Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.

Švedijos mieste Malmėje penktadienio vakarą per protesto akcijas prieš Korano sudeginimą kilo riaušės. Tai pranešė televizijos kanalas SVT.
 
Apie 300 žmonių, pasipiktinusių šventvagišku aktu, užblokavo pagrindines Rusengordo rajono gatves ir visiškai sustabdė eismą. Kai ten atvyko policijos pareigūnai, į juos ėmė skrieti akmenys, buteliai ir petardos. „Mes tramdome riaušininkus. Neramu visame rajone“, – sakė žurnalistams vėlai vakare Malmės policijos atstovas spaudai Rickardas Lundqvistas.
 
Prieš kelias dienas gatvės dailininkas Danas Parkas, žiniasklaidos vadinamas provokatoriumi, anksčiau teistas už tautinės nesantaikos kurstymą, kreipėsi į miesto valdžią, prašydasmas leisti surengti priešais Islamo centrą Rusengorde manifestaciją prieš Skandinavijos islamizavimo padarinius. Akcija turėjo vykti per musulmonų penktadienio pamaldas, o dalyvauti joje buvo kviečiamas Danijos dešiniosios ekstremistinės partijos „Griežtas kursas“ lyderis Rasmusas Paludanas. Ten pat buvo ketinama sudeginti Koraną.
 
Dar trečiadienį policija atsisakė išduoti leidimą akcijai. Kaip priežastis buvo nurodytas rūpinimasis tvarka ir piliečių saugumu. Penktadienį administracinis teismas patvirtino pareigūnų sprendimą, pažymėdamas, jog grėsmė viešajai tvarkai „atrodo tokia didelė, kad mitingų ir demonstracijų laisvė gali būti apribota“.
 
Į Švediją susiruošęs R. Paludanas buvo sulaikytas pasienyje, kur jam buvo pranešta apie dvejų metų draudimą įvažiuoti į šalį. Bet „Griežto kurso“ nariai vis dėlto sudegino Koraną – Rusengorde, Emilstorpo pramoninėje zonoje.
 
Riaušės malmėje. EPA – ELTA nuotr.

Kad užkirstų kelią riaušėms, Švedijos pareigūnai turėjo panaudoti specialiąsias mašinas.
 
„Padėtis darėsi įtempta. Buvo uždegtas laužas, į kurį buvo mėtomos padangos ir pagaliai. Mes turėjome gesinti ugnį ir vaikyti minią, kai susidūrėme su pasipriešinimu“, – pasakojo policijos atstovas spaudai.
 
Advokatas R. Paludanas įkūrė „Griežtą kursą“ 2017 metais. Jis paskelbė „YouTube“ daug antiislamiškų vaizdo įrašų, viešai sudegino Koraną, vadindamas tai žodžio laisvės apraiška.
 
R. Paludano partija reikalauja uždrausti Danijoje islamą ir deportuoti iš šalies „visus asmenis ne iš Vakarų, kuriems suteiktas prieglobstis“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.29; 10:37

Konferencijos dalyviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Birželio 16–17 dienomis įvyko politinių studijų konferencija, kuria buvo pažymėtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro atidarymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

2013 m. Mykolo Romerio universitetas ir Damušių šeima įkūrė Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą, kurio tikslas – tirti nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų laikotarpio lietuvių demokratinės minties tradiciją, atskleisti ir įtvirtinti jos sąsajas su dabarties demokratinėmis vertybėmis, priminti visuomenei asmenybių, nuosekliai gynusių ir brandinusių demokratinę mintį Lietuvoje ir išeivijoje, vardus ir intelektinį paveldą.

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas

Nacionalinė biblioteka, turėdama šiuolaikinę infrastruktūrą ir neprilygstamus tyrimų šaltinius, sudarė sąlygas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veiklai. Oficialiam A. Damušio demokratijos studijų centro atidarymui skirtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ buvo pažvelgta į permainingą tautos ir valstybės raidą laisvės ir nelaisvės metais.

Konferencijoje dalyvavo žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, politologai, istorijos tyrinėtojai. Tarp jų – filosofas dr. Kęstutis Girnius, sociologas dr. Boguslavas Gruževskis, filosofas ir istorikas dr. Kęstutis Skrupskelis, filosofai dr. Alvydas Jokubaitis ir dr. Vytautas Radžvilas, teisininkas Vygantas Malinauskas, istorikė dr. Ilona Strumickienė, politologai dr. Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Sinica, žurnalistai, istorijos tyrinėtojai Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.

Skelbiame konferencijoje perskaitytą filosofo dr. Alvydo Jokubaičio pranešimą „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“.

Laurynas Kasčiūnas

Taip parašiau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos, nes ponas Jokubaitis pažadėjo savo pranešimą atsiųsti dar tą patį vakarą: pareisiu namo ir iškart atsiunčiu. Buvau numatęs jo tekstą pailiustruoti nuotraukomis. Deja, nuotraukų turiu, o teksto „tebelaukiu“.

Aš jo vietoj būčiau paaiškinęs, kodėl nusprendžiau pažado netesėti, tačiau filosofai turbūt vadovaujasi kitokiomis  gero elgesio taisyklėmis. Bet ne tai svarbiausia.

Mažvydo bibliotekoje konferencija įvyko ar neįvyko? – štai kas svarbiausia. Neįvyko, nes apie ją nė žodeliu neužsiminė didžiosios televizijos, didieji internetiniai portalai. Tiek daug iškilių pranešėjų – ir mirtina tyla.

Gal dėl to, kad Adolfas Damušis buvo vienas iš Birželio sukilimo Kaune vadovų? Didžioji žiniasklaida gal pabijojo, kad savo pranešime „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940-1941-jieji“ Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metorininkas – tyrėjas, gali pagirti Birželio sukilėlius ir jų vadus, o juk žinome, kaip tai nepatinka žydams.

Vidmantas Valiušaitis

Viduramžių ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją mūsų istorikai regi lenkų akimis, o antrosios pusės – žydų. Užtenka paskaityti Henriko Šadžiaus „Tautos dramos“ antrą tomą (1939-1953) – ir tampa aišku, kas finansavo šį „tiesos sakymą“.

Prisimenu, kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, vienas tuo metu labai įtakingas politikas (nuo jo priklausė leidinio finansavimas), vartydamas albumo maketą patarė neminėti Birželio sukilimo, išimti jį iliustruojančias nuotraukas. Argumentas? Nepatiks žydams.

Beje, apie Šadžiaus „Tautos dramą“ turbūt dėl tų pačių priežasčių iki šiol neužsimena nė vienas istorikas. Tik akademikas Romualdas Grigas į savo šiemet išleistą „Nutylėtų tiesų sakymą“ knygos pabaigoje suspėjo įdėti pasipiktinimo kupiną straipsnį „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“.

Štai vienas „Tautos dramą“ apibendrinantis sakinys: „Tačiau jo pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.

Alvydas Jokubaitis

Pasirodo – gali nestebinti. Prieš konferenciją Valiušaitis man žadėjo savo pranešime paminėti Šadžių, bet turbūt pamiršo.

Boguslavas Gruževskis atsako į klausimus

Tačiau Valiušaičio pranešimas vertas dėmesio. Ypač ta vieta, kur jis, remdamasis patikimais šaltiniais, palygino žydų padėtį prieškario Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, kitose Europos valstybėse – taip pat ir Lietuvoje. Tik palygino. Jokių išvadų, pranešėjas išvadas patikėjo pasidaryti patiems klausytojams.

O jos, mano supratimu, galėtų būti tokios: tik nepriklausomoje Lietuvoje žydai nebuvo persekiojami, žudomi, bet būtent lietuviai vadinami žydšaudžių tauta, tik lietuviai mušasi sau į krūtinę: esame kalti, esame labai kalti.

Subtilus akivaizdžių išvadų nutylėjimas. Antisemitizmo – nė kvapo, jokių užuominų, kad pirmiausia būtent žydai 1940-aisiais Kaune entuziastingai pasitiko sovietų tankus, o paskui… Gana, nereikia, atsibodo.

Nors nei Valiušaitis, nei kuris kitas pranešėjas nieko blogo nepasakė apie žydus, vis tiek atsirado vienas provokatorius, kuris reikalavo „žydams atjautos“.

Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Dar šiek tiek apie konferenciją, kuri „neįvyko“. Perskaitytų pranešimų iki šiol nepavyko rasti ir „mažojoje“ žiniasklaidoje. Tiesiog keista: universitetų dėstytojai, patyrę vieši kalbėtojai užlipo ant scenos, nuleidę akis iš popierėlio perskaitė savo pranešimus (tiesa, ne visi, pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas popierėlio neturėjo), pasipuikavo savo išmintingumu, bet klausytojams nepaliko jokios galimybės patiems įsigilinti į kai kuriuos sudėtingus tekstus.

Akivaizdu: nebuvo noro tarptautinės ir Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės padėties vertinimus paskleisti kuo plačiau, ne tik kelių dešimčių vienminčių auditorijoje. Salėje galima ir „aštriau“ pakalbėti, o užrašytas žodis gali smogti bumerangu.

Šia „liga“ serga beveik visos ne valdžios rengiamos konferencijos, susirinkimai. Kaip sakoma, „verdama savo sultyse“, nenorima arba bijoma susitikti su kitaminčiais. Prisimenu, publicistas antikomunistas Vilius Bražėnas sakydavo: mano straipsnį gali spausdinti bet kas, nors ir „Pravda“, svarbu, kad prie jo nekištų savo nagų. Filosofas Jokubaitis turbūt mano kitaip, savo mintis ir vertinimus patiki ne bet kam. Kaip ir Kęstutis Girnius. Aš savo pranešimą „Nelaukta tauta“ paskelbsiu „Naujajame židinyje“.

Beje, konferencijoje dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikianecas viešai suabejojo Girniaus teiginiu, kad Vilniuje beveik negyveno lietuvių. Pasak jo, istorikas M. Balinskis (1836 m. išleidęs „Vilniaus miesto istoriją“) tvirtina, kad, atvirkščiai, Vilniuje gyveno daugiausia lietuviai. Pabandyk dabar išsiaiškinti, ką nuo scenos apie Vilniaus gyventojus netiksliai perskaitė Girnius, kai pranešimas budriai saugomas tik VU TSPMI docento kišenėje.

Dainuoja Rasa Juzukonytė

O kur savo pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“ skelbs buvęs Seimo narys, žurnalistas Valdas Vasiliauskas? Iš atminties labai sunku ir pavojinga apie jį ką nors pasakyti. Būtų įdomu žinoti, kas tas Martynas, dirbęs „Atgimime“. Tokie pranešimai iš atminties neaptarinėjami, juos iš popierėlio perskaityti turi turėti galimybę ne tik autoriai, bet ir konferencijos dalyviai.

Apie filosofo Jokubaičio (rašoma „Jokumaičio“) pranešimą man pavyko perskaityti (Mažvydo bibliotekos tinklalapyje) tik tiek: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose, bet apie perdėtą žavėjimąsi pačiu pertvarkymų ir reformų procesu, kuris neretai vyksta be aiškesnio plano ir grįžtamojo ryšio apie gautus rezultatus. Taip visuomenė pakliūva į permanentinių pertvarkų ir nesibaigiančios kaitos padėtį“.

Skaitytojas, negirdėjęs pranešimo „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“, perskaityto konferencijoje, iš šių poros sakinių negali įsivaizduoti viso jo turinio. Atkreipkite dėmesį: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose…“ Ar čia ne baimė patekti šiandieninės valdžios nemalonėn?

Adolfas Damušis

Kai Kristus buvo kalamas prie kryžiaus, jie tikrai nežinojo, ką daro, nežinojo, kad tokia Dievo valia. Kalbant apie dabartinius politikus (ir Europos, ir Lietuvos) to nežinojimo, be abejo, yra, bet dažnai jie žino, ką daro, žino, ko siekia. Kitas reikalas, kad jie ne visada žino, kokios bus to darymo pasekmės. Pavyzdžiui, tautų ir rasių maišymo.

Apie tai filosofai ir kiti išminčiai konferencijose (ir ne tik) galėtų kalbėti aiškiau, jeigu jie žino, ką daro; neturėtų savo pranešimų slėpti kišenėse, jų pareiga –  eiti ir pas tuos, kurie juos gali „kalti prie kryžiaus“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.24; 18:06   

litvinenkos

Aleksandro Litvinenkos tėvas, vadinęs teroristą Achmedą Zakajevą savo „broliu“ ir kaltinęs Rusijos valdžią dėl sūnaus mirties, kardinaliai pakeitė savo nuomonę bei poziciją. Jis dabar viešai teigia ir prisipažįsta, kad juo buvo pasinaudota.

Taigi paprašė jam atleisti ir priimti atgal į Tėvynę. Žodžiu, Valteris Litvinenka norėtų sugrįžti atgal į Rusiją. Jis prašo, kad oficialioji Maskva jam atleistų – leistų sugrįžti namo. Nes jis, Valteris Litvinenka, buvo labai neteisus. Italijoje 73 metų Valteris Litvinenka gyvena skurde, o Borisas Berezovskis ir Vakarų žurnalistai juo nebesidomi.

Continue reading „„Atleisk man, mano Tėvyne!“”

kembelas_1

Airio Maiklo Kembelo (Michael Campbell) pavardė nuskambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir toli už mūsų šalies ribų. Šių metų spalio mėnesį 39-erių metų amžiaus Maiklą Kembelą Vilniaus apygardos teismas nuteisė kalėti 12-a metų. Už ką tokia griežta bausmė?

Lietuvos teisėsauga nuteisė šį vyrą už tai, kad jis iš ginklų prekeiviais apsimetusių slaptųjų tarnybų agentų bandė įsigyti ginklų bei sprogmenų. Tiek Didžiosios Britanijos, tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų agentai įsitikinę, jog M.Kembelo įsigyjami ginklai galėjo būti panaudoti rengiant teroro aktus Šiaurės Airijoje bei žemyninėje Didžiosios Britanijos dalyje. Tiek britų, tiek lietuvių teisėsauga neabejoja, jog 12-a metų už grotų praleisti pasmerktas vyriškis teikė paramą teroristinei grupuotei.

Continue reading „Ar Lietuva deramai išnarpliojo terorizmu kaltinamo Maiklo Kembelo bylą?”