Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

ĮVYKIS. Jokių informacinių blokadų, reklama ir agitacija pro visas valdiškas skyles.Pačiu geriausiu laiku, darbui baigiantis, kai galima užsukti važiuojant ar einant namo, smalsuolių praeivių tada pilna dėl skaičiaus. Nemokamas koncertas, pamatysim žvaigždučių, valdžią, net patį Bukveidžio prezidentą iš arti – darom! Finansuoja privati TV, palaiminus valdžiai gausianti ES pinigų. Jokio pavojaus būti apšauktam priešu, kaip visi kiti, nebijokit, bus vien paskatinimai!

Pompa apie dešimtis tūkstančių, valdžios pareigūnai suskaičiavo apie 5, o net labai drąsus meluoti Delfis susigėdo (citata): “pritraukė nemažą būrį žmonių“. LRyto TV (citata): “sunku pasakyti kiek susirinko, bet nebuvo laisvos vietos“. Nuotraukos ir filmavimai rakursais, kad didesnė minia atrodytų, su vėliavom stambiu planu.

Realybėje su visai savaisiais, žiopliais ir žurnalistais – maksimum apie pusantro tūkstančio (minios piką žr.nuotraukoje). Netirštai ir vėliavų, dauguma transparantų pagaminti profesionaliai reklamos agentūrose ir nepigiai. Visuotinė saviškių mobilizacija, flanguose dislokuotos haubicos R.Miliūtė, A.Ramanauskas, mirgėte mirga adomėnai, oželytės, kitas mailius ir šiaip nuošliaužos.

Parėkavę visi išsiskirsto, darbininkai išveža dekoracijas. Vieniša varna vaikštinėja išėdų, darbininkai šluoja brangų grindinį. Jiems reikėjo žmonių, kurie neatėjo. Rytoj visi viską pamirš, paleis uždangai dar kokį skandalą apie užpakalius.

PLANAS. Perimti iniciatyvą. Tam, kad žmonės neprotestuotų ir nekeltų mums pavojaus, panaudosim visuomenės neapykantą valdžiai ir patys suorganizuosim valdišką protestą prieš valdžią. Pralaimėtojų maištas savo padėčiai išgelbėti, bet daugelis nuoširdžiai patikės. Proto atakos principu, ant emocijų, remiant visai sisteminei žiniasklaidai, D.Grybauskaitei ir Šventajai Šeimai – pirmyn į Seimą!

Per savus nuomonių formuotojus pritrauksim maksimum žmonių. O tada toks lietuviškas, valdomas tų, kuriems reikia, Maidanas, kurio išsigandę žalieji žmogeliukai išsilaksto, visi kaip vienas brangūs Lietuvos žmonės pakyla į kovą už šviesią praeitį ir ant baltų arkliukų atjoja G.Landsbergis su R.Juknevičiene ir Co tautos išgelbėti. Pirmalaikiai rinkimai – Gabrielių į premjerus!

REZULTATAS. Sistemos bandymas “eiti į žmones“ ir visiškas fiasko. Nuvalkiotos dvėselienos “rusai puola“ niekas nebebijo, daugiau jie nieko nemoka, o kiti išsikrovusio propagandos pultelio mygtukai neveikia. Iššautas paskutinis šovinys, jiems liko akla gynyba, atskirų asmenybių žlugdymas kompromatais, jei jų dar turi.

POLITINĖS JĖGOS. Dievas mato, skaitytojai žino – už žaliuosius nebalsavau, nei vieno gero žodžio apie juos neištariau (žegnojuosi). Toliau laikau juos tik permainų imitatoriais, tačiau vakar jie atrodė vieninteliais, turinčiais idėjų.

“Revoliucionieriai“ nieko nesiūlo ir net nebekalba apie žmones, valstybės ateitį, kaip konkrečiai ir ką padaryti geriau, kaip spręsti Lietuvos reikalus. Jie kalba tik apie tai, kokie kiti blogi ir kokie jie geri. Jokių absoliučiai idėjų, išskyrus troškimą sugrįžti į valdžią, jie neturi ir net apsimesti nebesugeba.

Taip akivaizdu, kad net per užvaldytos žiniasklaidos pragariškas pastangas idėjinė dykuma matoma kiekvienam. Visa opozicija nenori nieko keisti, o pozicija yra bejėgė ką nors pakeisti. Tik arši kova dėl valdžios, kuri nieko nekeis.

ASMENYS IR PRALAIMĖTOJAI. Nr.1 – nusipelnęs ordininkas A.Tapinas. Pūtimo pavėjui ir spjaudymo žemyn sporto meistras, ilgai apsimetinėjęs objektyviu, valstybišku, pilietišku, nepriklausomu ir t.t. ir pan. apsišvietė kaip vienos politinės jėgos atstovas ir sistemos sraigtelis. Liks autoritetu savo hipsteriškoje nusmuktakelnių su barzdžiukėmis aplinkoje, tačiau tarp politikų įtaką palaipsniui praras. Nesėkmes nešančių iniciatyvų autorių valdžia nemėgsta. O pasikeitus politiniams vėjams ir susirasti naują šeimininką bus vis didesnis vargas.

Kitas pralaimėtojas – V.Pranckietis. Atsitiktinis personažas, susapnavęs, kad kruvinose kautynėse galima draugauti su abiem pusėmis, gėdinti savus ir būnant vienu iš komandos karininkų flirtuoti su priešais. Iki tol buvęs visišku, tačiau iš bėdos pakenčiamu nieku, dabar nuliu taps de facto, o varžovai iš tokio sąjungininko tik pasijuoks.

Pagrindinis pralaimėtojas – konservatorių Šventosios Šeimos ir D.Grybauskaitės tandemas, tikėjęsis sustabdyti sistemos byrėjimą, didelių politinių pajamų ir aprūpintos senatvės. Laikas būtų ponams prisiminti TSKP istorijos egzaminų bilietų klausimus – revoliucijos klasikai mokė, kad negalima žaisti sukilimu, jį reikia detaliai parengti, numatyti visus galimus variantus ir smogti netikėtai, veikti pagal blogiausią įmanomą scenarijų, o pradėjus negailėti nieko ir eiti iki galo.

REZULTATAI. Partokratija, politinė sistema ir veikiantieji asmenys eilinį kartą įrodė, kad jokių idėjų išskyrus padėties išsaugojimą neturi, problemų išspręsti negali ir patys yra svarbiausia valstybės problema.

PROGNOZĖ. Įvykiai jų autoriams parodė ką visi ir taip žino – priešlaikinių rinkimų sapnai ir revanšo galimybės “sistemos revoliucionieriams“ yra nulinės, todėl ši daina greit nutils.

Informacija yra viskas, kas valdo dezinformaciją – tas valdo Lietuvą. Bolševikai tą suprato ir pirmiausia puolė ne Seimą ar Vyriausybę, o užėmė televiziją. Ir dabar ten siunčiamos visos specialiųjų operacijų pajėgos. A.Siaurusevičių, matyt, teks paaukoti, bet ši linija bus ginama iki paskutinio lietuvio. Realiausias mums rengiamas variantas – pokyčių imitacija ir kosmetika.

IŠVADOS. Gyventi valstybėje kaip iki šiol nebeįmanoma, o net pabandyti galvoti ir veikti kitaip valdžia nesugeba. Žmonių tikėjimas ir pasitikėjimas prarandamas kasdien. Klasikinė politinės krizės situacija, kada nėra nei išeities, nei jėgų išeiti, nei kelio.

Karūnos mėtosi gatvėse, bet nėra jas jas pakeltų. Nei vienos politinės jėgos, kuri įstengtų pateikti kelionės tikslą ir konkretų veikimo planą, nei vieno didžio žmogaus, paskui kurį būtų galima eiti. Ne todėl, kad jų nėra ir negali būti, tačiau jie atskirti nuo mūsų ir vieni kitų nematom. Viskas, kas yra, skirta tam, kad nieko nebūtų ir nieko neįvyktų.

GIRTO EŽIUKO SVAJONĖS NUO KO PRADĖTI. Pripažinti krizę, užbaigti tylos, susipriešinimo, baimės epochą ir imti kalbėtis.Nacionalinės santarvės komitetas iš iškiliausių žmonių, mokslinininkų, visuomenininkų, autoritetų. Kasdien diskusija per televiziją geriausiu laiku apie tai, ką ir kaip daryti, kiekvienam suteikiant vienodą laiką, galimybes, jokių jakilaičių ar miliūčių “moderavimų“ ir propagandos. Procesas nukrautų įtampas, atsirastų ir idėjų, ir naujų lyderių, visuomenė imtų sveikti, o politikai būtų priversti veikti. Bet šitokios pradžios nebus.

O KAS BUS. Nebus nieko, nes valdžia išskyrus kovą dėl valdžios nieko nedarys, o dauguma ir toliau tikėsis, jog galima kokiu nors vienu veiksmu, balsavimu, mitingu ar eitynėmis viską pakeisti ir sulaukti gelbėtojų, pačiam nieko neveikiant. Ir arba visuomenė išsigydys nuo baimės ir žmonėse rasis ryžto naujam, visuotiniam sąjūdžiui, kuris bus ilgas, skausmingas ir pareikalaus visų jėgų, arba tyliai užgesim ir baigsim išsivaikščioti, palikę pavadinimą žemėlapyje.

2018.03.18; 09:22

Mitingas „Mes kaltiname”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nesupraskite tiesiogiai: jokiu kremliumi (rusų senoji miesto dalis, apjuosta gynybinėmis sienomis su bokštais, vandens grioviais; senąja rusų kalba – detinecas, gradas ir t.t.) mūsų Seimas neapjuostas, tėra tik Sausio 13-osios išlikusių užtvarų fragmentai, bet ir juos ketina iškelti, nes jie esą darko parlamento rūmų vaizdą…

Bet Kremlius tapo Rusijos politiniu bastionu, carų, generalinių sekretorių, prezidentų, valdančiojo elito įtvirtinimu, todėl paprastai siejamas su visais iš jo išeinančiais tuo metu egzistuojančio režimo sprendimais. Pastarąjį dešimtmetį šie sprendimai šokiravo pasaulį.

Nedaug kam yra pavykę įžengti į Maskvos Kremlių. Tik Krymo chanatas 1571 m. sudegino miesto centrą, o prieš tai, 1534-1535 m., LDK kariuomenei nepavyko įveikti jo įtvirtinimų. Bet 1610 m. spalio 11 d. į Kremlių įžengė lietuvių ir lenkų kariuomenės įgula. M. Strykovskis rašė, kad „Algirdas tarsi Vakarų riteris sulaužo ietį į Kremliaus sieną“, o A. Vijūkas – Kojelavičius pridūrė, kad „smeigia jis ją į Kremliaus vartus, galiausiai išsitraukia kalaviją…“

Tiesa, Maskvos Kremlius buvo užimtas neilgam: 1612 m. Maskvoje ir aplinkinėse srityse kilo visuotinis sukilimas, kurio metu po apsiausties Kremliuje įsitvirtinusi lietuvių ir lenkų karių įgula kapituliavo, o visi jos nariai sukilėlių buvo išžudyti. Po keleto šimtmečių, 1812 m. rugsėjo-spalio mėn., Maskvą buvo neilgam užėmusi į Rusiją įsiveržusi Napoleono armija.

Tai tiek apie rusiškąjį Kremlių. O dabar apie lietuviškąjį…

Pasirodo, jis įsikūrė Vilniaus centre, kažkada buvusioje Nerimi plukdytų sielių apdorojimo ir paskirstymo, paskui stadiono, šiuo metu didingai stūksančio valstybės parlamento vietoje. Tautai ji svarbi dar ir todėl, kad čia 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Nepriklausomybės aktas, o kitų metų Sausį ošė didinga laisvės ištroškusių žmonių minia. Jos suręstos užtvaros, lyg dainuojančios revoliucijos bastionas, atlaikė sužvėrėjusių okupantų išpuolį.

Po 28 metų ši istorinė vieta tapo taikaus tūkstančių žmonių pasipriešinimo valdantiesiems placdarmu. Ne, kovo 15-osios protesto akcija prieš Seimo darbą nevirto langų daužymu ar policijos atkirčiu, kaip 2009-ųjų sausio 16 d. Tuomet profsąjungų surengtas protesto mitingas virto riaušėmis, kai į Seimo langus pasipylė akmenys, kiaušiniai, o policija panaudojo ašarines dujas, daug riaušininkų suėmė, paskui teisė. Vėliau pasirodė komentarų, kad smurtu buvo suinteresuotos kelios radikalios organizacijos, anarchistų judėjimai, netgi Penktosios kolonos, likusios dar nuo garsiosios „Jedinstvos“, palikuonys (apie tai rašiau straipsnyje).

Tuomet galėjai įtarti, kad Kremliaus pasiuntiniai pasirengę parlamento šturmui, kaip darė 1991-ųjų sausio 10 d., po K.D. Prunskienės vyriausybės sprendimų. Dabar gi, kaip pasakė vienas opozicijos politikas, Kremlius jau įsikūrė pačiame Seime ir būtent jis daro lemiamą įtaką kai kuriems jo sprendimams. Akivaizdu, kad visos šios parlamentinės krizės detonatoriumi buvo paslaptimis ir sąmokslo teorijomis apaugęs balsavimas dėl M. Basčio apkaltos.

Mitinguotojai piktai kaltino Seimą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Protesto mitingas „Mes kaltinam“, sutraukęs apie 5000 žmonių, tapo ta jėga, kuri turėjo sukrėsti valdančiąją daugumą permainoms. Protesto akcijos organizatoriai kitą dieną Seimo vadovui įteikė reikalavimus, kurių pagrindinis – surengti naujus parlamento rinkimus. Galima abejoti, kodėl tarp tų organizatorių – savo retorika išgarsėję žurnalistai, o ne plačiosios visuomenės atstovai, visuomenininkai, tautos pasiuntiniai iš visos Lietuvos. Galima įtarti, kad taip A. Tapinas ar R. Miliūtė tiesia sau takelį į būsimą valdžią, kad tokiais metodais LRT suvedinėja sąskaitas su R. Karbauskiu ir parlamentine komisija jos veiklai tirti.

Tai, kaip sakoma, jau išvestiniai samprotavimai. O mitingo esmė – užkirsti kelią dabartinei valdžios daugumai savivaliauti, tarnauti tiems interesams, kurie neatitinka nei nacionalinio saugumo reikalavimų, nei žmonių poreikių, ir visa tai apgaubiant imitacine paslapties skraiste, slapto balsavimo šydu.

Apskritai, kokiais atvejais Seimas nutaria pasirinkti ne viešą balsavimą? Pagal Konstituciją slaptas balsavimas yra privalomas tik trimis atvejais: dėl nepasitikėjimo vyriausybe, premjeru arba vienu iš ministrų. Bet štai Seimo statute numatytas slapto balsavimo atvejų sąrašas išplėstas sudaro galimybes neskaidriems sandoriams ir manipuliacijoms. Tai pabrėžė Prezidentė D. Grybauskaitė.

Dar daugiau: kaip išaiškino Seimo teisininkai, jeigu Seimo narys paviešina, kaip balsavo per slaptą balsavimą, tai galima laikyti slapto balsavimo principo pažeidimu. Netgi biuletenio fotografavimas, net jei tos nuotraukos ir nebus paviešintos, jau yra pažeidimas. Susidaro užburtas ratas: tautos patikėtinis, pasislėpęs už laisvo apsisprendimo galimybės, gali pareikšti bet kokią savo nuomonę, net ypač žalingą valstybei, ir už tai jis jokios atsakomybės neneša. Jo rinkėjai niekada nesužinos, kaip, pavyzdžiui, jo rinktas parlamentaras vertina galimą Rusijos invaziją į Lietuvą.

M.Basčio precedentas irgi neeilinis. Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad M. Bastys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kai nuslėpė savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Kiti jo veiksmai, dėl kurių buvo inicijuota apkalta, buvo atlikti iki 2016 m. lapkritį jam duodant priesaiką.

Kitaip sakant, antradienį slaptai balsavę parlamentarai nepritarė M. Basčio mandato panaikinimui, taip lyg ir pritarę jo nusikalstamiems ryšiams su KGB agentais. Kilus erzeliui Seimo nariai – pozicija ir opozicija – ėmė vieni kitus kaltinti nesąžiningu požiūriu į valstybei iškilusias grėsmes. Šie nesutarimai dar kartą pademonstravo, kad Seimo vadovybė ir valdančioji dauguma nekontroliuoja padėties vienoje aukščiausių šalies institucijų. Jie išryškėjo ir protesto mitinge ketvirtadienį.

Susikompromitavusį Seimą kitą antradienį dar kartą patikrins dar viena „byla“ – dėl socialdemokratų darbo partijos (grupės, atskilusios nuo LSDP) frakcijos nario Artūro Skardžiaus viešųjų ir privačių interesų pažeidimo bendradarbiaujant su Baltarusijos įmonėmis ir nedeklaruojant savo asmeninių (šeiminių) interesų atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jam ketinama pradėti apkaltos procesą. Bet ar vėl Seimas nepaslys ant keisto teisinio reglamentavimo?

Tokie įvykiai perša įtarimą, kad būtent Seimas, o ne kokios nors radikalios organizacijos, atskiri visuomenės veikėjai, tampa Kremliaus irštva, kuri čia randa gerą dirvą reikšti savo interesus. Kol kas šie interesai pasireiškia tik atskirose ekonomikos, finansų ar asmeninio pasipelnymo srityse, bet kas gali paneigti, kad Seimo nariai taip nebalsuos, kai bus svarstomi esminiai ir neatidėliotini nacionalinio saugumo, iškilusių grėsmių užkardymo, gynybos srityse?

Ar toks politiškai angažuotas ir nesubrendęs parlamentas sugebės pasipriešinti valstybei žalingiems sprendimams? Ar patirsime 1940-ųjų okupacinio marionetinio Liaudies seimo sprendimų  žalą?

www.iskauskas.lt

2018.03.17; 08:13

nov_maza

Pastebėjau, kad ir šiandien tęsiate savo pamėgtą temą – daug dėmesio skiriate tiek rusiškų, tiek lietuviškų televizijos laidų analizei. Gal ir geras sumanymas. Būtent jūsų portalo paakintas pradėjau žiūrėti RTVi laidas “Osoboje mnenije”, “Klinč” ar “Ostorožno – istorija”. Ir susidomėjau, atrodo, ilgam: jos patiko, įsiminė, sukėlė įvairiausių minčių, situaciją Lietuvoje pradėjau lyginti su padėtimi Rusijoje ir pastebėjau keistų sutapimų.

Norom nenorom anas rusiškas diskusijas lyginu ir su mūsų LRT laidomis, kurias veda, sakykim, Rita Miliūtė, Rimgaudas Geleževičius ar Gintaras Aleknonis. Tikrai – skirtumai akivaizdūs, akis badantys. Jei per RTVi kanalą pateikiama “Osoboje mnenije” dažniausiai tikrai išskirtinė, konkreti, aštri, tai mūsiškės laidos kažkokios neapibrėžtos, drungnos, be konkretumo, be krypties.

Continue reading „Kokia tokių lietuviškų diskusijų prasmė?”

rita_miliute_1

Prieš keletą dienų atidžiai klausiausi LRT žurnalistės Ritos Miliūtės laidos ,,Teisė žinoti”, kurioje buvo analizuojama kebli padėtis dėl įvykių Garliavoje. Padėtis – išties kebli. Teisinėje valstybėje piliečiai privalo paklusti teismų, anstolių, policijos bei prokurorų reikalavimams. Bet kaip rasti teisingą išeitį, jei didelė grupė piliečių nepasitiki nei teismų, nei anstolių, nei prokurorų veiksmais?

Atsakymo į šį opų klausimą R.Miliūtės laidoje neišgirdau. Žymiosios žurnalistės laida buvo akivaizdžiai tendencinga. Laidoje dalyvavo išskirtinai tik vienos pusės atstovai: psichologas Dainius Pūras, teisininkai Stasys Šedbaras, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas Egidijus Kūris… Anos, Garliavoje protestuojančios grupės, minėtoje R.Miliūtės laidoje niekas negynė, niekas neatstovavo.

Continue reading „Paskutinioji Ritos Miliūtės laida ,,Teisė žinoti” buvo labiau panaši į ,,Teisę nežinoti””