Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas

Aiškumo vardan, apie ką ir kaip pradėjome kalbėti, ir toliau kalbėsime, prisiminkime žydų sinagogas. Būtent tokį vaidmenį, kaip čia rašau apie mūsiškuosius apeiginius piliakalnius, jos ir atlikdavo (atlieka). Šalia ritualinių apeigų, žydų bendruomenė, susirinkusi savo teritorinėje šventykloje, spręsdavo ir grynai pragmatinius dalykus; gyvenimo tėkmėje išryškėjusius klausimus, kurie galėjo būti sprendžiami bendru sutarimu.

Suprantama, kad šitaip elgiantis susigiminiuodavo, susicementuodavo visa bendruomenė. Na, šiuo atveju prisiminkime kad ir Sandoros šventę, kurią, derlių nuėmus, švęsdavo vakariniai aisčiai-baltai. Ko gero, švęsdavo ant savo supiltų piliakalnių.

Jau esu prasitaręs, kad ir lietuviškoji piliečio sąvoka sietina ne su pilimi, bet su pačiu piliakalniu, kaip gyventojus buriančiu, juos integruojančiu ir jų „balsą“ girdinčiu centru. Apie tai, apie aplink piliakalnį susibūrusios bendruomenės socialinę organizaciją, apie jos struktūras, ypač tas, kurios puoselėjo žmonių dvasinę jungtį, tos jungties kultūrą, toliau ir kalbėsime. Mums rūpi kaip, kokiais būdais, kokių struktūrų pagalba buvo užpildoma žmonių kasdienybė aukštesnėmis, nei vien pilka buitis, prasmėmis. Mums rūpi oponuoti tiems, kurie iki šiol (neatsipeikėję!) senuosius lietuvius įsivaizduoja buvus barbarais tikrąja to žodžio prasme. Mums rūpi nagrinėti ir tuos klausimus, kurie ne tik plačiajai visuomenei, bet istorijai ir kultūrai artimesnio profilio specialistams nelabai žinomi, pridengti kitais rūpesčiais…

Pats mąstymas apie piliakalnius, kaip platesnės paskirties centrus, įsiūlo įvairių argumentų. Tarp jų – ir vadinamoji visuotinai žinoma tautų kraustymosi karštligė. Dėl jos priimta kaltinti hunus (III–V a.). Neginčytina: įsiveržę jie sujaukė, savaip „perdirbo“ vietinių genčių tradicinį gyvenimą. Bet, kaip rodo archeologiniai ir kiti šaltiniai, esama pagrindo manyti, kad „kraustymosi liga“ buvo susirgę ir rytiniai, pietrytiniai ir net pietiniai mūsų protėvių giminaičiai.

Apie menamų giminaičių klajones, jų trajektorijas randame rimtų įrodymų akad. Eeugenijaus Jovaišos monografijose, kitų istorikų darbuose. Tarptautinį pripažinimą įgijusi mūsų tautietė dr. Jūratė Statkutė de Rosales (gyvenanti ir dirbanti Venesueloje) drąsiai ir, pasakyčiau, gana argumentuotai kelia hipotezę, jog ostgotų ir vestgotų pagrindą sudarė būtent pralietuvių giminaičiai. Iš visuotinės istorijos žinome, kad jų armados V a. buvo net du kartus užėmusios Romą[1]. Šiame leidinyje gvildenamos temos kontekstas tarsi savaime įpareigoja išsakyti samprotavimus apie tai, kokios priežastys vertė „mūsiškių giminaičių“ klajones ir ypač jų dalyvavimą žygiuose prieš galingąją Romos imperiją.

Nemunas nuo Punios piliakalnio

Atsargiai galima pastebėti, kad arčiau mūsų žemių gyvenusių genčių migraciją galėjo paskatinti „demografinis sprogimas“. O jį, vėlgi savo keliu, galėjo gimdyti tradicinis saikingas, prabangos vengiantis, o taip pat visus vienijantis (dabar sakytume: visuotinio gerbūvio siekiantis) gyvenimo būdas. Galima formuluoti prielaidą, kad užsikrėtusieji nomadine (klajoklių) dvasia susidurdavo su gentimis, kurios savo dvasine kultūra bei socialine organizacija buvo padrikesnės, mažiau savyje integruotos.

Na, o mąstant apie, sakyčiau, strateginį, karinį susidūrimą su Romos imperija, motyvų galėjo būti dar ir kitokių. Kaip žinome, Roma atstovavo (ir kūrė) ne tik civilizuotumą. Ji atstovavo būtent urbanistinę civilizaciją, kuri buvo grindžiama vos ne priešingomis, nei „antroji pusė“, dvasinio, moralinio gyvenimo vertybėmis. Neatmeskime ir argumento, kad Roma atvirai demonstravo ir imperialistinę, vėliau krikščionybės skleidimu pridengtą agresiją. Ji siekė primesti savo principus ir gyvensenos būdą kitiems, kitaip suvokiantiems pasaulį.

Beje, įdomus yra akad. E. Jovaišos pastebėjimas. Išanalizavęs šūsnį įvairių šaltinių, jis teigia, jog prekybiniai ryšiai tarp aisčių-baltų ir Romos buvo gana intensyvūs. Pirmoji pusė garsėjo kailių, gintaro, vaško, antroji – įvairių metalų tiekimu. Istorikai pastebi ir tai, kad Roma vis dažniau ir dažniau ėmė pažeidinėti priimtų sutarčių „raidę“[2]. Neatmeskime ir tos prielaidos, jog tiesiog plėšikavimu pagrįsti karo žygiai buvo tuometinio pasaulio sudedamoji dalis. Sakytume, netgi pačią civilizaciją ir kultūrą skatinančioji dalis… Bet toliau šia tema nesiplėsime, nes ir šiaip gerokai nutolome nuo pagrindinės.

Atsiprašydamas skaitytojo už šį, lyg ir nuo mūsų temos nuslydusį intarpą, nors ir pavėluotai atsakau į klausimą: o kas gi buvo tie mūsų protėvių giminaičiai, kurie – tikėtina – prisijungė prie žygių prieš Romą ir kitiems primetamą jos valią (civilizaciją)? Esama istorinių šaltinių, kurie kalba apie V a. ištuštėjusias sūduvių ir ypač pietinių galindų žemes. Štai pastarųjų, t. y. galindų, nediskutuotinus pėdsakus nūdienės Ispanijos šiaurės vakarų žemėse suranda ne tik drąsioji dr. Jūratė Statkutė de Rosales, ne tik lituanistinėmis įžvalgomis garsėjęs signataras Algirdas Patackas. Tuos pėdsakus suranda ir priekaištų už panašius teiginius kitiems prieš tai nešykštėjęs akad. Eugenijus Jovaiša…

Savitą nuotykį prieš keliolika metų išgyvenau su ekskursantų grupe apsilankęs Ispanijoje, Toledo mieste (šalies centrinė dalis). Mums parodė piešinį ant paminklo, datuojamo VII–VIII a. Vietinė ekskursijų vedlė atkreipė mūsų dėmesį į šokančių moterų išpūstus sijonus, tarsi šoktų šokį panašų į suktinį, kuris niekada nebuvo būdingas ispanams. Tada dar nesidomėjau senųjų lietuvių kultūra. Dabar gi matytą piešinį aiškinčiau kaip į Ispaniją „nupėdinusių“ galindų pėdsaką. Ši gimtąjį kraštą palikusi gentis, pakeliavusi „šen bei ten“, ilgainiui įsikūrė šiaurės vakarų Ispanijoje. Tame krašte nekalbama ispaniškai. Anot A. Patacko (kuris ten lankėsi), tenykščių gyventojų antropologiniai bruožai primena mūsiškius. O ir tautoraščio, liaudies audinių piešinys beveik tapatus lietuviškajam…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Platesnį vertinimą aplinkybių, kurios lėmė kodėl ir kaip tie mūsų protėvių giminaičių pėdsakai ten atsidūrė ir kaip jie šiandien atrodo, palikime nuošalėje. Mums rūpi pastebėti ir pabrėžti, kad laisvanoriška valia ištuštėjus „giminaičių“ žemėms, pietinis (o iš dalie ir pietrytinis) būsimos lietuvių tautos ir jos valstybės sparnas tapo atviras ir sunkiai apginamas nuo svetimos kultūros įsiveržėlių. Pakanka prisiminti, na tegu ir vėliau įvykusią, prūsų genčių, šios anais laikais besiformuojančios politinės tautos tragediją. Jos kaltininkai, kaip žinome, buvo visos katalikiškosios Romos remti pikčiausi „pagonių“ naikintojai kryžiuočiai.

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, tarsi savaime iškyla įžymaus religijotyrininko ir tautotyrininko Gintaro Beresnevičiaus asmenybė. Jis įdomiai ir motyvuotai yra rašęs apie baltų religines reformas. Palyginus gana plačiai jis rašė apie vieną iš paskutiniųjų, pradėtą VI amžiuje[3]. Jo veikale pateiktas gana įtikinamai sukonstruotas tos reformos aprašas. Visas tekstas tiesiog skatina ne tik žingeidumą, bet ir savivokos prasme emocionalesnį skaitytojo mąstymą. Plečia jo turėtą supratimą apie protėvių dvasinio (o kartu – ir religinio) gyvenimo organizavimą. Skaitytojui pateiksiu vieną konkretesnį tos reformos faktą ir su juo susijusią „detalę“…

Kaip žinome ne tik iš G. Beresnevičiaus teksto, bet ir iš kitų šaltinių, VI a. (minėtos reformos amžius), pagal nusistovėjusią tradiciją, vakarinių aisčių (prūsų) pasaulietiniu valdovu tuomet buvo Vaidevutis, o dvasinės kultūros – jo brolis Prutenis. Galbūt sekdamas Kristaus misija ir drama, Prutenis ryžosi gyvas susideginti, įtikėjęs, kad tuo žingsniu sustiprins reformos dvasią ir jos ateities trajektorijas. (Tiesa, esu aptikęs teiginių, kad šitaip pasielgė ir Vaidevutis…). Vienok, Prutenio auka nepaliko bent kiek ryškesnio pėdsako vertinant jį taip kaip kad krikščionybė užgimė ir plito Kristaus misijos ir aukos dėka. Bet štai: apeiginiai piliakalniai, kaip bažnyčių ir cerkvių pakaitalas, išliko…

Tiesiog kaip istorinę įdomybę skaitytojui pateikiu ir kitą „detalę“. Vienaip ar kitaip ji turi sąsajų su čia aptariama tema.

Labiau išprususiems skaitytojams Mato Pretorijaus vardas gerai žinomas. Tai jis (gyvenęs XVII–XVIII a.) pasinaudojo savo senelio Jono Bretkūno sukauptu gausiu archyvu. O pats išgarsėjo paskelbęs keletą tomų, skirtų prūsų ir Prūsijos istorijai. Jo nuomone, Vaidevutis ir Prutenis nebuvo tiesioginiai vardai, o greičiau su pareigybėmis susiję titulai ar garbės vardai. „Vaidevutis tikriausiai kilęs iš prūsiško žodžio Waidia – „mokslas“, „supratimas“ […] ir Wuitis – „vaitas, prefektas“ – tarsi „mokslų prefektas“ arba „mokslų mokytojas“ – rašo savo veikale M. Pretorijus. Jis rašo ir apie tai, kad prūsai turėjo savo įstatymus ir kad tokius įstatymų kūrėjus ir leidėjus „pavadino vaidivučiais“. M. Pretorijus ir Pruteniui suteikia kitą „turinį”. Jis aiškina, kad Prutenis kildintinas nuo žodžio „Prūta“ – „protas“, kitais žodžiais išsireiškus, „labai protingas ir sąmojingas vyras“. Kad jo laikais Žemaitijoje ir Lietuvoje žodis „Pruntu“ – reiškia „suprantu“, o „Prūota“ – reiškia „protas“[4].

Šią „detalę“ – intarpą pateikiu skaitytojui kaip savotišką iliustraciją apie mus nuklojusią užmaršties antklodę, apie praktiškai nebeįveikiamą „piliakalnių“ epochoje vartotų sąvokų ir jų prasmių atkūrimą. Bet bandyti privalu. Ir – vieną kitą kruopelytę suradus, galima atkurti nors apytikrį vaizdą, jo kontūrus…

Taigi… Tikėtina, sakyčiau, net labai tikėtina, kad nedidukų, pasikartojančio silueto piliakalnių suintensyvėjusi sklaida VII–XI a. aisčių-baltų žemėse sietina būtent su G. Beresnevičiaus aprašyta reforma ir su ką tik suminėtais jos pradininkais. Bet vis dėlto apeiginių piliakalnių atsiradimą galime vertinti toli gražu ne tik kaip siekį sustabdyti paplitusią ir kitus ta „liga“ užkrečiančią aisčių-baltų genčių migraciją. Aišku, kad teritorinė gyventojų bendruomenė, susipylusi savo piliakalnį, tarsi savaime, savo sausagyslėmis ir kraujagyslėmis prisirišdavo prie savo žemės, prie savo protėvių kapų. Toji žemė kvėpuodavo stipresniu ne tik Tėviškės, Tėvynės pajautos kvapu. Ji aiškiau kvėpuodavo paties žmogaus esatimi…

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.09.13; 15:00

[1] Tiems skaitytojams, kurie nuosekliau domisi ką tik suminėta problema, siūlau susipažinti su čia minimų autorių monografijomis: Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. – Vilnius, Lietuvos Edukologijos universitetas, Lietuvos Mokslų akademija, 2016; Jūratė Statkutė de Rosales. Senasis aisčių giminės metraštis. – Kaunas, Česlovo Gedgaudo labdaros fondas, 2009; Jūratė StatkutėdeRosales. Europos šaknys. – Vilnius, Versmė, 2015.

[2] Jovaiša, Eugenijus. Aisčiai. Raida. – Vilnius, Lietuvos Edukologijos universitetas, Lietuvos Mokslų akademija, 2014.

[3] Beresnevičius, Gintaras. Baltų religinės reformos. – Vilnius, Mintis, 1995.

[4] Pretorijus, Matas. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla. Antras tomas. – Vilnius, LII leidykla, 2004, p. 283.