Proeuropietiška ministrė pirmininkė Maia Sandu. EPA – ELTA nuotr.
Kišiniovas, vasario 13 d. (ELTA). Moldovos prezidentė Maia Sandu pareiškė, kad Rusija rengia ardomuosius veiksmus, siekdama įvykdyti šalyje valstybės perversmą, praneša „Interfax – Ukraina“.
Pirmadienį per spaudos konferenciją Kišiniove ji priminė, jog pastaruosius Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pareiškimus apie Maskvos planą destabilizuoti situaciją Moldovoje patvirtino šalies Informacijos ir saugumo tarnyba.
Tokie „ardomųjų veiksmų mūsų šalies teritorijoje planai nėra naujiena“, sakė M. Sandu. Anot jos, „tokių bandymų buvo ir anksčiau, praėjusių metų rudenį, tačiau jie nebuvo įgyvendinti dėl ryžtingų mūsų saugumo institucijų veiksmų“.
„Siekiant sukelti gyventojų nepasitenkinimą ir išprovokuoti agresyvius veiksmus protesto akcijų metu ypač buvo akcentuojama energetikos krizė“, – sakė valstybės vadovė.
Ji paragino laikytis rimties ir pažymėjo, kad saugumo institucijos imasi reikiamų priemonių.
Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo nariui Petrui Gražuliui gimė nauja iniciatyva: jis siūlo inicijuoti parlamentinį tyrimą „TS-LKD vaidmeniui organizuojant valstybės perversmą Ukrainoje ištirti“.
Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų-tautininkų) partijos pirmininkas, Seimo narys P. Gražulis antradienį ketina įregistruoti nutarimo projektą, kuriuo šiam klausimui ištirti siūlys sudaryti Seimo laikinąją komisiją iš 11 Seimo narių pagal proporcinį Seimo frakcijų atstovavimo principą.
Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Ukrainos prezidentas V. Zelenskis praėjusią savaitę viešai paskelbė, kad Ukrainos saugumo tarnybos užfiksavo ir surinko įrodymus, kaip prorusiškas oligarchas R. Achmetovas, pasitelkęs savo valdomą žiniasklaidą, TV kanalus, prorusiškai nusiteikusius Ukrainos politikus, siekia destabilizuoti padėtį Ukrainoje ir įvykdyti valstybės perversmą. Ukrainos žiniasklaida paskelbė filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuota, kaip įtakingas Lietuvos konservatorių narys E. Zingeris viename Vilniaus restorane susitinka su šio prorusiško oligarcho aplinkos žmonėmis“, – pranešime spaudai sako P. Gražulis.
Jis siūlys, kad Seimo sudaryta komisija tyrimą atliktų iki kitų metų sausio 15 d.
Beje, nutarimo projekto autorius nesitiki, kad jo iniciatyva bus realizuota. „Mano parengti nutarimų projektai, pavyzdžiui, dėl Lenkijos palaikymo jos konflikte su ES ir kiti, nebuvo įtraukti į Seimo darbotvarkę. Tačiau tam tikras „triukšmas“ kilo. Manau, kad tai bent iš dalies privers susimąstyti valdančiuosius dėl jų vykdomos politikos“, – Eltai sakė P. Gražulis.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Kijevas, lapkričio 26 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis įspėja, kad padedant veikėjams iš Rusijos netrukus šalyje bus bandoma įvykdyti perversmą, praneša agentūra „Reuters“.
Jis turįs žvalgybinės informacijos, kad pučas įvyks gruodžio 1 ar 2 dienomis, sakė V. Zelenskis penktadienį spaudos konferencijoje. „Mūsų laukia iššūkiai – ne tik iš Rusijos Federacijos pusės (…). Mes turime vidaus iššūkių“, – kalbėjo prezidentas.
Ukraina, anot V. Zelenskio, visiškai kontroliuoja savo sienas ir yra pasirengusi, jei kiltų eskalacija santykiuose su Rusija.
NATO, JAV ir Europos šalys yra pareiškusios susirūpinimą dėl Rusijos dalinių judėjimo Ukrainos pasienyje. Maskva neigia planus pulti Ukrainą.
Tunisiečiai protestuoja prieš prezidento įvykdytą „perversma”. EPA.ELTA nuotr.
Tunisas, lapkričio 14 d. (AFP-ELTA). Daugiau nei 1000 tunisiečių sekmadienį susirinko prie šalies parlamento protestuoti prieš prezidento įvykdytą valdžios užgrobimą, kurį laiko „perversmu“.
Tai buvo naujausias mitingas prieš prezidento Kaiso Saiedo liepos 25 dienos sprendimą atleisti vyriausybę, sustabdyti parlamento veiklą ir užgrobti daugybę galių, motyvuojant „neišvengiama grėsme“ šaliai – Arabų pavasario sukilimų prieš autokratiją gimtinei.
Protestuotojai šaukė: „Žmonės nori sužlugdyti perversmą“ ir vadino prezidentą „kolonializmo agentu“, pranešė naujienų agentūros AFP korespondentai. Kai kurie nešė plakatus su užrašais „Ne žiniasklaidos bauginimui“ ir reikalavo „nepriklausomos teisminės institucijos“.
Rugsėjo 22 d. K. Saiedas sustabdė kai kurias Konstitucijos galias ir dekretu įvedė valdžią. Jis perėmė visišką teismų kontrolę, taip pat įgaliojimus atleisti ministrus ir leisti įstatymus. Spalį jis paskyrė naują vyriausybę, ir Najla Bouden tapo pirmąja Šiaurės Afrikos šalies ministre pirmininke moterimi. Tačiau jis gerokai sumažino jos biuro įgaliojimus ir techniškai pats vadovauja administracijai.
2019 m. pabaigoje išrinktas K. Saiedas žengė šį šokiruojantį žingsnį didėjant socialinei ir ekonominei krizei, kurią dar apsunkino COVID-19 pandemija. Kai kurie oponentai kaltina jį, siekiant naujos diktatūros praėjus dešimtmečiui po 2011 m. sukilimo Tunise, kai buvo nuverstas diktatorius Zine’as El Abidine’as Ben Ali. Tačiau prezidento šalininkai teigia, kad jo žingsnių prireikė po daugelio metų aklavietės tarp politinių partijų, laikomų korumpuotomis ir savanaudiškomis.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sureagavo į socialdemokratų kreipimąsi dėl aptiktos ir pasipiktinimą partijai sukėlusios klaidos 4 klasės matematikos vadovėlyje. Kaip skelbta anksčiau pirmadienį, socialdemokratai ministrės teiravosi aplinkybių bei paaiškinimų, kodėl 2016 metais išleistame 4 klasės matematikos vadovėlyje skelbiama tikrovės neatitinkanti informacija apie tarpukario Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną.
Kaip pastebėjo socialdemokratai, Arkadijaus Kiseliovo ir Danutės Kiseliovos sudarytame vadovėlyje pateikiamas uždavinys, kurio sąlygoje skelbiama tokia tezė: „1926 m. buvo išrinktas pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona“.
Socialdemokratai pažymi, kad A. Smetona į valdžią pateko ne rinkimų, bet surengto perversmo būdu, o tai, kad minėto vadovėlio užduotyje pateikta netiksli informacija, pasak jų, siunčia „iškraipytą istorinę žinią ir vaikams, ir jų tėvams“.
Atsakydama į socialdemokratų pastabas Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pripažįsta, kad minėtame vadovėlyje istoriniai faktai pateikti netiksliai. Ministerija kreipėsi į leidyklą prašydama peržiūrėti vadovėlio užduotį ir ištaisyti klaidą. Antanas Smetona
„Leidykla „Alma littera“ atsiprašė už netikslų kontekstą ir informavo, kad, spausdindami šio matematikos vadovėlio kitą tiražą, klaidą ištaisys ir iki rugsėjo pabaigos apie tai mokyklas informuos atskiru laišku.
Skaitmeninio formato vadovėlyje ir „Eduka klasės“ aplinkoje mokytojai jau rugsėjo viduryje matys ištaisytą užduotį. „Šviesos“ leidyklos tinklalapyje iki šios savaitės pabaigos prie vadovėlio bus įkelta papildoma informacija apie užduoties keitimą“, – rašo išplatintame pranešime ministerija.
Pasak jos, klaida vadovėlyje ko gero įsivėlė atsitiktinai.
„Šis vadovėlis buvo vertintas 2012 metais. Kadangi jis buvo vertintas dalykiniu aspektu, todėl pradinio ugdymo matematikos vertintoja veikiausiai neatkreipė dėmesio į istorinių faktų netikslumą“, – pažymi ministerija.
GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.
Mirė paskutinis nesėkmingo 1991 metų perversmo prieš tuometinį SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą dalyvis Olegas Baklanovas, sulaukęs mirė 89 metų amžiaus, trečiadienį pranešė Rusijos kosmoso agentūros vadovas.
„Mirė Olegas Dmitrijevičius Baklanovas, vadovavęs mūsų raketų ir kosmoso pramonei ir SSRS bendrosios mašinų gamybos ministerijai“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė „Roskosmos“ vadovas Dmitrijus Rogozinas.
Jis taip pat buvo Sovietų Sąjungos gynybos tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas.
Jis buvo kietosios linijos komunistų grupės, nepatenkintos liberaliomis M. Gorbačiovo reformomis, narys. Ši grupė 1991 metų rugpjūtį nesėkmingai mėgino surengti perversmą.
Jos vadovai buvo areštuoti po trijų dienų, tačiau nesėkmingas perversmas tik paspartino Sovietų Sąjungos žlugimą, kuri galutinai buvo išformuota 1991 metų gruodį.
O. Baklanovas buvo paleistas iš kalėjimo 1993 metais, dar po metų jis buvo amnestuotas.
Jis buvo paskutinis likęs gyvas nepavykusio perversmo dalyvis.
Pernai mirė kitas perversmo organizatorius, paskutinis Sovietų Sąjungos maršalas Dmitrijus Jazovas, 1987–1991 metais ėjęs gynybos ministro pareigas.
Lukašenkos fizionomija. Ši karikatūra nufotografuota Lukiškių aikštėje surengtoje piešinių parodoje. Slaptai.lt foto
Šeštadienį Baltarusijos Valstybės saugumo komiteto (KGB) vadovas Ivanas Tertelis televizijos kanalui ONT pareiškė, kad buvo užkirstas kelias pasikėsinimui į Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos gyvybę, praneša TASS.
Anot KGB vadovo, „operacijos metu buvo užkardyta teroristinių požymių turinčios organizuotos grupės veikla“.
„Grupės nariai nuodugniai planavo ir ėmėsi praktiškai įgyvendinti sąmokslą pašalinti Baltarusijos prezidentą ir jo šeimos narius bei organizuoti ginkluotą maištą, siekiant prievarta užgrobti valdžią“, – sakė jis.
Pasak I. Tertelio, šioje grupėje buvo tiek Baltarusijos piliečiai, tiek užsieniečiai.
Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.
Laidos metu buvo parodytas vaizdo įrašas iš neva įtariamųjų susitikimo, kuriame aptartas pasikėsinimas į A. Lukašenką, planai užimti radiją ir televiziją Minske bei blokuoti Baltarusijos sostinę, kad į ją negalėtų patekti kariuomenė.
TV laidoje pagrindiniu „perversmo organizatoriumi“ įvardintas Maskvoje sulaikytas baltarusis advokatas Jurijus Ziankovičius, nuo 2007 m. gyvenantis JAV ir turintis šios šalies pilietybę.
Reportaže aiškinta, kad jėgos panaudojimą užgrobiant valdžią neva palaikė partijos Baltarusijos liaudies frontas (BNF) lyderis Ryhoras Kastusiovas, užsienyje gyvenantis opozicionierius Igoris Makaras ir kiti asmenys. Vienas iš žmonių, dalyvavusių šiuose susitikimuose, neva buvo politologas Aliaksandras Feduta.
Protestai prieš Mianmaro karinės chuntos valdymą EPA-ELTA nuotr.
Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos ambasadoriai pasmerkė Mianmaro karinės chuntos vykdomas civilių žmonių žudynes, informuoja naujienų agentūra AFP.
„Saugumo pajėgos žudo beginklius civilius, taip pat ir vaikus, – žmones, kuriuos jie prisiekė ginti. Profesionali kariuomenė ir policija taip nesielgia“, – rašoma JAV ambasados pareiškime feisbuke.
AFP patvirtino, kad Mianmare žuvo mažiausiai 24 žmonės. Tačiau vietos žiniasklaida praneša apie kur kas daugiau aukų. Manoma, kad žūti galėjo bent 50 žmonių.
Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės ambasados taip pat pasmerkė civilių žudynes šeštadienį Mianmare minint kariuomenės dieną.
„Šis, 76-asis, Mianmaro kariuomenės dienos minėjimas bus prisimintas kaip teroro ir gėdos diena. Beginklių civilių žmonių ir vaikų žudynės yra nepateisinamos“, – pareiškė ES ambasada Jangone. Mianmare – protestai. EPA – ELTA nuotr.
Šeštadienį karinė chunta, demonstruodama savo galią, šalies sostinėje Neipide surengė didžiulį karinių pajėgų ir karinės technikos paradą.
Suirutė šalyje prasidėjo vasarį, generolams nuvertus ir suėmus Mianmaro civilinę lyderę Aung San Suu Kyi. Netrukus po to žmonėms reikalaujant demokratijos prasidėjo masiniai protestai.
SVR emblema. Wikipedia.org
Rusijos užsienio žvalgybos vadovas trečiadienį apkaltino Jungtines Valstijas Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos gynimu ir pažėrė kritikos dėl 20 mln. dolerių sumos, kurią šalis skyrė antivyriausybinių protestų paramai.
Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai (SVR) vadovaujantis Sergejus Naryškinas pranešime, kurį paskelbė Rusijos naujienų agentūros, pareiškė, kad Vašingtonas buvusią kandidatę į prezidento postą S. Cichanouskają ir kitus aktyvistus „tvirtai priėmė po savo sparnu“. Sergėjus Naryškinas
Anksčiau anglų kalbos mokytoja ir vertėja dirbusi 38-erių S. Cichanouskaja perėmė savo vyro, populiaraus tinklaraštininko Sergejaus Cichanouskio kandidatūrą į Baltarusijos vadovo postą po to, kai jis buvo suimtas.
Opozicijos politikė šiuo metu yra pabėgusi į Lietuvą, o daugybė jos rėmėjų taip pat buvo priversti trauktis ar buvo įkalinti.
S. Naryškinas tvirtino, kad Vakarai protestus ruošė dar prieš rugpjūčio 9 dienos rinkimus, ir pridūrė, jog JAV įvairioms teisių aktyvistų grupėms išdalino 20 mln. dolerių.
Jo teigimu, lėšos nukeliavo pas „nepriklausomus tinklaraštininkus“, o „patyrę Amerikos instruktoriai“ tokiose šalyse, kaip Lenkijoje ir Ukrainoje, mokė perspektyviausius aktyvistus.
„Protestai nuo pat pradžių buvo gerai suorganizuoti ir koordinuojami iš užsienio, – teigė S. Naryškinas. – SVR turima informacija, JAV vaidina itin svarbų vaidmenį dabartiniuose Baltarusijos įvykiuose.“
Spalvotosios revoliucijos vadovėlis
Aliaksandras Lukašenka dėl masinių protestų, kuriuose reikalaujama jo atsistatydinimo, pateikė kaltinimų įvairioms valstybėms – iš pradžių bandymais destabilizuoti šalį kaltinta Rusija, tačiau vėliau kaltinimų pažerta Ukrainai, Čekijos Respublikai ir Didžiajai Britanijai.
S. Cichanouskaja. EPA-ELTA nuotr.
„Žinome, kas vadovauja (protestams), kas nori, kad kažkas nutiktų Baltarusijoje, tad išliekame budrūs ir esame pasirengę atsakyti į bet kokį iššūkį“, – trečiadienį susitikime su aukšto rango pareigūnais sakė A. Lukašenka.
Jo teigimu, už protestų „daugiausiai“ stovi Jungtinės Valstijos, besinaudojančios savo „tinklais vadinamosios demokratijos paramai“.
Jis tvirtino, kad protestų organizatoriai naudoja „spalvotųjų revoliucijų vadovėlius“, omenyje turėdamas Kremlių remiančių lyderių nuvertimus buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse, pavyzdžiui, Ukrainoje.
Lenkijos prezidento rinkimų rengimas gegužės 10 dieną, tebegaliojant koronaviruso suvaldymo priemonėms, prilygtų valdančiosios partijos „perversmui“, šeštadienį pareiškė opozicijos kandidatė Malgorzata Kidawa-Blonska.
Šalyje vis dažniau išgirstama siūlymų rinkimus atidėti. Tai siūlo net ir valdančiajai partijai „Teisė ir teisingumas“ (PiS) priklausantis sveikatos ministras.
Lenkijoje nusimato rinkimai. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau partija PiS, kuri palaiko prezidento Andrzejaus Dudos perrinkimą, atsisako pakeisti rinkimų datą, nors dėl kovai su pandemija įvestų priemonių balsuoti teks paštu.
Tai reiškia, kad kandidatams nepavyks rengti tradicinių rinkimų kampanijų. A. Duda dėl to galimai įgis pranašumą, kadangi jis pirmauja nuomonių apklausose.
Jei rinkimai vyks gegužės 10 dieną, jie prilygs „perversmui ne tik mūsų demokratijos atžvilgiu, o ir lenkų gyvenimų ir sveikatos atžvilgiu“, M. Kidawa-Blonska sakė laikraščiui „Fakt“.
„Šie rinkimai bus nedemokratiški, o jų rezultatai žinomi anksčiau laiko. Negalime patys dalyvauti ir versti lenkus dalyvauti šiame farse, – sakė ji. – Rinkimai gegužės 10-ąją vykti neturi.“
Paklausta apie savo smunkančią poziciją nuomonių apklausose, M. Kidawa-Blonska teigė, kad ji atspindi faktą, jog žmonės „šiuo metu rinkimų nenori“.
Tuo tarpu buvusi PiS premjerė Beata Szydlo, šiuo metu vadovaujanti A. Dudos rinkimų kampanijai, teigė tikinti, kad balsavimas turi vykti gegužės 10-ąją, „nes Lenkijai to reikia“.
Lenkai „šiuo sudėtingu laikotarpiu turi jausti, kad politinė situacija yra stabili, o politikai turi prižiūrėti ekonomiką, darbo vietas ir kovą su koronavirusu“, ji sakė laikraščiui „Gazeta Polska Codziennie“.
Sveikatos ministras Lukaszas Szumowskis penktadienį teigė, kad rinkimų atidėjimas iki 2022-ųjų būtų „vienintelis saugus variantas“.
Tačiau norint įgyvendinti tokį atidėjimą, reikėtų pakeisti Konstituciją – tam smarkiai priešinasi opozicija, ragindama įvesti nepaprastąją padėtį, kurią savo ruožtu atmeta valdantieji konservatoriai.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Neatsiejama pandemijos pusė – karantinas, sustabdęs ir įšaldęs šalių ekonomiką. Vartotojiška visuomenė labai pažeidžiama. Jos ekonimkos šerdis – kuo daugiau vartoti. O laisvosios rinkos rezultatas – gerai žinomas: ne daugiau, nei 10 proc. bendruomenės gyvena itin prabangiai, o likusi dalis visiškai priklausoma nuo atlyginimo, kurį arba gauna laiku, arba ne.
Jei – ne, parsideda grandininė reakcija, žmonės nebegali mokėti palūkanų, gražinti kreditų, nes ne mažiau 2/3 gyventojų juos paėmę. Tuomet nebesugeba susimokėti už buto komunalines paslaugas bei įpirkti rūbų – jau nekalbant apie visavertį maitinimąsi. Neišvengiamai pradeda leisti santaupas, jeigu jų turi arba bet kokia kaina taupyti. Tačiau ir viena, ir kita turi tokią įdomią savybę: anksčiau ar vėliau pasibaigia. Dar lieka viena galimybė – skolintis. Bet iš ko? Kas šiandien skolins tam, kad jūs galėtumėte nusipirkti maisto sau ir vaikams? Bankas – tikrai ne. Norėdami gauti vartotojišką kreditą, jūs privalote turėti nors pora tvirtų dalykų: a) neįkeisto turto ir b) gerai apmokamą darbą. O dauguma nei vieno, nei kito jau neturi arba greitai neturės.
Taip, valdančioji dauguma vieningai patvirtino tikrai epochinį ekonomikos gaivinimo planą, paruoštą Vyriausybės. ES paskelbė dar didesnį gelbėjimo priemonių paketą, iš kurių apie 1,5 milijardo € turėtų atitekti Lietuvai. Tik lieka neaišku, ar tai bus plius prie tų 3,5 milijardo, kurie numatyti, ar jie persidengia, nes ES aprašyme viskas gan painu. Ir išvis valgyti juk reikia kasdieną. Deja, finansų ministras Vilius Šapoka kalba labai miglotai. O iš užsidarančio verslo ateina neramūs siganalai, kad darbuotojai atleidžiami ir kad atleistųjų skaičius jau tuoj perkops 10 tūkst. ribą. Be to, tai, apie ką kalbame, turi tendenciją greitėti. Šią problemą gilina dar viena: dauguma mūsų vidutinių ir smulkių verslų vykdomi išsnuomuotose patalpose. O jau aiškėja grėsminga tendencija, kad didieji prekybos tinklai, valdantys daugumą nuomojamų patalpų, vis tiek reikalauja iš nuomuotojų mokėti nors dalį nuomos, neįvertindami, kad pastarieji dėl karantino nedirba ir visai negauna pajamų.
Pagirtinas sykį jau nuskambėjęs premjero Sauliau Skvernelio perspėjimas, kad valstybė pagalbą teiks tik skaidriam ir socialiai atsakingam verslui. Tačiau perspėjimas perspėjimu, o reikia labai konkrečių sprendimų ir, kaip sakoma, jų reikėjo jau vakar.
Štai kaimyninė Lenkija sugebėjo priimti įstatymą, kad priverstinio karantino išaukto nedarbo laikotarpiu nuomininkai atleidžiami nuo nuomos mokėjimo – suprantama, jos mokėjimą atidedant iki to laiko, kai ekonominė situacija pasikeis. Tas pat pas kaimynus padaryta ir su kreditų bei palūkanų už juos mokėjimu.
Mane kaip ekonomistą išgasdino drąsus ministro V.Šapokos paviešintas sprendimas, kad praktiškai visa pagalba verslui eis tik per komercinius bankus, o tvarką nustatys biurokratai – kartu su bankininkais. Jau dabar girdisi daugybė verslo bendruomenės nusiskundimų, kad bankai ne tik kad nėra solidarūs ir socialiai atsakingi, bet dar ir naudojasi sunkmečiu. Net anksčiau sutartiems kreditams, reikalingiems įmonių apyvartinėms lėšoms padengti, bankai vienašališkai blogina sąlygas, didindami palūkanas ir reikalaudami žymiai didesnių užstatų.
Snoras. Slaptai.lt nuotr.
Labai neatsakingai pasielgta buvusių valdžių, kad, nacionalizavus „Snoro” banką, jo bazėje nebuvo įkurtas valstybinis komercinis bankas. O ir ši valdančioji dauguma dėl finansų misterijos ir Lietuvos banko aplaidumo neįvykdė anksčiau rinkėjmas duoto pažado tokį banką įkurti. Gerai nors tai, kad buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, iš Seimo tribūnos atsakydama į klausymą, kodėl ji nesiūlė „Snoro” banko reorganizuoti į valstybinį komercinį, sąžiningai prisipažino, kad ji neįsivaizduoja valstybinio banko. O Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas elgiasi nesąžiningai, aiškindamas, kad tokio banko įkūrimas nenaudingas Lietuvai. Juk visiškai nesudėtinga tokį banką įkurti panaudojus „Lietuvos paštą” kaip materialinę bazę ir dalį Lietuvos banko finansinių rezervų. Oi kaip jis dabar praverstų, jei būtų įkurtas! Juk mes net nežinome, kiek ši krizė tęsis ir ar panašios krizės nesikartos. Tai gal vieną kartą reikia priimti ryžtingą sprendimą ir įsteigti valstybinį komercinį banką?.. Garantuoju, jeigu jam vadovaus atsakingi ir dori vadovai, jis labai greitai duos valstybei apčiuopiamą naudą. Bet ir taip, kaip ruošiamasi veikti dabar, su valstybės parama elgtis negalima. Bankai iš jos tik pasiplenys, kaip tai jau buvo nutikę per 2009 m. krizę: ją patys bankai sukėlė, o po to iš jos dar ir uždirbo.
Neramina ir valdžios apsisprendimas vienodai remti tiek stambų, tiek vidutinį ir smulkųjį verslą. Realybėje gausis taip, kad laimės ir net apturės iš to naudos tik stambieji, nes jie turi turto, ir bankai su jais elgiasi pagarbiai. Valstybė kaip tik privalo susikoncentruoti į vidutinį ir smulkųjį verslą, kuris, beje, ir sukuria daugiausia darbo vietų. Juk mūsų šalies regionuose su nedidelėmis išimtimis kaip tik toks verslas ir veikia. Ir padėt jiems reikia neleidžiant bankams diktuoti sąlygų. O geriausia būtų, kad konkreti pagalba juos pasiektų tiesiogiai. Kodėl nemaža dalis pagalbos turi nusėsti ir taip neskurstančių bankininkų kišenėse?
Manau, kad pirmiausia valstybė turi pasielgti humaniškai ir tiems, kurie praradę darbus ar laikinai negaus atlyginimų tiesiog išmokėti kad ir po 500 eurų maistui. Valstybės duomenų bazės leidžia operatyviai pasitikrinti tikrąsias gyventojo ir jo šeimos pajamas, sužinoti, ar jos yra, ar ne.
Lygiagrečiai būtina priimti reikalingus teisės aktus, suprantama, kuo greičiau, kad nuomininkai, kaip minėjau anksčiau, būtų laikinai atleisti nuo nuomos, o skolininkams – atidėtas kreditų grąžinimas.
Vidutinį ir smulkųjį verslą reikėtų paremti labiau, nei stambųjį, suprantama, su sąlyga, kad jis dirba skaidriai ir socialiai atsakingai. Paramą turėtume nukreipti per turimas valstybės verslo skatinimo institucijas, išeliminuodami iš šios grandinės bankus. Bankų paslaugomis naudotis būtų galima tik kraštutiniais atvejais ir esant labai griežtai valstybės priežiūrai, užtikrinančiai skaidrumą ir viešumą.
Dar norėčiau grįžti prie šio straipsnių ciklo I-ojoje dalyje išsakytos minties, kad pandemija akivaizdžiai pademonstravo, jog laisvoji rinka į tokius iššūkius sureaguoja amoraliai ir iškreiptai. Ji ne tik neužtikrina išaugusios paklausos, nesielgia skaidriai ir atsakingai, o dar ir sukelia deficitą bei į nesuvokiamas aukštumas iškelia kainas. Tai reikalauja rimtos veikiančios valstybėje sistemos korekcijos. Ne, aš neagituoju atsisakyti laisvosios rinkos, tik siūlau, mano supratimu, stabilesnį mišrios ekonomikos modelį. Tai toks ūkinės veiklos modelis, kai vienodomis teisėmis rinkoje veikia tiek valstybinės, tiek privačios, tiek kooperatinės, tiek mišrios nuosavybės įmonės. Jos visos leistinos, gerbtinos ir vienodai remtinos valstybės – išeinant ne iš savininko naudos bet kokia kaina, o bendruomenės intereso, kur viešas bendruomeniškas interesas, bendras gėris yra aukščiau už atskiro individo gobšumą.
Dėl visuomenei primestos nuostatos, kad bendras gėris yra blogis, o gerbtina tik tai, kas privatu, net viešai vykdomi nusiklatimai. Pavyzdys – privačių medicinos įstaigų rėmimas iš ligonių kasų, kai šios įstaigos pačios ima iš ligonio, kiek nori, o valstybinėms gydymo įstaigoms tai draudžiama. O kur tos privačios gydymo įstaigos yra dabar, kai mus užgriuvo baisi pandemija?.. Įsivaizduokite, kas mūsų visų lauktų, jei nebūtų valstybinės medicinos – man, vien apie tai pagalvojus, šiaušiasi plaukai. Panaši situacija ir su privačiomis ugdymo įstaigomis. Privatūs darželiai ir mokyklos gauna ne tik didelį atlygį iš vaikučių tėvelių, kas valstybinėms griežtai reglamentuota, bet dar ir mokinio krepšelį!
Vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Žymaus politiko šeimos tokiu būdu per kelerius metus susikrautas turtas siekia apie 13 milijonų eurų, tuo tarpu kai pedagogų atlyginimai ne didesni, nei valstybinėse įstaigose. Ko gero, reiktų apsispręsti, gal net refrendumo būdu, kad valstybėje veikia valstybinė sveikatos ir švietimo sistemos, kurios finansuojamos iš biudžeto, ir kad taip pat gali veikti ir privačios, bet jokių dotacijų iš valstybės biudžeto negaunančios.
Turiu paaiškinti ir dėl stambaus verslo. Lai neoliberalai nesinaudoja pasenusia K.Markso ekonomine samprata, kad tik kapitalas sukuria naują vertę. Kad ją sukuria ne vien savininkas, tampa ypač akivaizdu dabar, besivystant aukštosioms technologijoms. Savininkas tik duoda lėšų, kurias dažniausiai skolinasi iš bankų, o nauja vertė yra kolektyvinių (ar bendruomeniškų, kam labiau priimtinas šis terminas) pastangų vaisius. Ir nereikia aiškinti, kad darbuotojams viskas sumokama per atlyginimą. Ne ir dar kartą ne! Suprantama, neturintys argumentų tuoj mane apšauks sovietinio mąstymo atgyvena ir… nebus teisūs. Mūsų stambieji ir, kaip taisyklė, turtingiausieji verslininkai savo milijonus (o vienas net ir milijardą) susikrovė ne tik savo išmonės dėka – tai nulėme daug faktorių. Jų visų dabar nenagrinėsime, paminėsiu tik du: tai – maži darbuotojų atlyginimai ir išsisukinėjimai nuo mokesčių. Todėl, šalį ištikus tokio masto krizei, jie galėtų būti žymiai solidaresni. Deja, puikuotis gyvenimo būdo žurnaluose, fotografuotis „elito” vakarėliuose, tai jie pirmieji, o kai reikia paremti kad ir tuos pačius medikus, gelbėjančius gyvybes, tai norinčiųjų daug neatsiranda. Kas yra žmonėms, valdantiems šimtus milijonų, paaukoti nors po vieną milijoną? Juk visi kiti liks! Tačiau, kiek viešai pastebėjau, didžiausia suma buvo ar ne 50 000 eurų (tiesa, dabar kažkas, atrodo, paaukojo 250 tūkst. – garbė jam!). O tie žmonės sau leidžia nusipirkti net asmeninius lėktuvus. Su savo pinigais, žinoma, ką nori, tą ir darai, čia jų teisė. Bet užtat Vyriausybė turi teisę rimtai pagalvoti, ar tokius verslus irgi reikia remti taip pat, kaip ir visus kitus.
Lietuvos spaudos kioskas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Stebina ir tai, kad tarp pirmųjų paramos prašytojų regime „laisvąjį žodį” – net tą, kuris generuoja milijonines pajamas. Mano akimis, čia kažkaip stinga nuoseklumo: jei jau nuolat pabrėži, kad esi laisvas, tai juo ir būk, o ne pagal aplinkybes – tai laisvas, tai vėl su ištiesta ranka… Žinoma, aš to netaikau kultūrinei ir kitai nekomercinei žiniasklaidai, atliekančiai savo svarbią specifišką misiją. Bet man vis tiek keista, kai girdžiu, kad „laisvas žodis” yra ir laisvas, ir nepriklausomas, ir privatus – vienu metu! Gal aš kažko nesuprantu, bet niekaip neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Ir dar vadintis demokratija – daugumos valia… Todėl aš siūlyčiau vieną sykį pagaliau susitarti, kur yra tikrai laisva nekomercinė žiniasklaida ir kur – verslas. Dabar gi viskas taip supainiota, taip suslėpta, kad kalbėti apie skaidrų viešąjį žodį tampa sunkiai įmanoma – kaip ir gauti objektyvią, ne tendencingą informaciją. O tokios informacijos svarba ir poreikis ypač išryškėja dabartinėmis ekstremaliomis aplinkybėmis.
Nežinau, ar galima taip juokauti, kaip „pajuokavo” vienas Seimo narys, viešai paskelbęs, kad reikia laikinosios vyriausybės su buvusia Prezidente Dalia Grybauskaite priešakyje. Na, nusišnekėjo žmogus, kam nebūna, bet ši „žinia”, deja, jau antra savaitė sklando viešumoje ir klaidina žmones. Be viso kito, LR Konstitucija nenumato tokių dalykų, ir todėl, rimtai vertinant, tai net būtų įmanoma kvalifikuoti kaip kvietimą valstybės perversmui. Gal vertėtų tam Seimo nariui bent jau paaiškinti, kad jis ateityje taip daugiau nejuokautų, nes gali susilaukti ne tik apkaltos, bet ir kai ko daugiau.
SOS – gelbėjimo ženklas
O apie mūsų valstybės valdžios sistemą, manau, jau seniai laikas rimtai padiskutuoti. Vieni nori ją silpninti, kiti privatizuoti, kai kas – stiprinti. Pats aš pasisakau už tai, kad ji būtų iš pagrindų pertvarkyta ir modernizuota. Juk ne tada šunis lakinti, kai jau reikia medžioklėn joti! O mes net neturime tokiems atvejams, kokie mus dabar užgriuvo, reikiamų teisės aktų ir reglamentų. Juk visa tai buvo įmanoma padaryti anksčiau, o ne gyventi tik šia diena ir lenktyniauti vieniems su kitais, kas ką garsiau apšauks. Reikia bendrai dirbti vardan tos Lietuvos, o dabar – dar ir vardan Gyvenimo!
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
JAV valstybės sekretorius Mikeas Pompeo penktadienį lankėsi Juodkalnijoje ir Šiaurės Makedonijoje. Vizito metu jis džiaugėsi Balkanų šalių pastangomis išsivaduoti iš Rusijos įtakos, praneša naujienų agentūra dpa.
M. Pompeo gyrė Juodkalniją, mažiausią buvusios Jugoslavijos šalį, nusisukus nuo Rusijos ir įstojus į NATO 2017 m. birželį.
„Mes taip pat matome Juodkalnijos įsipareigojimą kovoti su XXI amžiaus grėsmėmis“, – JAV valstybės sekretorius sakė po susitikimo su Juodkalnijos premjeru Duško Markovičiumi šalies sostinėje Podgoricoje.
Anot M. Pompeo, dėl tiesioginio bendradarbiavimo kibernetinio saugumo srityje buvo ištaisytos saugumo spragos ir dabar milijardai prietaisų visame pasaulyje yra apsaugoti nuo rusiškų kenkėjiškų programų.
Juodkalnijai siekiant išvengti Rusijos įtakos nebuvo apsieita be įtampos.
2016 m. Maskva kaltinta kišimusi į šios valstybės parlamento rinkimus ir planais įgyvendinti perversmą, ką patvirtino Juodkalnijos teismo nuosprendis prieš du Rusijos diplomatus.
JAV valstybės sekretorius taip pat ragino ES narystės siekiančią Juodkalniją kovoti su korupcija, sustiprinti įstatymo viršenybę ir užtikrinti spaudos laisvę.
Šalies prezidentas Milo Djukanovičius, kuris valdžioje yra nuo pat 1991 m., dažnai kritikuojamas tiek savo gimtinėje, tiek tarptautinėje erdvėje dėl korupcijos aukščiausiuose valdžios lygmenyse, nepotizmo ir žiniasklaidos spaudimo.
JAV valstybės sekretorius vėliau lankėsi ir Šiaurės Makedonijoje. Per bendrą spaudos konferenciją su premjeru Zoranu Zaevu jis perspėjo dėl piktybinės Rusijos įtakos, kurią socialinėje žiniasklaidoje skleidžia Rusijos troliai ir automatizuotos programos.
M. Pompeo sveikino Graikijos ir Šiaurės Makedonijos susitarimą dėl pastarosios šalies pavadinimo pakeitimo. Ginčo išsprendimas tarp kaimyninių valstybių atvėrė kelią Šiaurės Makedonijai siekti narystės NATO.
M. Pompeo sakė, kad jau rudenį JAV Senatas turėtų ratifikuoti protokolą dėl Šiaurės Makedonijos įstojimo į NATO.
Šiai šaliai įstojus į Aljansą, Balkanuose jam nepriklausytų tik Serbija ir Bosnija ir Hercegovina.
Apsilankęs Italijoje, Juodkalnijoje ir Šiaurės Makedonijoje, M. Pompeo išvyko į Graikiją.
Seimo Etikos ir procedūrų komisija, trečiadienį planavusi svarstyti ir pradėti nagrinėti „Laisvės TV“ įkūrėjo, žurnalisto Andriaus Tapino skundą dėl premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimų, nesurinko kvorumo.
Iš 11 komisijos narių į posėdį atvyko tik 4. Čia kalčiausios ligos, dėl kurių parlamentarai nebegalėjo atvyki į posėdį.
Pasak A. Tapino, komisija, nesurinkusi kvorumo, pažeidė Valstybės politiko elgesio kodekso įstatymą.
,,Nepavyko surinkti kvorumo iš pirmo karto. Tai yra Valstybės politiko elgesio kodekso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kad tyrimas turi būti pradėtas per 10 dienų nuo skundo pateikimo. Seimas pažeidžia savo paties įstatymus. Apie tai bus informuotas kiekvienas komisijai priklausantis Seimo narys asmeniškai“, – savo feisbuko paskyroje rašė žurnalistas.
A. Tapinas, nesulaukęs premjero S. Skvernelio atsiprašymo ir paneigimo, sausio mėnesį kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūros komisiją. A. Tapinas pareiškė, kad S. Skvernelio išsakyti teiginiai, kad jis užsiima politine veikla, organizuoja mokytojų protesto akcijas ir siekia nuversti teisėtai išrinktą valdžią, neatitinka realybės ir žeidžia jį kaip žurnalistą.
Pabrėždamas, kad premjeras iki šiol nepaneigė savo mestų kaltinimų, A. Tapinas reikalavo viešo premjero atsiprašymo. Jei premjeras per 14 dienų neatsiprašys, pabrėžė žurnalistas, jis kreipsis į generalinį prokurorą, kad S. Skverneliui būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal konkrečius Baudžiamojo kodekso ir Konstitucijos straipsnius.
Trečiadienį etikos sargams pritrūkus kvorumo, tarp klausimų, kurie nebuvo pradėti svarstyti, yra ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio kreipimasis. Jis prašė įvertinti Seimo nario socialdarbiečio Artūro Skardžiaus elgesį, kai jis šių metų sausio 11 d. posėdyje atsinešė šaudyklose naudojamą kulkų suvarpytą taikinį su užrašu „Gabrielius“ ir įteikė kaip „dovaną“ Seimo narei Agnei Širinskienei.
Vėliau pats A. Skardžius atsiprašė tų, kuriems toks pokštas atrodė netinkamas.
Kitas Seimo Etikos ir procedūrų komisijos posėdis planuojamas kitą savaitę, trečiadienį.
Venesueloje per protesto akcijas žuvo mažiausiai 35 žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Venesueloje per antivyriausybines manifestacijas jau žuvo mažiausiai 35 žmonės. Tai pirmadienį pranešė laikraštis „Publico“, remdamasis kelių nevyriausybinių organizacijų duomenimis.
Gautomis žiniomis, per protesto akcijas sulaikyta apie 850 žmonių.
„Mes patvirtinome 35 žmonių žūtį, nurodydami vardus, pavardes, vietas, kur tai įvyko, ir spėjamus kaltininkus“, – sakė žurnalistams organizacijos „Provea“ vadovas Rafaelis Uzcategui.
Savo ruožtu nevyriausybinės organizacijos „Foro Penal“ vadovas Alfredas Romeras pranešė, kad šalyje iš viso sulaikyta 850 žmonių, iš kurių 80 – nepilnamečiai.
Praėjusią savaitę Venesueloje vyko didelės protesto akcijos, kurias lydėjo riaušės ir susirėmimai su policija. Sausio 23 d. opozicijos lyderis Juanas Guaidas pasiskelbė Venesuelos prezidentu. Dabartinis valstybės vadovas Nicolas Maduras pavadino pastaruosius įvykius šalyje mėginimu įvykdyti perversmą ir pareiškė nutraukiąs diplomatinius santykius su JAV.
J. Guaidą laikinuoju Venesuelos prezidentu jau pripažino Limos grupės šalys išskyrus Meksiką, taip pat Albanija, Gruzija, JAV ir Amerikos Valstybių Organizacija. Daugelis ES narių parėmė Venesuelos parlamentą ir pareiškė viltį, kad, siekiant sureguliuoti krizę, šalyje bus surengti rinkimai. N. Madurą remia Rusija, Bolivija, Iranas, Kuba, Nikaragva, Salvadoras ir Turkija.
O kas rengė valstybės perversmą Juodkalnijoje
2016-ųjų rudenį?
Kas
kurstė nuversti valdžią Juodkalnijoje?
Juodkalnijos aukščiausiasis teismas šalies sostinėje Podgoricoje baudžiamąją bylą dėl kėsinimosi įvykdyti valstybės perversmą rinkimų į parlamentą dieną (2016 m. spalio 16 d.) pradėjo nagrinėti 2017-ųjų vasarą; šis „amžiaus teismu“ vadinamas procesas tebetrunka.
Tarp keliolikos teisiamųjų – du Rusijos piliečiai. Pastarieji teisiami už akių. Juos kaltina Juodkalnijos, Serbijos ir Rusijos teritorijose subūrus nusikalstamą organizaciją ir jai vadovavus; vienas jų kaltinamas pasikėsinimo į aukštą Juodkalnijos vadovybės atstovą kurstymu – už tokį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu nuo 10 iki 40 metų. Dar vykstant tyrimui, leidinys „Vijesti“ pranešė, kas žinoma Specialiojoje prokuratūroje: valstybės perversmo kurstymu įtariami rusai Maskvoje „kasdien“ eina į darbą pastatų komplekse, kur įsikūrusi GRU.
Apie sužlugdytą valstybės perversmą juodkalniečiai sužinojo spalio 16-osios rytą, praėjus keturioms dienoms po to, kai buvęs policininkas išeivis iš Kosovo Mirko Velimirovičius pranešė policijai pirkęs ginklų ir kita sąmokslo dalyviams. Buvo sulaikyta 20 Serbijos piliečių, tarp jų buvęs Serbijos žandarmerijos viršininkas Bratislavas Dikičius. Dėl rusų, tai prokurorai laikė juos nacionalistais, veikusiais savo galva. Praėjus mėnesiui, Serbija išdavė Juodkalnijai dar vieną įtariamąjį – žinomą serbų nacionalistą Aleksandrą Sindželičių. Jis sutiko bendradarbiauti su tyrėjais, teismo buvo pripažintas liudytoju ir apklausiamas nurodė kai kurias prokurorus itin sudominusias apsiimtojo įrodyti sąmokslo aplinkybes.
Sindželičius, be kitų dalykų, papasakojo, kad 2016 metų rudenį jį skubiai iškvietęs į Maskvą „toks Edis“, su kuriuo susipažino 2014-ųjų vasarą, buvodamas Rostove prie Dono (Ukrainos rytuose tuo metu vyko įnirtingi mūšiai ir separatistų pusėje kariavo serbų samdiniai); su rusu jau buvo vieną kartą susitikęs Maskvoje 2015-ųjų pavasarį. Rusas atsiuntęs serbui 800 dolerių kelionei (šią perlaidą prokurorai laiko svarbiu įkalčiu byloje, nes siuntėjas nurodė savo adresą – tą patį, kur… GRU valdos). „Edis“ pasitikęs jį oro uoste ir pravedęs pro pasų kontrolės postą. Dalyvaujant, kaip suprato serbas, dar vienam Rusijos specialiųjų tarnybų atstovui, jam pasakę, kad duodami „dideli pinigai“ Juodkalnijos stojimui į NATO sustabdyti, ir atskleidę „kriminalinio režimo nuvertimo“ planą.
Šiame plane buvo numatyta rinkimų dienos vakare, pasibaigus balsavimui, užimti parlamento ir vyriausybės rūmus, kilusioje sumaištyje nušauti tuometį ministrą pirmininką Milo Džukanovičių ir galiausiai atvesdinti į valdžią Maskvai palankią koaliciją „Demokratinis frontas“, kuri atšauks stojimą į NATO ir iškels sąjungos su Serbiją ir Rusija šūkį. Sindželičius gausiąs pinigų 50 vyrų apginkluoti ir perrengti policininkų uniforma, taip pat turėsiąs sutelkti 500 nacionalistų, kurie dėsis demonstrantais ir Serbijos generolo Dikičiaus vadovaujami padės „policininkams“, vedamiems paties „Edžio“, įsibrauti į parlamentą. Viskas turėsią atrodyti „kaip Belgrade, kai krito Miloševičius“ (2000 metais tuometės Jugoslavijos sostinėje vykusios „buldozerinės revoliucijos“ metu protestuotojai susitarė su policija).
Kremliaus aštuonkojis
Sindeličiaus parodymais, „Edis“ su „kolega“ spalio pradžioje atskrido į Belgradą ir kontroliavo pasirengimą perversmui. Jis nenustojo veikęs ir sąmokslui iškilus aikštėn – tomis dienomis rusas skambindavo jam itin dažnai. Reikalavo paaiškinti, kas atsitiko, ir svarbiausia – kur ginklai? Paskui pranešė, kad dėl visko kaltas Velimirovičius ir jį „reikia užmušti“. Vieną kartą reikalavo surasti snaiperį ar sprogmenų Džukanovičiui nužudyti („pinigai ne problema“), paskui – pasamdyti žmogų ar kelis, kurie akmenimis išdaužytų „Demokratinio fronto“ langus ir primėtytų vidun butelių su degiuoju skysčiu – kad atrodytų tai padarius ministro pirmininko šalininkus.
Per paskutinį susitikimą viename Belgrado parkų „Edis“ klausė, ar pavyktų rasti 5-6 žmones dar vienai provokacijai: protestuojantiems „Demokratinio fronto“ šalininkams apšaudyti. Šio susitikimo metu rusas pasakęs, kad „su Juodkalnija viskas baigta“. Girdi, susitarta, kad Čečėnija skirs lėšų bosnių bendruomenės labui ir tada ją parlamente atstovaujanti partija, „Bošnjačkastranka“, pereisianti į opozicijos pusę… aplinkybes.
Spalio 24 d. Serbijos policija pranešė suėmusi tris Rusijos piliečius ir paėmusi jų turėtus €122 000, Juodkalnijos policijos uniformas, ginklus. Po dviejų dienų į Belgradą atskrido Rusijos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas ir netrukus po šio vizito suimtieji buvo išsiųsti į Rusiją. Ar šie įvykiai priežastingai susiję – lieka paslaptimi. Gruodžio pradžioje Juodkalnija per Interpolą paskelbė perversmo kurstymu įtariamų dviejų Rusijos piliečių, Eduardo Širokovo ir Vladimiro Popovo, tarptautinę paiešką (2017 m. vasario 23 d. Juodkalnijos užsienio reikalų ministerija pareiškė protestą Rusijai dėl neprisidėjimo prie jų paieškos).
Kur jie apsilankė, ten ramybės neliko
Prieš pat prasidedant „amžiaus teismui“ britų „The Telegraph“ paskelbė nuotrauką, kurioje šie rusai nufotografuoti viename Belgrado parkų. Nurodoma, kad jie „seka žmogų, pasamdytą Juodkalnijos vyriausybei nuversti“. Nuotraukas su šiais ir kitais žlugusio perversmo dalyviais turinti „viena Europos saugumo tarnybų“ (galima neabejoti – Serbijos). TV kanalas „Sky News“ pranešė sužinojęs Vakarų specialiųjų tarnybų atstovų nuomonę dėl šių nuotraukų: „Tai yra dar vienas įrodymas, kad Rusijos valstybė buvo tiesiogiai susijusi su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.“
Tuo metu jau buvo žinoma, kad „Širokovo“ tikroji pavardė yra Šišmakovas – tai Juodkalnijos prokurorams padėję nustatyti Lenkijos kontržvalgybininkai. 2014 metų spalyje lenkai išsiuntė iš šalies persona nongrata pripažintą Rusijos pasiuntinybės karo atašė padėjėją Eduardą Šišmakovą – po to, kai įsitikino jį esant GRU karininką. Vienas Lenkijos kariuomenės papulkininkis jam pranešinėjo apie kokias nors „nuodėmes“ slepiančius karininkus – tokius paprasčiau užverbuoti. Vėliau, teisiamas, papulkininkis prisipažino gavęs iš Rusijos diplomato 17 tūkstančių zlotų (€5500) atlygį.
Interpolo ieškomas „Popovas“ pasirodė iš tikro esąs Moisejevas – tai nustatę praėjusių metų lapkričio pabaigoje pranešė tų pačių „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrėjai. Karo inžinierius Moisejevas tapo „Popovu“ po parengimo GRU specialiosios paskirties dalinyje 2009 metais. Nuo to laiko šis „korespondentas“ ir „laivininkystės draudimo agentas“ keliavo po Balkanus, Kaukazą, Rytų Europos šalis. 2014-ųjų pradžioje, prieš žlungant Ukrainoje Viktoro Janukovyčiaus režimui, jis buvojo Odesoje (kiek vėliau, gegužės pradžioje čia įvyko kruvini susirėmimai). Pavasarį jį matė Moldovoje – likus mėnesiui iki šiai valstybei pasirašant asociacijos su Europos Sąjunga sutartį. Jis apsilankė Padniestrės ir Gagaūzijos sričių „sostinėse“ – Tiraspolyje ir Komrate. Moldavijos saugumiečių ir žurnalistų duomenimis, Belcų mieste vykusiame slaptame ES priešininkų pasitarime kalbėta apie „ginkluotą sukilimą prieš valdžią, paskelbiant Moldavijos federaciją su keturiais subjektais: Kišiniovu, Belcais, Komratu ir Tiraspoliu“; šalies pietuose prie maištininkų turėjo prisidėti diversantai, parengti Rostove esančiame GRU padalinyje.
Ar
prokurorai įrodys buvus planą „B“?
Paskelbus apie sužlugdytą
perversmą, grupė išeivių iš Rusijos (iš viso šioje mažytėje šalyje nuolatinai
gyvena iki 7 tūkstančių Rusijos piliečių, iš 4 200 užsienio bendrovių 1/3
priklauso Rusijos piliečiams) paskelbė vietinėje žiniasklaidoje laišką, kad „čia
gyvenantys rusai nepritaria kišimuisi, nepriklausomai nuo to, ar tai darė
valstybė, ar privatūs asmenys“. Iki šiol ne tik Juodkalnijoje, bet ir toli už
jos jos ribų neatmetama „kruvinąjį scenarijų“ galėjus būti parašytą „Maskvos
ranka“.
Praėjusių metų spalio pradžioje Juokalnijos aukščiausiame teisme vykstančio proceso metu gynybos pusė pateikė iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos gautą atsakymą į paklausimą dėl vieno pagrindinių liudytojų šioje byloje lankymosi Maskvoje. Specialusis prokuroras Milovojė Katničius paprašė atlikti šių popierių cheminę ekspertizę – girdi, raštą „sukurpė GRU“, pagarsėjusi nuodijimais. Tai sužinoję, Maskvoje didžiai pasipiktino. „Sprendžiant iš visko, – pareiškė Užsienio reikalų ministerija, – Juodkalnijos prokuroras Katničius nusprendė įsitraukti į varžytuves dėl absurdiškiausio kaltinimo Rusijai“. Maskva dar kartą priminė: „Rusijos pusė kategoriškai neigia galėjusi oficialiai prisidėti prie išgalvotų mėginimų organizuoti neteisėtą veikimą“, jai keliami kaltinimai yra niekuo nepagrįsti.
Propagandinis plakatas Juodkalnijoje
Spalio viduryje Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ pranešė, kad „Juodkalnijoje atsisakyta kaltinimų Rusijai dėl valstybės perversmo organizavimo“. Tyrimui šioje byloje vadovavęs specialusis prokuroras Katničius anksčiau sakė kai kuriuos „Rusijos valstybinius organus“ prisidėjus prie perversmo rengimo, o dabar paskelbė naują pareiškimą: jis niekada nekaltinęs oficialiosios Maskvos. „Aš kaltinau kai kuriuos saugumo tarnybų darbuotojus, GRU agentus ir kai kuriuos kazokus“. „Novosti“ iš 44 komentarų geriausiu pripažino šį: „Protingas sprendimas.“
Spalio 26 d. „Novosti“ atpasakojo tai, ką teismo procese per penkias valandas trukusią apklausą pasakė liudytojas Aleksandras Sindželevičius, teisiamųjų vadinamas „NATO agentu“ ir „provokatoriumi“ (TV ir radijas tiesiogiai transliuoja proceso eigą). Jis nurodė pagrindiniu pučo rengimo organizatoriumi buvus Rusijos pilietį Eduardą Šišmakovą. Liudytojas pakartojo tai, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu, kaip antai: 2016-ųjų pavasario pradžioje gavęs iš „Edžio“ žinelę, kad toliau taip tęstis negali –„Juodkalnijoje būtina nuversti valdžią, nuversti Džukovičių, žmonės turi išeiti į gatves“; susitikimo Maskvoje metu „Edis“ kalbėjo, kad Džukovičius turi būti suimtas ir teisiamas, o jį suėmusieji – apdovanoti; Belgrade „Edis“ išdavęs Sindželevičiui keturis kartus po 25000 eurų ir du kartus po 50 000 dolerių ginklams pirkti ir kitoms su perversmo rengimu susijusioms išlaidoms. „Novosti“ priminė specialųjį prokurorą anksčiau kalbėjus apie kai kurių „Rusijos valstybinių organų“ prisidėjimą rengiant pučą, turėjusį sustabdyti šalies stojimą į NATO; Rusija šį kaltinimą kategoriškai neigia.
Praėjusią vasarą Filadelfijoje veikiančio užsienio politikos tyrimų instituto (Foreign Policy Research Institute) pranešime teigiama, kad perversmą rengė „serbų nacionalistai, vadovaujami GRU ir FSB darbuotojų“. Žengiančią per NATO slenkstį Juodkalniją ištiko, kaip pasakė žurnalistams vienas pranešimo autorių, „ne šiaip koks perversmas, o perversmas, palaikomas Rusijos vadovybės“. Ekspertų nuomone, tai buvo pirmas Maskvos mėginimas jėga įgyvendinti savo politinius tikslus už buvusios SSSR ribų. Balkanuose Rusija turi politinių tikslų ir yra pasirengusi imtis prievartos ir slapto veikimo jiems pasiekti. Šis pranešimas patvirtino prieš metus JAV Senato gynybos reikalų komiteto (Committee on Armed Services) posėdyje kalbėta: perversmas Juodkalnijoje buvo Rusijos planas „B“, pradėtas vykdyti po to, kai agitacija prieš stojimą į NATO per žiniasklaidą, socialinius tinklus, Serbų stačiatikių bažnyčią nepadėjo Kremliui čia vykusiuose rinkimuose pasiekti reikiamo rezultato.
Kaip išgaravo 300 metų trukusi draugystė
Ministras pirmininkas Milo Džukanovičius prieš 2016 metų parlamento rinkimus kaltino opoziciją imant Rusijos duodamus pinigus. Žiniasklaidoje rašyta, jog ministro pirmininko priešininkų „Demokratinis frontas“ rinkimų agitacijai („МИ или ОН“) išleido, oficialiais duomenimis, didelius mažytei šaliai pinigus – 850 tūkstančių eurų, gal net daugiau nei valdančioji Demokratinė socialistų partija. Jau tada kalbėta „Demokratinį frontą“ esant sukurtą Rusijos miliardieriaus Olego Deripaskos pinigais… Tarp praėjusių metų pabaigoje JAV teisingumo ministerijos sankcijomis suvaržytų Rusijos piliečių pateko ir buvęs GRU karininkas Viktoras Bojarkinas – Olego Deripaskos padėjėjas; amerikiečiai priminė Kremliui artimui oligarchui, kad 2016 metais Juodkalnijoje jis finansavo partiją, siejamą su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.
Juodkalnija, nedidelė (beveik penkis kartus mažesnė už Lietuvą) buvusios Jugoslavijos respublika, 2006 metais atsiskyrė nuo Serbijos ir Maskva nė kiek neprieštaravo referendume pareikštai juodkalniečių valiai būti nepriklausoma valstybe. Rusijos mijardierius Olegas Deripaska 2005 metais nupirko didžiulę aliuminio gamyklą, nešančią šaliai beveik pusę eksporto pajamų. Juodkalniečiai pripažįsta, kad šio verslininko patarėjų komanda (tarp jų ir pastaraisiais metais patarnavimu Kremliui skandalingai pagarsėjęs amerikietis Polas Manafortas) šalies nepriklausomybės byloje „padėjo gauti reikiamą paramą iš mūsų tarptautinių partnerių“ (sklido kalbos Deripaską taip geidus Juodkalnijos nepriklausomybės, kad dėl pageidaujamai referendumo baigčiai garantuoti nepagailėjo 200 milijonų eurų, kuriuos įteikė asmeniškai Džukovičiui).
Olegas Deripaska
Viskas pasikeitė po to, kai Juodkalnijos vadovybė nepritarė Krymo „prijungimui“ prie Rusijos ir prisidėjo prie Europos Sąjungos paskelbtų sankcijų okupantei. „Vienu metu mes pernelyg atsipalaidavome, rodėsi, viskas padaryta, o po to atėjo jie ir pažadino“, – pasakė 2014-ųjų pavasarį Milo Džukovičius, grįsdamas šalies vadovybės apsisprendimą atkakliau siekti narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje. Tada vienas Rusijos dūmos deputatas leptelėjo, jog „į NATO įstojusi Juodkalnija taps legaliu Rusijos raketų taikiniu“. Valstybiniame laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ radosi paraginimas nepirkti vyno iš Juodkalnijos, apriboti ten plūstančių turistų ir poilsiautojų srautą (625 tūkstančių gyventojų turinčioje Juodkalnijoje per metus apsilanko apie 300 tūkstančių žmonių iš Rusijos). 2015 metų pabaigoje Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius Leonidas Rešetnikovas oficialiosios Podgoricos varomą politiką (pritarimas sankcijoms, veržimasis į NATO ir ES ir kita) pavadino „išdavyste“.
2015-ųjų pabaigoje Juodkalnija sulaukė NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo oficialaus laiško-kvietimo dėtis prie Aljanso, o 2017 metų vasaros pradžioje oficialiai buvo paskelbta 29-ąja NATO nare. Tai įvyko po to, kai 2016 metų rudenį rinkimus vėl laimėjusi Demokratinė socialistinė partija parlamente sutelkė daugumą, pritarusią šiai narystei. Rusijos užsienio ministerija ta proga prikalbėjo daug piktų žodžių: balsavusieji už narystę NATO tariamos Rusijos grėsmės dingstimi, prisiima atsakomybę dėl pasekmių, kurias sukels išorės jėgos, siekiančios išardyti giliomis istorinėmis tradicijomis pagrįstus draugiškus juodkalniečių santykius su serbais ir Rusijos žmonėmis.
Valstybės dūmos tarptautinių reikalų komiteto narys Sergejus Železniakas, itin svetingai sutikdavęs visus į Maskvą atvykstančius Džukovičiaus priešininkus, pasakė Juodkalnijos vėliavos iškėlimą viršum NATO būstinės Briuselyje reiškiant „savanorišką oficialiosios Podgoricos kapituliaciją prieš tuos, kurie 1999 metais bombordavo Juodkalniją ir žudė šalies gyventojus“. Viename interviu serbų leidiniui jis kalbėjo, kad su Vakarų patarėjais greitosiomis sumestas parlamento užgrobimo ir ministro pirmininko pašalinimo planas yra piktadarystė, „kelianti niūrių paralelių su Reichstago padegimu, kurį 1933 metais įvykdė nacionalsocialistai siekdami Vokietijoje šviesti hitlerinę diktatūrą“. Leidinys „Pobjeda“ šį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ generelinės tarybos sekretoriaus interviu pavadino opozicijai skirtomis „naujomis instrukcijomis iš Maskvos“.
Kremliaus
apmokama provokatorių lindynė
Ištisą dešimtmetį Maskva mėgino nuteikti juodkalniečius prieš NATO – ir geruoju, ir piktuoju. 2016 metų lapkrityje Juodkalnijoje apsilankiusį leidinio „Meduza“ korespondentą susiradęs devynis metus gyvenantis rusas pasakė turėjęs reikalų Rusijos pasiuntinybėje ir žinąs, jog 2010–2011 metais kievieną mėnesį pasiuntinybės buhalterija skirdavo po 30-50 tūkstančių eurų „juodkalniečių švietimui“, tiesiai sakant – propagandai prieš NATO varyti. Itin energingai veikta per Serbų stačiatikių bažnyčią, kuriai priklauso 85% juodkalniečių stačiatikių (pasiuntinybė skyrė didelę sumą naujos bažnyčios statybai). Tačiau, pasirodo, įtikinėjimas ir dovanos buvo ne vienintelis būdas „Juodkalnijai Rusijos orbitoje išlaikyti“.
Apie kitą būdą „Meduzos“ pašnekovas išgirdo Rusijos pasiuntinybėje 2011-ųjų pavasarį: „reikia jėga užgrobti valdžią ir perduoti ją opozicijai“. Prasidėjus konfliktui Rytų Ukrainoje, tuometis pasiuntinys jam pasakęs, kad jie pradedantys „aktyviąją darbo Juodkalnijoje fazę“, ir pakvietęs prisidėti (žmogus atsisakė – „aš laikausi visiškai priešingos pozicijos“). 2016 metų vasarą Serbijoje įsisteigė „Balkanų kazokų kariuomenė“ su atamanu Viktoru Zaplatinu, jis sakosi oficialiai atstovaujantis „Donbaso savanorių sąjungai, kuri tiesiogiai susijusi su Vladimiru Putinu, o Rusijos kazokų sąjunga nepripažino nei „atamano“, nei jo „kariuomenės“. Kai kas aiškino visa tai esant „tam tikros rūšies folkloru“, tačiau specialusis prokuroras Katničius turėjo galvoje „kai kuriuos kazokus“ būtent iš Zaplatino sutelktų gretų (kai kas tikina, kad tai Ukrainos saugumo tarnyba įspėjo juodkalniečius: savanorius karui Donbase telkę serbai dabar darbuojasi Juodkalnijoje).
2016 metų lapkričio pradžioje Vladimiras Putinas atleido iš pareigų Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) direktorių Leonidą Rešetnikovą, kadaise Balkanų valstybėse šnipinėjusį sovietų saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) agentą. Vieni paskutinių atsargos generolo leitenanto svečių RISI buvo… Zaplatinas su kitais Balkanų „atamanais“, kuriuos jis priėmė likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų Juodkalnijoje. Apžvalgininkai prisiminė, ką Rešetnikovas kalbėjo per TV kanalą „Cargrad“: atėjo laikas Rusijai sugrįžti į Balkanus ir padėti jos draugams. Generolas gerai pažįstamas su šio kanalo savininku, „stačiatikiu milijonieriumi“ Konstantinu Malofejevu: juos abu apdovanojo aukščiausiais ordinais į Bosnijos ir Hercogovinos sudėtį įeinančios Serbų Respublikos prezidentas Miloradas Dodikas, išlikęs prezidento poste po rinkimų 2014 metų rudenį; rinkimus akylai stebėjo pusantro šimto kazokų, atsiųstų Malofejevo. Vis dėlto jis labiau žinomas kaip „rusų pavasario“ rėmėjas (finansavo prorusiškas pajėgas Donbase).
2017 metų pavasarį naujienų tarnyba „Reuters“ pranešė, kad prieš JAV prezidento rinkimus Rusijos propagandinės kompanijos planas buvo sudarytas Rusijos strateginių tyrimų institute (nuo 2012 metų valstybines užduotis institutui teikia Rusijos prezidento administracija). „Reuters“ priminė šį institutą įtikinus Rusijos prezidento administraciją projektų „Krymo prijungimas“ ir „Novorosija“tislingumu. Žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ padarė išvadą, kad greičiausiai Rešetnikovas, sumanęs provokacijas Ukrainoje, Moldovoje, Graikijoje (energingai palaikė Aleksį Ciprasą iki jam 2015 metų rudenį tampant ministru pirmininku), pasiūlė prezidento administracijai ir perversmo Juodkalnijoje idėją.
Viena iš versijų, kaip Rusija organizavo perversmą Juodkalnijoje
2017 metų pradžioje Rešetnikovas tapo TV kanalo „Cargrad“ stebėtojų tarybos pirmininku. Viename interviu jis pasigyrė, kad 2008 metais, kai tarnavo Užsienio žvalgybos tarnybos analitinio skyriaus viršininku, jie įtikinę šalies vadovybę pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją (kaip žinome, iš Pietų Osetijoje veikusių Rusijos ginkluotųjų pajėgų padalinių aukščiausiai buvo įvertinta 10-oji GRU atskiroji specialiosios paskirties brigada).
Reuters, Scanpix, LETA, The Insider, Bellingcat nuotr.
Seimo vadovas Viktoras Pranckietis teigia neturįs informacijos apie „valstiečių“ valdžios nuvertimo planą, kurį, pasak premjero Sauliaus Skvernelio, turi ir siekia įgyvendinti konservatoriai. Tačiau, tvirtina V. Pranckietis, jis tikisi, kad premjeras už savo žodžius atsakys.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
„Aš tokių žinių (apie plano egzistavimą. – ELTA) neturėjau, todėl galiu girdėti tai, ką sako premjeras. Noriu tikėti, kad jis už savo žodžius atsakingas. Man tokių nei dokumentų, nei perspėjimų jokių nebuvo teikta“, – pirmadienį žurnalistams sakė V. Pranckietis.
Pastarąją savaitę didžiulį ažiotažą visuomenėje sukėlė S. Skvernelio teiginys, kad į jo rankas pakliuvo „valstiečių“ valdžios nuvertimo planas. Pasak Vyriausybės vadovo, teisėtai išrinktą valdžią nuversti siekia konservatoriai. Premjeras neatmetė galimybės, kad tai gali būti daroma su Kremliaus pagalba, todėl, tvirtino Vyriausybės vadovas, Lietuvos specialiosios tarnybos turės atsakyti į šiuos keliamus būgštavimus.
„Noriu, kad ir jūs tą žinotumėte (…) Mes turime schematiką, nuo ko tai prasidėjo (…) Tai yra noras sukelti tokį chaosą, o iš kitos pusės galiu pasakyti – tai, kas yra daroma, yra nuoseklus planas – ne tie laimėjo (rinkimus. – ELTA)“, – Liberalų frakcijos posėdyje pastarąją savaitę kalbėjo premjeras. Šiame plane, tikino Vyriausybės vadovas, yra deklaruotas nuoseklus esamos teisėtos „valstiečių“ valdžios nuvertimo siekis.
S. Skvernelis leido suprasti, kad sekmadienį organizuotas žurnalisto Andriaus Tapino mitingas „Paskutinis skambutis“ taip pat yra šio plano dalis. Mitingą, pasak premjero, organizuoja ne profsąjungos, bet pats politiku panoręs tapti žurnalistas A. Tapinas.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.
Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu.
GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė SSSR viceprezidentas G. Janajevas.
Iš tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.
Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.
Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.
GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.
Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui.
Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą, kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.
Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui, jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.
Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.
O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.
Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.
Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.
O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.
Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.
Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.
O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.
Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.
Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.
Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.
Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.
Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.
Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…
Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…
Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.
Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.
Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.
Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.
SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras”. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.
Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad perversmininkams galima pasipriešinti – ir laimėti.
Ir galutinis rezultatas – pergalė!
Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.
Areštuojama dauguma GKČP narių.
Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.
Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.
Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…
Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.
Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?
Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.
Dabar skelbiame LLKS pirmininko Jono BUROKO komentarą (apie Antano Sniečkaus neapykantą Antanui Smetonai, sušaudytus komunistus, vadinamąjį smetoninį perversmą, nuo sovietinių laikų užsilikusius stereotipus…)
Penkios populiariausios versijos, kodėl ir kur dingo Vladimiras Putinas
Šiomis dienomis Ukrainos ir Rusijos žiniasklaida suko galvą, kur prapuolė RF prezidentas Vladimiras Putinas: jis, girdi, jau savaitę nesirodo viešumoje, o valstybinė žiniasklaida tiražuoja jo pasenusius pareiškimus. Leidinys „Novoje vremia“ sudarė Putino dingimo versijų reitingą.
2014 gegužės 6 d. 17 val. Kaune prie Muzikinio teatro surengtas šaulio, Lietuvos karo aviacijos 4-osios oro eskadrilės lakūno kapitono Prano Gudyno 85-ųjų žūties metinių paminėjimas.
Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, šaulys R. Kaminskas priminė, kad šioje vietoje 1929 m. gegužės 6 d. prieš tuometinį Ministrą pirmininką prof. A. Voldemarą buvo įvykdytas pasikėsinimas, kurio metu žuvo jo adjutantas kapitonas P. Gudynas.
„Pastebėtina, kad Kaune jau tapo tradicinė ši vieta pagerbti jaunųjų mūsų šalies patriotų žygdarbius. Šis likiminis įvykis yra geras pavyzdys jaunajai kartai apie jos kasdieninį pasiruošimą būti savo šalies nuolatiniu gynėju ir jos saugotoju,“ – kalbėjo R. Kaminskas.
