Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Nepamirštu savo naivaus tikėjimo mūsų politikais. Nelabai norisi ir prisiminti, nes skaudu. Skaudu ne dėl mano asmeniško užgauto ego. Skaudu, kad per rinkimus pasižada, o po to beveik viską daro atvirkščiai. O net dekaloge yra aiškiai pasakyta, kad meluoti tai nuodėmė. Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl Europos Sąjungos politikai atsisakė krikščionybės. Krikščionybė, kuri prie visų savo klystkelių, tačiau yra esminė visos Europos kultūros egzistencinė dedamoji. Jos Tiesomis vadovavosi mūsų proseneliai ir taip augino savo palikuonis. O kai nebeliko nieko amžina, tai atėjo ,,Laisvė”. Deja, ne ta, kuri telkia bei išaukština geriausius ir tauriausius Žmogaus bruožus, o ta, išpažįstanti principą …darau ką noriu. Laisvė be Atsakomybės neišvengiamai bent dalį jos išpažinėjų paverčia vergais ir tai tampa jų asmenine tragedija.

Bet šiandien apie netesimus pažadus. Tik įvykus 2016 metų LR Seimo rinkimams ir išrinkus Viktorą Pranckietį Seimo pirmininku, apsidžiaugiau. Žmogus intelektualas, profesorius, tikrai palaikys mano idėją. O idėja buvo skirta Tėvynei Lietuvai pagrąžinti. Tai yra pradėti visus valstybės ir kiekvieno mūsų gyvenimo santykius tvarkyti SKAIDRIAI!

Žvilgsnis. Akiniai. Skaidrumas. Televizorius. Slaptai.lt foto

Tam asmeninio laiko ir protinių ląstelių sąskaita sukūriau SKAIDRUMO SISTEMOS KONCEPCIJĄ. Tiesa, netrukus pasisekė susitikti su ponu V. Pranckiečiu ir jam asmeniškai įteikti šį mano gan nemažą veikalą. Jis tikrai parodė susidomėjimą ir patikino, kad netukus su manimi susisieks. Laukiu iki dabar, gavosi kaip toje dainoje… ilgai laukus dar palauk…Deja. Bet aš nesėdėjau ir toliau myniau buvusių kolegų slenksčius. Susitikome su tuomečiu Seimo vicepirmininku Gediminu Kirkilu. Jis entuziastingai ėmėsi remti šią mano idėją. Net paskambino tuomečiam teisingumo ministrui Elvinui Jankevičiui, kuris susitikus pasiūlė sukurti darbo grupę. Kurią iki šiol kuria. Toliau buvo buvęs premjeras Saulius Skvernelis ir jo žinomas padėjėjas Skirmantas Malinauskas. Negana to mano koncepcija buvo net kelis kartus pristatyta visai buvusios Vyriausybės patarėjų komandai. Įdomu. Niekas nepasakė, kad ji netinkama arba jos nereikia. Visi pritarė. Buvo nuspręsta ją pateikti premjero vadovaujamai Korupcijos komisijai. Deja, pats premjeras ją iš darbotvarkės išbraukė. Po to man jau tapo aišku, kad elgiuosi kaip Don Kichotas ir nusprendžiau palaukti geresnių laiku. Tačiau tikrai nežinau, ar tokie ateis. Dar laukiu.

Kodėl tai prisiminiau dabar. Todėl, kad jeigu būtų pagal mano pasiūlytą Skaidrumo sistemos koncepciją priimtas Skaidrumo kodeksas, to, kas vyksta dabar, tikrai nebūtų. O vyksta keletas labai negerų ir valstybei pavojingų dalykų.

Ne taip seniai sukurtas apibrėžimas seniai plintančiam reiškiniui – giluminė valstybė (angliškai, deep state) – tai valstybė valstybėje, t. y. įsislaptinęs ir ilgai veikiantis, paprastai turintis didelį ekonominį potencialą valstybės (plačiau – ir pasaulio) valdymo tinklas, siekiantis nelegaliais būdais daryti įtaką oficialiai renkamai ar išrinktai valdžiai.

Giluminė valstybė egzistuoja ir Lietuvoje, tik apie tai nutylima. Man vadovaujant dar periode 2006 -2007 m.m. istorinės reikšmės LR Seimo atlikto parlamentinio tyrimo metu mes užčiuopėme tokio reiškinio egzistavimą. Tik nežinodami jo prigimties priėmėme tai kaip antikonstitucinę grupuotę, kurią vėliau žurnalistai pavadino ,,valstybininkų” klanu (nors tiksliau būtų antivalstybininkų). Jau esu rašęs ir kalbėjęs TV, kad jis niekur nedingo. Tik laikas nuo laiko persigrupuoja ir keičiasi kai kurios personalijos, nes vyksta natūralūs kaitos procesai. Tačiau jų veikimo būdai tik tampa rafinuotesni ir suktesni. Kartais veikiama net atvirai, viešai pateikiant tai kaip kovą su blogiu. O realiai siekiama visiškai kitų tikslų. Kartais jie savo siekiams įgyvendinti pasitelkia ambicingus karjeristus, viešumoje jau žinomus veikėjus, net nesuprantančius, kad jais manipuliuojama. Jie vykdydami svetimą valią kartais turi ir asmeninės naudos. Dažnai melą supainioję su trupučiu tiesos jie taip suformuoja visuomenės nuomonę, kad net nekalti ar neženkliai prasižengę asmenys yra paverčiami blogiečiais, o niekšeliai atvirkščiai – išaukštinami.

Veidrodis gatvėje. Slaptai.lt nuotr.

Tik per penkis šių metų mėnesius mes su jumis esame liudininkai gan neblogai suorganizuotų dezinformacinių atakų prieš Lietuvos valdžios institucijas siekiant vieno vienintelio tikslo sukompromituoti Lietuvos Valstybę parodant pasauliui, kokia ji pažeidžiama, kad net nesugeba susitvarkyti su elementariais iššūkiais. Ir tai daroma vysktanat karui Ukrainoje bei ruošiantis Lietuvai ypač svarbiam NATO samitui Vilniuje.

Pirmiausia bandoma per kažkokią tai knygą ,,Pranešėjas” ir Prezidentas” pulti lyg tai Prezidentą, o iš tikrųjų VSD vadovą Darių Jauniškį. Čia bandoma nušauti du zuikius. Pirma, parodant, kad svarbi valstybės institucija VSD yra neveikli ir joje vyrauja betvarkė. O antra, bandoma atkeršyti VSD vadovui, kad vienam iš giluminės valstybės veikėjų (pavardžių neminiu, nes niekas šio straipsnio nepublikuos, o ir taip kas domisi supras) VSD sutrukdė išduoti leidimą dirbti su slapta informacija. O jis ne taip seniai iš užkulisių pilnai tam VSD vadovavo. Kaip paaiškėjo, ir pats ,,pranešėjas” nežinia kam dirbo, nes valdančiųjų buvo įdarbintas į politinio pasitikėjimo pareigybes.

Aprimus šiam skandalui, teisingiau jam nepasiekus užsibrėžtų tikslų, ponai nenurimo. Buvo pabandyta apkaltinti neskaidriu lėšų panaudojimu rengiant NATO samitą. Bet čia jie elgėsi labai grubiai. Demaskuotoju pasitelkdami visiems gerai žinomą veikėją toli gražu nepasižymintį skaidrumu – Jogailą Morkūną. Tada griebiamasi gan primityvios, bet reikia pripažinti veiklios taktikos. Ogi prikeliama iš užmaršties savivaldybių Tarybų narių lėšų skirtų naudoti jų politiniai veiklai panaudojimo neskaidrumo faktai. Neteisi ponia buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kad prie jos taip nebūtų atsitikę. Deja, ponia eksprezidente, prie jūsų tai ir atsitiko. Jums valdant tai vyko ir tai vyksta dabar. Ir ponas Andrius Tapinas čia nieko naujo nepasakė ir neparodė. Tai jokia paslaptis, kad pats šios srities lėšų panaudojimo principas yra ydingas. Reikia arba ,,N” sumą skirti šiai veiklai kiekvienam Tarybos nariui be jokių čekių rinkimų arba visiškai jų neskirti.

O kur prasišovė ponai viešintojai. Jei jie tai būtų padarę prieš savivaldybių rinkimus, tada viskas būtų logiška. Deja, dabar ir kvailiui aišku, kad ponai skaidrintojai ne šį tikslą turėjo. O jų tikslą pilnai atskleidė valdančiosios partijos TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Savo aiškiu, bet cinišku pasakymu, kad dabar reikia paleisti Vyriausybę ir surengti priešlaikinius Seimo rinkimus. Koks atsakingas politikas būdamas blaivaus proto siūlys tokius veiksmus prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Kuris archi svarbus mūsų pačių Valstybei, jeigu objektyviai ir nuoširdžiai vertiname šios organizacijos svarbą. Taip pasielgti gali tik neatsakingas savimyla arba nieko neišmanantis geopolitikoje mėgėjas. Nors labai knieti pasakyti griežčiau. Tačiau įvertinant mūsų tautiečių sugebėjimą atskirti pelus nuo grūdų, manau, jie patys tą posakį suras.

Niekas negina nesąžiningų arba žioplų savivaldybių politikų, kurie nesugebėjo susitvarkyti su 400-500 € sumomis, jiems skiriamomis kas mėnesį. Nesąmonė buvo sukonstruoti tokią kvailą schemą, kad net sąžiningi Tarybų nariai, dirbdami savo tiesioginį darbą dar turi būti buhalteriais bei rankioti čekius. Beje, negalime nutylėti ir tokio esminio momento, kad kyla nemažai klausimų ir dėl pačio skaidrintojo skaidrumo. Jis ne tik mums viešai nesuteikia galimybės susipažinti su jo renkamomis labdaros lėšomis, kaip ir kam jos išleidžiamos. Mes nežinome, kaip jis leidžia iš valstybės gautas gan solidžias sumas. Vien iš S. Skvernelio Vyriausybės per VRM sistemą jam buvo skirta 100 000 eurų, pripažinkite, tai kelis kartus daugiau nei 15 000 eurų per savivaldybės 4 metų kadenciją. O kur skaidri ir vieša ataskaita? Juk tai mūsų visų pinigai. Ir keista, kodėl labdaros lėšos, skirtos Ukrainai, renkamos ne į specialią sąskaitą, o į pono skaidrintojo ,,Laisvės TV”, juk ten joms nesunku ir susimaišyti. Taip ir nepastebėsi, kad labdaros lėšos gal ir netyčiai bus panaudotos ne pagal paskirtį. Kas galėtų paneigti tokią galimybę. Siekiant būti tikrai skaidriam, visų pirma labdaros lėšos Ukrainai privalėjo būti renkamos į specialią sąskaitą. O svarbiausia – viešai paskelbti per visus įmanomus kanalus, kad internete yra sukurtas specialus puslapis, kuriame yra visos sąskaitos, kam ir kada labdaros lėšos buvo panaudotos. Ir taip iki 1 cento.

Logiškas klausimas: o gal šis širšalas dėl savivaldybių Tarybų narių lėšų visiškai ne dėl skaidrumo, o siekiama visiškai kitų tikslų.

Atidus žvilgsnis. Slaptai.lt nuotr.

Viena aišku, kad šis skandaliukas visiškai neprilygsta Eligijaus Masiulio skandalui, net jo išteisinimui pirmos instancijos teisme. Arba I. Šimonytės jai būnant finansų ministre skolinimuisi už beveik 9,5% per 2009 m. krizę, kai buvo galima skolintis iš TVF už 1,5% taip padarant nuo 1,6 iki 2 milijardų žalą valstybei. Arba žadėtos pigios dujos ir SGD laivas – terminalas už 720 milijonų eurų nuomos pervedamos į ofšorinę kompaniją. Juk net britų analitikai paskaičiavo, kad už tokią sumą galima buvo tris tokius terminalus pastatyti. O šis tik išnuomotas. Be to, niekas taip ir neišskaidrino tų nuomotojų akcininkų, kas jie tokie. Kodėl tylima apie dabar vykstantį mūsų visų ir valstybės apiplėšimą, kai seniai dujų ir naftos kainos nukrito, o už elektros energiją kaip mokėjome, taip ir mokame didžiules sumas. Negano to, valstybė ir toliau taip vadinamiems nepriklausomiems elektros tiekėjams perveda lyg tai kompensaciją po 0,28 € už kWh. O kodėl tylima dėl 28% Ignitis akcijų  privatizavimo. Ir tolimesnį energetikos objektų pavertimą privačiais. Ir masė kitu aferų, aferyčių. Apie kurias net nekalbama ir nuo jas vykdžiusių ar vykdančių, nes jos vyksta ir dabar, atsakomybė kaip nuo žąsies vanduo nubėga. Beje, ir ataskaitų niekas nereikalauja. Ir kur čia dingsta tie skaidrintojai. Ar kartais jie ne iš vienos ,,šaikos”, kaip mėgsta įvardyti Žygimantas Povilonis. Ir jeigu kas nors tiki, kad šie skaidrintojai elgiasi moraliai ir nuoširdžiai, įklausykite į pono G. Landsbergio griaunančius valstybės nacionalinį saugumą žodžius ir veiksmus. Įsigilinę ir susimąstę pradėsite suprasti, kad mes seniai gyvename kreivų veidrodžių karalystėje ir matome mums pakišamą iškreiptą vaizdą.

O TIESA! Tiesa, kažkur anapus…

Daktaras Algimantas Matulevičius -LRP pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas

2023.05.22; 07:00

Prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės Ingridos Šimonytės darbo susitikimas. Prezidento kancerliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Besibaigiantys 2021-ieji Lietuvos politikoje nebuvo ramūs. Ir ne tik dėl šalį toliau slėgusios pandemijos ar vasarą Baltarusijos režimo sukeltos migrantų krizės. Sprendimų priėmimą apsunkinusi įtampa bei emocijų protrūkiai kone visus metus lydėjo Prezidentūros ir dešiniųjų santykius. Ir, kaip galima spręsti iš šių metų pabaigos, nereikėtų turėti vilčių, kad 2022-aisiais situacija reikšmingai pasikeistų. 
 
Nors premjerė Ingrida Šimonytė džiaugėsi, kad jos vadovaujamas Ministrų Kabinetas išvengė „kotletų ir keliukų istorijų“, šešėlis ant kai kurių ministrų krito. Per pastaruosius metus kelis kartus keltas ir klausimas dėl valdančiosios daugumos bei 2020-ųjų pabaigoje suformuotos Vyriausybės ateities. Tuo tarpu opozicijos stovykloje ryžtingi apsisprendimai įvyko – ekspremjerui Sauliui Skverneliui nusprendus kurti atskirą politinę jėgą, nuo „valstiečių“ nusigręžė dalis politikų. Šiuos ir kitus politinę atmosferą šalyje kaitinusius įvykius besibaigiant metams primena ELTA.
 
Pandemija nesutelkė, o įkaitino Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius
 
Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiai buvo viena iš tų temų, kuri 2021 metais sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Bene daugiausiai kabėta apie trintis, kurios kilo institucijoms stojus į skirtingas politines stovyklas. Tai, kad santykiai nebus paprasti, prognozavo dar 2020-ųjų pabaigoje vykę  prezidento susitikimai su dar tik į ministrus siūlomais dabartinės Vyriausybės nariais. Būtent ministrų tvirtinimas ir buvo pirmoji prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės I. Šimonytės kaktomuša.
 
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Tačiau įsibėgėjant 2021 metams, kibirkštys Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose jau lėkė ir dėl kitų klausimų. Netruko paaiškėti, kad COVID-19 sukeltos krizės problemos nebuvo priskirtos „neutraliai teritorijai“, kurioje politinė valdančiosios daugumos ir prezidento konkurencija nevyks.
 
Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje ne kartą kelti klausimai, ar tikrai reikalingos dvi ekspertų tarybos: vieną 2020 metų pabaigoje subūrė prezidentas G. Nausėda, kitą – vos ėmus dirbti naujai Vyriausybei sukvietė premjerė I. Šimonytė. Dalis apžvalgininkų, aiškindami, kodėl prezidentas ir premjerė subūrė atskiras ekspertų tarybas, samprotavo, kad dvi valstybės institucijos ir COVID-19 problemų lauke negali apsieti be konkuravimo.
 
Ilgainiui tokia ganėtinai „santūri“ konkurencija virto kone atviru stumdymusi – Prezidentūra ir valdantieji susirėmė dėl visuomenės vakcinavimo. Prezidentas dažnai kritikavo dėl nepakankamų skiepijimo apsukų ir net tapo vienu labiausiai girdimu valdančiųjų ir konkrečiai sveikatos apsaugos ministro kritiku.
 
Tiek viešos, tiek užkulisiuose likusios politikų reakcijos rodo, kad prezidento raginimai aktyviau skiepyti gyventojus ir iki vidurvasario pasiekti 70 proc. vakcinuotų žmonių ribą erzino valdančiuosius. Dar labiau nepatiko prezidento pastabos, kad valdantieji ir sveikatos apsaugos ministras priešakyje yra per pasyvūs ir kad pasyvumas, šalį pasiekiant vis daugiau vakcinų, yra tam tikras pretekstas reikalauti Arūno Dulkio atsakomybės.
 
Tačiau trintys neapsiribojo natūralia, skirtingoms valstybės valdžios institucijoms įprasta konkurencija. Kaip ir visuomenėje, taip ir valdančiųjų bei Prezidentūros santykiuose pandemija kaitino galvas ir nesuvaldytos emocijos tapo ganėtinai dažnu reiškiniu. Pavyzdžiui, gegužę įtampą sukėlė Gabrieliaus Landsbergio pasvarstymas apie tai, kad prezidento žmona Diana Nausėdienė vis dar nebuvo pasiskiepijusi ir kad dėl to  gali kilti dvejonių visuomenėje. G. Nausėda tokius viešus ministro pasakymus tąsyk priėmė labai asmeniškai ir pareiškė, kad jaunas politikas nuėjo „žemu, nepadoriu keliu“.
Prezidentas Gitanas Nausėda su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen aptars padėtį Lietuvos GGRTC. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
 
Vėliau kritikos iš valdančiosios daugumos sulaukė prezidentas, kai su pirmąja ponia apsilankė Rietavo savivaldybėje įsikūrusiame namų restorane pasisakiusiame prieš galimybių pasą.
 
Tikrą emocijų pliūpsnį ir daugelio nuostabą sukėlė prezidento viešas pasvarstymas, ar tik Vyriausybė dirbtinai nesulėtino skiepijimo tempų vien tam, kad nebūtų pasiektas jo keltas tikslas iki liepos vidurio paskiepyti 70 proc. gyventojų. Valdantieji žodžių dėl tokių pareiškimų skolingi neliko. Kiek vėliau vėl užvirus aistroms dėl mokamų testų klausimo, progą prezidentui žnybtelėti ir ironiškai bene tuos pačius žodžius priminti rado ir premjerė.
 
 Apskritai įvertinus besibaigiančius metus, galima sakyti, kad COVID-19 pandemija ne tik nesutelkė Prezidentūros ir valdančiosios daugumos bendram darbui, bet tapo net savotišku pleištu. Viešojoje erdvėje iš valdančiųjų politikų tiesiogiai ir netiesiogiai lėkė kritika Prezidentūrai, esą ne vietoje politikuojančiai ar net pataikaujančiai antivakseriams, tuo tarpu iš prezidento ir jo komandos buvo girdėti pastabos apie nekompetentingą, nesubalansuotą ar net cinišką Vyriausybės darbą krizės metu. Naivu būtų tikėti, kad šie nesutarimai neturėjo įtakos prezidento ir valdančiųjų santykiams kitose srityse. Bent jau viešojoje erdvėje vaizdinys, kad Prezidentūra ir valdančioji dauguma „kariauja“ buvo kur kas ryškesnis nei diskursas, kad dvi institucijos „sugeba bendradarbiauti“.
 
Prezidentūros ir konservatorių santykius temdė atstovavimo EVT klausimas: diskusijos atsinaujins
 
Į valdžią atėję konservatoriai iškėlė klausimą dėl tolesnio Lietuvos atstovavimo Europos vadovų taryboje (EVT). Pareiškę, kad reikėtų atsisakyti susiklosčiusios praktikos, kai Lietuvai EVT atstovauja tik šalies vadovas, konservatorių frakcijai priklausantys politikai ėmė ieškoti būdų, kaip būtų galima keisti dar Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu nusistovėjusią praktiką.
 
Vienas pirmųjų žingsnių buvo Seimo Europos reikalų komiteto priimtas sprendimas, kad komitetas imsis ne tik tvirtinti Lietuvos pozicijas prieš kiekvieną vyksiantį EVT posėdį, bet ir teiks rekomendacijas, kas turėtų vadovauti Lietuvos delegacijai. Kitaip tariant, duota suprasti, kad į EVT nebūtinai turės būti deleguota prezidento vadovaujama delegacija. Konservatorių frakcijos atstovai nuosekliai kartojo, kad būtų kur kas efektyviau, jei Vyriausybės prerogatyvoje esantiems klausimams atstovautų premjerė, o prezidentas į EVT vyktų tik tuomet, kai būtų sprendžiami klausimai, susiję su užsienio politika. Nors viešojoje erdvėje tarsi ir buvo kuriama intriga, kad jau netrukus parlamente gali nuskambėti pasiūlymas į EVT vykti premjerės, o ne prezidento vadovaujamai delegacijai, įtampą kėlusios kalbos ir liko kalbomis.
Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniu būdu susitiko su užsienio šalių ambasadoriais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
 
Kalbomis liko ir konservatorių frakcijai priklausančio Mato Maldeikio pažadai įstatymiškai reglamentuoti atstovavimą EVT. Politikas birželio pabaigoje Eltai sakė, kad rudenį turėtų būti grįžta prie šio klausimo. Tačiau žadėtas įstatymo projektas taip ir nepasirodė. Kaip kalbama Seimo koridoriuose, ko gero, dėl to, kad koronaviruso ir migrantų krizių kontekste nenorėta aštrinti ir taip įtemptų Prezidentūros santykių su parlamentine dauguma. Tuo labiau kad buvo daugiau nei aišku, kad G. Nausėda nėra pasiruošęs nė milimetro atsitraukti diskusijoje dėl atstovavimo EVT. Tą buvo galima aiškiai matyti viešu tapusiame premjerės ir šalies vadovo apsikeitime laiškais, kuriuose prezidentas akcentavo manąs, kad į ES šalių vadovų susitikimus jam vykti yra konstitucinė pareiga.
 
Bet kuriuo atveju kilęs nesutarimas paliko pėdsakus Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose. Viešų diskusijų metu Prezidentūra ir konservatorių atstovai apsikeitė abipusiais kaltinimais. Iš konservatorių aktyvistų sklindant kaltinimams apie esą G. Nausėdos „uzurpuotą EVT“, vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė „antivalstybišku“, „nepilietišku“, „nepagarbiu“ ir kenkiančiu šalies įvaizdžiui vadino konservatorių pasirinktą būdą kelti klausimą. Tuo tarpu prezidentas konservatorių keliamas iniciatyvas pavadino netoleruotinomis ir nepriimtinomis.
 
Ir nors viešas aiškinimasis dėl atstovavimo EVT vasarą prigeso, apžvalgininkų ir politikų manymu, tai buvo viena iš Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius apsunkinusių veiksnių. Tai, kad konservatoriai, sulaukę nuožmaus prezidento atsako, atsitraukė, sprendžiant iš neviešų kalbų, dar nereiškia, kad prie EVT nebebus grįžta ateityje. Nors klausimas ir nėra partijai egzistencinis, nereikėtų turėti abejonių, kad valstybei suvaldžius abi krizes, konservatoriai viešas diskusijas ir spaudimą Prezidentūrai dėl atstovavimo EVT atnaujins.
 
Laisvės partijoje susimąstyta, ar pakeliui su valdančiąja dauguma
 
Nors ir ne žemės drebėjimas, tačiau tam tikras sukrėtimas 2021-aisiais ištiko ir dešiniųjų valdančiąją daugumą. Lapkričio pabaigoje Seimo pozicija mobilizavosi ir atmetė tris prezidento G. Nausėdos veto – tarp jų ir aistras kėlęs klausimas dėl to, ar COVID-19 testai turėtų būti mokami. Visgi tąkart valdantieji pademonstravo ne tik vienybę, bet ir potencialius įtrūkimus koalicijoje. Išsiskyrus nuomonėms Seimo daugumoje, Laisvės partijos iškeltas siūlymas dėl mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pritarimo nesulaukė. „Laisviečiai“ į tai netruko pasižiūrėti kaip į koalicijos problemą. Tuo labiau kad dar gegužę Seimas, keliolikai valdančiosios koalicijos atstovų balsavus prieš arba nedalyvavus, taip pat atmetė Laisvės partijos teiktą Partnerystės įstatymo projektą. 
 
Nors Laisvės partija nevengia pabrėžti, kad yra daugiau nei kelių klausimų partija, panašu, kad minimas balsavimas šią jauną politinę jėgą įsiutino. Iš karto po nevieningo balsavimo Laisvės frakcijos narė Morgana Danielė pareiškė, kad būtinos diskusijos, kaip toliau dirbs koalicija. Bent jau viešojoje erdvėje situaciją aštrino ir Laisvės partijai priklausančio Seimo vicepirmininko Vytauto Mitalo pajuokavimai, kad koalicijoje yra dvi didžiausios bėdos – agroliberalai ir krikdemai ir, kad jie galėtų svarstyti apie traukimąsi iš ir taip trapios valdančiosios daugumos.
Prezidentas Gitanas Nausėda įteikė pereinamąją Prezidento taurę ralio „Aplink Lietuvą 2021“ nugalėtojams. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
 
Išsiskyrusios nuomonės gilesnėmis įtampomis, galinčiomis destabilizuoti valdančiosios daugumos darbą, nevirto. Apsiribota tuo, kad koalicijos partnerių parama Laisvės partijai svarbiems klausimams buvo apsvarstyta partijos valdyboje bei taryboje.
 
Visgi ateityje šis klausimas dar gali grįžti į politinę darbotvarkę. Susidaro įspūdis, kad valdančioji dauguma keisti požiūrio į Laisvės partijai aktualius projektus – bent jau esmingai jų nepakeistus – neturi didelio rezervo. Iš esmės tą Eltai lapkričio pabaigoje tvirtino ir I. Šimonytė. Pasak jos, Laisvės partijai kelių svarbių projektų įgyvendinimo sėkmė priklauso ne tiek nuo valdančiųjų, kiek nuo opozicijos palaikymo. Taigi 2024 metų Seimo rinkimams vis labiau artėjant, jaunai Laisvės partijai gali kilti minčių, ar ji savam rinkėjui nepasirodys tik statistinę funkciją koalicijos partneriams atlikusi politinė jėga. 
 
Nors ir nebuvo „kotletų ir keliukų“ istorijų, šešėlis ant kelių ministrų krito
 
Premjerė I. Šimonytė, Seime apibendrindama pirmuosius darbo metus, teigė, kad dešiniųjų Vyriausybei kartais sunku perlipti pačios išsikeltus reikalavimus. Tarsi brėždama kontrastą su anksčiau buvusia Sauliaus  Skvernelio Vyriausybe ji akcentavo, kad bent pirmaisiais metais nebuvo „nė vieno keliuko, nė vieno kotleto, nė vieno kito panašaus dalyko“. Tačiau nebuvo ir taip, kad jos vadovaujamo Ministrų Kabineto nariai neatsidurtų šešėlį metusiose istorijose.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Europos Vadovų Tarybos posėdyje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Viena pirmųjų tokių nuskambėjusių istorijų – skandalas, kai paaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija ruošėsi sumokėti apie 12 tūkst. eurų prodiuseriams už laidą „Kitokie pasikalbėjimai“, kurioje dalyvavo ministro visuomeninis patarėjas, chirurgas Edgaras Kulikauskas, žinomas Ciniško chirurgo slapyvardžiu. Šis incidentas, nors ir buvo itin kritiškai pasitiktas viešojoje erdvėje, ministro kėdės neišklibino. Apsiribota A. Dulkio patarėjos komunikacijai Aistės Šukstos atsistatydinimu.
 
Netrukus dėl kontroversiškai vertintų sprendimų turėjo aiškintis kitas dešiniųjų Vyriausybės narys – kultūros ministras Simonas Kairys. Šešėlis ant ministro krito dėl jo kabineto baldų, kuriuos ketinta už 11 tūkst. įsigyti iš neskelbiamos apklausos būdu pirkimą laimėjusios įmonės „Joniškio baldai“. Kaip paaiškėjo, šios įmonės vadovas yra ministro bendrapartietis, Liberalų sąjūdžio Joniškio skyriui priklausantis politikas. Nors S. Kairys ir nepripažino padaręs klaidos, ministerijoje naujais baldais jis pasidžiaugti negalėjo – sudarytą sutartį buvo nuspręsta nutraukti.
 
Savotiškai baigėsi triukšmas, kilęs dėl žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko. Daliai žemdirbių atstovų reikalaujant K. Navicko atstatydinimo, šis, vieno susitikimo metu sulaukęs klausimų apie ariamą žemę ir pievas, nesusivaldė ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktoriui Ignui Jankauskui šūktelėjo „ko čia šokat į akis“. Tai įtampą pakėlė, ministro galvos ėmė reikalauti Seimo opozicija. Tačiau K. Navickas liko poste, o nepagarbių ministro žodžių sulaukęs I. Jankauskas atsidūrė premjerės patarėjų komandoje.
 
Ko gero, be didesnių sukrėtimų baigsis ir istorija, kurioje atsidūrė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Iki tol daugiausiai kritikos dėl migrantų krizės Baltarusijos pasienyje valdymo sulaukusi ministrė opozicijos ir žiniasklaidos radare atsidūrė, kai jos vadovaujama ministerija nusprendė Turto fondui perduoti sanatoriją Palangoje. Viešai svarstyta, kad šis sprendimas gali padėti A. Bilotaitės bendrapartietei – Šventosios seniūnei – perimti iš valstybės prestižinį sklypą prie jūros. Ir nors opozicija prakabo, kad yra nemažai abejonių, ar nebuvo naudojamasi tarnybine padėtimi, pati ministrė bet kokius įtarimus ar artimą bičiulystę su Šventosios seniūne neigia.
 
Apibendrinant panašaus pobūdžio skandalus, galima sakyti, kad, nepaisant oponentų lūkesčių, I. Šimonytės ministrus palietę skandalai rimčiau valdančiosios daugumos nesupurtė. Apskritai pastaraisiais metais politiniai oponentai kur kas nuožmiau kritikavo atskirus ministrus dėl jų bendro darbo kokybės kuruojamose srityse.
 
Trąšų krizė su laiminga ministrams pabaiga: istorija dar nesibaigė
 
Apibendrinant metus teisinga būtų sakyti, kad viena rimčiausių politinių krizių I. Šimonytės Vyriausybę ištiko pačioje metų pabaigoje – tai baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą krizė.
 
 I. Šimonytė, svarstydama, kokios yra įsiliepsnojusių įtampų priežastys, teigė, kad Vyriausybę sudrebinusi situacija kilo dėl „nesuvaldytų lūkesčių“. Esą tikėtasi, kad įsigaliojus JAV sankcijoms bematant sustos ir baltarusiškų trąšų tranzitas. Tačiau ne ką menkesni lūkesčiai visuomenėje kilo ir po premjerės bei kai kurių ministrų reakcijų, nedviprasmiškai sufleravusių, kad dėl trąšų skandalo pokyčių Vyriausybėje bus. Kitaip tariant, pačių valdančiųjų užduotas tonas dalį visuomenės įtikino, kad Ministrų Kabineto perkrovimas neišvengiamas dar šiemet.
 
Prezidentas susitinka su vidaus reikalų ministre A. Bilotaite ir VSAT vadu gen. R. Liubajevu

Visgi nei susisiekimo, nei užsienio reikalų ministrų atsistatydinimo prašymų I. Šimonytė nepatenkino, o ir pati, pareiškusi, kad dabartinei Vyriausybei nėra alternatyvų, neatsistatydino. Svarbu pažymėti, kad sprendimai išlaikyti Vyriausybės sudėtį nepakitusią, dar nereiškia, jog visuomenės dėmesį prikausčiusi istorija baigėsi ir ateityje neturės jokių pasekmių. Kai kurie politikos apžvalgininkai sutinka, kad priimti sprendimai turės įtakos Vyriausybės reputacijai. Be to, panašu, kad trąšų istorijos atomazga gali tapti ir papildomu žibalu kaitinant valdančiųjų ir Prezidentūros santykius.
 
G. Nausėdos patarėja A. Skaisgirytė, pareiškusi, kad atleistas „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška neturėtų tapti atpirkimo ožiu, akcentavo ir tai, kad klausimas dėl „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą istorijos nėra išspręstas. Pasak jos, prezidentas, tik sulaukęs atsakymų į šioje istorijoje kilusius klausimus, spręs, ar užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai yra verti likti užimamuose postuose.
Todėl net nežinant, kaip baigsis Lietuvos geležinkelių“ sutarties su „Belaruskalij“ istorija, manyti, kad šis klausimas, kaip trintis keliantis veiksnys, dings iš Prezidentūros ir valdančiųjų bendravimo, tikrai nevertėtų. Ypač, kad trinčių, apsunkinusių santykius, esama ne vienos.
 
Dėl užsienio politikos sutarimas yra, tačiau šaltukas apsunkino komunikaciją: nesutarimai kilo dėl prezidento patarėjos
 
Ir nors valdantieji ir Prezidentūra tvirtina sugebantys susitarti dėl svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų, panašu, kad jiems komunikuoti elementariais klausimais nėra lengva. Ir tai rodo ne tik išsiskyrusios nuomonės dėl pandemijos valdymo ar priimtų sprendimų baltarusiškų trąšų tranzito istorijoje. Per 2021 m. taip ir nepavyko išspręsti Lietuvos ambasadoriaus ES klausimo. Ir labai panašu, kad gėdingai ilgai užtrukusios diskusijos dėl Lietuvai šiuo metu itin svarbaus ambasadoriaus nesibaigia. Situacijos neišjudintino ir tai, kad dar spalį prezidentas pareiškė esąs pasirengęs vėl svarstyti anksčiau atmestą buvusio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio kandidatūrą.
 
Vis tik panašu, kad valdantiesiems su prezidentu sutarti dėl šio klausimo kol kas „sėkmingai“ nepavyksta ir toliau. Kitaip tariant, jei „politinio atšalimo“ laikotarpis R. Karobliui baigėsi, šaltukas tarp skirtingų institucijų tęsiasi ir net stiprėja. Pavyzdžiui, metų pabaigoje Prezidentūra ėmė kritikuoti Užsienio reikalų ministeriją dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo Lietuvoje tvirtinant, kad detalės nebuvo suderintos su prezidentu, o pats žingsnis ir jo padariniai Lietuvai nebuvo gerai apgalvoti. Tai dar viena istorija, rodanti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė mažų mažiausiai turi komunikavimo problemų.
 
Dar vienas pavyzdys yra kurioziška situacija, kai už Lietuvos užsienio politiką atsakingų asmenų pozicijos išsiskyrė po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo tradiciniame piknike su mokytojais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
 
Tuo tarpu prezidentas, komentuodamas tokius ministrų apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai – reikalui esant nebijoti paskambinti telefonu. Šioje istorijoje aistras pakurstė ir prezidento vyriausiosios patarėjos A. Skaisgirytės komentarai, kuriuose ji nesureikšmino fakto, kad apie minėtą pokalbį URM liko nežinojusi. „Tiek, kiek būtina, tiek yra kitos institucijos supažindinamos“, – sakė A. Skaisgirytė.
 
Tarp Prezidentūros ir valdančiųjų pastaraisiais metais ne kartą įsiplieskus įtampoms, bent jau dešiniųjų stovykloje pasigirdo nuomonių, kad dėl kilusių įtampų ir nesusikalbėjimo kalta G. Nausėdos komanda. Esą vyriausioji patarėja A. Skaisgirytė savo trintis kėlusiais komentarais pasako daugiau, nei leistų jos einamos pareigos. Atskira istorija yra jau pačių konservatorių iš posto verčiamo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio „kova“ su šia patarėja.
 
Kad ir kaip ten būtų,  prezidentas problemos, kad patarėja pasakytų daugiau nei jis galvoja, nemato, todėl ir valdančiųjų lyderių propaguota teorija „dėl įtampos kalta patarėja“, panašu, ne tiek paaiškina, kiek bando atrasti patogų pateisinimą esamai realybei.
 
Kita vertus, ne taip sunku paskaičiuoti, kiek didesnių ar mažesnių nesutarimų kilo būtent po to, kai per žurnalistus nuomonę pareiškė prezidentas, premjerė ir užsienio reikalų ministras.
 
Nesėkmingi metai „valstiečiams“: partija eižėja, neaiškios ateities perspektyvos
 
„Valstiečiai“ rudenį į Seimo salę sugrįžo turį kone trečdaliu mažesnę frakciją nei kad turėjo po 2020 m. rudenį vykusių parlamento rinkimų. Iš viso iš „valstiečių“ gretų Seime pasitraukė 10 parlamentarų, tarp kurių buvo ir ilgamečių partijos narių. Tačiau daugiausiai dėmesio susilaukė ekspremjero S. Skvernelio sprendimas užbaigti nuo 2016 m. trukusią draugystę su „valstiečiais“. Būtent šis politikas tapo kertine figūra Lietuvoje kuriant naują partiją, kuri, kaip parodė besibaigiantys 2021-ieji, dar neįsteigta sugebėjo praretinti LVŽS narių gretas. Gruodį prie ekspremjero kuriamos politinės jėgos nusprendė jungtis „valstiečių“ Lazdijų rajono skyriaus nariai, tarp jų – ir rajono merė Ausma Miškinienė. Kiek vėliau apie analogišką sprendimą pranešė LVŽS Pasvalio skyrius.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Prezidento kanceliarijos nuotr.
 
Ir nors „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, komentuodamas šiuos partijos eižėjimą primenančius procesus, tvirtina krizės nematąs, kad, pasak jo, partija šiuo metu išgyvena gryninimosi etapą, apžvalgininkai tokiomis optimistinėmis gaidomis nėra linkę kalbėti. „Valstiečiai“ neteko žinomų veidų. Juo labiau kad po nesutarimų su kolegomis frakcijoje iš „valstiečių“ partijos pasitraukė ir Agnė Širinskienė, apie pasitraukimą iš LVŽS gretų taip pat pranešė eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. Tai, kad partija yra arčiau krizės, rodo ir visuomenės apklausos, kuriose „valstiečiai“ prarado lyderystę reitingų lentelėje. Pastaruoju metu net imtas kelti klausimas, ar R. Karbauskio toliau vadovaujama partija apskritai sugebės išlikti įtakinga politine jėga centro kairėje. Susigrąžinti išbarstytą elektoratą yra pasiryžę Viliją Blinkevičiūtę pirmininke išsirinkę socialdemokratai, nekyla abejonių, kad į tą patį rinkėją taikysis ir sausio pabaigoje gimsianti S. Skvenelio partija.
 
Be to, „valstiečiai“ ir Seimo opozicijoje negali pasigirti turį lyderystę. Skilus „valstiečių“ frakcijai opozicija parlamente tapo dar labiau susiskaldžiusi ir, panašu, kad būtent „valstiečiams“ sutelkti opozicines jėgas ar išsirinkti opozicijos lyderį nėra daug galimybių. Taigi ateinančiais metais, ko gero, gali būti aktualus klausimas, ar didelėmis pergalėmis nuo 2016 m. Seimo rinkimų pasigirti nebegalį bei vidinių konfliktų 2021 m. neišvengę „valstiečiai“ sugebės ateityje išlikti konkurencingi Lietuvos politiniame lauke.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2021.12.31; 06:02

Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Berlynas, spalio 23 d. (dpa-ELTA). Vokietijos kanclerė Angela Merkel paragino moteris labiau įsitraukti į politiką, remdamasi laikraščiu „Sueddeutsche Zeitung“ informuoja naujienų agentūra dpa.
 
„Privalome siekti, kad moterimis apskritai būtų labiau pasitikima, nes, net kai yra moterų, ne jos kovoja dėl vadovaujamų pozicijų partijose. Noriu paraginti moteris labiau įsitraukti. Vien vyrų buvimas tiesiog nebeatitinka mūsų laikų realijų“, – sakė A. Merkel.
 
Anot kanclerės, jei politinės partijos nori atstovauti žmonėms, joms reikia labiau siekti lyčių lygybės ir turėti tam politinės valios.
 
Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) ir Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) blokas rugsėjo pabaigoje patyrė istorinį pralaimėjimą federaliniuose rinkimuose.
 
A. Merkel, pirmoji kanclerė moteris šalies istorijoje, rinkimuose nedalyvavo ir rengiasi pasitraukti iš politikos po 16 metų trukusio vadovavimo Vokietijai.
 
CDU lyderis Arminas Laschetas, kandidatas pakeisti A. Merkel rinkimuose, paskelbė, kad prieš atsistatydindamas dar prižiūrės artimiausius partijos žingsnius.
 
CDU surengs specialų kongresą, kuriame išrinks naują vadovybę, ir partijai tai bus nauja pradžia.
 
Keli vyrai buvo minimi kaip kandidatai pakeisti CDU lyderį A. Laschetą. Tarp jų – sveikatos apsaugos ministras Jensas Spahnas, buvęs CDU frakcijos parlamente pirmininkas Friedrichas Merzas ir užsienio politikos ekspertas Norbertas Roettgenas.
 
Karolis Broga (DPA)
 
2021.10.24; 05:57

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Taip jau susiklostė, kad vasario 16-oji visai šalia kovo 11-osios. Bet kaip jos nutolę viena nuo kitos, 103 ir 31, net 72 metai. Nors fizikai dabar teigia, kad laikas sąlyginis dalykas. Gal ir taip. Tačiau žmogaus gyvenimas gan aiškiai apibrėžtas įrėmintas laike – gimei – mirei. O kas buvo tarp šių datų, retai ir prisimeni, nes atrodo, kad viskas pralėkė kaip viena diena.

Taip dabar masto ir jauni gimę po kovo 11. O kas tas Sąjudis, o kam jis buvo reikalingas. Jiems sunku suprasti, o kodėl vyresni žmones lygina, kas buvo anksčiau ir dabar. Ir dar nežinia, ko tie vyresni nepatenkiti. Juk dabar – LAISVĖ. Ką noriu, tą ir darau. Noriu mokausi, noriu ne. Noriu dirbu, noriu – tinginiauju. Noriu – elgiusi padoriai, noriu ne. Juk aš jaunas ir man viskas galima. Aš laivas kaip tas vėjas. Mane privalo gerbti ir aptarnauti. Visi priklauso nuo mano norų. Ir jokios prievartos. Niekas neturi teisės suvaržyti mano TEISIŲ. Kas gali priversti mane eiti į mokyklą? Tėvai? Jukaujate. Moment apskųsiu už smurtą (psichologinį) šeimoje ir priekabiavimą. Ir tiek žinių.

Sakysite, buvo sovietmečiu toks Pavlikas Morozovas, kuris savo tėvą valdžiai paskundė, tai valdžia tėvą į kalėjimą įkišo. O ką – mūsų žmogus buvo. Jis jau tada suprato, kad vyresni neturi jokių galių prieš jaunimą. Vyresnių vieta tik istorijos šiūkšlyne arba kalėjime. Dabar mūsų, jaunų valdžia, jiems naują (kalėjimą) žada pastatyti. Lai sau sėdi su savo pasenusiomis tiesomis. Juk kiek galima tas seniai pasenusias tiesas apie pareigas, atsakomybę, vyresniųjų gerbimą mums, jauniems, į galvą brukti. Tai opiumas liaudžiai, kaip mėgdavo sąkyti marksizmo klasikas. Jis nedurnas „bičas“ buvo. Juk būtent jis ir jo „chebrytė“ apie laisvą meilę prabilo pirmieji. Ką ten hipiai. Jie tik po pusės šimtmečio pabudo. O bolševikai iškart laisvą meilę ir jokių šeimyninių įsipareigojimų – paskelbė. Ką ten paskelbė, net praktikavo. Tikrai pagal mus. Tik vėliau tie durniai seniai apie šeimą prabilo. Va matote, tai tikrai iš sovietyno atitemta atgyvena…Ką, sakysite neteisus, o gi visi jauni tai suprato ir jokių šeimų nekuria ir sau smagiai gyvena. O vaikai tai čia jų pačių problema, kaip nors išaugs. Juk kiekvienas dėl savęs gyvena. Nori gyveni, nori ne. Štai Norvegijoje jau seniai visi vaikai bendri, jie valstybės nuosavybė. Matote, kokie čia Lietuvoje atsilikę. Švietimas kaltas, ne tas Tiesas dėsto!

Vaikai Gedimino prospekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Labai dažnai valdžia mėgsta per šventes apie vertybes porinti. Jie vis bruka pasenusias tiesas apie pareigą, kad reikia dėl valstybės stengtis. Nu jie visai jau nusivažiavo. Mums, jauniems, tikrosios vertybės tai LAISVĖ! Sakote, iškovojote. Gal ir taip, o mes ja pasinaudosime kaip manome mums reikalinga, jūsų nepaklausime. Juk dabar mūsų laikai ir mūsiškiai valdžioje. Net Laisvės partija yra. Jie sutvarkys, kad jokios prievartos niekas mums negalės taikyti. Vien tik pamąsčius apie tai jus iškart nupurtys kaip elektros šoku. Štai gera mintis. Reikia tas senienas iš jų galvų išguiti taikant modernų gydymo būdą – elektrošoko terapiją. Mūsų deleguoti bendraminčiai tuoj legalizuos narkotikus, visų rūšių seksą, kada noriu, kur noriu ir su kuo noriu. Juk jau mokslininkai įrodė, kad susilaikymas kenkia sveikatai.

Sakote, reikia mokytis, o kam. Mes naršydami internete visko iškmokstame. Sakote, dirbti reikia. O kam? Juk valdžia turi pašalpomis aprūpinti. O dar kriptovaliutos „pasikasime“. Dar vyresni, nupušę nuo darbų, savanoriškai  mums į „piramides“, kaip pašto karveliai, suneš savo santaupas. Baikite jūs juk LAISVĖ!

A dar sakote pareiga, teisėsauga privers. Baikite juokauti. O ką už beribės mano asmeninės laisvės kasdienį šventimą išdrįso per šiuos 31 metus nubausti. Ką ten nubausti – sutramdyti už jaunatvišką šėlsmą ir tai bijosi. Štai per pačio karantino įkarštį, kai vyresni, kaip kokių drignių apsiriję verkia, kad dirbti negali, važinėti neleidžia. Mūsiškiai šimtadienius švenčia. Ir ką jūs manote, labai išgąsdino baudomis? Baikite parintis. Niekas jų nemokės. O ką jie mums padarys. Ką padarė, kai už valstybinius pinigus mūsų vadukai pliažą be vandens įrengė. Ir dar ten, kur kažkokio sukilimo vadus šaudė. Dar kažkas bandė sakyti, kad ten šalia žmones kankino. Kad taip elgtis žema ir  niekšinga. Ir ką, o gi seniai patriukšmavo ir pšyk… Juk Laisvė…

Šoka vaikai. Slaptai.lt nuotr.

Kažkaip panašiai gan didelė dalis mūsų jaunosios ir net viduriniosios kartos atstovų masto ir panašiu slengu postringauja. Baisiausia, kad taip masto ir jų balsais į aukščiausią valdžios olimpą atvesti parlamentarai. Laisvė be jokių stabdžių. Laisvė jiems asocijuojasi su pilnu savo įnorių tenkinimu, bet kokia kaina. Tai tas visuomenės dalį apėmęs puvėsis, kuris kaip vėžys ėda visą mūsų valstybės kūną.

Moralė, atjauta, pareiga, dorovė, pasiaukojimas jiems ne šio pasaulio dimensijos. Tai atgyvenos, kurias kaip mantrą kartoja jau nurašyti seniai. Ir jeigu pasiskaitysite influenciarių tekstų, suprasite, kad tai, ką parašiau, deja, skaudi TIESA!

Labai įdomu, kaip tai korosponduojasi su vasario 16 ir kovo 11 Lietuvos valstybę kūrusių vyrų ir moterų puoselėtomis, deklaruotomis vertybėmis, planuotais siekiais. Kaip tai vertintų už Lietuvą galvas sudėję jauni, baisiomis sąlygomis gyvi žeminėse žiemomis puvę, mūsų Tėvynės partizanai. Ką galėtų pasakyti savo gyvenimus sovietiniuose lageriuose praleidę mūsų tautiečiai, svajoję apie klestinčią dorą, visiems teisingą, nepriklausomą Lietuvą. Jeigu atliktume skaidrią, viešą visuotinę Tautos apklausą. Labai įdomu, ką jie pasakytų. Ar partizanai už tokią Lietuvą kovojo? Ar visa Lietuva tapusi Sąjudžiu tokios Lietuvos siekė. Ar apie tai svajojo mūsų patriarchas Jonas Basanavičius su dar 19 savo bendraminčių prieš 103 metus?

Specialiai supriešinta, pastoviai kiršinama, blizgančių parduotuvių vitrinų Lietuva turi daug kuo pasigirti. Pavyzdžiui, kaip sovietmečiu sukurtas milijardines vertybes leido vagims išsidalinti arba apsukriems užsienio vertelgoms už centus prispirkti. O masę nuoširdžiai, sąžiningai dirbusių žmonių, iš darbų ir ne tik, iš Tėvynės prievarta išvaryti. Iš sovietų LTSR valdžia perėmė beveik 4 milijonus gyvenančių Lietuvoje. Ir tai po visų trėmimų, vežimų į Sibirus, žudymų nacių ir sovietų. O po 31 Nepriklausomybės meto vos 2,8 milijono besuskaičiuojame. Galime „didžiuotis“, kad turime  485 milijonierius ir nelabai dižiuotis 600 000 balansuojančių ant skurdo ribos, praktiškai skurstančių. Per šiuos 31 metus nei vienas rimtas kyšininkas ar vagis, nei vienas valdžios vyras ar moteris, pridariusieji aibes nuostolių valstybei ir net ją išdavę nesėdi kalėjime. Jie nepakaltinami ir neteisiami. Ką ten teisiami. Jie net nepasmerkiami. Aferos didesnės ar mažesnės vyksta pastoviai, praktiškai nenutrūkstamu konvejeriu. Net pandemija jų neišgąsdino. Atvirkščiai atvėrė naujas galimybes. Retkarčiais viešai sukeliamas triukšmas. Bet dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kalti būtų nubausti. Arba apsimelavusiems  triukšmadariams  būtų duotas deramas atsakas. Ką ten nubausti, jie net viešai NEPASMERKIAMI. Kad kiti įsisamonintų, jog taip daryti negalima. O dabar pasirodo, kad galima. Ir ypač skatinamas MELAS, PATYČIOS, SPECIALIAI KELIAMI SKANDALAI. Juk kaip liaudies išmintis sako…drumzliname vandenyje žuvytės geriau gaudosi… O jie ir „gaudo“ savo naudą, mūsų visų kitų sąskaita. Ir prisigaudę, naujus planus kuria, kaip dar daugiau prisgaudyti, nes gobšumui ribų nėra.

Vaikai ant ledo lyčių. Ar nepražus?Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir nors pirmoji šio rašinio dalis panaši į pamfletą. Deja reikia su apmaudu pripažinti, tai tikrovė, tik truputį susaržuota.

Apie skurdo, socialinės nelygybės ir ypač skaudžios temos – teisingumo nebuvimo valstybėje problemas, praktiškai niekas nekalba. Niekas net nebando pripažinti, kad tai jau tapo kolosialia problema, kuri gresia ne tik valstybės nacionaliniam saugumui. Nes tokioje korumpuotoje ir chaotiškai besitvarkančioje valstybėje idealu savo ardomąją veiklą vykdyti priešiškų valstybių specialiosioms tarnybomis. Iš stambių kyšininkų, vagių, seniau egzistuojančių buvusių KGB slaptųjų bendradarbių bei jų atžalų jau sukurta galinga penktoji kolona. Šios šutvės – klano nariai pralindę į valstybės aukščiausius valdymo postus, užvaldę žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Būtent jie surezga ir diriguoja vykdant amžiaus aferas silpninančias mūsų valstybę, nuskurdinančias jos gyventojus, kelia sumaištį ir supriešina žmones. Jie vykdo lietuvių tautos genocidą ir jos valstybės tylų griovimą. Taip gali nebereikėti nei priešiškų valstybių akyvaizdaus įsikišimo. Jei taip ir toliau viskas vyks. Jei mūsų aukščiausios valdžios vyrai ir moterys iš baimės apie tai atvirai prabilti ir toliau bandys viską nuslėpti, mūsų valstybė supus iš vidaus ir praras savo egzistencinę prasmę. Kai nebeliks vertybių, nebeliks ir valstybės. Nebeliks ir lietuvių Tautos. Tai baisūs žodžiai, bet juos privalu garsiai pasakyti, nes bijau, kad gali būti per vėlu.

Politika – kaip korida. Slaptai.lt nuotr.

Šventinės datos ne tik gražios kalbos. Šventinės datos tai atviros krajuojančios žaizdos ant Tautos kūno, dėl mūsų visų abejingumo ir pakeliui pamestų idealų pasekmė. Ar dar sugebėsime žaizdas užgydyti o idealus prikelti iš pelenų. Klausimas, kaip sakoma vertas milijono… Pavyzdžiui, aš pats žinau viena – Laisvė be ATSAKOMYBĖS yra Anarchija, kuri veda į susinaikinimą… o gal tai Lemtis?

P.S. šių eilučių autorius nėra nusiteikęs prieš visą jaunimą. Lietuva turi dar daug gražaus ir doro jaunimo. Deja, ši gražioji jo dalis yra per daug kukli. O ta mažoji arogantiška yra ciniškai agresyvi. Jie daro viską, kad prievarta primestų mums savo „vertybes“, kurios veda į degrdaciją ir išsigimimą, o ne į Kūrybą ir suklestėjimą bei Tikrąją Laisvę.

Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės pirmininkas, Verslo ir politikos ekspertas

2021.02.17; 17:00

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Nuo pat „Sąjudžio” susikūrimo buvo kalbama ir žadama būti moraliais, atsisakyti privilegijų, elgtis kukliai ir svarbiausia politiką padaryti skaidrią ir atvirą.

Deja, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų negalime pasigirti nei vienu, nei kitu. Tačiau mane stebina ne netesėti pažadai. Tam yra objektyvių ir gan suprantamų priežasčių. Žmonės, norintys pakliūti į valdžią, dalinasi kaip minimum į dvi kategorijas: pirma, kurie veržiasi ten, siekdami patenkinti savo ego ir pasinaudoti valdžios suteikiamomis galimybėmis; antra mažesnė, bet realiai egzistuojanti grupė; tai žmones, kurie irgi turi ambicijų, bet jos nukreiptos į veiklą. Į tokią veiklą, iš kurios turi naudos pirmiausia bendruomenė – valstybė, o po to ir asmuo, kuriam malonu, kad jo idėjos, jo sugebėjimai, siekiai išsipildė ir gavo visuotinį pripažinimą.

Antros kategorijos politikų daugiausia buvo Aukščiausioje Taryboje. Jų yra ir dabartiniame Seime bei kitose valstybės institucijose. Jeigu tokių nebūtų-neegzistuotų valstybė. Ne be reikalo yra sakoma, kad pasaulį kuria idealistai. Jie išjuokiami, net niekinami, trypiami, bet jie eina tuo sunkiu akmenuotu keliu. Jų darbai ar idėjos dažniausiai pripažystamos tik jiems palikus šį pasaulį. Džiugu, kad jų yra. Gaila, kad, deja, jų mažuma. Apmaudu, kad tauta jų nevertina. Būtent apie tai ir noriu pakalbėti. Kodėl amoralūs, net nusikalsti linkę politikai turi gan didelį žmonių palaikymą. Apie juos daugiausia rašo žiniasklaida, kalba politologai, juos dažniausiai kviečia į TV laidas. Juos mato ir į juos lygiuojasi auganti karta. Ką išmoksta? Manau, aiškinti nereikia.

Nesinori tikėti paprasta diagnoze, kad dabartinėje Lietuvoje tampa nebemadinga būti moraliems, doriems ir visiškai nevertinamas intelektas bei išmintis. Juk be šių savybių gerai tvarkyti valstybės reikalus neįmanoma. Net paviršutiniškai žvelgiant į mūsų partinės sistemos ir reitingų kelrodes „žvaigždes” bei žiniasklaidos numylėtinius truputį mastantis savo galva turi kuo stebėtis. Net pačių partijų „vadai” teisti arba yra abejotinos, t.y. toli gražu ne skaidrios reputacijos.

Trečioje vietoje reitingų lentelėje besipuikuojančios LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas ne tik kad nesugeba pateikti vertų dėmesių idėjų, bet yra teistas už piktnaudžiavimą tarnyba, jam einant Vilniaus savivaldybės administracijos vadovo pareigas. Ir nors formliai jis bausmę atliko, bet ar kas gali paneigti galimybę, kad žmogus, paslydęs kartą, to nepakartos vėl gavęs atsakingas pareigas. Be to, juk kalba eina apie partijos vadovą, tai reikia suprasti, kad tokios abejotinos moralės lyderį išsirinkę partijos nariai arba nesupranta, arba tiesiog nusispjauna į viešai tos pačios partijos deklaruojamas skaidrumo, nepriekaištingos reuptacijos vertybines nuostatas.

O topinis politikas, ypač mėgstamas žiniasklaidos, darbo dartijos vadas Viktoras Uspaskichas. Matomai retas Lietuvoje gali atskirti, kada šis žmogus sako tiesą, o kada meluoja. Kartais susidaro įspūdis, kad jis pats jau nebeatsimena. Pradedant nuo neaiškios kilmės aukštojo mokslo diplomo ir baigiant vėl eilniu jo dosniai dalijamu pažadu, kad tapęs Lietuvos premjeru jis litovcus (čia jo terminas) padarys laimingais. Jis, beje, viešai buvo pažadėjęs nebegrįžti į politiką. Tik vėl eilinį kartą pamelavo. Jis elgiasi taip ciniškai ir kalba su mumis taip, lyg mes būtume avinų banda, kuri moka tik bliauti … viktoriukai ateiki ir mus išgelbėk… Elgesi taip, lyg visi pamiršo baudžiamąją bylą, trukusią  daugiau nei dešimt metų. Ir nors ir labai keistomis aplinkybėmis (kas vėl gi imtūsi paneigti, kad ne be aukštesnių galių įsikišimo) Lietuvos Apeliacinis teismas (kuriame STT, berods, rado neaiškios reputacijos teisėjų) panaikino Vilniaus apygardos teismo nuosprendį uždaryti poną Viktorą 4 metams į belangę, jį sušvelninant iki piniginės baudos. Teistumas vis tiek yra.

Tarp kitko ši mūsų „teisingumo” abrakadabra kada nors taps teisės mokslus studijuojančių studentų, antiteisingumo nagrinėjimo pavyzdžiu. Bet dabar jis eina į premjerus ir, kas ypač keista, kad jam į porą siūlosi tiek konservatoriai, tiek valstiečiai-žalieji. Ponai, ar nepriėjome liepto galą su garsiomis kalbomis apie aukštus moralės standartus. Juk jis ir jo partija buvo teisiami už daugiau kaip 24 milijonų litų nelegalių lėšų, panaudotų Lietuvos politinei sistemai užvaldyti. Ir, pagal VSD turimą medžiagą, kas galėtų imtis ir garantuotai paneigti, kad minimos lėšos, atkeliavę per ofšorinius bankus į vieną Latvijos banką, nebuvo siųstos Rusijos specialiūjų tarnybų.

Tokias prielaidas leidžia daryti ir iki dabar viešai nepaneigti tik keli pono V.Uspakicho biografijos faktai. Jis buvo nuo Lietuvos teisėsaugos pabėgęs į Rusiją. Kai Maskvos policijos buvo sulaikytas, Lietuvos valstybės teisėsaugos prašymu, jį iš areštinės išlaisvino būtent Rusijos spec. tarnybų atstovai. Negana to, jis pats LNK TV laidoje prisipažino, kad būdamas Rusijoje prašėsi politinio prieglobsčio. Tačiau pikantiški faktai tuo nesibaigia. Apie jo ryšius su Rusijos specialiomis tarnybomis esu girdėjęs būdamas Seimo NSGK pirmininku atliekant parlamentinį tyrimą, mums apie tai liūdijo VSD aukšto rango pareigūnai.

Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

O buvęs Seimo pirminkas Artūras Paulauskas viešai sakė, kad jis gaudavo gan daug informacijos apie jo ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Keista, bet V.Uspaskichas net nepabandė tai viešai paneigti ar ginti savo garbę ir orumą teisme. Matote, jam to ir nereikia. Kaip nebūtų keista, jį Lietuvos žmones „myli”. Tik jis pareiškė, kad grįžta į poltiką ir staiga darbo partijos reitingai šoktelėjo į neregėtas aukštumas, nors atrodė, kad ši partija jau numirusi. Matote, kokie tolerantiški mūsų žmones.

Ką žmones. Tolerantiški ir visi kaip vienas mūsų politologai, kurių priedermė būti nešališkiems ir apšviesti mus neišmanėlius, kam geriau pavesti tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Teistiems, neskaidrios reputacijos, amoraliems ar padoriems politikams. Mūsų politologai savo dažnuose benefisuose net nesumurkia, kad tokios moralės ir teistam bei susikompromitavusiam veikėjui, kuris ne tik Maskvoje, bet ir Briuselyje keikė Lietuvą, kad joje nėra teisybės, net nedera bandyti vėl dalyvauti politikoje.

O jei aš naivus ir nesuprantu šio amoralaus aukštojo pilotažo, kai ne tik S.Skvernelis bei G.Lansbergis, bet ir visiškai „išsilaisvinusi” Aušrinė Armonaitė nori su ponu V.Uspaskichu būti vienoje kompanijoje. Tai, ponai ir ponios, kam išvis kalbame apie moralią politiką šioje valstybėje. Tai tik pora pavyzdžių, o jų gana daug.

Juk nepamirškime, kad dabar teisiamas Eligijus Masiulis irgi turėjo aukštus reitingus ir buvo gan realus kandidatas į premjerus. O teisiamos partijos kaip liberalų sąjūdis ir suskubusi susilikviduoti tvarka ir teisingumas irgi nemažais reitingais puikuojasi. Ir vėl tai nagrinėdami politologai nieko amoralaus, nedoro čia nemato. Dažnai apie tai net neužsimena. Tai toks mažmožis, kuris net jų dėmesio nevertas.

Kaip niekas, nei politolgai, nei žiniasklaida nemato nieko blogo, kad TS-LKD lyderio G.Lansbergio šeima per gan trumpą laiką iš valstybės dotuojamo verslo susikrovė milijoninius asmeninius turtus. Tikrai nepvydžiu. Bet jeigu reikalaujame iš vienų, kad būtų moralūs ir skaidrūs, tai kodėl iš jų ne. Beje, ponas Gabrielius Lansbergis ir jo senelis Vytautas labai mėgsta kitus moralės ir etikos pamokyti. Tai būkite malonūs ir patys viską viešai atskleiskite. Pasakykite rinkėjams, o kiek gi iš tų milijonų gauta tiesiogiai iš valstybės? Jeigu tai moralu ir galima, tai nieko čia tokio. Prašome tik aiškumo. Tikrai apriore nekaltinu, gal taip ir reikia elgtis kapitalizme, jei yra galimybės? O be to, kaip matosi iš reitingų ir žiniasklaidos tylos, bent dalis Lietuvos žmonių tokiam praturtėjimui pritaria. Esu įsitikinęs, kad viską paaiškinti ir atskleisti privalo kievienas viešas asmuo vienodai.

Tai liečia ir valdančiosios daugumos lyderį Ramūną Karbauską dėl jo per „Agrokoncerną” valdomų virš 20 000 ha žemės sklypų. Juk įstatymas leidžia tik 500 ha. Tai kaip su likusiais – 19 500 ha? Manau, kad turime teisę žinoti ar tai teisėta. Matote, neturi būti tai kaip yra šiandien Lietuvoje. Jeigu tu manęs nelieti, aš neliečiu tavęs. Pagal LR Konstituciją prieš įstatymą visi lygūs. Deja, kaip matome iš pateiktų pavyzdžių taip nėra.Lietuvoje, jeigu esi įtakingas ir turtingas, gali elgtis kaip tinkamas.

O apie moralinę mūsų valstybės sveikatą galime tik padūsauti. Moralė, kaip taikliai (deja) pasakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, ne šio pasaulio dimensija. Jį perfrazavus būtų … moralė ir padorumas, ne Lietuvos politikos ir viešo gyvenimo norma… Gaila, bet kaip po to galime kalbėti apie kovą su korupcija, teisingumą vienodai visiems socialinį solidarumą ir drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis. Viešame gyvenime mes pamiršome, kas yra moralu ir amoralu, kas apgaulė ir melas. Viską bandome pateisinti tik teisinėmis kategorijomis. Bet juk nuo seno žmonės žino ir supranta, kas dora, o kas niekšinga. Ir kad niekšingai elgtis bei meluoti – GĖDA! Ir tai smerktina. Deja, pasklaidžius rinkiminius sąrašus matome visai kitą vaizdą.

Džiaugsmo įėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Džiaugsmo įėjimas. Slaptai.lt nuotr.

Tikrai nesuprantu, kas atsitiko mano Tėvynei, bet žinau vieną – ji sunkiai serga. Ir tai baisiau už koronovorusą. Ji serga lėtine labai sunkiai gydoma liga – ABEJINGUMU. Abejingumu moraliai, dorovei, šeimai, artimam, skurstančiam, vargšui ir svarbiausia savo ir savo vaikų Namams mūsų vientelei Tėvynei – Lietuvai.

Supraskime, brangūs tautiečiai, kad be dvasingumo, moralės, padorumo, teisingumo vienodo viesiems mes nesukursime bendro geresnio gyvenimo. Nes gyvenimas – ne tik pinigai, tai visų pirma žmogiškumas. O ši sąvoka, mano supratimu apima viską, apie ką čia bandžiau pasakyti. Atėjo laikas, gal gi dar galime, susiimti ir vėl pasistengti susigrąžinti iš mūsų įvairiomis apgaulėmis atimtą paprastą (prašau nepanioti su prastu..), nuoširdų žmogišką gyvenimą. Tai mūsų apsiprendimo reikalas, norime to ar ne…?

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.07.22; 07:00

Artūras Žukauskas eis į Seimo rinkimus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kadenciją baigęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas tapo Laisvės partijos nariu ir planuoja kelti savo kandidatūrą 2020-ųjų metų Seimo rinkimuose. Lietuvos mokslo, Nacionalinės pažangos premijas bei kitų apdovanojimais per savo karjerą ne kartą įvertintas mokslininkas kaip prioritetą Lietuvoje įvardina švietimą.
 
„Švietimo ir mokslo sėkmė yra mūsų šalies klestėjimo laidas. Su Laisvės partija esu pasiryžęs inicijuoti ir realizuoti pokyčius, kurie tai užtikrintų. Manau, kad lyderystės patirties sukaupę mokslo žmonės turi rodyti pavyzdį visai Lietuvai bei prisiimti atsakomybę už tai, kad švietimas ir mokslas taptų pirmuoju prioritetu mūsų valstybėje,“ – sako 2015-2020 metais Vilniaus universitetui vadovavęs A. Žukauskas.
 
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė teigia, kad A. Žukausko prisijungimas partijai svarbus visuomenės telkimo prasme ir leis sustiprinti partijos programą 2020-ųjų Seimo rinkimams.
 
„Po Laisvės partijos vėliava susibūrė daugybė žmonių, visuomenininkų, savo sričių profesionalų. Didelis ratas ekspertų dirba kartu su mumis ruošdami pasiūlymus, kaip pasiekti proveržį Lietuvai ekonomikos, švietimo, sveikatos, žmogaus teisių ir kitose srityse. Labai džiaugiuosi, kad A. Žukauskas ne tik tampa mūsų bendražygiu, bet ir žengia dar toliau, prisiimdamas atsakomybę kandidatuoti Seimo rinkimuose.“
 
Pirmadienio vakarą vyks Laisvės partijos Vilniaus skyriaus susirinkimas, kuriame numatoma patvirtinti kandidatus vienmandatėse Seimo rinkimuose.
 
Didelę dalį kandidatų sudaro Vilniaus savivaldybės taryboje politinę patirtį įgiję žmonės: vicemeras Vytautas Mitalas (pretenduoja kandidatuoti Pašilaičių apygardoje), IT specialistė ir kovotoja už neįgaliųjų teises Monika Ošmianskienė (Žirmūnų apygarda), renginių, televizijos bei radijo laidų vedėja Donalda Meiželytė (Lazdynų apygarda), teisininkė Evelina Dobrovolska (Naujosios Vilnios apygarda), miestų ekonomikos analitikas, Laisvės partijos Vilniaus skyriaus lyderis Kasparas Adomaitis (Antakalnio apygarda), savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Rita Balčiūnienė (Panerių apygarda).  
 
Prie jų jungiasi įvairių sričių profesionalai: inovatyviausiu mokytoju tituluojamas Algis Bitautas iš Taikos progimnazijos (Justiniškių-Viršuliškių apygarda), narkotikų politikos ekspertė Morgana Danielė (Šeškinės-Šnipiškių apygarda) bei habilituotas fizikos mokslų daktaras, buvęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas (Fabijoniškių apygarda). 
 
Naujamiesčio-Naujininkų apygardos kandidatais pretenduoja tapti trys politikai: inžinierius ir Lietuvos Olimpinio komiteto generalinės asamblėjos narys Vytautas Kukarskas, žmogaus teisių aktyvistas, Vilniaus miesto Tarybos narys Tomas Vytautas Raskevičius ir politinių akcijų iniciatorius Donatas Staneika.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 12:02

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kol šalyje nebuvo paskelbtas karantinas, o koronavirusas atrodė kaip problema, svarbi nebent už nacionalinių sienų, Lietuvos politiniame žemėlapyje kūrėsi nauji politiniai dariniai. Tačiau politinę darbotvarkę iš esmės pertvarkiusi pandemija šiuo metu nieko gero nežada nei savo struktūrų dar sukurti nespėjusioms, nei į protesto elektoratą nusitaikančioms partijoms. Visuomenė, rodo reitingai, toleruoja valdančiųjų pastangas dorojantis su krize, o ir erdvės politiniams debatams, leidžiantiems apie save pranešti ar tiesiog pasiekti nusivylusius dabartine vadžia, nėra.
 
Tačiau tokia situacija, teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius, dar nereiškia, kad rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose nauji politiniai dariniai ar protesto partijos neturi jokių šansų. Valdžios ir visuomenės „medaus mėnuo“ baigsis, teigia jis ir pabrėžia, kad dabartinė valdančiųjų matomumui palanki politinė atmosfera netruks pasikeisti.
 
Karantino metu naujosios partijos vegetuoja
 
Profesoriaus teigimu, kuo ilgiau tęsis pandemijos suvaldymo procesas, tuo naujosioms partijoms bus sunkiau apie save, savas idėjas ir apskritai apie savo buvimą pranešti visuomenei. Kol tęsis karantinas, tol naujosios partijos „vegetuos“, įsitikinęs A. Krupavičius.
 
„Šios aplinkybės naujoms partijoms, kurios orientavosi į stabilią aplinką su didele doze kritikos dabartinei valdžiai, nėra palankios. Tuo labiau kad naujosios partijos neturi pastovių rinkėjų, kai tuo tarpu valdančios politinės jėgos naudojasi savo matomumu ir gali įrodinėti savo vertę priimamais sprendimais krizės aplinkoje. Net dabartinės Seimo opozicinės partijos turi didesnį ar mažesnį rinkėjų elektoratą. Dėl to jų galimybės yra kur kas stabilesnės“, – kalbėjo A. Krupavičius.
 
Pasak profesoriaus, valdančiųjų partijų reitingai didėja ir pasitikėjimas jomis yra linkęs toliau augti ne tik Lietuvoje – panašios tendencijos vyrauja ir kitose ES šalyse.
 
„Valantiesiems svarbu išlaikyti savo lyderių populiarumą, o dėl to reikia, kad priimami veiksmai ir sprendimai atitiktų visuomenės lūkesčius. Kalbant apie situaciją Lietuvoje, manau, kad laikui bėgant valdantiesiems kritikos atsiras daugiau ir dabar trunkantis „medaus mėnuo“ tarp valdžios ir visuomenės baigsis“, – teigė A. Krupavičius.
 
Reitingus lems tai, kiek ilgai truks krizė
 
Pasak VDU profesoriaus, ar ilgai tęsis valdantiesiems palanki situacija reitingų lentelėje, priklausys nuo vieno veiksnio – laiko, kiek truks COVID-19 plitimo inspiruojama krizė šalyje.
 
„Krizės trukmė iš esmės apibrėžia dabartinės darbotvarkės temų aktualumo potencialą. Kitaip tariant, krizės trukmė svarbi tam, kiek temos, kurios yra aktualios šiandien, bus aktualios laiko požiūriu“, – kalbėjo profesorius. Anot jo, kai kurios laiko atžvilgiu išsitęsusios krizės sukūrė prielaidas lyderių reitingams išsilaikyti ganėtinai ilgą laiką.
 
Politinės intrigos. TSPMI plakatas. Slaptai.lt nuotr.

„Didžiosios krizės, kaip Rugsėjo 11-oji, gali tęstis metus ir daugiau. Krizės metu „kriziniai“ (aukšti – ELTA) partijų ir lyderių reitingai išlieka. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kaip politikai sugeba valdyti krizines situacijas“, – sako politologas.
 
Tuo tarpu trumpalaikėmis krizmis, tęsė VDU profesorius, poveikis lyderių reitingams yra trumpalaikis. Jo teigimu, valstybei suvaldžius krizę ir viešojoje erdvėje iš populiariausių temų sąrašo dingus krizinėms problemoms, atitinkamai keičiasi ir lyderių vertinimas.
 
„Pavyzdžiui, teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje: jie pakėlė tuometinio prezidento reitingus, tačiau poveikis buvo tik kelis mėnesius“, – teigė A. Krupavičius.
 
Taigi, samprotavo politologas, stabilizavus koronaviruso plitimą Lietuvoje, į politinį debatų lauką bus sugrąžintos iki tol kiek į pašalę nustumtos buvusios problemos. Kitaip tariant, nuo prioriteto suvaldyti susirgimų proveržį bus pereita prie būtinybės stabilizuoti ekonomiką. 
 
„Šiuo metu darbotvarkėje mes turime vienas temas, o po mėnesio ar kelių bus jau visai kitos temos: ekonomikos situacijos taisymas, socialiniai reikalai, užimtumas, nedarbas, asmeniniai finansai“, – vardino A. Krupavičius.
 
Toks probleminių akcentų pokytis, įsitikinęs profesorius, vers politines jėgas savotiškai persijungti ir į kitą politinio kalbėjimo ir veikimo režimą. O tuomet, akcentuoja jis, yra visos prielaidos atsirasti ir galimybių būti išgirstoms mažosioms ar į protesto balsus besitaikančioms partijoms. Be to, akcentavo jis, visuomenės akyse kiek kitais parametrais bus vertinama ir šiuo metu ganėtinai palankiai regima valdžia.
 
„Šią minutę naujosioms partijoms erdvės būti matomomis tikrai nėra, tačiau tai nereiškia, kad taip pat bus ilgą laiką. Į dienotvarkę grįžus klausimams dėl ekonominių schemų veiklumo, finansinės paramos, darbo vietų išsaugojimo, protesto partijoms gali atsirasti daug daugiau erdvės“, – teigė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.20; 10:45

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Didelės nelaimės, katastrofos net ir ilgiausią demokratinio valdymo patirtį turinčiose visuomenėse gali prikelti atavistinius senųjų visuomenių tipų kompleksus, primirštus buvusiųjų laikų kliedesius, kolektyvinės pasąmonės košmarus. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, įkyriai kaip bjaurus sapnas pristojusi pandemija mūsų padangėje be visa ko kito žadina ideokratinės visuomenės arba panašios dvasios konfigūracijos simuliacinių pavidalų kompleksus, o tai užkrauna papildomą nesmagumo naštą ir taip nusiminusiam, nusmukusios nuotaikos, neretai šoko ištiktam žmogui.

Nominalia reikšme graikiškos kilmės žodis „ideokratija“ reiškia valdymą pagal idėjas: gr. idea – idėja, kratia – valdžia. Verčiant iš graikų kalbos minėtas žodis žadina gražiausius lūkesčius, ar ne, bent jau skamba nepalyginamai geriau nei žodžiai politinė idiotipija arba idiotokratija. Tačiau konceptualiąją savo reikšme šis žodis yra skirtas įvardyti tokiam ne pačios geriausios šlovės reiškiniui kaip žmogaus prigimties forsuoto ideologizavimo entuziazmas, kraštutiniais atvejais patampantis kito žmogaus sąmonės zombinimo manija. Todėl ideokratija kaip reiškinys neabejotinai yra ne mažesnė, bet dar didesnė bėda nei idiotokratija, – jei pasitaikantys kartas nuo karto kvailiai valdžioje kelia teisėtą žmonių pasipiktinimą ir atstūmimo reakciją, tai ideokratija pasibjaurėjimą papildomai žaidina dar ir savo sisteminiu pavidalu bei polinkiu į recidyvą, kai išvyta pro duris ji modifikuotu pavidalu bando sugrįžti pro kaminą arba vėl ir vėl prasisunkia pro iškorėjusių sapnų paviršių.

Ideokratija naikina moralinę pasaulio tvarką ir ginčija teisinės visuomenės idealą. Praktikoje valdymas pagal idėjas tampa atskiro žmogaus ar grupės susireikšminimo politiniame lauke pagal mobilizacinius lozungus, apeinant įstatymines nuostatas, atveju. Toks ideokratinis valdymas skaldo visuomenę į vadus ir minią, į liaudies tribūnus ir inertišką masę. Tiksliau tariant, žmonių tapimas beveide ir beteise minia yra pati geriausia dirva ideokratijos užgimimui, todėl ideokratijos šalininkai visomis išgalėmis siekia to, kad žmogus užstatytų savo laisvą valią, pamirštų visuomenės sutarties dalininko teises ir pareigas, pasirinktų būti ne subjekto, bet objekto būsenoje. Kas be ko, toks dalykas kaip baimę daugeliui įvariusi pandemija yra palankus išorinis ideokratijos kvazi-pavidalų užgimimo faktorius. Išgąsdintais žmonėmis manipuliuoti visados yra lengviau nei pelnyti jų pagarbą, parodžiusius sugebėjimą susikalbėti ir kompetentingumą.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šiandien dėl to, kas turės teisę išjoti į sceną ant balto žirgo kaip nugalėjęs slibiną tautos herojus, iš esmės varžosi trys figūros – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Kaip atrodo, A. Veryga pasistengė pašalinti iš aikštelės Skirmantą Malinauską ne todėl, jog buvęs Sauliaus Skvernelio patarėjas neišmanytų visų bendravimo su žurnalistais niuansų, be greičiau tik dėl to, kad anas taip pat gviešėsi sužibėti po ideokratinės šlovės nimbu, kuris turėtų atitekti tik vienam – laimėtojui.

Apie A.Verygą kalbėjome praeitą kartą, be to, visiems suprantama, kad Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas šmėžuoja mums kiekvieną dieną prieš akis ne tik dėl tuštybę tenkinančios užgaidos, bet ir įpareigota savo statuso. Kita vertus, kaip atrodo bent man, Vilniaus ir Klaipėdos merai kartais per jėgą bando atkreipti tautiečių dėmesį, naudodamiesi ištikusios nelaimės atmosfera, siekdami ideokratinių lozungų tiražavimų pasikelti savo populiarumą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai matau TV ekrane gražbyliaujantį R.Šimašių, neseniai naikinusį Vilniau mieste istorinės atminties ženklus, man išaugusio nerimo ir priartėjusios mirties grėsmės atmosferoje kyla tik vienas klausimas – ar išvis turime teisę gyventi, jeigu taip ilgai toleravome savo didvyrių atminimo išniekinimą, ar išvis turėjome teisę užgimti tokie, nesugebantys pasipriešinti blogiui?  Tai be visa ko kito yra terapinės reikšmės klausimai, padedantys suprasti,  kad nėra reikalo labai skeryčiotis, mėšlungiškai tvarstytis už gyvenimo, kai mirtis nusišypso bailiui. Tarkime, jeigu R.Šimašius būtų bent trupučiuką protingesnis, tikriausiai būtų nepraleidęs progos patylėti, vildamasis, kad populiacijai daugiau nei perpus išmirus, jo „žygdarbis“ gali ir pasimiršti.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir R. Šimašius, V. Grubliauskas yra žinomas ne tik savo miesto gyventojams, jie abu – nacionalinio skambesio politikai, liūdna, bet ne visados tik teigiamai Lietuvos žmonių vertinami personažai. Apgailėtina, bet džiazo genijus nesugebėjo pamatyti, kad mūsų brangioji Kuršių nerija verslo iškrypėlių yra nuodijama jo panosėje. Didingas nepastabumas!

Kiekvieną dieną V. Grubliauskas nacionalinių TV kanalų eteryje iškilmingu ceremonimeistro balsu praneša apie mirusių nuo koronaviruso Klaipėdos mieste žmonių skaičių. Ar tai ir yra didžioji mero misija?

Teisinė valstybės funkcionavimas normaliomis aplinkybėmis yra toks pat nepastebimas dalykas kaip neužterštas oras, kuriuo kvėpuojame be didesnių pastangų, kita vertus, tokioje nenormalioje situacijoje kaip mirtį sėjanti pandemija valstybės tarnybų normalumas yra dar labiau pageidaujamas dalykas, siekiant bent kažkokios pusiausvyros, bandant  išbalansuoti ant skustuvo ašmenų. Tokiomis aplinkybėmis ypač reikėtų vengti ideokratinio triukšmo, kaip taisyklė, dar labiau pakurstančio karščiuojančią sąmonę.

Kaip atrodo, visai kitą taktiką nei Vilnius ir Klaipėda renkasi Kaunas. Čia šiandien vengiama ideokratinio sąmonės užkrautumo ir žmogaus psichikos pertempimo, visą dėmesį sutelkiant į miesto tarnybų mobilizaciją, siekiant pandemijos sąlygomis dar didesnio jų veiklos konkretumo, tikslumo, pareigos kodo išpildymo.

Todėl negaliu nepasakyti: Visvaldas Matijošaitis atrodo solidžiau nei jo kolegos, Vilniaus ir Klaipėdos merai!

Net ir pandemijos bėdoje pravartu būtų neužmiršti teisinės visuomenės idealo.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Teisinės visuomenės principų įgyvendinimas nėra koks nors teisininkų, kaip atskiros žmonių grupės, savotiškos gildijos kaprizas, primetamas likusiai visuomenės daliai, bet demokratinio visuomenės organizuotumo visuotinis būdas. Galbūt galima būtų pasakyti net taip, jog teisinė valstybė kaip tokia yra demokratijos, išplėtota to žodžio prasme, forma (arba net Forma), taigi drauge yra šiuolaikinio civilizuotumo norma.

Labai sutrauktai teisinės visuomenės esmę galima nusakyti taip: Įstatymas yra aukščiausias žmonių santykių reguliavimo principas.

Demokratinė visuomenės tvarka yra naikinama, moderniosios civilizacijos pagrindai ardomi, kai, reguliuojant žmonių santykius, aukščiau įstatymo, – kaip formalaus žmonių santykio principo – nebijokime šiuo atveju žodžio „formalus“, – yra iškeliamos ideologinės platformos ir, siekiant galios, tiražuojami pseudomoralistiniai užkeikimais, moralė yra pajungiama politikai.

Iš tiesų, esame teisūs, kai reikalaujame, jog politikas būtų įsipareigojęs moralės pavyzdžiams ir normoms, pats rodytų gražaus elgesio pavyzdį; taigi neleiskime politikos atskirti nuo moralės, tačiau moralę atskirti nuo politiko – privalome, jeigu siekiame išsaugoti moralinę pasaulio tvarką. Politizuota moralė, moralė vardan „to ar kitko“, o ne savaimine savo verte, yra ne kas kita kaip nususinti lozungai, išnaudojami politinės galios varžybose, bet nieko bendro neturintys su moraline pasaulio tvarka, kuri reiškiasi per žmogaus valios laisvę.

Tokių lozungų suvešėjimas rodo ideokratinės valstybės principų gajumą, neįveikiamus refleksus, bjaurų užsiciklinimą. 

 

                              Mįslės  apie tris miestus užminimas

 

                                                  buvo užsnigtas miestas

                                                  su varveklių

                                                  durtuvais į nugaras

                                                   nebyliųjų žuvų

                                                   turgumi

                                                   ir

                                                   sapnuojančiais

                                                   besmegeniais

                                                   už

                                                   kampų

 

                                                  uždaras miestas

                                                  prie

                                                  jūros

                                                  tylos

                                                  labirintas

                                                 sraigės kiauto

                                                 tuščiavidurė

                                                 sargyba

 

                                               pavasarį

                                               ištrupėjus varvekliams

                                               iškart

                                               atsidarė

                                               nubudusios aikštės

                                               iš nuostabos

                                               plečiasi

                                               vienaakio

                                               akis

 

                                               miesto meras

                                               pingvinas

                                               pasitinka

                                               svečius

                                               dekoltuotas

                                               iki

                                              kulnų

 

                                                 *

                                             mus pasitiko

                                             ne vilko staugimas

                                             o šuns lojimas

                                             intonuojantis

                                             teisumą bei pagiežą

 

                                             nei miestas nei kaimas

                                             bet aišku

                                             kad čia

                                             dar

                                             gyvena

                                             n-tąja generacija

                                             aukštieji žemvaldžiai

                                             arba

                                             ypatingieji

                                             personaliniai

                                             pensininkai

                                             (pražilę

                                             teisininkai

                                             nuo  

                                             persų

                                             laikų)

 

                                            niekas

                                            vogčiomis

                                            nepravėrė

                                            užuolaidėlės

                                            pasižiūrėti

                                            : neoru 

                                                    *

                                      miestas tas įdomus savo priemiesčiais

                                      niekados

                                      nepasiekiančiais

                                     architektūrinio vientisumo

                                      (tačiau įvairovės stilius!)

                                      lentiniai trobesiai su prilipdytomis pašiūrėmis

 

                                      kur gyventi galima kūrenant malkom

                                      kaminams

                                      išpumpuojant anglies dioksidą

                                      nesudegusiomis

                                      nuosėdomis

                                      pažymint aplinką

                                      į sniegą

                                      tolėliau

                                      nei galėtų

                                     šešėliai

                                     eklektiški

 

                                     daržai nedideli

                                     neaukštos

                                     tvoros

                                     buvusio derliaus

                                     pėdsakai

                                    (ypač saulėgrąžų kotai)

                                     matosi

                                     vos metus žvilgsnį

                                     iš gatvės pradžios

                                     per visus plotelius

 

 

                                       pavasarį

                                       įdirbama žemė

                                       kyla dulkės

                                     ———————-

                                      kol sužaliuoja

                                      nuraudonuoja

 

                                      juoduoja

                                      tarsi

                                      pradygusių

                                      kortų

                                      simboliai

                                      o

                                      į akis

                                      dažnai

                                      pučia

                                      aguonų

                                      miegas   

(Bus daugiau)

2020.04.07; 15:57                    

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Nepaisant užplūdusio nerimo dėl koronaviruso, jau pradėjome galvoti: kada sėsime, kada sodinsime, kur ir kaip įsigysime sėklų, daigų, kokia darže bus sėjomaina, ar ne laikas ruošti žemę šiltnamyje… Mintys nelengvos, nes mūsų planus kaip reikiant jaukia nelemtas virusas, kone visą tautą nubloškęs į izoliaciją.

Bet šiame pasipriešinimo infekcijai fronte nerimsta ir politinės batalijos. Kaipgi kitaip: juk tokia žmogiškoji prigimtis – pulti prie lovio, versti oponentą iš kėdės, lieti pagiežą ir prisiminti senas nuodėmes (kitų). Tiesa, kaip pastebėjo politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, praėjusią savaitę įsivyravo lyg ir paliaubos. „Vadovaujantys politikai laikėsi santūriai, vienas kitam nepriekaištavo, nesistengė vieni kitiems suversti atsakomybės. Opozicija neskubėjo kritikuoti valdžios veiksmų,“ – rašė jis BNS komentarų skiltyje.

Prezidentas G. Nausėda švelniai pakritikavo Vyriausybę, surado nežymių trūkumų ministro A. Verygos darbe, su ašaromis akyse pakalbėjo apie tautos išlikimą. S. Skvernelis rado kompromisą: jis nepašalino A. Verygos iš Ekstremalių situacijų centro vadovo pareigų, o tapo dar vienu jo viršininku – įkūrė specialų koronaviruso krizės valdymo komitetą.

Atrodo, viskas aprimo. Bet Seimo, nulindusio į aklinus apkasus, opozicija vėl pagalando ietis. G. Landsbergis apkaltino Vyriausybę klaidomis ir paprašė Prezidentą skubiai sušaukti Valstybės gynimo tarybą. Kurtinančiu aidu nuskambėjo buvusios prezidentės D. Grybauskaitės „liapsusas“: per LRT ji pareiškė, kad „šis ministras, apie kurį ten mėgina kažkas kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar jį galima laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti ir neduoti“. K. Girnius šį nusišnekėjimą įvertino taip: „krizės metu nevaldomas liežuvis tampa didžiule problema…“

Gerai, kad tokie palaidi liežuviai neturi atsako: psichiatras A. Veryga ramus ir kultūringas žmogus. Įsidrąsinęs tas kultūringas žmogus penktadienį nušalino nuo pareigų Kauno klinikinės ligoninės direktorių Albiną Naudžiūną, nes jam pakako vienos garsios žurnalistės veidaknygėje pasidalintų nuotraukų, esą ligoninėje gydytojai ir personalas kelis kartus naudoja tas pačias apsaugos priemones. Policiniu įkarščiu sureagavo ir premjeras. Tačiau šeštadienį jau buvo minama ant stabdžių: įsižeidęs ligoninės vadovas „turi palaukti šone“, kol vyks tyrimas. Mat, gydymo įstaiga nebuvo gavusi pakankamai apsaugos priemonių, kad jas galėtų keisti po kiekvienos pamainos.

Ketvirtąja valdžia vadinamos žiniasklaidos klausyti reikia, juo labiau, kad ji dabar, rodos, pakilusi į antrąją poziciją. Bet ar visada?

Draudžiama žaisti. Slaptai.lt nuotr.

Vyriausybė kovai su virusu skiria milžiniškas lėšas, dar milijardus skolinasi. Bet aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus mano gimtinėje buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…

Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.

Politinių intrigų raizgalynė. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija

Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba.

Tačiau žiniasklaidoje atsirado tokių, kurie puolė menkinti šias puikias iniciatyvas ir kaltinti paramos teikėjus visomis nedorybėmis, pradedant pinigų savinimusi, baigiant senomis biografinėmis „nuodėmėmis“.  Nevardinsiu to deguto pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį.

Šiuo neramiu metu, kai galvoje ne pavasario žibutės ir pomidorų daigai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Ir net ne politinių rietenų valdžios Olimpe.

2020.04.01; 13:00

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda neslepia apmaudo, kad Seimui antradienį nepavyko sutarti dėl atlyginimo pakėlimo su koronaviruso paveiktais pacientais dirbantiems medikams.
 
Šalies vadovo teigimu, politikai nedirba savo darbo ir politikuoja „pačia blogiausia to žodžio prasme“.
 
„Man be emocijų sunku apie šį klausimą kalbėti – vakarykštis fiasko Seime, nesugebant susitarti dėl to, kas buvo medikams pažadėta, – padidinti atlyginimus žmonėms, kurie dirba karštuosiuose taškuose ir kurie dirba rizikingomis bei fiziškai sunkiomis sąlygomis, nes dirba didžiuliu krūviu“, – trečiadienį apsilankęs Ekstremaliųjų situacijų operacijų valdymo centre, įsikūrusiame Sveikatos apsaugos ministerijoje, sakė G. Nausėda.
 
Prezidento teigimu, Seimo nariai savo elgesiu tik patvirtino visuomenėje vyraujančius įsitikinimus apie politikus.
 
„Susidaro įspūdis, kad tarp žmonių paplitęs įsitikinimas, kad politika yra bjaurus reikalas, kad parlamentas yra ta institucija, kuria pasitikėti neverta, vakar buvo padaryta būtent taip, kad šitokia nuomonė toliau įsitvirtintų visuomenės sąmonėje. Politikavimas pačia blogiausia to žodžio prasme“, – apmaudo neslėpė prezidentas.
 
Pasak G. Nausėdos, kalti šioje situacijoje yra visi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.01; 11:00

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Sako, patys netikėčiausi dalykai nutinka jų nelaukiant. Tokie jau mes esame, kad, būdami maži, neklausome tėvų patarimų nežaisti su ugnimi, bet tai suprantame tik nusideginę. Kartais pamąstau, kokių aukštumų žmonės pasiektų, jeigu mokytųsi kad ir ne iš kitų, bet bent jau savo klaidų. Deja… O susitelkimas ir vienybė gyvenimo siųstų išbandymų akimirkomis – išvis net ne galimybė, o būtinybė.

Juk ir didžiausias negandas išgyvendavo tik tos tautos, kurios susitelkdavo ir veikdavo išvien.

Čia absoliučiai netinka neoliberalų visur peršama individualistų ideologija. Veiksmingas yra tik bendruomeniškumas, solidarumas, veikimas kartu.

Tai itin svarbu įsisąmoninti šiuo metu, kai atslinko nematomas priešas lyg ir gražiu vardu – koronavirusas. Filosofiškai žvelgiant, jis eilinį kartą mums priminė, kokie mes, žmonės, esame pažeidžiami. Bet jis taip pat akivaizdžiai mums demonstruoja ir kitą esminį dalyką – kad tik organizuota, sutelkta galia gali šiems įššūkiams pasipriešinti.

Tokia galia gerąja šio žodžio prasme demokratinėse valstybėse yra sutelkta vyriausybių rankose.

Politika. Vytauto Visocko nuotr.

Ir kaip veidmainiškai šiandien skamba ankstesni ponų liberalų pareiškimai, kad vyriausybės funkcijas reikia privatizuoti, jos galias visaip mažinti. O dabar, pamiršę, už ką agitavo, patys pirmieji puolė kritikuoti, kad vyriausybė to ar ano nepadarė arba padarė blogai.

Vienareikšmiai privalome pripažinti, kad būtent ši Vyriausybė kartu su Seimu pademonstravo gan aukštą organizuotumą ir sugebėjimą priimti optimalius sprendimus tokios visiškai, bent pradžioje, nežinomos grėsmės akivaizdoje. Suprantama, mokantiems tik kritikuoti, o ne dirbti, labai tai nepatinka. Nes būtent ši jau kelerius metus visų opozicionierių, politologų, žurnalistų ir šiaip mėgėjų parėkauti mušta valdančioji koalicija kartu su Vyriausybe bent iki dabar veikia visiškai skirtingai, nei 2009 m. veikė TS-LKD su liberalais.

Yra aiškiai ir artikuliuotai viešai paaiškinama, ko mes galime tikėtis ir ką reikia daryti. Jie nesigiria, kad viskas eina, kaip sviestu patepta, pasako, kad yra ir daug nežinomybės, kad sunku prognozuoti, kaip viskas klostysis ir kokie iššūkiai mūsų laukia. Ir, kas įdomu, nors jie ir klupma, klysta, bet eina ir daro, o svarbiausia – neieško kaltų, nors tai ir yra labai mėgstamas kai kurių visažinių ir viską išmanančių veikėjų užsiėmimas.

Sutinku, tikrai daug kągalima padaryt igeriau. Užpirkti daugiau reagentų tyrimams atlikti, turėti didesnes asmens apsaugos priemonių atsargas, kurias galima buvo sukaupti šalies krašto apsaugos ministerijos sistemoje, panaudojant jiems pastaruoju metu skirtas didžiules lėšas. Galima daug dalykų padaryti geriau ir efektyviau, bet negalima paneigti ir to objetyvaus fakto, kad su turimais resursais ir esama sistema padaryta tikrai daug ir, tikuosi, ateityje bus daroma dar geriau.

Politikuojame. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau užt ai, kad ne viskas padaryta taip, kaip norėtųsi, atsakinga ne viendabartinė politinė valdžia – atsakingos ir buvusios. Ir ko gero – visos be išimties. O ypač ponai konservatoriai, kurie valdydami Lietuvą 1996-2000 m.m., panaikino, sukritikavę kaip sovietinę, taip vadinamą valstybinio rezervo sistemą. Trumpai tai buvo materiali sandėlių su įvairiomis atsargomis, tarp jų – ir medicininių prepratų bei priemonių sistema, bet ją panaikino. O panaikino todėl, kad stengėsi būti labai moderniais ir vadovavosil iberalų principu, kad už pinigus viską nusipirksi.

Panaikinti panaikino, bet gyvenimas aiškiai įrodo, kad reikėjo ne panaikinti, o modernizuoti – ką grįžęs į aktyvią politiką (2000 m.) ir siūliau daryti. Deja, nebuvau išgirstas. Pasirodo, griauti mokame, pamokyti kitus – irgi. Tačiau, kai ateina nelaukta, nekviesta nelaimė, susigriebiame, kad reikia dirbti, o ne postringauti. Būtent tie ponai ir ponios, kurie šiandien kritikuoja, per konservatorių 2009 m. įvykdytą taipvadinamą naktinę reformą ir sudavė triuškinantį smūgį patiems pažeidžiamiausiems šalies gyventojams, atimdami pensijas ir padidindami mokesčius. Leido A.Kubiliaus vyriausybės finansų ministrei I.Šimonytei ne tik padidinti valstybės skolą dvigubai, bet ir, kas svarbiausia, pasiskolinti ne už 1,5 proc., kaip buvogalima, o už 9,5 proc. Taip buvopadaryta žala valstybei už 1,9 milijardo, bet niekas už tai nenubaustas, net viešai oficiliai nepasakyta, kad taip elgtis suvalstybės finansais negalima.

Dabartinė valdančioji koalicija pasielgė išmintingai, pandemijos akivaizdoje paremdama vyriausybės operatyviai parengtas priemones ateinančiai ūkio krizei sušvelninti. Pagirtina, kad jų esmė – kuo didesnis darbo vietų išsaugojimas. Suprantama, kad niekas šiandien nežino, kaip toliau viskas vyks ir kokių dar priemonių reikės imtis, bet, kaip liaudyje sakoma, pirmas blynas tikrai neprisvilęs.

Deja, kraujas užverda, matant tyčines priekabes ir kliauzes, kuriomis siekiama vienintelio tikslo – ne pagerinti situaciją, o tik pademonstruoti save, kliudant vyriausybei ir pareigūnams dirbti tokiomis įtemptomis sąlygomis. Turiu mintyje Seimo narių G. Landsbergio ir J. Sabatausko priekabes, kad vyriausybė viršijo įgaliojimus, paskelbdama karantiną. Matote, nesuorganizavo ilgalaikio niekam nereiklaingo diskusijų maratono su šiais ponais. O toliau dargražiau. G.Lansbergis su A.Anušausku dabar paleido naują plokštelę – reikalauja įvesti karinę padėtį.

Kitaip nei pigiu siekiu pasireklamuoti ir atkreipti į save dėmesį tokių iniciatyvų nepavadinsi. O ir pati idėja yra nesavalaikė ir tik kelianti papildomą paniką bei sėjanti neužtikrintumo jausmą. Tiesa, su sarkazmu galima pasakyti, kad vienas naudingas elementas šiame pasiūlyme yra. Karinės padėties įvedimas numato ir žiniasklaidos cenzūros įvedimą, tad išnyktų kai kurių politikų kaprizingos publikacijos spaudoje. Bet ar to reikia? Mano supratimu – NE!

Politikuojame. Vytauto Visocko nuotr.

Dabar būtina pamiršti susikirstymą į pozicijas ir opozicijas ir atsisakyti tuščios kritikos, o tiksliau sakant – trukdančiam sklandžiai veikti kabinėjimuisi tarti griežtą STOP! Reikia pakilti aukščiau savo asmeninių ir partinių ambicijų, tapti VALSTYBININKAIS (prašau nepainioti su „valstybininkų” klanu) gerąją ir kilnia šio žodžio prasme. Mums kaip niekada reikia susitelkimo, gražių iniciatyvų – kaip kad daro Lietuvos pramonininkų konfederacija, vietoj verkšlenimo paraginusi verslo bendruomenę solidarizuotis ir padėti medikams, ar kaip elgiasi tūkstančiai savanorių, jau ėmęsi konkrečių darbų. Dabar ne apie reitingus ir būsimus Seimo rinkimus reikia mąstyti, o susitelkti ir bendromis pastangomis įveikti nematomą, bet labai pavojingą priešą.

Mes privalome iš šios negandos išeiti su kuomažesniais nuostoliais ir išmoktomis pamokomis ateičiai. O pasimokyti tikrai yra ko. Reikia būtinai atkurti mano jau minėtą valstybinio rezervo sistemą, kuri buvo sunaikinta, stiprinti vyriausybės galias ir didinti institucijų gebėjimus, permąstyti krašto apsaugos sistemos integravimo į bendrą veikimą galimybes, reaguojant ir į panašias grėsmes.

Taip pat reikėtų pagalvoti apie aktyvesnį valstybės dalyvavimą, vystant šalies ūkį, ypač tokiose gyvybiškai svarbiose sferose, kaip žmonių sveikatos apsaugos priemonių ir prietaisų gamyba, ir pan. Manau, reikės irdiskusijos dėl konkretaus reglamento, numatančio atsakomybę už melagingų naujienų platinimą, ir ne tik panašios grėsmėsakivaizdoje, bet ir įprastomis sąlygomis. Mūsų Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad yra draudžiama kurstyti nesantaiką, tik ši norma nežinia kodėl ignoruojama. Manau, ją būtina prisiminti, ir tai būtų ypač aktualu dabartinėmis sąlygomis.

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas

2020.03.20; 06:00

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadencija baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad Lietuvos politika susiduria su lyderystės problema. Komentuodama šią tezę LRT laidoje „Savaitė“ buvusi šalies vadovė tvirtina reginti politikus, bijančius prisiimti atsakomybę už vykstančius procesus valstybėje.
 
„Aš matau politikus, kurie nemoka arba bijo, arba nenori prisiimti atsakomybės, nes paskui reikės atsakyti, ar pasisekė, ar ne, bet tai reiškia, kad lyderystė yra prarandama“, – teigė D. Grybauskaitė.
 
Pasak jos, būtent gebėjimas prisiimti atsakomybę ir yra svarbiausias lyderio bruožas.
 
„Lyderiu tampama ne dėl to, kad esi labai protingas, tame tarpe reikia ir žinių, be abejo, ir gebėjimo sprendimus priimti, bet, svarbiausia, gebėjimo prisiimti atsakomybę. Už viską – už tai, kas priklauso ir kartais, kas nepriklauso, jeigu lyderis arba vadovas pradeda atidavinėti, atstūminėti atsakomybę kitam ir tik pirštu rodo, kad tu turi padaryti, anas – jis nėra lyderis, jis niekada nebus lyderis“, – aiškino D. Grybauskaitė.
 
 „Lyderystę sieju tik su atsakomybės prisiėmimu ant savo pečių. Jeigu atsakomybė yra nustumiama ar išdalinama, tai atiduodama ir lyderystė“, – pridūrė ji.
 
XXX
 
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad buvusiam šalies vadovui nederėtų žvalgytis į žemesnes pareigas nei valstybės vadovo postas. D. Grybauskaitė tikina, kad dėl tokios laikysenos ji yra atmetusi jau ne vieną pasiūlymą. Ateityje, tikina prezidentė, nesutiktų eiti ir Vyriausybės vadovės pareigų.
  
Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Aš manyčiau, kad prezidentui to daryti nereikėtų. Po dviejų kadencijų reikia išlaikyti vis tik tą orumo kartelę. Tam ir buvo, kaip ir visame pasaulyje, numatyta renta, kad prezidentas nelakstytų ir negalvotų, kad jam užtektų duonai, ir negalvotų, kad būtinai reikia kažkur bėgti už pinigus ir kažkur įsidarbinti“, – LRT laidoje „Savaitė“ teigė D. Grybauskaitė.
 
Kadenciją baigusi šalies vadovė pripažino, kad dėl siekio išsaugoti prezidento pozicijos orumą ji jau spėjo atmesti ne vieną pasiūlymą.
 
„Tai manyčiau, kad tas vis tiktai pozicijos orumo išsaugojimas turi išlikti. Ir aš mėginu tą daryti, todėl turėjau aš įvairių pasiūlymų ir į valdybas, ir dar kai kur, aš atsisakinėjau, komercinėje veikloje nedalyvauju. Aš noriu išlaikyti tą pozicijos orumą, vis tik buvau Lietuvos prezidentė, čia ne apie mane eina kalba, o apie Lietuvos prezidentą“, – kalbėjo D. Grybauskaitė, pripažindama, kad nesutiktų eiti ir premjerės pareigų.
 
XXX
 
Dalia Grybauskaitė mano, kad nors politinės kultūros lygis Lietuvoje kyla, vis dar yra momentų, dėl kurių ją apima gėda. LRT laidoje „Savaitė“ buvusi šalies vadovė paklausta, kaip vertina politinės kultūros pokyčius valstybėje, teigė negalėjusi įsivaizduoti, kad „nomenklatūrinės medžioklės“ vis dar egzistuoja.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Truputį (apima gėda – ELTA). Pasižiūrėkime į tą nomenklatūrinę medžioklę. Aš jau tikrai net negalėjau įsivaizduoti, kad dar, kaip ir anksčiau, verslas nori per tokius neskaidrius santykius daryti verslą, kaip ir anksčiau, kai kurie mūsų oligarchai darė verslą ne su verslu, ne patį verslą, o kažkokius sandorius su valstybe“, – teigė prezidentė.
 
Jos teigimu, skandalas, kilęs po to, kai „valstiečiui” Jonui Slapšinskui sumedžiojus stumbrę paaiškėjo, kad tąkart medžioklėje kartu su juo dalyvavo žinomi verslininkai ir politikai, yra susijęs ir su kartų klausimu.
 
„Aš esu įsitikinusi, kad tai yra ir kartų klausimas, ir tai tikrai dings. Bet matome, kaip dar kabinamasi už tos sistemos ir tų likučių iš tikrųjų yra, bet kartos keičiasi ir, ačiū Dievui, ir politikoje keičiasi, ir versle keičiasi kartos, ir tai labai, labai sveika“, – teigė buvusi šalies vadovė.
 
Kaip anksčiau pranešė naujienų portalas LRT.lt, aplinkos ministras Kęstutis Mažeika portalui praėjusią savaitę tvirtino apsisprendęs, kad nuo spalio visi profesionaliosios medžioklės plotuose medžiojantys asmenys bus viešinami, jeigu to reikalaus žurnalistai, taip siekiant skaidrumo.
 
XXX
 
Dalia Grybauskaitė džiaugiasi, kad Lietuva per 30 nepriklausomybės metų sugebėjo užsitikrinti savo saugumą bei energetinę nepriklausomybę. Visgi, pasak buvusios šalies vadovės, vis dar liko neišspręstos švietimo, sveikatos ir socialinės atskirties problemos.
 
„Mes susitvarkėme su savo laisve, ją sustiprinome, sutvirtinome. Susitvarkėme su savo saugumu, sutvarkėme energetinę nepriklausomybę, praktiškai nuo vienintelio tiekėjo ir nuo monopolisto“, – LRT laidoje „Savaitė“ kalbėjo D. Grybauskaitė.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Visgi, pasak kadenciją baigusios prezidentės, vis dar liko nesutvarkytos fundamentalios sritys, nuo kurių priklauso šalies ateitis.
 
„Liko tie dalykai, (…) nuo kurių priklauso ir šalies ateitis. Tai švietimas, sveikata ir, deja, visos tos drastiškesnės priemonės sprendžiant ir mėginant gelbėtis nuo krizių kūrė ir toliau didino socialinę atskirtį“, – patikino buvusi šalies vadovė.
 
Anot D. Grybauskaitės, Lietuvoje vis dar neatlikta švietimo reforma, o ir sveikatos sistema susiduria su iššūkiais.
 
„Švietimo reformos nesugebame padaryti ir ypač jos kokybės padidinti – švietimo sistemos. Na, ir sveikatos sistema jau pradeda susidurti su iššūkiais “, – akcentavo kadenciją baigusi prezidentė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.02; 00:30
 

Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.

Mišriai Seimo narių grupei priklausantis buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas siūlo įkurti laikinąją tyrimo komisiją dėl galimo neteisėto poveikio vidaus politikos procesams bei neteisėto informacijos rinkimo ir naudojimo.
 
V. Bakui pristačius situaciją trečiadienį susirinkusiai Seimo valdybai, ši nutarė susirinkti į uždarą posėdį. Vėliau nutarta, kad sprendimas dėl komisijos kūrimo turėtų būti priimtas kitą savaitę.
 
„Aš atlikau savo pareigą, pateikiau Seimo valdybai informaciją dėl galimo neteisėto kišimosi į rinkimų procesus, neteisėto informacijos rinkimo ir panaudojimo, pasiūliau keturis galimus sprendimus ir manau, kad Valdyboje yra tikrai patyrę politikai, paprastai tai yra frakcijų vadovai, vadovybės atstovai, jie kvies įvertinti ir priimti sprendimus“, – kalbėjo Eltai teigė V. Bakas.
 
Politikas tvirtina, kad daugiau informacijos galėtų pateikti tik tyrimų komisijai, jeigu Seimo Valdyba nuspręstų, kad jos steigimas reikalingas.
„Daugiau pateikti informacijos negu pateikiau Valdybai negaliu, galėčiau tai padaryti specialiai tyrimų komisijai, jeigu Valdyba nuspręstų, kad tokios reikia. Klausimai yra labai jautrūs, jie susiję ir su kitų žmonių likimais“, – patikino jis.
 
„Mes matėme mano pavyzdžiu, kas atsitinka, kai tu dirbi su interesų grupėmis, kurios kišasi į sprendimų priėmėjų darbą neteisėtai, aš nenorėčiau, kad tą patirtų žmonės, ką patyriau aš, dėl to tikrai, manau, kad reikia labai profesionaliai pasižiūrėti į tą situaciją, suformuoti komisiją, kuri turėtų reikiamus įgaliojimus, statusą pagal įstatymą ir Konstituciją, galėtų atsakyti į tuos klausimus ir imtis sprendimų Seime“, – teigė buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis žurnalistams teigė, kad V. Bako pateiktą informaciją ir inicijuojamą idėją vertina rimtai.
 
„Manau, kad ji (situacija – ELTA) yra pakankamai rimta. Jeigu tai yra įtaka rinkimams, įtaka politiniams procesams, pasinaudojant tomis galimybėmis, kurios yra suteiktos, tai tikrai yra rimta“, – komentavo V. Pranckietis, kurį citavo portalas LRT.lt. Seimo vadovas pridūrė, kad sprendimas dėl komisijos sudarymo bus priimtas kitą savaitę.
 
Kyla abejonių, ar V. Bako teiginiai pagrįsti
 
Opozicijos lyderio Juliaus Sabatausko teigimu, daugiau informacijos apie V. Bako pateiktus būgštavimus galima laukti kitą savaitę. Tačiau, akcentavo jis, kyla abejonių ar tikrai viskas yra taip, kaip, kad pasakoja V. Bakas.
 
„Seimo narys kreipėsi į Valdybą, prašydamas inicijuoti laikinosios komisijos sudarymą. Jeigu bus priimtas sprendimas sudaryti laikinąją komisiją, tada turbūt jis daugiau informacijos ir pateiks. (…) Konkrečios informacijos jis tikrai nepateikė, argumentuodamas, kad tai jau susiję su tais klausimais, kurie turėtų būti toje komisijoje“, – Eltai aiškino J. Sabatauskas.
Klaustukas
 
„Aišku, turiu tam tikrų abejonių ar čia iš tikrųjų yra taip, kaip teigiama. Nes, jeigu yra taip, kad kažkas bando rinkti informaciją apie kai kuriuos asmenis, politikus arba kandidatus į politikus, tai tuo pagrindu paskui formuoti kažkokią strategiją ir bandymą paveikti rezultatus, tai yra bandymai veikti demokratiją“, – apibendrino J. Sabatauskas.
 
ELTA primena, kad buvęs Seimo NSGK pirmininkas V. Bakas trečiadienį kreipėsi į Seimo valdybą dėl galimai vykusio neteisėto kišimosi į rinkimų procesus, neteisėto informacijos rinkimo ir jos naudojimo. Seimo valdyba, reaguodama į parlamentaro kreipimąsi, nutarė susirinkti į uždarą posėdį.
 
Buvęs NSGK pirmininkas Valdybą informavo, kad vienoje iš nacionalinių saugumą užtikrinančių vykdomųjų institucijų buvo renkama informacija apie žmones, be įstatyme numatytų pagrindų, bei daromas „galimai neteisėtas poveikis šalies vidaus politiniams procesams“.
 
 Visgi rašte neatskleidžiama, kuri nacionalinį saugumą užtikrinanti institucija turima omenyje.
 
V. Bakas tvirtina, kad dėl galimai padarytos nusikalstamos veiklos kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), tačiau šių metų sausio 29 dieną jis iš minėtų institucijų gavo atsakymą, kad ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.20; 08:20

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Jau teko viešai užsiminti, kad nepriskiriu savęs prie itin didžiulių ar juo labiau aklų dabartinės valdžios gerbėjų. Tai ypač pasakytina apie didžiąją Seimo frakciją. Ji padarė nemažai klaidų ir, atrodo, nežada jų išvengti ir ateityje.

Ko vertas vien kadrilius apie LRT veiklos tyrimą! Atrodytų, pradėjo labai gerai, užsimojo patikrinti, kaip visuomeninis transliuotojas naudoja jam skiriamus 40 milijonų eurų valstybės biudžeto lėšų. Prižiūrėti, kam ir kaip leidžiami iš visų mokesčių mokėtojų surenkami pinigai – šventa parlamento pareiga, taigi, iš karto atmeskime tuomet pasigirdusias spekuliacijas, kad LRT neva esanti kažkokia išimtis iš taisyklių ir Seimas jų tikrint neturi teisės. Priešingai, ne tik turi, bet net privalo tikrinti, nes tie 40 milijonų yra mūsų visų sunešti pinigėliai. 

Tačiau ką mes išgirstame iš pat pradžių, vos pradėjus dirbti Seimo komisijai? Ogi tai, kad šiuos dokumentus duosime, o anų – jokiu būdu, nes tie neva esą slapti – lyg kokioj karinėj įstaigoj! Ir tai – visuomenine vadinamoje žiniasklaidos įstaigoj, kuri pirmoji privalėtų rodyti atviros ir skaidrios veiklos pavyzdį…

Edmundas Jakilaitis. Dekonstrukcijos. Slaptai.lt nuotr.

Toliau – dar gražiau. Paaiškėjus, kad Edmundas Jakilaitis ir kompanija, uzurpavę eterį, tiesiog „įsisavina“ valdiškas lėšas ir kraunasi sau į kišenę neregėtas sumas, visi staiga pradeda choru klykti, kad kėsinamasi į laisvąją spaudą. Tuomet paaiškėja ir tai, kad pinigai buvo „įsisavinami“ net per vaikams skirtas laidas – kas savaime yra cinizmo viršūnė. Ir kaip šiomis aplinkybėmis pasielgia LR Seimas ir valdančioji dauguma? Užuot viską išsiaiškinę ligi galo ir pateikę visuomenei ataskaitą apie valstybės lėšų panaudojimo skaidrumą LRT, pradeda kažką nerišliai vapėti apie LRT valdymo modelio pakeitimą ir galiausiai viską užmiršta – įskaitant iš biudžeto išplautus milijonus! Tai gali būti klasikinis pavyzdys, kaip iš gero ir teisingo sumanymo gavosi šnipštas.

O kadangi – šnipštas, tai niekas nesiaiškino ir dar vieno esminio dalyko – kodėl, matydamos, kaip iš biudžeto plaunamos lėšos, šitiek metų tylėjo Valstybės kontrolė, FNTT, Generalinė prokuratūra ir kitos valstybės institucijos, privalančios skaičiuoti kiekvieną valstybinį centą. Visi, įskaitant Seimo narius, išsigando, kad LRT juos pradės ėsti? Bet jei taip, tai tuomet reikėtų kelti klausimą, ar tokia veikla suderinama su visuomeninio transliuotojo paskirtimi.

Antroji rimta šios valdžios klaida – tai nesąmonė su vadinama profesionalų vyriausybe. Šiandien jau visiškai akivaizdu, kad daug nesusipratimų būtų išvengta, o ir mažiau peno suteikta nerišliai opozicijos kritikai, jeigu nuo pat pradžių vyriausybė būtų formuojama susiderinus su koalicijos partneriais ir su aiškia atsakomybe. Nieko čia nauja nesugalvosi – nebent sistema būtų keičiama iš pagrindų, bet apie tai net nemąstyta. Kažkam į galvą trenkė graži frazė – profesionalų vyriausybė, ir ją paleido skraidyti. Štai per tokius dalykus ir klupinėjama visą kadenciją. Nes nemažai daliai ministrų – labai toli iki profesionalų, o ne vienas jų, dar ir pajutęs, kad galima nesiskaityti ir su Seimu, priskaldė malkų. Išvada labai paprasta – arba reikia keisti sistemą iš pagrindų,  arba geriau jos nejudinti.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trečia ir, manau, rimčiausia klaida – tai nesupratimas, kad mūsų demokratinėje sistemoje Seimas yra ne žemesnis už Prezidentą/ę. Problema ta, kad mūsų politikai neatidžiai skaito LR Konstituciją, o dar blogiau, kad jos nesilaiko. Tik pats Seimas ir jo vadovybė kalti, kad buvo leista Prezidentei D. Grybauskaitei tiesiogine šio žodžio prasme iš Seimo tyčiotis. Taip elgtis ji įgudo dar prie konservatorių, o premjeru esant Algirdui Butkevičiui, išvis įsismagino ir taip elgėsi ligi kadencijos pabaigos. Buvo peržengtos ne tik teisinės, bet ir etinės normos. Tikros ar išgalvotos slaptosios pažymos, nematyta arogancija ir savų pareigų nevykdymas, visų pirma, įvedant tvarką visiškai susikompromitavusioje teisėsaugoje – tai keli pavyzdžiai, kurie pirmiausia ateina į galvą.

Prie to dar pridėčiau vienos politinės jėgos – ne, net ne jėgos, o greičiau vienos šeimos protegavimą ir akivaizdų neskaidrių pastarosios veiksmų toleravimą, kitų atžvilgiu demonstruojant  parodomąjį principingumą. Seimas privalėjo tai pagarbiai, bet griežtai sustabdyti, nes būtent jis pirmas turi vadovautis taisykle, kad prieš įstatymą visi lygūs. Tačiau kas atsakys į klausimą, koks asmuo „leido“ Seimui, net dėl to nebalsavus, netirti ,,tulpių“ pašto istorijos? Juk ji būtinai turėjo būti tiriama! Ir visai nesvarbu, kad tebuvo likę metai iki Prezidentės kadencijos pabaigos. Juk šioje istorijoje, dar net jos nuodugniau nepanagrinėjus, jau akivaizdžiai kyšo galimo prekybos poveikiu ausys. O kas tai yra, jei ne prekyba poveikiu, kai per įtakingą politiką (dabar teisiamą už korupciją) verslininkams perduodami prašymai, siekiant sau naudos? Gal tokie prašymai tą politiką tik dar labiau įklampino, bet už tai niekas neatsakys.

O kiek tokių prašymų, ir ne tik „gerai“ rodyti per televiziją, dar galėjo būti adresuota kitiems? Pavyzdžiui, kas šiandien galėtų paneigti, kad ir sprendimai garsiojoje Darbo partijos byloje, kurioje figūravo beveik 25 milijonai litų nelegalių lėšų, skirtų mūsų politinei sistemai užvaldyti, nebuvo paveikti tokiu pačiu būdu? Juk V.Uspaskichas Vilniaus apygardos teismo jau buvo nuteistas realia 4 metų laisvės atėmimo bausme, bet staiga viskas apsivertė, ir jis išlipo iš balos sausas. Čia nenorom prisimeni jam itin palankius ir tiesiog juokingus Apeliacinio teismo motyvus, taip pat jo ligi šiol nepaneigtus ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, apie kuriuos viešai šnekėjo A. Paulauskas.

Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.

Pridėkite prie viso šito gan riebias D. Grybauskaitės biografijos juodąsias skyles, kurių turinio ligi šiol niekas neatskleidė, ir gausite dar išsamesnį kontekstą. Tad netenka stebėtis, kad V.Uspaskichas ir vėl lyg niekur nieko puikuojasi pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose ir TV ekranuose ir atvirai ruošiasi tapti Lietuvos premjeru. O tai jau nebe juokai, o rimta grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui. Čia atsakomybę jau turėtų pasidalinti ne tik valdančioji dauguma, bet ir naujasis Prezidentas G. Nausėda. Išlikti korektiškam ir neutraliam nepasiseks, nes anksčiau ar vėliau ši uždelsto veikimo bomba neišvengiamai sprogs ir visus aptaškys – oi bus smarvės…

Dar būtų galima pajuokauti, kad prie valdančiųjų klaidų prisidėjo ir nesugebėjimas įvertinti garsaus kareivio Šveiko patarimo, kad ta valdžia, kuri brangina alų, ilgai neišsilaiko… Tačiau gali būti ir taip, kad garsiojo humoristo taisyklė nėra universali ar bent jau ne visai tinka Lietuvai, nes dabartinė valdžia, nors ir braškėdama, atrodo, vis dėlto išsilaikys iki kadencijos pabaigos.

To priežastis – geri darbai, kuriuos ši valdžia sugebėjo atlikti ar bent jau stengėsi padaryti. Ir vis dėlto patį svarbiausią pliusą aš jiems dėčiau už tai, kad jie puolami sugebėjo atsilaikyti. Juk prisiminkite, puolimas prasidėjo kone nuo pirmos darbo dienos – iš Prezidentės, pagrindinės žiniasklaidos pusės, praktiškai visų politologų ir argumentų nesugebančios suformuluoti taip vadinamos opozicijos. Skaudu, kad jie buvo puolami ne už blogus darbus, o už tai, kad ne tuos išrinko, ne tie gavo valdžią. Ir buvo puolama bei tyčiojamasi visą kadenciją. Kokiais metodais buvo veikiama, geriausiai pailiustruoja paskutinis A. Tapino išsityčiojimas iš premjero S.Skvernelio ligos. Ir mes dar stebimės, kad mūsų visuomenėje plinta patyčių kultūra! Kaip ji neplis, jei net vienas pagrindinių LRT veidų tuo užsiima? Apie žurnalisto etikos kodeksą, asmeninį orumą, garbę nebešnekėsiu. Tik priminsiu, kad anksčiau ar vėliau žmogui viskas sugrįžta – ir jo geri darbai, ir tie, kurie kelia pasibaisėjimą.

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O tie, kas žvelgia į pasaulį šiek tiek kitokiu žvilgsniu, manau, su manim sutiks, kad ši valdžia, nors ir veikdama prieš ją nukreipto karo sąlygomis, vis dėlto sugebėjo padaryti labai daug. Tai, ką konservatoriai atėmė iš pensininkų ir vaikučių, ji ne tik sugrąžino, bet dar ir pridėjo. Ir taip pradėjo realiai mažinti žiaurią socialinę atskirtį, į kurią Lietuvą įstūmė ankstesnės valdžios. Buvo iš pagrindų pradėta perorientuoti valstybės gyvenimą į socialiai atsakingą, ir tai yra išskirtinai svarbu. Nors tai neretai ignoruojama ar pašiepiama, bet turime pripažinti, kad būtent ši valdžia pirmoji atsisuko į labiausiai skurstantį Lietuvos žmonių sluoksnį. Iki jos bene visos valdžios meldėsi ir tarnavo tik turtingiesiems. O ši suprato, kad reikia ryžtis ir keisti – net ne keisti o gelbėti didelę dalį Lietuvos žmonių, gyvenančių skurde arba balansuojančių ant jo ribos.

Visa tai neturi nieko bendra su kai kurių arogantiškų ponų pasakymais, kad neva viso labo iš vienų atimama, o kitiems – duodama. Ne, ponai, viskas yra gerokai sudėtingiau – tiesiog mes toliau nebegalime toleruoti valstybės su 7 procentais išskirtinai turtingų ir daugiau nei trečdaliu skurstančiųjų. Juk už lango – jau XXI amžiaus antro dešimtmečio pabaiga, o ne laukinio kapitalizmo laikai. Ir pagarba valdantiesiems, kad jie, nors ir klupdami, nors kai ką ir kreivai darydami, vis dėlto svarbiausiąjį proveržį valstybėje atliko – atitolino Lietuvą nuo nugarmėjimo į gilaus skurdo duobę, iš kurios jau ko gero nebepakiltume.

Faktai kalba patys už save: trečdaliu išaugusi vidutinė alga, daugiau nei trečdaliu padidės pensijos (o jos jau ir taip didėjo, be to, išmokėtos konservatorių nusavintos pensijos dalys), didėja išmokos vaikams, neįgaliesiems, ir pan. Galima įvairiai kalbėti, bet šito, deja, dar nebuvo padariusi nė viena valdžia. Todėl, nežiūrint mano paminėtų klaidų, privalome pripažinti, kad bent jau socialinėje sferoje lūžis įvyko. Suprantama, kai kam tai – lyg krislas akyje, nes tai padarė ne jie, o tie, kuriuos visi puolė.

Viešosios politikos analizė. TSPMI stendas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau valdžia, manau, turėtų suprasti, kad, norint iš esmės pakeisti padėtį valstybėje, jau nebeužtenka tų metodų, kurie buvo taikomi ligi šiol. Ateina laikmetis, kai daug ką būtina keisti iš esmės. Naujosios technologijos, 4.0 pramonės revoliucija nesustabdomai keičia ir socialinius žmonių santykius, taip pat patį gyvenimo būdą. Norime to ar ne, bet vartotojiška visuomenė jau tampa atgyvena – kaip ir ją pagimdęs kapitalizmas. Ir jeigu vien kartosime seną ir mūsų neoliberalų taip mėgstamą mantrą apie laisvąją rinką ir privačią nuosavybę, vieną dieną atsidursime prie suskilusios geldos. Privalome ruoštis globaliems pokyčiams – mokytis gyventi pokapitalistinėje santvarkoje. O kad tam pasiruoštume, pirmiausia turime pradėti apie tai kalbėti atvirai. Kalbėti apie mišrią (valstybinę ir privačią) ekonomiką, apie bendruomenės interesų prioritetą prieš individualistinius; apie gobšumą, praturtėjimą bet kokia kaina – kaip blogį, o apie pasidalinimą ir bendrą kūrybą – kaip gėrį; apie turto funkcionalumą, o ne jo šventumą; apie bendradarbiavimą, o ne antagonistinę, iki absurdo privedančią konkurenciją.

O pirmiausia ir visų svarbiausia apie ką turime kalbėti ir susikalbėti – tai apie visų mūsų bendrą švietimą ir mokymąsi naujoviškai bendrauti, atsisakant patyčių ir skandalų kultūros. Turime sugebėti pažvelgti globaliau į savo, savo atžalų gyvenimo, savo valstybės raidos perspektyvas iš šiuolaikiškos, mums mokslo ir technologijų teikiamų galimybių pozicijos. Ir susitelkti didžiam tikslui – sukurti modernią klestinčią Lietuvą, kurioje nebebūtų skurstančiųjų. Patikėkite, laikmetis mums suteikia tokią galimybę – reikia sugebėti ja pasinaudoti.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys

2019.12.10; 04:30

Vladimiras Laučius, komentaro autorius

Iškeitėme politinę tikrovę į politinį žaidimą, ir tai – viena ryškiausių Lietuvos visuomenės transformacijų per 28 nepriklausomybės metus.

Mes nebeužsiimame politika – mes ją žaidžiame. Ir visai ne todėl, kad lietuvis homo politicus virto Johano Huizingos homo ludens. Tiesiog politika pasitraukė iš tikro gyvenimo į virtualaus pasaulio žaidimą, kuriame kiekvienas susikuria personažą ir vaidina išsigalvotą vaidmenį išgalvotose pasakų karalystės dramose ir problemose.

Ir užsienio, ir vidaus politika nebetenka prasmės – mes tiesiog plaukiame pasroviui ir stebime, kaip žaidimo herojai pliekiasi ir dalijasi įtaką. Skirtumas, kas laimės rinkimus ar eilinį žaidimo raundą – beveik toks pat politiškai neesminis, kaip skirtumas, kas užims pirmą vietą Anglijos futbolo čempionato turnyrinėje lentelėje.

Politinis žmogus nebeturi namų – tik žaidimą, kuriame gali sirgti už savo komandą arba net įsitraukti kaip personažas, bet tai – nebe politinis dalyvavimas, o chimera, sulipdyta iš kolektyvinių fantazijų apie politinį gyvenimą, demokratiją ir valstybę.

Prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos. Dabar tai – beveik nebesusiję dalykai: visos partijos panašiai nepaiso silpnesniojo interesų ir susina viešąjį sektorių.

Valstybę tvarko viena daugiagalvė fiskalinės konsolidacijos partija. Konsolidavimo siekiama ne tiek didinant biudžeto įplaukas, kiek karpant išlaidas viešosioms paslaugoms ir infrastruktūrai. Marsaeigiams ir kitokiam vikšriniam transportui skirtas kelias Vilnius–Utena yra bendras nesantuokinis kairiųjų ir dešiniųjų vaikas.

Žmonių gerovė beveik nebepriklauso nuo to, kas bus arba nebus valdžioje. Ji daug labiau priklauso nuo ekonominių ciklų, centrinių bankų, finansų sektoriaus godumo ir atsakomybės balanso, JAV sprendimų, naftos ir dujų kainos, kitų dalykų, kuriems nei Saulius Skvernelis, nei Gabrielius Landsbergis įtakos nedaro ir nedarys.

Tautos politinė ir demokratinė galia priklauso ne tiek nuo Konstitucijos, kuri sako, kad tauta viską sprendžia, kiek nuo to, kas padėta ant svarstymų ir sprendimų stalo. O ant stalo – tik šūsnys makulatūros su grifu „politinės aktualijos“. Kitaip tariant – stalo žaidimai vaikams ir specialiųjų poreikių pilnamečiams. Esminiai sprendimai priimami kitur.

Politikai kalba savo rinkėjams ne politikos, o žaidimų kalba. Svarbiausias dalykas, kurio norėtųsi iš politikos lyderių, yra argumentuoti paaiškinimai, kas vyksta, kur link mes judame ir kodėl. Trumpai kalbant – visumos matymas ir idėjinė kova tarp skirtingų visumos matymų. To nėra: visą eterį užima vienadienės reikšmės dalykai – vadinamųjų „politinių aktualijų” gromulavimas medijų smėlio dėžėse.

Antai „reformos“ sąvoka šioje žaislinėje politikoje tokia pat svarbi ir besikartojanti, kaip muilo operose – meilė ir neapykanta. Būtina visą laiką ką nors reformuoti – be šito reikalo žaidimas neįdomus, kaip serialas be meilės trikampio. Kartais atrodo, kad žaidimas „Lietuva“ reikalingas tik tam, kad būtų galima tris dešimtmečius reformuoti švietimo sistemą, reikalauti mažinti Seimo narių skaičių, siūlyti progresinius mokesčius ir diskutuoti apie dvigubą pilietybę.

Milošo Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ yra epizodas, kai Jacko Nicholsono suvaidintas pagrindinis herojus pagrobia beprotnamio pacientus ir išsiveža autobusu pažvejoti. Į autobusą įlipusi jo draugė kramtydama gumą klausia į ją įsispitrijusių keleivių: Tai jūs čia, vadinasi, visi bepročiai?“ Ir vienas jų, ponas Cheswickas, nutaisęs rūgščią, bet labai sąžiningą miną, įnirtingai palinksi galva: „Taip“.

Mes irgi galime palinksėti. Ir ne tik dėl vidaus politikos. Svarbu suvokti, apsispręsti ir turbūt nesutarti – juk idėjinis nesutarimas kyla iš politikos, kurios Lietuvoje nebėra, prigimties – dėl mūsų vietos ir vaidmens Europoje, Europos Sąjungos raidos galimų kelių, geopolitinių problemų matymo ir principinių nuostatų šiais klausimais formulavimo.

Šioje srityje akivaizdžiai trūksta minčių, idėjų, intelektualiai artikuliuotos krypties ir ginčų. O politikė, kuriai tai turėtų labiausiai rūpėti, tyli arba apsiriboja keliomis kapotomis frazėmis per metus. Jokių reikšmingesnių jos asmeninių įžvalgų ir iniciatyvų, kaip telkti tuos, kurie tų įžvalgų turi. Išsirenkame prezidentę ir džiaugiamės turėdami užpildytą kūneliu svarbią kėdę (kad džiaugiamės, liudija visuomenės apklausos). Ponas Cheswickas linksi galva.

Politinis mąstymas yra sunkus darbas, kurį tenka dirbti laisvalaikiu. Tačiau laisvalaikiu daugelis žmonių pageidauja ne dirbti, o žaisti ir lieti savo emocijas. Todėl nieko keisto, kad politika virto žaidimu „Lietuva“.

Žiniasklaida vadovaujasi sava šio žaidimo logika, dažnai sureikšmindama trivialius dalykus, aitrindama emocijas ir beveik nekreipdama dėmesio į tai, kas nepakankamai žaisminga, emocinga ir lėkšta, kad atitiktų masinę paklausą. Stebint pastarųjų 10–15 metų tendencijas peršasi išvada, kad savo svarų žodį čia taria dvi didelės cecho grupės: prisitaikėlių ir intelektualinių paauglių.

Prisitaikėliai turi savo stabus, jų skelbiamos žinios ir apžvalgos atitinka politiniu korektiškumu vadinamos stabmeldystės kanonus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: militaristinis Izraelis žudo taikius palestiniečius; islamas – taikos religija, visiškai nesusijusi su teroro išpuoliais Europoje ir JAV; Višegrado grupės valstybės – demokratijos žudikės ir Rusijos prezidento draugės; darbo diena be reportažo apie Donaldo Trumpo piktadarystes – veltui nugyventa diena.

Galima tęsti, bet čia ir taip viskas aišku. Įdomu tai, kad šitokio srauto kritinė masė pajėgi tendencingumą paversti „objektyvumu” ir nuo minėto kanono nukrypstanti žurnalistika marginalizuojama kaip neobjektyvi, šališka, ideologizuota. Toks, žinote, miniatiūrinis sovietmetis laisvo žodžio Lietuvoje.

Intelektualiniai paaugliai, savo ruožtu, papildo šią tragikomediją savitu indėliu, kurio esmė – labai paprasta: jauni žmonės dar tik atranda pasaulį ir mano esą didžių tiesų atradėjai. Vaikas, pirmą kartą pamatęs negyvą lapę arba sužinojęs, kad būna prezidentų žmogėdrų, bėga ir šaukia apie savo atradimą aplinkiniams. Panašiai kai kurios socialinės ir politinės temos yra tarsi neatrastų žemių jaukas jauniesiems žurnalistikos kolumbams.

Tuomet į eterį plūsta širdį veriančios apžvalgos apie Afrikos gentis, kurioms, pasirodo, trūksta geriamo vandens, apie lyčių lygybę, kurią pažeidžia „vyriško darbo” samprata, arba apie tai, kad augalai jaučia, mąsto ir turi savas – augalų – teises. Pasaulio pažinimas visu savo jaunatvišku gražumu. Tik vietoje „tėti, tėti, žiūrėk” – „mieli klausytojai, o dabar…“

Politika nyksta ir virsta serialu arba žaidimu, nes nebesugebama kalbėti ir klausti apie reiškinius ir visumas. Klausti „kas vyksta“ ir „kodėl“. Klausimas „kas vyksta” neišgaruoja, bet tampa paviršutiniškas, susivedantis į primityvią įvykių apžvalgą – kas, kur, kada. Klausimas „kodėl“, savo ruožtu, užduodamas ne tada, kai nagrinėtinos reiškinių priežastys, o tada, kai stengiamasi išmėsinėti tardymo aukomis verčiamus pašnekovus.

Vakarų pasaulis išgyveną fundamentalius politinius lūžius. Vienoje valstybėje po kitos sparčiai kyla ir laimi rinkimus vadinamieji populistai arba „radikali dešinė“. Socialdemokratija išgyvena nuosmukį, tradicinių partijų elektoratas akivaizdžiai tirpsta. Kas vyksta? Kodėl?

Auga pajamų nelygybė, didėja atotrūkis tarp labai turtingų ir sunkiai besiverčiančių žmonių. Pokario dešimtmečiais efektyviai cementuota ir socialinę santarvę garantavusi kapitalizmo ir demokratijos sąjunga braška, ir nepanašu, kad dėl to kalta demokratija. Nacionalinės vyriausybės, vadinasi, ir jas renkantys piliečiai pamažu praranda politinę galią, ir tai nieko gero nežada ne tik nacionalinėms valstybėms, bet ir demokratinei santvarkai.

Kurį laiką Vakaruose tesėtas gerovės valstybės pažadas, rinkai nepavaldžiais politiniais saugikliais civilizavęs vadinamąją rinkos visuomenę, ciniškai laužomas. Minėti saugikliai – „socialinė ir politinė opozicija kapitalizmui“, kaip sako Wolfgangas Streeckas (How Will Capitalism End? 2016, p. 233), buvo ne rinkos visuomenės – kapitalizmo – raidos kliuviniai, o sąjungininkai, padėję jam nesukelti socialinių audrų ir neleidę pasukti susinaikinimo – savižudiško godumo – keliu. Bet šiuos saugiklius pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog „išmušė“.

Kaip tai nutiko? Kas mūsų laukia? Anot kai kurių analitikų – tolesnė oligarchizacija ir naujasis feodalizmas. Štai čia – tikros, o ne žaislinės politikos reiškiniai ir klausimai.

Bet mes geriau eikime ir paklauskime Vardenio Pavardenio, ar jis kandidatuos į prezidentus, pasidomėkime aštuoniasdešimt septintą kartą „Agrokoncernu“ ir „Karalienės Mortos mokykla“, paskaičiuokime, kiek Seimo nariai išleidžia kelionėms automobiliais po Lietuvą, į kurias vyksta, nes toks jų darbas, – ir žaidimas „Lietuva” tęsis.

Ponas Cheswickas liūdnai linksi galva.

Informacijos šaltinis – www.lrt.lt

2018.08.28; 10:48

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Įdomią Lietuvos televizijos ,,Klausimėlio“ laidą žiūrovas išvystų, jei laidos vedėjas užduotų Seimo, Vyriausybės, visų mokyklų bei valstybinių įstaigų vadovams labai paprastą klausimėlį – kas yra politika? Tikriausiai išgirstume, kad politika yra valstybės valdymo mokslas ar menas, kas būtų arti tiesos, bet ne tiesa.

Tačiau daugiausia sulauktume absurdiškų atsakymų. Jei dar paklaustume, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, – neabejoju, išgirstume tokių dalykų, kokių ir šaipūnas Erlickas nesugalvotų. Ar ne todėl mūsų valstybės reikalų tvarkymas prastas, kad į politiką, į partijas eina žmonės, kurie nežino, kas yra politinė ir partinė veikla. Nepadės jiems ir naujausias Valerijos Vaitkevičiūtės sudarytas ,,Tarptautinių žodžių žodynas“ (Vilnius, leidykla ,,Žodynas“, 2002), nes ir šis politikos apibrėžimo neduoda, į klausimėlį neatsako.

Ką gi iš tikrųjų reiškia mūsų laikais tas graikiškas žodis ,,politika“?

Atsivertę K. Borutos, P. Čepėno ir A. Sirutytės-Čepėnienės sudarytą ir ,,Spaudos fondo“ 1936 metais išleistą ,,Tarptautinių žodžių žodyną“, randame: ,,Politika (gr.) 1. Senovės graikuose ir iki XVIII a. mokslas apie valstybę; 2. Valstybės įstaigų, visuomenės organizacijų, atskirų asmenų veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą; 3. Nukeltine prasme – išsisukinėjimas, maskuotas veikimas“. Sovietmečio žodynuose iš esmės rasime tą patį apibrėžimą, tik praskiestą komunistinės ideologijos ,,puošmenomis“. Taigi, trumpai tariant, politika yra valstybės reikalų tvarkymas – esminė ir pagrindinė žodžio politika reikšmė.

Daugelis politinę veiklą painioja su partine veikla ir dėl to kyla nesusipratimai. Partinė veikla yra tik dalis politinės veiklos, nors ji, kaip ir politinė veikla, yra nukreipta į valstybės reikalų tvarkymą, tačiau savaip, pagal savo ideologiją, tokiu būdu, kokį yra pasirinkusi tam tikra politikų dalis – partija. Todėl kai sakoma, kad jėgos dariniai, mokykla, Bažnyčia mūsų valstybėje yra depolitizuoti (tose struktūrose dėl politinės veiklos vienašališkumo draudžiama partinė veikla), reikia suprasti, kad jos yra departizuotos.

Tikrąja žodžio ,,politika“ prasme, depoltizuotų darinių demokratinėje valstybėje negali būti. Juk studentai, policininkai, kariai, kunigai renkant valdymo struktūras balsuoja, jie kaip piliečiai struktūrose ugdomi, tarkim, dvasiškiai ugdo dorą pilietį, tvirtina valstybės pamatą ir turinį – dalyvauja politikoje.

Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikos, kaip ,,nešvaraus“ dalyko įvardijimas, politinės ir partinės veiklos painiojimas, atsiribojimo nuo politikos skatinimas yra pilietinės visuomenės telkimo ir ugdymo stabdis, valstybės silpninimas, griovimas. Deja, šis stabdis kai kuriems politiniams verteivoms yra naudingas, nes depolitizuotus visuomenės narius per rinkimų kampanijas lengva mulkinti, žaisti jų jausmais ir taip patraukti savo pusėn. Politinei ir partinei veiklai aiškinti pasitelkime palyginimą.

Valstybė – tai ūkis su didele savo piliečių šeimyna, žemėmis, pramone, energetika, kultūriniu paveldu ir kitais medžiaginiais bei dvasiniais turtais. Politika – ūkio tvarkymas – yra siekių ir veiksmų visuma, nukreipta į ūkio stiprinimą, plėtotę. Partijos yra tam tikrų specialistų dariniai, kurie taip pat siekia tvirtinti ir plėtoti ūkį, tačiau veikimo sritis yra siauresnė, ūkininkavimas vienpusis; agrarininkai rūpinasi tik žemės ūkio plėtote, energetikai – elektros ir naftos gavyba, miškininkai – miškų sodinimu ir priežiūra ir t.t.

Ūkyje gali nutikti negerų dalykų, jei, tarkim, šeimininkautų vien miškininkai, dirbamos žemės virstų mišku, neliktų vietos javui pasėti, o spingsulei užsidegti nebeturėtume žibalo. Juk daugelis mena, kaip, Nikitai Chruščiovui valdant, Sovietų Sąjungoje nutiko: pastatydino mineralinių trąšų gamybos įmones galiūnes Sibire, trąšų kalnus supylė, o kad gerų kelių, geležinkelių nenutiesė, vagonų joms vežti nepagamino, apsižiūrėjo per vėlai – trąšų kalnai virto gamtos piktžaizdėmis, tapo vienos partijos ir jos vadovo agrarininko vienos tiesos liūdna pasekme.

Lietuvoje partijų gausa panaši į politinį šiukšlyną, todėl verta prisiminti trečiąją – maskuoto veikimo – žodžio politika reikšmę. Iš tikrųjų galima drąsiai tvirtinti, kad visos netradicinės pasaulyje ir Lietuvoje partijos veikia maskuotai, jų tikslas – pakliūti į valdžią, sau naudą turėti, o ne valstybės reikalus tvarkyti. Lietuvoje priskaičiuojama beveik 30 partijų. Ar gali būti tiek būdų (ideologijų) tvarkyti valstybės reikalus? Brandžių demokratijų patirtis liudija, kad optimalus partijų skaičius – dvi, trys.

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apmaudu, kad išnaudojant demokratijos ydas ir grimasas, gali kurtis net partijos kitokiu tautiniu pagrindu, kurios siekia naudos ne Lietuvai, o kitai valstybei (Lietuvos rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija). Juk žinotina, kad demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, yra valstybė ir pilietybė. Ar čia ne akivaizdus Vyriausios rinkimų komisijos, kuri įregistravo šias partijas, žingsnis silpninti valstybę? 

Partijų šiukšlyno profilaktika, jų eliminavimas iš tikrosios politikos yra Vyriausios rinkimų komisijos ir pilietinės visuomenės rūpestis.

Per partijų gausą, išvešėjusi partinė veikla politiką – valstybės reikalų tvarkymą – išstūmė iš Seimo ir kitų institucijų apyvartos; stebime valstybės moterų ir vyrų viešą tarpusavio santykių aiškinimąsi, varžytuves dėl populiarumo, įvaizdžio, įsivėlimą į politikai nebūdingus reikalus, politikavimą. Rinkti ar paskirti politikai virto politikieriais, žmonėmis, principinius politikos klausimus pakeičiančiais smulkmenomis (dažniausiai dėl savanaudiškų tikslų). Siekiams ir veiksmams, nukreiptiems į valstybės reikalų tvarkymą, t. y. politikai atsidūrus politikavimo šešėlyje, ir stebime didžiausias negeroves šalyje, tarp jų – mūsų demokratijos ydas ir grimasas.

Vienintelis kelias į tikrą politiką, tikrą demokratiją yra pilietinės, tautiškai susipratusios visuomenės ugdymas ir formavimas, kurios pradžia yra šeimoje, mokykloje,  bendruomenėje. Kelias nelengvas, netrumpas, juo eiti  piliečių, politinių ir visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų priedermė ir pareiga. Tačiau tikro valstybingumo pilnatvę pasiekti reikia daugiau.

vydunas
Lietuvos filosofas Vilhelmas Storosta – Vydūnas

Sveikindamas 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos Respubliką Vydūnas yra pasakęs: „Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti.“

Šis iškilaus filosofo priesakas tebūna, Lietuvos laivui plaukiant į antro šimtmečio vandenis, kelrodžiu švyturiu.

2018.02.06; 04:14

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Ko negali pasiekti, jei ne jogas ar budistas atsiskyrėlis – tampa įkyria idėja. Lašininiai svajoja apie lanksčią taliją ir riestą užpakalėlį, alkanas sapnuoja riebius šašlykus, biednas – apie pinigus ir šiltus namus. Seksualiniam maniakui rūpi tik minkšti moteriškių užpakaliai, apie sveikatą daugiausia diskutuoja ligoniai.

Dieną naktį apie politiką rėkaujam, kai jos nėra. Nepasiligojusios visuomenės politikuoja mažai, valstybės vadovų nepažįsta ne tik klausimėlio runkeliai, bet ir laimingi, normalūs žmonės. Politikavimas visur, iki mažiausių buitinių smulkmenų ir aršūs, nesibaigiantys ginčai apie valdžią visuomet rodo ligą.

Visuomenę „iš apačios” apimančios visuotinės pilietinės akcijos būdingos socialinėms krizėms ir priešrevoliucinei situacijai, kasdienybėje masinis pilietiškumas „iš viršaus” – totalitarinių diktatūrų ženklas. Masiškiausias pseudopilietines isterijas galime stebėti Šiaurės Korėjoje – ten visi patriotai ir valstybininkai.

Pilietiškumas nenormaliai suaktyvėja ten, kur piliečių ir pilietiškumo nėra. Nesusvetimėjusioje aplinkoje pilietiškumas prigimtinis, tylus ir paprastas, todėl dažniausiai pralaimi rėksmingai, suinteresuotai vidutinybei. Kai bendruomenėje įmanoma išgyventi ir pačiam nulemti savo šeimos ateitį – be jokių raginimų, viešų akcijų ir ideologijų gini savo gerbūvį ir valstybės tvarką.

Tikrasis pilietiškumas ateina iš laisvės susikurti gyvenimą, kuriame nereikėtų saugotis gyvenimo, tai ne prievolė aplinkai, o pareiga sau pačiam. Laiptinėje šlapintis negalima ne todėl, kad draudžia taisyklės, piliečiais tapę žmonės gina patys save, nes jie ir yra valstybė ir bendruomenė.

Politika yra būtinybė dėl bendro gyvenimo tartis, menas susitarti ir susitarimų laikymasis. Susvetimėjusioje ir užvaldytoje visuomenėje niekas su tavim nesitaria, vyrauja vaidyba ir verčianti paklusti jėga. Tikros politikos čia nėra, todėl ir pilietiškumas iš principo neįmanomas.

Siekdama bet kokia kaina išlikti, valdžia savo nenorą, nesugebėjimą ar (ir) nesuinteresuotumą spręsti bendro gyvenimo problemas užkrauna visiems. Atsakomybės siaubas, noras išsaugoti status quo užmaskuojamas pilietiškumo imitacijomis, skirtomis baisiam priešui – tikrajam pilietiškumui – žudyti.

Kaltiesiems atsisėdus į teisėjų krėslą atsakomybė už valdžios sugedimą permetama visuomenei. Organizuojamos įvairiausios kovos su korupcija akcijos ir paminėjimo labdaros koncertai, blogybių pasmerkimo piknikai su keptomis dešrelėmis, sočių ponų baliai prieš skurdą, bėgimai prieš patyčias ir blogus įpročius ir kitokios atsakingo gyvenimo simuliacijos.

Nuoširdus ar dirbtinis pilietiškumas. Slaptai.lt nuotr.

Visuomenė supriešinama į mokesčių mokėtojus ir nemokėtojus, patriotus ir antivalstybininkus, skatinami įtarimai, įskundinėjimas, didinama įtampa ir nepasitikėjimas. Niekada nepavargstantys, paaugliškai hiperaktyvūs neokomjaunuoliai organizuoja vis naujas „akcijas”, kaltųjų paieškas, pasmerkimus. Ruporams klykiant apie toleranciją persekiojami, žeminami kitaip manantys. Pilietiškumo etalonu karūnuojamas skundikas.

Prezidentės tupi peliukų – chunveibinų laidelėse ir fotografuojasi su nacionaliniais patyčių lyderiais. Nuščiuvusi tauta supranta, kad taip reikia galvoti ir gyventi, o tie atgrasūs tipai – pilietiškumo pavyzdys. Tai, kas protinga, darosi netikra, o tai, ko nėra – virsta siekiamybe. Prisijaukintas pilietiškumas tampa lojalumu.

Ir tikrasis pilietiškumas, kuris visada iš principo nelojalus, ieškantis blogybių priežasties, nesuvaidinto visuotinio gėrio ir lygių galimybių, siekiantis tikrų, esminių pokyčių – paskelbiamas antivisuomenišku ir destruktyviu.

Valdant užvaldytą žiniasklaidą ir manipuliacinį “visuomeninį“ transliuotoją tai visiškai nesunku. Norinčių pasitarnauti kiekvienoje redakcijoje nors vežimu vežk – visi nori susidėti dantis, gauti ir grąžinti paskolas. Ir štai, žingsnis po žingsnio kantrybė atlyginama ir tikslas pasiekiamas – visuomenė suskaldyta, supriešinta, bejėgė ir dėl visko pati kalta!

Galima toliau kovoti už permainas nieko nekeičiant ir gyventi po senovei iki begalybės, keičiantis fizionomijoms ekranuose. Imitacijos laimėjo, spektaklis pakeitė realybę, dalyvaukit šokių konkursuose ir likite su mumis. Pilietiškumas miršta, tegyvuoja pilietiškumas!

Kiek mums suplanuoja – tiek ir pragyvensim, už minimumą brangiai pilietiški Lietuvos piliečiai. TSKP suvažiavimai surašydavo, kas bus penkeriems metams. Kiniečiai gyvena ir dirba, galvodami kas bus su jų valstybe po penkių šimtų metų. Mes galvojam, kas bus iki  kadencijos pabaigos.

2017.12.11; 05:05

Diskusijų klubas Politika.lt maloniai kviečia Jus į paskutinę šiais metais diskusiją „2016-ieji baigiasi: ar 2017 m. bus dar vienas annus horribilis?“ 

Debesys. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Debesys. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagrindinė susitikimo tema: „2016-ieji baigiasi: ar 2017 m. bus dar vienas annus horribilis?“ 

Diskusija rengiama š. m. lapkričio 22 d. (antradienis) 18 val. Ji įvyks restorane „Kas kas”, Islandijos g. 4, Vilnius.

Diskusijos svečiai: Rimvydas Valatka, signataras ir žurnalistas; Linas Kojala, Rytų Europos Studijų centro direktorius; Gabrielius Landsbergis, LR Seimo narys, TS-LKD pirmininkas.

DĖMESIO! Prelegentų sąrašas tebepildomas.

PRIEŠ DISKUSIJĄ BUS ĮTEIKTAS PRIZAS TIKSLIAUSIAI ATSPĖJUSIAM SEIMO RINKIMŲ REZULTATUS PRAEITOS „POLITIKA.LT” DISKUSIJOS DALYVIUI.

Diskusiją moderuos dr. Mantas Adomėnas. Renginį remia Konrado Adenauerio fondas

 Laukiame Jūsų atvykstant!

2016.11.20; 04:46

Skaitytojo laiškas

Būčiau labai laimingas, jeigu mūsų šalies gyventojų daugumą sudarytų sąmoningi piliečiai, kurie suprastų, kad būtent jie yra savo likimo kalviai. Būčiau laimingas, kad suprastų, kad tik jie yra šalies, kurioje gyvena, šeimininkai, ir nėra jokios reikšmės, kokios jie tautybės ar tikėjimo.

Būtų gerai, jeigu kiekvienas suprastų, kad valdžia yra jo tarnas ir tik nuo kiekvieno pasirinkimo balsuojant už vieną ar kitą asmenį priklauso gyvenimo kokybė. Labai gaila, kad daugelis rusakalbių, o taip pat ir lietuvių, šito niekaip nesupranta.

Continue reading „Anksčiau rinkimuose dalyvaudavo tik besidomintys politika…”

Aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pokalbių ciklą su Lietuvos rašytojais, poetais, literatūros kritikais, filosofais.

Slaptai.lt pokalbių dėmesio centre – ne vien kultūrinės, kiek politinės aktualijos. Tokių interviu metu diskutuojama ir apie visuomenę įaudrinusius įvykius, ir apie propagandinius karus, ir apie Lietuvos santykius su kaimyninėmis valstybėmis…

Šiandien portalo Slaptai.lt svečias – rašytojas Kornelijus Platelis, savaitraščio "Literatūra ir menas" vyriausiasis redaktorius. Su rašytoju Kornelijumi PLATELIU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kornelijus Platelis: „Yra tik vienas būdas – stoti į Lietuvos kultūros kariuomenę””