Svante Cornell, Research Director of the Central Asia-Caucasus Institute and co-founder of the Stockholm-based Institute for Security and Development Policy, published an article in “The American Interest” called “The Raucous Caucasus” (May 10, 2017) where he reminded that Armenia had long tried to balance its reliance on Russia for security (it had accepted a Russian security umbrella to safeguard its conquest of Nagorno-Karabakh) with its hopes of growing closer to the West.

As a result, there was a deep economic downturn and Armenia accumulated a huge debt to Russia, which Moscow was more than happy to “forgive” in exchange for controlling stakes in the strategic assets of Armenia’s economy. Yerevan sought to develop what positive relations it could with the United States and especially the European Union (in 2010, it began to negotiate an Association Agreement, including a Deep and Comprehensive Free Trade Agreement (DCFTA)), but when Moscow soured on the EU, Yerevan’s policy became untenable. And in September 2013, President Serzh Sargsyan announced that Armenia would jettison the EU agreement for membership in the Russian-dominated Eurasian Economic Union (EEU).

His decision Armenian president spoke in Moscow, following a meeting with Putin; he had consulted neither his government nor his parliament. Similarly, Putin had not deigned to consult with the leaders of Belarus and Kazakhstan, the other members of the EEU.

Such circumstances obviously had an impact on Armenia’s domestic policies related to democracy and human rights – Moscow intends to make Armenia its vassal by “delegating” its own style of internal organization, where all decisions are made by one person, what can be seen in a regime of the new Russia. Moscow’s control of Armenia extended, although, according to S. Cornell, that submission didn’t have the expected benefits, however: when major fighting broke out in April 2016 between Armenia and Azerbaijan in Nagorno-Karabakh, rather than coming to Yerevan’s defense, Moscow assumed a rather neutral stance, hoping to achieve a total domination over all Caucasus region.

Avetik Ishkhanyan, President of the Helsinki Committee of Armenia, in his programme “Armenian Security Improvement Policy” and in report “Situation of Human Rights in Armenia: Systemic Problems in the Light of Old and New Constitutions” (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/46591) starts with a statement that usually citizen rights are threatened by executive authority, especially its power structures, and justice, by definition, is reconstructed by judicial system. In case of Armenia, all governmental structures are ruled by and obey commands of one single person – the president can punish one of his own, more specifically, he can issue a command to punish a subordinate from his own circle, and at the same time, people who are part of this circle, especially in power structures, are the main foundation of Armenian government.

Armenia has no honest trials and one of the indirect proofs supporting this claim is that a number of acquittals is as low as 2 percent, also almost all requests from investigators to arrest suspects are granted. The report of 2002-2013 by the European Committee for the Prevention of Torture addresses the problem of regular tortures in some penitentiary institutions.

Thus Armenian people are protected not by law but by their official status and financial situation. These two powers usually “overlap” as most of the deputies and government ministers are businessmen as well. Law officers and their family members often get into scandals related to criminal activities, but, as a rule of thumb, they often come out unpunished. Authors of the report call this an impunity or selective justice. In Armenia, the authority means not only governance but also wealth and profitable business which needs to be preserved by all means necessary, sometimes even illegally.

Such fusion of business and authority is related to constant electoral fraud and absence of separation of power principle, and it confirms that human rights violations are already systematic. In everyday life people are indifferent to such state if it does not apply to them personally or violations do not grow to such proportions as in March 2008, when 10 people were killed and 250 injured during the clash between police and protesters. The guilty was not found and no one was punished. According to authors of the report, the worst situation is of socially unprotected part of society: they do not get basic medical aid; labour law is no use for them (they work like slaves, without any contracts, days-off or leave). Absence of separation of power principle allows businessmen=officials, who pursue maximum profit, get out of control; there are no independent labour unions; and the most influential political parties almost never talk about social justice.

Instead, in 2013, President of Armenia Serzh Sargsyan organized a referendum (December 6, 2015) which proposed some constitutional amendments that would lead country towards parliamentary system. According to authors of “Situation of Human Rights in Armenia: Systemic Problems in the Light of Old and New Constitutions”, the main reason of these amendments were to help ruling party (related to President) to stay in power – Article 50 of the old constitution restricted the same person to be reelected as Armenian President two times in a row. The Parliament, however, can be ruled by the same political party (it appoints the Prime Minister) for the unlimited duration. 

Article 89 of the new Constitution requires a mandatory formation of stable (about 60 percent) parliamentary majority after elections. Having in mind what was said, it can be presumed, that ruling Republican Party would pursue this “stable majority” at all costs. It was confirmed during Referendum on constitutional amendments, when many blatant violations were witnessed: voter bribery, voter impersonation, forgery of the electoral list, offering voters a “ride” to constituency, putting pressure on and threatening election observers and journalists.

On April 2, 2017, for the first time elections were held according to party list system (almost 61 percent of Armenian nationals attended the elections). A group of civil activists from “Citizen Observer” informed about more than 100 cases of malfunctioning fingerprint registration devices, and more than 150 cases of procedure irregularities (for example, ballots were submitted to ballot boxes by members of Electoral commission). Sisak Gabrielian, a correspondent for the radio station “Svoboda”, was assaulted in Yerevan after he witnessed “good” voters receiving money in headquarters of Akop Beglaryan, candidate of Republican Party). The Pro-President Republican Party won the elections with 46 percent of votes. A new president will be appointed by this political party which now dominates the Parliament.

Authors of this report pessimistically summarizes, that by surrendering its ambitions for the EU membership Armenia distances itself even further from civilized human rights standards. After regaining independence in 1990, Armenia declared loyalty for democracy – with joining the United Nations (UN) it ratified The European Convention on Human Rights. In 2001 Armenia became a full member of the council of Europe; it had satisfied its obligation to establish an independent ombudsman to investigate human rights violations; verdicts of the European Court of Human Rights became valid. Further movement towards the EU membership could have had a dissuasive effect as it could be seen from the historical example of the Baltic States.

Unfortunately, the desire for power at any price, together with a very specific geopolitical situation of the country, left the need of citizens’ rights only on a level of declarations. The decision to join Russian-ruled EES in 2013 distanced Armenia from these standards even further.

Worsening human rights situation was also noted by members of Policy Forum Armenia which was hosted in Washington, on October 20, 2016. Presentations were made by representatives of Armenian Helsinki Committee, “Transparency International”, “Human Rights Watch”, National Endowment for Democracy fund, American Lawyers Association and George Washington University Law School. Once again as the main causes of this situation were indicated Armenian constitutional system that allows accumulation of power in the hands of one man, already consistent corruption, amalgamation of business and political elite, absence of independent judicial system, and finally – strong dependence on authoritarian Russia.

David Grigoryan, one of the cofounders of “Policy Forum Armenia”, noted, that Armenia is one of the leading countries worldwide according to a relative number of policemen (per capita). In such structure, where signs of police state can be seen, the system of government shows more and more confidence and starts displaying inadequate power against its citizens, what exactly happened during protests in July, 2016.

Jane Buchanan, Associate Director of the Europe and Central Asia Division at Human Rights Watch, noticed increase of the so-called Robin Hood effect, when citizens, disappointed with current economic and social conditions, start sympathizing with those who break the law.

2017.07.20; 06:30

JAV Vidurio Azijos ir Kaukazo intituto direktorius bei Stokholmo saugumo politikos bei vystymosi intituto vienas steigėjų Svantė Cornellas žurnale „The American Interest” paskelbtoje publikacijoje „Kunkuliuojantis Kaukazas“ (2017 05 10) priminė, kad Armėnija ilgą laiką mėgino derinti Rusijos paramą gynybos srityje (glaustis po jos „saugumo skėčiu“, siekdama išlaikyti užimtą Kalnų Karabachą) su viltimis suartėti su Vakarais. 

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Galų gale tai lėmė šalies ekonomikos nuosmukį ir milžinišką skolą Rusijai, kurią Maskva mielai „atleido“ mainais už Armėnijos ekonomikos strateginių sektorių kontrolę. Jerevano siekį formuoti kuo palankesnius santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir ypač Europos Sąjunga (2010 metais pradėjo derybas dėl asocijuotos narystės nei Susitarimo dėl laisvos prekybos (DCFTA)) sužlugdė augantys Maskvos ir ES nesutarimai, tad Jerevano politinė strategija tapo neveiksminga. O 2013-ųjų rugsėjį prezidentas Serzhas Sargsyanas paskelbė apie šalies atsisakymą siekti narystės ES būtent Rusijos dominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) naudai.

Sprendimą Armėnijos prezidentas paskelbė Maskvoje po susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, nesikonsultavęs su savo vyriausybe bei parlamentu, kaip ir V.Putinas nematė reikalo konsultuotis su EES narių šalių lyderiais Baltarusijos ir Kazachstano prezidentais.

Šios aplinkybės negalėjo neturėti įtakos Armėnijos vidaus politikai, susijusiai ir su demokratija bei žmogaus teisėmis – Maskva siekia valstybės vasališkumo, „deleguodama“ jai taip pat savą vidaus gyvenimo organizavimosi stilių, kai sprendimų priėmimas koncentruojamas vieno žmogaus rankose, ką ypač vaizdžiai regime naujausios versijos Rusijoje. Maskvos vykdoma Armėnijos kontrolė sustiprėjo, tiesa, pasak S.Cornello, toks pavaldumas neatnešė Kaukazo respublikai pageidaujamo gynybinio pranašumo: 2016 metų balandį atsinaujinus ginkluotam konfliktui tarp Armėnijos ir Azerbaidžano Kalnų Karabache, Maskva, užuot besąlygiškai palaikiusi Jerevaną, užėmė veikiau neutralią poziciją, tiesiog siekdama dominavimo visame Kaukazo regione.

Armėnijos Helsinkio komiteto pirmininko Avetiko Ishkhanyano, programos „Armėnijos saugumo politikos aptarimo gerinimas“ bei Armėnijos tarptautinių santykių bei saugumo instituto pranešimas „Žmogaus teisių padėtis Armėnijoje: sisteminės problemos senos ir naujos konstitucijų šviesoje“ (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/46591 2016 01 28) pradedama nuo konstatacijos, jog dažniausiai į piliečių teises kėsinasi vykdomoji valdžia, ypač jos galios struktūros, o teisingumą pagal apibrėžimą pašaukta atstatyti teismų sistema. Armėnijos atveju visos vyriausybinės struktūros yra valdomos ir klauso įsakymų vieno žmogaus, šalies prezidentas gali nubausti ką nors iš savų, tiksliau, įsakyti nubausti jo artimam ratui priklausantį pavaldinį, ir tuo pat metu tam ratui priklausantys asmenys, ypač jėgos struktūrose, yra pagrindinis Armėnijos valdžios ramstis.

Netiesioginiu įrodymu, kad Armėnijoje nėra sąžiningo teismo, galima laikyti vos 2 proc. tesiekiantį išteisinančių nuosprendžių skaičių ir praktiškai visuotinį tyrėjų prašymų taikyti areštą įtariamiesiems tenkinimą. ES komiteto prieš kankinimus ataskaitoje už 2002-2013 metus iškeliama įkalinimo įstaigose reguliariai taikomų kankinimų problema.

Tokiomis aplinkybėmis Armėnijos piliečius gina ne įstatymas, bet jų tarnybinis statusas bei finansinės galimybės. Šios dvi galios paprastai „persidengia“, nes didžioji dalis parlamento narių bei ministrų tuo pat metu yra ir verslininkai. Pareigūnai, jų atžalos bei artimieji reguliai įsivelia į su nusikalstamomis veikomis susijusius skandalus, bet kaip taisyklė lieka nenubausti arba nubaudžiami formaliai. Pranešimo autoriai tokią sutaciją įvardija nebaudžiamumu arba selektyviu teisingumu, Armėnijoje valdžia reiškia ne tik valdymą, bet ir turtą bei pelningą verslą, kurį išlaikyti dera visomis įmanomomis, taip pat nebūtinai teisėtomis priemonėmis.

Valdžios bei verslo susiliejimą lemia reguliariai klastojami rinkimai, o valdžių atskyrimo principo nebuvimas patvirtina, kad žmogaus teisių pažeidimai jau yra sisteminio pobūdžio. Kasdieniame gyvenime piliečiai tokį būvį vertina abejingai, jei tai neliečia jų asmeniškai arba pažeidimai neįgyja iš tiesų akis badančių mastų, kaip kad nutiko 2008-ųjų kovą, kai per susirėmimus tarp policijos ir demonstrantų 10 žmonių žuvo ir 250 buvo sužeista, kaltieji kol kas neišaiškinti ir niekas nenubaustas. Pranešimo autorių vertinimu, prasčiausia yra socialiai neapgintos visuomenės dalies situacija, jos atstovai negauna elementarios medicininės pagalbos, jiems negalioja darbo teisė (dirba vergiškomis sąlygomis be sutarčių, išeiginių ir atostogų) – dėl valdžios atskyrimo principo neveikimo maksimalios naudos siekiantys verslininkai=valdininkai gali sau leisti savęs nekontroliuoti, nepriklausomų profesinių sąjungų šalyje nėra, o socialinio teisingumo tema įtakingiausių partijų beveik nekeliama.

Vietoj to prezidentas S.Sargsyanas 2013-aisiais inicijavo svarstymą bei vėlesnį referendumą (surengtas 2015 metų gruodžio 6-ąją) dėl Konstitucijos pakeitimų, kuriuos įvedus šalis pereis prie parlamentinio valdymo. Pranešimo „Žmogaus teisių padėtis Armėnnijoje: sisteminės problemos senos ir naujos konstitucijų šviesoje“ autorių vertinimu, pagrindinis reformos motyvas buvo su prezidentu susijusios valdančiosios klasės siekis išlaikyti valdžią, nes dabar jau buvusios Konstitucijos 50 straipsnis nurodė, jog tas pats asmuo negali būti renkamas Armėnijos Respublikos Prezidentu du kartus iš eilės. Parlamentą ta pati poltinė jėga gali valdyti (taigi ir skirti savo ministrą pirmininką) neribotą laiką.

Naujos Konstitucijos 89 straipsnyje nurodoma, jog po rinkimų privaloma tvarka turi būti suformuota stabili (berods, siekianti tris penktadalius) parlamentinė dauguma. Įvertinant tai, kas pasakyta, neatmestina prielaida, jog valdančioji Respublikonų partija „stabilios daugumos“ siekia ir sieks visomis įmanomomis priemonėmis. Deja, tą jau patvirtino referendumas dėl Konstitucijos pataisų, pasak stebėtojų, jo metu fiksuoti rinkėjų papirkimo, balsavimo vietoj kitų asmenų, rinkimų sąrašų klastojimo, rinkėjų „pavėžėjimo“ į balsavimo apylinkes, spaudimo bei grasinimų stebėtojams, žurnalistams bei kitų grubių pažeidimų atvejai.

Šių metų balandžio 2-ąją pirmą kartą pagal partinių sąrašų sistemą vykusiuose parlamento rinkimuose (dalyvavo beveik 61 proc. Armėnijos piliečių) pilietinių aktyvistų grupė „Pilietinis stebėtojas“ pranešė užfiksavusi virš 100 neveikiančios pirštų antspaudų registravimo aparatūros atvejų bei daugiau nei 150 balsavimo procedūros pažeidimo (pavyzdžiui, kai biuletenius į urnas įmetė balsavimo komisijų nariai) atvejų, Jerevane buvo užpultas radijos stoties „Svoboda“ žurnalistas Sisakas Gabrielyanas po to, kai pamatė, kaip Respublikonų partijos kandidato Akopo Beglaryano būstinėje „teisingai“ balsavusiems dalinami pinigai. Na, ir ką – surinkusi apie 46proc. balsų, rinkimus išlošė proprezidentinė Respublikonų partija, jos dominuojamas parlamentas 2018 metais paskirs kitą prezidentą.

Čia aptariamo pranešimo autoriai gana pesimistiškai apibendrina, jog atsisakiusi ambicijų siekti narystės ES Armėnija tuo pačiu tolina save nuo civilizuotų žmogaus teisių standartų. Atgavusi nepriklausomybę 1990-aisiais šalis iš pradžių deklaravo ištikimybę demokratijai – įstojusi į Jungtines Tautas (JT) ratifikavo Žmogaus teisių konvenciją, 2001-aisiais tapo visaverte Europos Tarybos nare, įvykdė įsipareigojimą įsteigti žmogaus teisių pažeidimus tiriančio nepriklausomo ombudsmeno instituciją, šalyje ėmė galioti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. Tolesnis judėjimas narystės ES link būtų turėjęs drausminantį poveikį, ką, beje, patvirtina šį kelią gana  sėkmingai nuėjusių Baltijos valstybių naujausia istorija.

Deja, siekis išlaikyti valdžią bet kuria kaina derinyje su labai specifiška šalies geopolitine situacija poreikį siekti savo piliečių teisių užtikrinimo kuo toliau, tuo labiau „paliko“ tik deklaracijų lygmenyje, o sprendimas 2013-aisiais stoti į Rusijos vadovaujamą EES nuo šių standartų atbloškė dar toliau.

Prastėjančią situaciją žmogaus teisių srityje konstatavo ir dalyviai praėjusių metų spalio 20-ąją Vašingtone surengto Armėnijos politikos temai skirto forumo, kuriame pranešimus skaitė Armėnijos Helsinkio komiteto, „Transparency International“, „Human Rights Watch“, Nacionalinio demokratijos paramos fondo, Amerikos advokatų asociacijos, Georgo Vashingtono universiteto teisės fakulteto atstovai. Pagrindinėmis priežastimis vėlgi nurodytos šalies konstitucinė sistema, leidžianti telkti valdžią vieno žmogaus rankose, jau sisteminis korupcijos pobūdis, verslo bei politikos elitų susiliejimas, nepriklausomos teismų sistemos nebuvimas, na, ir geopolitinė sudedamoji – stipri priklausomybė nuo autoritarinės Rusijos.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip pastebėjo „Policy Forum Armenia“ vienas steigėjų Davidas Grigoryanas, pagal santykinį policininkų kiekį (skaičiuojant vienam gyventojui) Armėnija yra viena pirmaujančių pasaulyje, policinės valstybės požymių turinti struktūra lemia, kad valdžios sistema vis labiau pasitiki savimi bei ima demonstruoti neadekvačią jėgą prieš savo piliečius, kaip kad nutiko per praėjusių metų liepą įsiplieskusias protesto akcijas.

Todėl savaip simptomiška, kad „Human Rights Watch“ Europos ir Vidurio Azijos padalinio direktoriaus pavaduotoja Jane Buchanan sako Armėnijoje pastebėjusi vadinamojo „Robino Hudo efekto“ stiprėjimą, kai ekonominėmis bei socialinėmis sąlygomis bei reformų nebuvimu nusivylę piliečiai ima reikšti simpatiją įstatymų pažeidėjams.

2017.07.20; 07:54