Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Netyla skandalas po to, kai Lietuvos Respublikos prezidentas apkaltino valdančiuosius pirmoje šios vasaros pusėje dirbtinai sulėtinus skiepijimosi tempus, galbūt, dėl to, kad nebūtų įgyvendintas prezidento tikslas pasiekti, kad iki liepos vidurio būtų 70 proc. pasiskiepijusių.

Toks kaltinimas tolygus kaltinimui dirbtinai, specialiai sukėlus papildomus susirgimų ir mirčių nuo Covid-19 atvejus.

Laukiau, kad Prezidentas permąstys, ką pasakęs, ir pareikš, kad jis tiesiog nevykusiai pajuokavo.

Nesulaukiau. Prezidento ginti Delfyje stojo Prezidentūros spaudos tarnyba, konstatuodama tą faktą, kad skiepijimosi tempai sulėtėjo ir dėl to kalta kažkokia nauja Lietuvoje institucija – Centrinė valdžia, veikusi chaaotiškai, atsiejama nuo Prezidento.

Bet Prezidento spaudos tarnyba nepaneigė svarbiausio Prezidento pasakyme – skiepijimosi tempai buvo sulėtinti dirbtinai, galbūt, siekiant jam pakenkti. Tad kaltinimas Centrinei valdžiai dirbtinai sukėlus papildomus susirgimų ir mirčių nuo Covid-19 atvejus išlieka.

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Kas tai? Paprasčiausias melas, siekiant politinių tikslų, ar paranoja – psichikos sutrikimas, pasireiškiantis liguistu įvykių aiškinimu?

Iš Wikipedijos: Pagal Amerikos psichiatrijos asociacijos klasifikaciją iškiriama: persekiojimo paranoja (asmeniui atrodo, jog jam norima pakenkti, tvirtai tiki, kad kiti žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jį apgauti, įžeisti, su juo bandoma susidoroti); didybės paranoja (asmuo gerokai perdeda savo reikšmingumą, įtaką).

Protingai pasielgė šalies Premjerė, spėju, priskiriama prie Centrinės valdžios, pareiškusi, kad nenori komentuoti šalies vadovo žodžių. „Iš pagarbos Prezidento institucijai premjerė nuo komentarų susilaikys“.

Klaidas nepramintame kovos su pandemija kelyje daro visi visame pasaulyje, ir Lietuvos Respublikos prezidentas, taip pat. Būtų gerai, jei jis Lietuvos Respublikos Centrinėje valdžioje matytų ir save.

2021.10.23; 06:00

grigas_robertas

Mažos Garliavos mergaitės drama kaip aštrus chirurgo skalpelis apnuogino skaudžią tikrovę.

Tikrovę, kurią visi, neabejingi Lietuvai ir gėrio vertybėms, seniai jautėme: kad ištikimųjų kraujo kaina atkurta valstybė, jos gyvastingumą užtikrinti turinčios struktūros pavojingai didele dalimi yra butaforinės.

Nes nėra autentiškos, su tautos dvasia ir aukščiausiais polėkiais sutapusios valstybės, jeigu nėra žmoniškumo ir teisingumo viršenybės prieš visus įstatymus ir jų vykdymą bei vykdytojus. “Iustitia est fundamentum regnorum“ („Teisingumas yra valstybių pamatas“), anot europinės teisės klasikų romėnų. Nėra patikimai įtvirtintos valstybės, jeigu linguoja kaip raisto liūnas po kojomis tai, kas turėtų būti akmeniniai pamatai.

Continue reading „Apie įstatymų (ne)vykdymą”

patackas_algirdas

Laisvės liepsna, deguonis Romo Kalantos aukai atminti. Gegužės 14 d., 1972-ieji. Kaune pasklinda gandas, kad miesto sode susidegino jaunuolis. Kodėl, nežinia.

Po kurio laiko pradėjo aiškėti, kad jo motyvai panašūs kaip Jano Palacho, jauno istoriko, prieš trejetą metų susideginusio Prahoje. Tai laisvė, laisvė bet kuria kaina. Gegužės 15-oji, rytas. Miesto sode tuščia ir tylu, jokių pėdsakų, nė vieno žmogaus tarsi nieko nebūtų įvykę. Apmaudi mintis: taip nieko čia niekada nebus, vaikinas save pražudė veltui, nes mes tokie apspangę ir apkrutę duslioje tyloje. Dar apžiūrėjau knygynų vitriną, bet akys, nors matė, bet nekliuvo už knygų pavadinimų ir išvažiavau į Vilnių.

Continue reading „Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas: „Nestovėkite po medžiu. Po to gailėsitės””