Iš Anykščių parsivežiau ne tik gražių šventės įspūdžių, bet ir Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštį „Pasaulio anykštėnas“, kuriame PAB pirmininkas Tomas Ladiga ragina nepamiršti savo šaknų ir ištakų, nuo kurių nutolus labai lengva paklysti plačiajame pasaulio vandenyne. Jo mintys aktualios ne tik anykštėnams – visiems lietuviams, masiškai paliekantiems Gimtinę, Tėviškę, Tėvynę.

Skelbiame sutrumpintą PAB pirmininko Tomo Ladigos straipsnį „Sakymas Anykščiams“, paskelbtą Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“ (2017. Gegužė-birželis-liepa, Nr. 3).

Taip pat siūlome pasigrožėti meniškos prigimties moterų anykštėnių kilimais, „išaustais“ iš įvairiausių vasaros žiedų.

 Vytautas Visockas

[…] Esame prie tiesioginių savo šaknų ir ištakų, vaikštome senkapiu virš mūsų protėvių, svečiuojamės seniai nurimusų garbingų anykštėnų namuose. Taigi, sugrįžome į savo tėviškę, savo bendruomenę, savo šeimą. Šiuose namuose besiilsintys ir po visą pasaulį išsibarstę ar išbarstyti anykštėnai, negailėdami jėgų ir prakaito, pasitikėdami savo išmone ir Dievo pagalba, kūrė Anykščius, jų dvasią ir istoriją. Protėviai ugdė mūsų tėvus, formavo jų pasaulėjautą ir vertybes. Jie statė, gražino, puoselėjo, sergėjo, gynė, kentėjo, mylėjo, gimdė, svajojo, apraudojo, apdainavo ir tikėjo Anykščiais kaip savo ir savo ainių šventa vieta.

Anot Kazio Bradūno, visa, kas mus supa, yra šventa. Tas šventumo pojūtis ateina iš pilkapių, kuriuose palaidoti prosenelių proseneliai, iš liaudies dainų, iš tautosakos, iš šeimos susėdimo už bendro stalo, iš galėjimo kalbėtis ir galvoti lietuviškai. Nutolus nuo savo šaknų labai lengva pasimesti plačiame pasaulio vandenyne tarp daugybės kitų tautų, tarp kitų tradicijų, labai lengva prarasti lietuviškumo pojūtį. Ir kaip sunku vėl viską surinkti atgal prie šeimos, tautos, kalbos, prie to, kas yra šventa.

Esame apsupti nuostabios gamtos ir pačios Šventosios. Kaip jaučiamės? Ar mums gera sugrįžti ir čia gyventi? Kiek mums Tėviškė svarbi ir brangi? Ar ji mums irgi yra šventa?

Čia norėčiau prisiminti Mažosios Lietuvos metraštininkę rašytoją Ievą Simonaitytę. Romane „Aukštujų Šimonių likimas“ ji aprašo Mažosios Lietuvos tvyrančią nepalankaus likimo atmosferą. Septynios buvusių bajorų Šimonių kartos, du šimtmečius naikinamos karų, marų, kolonizatorių, silpnės ir smuks iki visiško nutautėjimo bei skurdo, perteikdamos gimtojo krašto liūdną likimą. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje „Metai“, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Lietuvių kalba valdančiojo elito buvo toleruojama tol, kol lietuvininkai, senieji krašto gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Istorinė tiesa diktuoja graudžią minorinę gaidą…

Mūsų kraštietis, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, šių metų birželio 25 dieną Vilniuje paskelbtas Palaimintuoju, 1943 m. rugsėjo 16 d. ganytojiškame laiške rašė: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; tūkstančiai lietuvių savanorių tebekariauja Rytų frontuose; daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų; ir kitokios sunkenybės, susijusios su karu, slegia mūsų tautą. Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“.

Pagalvokime, kam ir kokiais tikslais šiomis dienomis yra naudingas mūsų nutautinimas, šaknų „pakirtimas“, atsparumo silpninimas? Ar nepasimesime ir nepranyksime plačiame pasaulio globalizacijos ir kosmopolitizmo vandenyne? Ar protėvių vertybės išliks vertybėmis mums, ar išsaugosime ir suprasime šventumo pojūtį?

Žymus mokslininkas semiotikas Algirdas Julius Greimas yra pasakęs, kad žmogus postmodernioje visuomenėje yra pararadęs prasmės pojūtį. Tiek žmonijos prasmės, tiek gyvenimo prasmės. Niekas nebesidomi prasme. Atsiranda beprasmis gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Visuomenė be dvasių principų – beprasmybė, o beprasmybė – tai krizė […]

Pernai Pasaulio anykštėnų bendrija bandė kviesti susitelkti meniškų Anykščių bažnyčios durų atnaujinimui. Deja, planus teko atidėti neribotam laikui. Įgyta patirties, pasimokyta. Materialiniai (tegul ir meniški) dalykai negali materializuotis, jeigu jiems nėra pakankamai palaikymo ir visų pirma – dvasinio poreikio. Kokie mūsų pasiryžimai ar aukos galėtų būti skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui?

Talentingas XX a. gruzinų kino režisierius Tengizas Abuladzė Sovietų Sąjungos subyrėjimo priešaušryje, 1984 m. sukūrė apie stalinizmą ir tikrąsias vertybes kalbantį tais laikais labai netikėtą meninį filmą „Atgaila“. Norėčiau savo sakymą baigti filmo paskutinio epizodo citata. Pagyvenusi moteriškė, pabeldusi į langą, klausia: „Sakykite, ar šis kelias nuves į šventyklą?“ Išgirdusi atsakymą, kad tai gatvė, kuria eidamas į šventyklą nenueisi, nustebusi ištaria: „Tai kam tada išvis reikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą?“

Prasmingos ir viltingos kelionės!

Nuotraukos – Vytauto Visocko

2017-07-24

daiva_tamosaitytem

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ. Su rašytoja Daiva Tamošaityte kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas. Pagrindinė pokalbio diena – moralinės, kultūrinės, politinės Lietuvos aktualijos.

Gilų įspūdį paliko Jūsų esė “Vapsvos efektas”, paskelbtas žurnale “Metai”. Tame tekste vaizdžiai pasakojate apie auką, praradusią gebėjimą priešintis agresoriui. Laukinėje gamtoje tokių pavyzdžių – gausu.

Tačiau niekad nemaniau, jog mes, lietuviai, itin gražiai ir beveik be kraujo atgavę nepriklausomybę 1990-aisiais, netrukus tapsime labai panašūs į tuos gyvius, kurie nebepajėgia deramai pasipriešinti svetimoms įtakoms. Nejaugi kritimas žemyn buvo neišvengiamas, nejaugi negalėjome sumažinti šių skaudžių padarinių? Ar tikrai panašių bėdų patiria visos laisvės siekiančios tautos?

Continue reading „Rašytoja Daiva Tamošaitytė: “Mes turime unikalią galimybę tapti stipria Europos Sąjungos nacija””