Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Du kartus perskaičiau apie Petro Venclovo  įžanginę novelę „1947 – ieji“ romane „Grumtynės“, išėjusiame šiemet. Tačiau pirmą kartą ją perskaičiau romane „Iš tamsos į tamsą“, pasirodžiusiame 2012 metais. Kūrinio įžanga, (knygoje užrašyta prologas), turėjo ir dar du žodžius „Užmigęs dauboje“.

Prie novelės skirtumo reikia pridėti  kalendoriaus datas, – vietoje septyniadešimt metų, turime skaityti šešiasdešimt, mat, dešimtmetis praėjo nuo šitų kūrinių pasirodymo… Jeigu dar po kokio dešimtmečio Petras Venclovas parašytų romaną apie rezistenciją, jis turėtų įžangoje įvardinti aštuoniasdešimt metų!

Autorius pradeda knygos įžangą nuo prancūzų poeto: „Vaizdas beveik toks, kokį 1870 metais savo eilėraštyje „Miegąs klonyje“ aprašė poetas Artūras Rembo“. To eilėraščio nesu skaitęs; gal klonių ir daubų vaizdas paupyje visur vienodas. Koks buvo to jaunuolio, užmigusio klonyje, likimas, nežinau… Nors, kita vertus, Prancūzijos istorija irgi neapsiėjo be kraujo, be mirčių.                             

1947 metais man buvo septyneri metai, o rašytojui Petrui Venclovui – treji. Mudu gimėme kaime ir kiekvienas atsinešėme savąsias  istorijas… Mano šeimos vyriausioji sesuo ištekėjo berno, kuris dirbo samdiniu pas tėvus Smetonos metais ūkyje. Sesuo, baigusi prekybos kursus, gyveno Plungėje. O tas jos bernas (samdinys) irgi gyveno ten, dirbo tardytoju, paskui pradėjo mokytis Charkove kursuose teisėju. Mūsų šeima pradėjo džiovinti duoną, ruošti druską,  lašinius. Aš su dviem  broliais ir dviem seserimis, pamatę vieškeliu dardant mašiną, bėgome į „pastauninką“, miškelį prie Minijos. Gal dėl to sesers vyro mūsų šeimos neišvežė į Sibirą…

Petras Venclovas. Grumtynės

O vyrai, tai sužinoję apie mūsų šeimą, 1947 žiemos naktį apsilankė pas mus, ir laiku neatsklendusiam durų tėvui išmušė dantį; kitą kartą nušovė kiaulę ir pasikinkę arklį, ją išvežė; išvogė iš spintos skrynių žiedus, karolius, grąsino mamai dėl ne taip išauklėtos dukros, ketino ją nušauti; Prisimenu tą vaizdą, – mama stovi su mūsų jauniausiuoju sūneliu ant rankų, ir ašaroja.  (O aš ir dabar girdžiu tą vyro balsą). Mama kurį laiką negyveno namuose, ją priglaudė kaimynai… Mes, kiek ūgtelėję vaikai, iš mūsų tėvų pradėjome girdėti kitokias versijas; mus apiplėšė ir tėvus gąsdino ne miškiniai, o gretimo kaimo vyrai, pažinoję tą jaunuolį, būsimąjį teisėją.

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Po keliolikos metų gretimo kaimo bernai, mūsų sesers vyro bendraamžiai, (man žinoma jų pavardė) ėmė kreiptis į komunistų partiją (į Plungės kompartijos komitetą) dėl to vyro, netinkamai sutikusio vokiečių valdžios atėjimą, – tas vyras mūsų kaime laikė lietuvišką, tautinę, vėliavą. Jie surado foto nuotraukas, surado liudininkų, ir tą sesers vyrą išmetė iš partijos. To vyriškio karjera buvo sužlugdyta. 

Sesers vyras norėjo įtikti ir smetoninei Lietuvai, ir sovietų valdžiai. Smerktinoje padėtyje atsidūrė ir tie jį iš partijos išmetę gretimo kaimo vyrai. Dabar, pradėjus skaičiuoti laiką nuo sovietinių laikų, jau Lietuva vėl laisva, vėl nepriklausoma. (Nuo 1991 metų Kovo 11 dienos pradėjome skaičiuoti 30 metų). 

                      ————-

Prabėgus keletui metų, menu ir agitaciją bei prievartinį rašymąsi į kolchozus (mūsų kaime kolchozas įsikūrė 1949 metais; tėvas atkakliai nepasirašė į tą „bendrą ūkį“, išslapstė po malkomis pjaunamąją mašiną, karietą).

Aš, 1951 metais pradėjęs lankyti Plungės gimnaziją, grįždamas iš pamokų, prie rusų mokyklos kieme išvydau pamestą partizaną. Ir dar iš tų metų atsimenu geležinkelio stotį, kurioje traukinio vagonuose buvo daug „išvežamųjų“ į Sibirą…

                      ————–

Abiejų knygų („Iš tamsos į tamsą“, „Grumtynės“) įžangose skaitome: „Koks nelengvas, o dažnai ir lemtingas buvo pasirinkimas su kuo ir prieš ką gimusiųjų praėjusio amžiaus antruoju ir trečiuoju dešimtmečiu…“ Įžangoje prisimenami ir antikiniai laikai: „Juk dar Antikos išminčiai sakė, kad nė vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be išbandymų, kryžkelių ir šunkelių, be dvasios suklupimų ir nuopolių“.

Petras Venclovas. Iš tamsos į tamsą

Įžangoje autorius plačiai pavaizdavo vaizduojamą jaunuolio neilgą gyvenimo kelią. Rašytojui užtenka ir istorijos, ir jauno žmogaus psichologijos išmanymo: „Už ką jis kovojo: už sovietų Lietuvą ar už laisvą laisvą, nepriklausomą Lietuvą? Pirmuoju atveju jis būtų „liaudies gynėjas“, paprastai žmonių vadinamas „stribu“, antruoju – miškinis, žaliukas, arba, moksliškiau tariant, partizanas. Įsižiūrėjęs į jo veidą, nuspręstum, kad jam apie devyniolika ar dvidešimt. Būdamas tokių metų, turėjo tarnauti raudonojoje armijoje kur nors Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze. Gal jį atleido nuo kariuomenės dėl sveikatos problemų, bet koks nors politrukas, gebantis jaunų žmonių protais ir jausmais, įtikino jį tapti „liaudies gynėju“, žadėdamas šviesią komunistinę ateitį?“

Patrauklios buvo jaunuolio svajonės: „Vesti ir pasakoti vaikams ir anūkams, kaip nelengvai aštuoliktaisiaisdvidešimtaisiais savanoriai, o po trisdešimties metų partizanai dar kartą iškovojo laisvę, atkūrė nepriklausomą valstybę. Jis nė kiek neabejojo, kad po metų kitų Lietuva vėl nusimes okupantų jungą. Į jo ateities planus mirtis neturėjo teisės įžengti. Ji galėjo pasirinkti bet ką, tik ne jį: šviesiaplaukį Lietuvos laukų riterį, kovojantį už teisybę ir laisvę“.

Įžangoje dar minimas ir neapsisprendusiųjų pokario rezistencijos kovoje sluoksnis, kaip ir tas kaimietis, „stribų“ įsakytas turėjęs nuvežti jaunuolio lavoną prie valsčiaus stribynės ir pamesti po langais, ant bruko, jog visiems, kurie kovoja arba nepritaria naujajai valdžiai, būtų aiški pamoka ir rūstus pagąsdinimas. Valstietis neskuba, jam velniškai nesinori dienos akyje užsiimti tokiu šventvagišku darbu, nes kiekvienas sutiktas kelyje palaikys jį okupantų talkininku.

Partizanų palapinė. LGGRTC nuotr.

                       ————–

Įžanginė novelė labai patiko ir literatūros kritikui, teatrologui, Gediminui Jankui, aukštai įvertinusiam ir visą knygą: „Betgi įsimintiniausia ir įspūdingiausia man pasirodė pati pirmoji, įvadinė, novelė – „1947-ieji“. Joje autorius sudėliojo įvairiausias ir skirtingiausias mirusio jaunikaičio žūties versijas – juk jis galėjo būti ir partizanas, ir kovojęs už sovietų Lietuvą. Jaudinantis tekstas, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų, galima sakyti, programinis visos knygos raktas“.

 Neveltui šalia Gedimino Jankaus recenzijos įdėta jaunų partizanų nuotrauka, ir žinomo partizanų kapelionio Justino Lelešiaus – Grafo (1917 – 1947) patriotinis kreipinys: „Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų.”

                      ———–                                   

Šiandien rezistencijos temą reikia suvokti plačiau, – kaip vieną iš tautos istorinės atminties segmentų, nes be tokios atminties nei apie rezistenciją, nei apie kitokį istorinį periodą nebūtų prasmės kalbėti. Istorinė atmintis talentingai gaivinama, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės romanuose „Silva rerum“, kuriuose autorė kelia iš užmaršties prie skaitytojo septynioliktąjį ir aštuonoliktąjį amžius, Renatos Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“, kurio veiksmo rėmai jau liečiasi su pokario rezistencija.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Kaip nesėkmę, gaivinant tautos atmintį, įvardinčiau Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, sulaukusį daug kritikos. Jame autorius pernelyg nerūpestingai pasielgia su istorine medžiaga, suteikdamas prioritetą kūrinio formai, o ne turiniui. Žinoma, nebūtina suteikti jam pirmenybę, tačiau tokiu atveju reikėtų išlaikyti bent šių dėmenų lygsvarą, kas, sakykim, pasiekta žaismingame Gintaro Beresnevičiaus romane „Pabėgęs dvaras“…      

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kūryboje vien talento neužtenka, reikia dar ir asmenybinės brandos, – moralinės atsakomybės, pilietiškumo, tautiškumo, orumo. Juk ko sulaukiama, šaipantis iš žmonių, padėjusių galvas dėl tautos laisvės? Taip nejučia, „estetiškai“, prarandamas tas placdarmas, kurį partizanai/rezistentai buvo išsikovoję nelygioje kovoje. Pasakojamasis laikas/jo datavimas/ nebeturi lemiamos reikšmės, kadangi moralinės-tautinės vertybės istoriniu požiūriu yra belaikės, kitaip sakant, visada aktualios, – į jas pasikėsinęs subjektas objektyviai atsidurs priešininkų/priešų placdarme.

Pavyzdžiui, kad ir garsiųjų Pilėnų gynėjų ir jų kunigaikščio Margirio žygdarbio neigėjai, kuriems aistringą atkirtį davė literatūrologas Algimantas Bučys (ž. „Metai“, Nr. 6, 2011). Istorinei atminčiai nebe labai svarbu, kiek tas ar kitas įvykis yra autentiškas, o kiek legendom apipintas, kadangi jis jau yra užsifiksavęs tautos atmintyje, jos vertybių skalėje. O neigti tautos atmintį negalima kitaip, kaip atsistojant į opozicionierių stovyklą.

Žinoma, dar galima kvestionuoti atskiras tautos personalijas (pavyzdžiui, daug iečių dar ir šiandien sulaužoma dėl Salomėjos Nėries, dėl Petro Cvirkos, dėl Justo Paleckio, dėl Antano Sniečkaus ir kitų), bet negalima kvestionuoti tautos kovų dėl laisvės, nepriklausomybės, kadangi toji kova vyksta ne dėl ko kito, bet dėl mūsų, tautiečių,  tapatybės, dėl mūsų išlikimo, dėl mūsų savasties.  

2020.03.01; 09:00

petras venclovas

Minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Po 122 metų okupacijos mūsų šalis 1918-aisiais, paskelbdama Vasario 16-osios aktą, vėl kėlėsi gyventi. Tačiau dar pustrečių metų (iki 1920 metų lapkričio 29 d.) lietuvių kariuomenė, daugiausia sudaryta iš savanorių, turėjo gintis nuo išorės priešų: sovietinės Rusijos bolševikų, bermontininkų, lenkų. Net kovų už laisvę metu svarbiausias Lietuvos Vyriausybės tikslas buvo kuo greičiau gaivinti atsikūrusios valstybės kultūrą, paversti atsilikusį Rusijos imperijos užkampį vakarietiška šalimi.

Nepriklausomai Lietuvai tada buvo lemta išgyventi tik dvidešimt dvejus metus. Jau praėjo tiek pat laiko nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios deklaracijos. Šiame kontekste mane ypač jaudina vienas aspektas: Tėvynės meilės nykimas. Atslūgus Sąjūdžio euforijai, visuomenė gana greitai nusigręžė nuo patriotizmo idėjų. Kodėl? Ar Tėvynės meilė reikalinga tik istorinių ir visuomeninių pervartų metu? O atsikovojus nepriklausomybę ir atkūrus savo valstybę? Sulaukus ramesnių laikų?

Continue reading „Nuo kolaboravimo prie paiko pataikavimo”