Viena iš šlykščiausių propagandinių Rusijos televizijos laidų. Jų autorius – Vladimiras Solovjovas

Roma, balandžio 6 d. (ELTA). Trečiadienio rytą nežinomi asmenys mėgino padegti vilą Menadžo mieste prie Komo ežero, priklausančią Kremliaus propagandininkui Vladimirui Solovjovui. Tai pranešė Italijos laikraštis „La Repubblica“.
 
Italijos valdžia areštavo šį nekilnojamąjį turtą, kai Rusijos televizijos laidų vedėjas buvo įtrauktas į ES sankcijų sąrašą dėl Maskvos agresijos prieš Ukrainą.
 
„Karabinieriai tęsia tyrimą, bet mes jau galime pasakyti, kad didelės žalos nepadaryta, – cituoja laikraštis Menadžo merą Michelę Spaggiarį. – Šiuo metu vila stovi tuščia. Tai galėjo būti demonstratyvus aktas, kuris, laimė, neturėjo rimtų padarinių“.
 
Apie gaisrą pranešė praeiviai, atskubėję ugniagesiai jį greitai užgesino.
 
Pasak leidinio, nežinomieji ant pastato sienos užrašė „Žudikas“, o į baseiną pripylė raudonų dažų.
 
Kovo 5 d. Italijos finansų gvardijos pareigūnai areštavo dvi V. Solovjovo vilas prie Komo ežero.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.04.07; 07:06

Rusijos propaganda

Rusijos Federacijos ginkluotosioms pajėgoms užpuolus Ukrainą, Lietuvoje veikiančios prokremliškų radikalų grupės pradėjo platinti šiuos Kremliaus režimo veiksmus pateisinančius pareiškimus, skelbia Valstybės saugumo departamentas (VSD).
 
„Dalis šių grupių lyderių jau daug metų bendradarbiauja su Kremliaus režimo atstovais ir praeityje buvo išnaudojami bandant legitimizuoti šio režimo įvykdytą Krymo pusiasalio aneksiją ir karą Donbaso regione“, – rašoma VSD pranešime.
Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos
 
„Labai tikėtina, kad šiuo tikslu šie asmenys bus išnaudojami ir Rusijos Federacijos pradėto karo prieš Ukrainą kontekste. Kremliaus režimui lojalių propagandistų sukurtoje produkcijoje ir Rusijoje organizuojamuose renginiuose šių grupių atstovai bus bandomi pateikti kaip didelės dalies Lietuvos visuomenės paramą turintys politiniai veikėjai, nors realiai jų politinė įtaka yra labai maža“, – tvirtina institucija.
 
Valstybės saugumo departamentas teigia įdėmiai stebintis procesus valstybės viduje ir pasirengęs įstatymų nustatyta tvarka užkardyti galimus bandymus destabilizuoti padėtį valstybėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.02.24; 15:30

Skaitytojams siūlome susipažinti su vesti.az leidinyje kadaise paskelbta Bahramo Batyjevo publikacija apie padėtį kai kuriuose pietiniuose Rusijos regionuose. Kuo ši publikacija gali būti įdomi Baltijos šalims? Skelbiame ją be sutrumpinimų.

Vesti.az publikacijos iliustracija

Bahramas Batyjevas

Per vos ketverius savo gyvavimo metus informacijos agentūra Vesti.Az ne kartą bandė atmerkti akis rusų tautai į šliaužiančią armėnų ekspansiją, daugelį metų vykdomą Rusijos pietuose, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose, taip pat ir Rostovo srityje („Armėnai kuria antrą Karabachą Rusijos pietuose“ (http://vesti.az/news/57489). „Stavropolio ir Krasnodaro kraštuose armėnai masiškai užgrobia žemes (http://vesti.az/news/58275), „Per „antiarmėniškus atsišaukimus“ išlindo kelių milijonų rublių vertės sklypas“  ir t. t.).

Mes stengėmės atkreipti mūsų šiaurinių kaimynų dėmesį į tai, kad Rusijos pietinių regionų šliaužiantis armėnizavimas vykdomas griežtai pagal armėnų katalikoso 1988 metų paliepimą: „Ne paslaptis, kad ne visos mūsų žemės priklauso mums, bet ateis laikas jas išsikovoti ir apgyvendinti. Per pastaruosius 40 metų armėnai užėmė protėvių žemes. Jų ten 60 proc. Palaipsniui iš Rusijos įtakos išlaisvinamos žemės Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose… Armavire (Šiaurės Armėnija, – taip armėnai vadina Rostovo sritį) mūsų žemių yra 80 proc… Ir jeigu teisingai elgsimės, mes apgyvendinsime ir Rostovo sritį… Nėra ko nerimauti, mus palaiko rusų cerkvė ir daugybė aukštus postus užimančių mūsų šalininkų. Manau, kad 480 000 armėnų Maskvoje šį bei tą reiškia. Vaikai mano, tyliai ramiai supirkinėkite namus… įkalbinėkite vietinius iš ten išvažiuoti, įsitvirtinkite gimtojoje žemėje… Dabar griūva SSSR, netrukus mes prisidėsime prie Rusijos griūties… Metas kryžiaus žygiui prieš tuos, kas išgujo mūsų iškankintą tautą iš jos žemių!“.

Ir atrodo, mūsų pastangos buvo sėkmingos. Šiomis dienomis „Južnyj Federalnyj“ portalas paskelbė Rostovo žurnalisto Jevgenijaus Michailovo straipsnį „Kubanės Karabachas“, kuriame autorius atvirai išdėsto savo nuogąstavimus dėl Rusijos pietų amėnizavimo.

„Ar rami, Kubanės valdžios nepastebima armėnų ekspansija neprives prie autonomijos klausimo, po kurio ranka pasiekiami ir šalies dalies atsiskyrimo reikalavimai?  

Pernai Krasnodaro krašto gubernatorius Tkačiovas kreipimesi į gyventojus pareiškė, kad kuriamos kazokų draugovės ir patruliai, padėsiantys policijai sutramdyti neteisėtą emigraciją iš Šiaurės Kaukazo respublikų. Tai sukėlė audringą polemiką žiniasklaidoje ir tarp blogų, kurių dalis pritarė jo iniciatyvai, o kiti kaltino tarpnacionalinės nesantaikos kurstymu.

Į neakivaizdinę polemiką su juo įsitraukė ir Čečėnijos galva – Ramzanas Kadyrovas, užsimindamas apie konfliktų kurstymą nacionaliniu pagrindu (http://ngkub.ru/news/dvgagad). Paskutiniai statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis krašto gyventojų pritaria gubernatoriaus sprendimui, jie sutinka, kad Stavropolio kraštas jau nebėra filtras tarp Šiaurės Kaukazo ir Krasnodaro krašto. Tačiau kalbant apie emigracijos iš Kaukazo problemą, tai, mano manymu, nutylima kur kas gilesnė problema (o nepriklausomų analitikų nuomone, tai išvis uždelsto veikimo bomba, galinti sugriauti krašto vientisumą per artimiausius 20 metų). Tai – armėnų ekspansija.

Viršūnės ir šaknys

Dar 2003 metais interviu laikraščiui „Novaja gazeta“ (2003 03 28) gubernatorius Tkačiovas bandė suskirstyti mažumas į „grynus“ ir „negrynus“, „blogiems“ turkams jis kaip priešpriešą nurodė „gerus“ migrantus – armėnus ir graikus, girdamas pastaruosius už gerą asimiliaciją.

Nuo 2003 metų krašto nacionalinė politika armėnų atžvilgiu buvo pakoreguota iš pagrindų. 2003 metų liepos 3-iąją, kalbėdamas tiesioginiame eteryje per kelis krašto televizijos kanalus, Tkačiovas, išvardydamas čiabuves (vietines) Kubanės tautas, kartu su kitomis paminėjo ir armėnų.

Taip sakydamas jis tam tikra prasme įteikė armėnų diasporai carte blanche, tvarkant savo nacionalinius ir ekonominius interesus.

Oficiali statistika rodo, kad Krasnodaro krašte 2010 metais armėnų buvo ne daugiau kaip 5–5,5% (apie 300 000 ru.wikipedia.org., „Krasnodaro krašto gyventojai“). Tačiau neoficialiais duomenimis, realiai krašte gyvena žymiai daugiau armėnų. Nurodoma net nuo 500 tūkstančių iki milijono. Štai Rusijos armėnų sąjungos vadovo Aros Abramiano duomenimis, Krasnodaro krašte gyvena nuo 650 tūkstančių iki 700 tūkstančių armėnų (http://ru.wikipedia.org., „Armėnai Krasnodaro krašte“).

Armėnų naktys Sočyje

Šiuo aspektu ryškiausias pavyzdys – Sočis. Galima įvairiai žiūrėti į  dabar stiprėjančią tarpnacionalinę įtampą šiame mieste. Valstybinių analitikų nuomone, aiškių nacionalinių išorinių „ardomųjų desantų“, nepastebima. Nors nepriklausomi ekspertai pabrėžia, kad  smarkiai pagausėjo neteisėtų emigrantų srautų, ypač prieš Sočio olimpiadą (http://maxpark.com/community/2817/content/1361075).

Pagrindinė priežastis, kodėl daugėja nacionalinių problemų, yra neleistinai didelis mononacionalinis netolygumas (kai maksimumas siekia 15%, lyginant su tuo pačiu Krasnodaro kraštu, Sočyje armėnų vien tik oficialiais duomenimis gyvena daugiau kaip 20%). Tas procentas aiškiai sumažintas, – nepriklausomi šaltiniai mini 40–50%. Krašto, kur visgi gyvena ne daugiau 5–6%, fone tai didžiulis skirtumas. Kito tokio miesto Rusijoje, su tokia neįtikėtina daugianacionaline deformacija, paprasčiausiai nėra.    

Reikia pažymėti, kad gausėja ir čečėnų etnoso prieaugis šalia dagestaniečių iš Krasnodaro, kuris, beje, visiškai nekontroliuojamas. Staigus armėnų kiekio prieaugis Sočio regione, kai jie kryptingai užiminėja praktiškai visas verslo kryptis, o taip pat postus teisėsaugoje ir municipalinėse tarnybose, veda prie sunkiai tramdomo natūralaus vietinių gyventojų slavų ir kitų etnosų nepasitenkinimo.

Armėnai jaučia absoliutų antagonizmą čečėnams ir dagestaniečiams, nes nenori prileisti jų prie ekonominės erdvės „gardėsių“. Tad nuolat vyksta kruvini susirėmimai tarp tų etninių grupių (http://www.rosbalt.ru/federal/2012/05/30/986790.html).

Tokiomis aplinkybėmis rusai daugiausia lieka stebėtojais, nes jų pasionarumas pastaraisiais metais smarkiai susilpnėjo, nors, nepaisant valstybės spaudimo ir baudžiamųjų straipsnių (282 str. – „Ekstremizmas“), rusai pamažu atgyja, ir tai gresia galimu maištu prieš atvykėlių įsigalėjimą.

Analitikų nuomone, rusų visuomenės supratimas apie visišką ir nekonfliktišką armėnų asimiliaciją bendros religijos pagrindu – klaidingas, nes konfliktiškumo laipsnis šiuo atveju priklauso nuo slavų ir armėnų etnoso ekonominių interesų.

Gelbsti diaspora

Analitikų nuomone, valdžia negali nepastebėti armėnų ekspansijos Krasnodaro krašte, bet kokie vietinės valdžios mėginimai įvesti tvarką neteisėtos emigracijos sferoje atsimuša į stiprų, įskaitant ir finansinį, armėnų diasporos priešinimąsi. Visame pasaulyje ji laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai stipriausių. Buvęs krašto gubernatorius Mikolajus Kondratenka ne kartą yra pareiškęs, kad rusai praranda Adlerį, mokyklose jau daugiau kaip 50% moksleivių – armėnai: „Visas žemes superka armėnai, rusai – nemokūs“.

Ką tau reiškia mano pavardė?

Šiuo momentu visi Krasnodaro krašto miestai prie Juodosios jūros pastebi, kad armėnų bendruomenes smarkiai papildo atvykėliai iš Armėnijos, Abchazijos ir t. t. Tai sustiprina jų politinę ir ekonominę įtaką regione Juodosios jūros pakrantėje. To negali nepastebėti tik aklas. Atvykėliai keičia pavardes, pavyzdžiui, Zirinian – į Zirinovą, Šakarian – į Šakarovą ir t. t. Dažnai sudaro fiktyvias santuokas su vietiniais gyventojais, tai padeda jiems išsikovoti ekonominių ir politinių resursų.

Galimas dalykas, neseniai stambaus Anapos verslininko ir krašto Įstatymų leidimo susirinkimo deputato pono Zirinovo areštas prasklaidė rūką prieš akis gubernatoriui Tkačiovui. Grumdamasis dėl Anapos žemių Zirinovas pasikėsino į gubernatoriaus globotinius – kazokus, pabandęs likviduoti Anapos miesto atamano pavaduotoją, kuris protestavo prieš nusikalstamą armėnų diasporos atstovų elgesį – kurorto žemių grobimą (http://paffnyti.livekuban.ru/blog/507480 ).

Autonomija kaip pakelės stotelė?

Visai neseniai visuomeninės organizacijos “Mano Moldova“ atstovai parašė laišką V. Putinui, prašydami suteikti autonomiją Moldovos piliečiams, gyvenantiems Rusijoje (http://pan.md/news/Assotsiatsiya-Moya-Moldova-obratilasi-k-rossiyskomu-p…). Ir tas atvejis gana išraiškingas. Moldavai prašo išskirti teritoriją, kurioje gyvendami jie padės Rusijos plėtrai ir klestėjimui. Bet moldavai – tai maža nepavojinga tauta, be politinių ir ekonominių pretenzijų.

Na o kol kas, kol Rusijos valdžia visiškai nuolaidžiauja, ar nesusidarys situacija, kad sustiprėjusi ir galinga armėnų diaspora pareikalaus autonomijos? Po to ranka pasiekiamas ir Krasnodaro krašto Juodosios jūros pakrantės regiono atsiskyrimas nuo Rusijos, paskelbiant, kad tai Armėnijos respublika – „Kubanė“,  – rašo  J. Michailovas.

Žinoma, kad armėnų propagandistai nedelsiant apšaukė Rostovo žurnalistą „Baku ikrų diplomatijos auka“. Antai, armėnų propagandinis ruporas – laikraštis „Naujieji laikai“ („Новое время“) rašė, kad J. Michailovas „gavo gerą honorarą už bendradarbiavimą su savo opuso užsakovais azerbaidžaniečiais“. Inkščia armėnai ir komentuodami straipsnį portale „Pietų Federalinis“ („Южный Федеральный“) (http://u-f.ru/Article/u201/2013/06/27/657126), kaltindami autorių, kad šis gavęs užsakymą iš Baku. Tačiau pats J. Michailovas davė gerą atkirtį šmeižikams, parašęs: „Jeigu straipsnis jus taip įžeidė, vadinasi, jis pataikė į tikslą. O dėl palaipsnio armėnizavimo, nereikia ir azerbaidžaniečių. Patikėkite, mano vaikams niekada nebus gėda dėl tėvo, to ir jums linkiu“. Manau, tuo Jevgenijus Michailovas viską pasakė.

Artimiausiu metu mes planuojame susisiekti su J. Michailovu ir paimti iš jo interviu. Likite su mumis.

Bachramas Batyjevas, vesti.az

2018.07.24; 09:00

Nežinau, ar skaitytojai pastebėjo, kad visai neseniai Rusija pakeitė strategiją Baltijos šalių atžvilgiu. Anksčiau dominavo požiūris, esą mūsų šalys yra perdėm rusafobiškos, o kadangi Rusijos imperija, kuriai andai priklausė Baltijos šalys, jau (Putino dėka) „keliasi nuo kelių“, todėl tiesiog privalo ginti rusakalbius. Skriaudžiamus, diskriminuojamus. Panašiai, kaip „banderovcų“ Ukrainoje.

Ir šį klausimą, anot Kremliaus propagandistų, galima išspręsti bene vieninteliu – Krymo scenarijaus išbandytu keliu, susigrąžinant prarastąsias teritorijas. Atsirado užuominų į Klaipėdos kraštą, Stalino kilniaširdiškai litovcams grąžintą Vilnių.

Dabar

Ko tie „pribaltai“nori? B. Jelceno valdymo laikais besąlygiškai pripažinta trijų Baltijos valstybių okupacija naujaisiais Putino laikais įgavo visiškai priešingą diskursą. Jį, beje, sustiprino ir NATO parodytas trumputis filmas apie „Miško brolius“.

Kremlius galutinai „pasiuto“: kokie „miško broliai“? nacių pakalikai, žydšaudžiai (šį diskursą ypač sustiprino R. Vanagaitės „kūryba“, režisieriaus R. Tumino viešieji pasisakymai), ir pan.

Užuomina į „žaliuosius žmogelius“ buvo daugiau negu aiški.

Ši koncepcija ypač aktyviai buvo eskaluojama po 2014-ųjų įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje. Lietuvoje staiga išdygo mažai kam žinomų marginalų (seksekspertė, buvęs pedagogas, vieno iš trijų didžiausių Lietuvos miestų tarybos narys, etc.), kone atvirai deklaravusių besąlygišką meilę bei paramą Rusijai.

Gana triukšmingai nuskambėjo įtarimai, pareikšti šiems veikėjams.

Mūsų specialiosios tarnybos atliko kratas jų namuose.

Iki šiol – sąlygiškai sprangi  tyla.

Tiesa, šiaulietis Žilvinas Razminas ir Šilutės rajone gyvenantis Olegas Titorenka, kaltinti kūrę antikonstitucines grupes bei viešai raginę smurtu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsinantis į jos nepriklausomybę, šių metų pradžioje buvo nuteisti lygtinėmis bausmėmis – jiems skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kaunietis Giedrius Grabauskas išteisintas.

Ar ne per švelnios bausmės?

Naivu būtų manyti, kad šie asmenys prieš Lietuvos valstybę veikė savarankiškai, be priešiškai mums nusiteikusių valstybių inspiracijos.

Veikiama tikslingai

Pastaruoju metu Kremlius kardinaliai pakeitė savo politinės koncepcijos gaires Baltijos šalių atžvilgiu. Propagandiniai Rusijos kanalai dabar nuolatos pabrėžia, esą šios mažos, „nykštukinės“ valstybės Rusijai visiškai neįdomios. Ar gi?

Tik aklas ir kurčias tuo galėtų patikėti.

Rusija turėjo ir visada turės interesų mūsų šalyse.

Grėsmes Lietuvos nacionaliniam – energetiniam, ekonominiam, socialiniam ir informaciniam – saugumui lemia mūsų šalies geografinė ir geopolitinė padėtis. Neprognozuojamos mūsų regiono kaimynės noras kontroliuoti ir daryti įtaką mūsų valstybės priimamiems sprendimams ir vykdomai politikai visada išliks.

Užsienio šalių interesų įgyvendinimui Lietuvoje pasitelkiami tiek valstybiniai, tiek nevyriausybiniai institutai, kurių finansavimas nuolat auga. Į prieš Lietuvą nukreiptas veiklas aktyviai įsitraukia priešiškos saugumo ir žvalgybos tarnybos, visapusiškai palaikomos savo šalių politinių institucijų.

Pastaruoju metu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos veiksmai, pažeidžiantys taikios tarptautinės politikos principus: agresija prieš kaimynines valstybes, prie Lietuvos Respublikos sienų telkiama naujausia ginkluotė, puolamojo pobūdžio pratybos. Rusija savo politiniams tikslams pasiekti naudoja karines, ekonomines, energetines, informacines ir civilines priemones.

Tokias grėsmes šių metų savo ataskaitoje pabrėžia Lietuvos valstybės saugumo departamentas (jas jis rengia nuo 2015-ųjų metų).

Naujas šaltasis karas, perkrikštytas ledo karu

Ką šis naujas terminas reiškia, vienas Kremlius težino. Tačiau jis eskaluoja jį nuolat. Suprask, po ledinio karo tegali būti tik karštasis.

Baisiausia, ko  dabar, ko gero, net nesusapnuotų a. a. Zbignevas Bžezinskis, – tai vis labiau pasaulyje nykstanti riba tarp karo ir taikos. Jei anksčiau egzistavo bent nujaučiamos ribos, jų dabar nebeliko. Hibridinis karas (modernusis) nebeturi takoskyros.

Jo grėsmė pastaraisiais metais auga progresine seka.

Kibernetinių atakų skaičius auga sulig kiekviena diena. Nelegaliais veiksmais kibernetinėje erdvėje siekiama sutrikdyti svarbių informacinių infrastruktūrų funkcionavimą, nacionaliniam saugumui svarbių sektorių veiklą ar išgauti valstybės paslaptį sudarančią informaciją.

Be suintensyvėjusios tradicinės ir moderniosios žvalgybos formų, Lietuvą vis labiau siekiama paveikti ir informaciniu karu, netikrų arba alternatyviųjų naujienų sklaida. Jas sunku, o neretai ir visiškai nebeįmanoma paneigti.

Štai prieš kelias dienas propagandinėje laidoje „Laikas parodys“ jos vedėjas, aktyvus Kremliaus propagandistas Šeininas citavo keletą viename iš populiariausių Lietuvos naujienų portalų paskelbtų komentarų Kemerove įvykusios tragedijos tema. Keleto bepročių (greičiausiai sąmoningų provokatorių) paskelbtos „nuomonės“ pateiktos kaip visiškai nužmogėjusių lietuvių reakcija į skriaudžiamos Rusijos tragediją.

Aišku, tai skirta vidinei auditorijai. Tačiau nuodas išpiltas.

Rusijos vykdomo psichologinio informacinio karo tikslas – begalinio cinizmo ideologijos sklaida, noras kiršinti žmones. Nuolat skleidžiama karo propaganda, bandoma kraipyti Lietuvos istorinę atmintį, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą bei piliečių norą ginti savo valstybę. Vienas svarbiausių propagandos tikslų – menkinti nacionalinio saugumo interesus, skleisti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, krašto apsaugos sistema, diskredituoti ES ir NATO, griauti visuomenės pasitikėjimą šiomis organizacijomis.

Turime likti budrūs. Sąmoningi. Ir – patarimas: nustokime rašyti kvailus komentarus (nes ir iš kvailumo kartais nejučiomis tampame savo valstybės priešais) po abejotinos kilmės rašliava.

2018.03.30; 04:46

Kai tik­tai Po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI pa­skel­bė, kad at­si­sta­ty­di­na, tuo­jau pat mū­sų ži­niask­lai­da pra­dė­jo gan­dų, spė­lio­nių, ver­ti­ni­mų bei są­moks­lo te­ori­jų pla­ti­ni­mą. Pa­mi­nė­ti­na, kad ta in­for­ma­ci­ja buvo pla­ti­na­ma su pik­tdžiu­giš­ka po­teks­te, ne­va, Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je gi­liau­sia kri­zė, su­kel­ta tų ap­lin­ky­bių, kad šian­dien ji ne­be­su­ge­ba pri­si­tai­ky­ti prie mo­der­naus pa­sau­lio, gi­lė­ja tarp pa­sau­lio ir Baž­ny­čios at­si­ra­du­si pra­ra­ja.

Jei ją kas nors ir ma­to, tai čia Baž­ny­čia nie­kuo dė­ta, nes tą pra­ra­ją ka­sa pats mo­der­nu­sis pa­sau­lis, nu­si­gręž­da­mas nuo jos. Baž­ny­čia nė­ra lyg ko­kia se­na­ma­diš­ka da­ma, ne­be­spė­jan­ti ženg­ti ko­ja ko­jon su šian­die­ni­ne ma­da. Ne Baž­ny­čia tu­ri tai­ky­tis prie pa­sau­lio, bet pa­sau­lis, jo žmo­nės tu­ri pai­sy­ti Kris­taus pa­skelb­to moks­lo, nes aiš­kiai yra pa­sa­ky­ta: „Dan­gus ir že­mė pra­eis, o ma­no žo­džiai ne­pra­eis“ (Lk 21, 33).

Continue reading „Per anksti, šėtonėli, džiūgaujate”