Bitėnų stotelėje Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

„Darnu Group“ iniciatyva atliktas reprezentatyvus tyrimas „Gyvenimo kokybė“ atskleidė, kad vilniečiai daugiausia problemų pastebi miegamuosiuose rajonuose: Šeškinėje, Pašilaičiuose ir Naujininkuose. Didžiausi iššūkiai – labai įvairūs: nuo automobilių kamščių, nesutvarkytų šaligatvių iki žaliųjų erdvių kokybės bei paslaugų trūkumo.
 
Tyrimo metu sostinės gyventojai vertino savo gyvenamąją aplinką pagal 5 svarbiausius kokybiško gyvenimo mieste aspektus: susisiekimą, saugumą, švarą ir tvarką, žaliąsias ir laisvalaikio erdves bei paslaugų pasiūlą. Vertinimas išryškino reikšmingus Vilniaus plėtros ypatumus ir sritis, kurioms trūksta dėmesio.
 
Liūdniausiai Vilniaus rajonuose atrodo paslaugų pasiūla – bendras sostinės vertinimo vidurkis siekia vos 6,3 balo iš 10. Ženkliai geriau už vidurkį paslaugų pasiūlą savo rajone vertina Šnipiškių (7,1), Žvėryno ir Naujamiesčio (po 6,9) gyventojai.
 
Labiausiai paslaugų įvairovės trūksta Pašilaičiuose ir Naujininkuose (po 5,6 balo) ir Paneriuose – 5,5 balo iš 10. Pasikartojančios miegamųjų rajonų problemos – laisvalaikio objektų trūkumas, ribota ugdymo įstaigų bei sporto ir meno būrelių pasiūla. 
 
„Darnu Group“ tyrimas parodė, kad nors susisiekimas mieste vertinamas geriausiai, čia iššūkių netrūksta taip pat. Iš visų vilniečių susisiekimą savo gyvenamajame rajone geriausiai vertina Šnipiškių gyventojai (8,4 balo iš 10) ir šis rodiklis gerokai lenkia Vilniaus vidurkį – 7,4 balo.
Pilaitė – 2017-ųjų šv. Velykų rytą. Slaptai.lt nuotr.
 
Antroje vietoje esančių Žirmūnų gyventojai susisiekimą savo rajone vertina 8,2 balo, o Naujamiesčio gyventojai – 8,1 balo. Blogiausiai susisiekimas vertinamas Pašilaičiuose (6,8), Verkiuose (6,5) ir Paneriuose (6,4). Tipinės problemos, kurias susisiekimo srityje pastebi miestiečiai, – automobilių kamščiai, gatvių pralaidumas ir parkavimo galimybių trūkumas.
 
Iš visų miestiečių geriausiai švarą ir tvarką savo rajone vertina Pilaitės gyventojai – net 7,6 balo iš 10. Antakalnis ir Žirmūnai surinko po 7,3 balo. Bendras Vilniaus vidurkis šioje srityje vertinamas kur kas silpniau – 6,7 balo.
 
Mažiausiai švara savo rajone patenkinti Šeškinės (5,9), Naujininkų (5,8) ir Senamiesčio (5,7) gyventojai. Pagrindiniai švaros iššūkiai – prastai tvarkomi, nenuvalyti šaligatviai bei šiukšlių dėžių trūkumas, atskelidė tyrimas.
 
Labiausiai žaliosiomis ir lauko laisvalaikio erdvėmis džiaugiasi Žvėryno gyventojai – 7,7 balo iš 10. Antakalnis ir Pilaitė surinko po 7,4 balo, Lazdynai – 7,2 balo.
Tiesa, bendras Vilniaus žaliųjų ir laisvalaikio erdvių kokybės vertinimo vidurkis yra gana žemas (6,6 balo), o prasčiausiai šias erdves įvertino Naujamiestyje (6,1), Naujininkuose (5,4) ir Pašilaičiuose (5,1) gyvenantys miestiečiai. Šių rajonų gyventojai itin pasigenda vandens telkinių, erdvių bendravimui ir kaimynystei bei kultūros ir meno objektų.
 
Vilnius. Žirmūnai. Slaptai.lt foto

Galiausiai saugumo situaciją mieste gyventojai įvardina kaip vidutinišką – geriausiai ji vertinama Rasų (7,6), Verkių ir Žvėryno seniūnijose (po 7,5 balo). Kur kas prasčiau už Vilniaus vidurkį (6,9) šią situaciją vertina miestiečiai, gyvenantys Karoliniškėse (6,1), Naujininkuose ir Šeškinėje (5,9 balo). Daugiausiai rūpesčių saugumo srityje gyventojams kelia eismo įvykiai rajone ar prasta kaimynystė.
 
Tyrimą „Gyvenimo kokybė“ atliko bendrovė „Spinter tyrimai“, kuri apklausė 1024 respondentus, reprezentuojančius visus Vilniaus gyvenamuosius rajonus. Tyrimas atliktas 2023 m. pirmąjį pusmetį. Šis tyrimas tęsia „Darnu Group“ 2020 m. atliktą „Laimingiausio rajono“ tyrimą, kuriame paaiškėjo vilniečiams svarbiausi kokybiško mieste kriterijai: susisiekimas, saugumas, švara ir tvarka, žaliosios ir laisvalaikio erdvės bei paslaugų pasiūla.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.09.11; 06:40 

Prekybos centras „Pupa”. Pilaitė. Slaptai.lt nuotr.

Sostinėje atidaroma nauja dviejų eismo juostų atkarpa Pilaitėje, Smalinės gatvėje, praneša Vilniaus savivaldybė.
 
Po Pilaitės prospektu įrengta 830 m ilgio Smalinės gatvės atkarpa sujungta dviem žiedinėmis sankryžomis: viena ties Vydūno gatve, kita – ties Stalupėnų gatve.
 
Naująją ir senąją Pilaites sujungus Smalinės gatve, nuo rugpjūčio 21 d. bus panaikintas šiuo metu šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ties Papilėnų gatve esantis posūkis iš Pilaitės prospekto sukant į kairę (Papilėnų gatvę). Įrengus naują dviejų lygių sankryžą į pietinę Pilaitės rajono pusę gyventojai pateks sukdami į dešinę ir įvažiuodami į Smalinės gatvę.
 
„Su šia visiškai nauja, pagal modernius standartus įrengta gatve, dvi rajono dalys susijungs ir leis patogiai judėti bei sumažins automobilių spūstis piko metu“, – pranešime cituojamas Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.
 
Greta Smalinės gatvės taip pat įrengti 1300 m ilgio pėsčiųjų ir 800 m ilgio dviračių takai.
 
Savivaldybės duomenimis, viso projekto vertė – 5,3 mln. eurų.
 
Atidarius naują atkarpą, nuo rugpjūčio 19 d. planuojami ir visuomeninio transporto pokyčiai. 75 ir 4G maršrutų autobusai, važiuodami iš Santariškių / Saulėtekio link Pilaitės, Pilaitės prospekte nebesuks į kairę (į Papilėnų gatvę), bet suks į dešinę pro degalinę. Autobusai stos naujoje Smalinės stotelėje ir važiuos Smalinės bei Vydūno gatvėmis, toliau viešasis transportas kursuos įprasta trasa.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.08.14; 00:30

Kiek daugiau nei po metų Pilaitėje bus pastatyta nauja gimnazija. Vizual. „DO architects“

Savivaldybės įmonė „Vilniaus vystymo kompanija“ atrinko Tolminkiemio gimnazijos statybos darbų konkurso laimėtoją. Septynių rangovų pasiūlymų sulaukusiame konkurse tarptautinės vertės pirkimą laimėjo UAB „Jungtiniai projektai“. Kaip nurodoma sostinės savivaldybė pranešime, parengti projektą ir pastatyti mokyklą bendrovė „Jungtiniai projektai“ įsipareigojo už 16 mln. 967 tūkst. eurų.
 
Pasirašyti sutartį su bendrove ketinama kovo 15 d., darbus statytojai įsipareigos atlikti per 15 mėnesių. Planuojama, kad apie 1000 jaunųjų Pilaitės gyventojų naująją mokyklą galėtų pradėti lankyti 2022 m. rugsėjo 1-ąją.
 
Tolminkiemio gimnaziją suprojektavo architektūros konkursą laimėjusi studija „DO architects“.
 
Bendrovė „Jungtiniai projektai“ pernai baigė įgyvendinti kitą Vilniaus miesto savivaldybės projektą – pastatė Balsių progimnazijos priestatą pradinei mokyklai, šiuo metu stato Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės priestatą ir baigia tvarkomuosius statybos bei paveldosaugos darbus Trakų Vokės dvaro sodybos parke.
 
Savivaldybės pranešime primenama, kad vasario mėnesį Vilnius pasirašė rangos sutartį ir su naujais Lazdynų baseino statytojais. Viešąjį konkursą laimėjusi bendrovė Panevėžio statybos trestas įsipareigojo užbaigti baseino statybas iki 2022 m. pradžios.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.03; 15:00

Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Didysis netikėtumas

Elgiausi taip, kaip buvau pamokytas. Telefono numerį surinkau iš gatvėje įrengto taksofono. Jei saugumas domėsis, kas skambina, pajėgs nustatyti tik vietą, kur įbestas aparatas. O kad pulkininkas jaustųsi dar saugiau, ieškojau taksofono net ne ten, kur gyvenau. Iš Pilaitės beldžiausi geležinkelio stoties link, kuo atokiau nuo namų. Jei jie mėgintų išsiaiškinti, kas beria žodžius, būsią kuo mažiau įtarimų dėl mano personos. Mat jei surinkčiau numerį iš netoli gyvenamosios vietos esančio aparato, jiems galbūt kiltų įtarimų, ar tik ne aš, patingėjęs pramankštinti kojas, susitikiman kviečiu buvusį slaptosios tarnybos šefą. Jie, be abejo, nustatę, kur maniškis stogas virš galvos. Dabar gi – gaudyk vėją laukuose. Iš geležinkelio stoties tikrai bet kas galįs skambinti.

Kai kitame gale atsiliepė atsargon išprašytas žvalgybos bosas, stengiausi paskubomis paaiškinti, kas atsitikę. Greitakalbe tardamas žodžius nosį užspaudžiau dviems pirštais. Taip balsas skambėjo dusliau. Vis sunkiau atpažinti. Pasisveikinęs teiravausi, ar negalėčiau pamatyti jo kitą savaitę. Nieko degančio, nieko griūnančio, nieko netikėto, tiesiog panūdau drauge išlenkti vieną kitą bokalą alaus.

Tai būta dar vienos gudrybės. Visi mūsų pokalbiai užkoduoti. Jei tvirtindavau norįs susitikti akis į akį kitą savaitę, vadinasi, – reikalas skubus. Jei pageidaudavau šnektelėti kuo greičiau, nedelsiant, vadinasi, nieko blogo neatsitiks – galima lukterėti savaitėlę.

Toks buvo mūsų susitarimas. Kūliaversčių reikėję sekliams maustyti, jeigu būtų duota komanda daboti į pensiją išlydėtą žvalgybos specialistą. Pažodžiui supratę mūsų dialogą išorės sekliai neabejotinai susimautų. Sutartu metu kažin kodėl niekas niekam neskuba tarti „labas, čia aš“. Tyla, ramybė. Ką sekliams tuomet daryti? Tęsti stebėjimą? Na, maniškis užtikrintas, kad nuolatinė jo priežiūra kontorai būtų per brangi. O dėl manęs, žurnalisto, galiu nusiraminti, jie bent kol kas tikrai nevėpso, su kuo bučiuojuosi. Būtų per daug įžūlu. Jei ką ir prižiūri, tai tik jį, atleistąjį iš tarnybos. Žinoma, atsiradus rimtiems įtarimams, kad pulkininkas, atleidimo dieną pasirašęs pasižadėjimą griežtai laikyti liežuvį už dantų, žurnalistui nutekina informacijos, atokiuose Valakupių miškuose ateidamas į slaptus pasitarimus, tada, žinoma, jų taikiklyje atsidurtume abu. Peržiūrėtų visas aštriausias mano publikacijas žvalgybų tema ir, be abejonės, suradę drąsesnių, konkretesnių tekstų, iškart viską perprastų. Tad mažyčiai gudravimai painiojant savaites, dienas ir valandas turį prasmės.

Ar tai jau visos atsargumo priemonės, kurių imdavomės? Atkreipkite dėmesį: telefoninio pokalbio metu nei jis, nei aš neminėdavome susitikimo vietos. Tai irgi iš anksto aptarta. Jei į telefono ragelį skelbiama, kad lėkimas strimgalviais į pasimatymą nebūtinas, aš jo lauksiąs Valakupių pliaže. Jei tvirtinama, jog būtinas skubus pasitarimas, tada – kavinėje, paženklintoje viliojančia iškaba „Laukiniai vakarai“. Ateidavome, žinoma, be mobiliųjų telefonų. Mobiliuosius būtinai palikdavome namie.

Miško keliukas. Slaptai.lt nuotr.

Šį sykį susitikti norėjau kuo skubiau, todėl pabrėžtinai prašiau dėl manęs neatidėlioti suplanuotų darbų. Aš palauksiąs. Toks užkoduotas tarstelėjimas bylojo, kad rytoj 17 valandą vakarieniausiu Valakupių kavinėje. Į Valakupių kavinę nusigavau vadovaudamasis ta pačia konspiracine instrukcija. Jei tik įmanoma – jokių lengvųjų automobilių, jokių taksi. Taksi firmų vairuotojai taip pat galėję būti pakabinti. Juolab – automobilį sekti kur kas lengviau nei žmogų, vaikštinėjantį tankios girios keliukais ar įsėdusį į viešąjį transportą. Būtent dėl šios priežasties Antakalnio žiedą pasiekiau troleibusu, o iš ten – pėsčiomis patraukiau per miškus, apsimesdamas, jog susiruošiau pakvėpuoti grynu pušų oru. Kodėl pasivaikščioti iš Pilaitės trenkiuosi net į kitą miesto galą? Jei tik prireiktų, turėjau paruošęs itin puikų paaiškinimą. Kelis dešimtmečius esu gyvenęs Žirmūnuose, tad Valakupiai man brangūs. Šiltų vaikystės prisiminimų – su didžiausiu kaupu. Čia su kiemo draugais ir indėnus žaisdavęs, ir šunį vedžiojau, ir kuo tik nevažinėjau – dviračiais, slidėmis, rogutėmis. Jei kas nors kada nors kamantinėtų, alibi – geležinis. Užplūdę vaikystės prisiminimai.

Tuo tarpu tikroji priežastis, kodėl rinkdavomės Valakupius arba Antakalnį, – buitiška, proziška. Buvęs saugumo tarnybos vadovas, kuriam skambinau, turėjo sodybą kažkur Valakupių tankmėse. Tad jam – patogiau, nes arti. O ir pasiteisinti paprasta, nereikės sudėtingų išvedžiojimų. Įsiklausykite, argi nepanašu į tiesą: išėjęs numalšinti troškulio į pliaže įrengtą kavinukę netikėtai sutiko krašto apsaugos ministerijos ar gynybos štabo koridoriuose kadaise matytą žurnalistą, turintį sentimentų Valakupių miškams. Patikės – nepatikės, ne taip svarbu, svarbiausia, kad – šioks toks argumentas.

Tačiau net ir viską, regis, labai kruopščiai numačius neįmanoma išvengti nuotykių.

Įžengęs į Valakupiuose netoli kelio įrengtą kavinę – barą iškart supratau, kad susitikimas ten – neįmanomas. Vieną stalą plačiai apglėbęs sėdėjo įkaušęs aukšto rango prokuroras. Prokuroro marškiniai buvo išsipešę iš kelnių, aptaškyti padažu, kaklaraištis – atpalaiduotas. Šalia prokuroro – visiškai nepažįstamas vyras. Matyt, apsauginis, nes elgėsi santūriai, tyliai. Nė kiek nepanašu, kad būtų išlenkęs bent taurelę.

Prokurorą pažinojo visoje Lietuvoje. Jį dažai rodydavę televzijos laidose, jo nuotraukas dažnai skelbdavę laikraščiuose. Įtariau, kad teisininkas neabejotinai pažįstas vyriškį, su kuriuo ketinau susitikti. Būtų bjauru, jei prokuratūros darbuotojas pamatytų buvusį saugumo šefą drauge su karines temas narpliojančiu žurnalistu. Mūsų su buvusiu saugumo šefu drauge neturėjo niekas užtikti. Net kai su juo netyčiom prasilenkdavome viešuose renginiuose, tai apsimesdavome vienas kito nepažįstantys. Taip sykį nutikę net Dramos teatre. Sėdėjome netoliese, paskui per pertrauką įsitaisėme prie gretimų staliukų bare, bet nė vienu rankos mostelėjimu neišsidavėme, jog kada nors anksčiau esame vienas kitą matę.

Todėl kai pravėriau kavinės duris, iškart strimgalviais išlėkiau lauk. Žinojau, kaip privalu elgtis. Mūsų buvo aptarti net tokie atvejai. Dėl nežinomų, nenumatytų priežasčių vienas kito neradę sutartoje vietoje, keičiame susitikimo vietą. Jei jis arba aš nepasirodome Valakupiuose, tada po valandos – „Laukiniuose Vakaruose“. Ir – atvirkščiai. Viskas paprasta. O kas paprasta – tas genialu.

Maždaug pusvalandį užtrukau, kol miško keliukais nukulniavau iki troleibusų žiedo, po to pavažiavau keletą stotelių troleibusu. Įlindau kavinėn į patį atokiausią kampą ir kantriai laukiau svečio. Netrukus jis pravėrė duris. Pirmiausia atsargiai apsidairė. Nepastebėjęs nieko įtartino prisėdo. Pagyrė, kad sprukau iš kavinės Valakupiuose. Jis pažįstąs tą prokurorą. Lyg ir neblogas vyras, gal ir nebūtų niekam išplepėjęs. Bet verčiau – apsidrausti. Atsarga gėdos nedaro.

Susijaudinęs papasakojau jam, kad penktadienį esu kviečiamas į televizijos laidą pasiginčyti karinėmis temomis. Diskusijoje dalyvaus ir iš jo kontoros, ir iš saugumo, ir iš ministerijos bei gynybos štabo. Žodžiu, sugužėsianti visa saugumo grietinėlė. Turėtų būti karšta, labai karšta. Kaip turėčiau elgtis? Dėl ko pirmiausia verta priekaištauti, piktintis, stebėtis?

Buvęs saugumo pulkininkas atviravo tarsi per išpažintį. Pasakojo daug ir išsamiai. Kai ką jau žinojau, bet būta ir naujų, nė kiek negirdėtų temų.

Nebereikalingos. Slaptai.lt nuotr.

Kaip jaučiausi, kai man buvo vardinamos paslaptys, kas iš tiesų dedasi Totorių gatvėje? Sąžinė tikrai negraužė. Nemaniau esąs niekadėjas. Išdaviku nelaikiau ir praskleisti slaptumo skraistę sutikusio pulkininko. Formaliai žvelgiant, taip, tai buvo neteisėta. Viskas, ką išgirdau, paženklinta grifu „tarnybiniam naudojimui“, „konfidencialu“, „slapta“ arba „visiškai slaptai“. Tačiau nuojauta kuždėjusi, kad judo epitetas labiau tinkąs tiems, kurie slėpė sudėtingus kampus. Laikiau save žurnalistu, siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę. Toji pompastika, kuria buvo mėginama pridengti silpnąsias vietas, mane erzino. Pagiriamosios odės man buvo nepriimtinos. Nemokėjau jų rašyti ir nenorėjau išmokt. Kaip galima girti tai, kas netikra, kas prašvinkę?

Žinoma, privalau nurodyti, jei nenoriu klaidinti skaitytojų, dar vieną, labiau asmenišką, priežastį, kodėl karts nuo karo mielai susiruošdavau „pavakarieniauti“ Valakupiuose ar „Laukiniuose Vakaruose“. Man patikę sudėtingi, painūs žurnalistiniai tyrimai. Norėjau rizikuoti. Mane traukė šis nežinia kuo pasibaigsiantis žaidimas. Apie suklupimą nemąsčiau. Na ir kas, kad greičiausiai vieną dieną įkliūsiu. Juk ir kvailiui aišku, kad nieks neduoda šimtaprocentinių pergalės garantijų, net jeigu visuomet ir visur rūpestingai vadovaujamasi instrukcijomis. Ten susirinkę ne kvailiai, ne primityvai. Anksčiau ar vėliau sugriebs už rankos. Na ir tegul. Dabar svarbiausia – tas nė akimirkai nepaliekantis jausmas, jog įsivėliau į rimtą, galbūt net labai rimtą žaidimą.

Vieną sykį gamybiniame pasitarime aptariant mano publikacijas apie kariuomenės šiokiadienius kolega leptelėjo, esą tokie kaip aš – sava mirtimi nemiršta. Šį palyginimą priėmiau kaip pagyrimą. Tiesa, tokius žodžius viešai ištaręs kolega privataus pokalbio metu Spaudos rūmų kavinėje suokęs atvirkščiai: kam man tie galvos sopuliai, kurpčiau paviršutiniškus žurnalistinius tekstus kaip jis, narstyčiau tik tarp „gero“ ir „labai gero“, ir avys būtų sveikos, ir vilkas – sotus.

Nesiginčijau su kolega iš gretimo kabineto. Kai nenorėdavau kategoriškai atmesti pašnekovo argumentų, griebdavausi nuvalkioto, visiems nusibodusio posakio apie lazdą, turinčią du galus.

Į televizijos laidą atėjau karingai nusiteikęs. Pasitikėjau savo jėgomis. Buvau pasikaustęs. Tačiau prie stalo, nušviesto galingų prožektorių, susiklostė keista jėgų pusiausvyra. Pasijutau vienišas. Visi mane puolė. Tik vieni – aršiai, kiti – subtiliau. Man net dingojosi, kad kažkas tyčia įviliojo į spąstus. Suprask, pakviesime tą išsišokėlį į televizijos laidą ir suplėšysime į skutelius, kad jam būtų gėda pasirodyti net pačiame atokiausiame batalione.

Pirmiausia ministerijos klerkas kaltino, kad aš klaidinąs visuomenę, mat naujasis karinės žvalgybos vadovas nėra įveltas į jokias mistines politines intrigas. Pagal vidines nuostatas jis pavaldus kariuomenės vadui, todėl su juo daugiausiai ir tariasi. O su ministru, politine figūra, politinės partijos atstovu, – tik retsykiais, tik atsitiktinai. Jokių valymų kontoroje pagal politikų užgaidas jis neorganizuojąs. Atleidžiami tik prasikaltę, žiopli žvalgybininkai. Niekas gerų specialistų neveja lauk vien todėl, kad jį priėmęs ankstesnysis vadas.

Žvilgsniai pakrypo mano pusėn. Visi laukė, kaip atkirsiu. Ironiškai atržėžiau „kur gi ne“. Suskaičiuokime, kiek sykių naujasis „antrukų“ vadovas per pastarąjį pusmetį buvo įžengęs į kariuomenės vado kabinetą, ir kiek kartų varstęs ministro bei viceministro kabinetų duris? Savo vizitais kariuomenės vadą pamaloninęs vos keletą kartų, ministrą – keliolika kartų dažniau. Būdavę dienų, kad net po kelis sykius per parą. Kai kurie pokalbiai su ministru trukdavę net po trejetą – ketvertą valandų. Tuo tarpu kariuomenės vado kabinete jis užsisėdėdavęs ne ilgiau pusvalandžio. Tad nieko neklaidinu, tvirtindamas, jog karinės žvalgybos vadovas ignoruoja kariuomenės vadą, kuriam tiesiogiai pavaldus. Pirmenybė akivaizdžiai atiduota ministrui.

Tuomet vienas iš oponentų ironizavo: galima pamanyti, kad žurnalistas dieną naktį budįs prie ministro kabineto ir skaičiuoja, kas ir kada ten užeinąs. Atkirtau, kad svarbiausia visai ne tai, kur aš miegu. Svarbiausia, ar tai, ką sakau, yra tiesa. Dar pridūriau, kad ir ministro pasirinktas naujasis Generalinės inspekcijos viršininkas – didžiausias nesusipratimas. Įstatyme aiškiai įrašyta, jog Generalinis inspektorius privaląs turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Deja, naujasis inspektorius tokio diplomo net akyse neregėjęs. Spėju, kam ministrui prireikė teisinėse subtilybėse nieko neišmanančio vyro – kad jo rankomis galėtų susidoroti su politiškai neparankiais pareigūnais bei karininkais. Į viešumą iškilus skandalui, visi šunys būtų sukarti teisės neišmanančiam generaliniam inspektoriui.

Studijoje kelioms sekundėms įsivyravo mirtina tyla. Niekas nepareiškė: žurnalistas meluojąs, esą karinių slapukų bosas mieliau kuždasi su ministru nei su kariuomenės vadu. Niekas nepuolė liaupsinti naujojo generalinio inspektoriaus.

Laidos vedantysis, man draugiškas žurnalistas, nežinojo ko griebtis. O aš savo laikysena buvau daugmaž patenkintas. Tik jaučiau, kaip per nugarą po marškiniais srūva prakaitas. Žiūrovų gretose nuskambėjo replika: vėl spėlioja, vėl gandus platina.

Tylą petraukė manęs akivaizdžiai nemėgstanti ministerijos pareigūnė. Ji kaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsinusi klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotosiose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia kodėl verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žaktelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečius pavyzdžius, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie susilietuvino savo nelietuviškas pavardes.

Tuomet atakon pakilo buvęs vienos saugumo tarnybos vadovas. Jis, matot, abejojantis, jog karinių struktūrų vadovai darytų spaudimą korespondentams. Gal grasinimus painioju su nuoširdžiais patarimais, gal sergu didybės manija, nepagrįstai susireikšminu?

Į šį priekaištą man buvo labai paprasta atkirsti. Mat su tuo saugumiečiu, kai jis dar užėmė svarbias pareigas, man taip pat ne sykį tekę bendrauti. Daug kartų sėdėjau jo darbo kabinete, daug sykių jų tarnybos automobilis yra pavežėjęs tai ten, tai šen, paskui – parveždavęs. Iki pat namų slenksčio. Taigi tik priminiau, kad turėjau garbės ir su juo, tokią kritiką pažėrusiuoju, ne sykį šnekučiuotis. Gal net dažniau nei su kariškiais. Bet niekad niekur nesu kaltinęs, jog jis griebęsis cenzūros. O štai kariškius – kaltinu. Kariškiai peržengė ribą. Garbaus amžiaus sulaukęs buvęs saugumietis sutriko. Jis, matyt, buvo pamiršęs apie mūsų ne visiškai viešas, taip pat ne itin teisėtas draugystes. Jis pasielgė išmintingai – daugiau nesikabino į mano švarko atlapus, priešingai – garsiai, aiškiai padėkojo „už gerą žodį“.

Tą vakarą dar mane mėgino kaltinti tendencingai aprašant Šaulių sąjungos renginius. „Kur tie mano tendencingumai?“ – pyktelėjau. Per pastaruosius dvejis trejus metus apvažiavau visas rinktines ir visur mačiau tą patį – šokius, krepšinio, tinklinio varžybas, istorines paskaitas, išvykas į muziejus. Kliūčių ruožo, dziudo, karatė, bokso treniruočių, mokymosi valdyti automatą, šautuvą, pistoletą – nė vieno užsiėmimo. Ką jau bekalbėti apie treniruotes pyškinant iš tikrų kovinių ginklų! Paklauskite bet kurio jaunojo šauliuko, ar jis paleidęs bent vieną kulką iš tikro kovinio ginklo? Atsakymas: „niekad niekada“.

Kai viena grupė jaunųjų šaulių iš Žemaitijos išvyko į tikras karines pratybas Estijoje, kur tris paras brido per pelkes, nakvojo miško bruzgynuose, pyškino į juos persekiojančius priešus garsiniais šoviniais iš tikrų ginklų, – tos rinktinės vadą, užuot pagyrus už kovingumą, kažin kodėl pažemino pareigose. Apkaltino pažeidus vaiko teises. Girdi, paaugliams tokios išvykos – per sunkios. O ir ginklų jiems rankose nederėtų laikyti. Vis tik – dar vaikai. Taigi vicemnistrui, bedžiūgaujančiam neva augančiomis Šaulių sąjungos gretomis, neva tvirtėjančia šaulių dvasia, iš tikrųjų reikėtų verkti kruvinomis ašaromis: kažkas Šaulių sąjungą norįs paversti bedante organizacija, kurios nariai mokosi visko, išskyrus kariauti.

Viena ministerijai pataikaujanti žurnalistė iš žiūrovų ložės piktai suabejojo, ar aš pagrįstai idealizuoju Estiją. Juk nemačiau, nežinau, tik kažkur viena ausimi būsiu nugirdęs. Paaiškinau moteriškei: mačiau būtent savo akimis. Su Žemaitijos šauliukais beldžiausi į Estijos šiaurę ir ten tris paras drauge su kitais užsienio žurnalistais stebėjome, kaip sukarintų jaunimo organizacijų paaugliai iš Estijos, Latvijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos, Belgijos, Baltarusijos, Kinijos ir Didžiosios Britanijos įveikia visus žygio sunkumus. Tad pasakoju tik apie tai, ką regėjau, ką išgirdau kamantinėdamas užsieniečius.

Beje, jei jai taip įdomu, toji komandiruotė į Estiją nelaikytina prabangia. Gyvenome palapinėse, valgį gaminomės laužo liepsnose, tualetas – krūmuose. Kandžiojo ir uodai, ir varmai. Jokių viešbučių, jokių restoranų nematėme. Žemaičiai siūlę ir kitiems žurnalistams juos lydėtį į pratybas. Tačiau niekas, išskyrus šių eilučių autorių, nesusigundė.

Žodžiu, televizijos laidoje nebuvau prasčiausias. Niekas manęs neužspeitė į kampą. Per tą valandą, kai ginčijomės, įtariu, man pavykę atskleisti, jog Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, nepaisant gražių ir skambių lozungų, susikaupė daug bėdų. Jos – nebūtinai piktybiškos. Tik jų nereikia slėpti, jas būtina analizuoti. Didžiausi kaltininkai tie, kas jas slepia po devyniais užraktais.

Kad buvau kietas riešutėlis, po televizijos laidos pripažino ir vedantysis. Puikiai prisimenu, kaip jis ištaręs: tu gerai informuotas, regis, daugiau žinąs nei generolai. Kolega dar džiūgavęs, kad jo laida neabejotinai sulauksianti aukštų reitingų, jis dabar nušluostysiantis nosį visiems savo konkurentams. Gal net premijos sulauksiąs. Laidos vedantysis nė neabejojo, kad nuo šiol aš būsiu dažnas svečias jo disputuose.

Neprabėgo nė mėnuo, kai bičiulis iš televizijos vėl paskambino. Kvietė į Konarskio gatvę pasitarti. Į televiziją skubėjau džiugiai nusiteikęs. Buvau tikras, kad jis vėl kalbins viešai pasiginčyti. Tačiau kai susėdome į fotelius ir ėmėm gurkšnoti kavą, iš jo veido mimikos supratau – jis sulaukė rimtų nemalonumų. Kolega buvo atviras: jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą.

Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo temomis. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai.

2021.01.19; 09:17

Jei būtų gyvas Tėvas, jis šiandien tikrai susiruoštų pasivaikščioti po Pilaitę. Ir Mamą būtų prikalbinęs prasimankštinti…

Pilaitė dabar – labai graži. Balta, puri, rami, pilna vaikučių juoko, rogučių…

Po pasivaikščiojimo Tėvas, žinoma, būtų parnešęs pluoštą gražių nuotraukų – išeidamas iš namų jis niekad nesiskirdavęs su fotoaparatu. Ir skiltyje „FOTOREPORTAŽAI” nūnai paskelbčiau dar vieną albumą. Albumą, pasakojantį apie Pilaitėn atkeliavusią 2021-ųjų žiemą.

Deja, šiemet fotografuoti tenka man…

Gintaras Visockas

2021.01.10

Birželio 19-osios pavakarę į Nadruvos parką Pilaitės rajone Vilniuje rinkosi pilaitiškiai. Ne linksmintis susiburta, nors čia pat – Joninės. Šį kartą tartasi, kaip būtų galima išgelbėti dešimtmečiais puoselėtą parką. O pilaitiškių pamėgtam parkui tikrai iškilo mirtinas pavojus. Parką galime prarasti visiems laikams…

Apie tai – 11 min. trukmės slaptai.lt videoreportaže.

2020.06.21; 12:00

Pilaitės parke. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pilaitės gyventojai pasipiktinę savininkų sprendimu aptverti Nadruvos parką prie Bitėnų gatvės ir pradėti gyvenamųjų namų statybą.

Gyventojų ir parko įkūrėjų sutarimu jau šį penktadienį, birželio 19 d. 18 val. organizuojamas Nadruvos parke ( prie Bitėnų gatvės) renginys –  akcija:

„Kas apgins Nadruvos parką“

Bendrijos „Saleks“ prieš 15 metų savo lėšomis įkurtas ir puoselėjamas parkas šiuo metu džiugina jau suaugusiais medžiais  ir nuolat šienaujama pieva. Šis parkas yra didelis džiaugsmas ne tik pilaitiškiams, bet ir išsigelbėjimas šalia įsikūrusiai Vilniaus krikščionių gimnazijai. Privati mokslo įstaiga neturi pakankamai lėšų reikiamai infrastruktūrai susikurti. Todėl parkas tampa vaikams ne tik žaidimų vieta, gamtos pažinimo, bet jame  atlieka ir fizinio lavinimo pamokas.

Žaidimo aikštelė Nadruvos parke šiandien. Slaptai.lt nuotr.

Jau kuriamą parką, kuriam pritarė ir Vilniaus miesto savivaldybė, NŽT grąžino savininkams. Tokiu būdu, viena institucija, nepaisydama kitos planų ne tik supriešino gyventojus, bet įsuko į ilgą teismų, aiškinimosi ir kitų nesutarimų maratoną.

Vaikų žaidimo aikštelė Nadruvos aprke anksčiau. Slaptai.lt nuotr.

Šiuo metu sklypo savininkai pareiškė, kad neužilgo aptvers parko teritoriją ir pradės statybos darbus. Ieškodama išeičių Pilaitės bendruomenė kreipėsi į Seimo aplinkos apsaugos komiteto narį Kęstutį Bacvinką, prašydama padėti surasti  galimybes kaip išsaugoti parką.

Vilniaus miesto vicemeras Vytautas Mitalas yra viešai pažadėjęs surasti tinkamą būdą, kaip patenkinti savininkų lūkesčius, išsaugant parką visuomenei.

Pilaitiškiai taip pat žino, kad yra dabartinio Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio rinkėjai. Todėl tikrai yra kam pasistengti, kad būtų atrastos galimybės patenkinti savininkų norus ir būtų išsaugotas Nadruvos parkas.Renginio metu bus priimtas kreipimasis į Vilniaus miesto merą. 

Kviečiame palaikyti gyventojų iniciatyvą išsaugoti parką.

Janina Gadliauskienė

2020.06.18; 10:30

Janina Gadliauskienė. Pilaitės bendruomenė

Besiplečiant Vilniaus miesto Pilaitės rajonui suaugusieji ir vaikai džiaugiasi Gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo bendrijos „SALEKS“ įkurtu parku. Šio parko idėjai pritarė ir Vilniaus miesto savivaldybė. Tačiau ar galėjo toks gundantis ir nemenkas sklypas ilgai tarnauti bendriems interesams? Atrodo, ne. Nacionalinės žemės tarnyba jį grąžino savininkams, šie pardavė ir taip atsirado veikėjai, kaip iš P. Cvirkos romano „Frank Kruk”, kurie imasi visų priemonių, kad parkas virstų statybomis.

Atviras parkas visiems

Jau prieš pora dešimtmečių, kai Bitėnų, Nadruvos gatvių gyventojų iniciatyva, arti esančioje dauboje, buvo įkurtas parkas ir jame užsodinti medžiai. Tik parką prižiūrinčiųjų pastangomis keliomis juostomis apsodintas parkas ne tik išliko, bet medžiai jau išaugo ir teikia pavėsį, bei malonumą akims.

Parko viduje esanti dauba apribota medžiais yra patraukli tuo, kad išskyrus vaikų žaidimo aikštelę ir šalia esančius vartus futbolui, parko viduryje daugiau nieko nėra. Tai suteikia parkui savotiško patrauklumo. Įsivyravus miestų tankinimui gyventojai pavargsta nuo erdvės trūkumo ir tokie laisvo stiliaus, neužkimšti statiniais, želdiniais parkai yra gera vieta pailsėti.

Prie pat parko, kitoje Bitėnų gatvės pusėje, įsikūrusiai Vilniaus krikščionių gimnazijai parkas yra tapęs pagrindine vieta fiziniam lavinimu, žaidimams, užsiėmimams gamtoje. Gimnazija šį pastatą kažkada statytą kaip valgyklą Pilaitės pirmiesiems statybininkams, pritaikė savo reikmėms, tačiau liko be stadiono. Taip parkas tarsi užpildė šią spragą, teikdamas gimnazijos vaikams visokią naudą.

Pilaitės parkas. Vytauto Visocko nuotr.

Bendrajame plane – rekreacinė teritorija

Vilniaus miesto bendrajame plane bendrijos „Saleks” įkurtas parkas pažymėtas kaip rekreacinė teritorija. Ši nuostata liko ir dabartiniu metu parengtame Vilniaus miesto bendrajame plane. Vilniaus miesto administracijai dar nebaigus parko įkūrimo proceso, Valstybinė žemės tarnyba šią teritoriją grąžino savininkams.

Susigrąžinusieji rekreacinės paskirties žemę negalėjo jos panaudoti gyvenamųjų namų statybai ar kitiems statiniams, todėl daugelis ją pardavė. Tuo tarpu, nusipirkę rekreacinės vietovės sklypus, o tiksliau – parką, jau žinojo visą šios vietovės padėtį. Tačiau tai nepakeitė noro įsigyti šią pilaitiškiams reikalingą teritoriją ir čia planuoti statybas.

Neseniai banko Nordstreet internetiniame puslapyje atsirado informacija apie tai, kad kviečiami investuoti į gyvenamųjų namų statybą Pilaitėje, Bitėnų gatvėje. Kaip šio kvietimo patvirtinimas, pereitą savaitę iš parko slapta buvo išgabenti vaikų žaidimo aikštelės įrenginiai. Tolimesni šios teritorijos savininkus subūrusio apsukraus veikėjo scenarijus kaip ir aiškus, siekti įteisinti gyvenamųjų namų statybas, pakeičiant žemės paskirtį.

Kurie prioritetai viršesni

Prieš keletą metų prie Bitėnų gatvės atgavę nuosavybę savininkai jau bandė iškirsti parko medžius. Tuomet šiam planui aktyviai pasipriešino Vilniaus krikščioniškosios gimnazijos moksleiviai. Jie į surengtą akciją prie parko atvyko su piešiniais ir plakatais, kuriuose pasisakė kaip labai jiems reikalingas šis parkas su esančia erdve, vaikų žaidimo aikštele ir vartais futbolui. Po akcijos viskas nurimo ir atrodė, kad parkas ir liks parku žmonėms. Tačiau čia kaip žaidime, laimi tie, kurie apsukresni.

Nauji žaidėjai atvyko jau ne su kirvuku, o spaudimu bendrijai „Saleks” nesipriešinti ir leisti gyvenamaisiais namais užstatyti visą parko vidurinę teritoriją prie Bitėnų gatvės. Bendrijos „Saleks”, Vilniaus krikščioniškoji gimnazija ir Pilaitės gyventojai nesutinka su UAB „Net Tactikal“ akcininkų puoselėjamo parko planuojamu užstatymu. Vadovaudamiesi  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008 bei 2019m. gegužės 10 d. teismo ekspertės D. Alieknienės Ekspertizės objektų apžiūros akto Nr. 190561 E nustatytu faktu, kad Nadruvos parko 3,77 ha ploto žemės sklypo dalis priklauso Salotės gyvenvietėje suprojektuotam 33,0 ha valstybės išperkamam žemės sklypui, bendrijos „Saleks“ net karantino metu nemiegojo ir savo nesutikimą nuotolinių būdų išreiškė pareiškimais viešojo intereso ginantiems prokurorams ir Seimo kontrolierių įstaigai. Bet šios valstybės institucijos nespėjo ar nenorėjo laiku visuomenei padėti. Staiga išgabenus vaikų žaidimo aikštelės elementus, bendrija „Saleks“ valstybinėms institucijoms pateikė raštu paklausimus, kieno iniciatyva, kas ir kokiam tikslui buvo taip pasielgta.

Vaikų žaidimo aikštelė anksčiau. Slaptai.lt nuotr.

Sparčiais tempais plečiantis Pilaitei trūksta žaliųjų zonų paties rajono viduje. Kai statybų investuotojai, taupydami užstatymo plotą, priartina namą prie namo ir jų vidiniai kiemai tampa panašūs į šulinius, netoliese esantys skverai, rekreacinės zonos gyventojams tampa išsigelbėjimu nuo suspaustų erdvių. Panaši padėtis yra nutikus ir su naujomis statybomis šalia parko, prie Gilužio gatvės. Čia ne tik, kad įgyvendinamos sutankintos gyvenamųjų namų statybos, bet naujakuriai kenčia nuo nuolat nešamų neasfaltuotos Gilužio gatvės dulkių.

Žaidimo aikštelė šiandien. Slaptai.lt nuotr.

Taigi, ar naujieji „Frank Kruko” herojai įveiks savivaldybės siekį išsaugoti parką prie Bitėnų gatvės, ar savivaldybė pasiduos investuotojų planui, priklausys ne tik nuo visuomenės aktyvumo, bet ir nuo politinių sprendimų. Šiuo metu kaip tik Seime yra keistai užstrigęs vietos savivaldos įstatymo projektas, kuris jei būtų priimtas kaip tik ir leistų savivaldybei išpirkti žaliąsias zonas. Tačiau šiam projektui nepritarė Seimo kaimo reikalų komitetas, nors Vyriausybės išvada buvo teigiama ir dėl tokios nuostatos reikalingumo pasisakė Kauno ir Vilniaus savivaldybių specialistai.

Vienas iš nedaugelio pačių gyventojų sulipdytas, puoselėtas, mylimas parkas turi teisę išlikti ir džiuginti aplinkinių gyventojų širdis ir tai gali tapti naujomis idėjomis investuotojams toliau kurti šią idėją, atrandant visiems priimtinas perspektyvas.

Janina Gadliauskienė, Pilaitės bendruomenė

2020.06.01; 16:05

Vilnius – mano gimtasis miestas. Čia – gimiau (Antakalnio ligoninėje). Žirmūnuose – užaugau (dar ir dabar, važiuojant Žirmūnų gatve, apima keistai malonus gradulys – kiek daug gražių, prasmingų akimirkų mena ši gatvė, jos kiemai?) Valakupių miškuose žaisdavome indėnus, piratus, vasarą važinėdavome dviračiais, žiemą slidinėdavome. Mokiausi pačioje mieliausioje sostinės mokykloje – 7-ojoje vidurinėje; jai priklausančiame stadijone, stengdamasis nepraleisti nė vieno ryto, bėgiodavau krosus. Studijavau puikiąjame Vilniaus universitete, kuris padėjo giliau pažinti istoriją, literatūrą, pramokt rašyti. Pirmoji redakcija, kurioje įsidirbinau ir kurią prisimenu su didžiausia nostalgija, buvo savaitraštis „Literatūra ir menas” (tuomet leidinio buveinė buvo įsikūrusi Universiteto gatvėje, jaukiame Aliumnato kiemelyje). Dabar gyvenu Pilaitės rajone, tarp miškelių ir ežeriukų (deja, prie tų vandens telkinių jau beveik neįmanoma prieiti – vien tvoros, vien „privačios valdos”).

Kiekvieną kartą, užverdamas namų duris, pasiimu ir fotoaparatą, – gal ką įdomaus pavyks užfiksuoti?

Iš kur atėjo šis įprotis? Taip visą gyvenimą elgėsi mano Tėvas. Jis nesiliovė fotografavęs net sunkiai sirgdamas. Šį pomėgį Tėvas, matyt, perdavė ir man.

Jūsų dėmesiui – keliolika nuotraukų iš paskutiniųjų pasivaikščiojimų gražuolio Vilniaus gatvėmis ir po jo apylinkes.

Gintaras Visockas

2020.05.11; 10:25

Vilnius – labai gražus. Lietuviui jis gražesnis už paryžius, londonus, berlynus. Vilnius – brangus kiekvienam lietuviui. Bent jau taip turėtų būti.

Jūsų dėmesiui – naujas pluoštas Vytauto Visocko ir Gintaro Visocko nuotraukų, darytų klaidžiojant gražuolio Vilniaus gatvėmis. Niekad nesistengėme miesto specialiai gražinti. Kokį pamatėme, tokį ir fotografavome.

Kai kurių statinių, pavyzdžiui, „Lietuvos“ kino teatro, jau nebėra. Jis nugriautas. Gal taip ir turėjo būti. Gal ir nebuvo kitos išeities. Gal vietoj jo pastatytas naujasis namas – gražesnis, vertingesnis, reikalingesnis. Bet nuo žemės paviršiaus nušluotas „Lietuvos“ kino teatras šių eilučių autoriui buvo labai brangus – kiek daug įdomių, spalvotų, vakarietiškų filmų ten pamačiau gūdžiais sovietiniais laikais?! Todėl nepykite, jei „Lietuvos” kino teatras kartais išnyra mintyse, nors jo jau nebėra ir niekad nebebus…

Tad nebijokime vaikščioti po Vilnių, net jei keliaudami suprasime, kad jis, kaip ir visi kiti pasaulio miestai, nėra tobulas. Jis – nebe nuodėmės. Bet vis tik jis – brangus, mielas, savas. Vienintelis toks miestas pasaulyje…

« 1 2 »

Gintaras Visockas

2019.12.01; 06:0

Mes visi pasiilgome saulės ir šilumos. Norėtume kuo greičiau į spintas pakabinti žieminius paltus bei striukes, šalikus ir pirštines, vilnonius megztinius, storus marškinius… Tačiau šiltų drabužių vis prireikia. 2017-ųjų pavasaris neskuba ateiti Lietuvon. Tai, ką pro langą išvydome šv. Velykų rytą, – tik dar sykį patvirtina sinoptikų išpranašautas ar atspėtas orų prognozes. Pavasario keletą dienų dar teks palaukti.

Ir vis dėlto netikėtai per naktį iškritęs sniegas – puiki staigmena. Pasidžiaukime išvydę ant namų stogų, automobilių, medžių sniegą. Argi nėra gražios nuo sniego svorio linkstančios eglių, pušų šakos? Sniego vis tiek netrukus nebeliks. Ištirps. Ir tada tikrai ateis pavasaris. Pavasaris – jau čia pat.

Jūsų dėmesiui – keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotas snieguose skendintis Vilniaus rajonas Pilaitė.

Slaptai.lt nuotr.

Dažnai susiduriame su viskam abejingais miestiečiais, ypač Vilniuje. Čia daug visokių pramogų, veiklos, užsimiršimo ir nėra ko tikėtis, kad pamojus pirštu kas nors ką nors bėgtų daryti.

Tačiau Pilaitėje taip nėra. Dar prieš dešimt metų susikūrus rajono privačių namų kvartalui, dabar vadinamu Salotės seniūnaitija, aktyviausi jos gyventojai pradėjo kurti parką. Kai parke medžiai ūgtelėjo, o teritorija įgijo savitą ir patrauklų vaizdą, parko teritorija buvo atiduota privatininkams, o pastarieji jį nori sunaikinti.

Continue reading „Vilniaus Pilaitė – išdalinama, o kas paliekama pilaitiškiams?”

Viešumoje netyla diskusijos, kad nekilnojamo turto plėtotojai nepakankamai atsižvelgia į darnią miestų plėtrą ir gyventojų poreikius. Nors viešai informuojama apie naujas statybas ir jų privalumus, ši informacija ne visada tinkamai pasiekia visuomenę ir ypač – apstatomų mikrorajonų bendruomenes.

Vilniaus Pilaitės mikrorajono Nidos g. 2 namo gyventojai, pasipiktinę vykdomomis ir planuojamomis UAB „Eika“ statybomis Pilaitėje, bei stokodami informacijos apie jas, šiandien ieško būdų, kaip jas sustabdyti ar bent jau koreguoti. Konfliktą sukėlė gyventojų susirūpinimas būsimų statinių tankumu ir nedideliu statomų objektų atstumu nuo čia jau esančių gyvenamųjų namų. 

Continue reading „Pilaitės bendruomenę tikimasi uždegti darnios plėtros vizija”

Martyno Mažvydo progimnazijoje balandžio 13 d. paminėtas Pilaitės bendruomenės dešimtmetis.  Pirmiausia parodytas dokumentinis filmas, kuriame vaizdais ir žodžiu išsamiai papasakota  apie dešimtmečio darbus.

Bene pats didžiausias  – aktyviai pasipriešinta golfo laukų statybai. Išsaugoti pušynai, pilaitiškių poilsio vietos. Pilaitės miškui suteiktas parko statusas. Išleista knyga apie Pilaitės praeitį, dabartį ir ateitį. Pilaitės praeitis labai sena. Ją mena piliakalnis, pilies liekanos. Minėtas Pilaitės liaudies teatras. Spektaklis  „Mano vardas – Lietuva” parodytas net kai kuriuose kituose miestuose.  Įkurtas Pilaitės tinklaraštis.

Įvyko įdomus koncertas. Gražiai padainavo Buivydiškių ansamblietės, Pilaitės senjorai, daugiausia senjorės. Aktualų Juozo Tumo -Vaižganto tekstą meniškai perskaitė aktorius Ferdinandas Jakšys, aktyvus Pilaitės bendruomenės narys. Gražiai skambino ir dainavo gitaristas, griežė smuikininkas, eilėraščius skaitė M.Mažvydo progimnazijos pedagogė, bet aš neįsidėmėjau jų pavardžių. Visi jie ir jos – Pilaitės patriotai, aktyviai  rūpinasi, kad šis Vilniaus miegamasis rajonas ne tik miegotų, bet ir linksmintųsi, švarintųsi, būtų jaukus.

Negaliu nepaminėti  mano buto kaimynės Dalios Tarailienės, puikiai padainavusias kelias populiarias dainas, negaliu nepaminėti Pilaitės sielos, aktyvios visuomenininkės, dabar dar ir Seimo narės padėjėjos Janinos Gadliauskienės, kuri ,negailėdama nei laiko, nei jėgų rūpinasi, kad būtų išsaugota labai graži Pilaitės gamta, pušynai, paežerės.  Puikų tekstą dokumentiniam filmui apie Pilaitės praeitį ir dabartį parašė Angelė Šarlauskienė…

Koncerto pabaigoje Andriejus Gaidamavičius, pristatytas kaip didžiausias vilkų gynėjas, vilkų sąjungos prezidentas, Žaliųjų vardu aktyviausiems Pilaitės gamtos saugotojams ir puoselėtojams įteikė apdovanojimus.

Kad rašau tiesą – apie tai byloja ir Pilaitės bendruomenės dešimtmečio minėjime padarytos mano nuotraukos.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.21

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.04.06

avarija_0

Kokie mes dar barbarai gatvėse ir keliuose, kai sėdime prie vairo!  Važiuoji maksimaliu leistinu greičiu – visi tave būtinai pralenks, šviesomis ragins praleisti, jeigu atsidursi antroje eilėje.

Lekia jauni vyrai, lekia jaunos moterys, labai dažnai su mobiliuoju telefonu prie ausies. Tokie sankryžoje arba prie parduotuvių būtinai manevruoja viena ranka: žiūrėkite, koks(ia) aš šaunuolis(ė)! Painiojasi čia visokie po kojomis! Iš kelio! Aš važiuoju!

Continue reading „O jeigu čia būtų ėjęs žmogus?!”

Gamtos nuotaikų kaita pro mano langą: keičiasi metų laikai, rytas, vakaras, diena, naktis…

Vytauto  Visocko nuotr.

maudyne_00

Daug žmonių važiavo, ėjo, šliuožė prie ežerėlio, kur turėjo pasirodyti “ruoniai”. Jiems būtinas vanduo, o jį šią žiemą pasiekti ne taip paprasta. Vyrai pjovė, kirto eketę. Kai ėmė sunktis ir kilti vanduo, netrukus paaiškėjo, kad ežero dugnas – čia pat. O “ruoniams” reikia gelmės. Nori nenori teko eiti gilyn į ežerą, vėl kasti sniegą, pjauti, kirsti, kapoti ledą, kurio storis šią žiemą įspūdingas. Va šitoks! Kol vyrai prakaitavo, Genutė (Pilaitės seniūnas jos pavardės nepaminėjo) rūpinosi, kad Pilaitės gyventojai nesušaltų, nestovėtų vietoje, nebūtų tik žiūrovai. Ji ragino mankštintis, organizavo bėgimą aplink kalvelę. Juk, kaip sakė Pilaitės seniūnas, Vilniuje vasaris – sveikatingumo mėnuo. Reikia nesnausti, judėti, gyventi sveikai.

Continue reading „Žiemos maudynės Pilaitės ežerėlyje”