologijos atvejį.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai prasikišantis dalykas yra tai, kad koncerno „MG Baltic“ tarpininkai su koncerno vienaip ar kitaip (kažkaip) įtakojamais valstybės tarnautojais, net ministrais ir teisėjais, ne viešo diskurso plėtotėje kalbasi, duoda komandas tokiu tonu tarsi čia ponas bendrautų su visiškai beteisiais baudžiauninkais. Žinoma, galima retoriškai perklausti – ar būtų geriau, kad jeigu koncerno atstovai su vienaip ar kitaip rekrūtizuotais koncerno interesų tenkinimui valstybės pareigūnais kalbėtų labiau pagarbiu tonu, tokiu melagingu mandagumu pridengiant tikrą dalykų padėtį? Nesakykite, tonas čia taip pat daug ką mums pasako, byloja apie tai, kad koncernas save laiko tokiu tvirtu nelegalios padėties šeimininku, kad nemato reikalo net kažkaip pridengti savo nešvankią nuogybę, nesismulkina dėl savo patologijos vualizacijos.
Kaip jau visi galėjome pastebėti, Darius Mockus nė iš tolo nesiruošia atgailauti ar atsitraukti nors per žingsnį, viešai išplatintame pranešime griežtai pareikšdamas, kad neva į „MG Baltic“ taikosi tie, kurie nori valdyti išnykusių istorijoje santvarkų metodais, drauge čia pažerdamas visą eilę nedviprasmiškų grasinimų su oponentais atsiteisti jau netolimoje ateityje https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/mockus-i-mg-baltic-taikosi-tie-kurie-nori-valdyti-isnykusiu-santvarku-metodais.d?id=77925803. Ką gi, nesu tikras dėl to, kad kažkokie istorijos dėsniai D.Mockui lemia pralaimėjimą, jeigu net išryškėjusią koliziją suprasime kaip „MG Baltic“ savininko ir valstybės dvikovą. Galimas daiktas, koncerno prezidentas labai nuoširdžiai yra įsitikinęs, kad mūsų santvarkos modernumą liudija tai, kad čia viskas yra perkama ir parduodama, taigi net politikai gali būti superkami didmeniniu būdu, o neva neracionalūs yra tie principai, kurie teisės ar moralinės pasaulio tvarkos pagrindu ribotų verslo plėtotėje įgytus ir nugludintus įpročius.
Kita vertus, D. Mockus turi didelį šansą laimėti arba bent užglaistyti istoriją ne tik dėl to, kad, kaip jau buvo primintą praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-o-kas-patrauks-r-karbauski-ir-jo-dresuota-juru-kiaulyte/ paprastai laimi ta kiaulė, kuri užsiaugina daugiau šunų. D. Mockų išryškėjusioje priešpriešoje su valstybe daro stipriu žaidėju su labai tikėtina sėkmės galimybe tai, kad mūsų herojaus veiklos pagrindas yra žemesnioji žmogaus dalis – gobšumas, bailumas, prisitaikėliškumas, kai savo ruožtu valstybės tikrąja to žodžio reikšme idėjos daigas prasikala tik ten ir tada, kur ir kada subujoja geresnioji žmogaus prigimtis, įgalinanti individą veikti, peržengiant savo partikuliarumą ir savanaudiškumą.
Kita vertus, tarsi ir prieštaraudamas pats sau dar pastebėsiu, kad, žiūrint iš kitos pusės, būtų klaida substancionalizuoti abstrakčią valstybės idėją, sureikšminant valstybės turinį žmogaus sąskaitą, tačiau tai, kokia žmogaus pusė laimės – geroji ar blogoji – niekas dėl to negali būti be išlygų tikras.
Kad ir kaip kam pasirodys iš pirmo žvilgsnio, čia tikrai niekas nesiruošia demonizuoti žmogaus, parodžiusio didelę uoslę verslo srityje ir neeilinį išradingumą, tačiau kartu nepraleisiu progos pastebėti, kad mums visiems siaubą kelianti, Vilniaus pašonėje jau gerokai pradygusi Astravo atominė elektrinė gali būti siejama su garsiojo verslininko vardu arba net vadinama D.Mockaus garbės vardo Astravo AE. Būtent šio verslininko kariaunos veiksmai, Lietuvos ar net pasaulio istorijoje nematyta savo nuožmumu propagandinė kampanija lėmė tai, kad visų laikų ambicingiausias LEO.LT projektas buvo užblokuotas, Lietuva perleido strateginę iniciatyvą, likdama prie suskilusios geldos su įkišta granata užpakalyje. Trijų tulžingųjų žurnalistų su pseudoteisuolio povyzomis, sublizgėjusių karo prieš Lietuvos energetinę svajonę baruose, pavardžių čia neminėsiu, drauge pastebėdamas tik tai, kad jų aršumo, pagiežos, teisuoliškumo energetinė bazė buvo nelygstama ištikimybė šeimininkui.
Taigi trečio kelio čia nėra: yra tik arba, arba… Arba laimės valstybė ir pralaimės koncernas, arba laimės D. Mockus valstybės orumo sąskaita, galimai po kilimu pabandęs susitarti dėl kontribucijų atskiriems asmenims, kurie nepraleistų progos pasipelnyti ar kitaip apturėti savo naudą. Kita vertus, niekas tokioje nesmagioje situacijoje nepuoselėja piktdžiugos, nesigviešia pastumti žinomą verslininką po giljotina. Kaip atrodo, labiausiai civilizuotas kelias, sprendžiant šią koliziją, būtų valstybės keliamas ieškinys D. Mockaus verslo imperijai, už patirtą moralinę ir materialinę žalą valstybei siekiant prisiteisti baudą visų mokesčių mokėtojų naudai (kiek išneša mano vaizduotė – tai turėtų būti daugmaž 1 milijardas eurų).
Velniai. Slaptai.lt nuotr.
Kaip sakyta, trečiojo kelio tarsi čia ir nėra, tačiau yra didesnio ar mažesnio tikėtinumo galimybė spręsti išryškėjusią koliziją sugrįžtant į pirmapradę visuomeninio sąmoningumo padėtį, kuri yra aptariama Visuomenės sutarties teorijoje, numatant civilizuoto žmonių bendravimo taisykles tarp sutarties dalyvių. Kas be ko, tokia visuomenės sutartis čia yra numatoma kaip transcendentalinis įvykis, nenurodant jokių faktinių tokios sutarties pasirašymo aplinkybių, o tik atkreipiant dėmesį į tą principinę nuostatą, jog valstybės užgimimui yra reikalingas žmogaus sugebėjimas peržengti savo empirinį „aš“ vardan bendrų taisyklių įtvirtinimo galimybės.
Tačiau, galimas daiktas, mūsų atveju būtų galima tokią transcendentalinę galimybę pabandyti iš naujo aktualizuoti empiriniu pavidalui, pasirašant vienaip ar kitaip dokumentuotą verslo ir visuomenės kontraktą dėl civilizuotų žaidimo taisyklių, siekiant bendrojo gėrio.
