Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė dalyvavo Telšių rajone vykusiame Rainių tragedijos minėjime. Vyriausybės kanceliarijos nuotr.
Rainiai – tai dar vienas liudininkas, rodantis, kokia didelė laisvės kaina, teigia ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.
„Kiekviena skaudžius įvykius menanti vieta yra unikali, kaip ir žmonės, kurie jose kentėjo. Jokiais racionaliais argumentais negalime paaiškinti to, kas nutiko prieš 80 metų Rainiuose. 75 žmonės buvo ne tik nužudyti, bet ir žiauriai kankinami bei žeminami. Sunku net suvokti, kokia naikinimo mašina gali tapti žmogus, kurio širdyje ilgą laiką kaupiasi neapykanta ir įsitikinimas, kad kitas yra kliūtis, trukdis“, – sakė I. Šimonytė Telšių rajone vykusiame Rainių tragedijos minėjime.
Nors šią tragediją ir bandyta nuslėpti, ja manipuliuoti ir paversti sovietinės propagandos įrankiu, verčiant kaltę kitiems, tačiau tiesa galiausiai išaiškėjo. Tai suteikia vilties, bet kartu ir liūdina, nes kai kurių valstybių pastangos klastoti istoriją vis dar matomos ir šiandien.
Premjerė taip pat aplankė Lietuvos partizanų memorialą Kryžkalnyje, vėliau susitiko su partizanų ryšininku Albinu Kęstučiu Bersėnu-Stirniuku. A. K. Bersėnas teikė jiems pagalbą pasipriešinimo metu.
Kartu su A. K. Bersėnu I. Šimonytė apsilankė Ariogalos partizanų bunkeryje – Daugėliškių miško Lietuvos partizanų vadavietėje. 1948 m. pavasarį įrengtas bunkeris tapo visos Prisikėlimo apygardos štabu, iš kurio apygardos vado įsakymai pasiekdavo tolimiausius taškus.
Šiandien – birželio 22 d., diena, kurią prieš 80 metų prasidėjo Birželio sukilimas.
Apie tai, koks tai buvo sukilimas, ką jis davė Lietuvai, jau kelinta diena dūzgia internetas, dunda feisbukas. Su baltu pavydu nulydžiu akimis informaciją apie tai, kad šiandien, t. y. birželio 22 d. jaunimo sambūris „Pro Patria“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje suorganizavo Birželio sukilimo 80-mečiui paminėti skirtą konferenciją „Birželio sukilimas: faktai ir atmintis“. Joje pranešimus skaito prof. Rasa Čepaitienė, Vidmantas Valiušaitis, istorijos mokytojų asociacijos pirmininkas Robertas Ramanauskas, o gal dar ir kariuomenės atstovas. Neabejoju, kad sukilėliai ir jų veiksmai bus prisiminti deramai, objektyviai, nesiremiant vien okupacinės rusų valdžios sukurptais melagingais protokolais.
Didžiausiame portale Delfi.lt paskelbtas Kęstučio Girniaus straipsnis, kurio jau vien pavadinimas leidžia tikėtis pagarbaus kovotojų už mūsų valstybės garbę prisiminimo: „Birželio sukilimas: laisvės nevertas, kas negina jos“.
O rytoj, birželio 23 d. įvairios visuomeninės organizacijos ir politinės jėgos rengia mitingą-minėjimą Lukiškių aikštėje.
Nemiega ir Kaunas, kuris buvo tapęs sukilimo centru, ir už tai iki šiol yra apipilamas purviniausiais šmeižtais.
Savo ruožtu nesnaudžia ir kiti Lietuvos miestai, regionai.
Nacionalinio susivienijimo partijos aktyvistai jau kelios dienos skelbia, jog Birželio sukilimą mena ir Žemaitija, kurioje anuomet įvyko keletas sukilėlių mūšių su besitraukiančia Raudonąja armija ir sovietų okupacinės valdžios kolaborantais. Birželio 23 d. partija pakvietė susirinkti keliose Žemaitijos vietovėse ir išreikšti amžiną padėką už Tėvynę kovojusiems ir kritusiems didvyriams!
Sostinės Nepriklausomybės aikštėje Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga minėjo 77-ąsias 1941 m. Tautos (Birželio) sukilimo metines. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Minėjimai prasideda Viekšnių (Mažeikių rj.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje, persikelia į Maigų mišką, kur sovietų sadistai nukankino kunigą kanauninką J. Navicką, tęsiasi prie paminklo Lūšės sukilėliams bei prie Baltojo Rupėkių kryžiaus, kur kartu su kitais žuvusiais prisimintas ir paskutinysis Kretingos grafas Kazimieras Tiškevičius, o užsibaigia atminties žygis bolševikų įvykdytų žiauriausių žudynių vietoje Rainiuose (Telšių rj.).
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Parašiau „paskutinysis Kretingos grafas“ ir nesulaikiau nusivylimo atodūsio: kol kas negirdėti, kad grafas ir jo žygdarbis kaip nors prisiminti jo gimtajame mieste Kretingoje. Kodėl? Galiu tik spėti: arba kretingiškių ypatingai trumpa atmintis, ir jie gyvena tik šiandienos problemomis, arba jie nesiryžta viešinti savo nuomonės apie Birželio sukilimą ir jo dalyvius. Nes iki šiol netyla šmeižto kampanija prieš kai kuriuos sukilimo vadus bei dalyvius, o sukilimo tikslus ir rezultatus valdžios ruporai, spaudžiami tendencingai nuteiktų kolegų iš užjūrių, interpretuoja remdamiesi beveik išimtinai okupantų sukurptais „liudijimais“ ir dokumentais.
Mes negalime pasirinkti istorijos, kurią turime išgyventi, bet galime pasirinkti tuos istorijos veikėjus, kurių atmintį puoselėjame, kurių pavyzdžiu ryžtamės sekti.
Būtų puiku, jei jubiliejinės sukakties proga būtų vardais/pavardėmis įgarsinami visi to istorinio įvykio dalyviai, paaukoję savo gyvybes už laisvą Lietuvą, nes minint žuvusiuosius, prisimenama ir iškeliama moralinė-pilietinė sukilimo reikšmė. Bet iki šiol neturime vieningos nuomonės dėl to, kurie vardai minėtini, o kurie – nutylėtini.
Prisimenant Birželio sukilimą, kažkodėl nutylima ir tai, kad akstiną pasipriešinimui davė birželio 15 d. sovietų valdžios ir jos pakalikų prasidėję masiniai Lietuvos žmonių trėmimai. Tuoj po jų miestus, miestelius ir net kaimus pasiekė LAF pasiuntiniai iš Kauno, kurie pogrindžio grupėms perdavė įsakymą pereiti į nelegalią padėtį, apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo. Lietuvoje staiga susikūrė daug prastokai ginkluotų partizanų būrių, kuriuos, beje, pastebėjo ir sovietinio saugumo organai ne be vietinių išdavikų pagalbos, dėl to sukilimas prasidėjo ir vyko ne taip organizuotai, kaip buvo planuota.
Taip jau atsitiko, kad per porą paskutinių metų prieš Antrąjį pasaulinį karą trys skirtingos valstybės – Lenkija, Vokietija ir Rusija, – buvo pateikusios Lietuvai ultimatumus, ir visi jie buvo priimti, neparodžius pasipriešinimo. Visuomenę, tautą tai, žinoma, stipriai demoralizavo. Mat, agresoriui pasipriešinęs žmogus net ir po pralaimėjimo paprastai psichologiškai jaučiasi geriau, garbingiau, nei tas, kuris savo pozicijas apleido be kovos. Todėl Birželio sukilimas savo organizuota karinio pasipriešinimo forma lietuvių tautai grąžino pasitikėjimą savimi, orumą, kuris paskatino ir įkvėpė mūsų tautą tolesniam apie dešimtmetį trukusiam partizaniniam pasipriešinimui prieš rusiškuosius okupantus.
Šiandien Lietuvoje moderniais save vadinantys piliečiai neretai šaiposi iš patriotiškai nusiteikusių tautiečių ir ne tik neapgina netolimos praeities iškilių, patriotiškų asmenybių garbės, bet ir pritaria jų niekinimui bei šmeižimui. Moraliniai vėzdai, kuriais mėgsta naudotis „modernieji lietuviai“, siekdami sukompromituoti patriotus, yra bent keli:
Patriotams yra priskiriamas agresyvusis nacionalizmas, kad tokiu būdu juos sutapatintų su „nacistais“, „fašistais“.
Patriotus mėgstama vaizduoti kaip menko išsilavinimo ir/arba kaimiečius, necivilizuotus, aukštosios kultūros neragavusius kvailelius.
Patriotų reputaciją mėginama suteršti, kaltinant juos dalyvavimu žydų žudyme. Ta dėmė ypač aktyviai klijuojama prie ne vieno Birželio sukilimo herojaus, ir diskusijos dėl jų reputacijos nesibaigia iki šiol.
Užtat Kretingos krašto žmonės gali švaria sąžine didžiuotis tuo, kad Kretingoje gimė, augo, subrendo iškili asmenybė, Birželio sukilimo dalyvis, kuris visu savo gyvenimu šluote nušluoja tokio tipo kaltinimus.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Tas žmogus – paskutinysis Kretingos grafas Kazimieras Tiškevičius.
Savo kilme grafas Kazimieras buvo lenkas, tad kaltinti jį lietuvišku nacionalizmu būtų juokinga. Jis tiesiog mylėjo tą kraštą, kuriame gimė jis pats, jo tėvas, broliai, seserys, mylėjo jo istoriją, kalbą ir pats laisvai kalbėjo žemaitiškai.
Dar Pirmojo pasaulinio karo metais grafas Kazimieras įgijo kariškio išsilavinimą ir kovojo Rusijos Vakarų fronte. Ta patirtis jam ir Lietuvai labai pravertė, kai po 1917 m. bolševikų surengto ginkluoto perversmo Rusijoje, grafas grįžo į Kretingą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę. Vadovaudamas Pirmojo kavalerijos pulko kulkosvaidžių eskadronui, dalyvavo kovose su raudongvardiečiais, su bermontininkais (rusų baltagvardiečių ir vokiečių samdiniais) ir Vilniaus kraštą užėmusiais Lenkijos kariuomenės legionieriais. Įvedus karinius laipsnius Kazimieras Tiškevičius tapo leitenantu.
Birželio sukilimas 1941-aisiais
Nepriklausomybės karams pasibaigus, 1921 m. grafas Kazimieras demobilizavosi ir grįžo į Kretingą. Baigęs agronomijos mokslus, padėjo tėvui, grafui Aleksandrui ūkininkauti dvaro žemėje. Vyresniesiems broliams Stanislovui ir Juozapui Tiškevičiams po Lietuvos valstybės atkūrimo atsidūrus Lenkijoje ir tapus jos piliečiais, Kazimieras liko vieninteliu teisėtu Kretingos dvaro paveldėtoju. Jis rūpinosi dvaro sodyba, rūmų remontu, o nuo 1925 metų pats ėmėsi plėtoti verslą.
Nebuvo jaunasis grafas įsikūnijusi dorybė-tobulybė. Pavyzdžiui, grafas važinėdavo anglišku lengvuoju automobiliu „Dodge“ ir daugybė surašytų protokolų byloja, kad Kazimieras mėgo greitį, už kurio viršijimą ne sykį buvo baudžiamas administracine tvarka nustatytomis piniginėmis baudomis. Tačiau tai jam netrukdė aktyviai dalyvauti Kretingos krašto visuomeniniame gyvenime. Jis buvo renkamas daugybės įvairiausių valdybų ir komitetų nariu, rėmė lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių, Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos kuopą.
Beje, prie grafo Kazimiero Tiškevičiaus nelimpa ir antisemito etiketė. Grafo šeima, pradedant jo seneliu, pirmuoju Kretingos grafu Juozapu Tiškevičium, su žydais nuolat palaikė gerus, ekonominius-finansinius santykius. Jau gerokai po Antrojo pasaulinio karo, Novosibirske (Rusija) gyvenantis Kretingos verslininko Zalmano (Solomono) Tubianskio ainis Maksimas Kostinas, apsilankęs Kretingoje, pasakojo apie tai, kaip jo protėviai artimai ir gražiuoju bendravo su grafais Tiškevičiais.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Tai ar galima tokį žmogų priskirti prie menkai išsilavinusių, neva primityvių kaimiečių, nacionalistų? Žinoma, ne. O visgi toks žmogus aktyviai įsijungė į Birželio sukilimą kartu su kitais Lietuvos patriotais, žemaičiais, lietuviais…
1940 metų vasarą rusams užėmus Kretingą, Tiškevičių rūmuose buvo įrengtas kariškių bendrabutis bei NKVD pasienio kariuomenės karo ligoninė, todėl grafui Kazimierui su tėvais ir seserimi teko glaustis įvairiose vietose, kol galiausiai išsikėlė į motinai Marijai Tiškevičienei priklausiusį Židikų dvarą Skuodo rajone. Ten Kazimieras ir įsitraukė į pasiruošimą Birželio sukilimui, vadovavo Židikų pulkui.
Per vieną susirėmimą su besitraukiančiais raudonarmiečiais buvo sunkiai sužeisti keli sukilėliai. Iš rusų atimta trofėjine mašina, vadinama „polutarka“, grafas Kazimieras sužeistuosius 1941 m. birželio 24 d. išvežė į ligoninę. Tačiau prie Skuodo jau budėjo vokiečių kareiviai. Pamanę, jog „polutarka“ bando prasiveržti rusai, vokiečiai automobilį apšaudė, o jį vairavusį grafą nukovė. Išsiaiškinus aplinkybes, Kazimieras su keliais sukilėliais buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse.
Rainių miškelio aukos. Slaptai.lt nuotr.
Frontui nuslinkus į Rytus, žuvusiuosius buvo leista perlaidoti. Tėvo Aleksandro rūpesčiu karstas su grafo Kazimiero palaikais buvo parvežtas į Kretingą ir pastatytas grafų Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus kriptoje. Jei ne karantino suvaržymai, kretingiškiai gal būt kriptoje būtų uždegę žvakes savo didvyrio atminimui.
Telšių kalėjimas, iš kurio NKVD budeliai išvežė politinius kalinius į Rainių miškelį ir ten žiauriai nukankino. Slaptai.lt nuotr.
Birželio sukilimas, ginkluotas pasipriešinimas, kovotojų už valstybės orumą ir laisvę kraujas neleido laisvę mylintiems žmonėms nuleisti rankų visą sovietinį laikmetį, o jų vardai švietė lietuvių tautai jos nelengvame kelyje į laisvę.
Šiandien, kai mes jaučiamės laisvę pasiekę, laimėję, labai svarbu neduoti tam švyturiui užgesti, neleisti atminčiai išblėsti.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į parodos, skirtos Rainių tragedijos 80-mečiui, atidarymą Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus kiemelyje (Aukų g. 2A, Vilnius).
Parodos atidaryme kalbės krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Mantas Serva, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausioji istorikė Rūta Trimonienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Atidaryme dalyvaus Veronika Povilionienė, saksofonininkas Petras Vyšniauskas.
Trys kilometrai į rytus nuo Telšių, Rainių miškelyje, 1941 m. naktį iš birželio iš 24-osios į 25-ąją besitraukiantys sovietų kariai, talkinami vietinių NKGB ir NKVD pareigūnų, sadistiškai nužudė 76 Telšių kalėjimo politinius kalinius. Žuvusieji – tarnautojai, ūkininkai, moksleiviai, mokytojai, prekybininkai, amatininkai, darbininkai iš Telšių, Kretingos ir kitų vietovių, vienintelė jų „kaltė“ buvo Tėvynės meilė ir nenoras paklusti sovietų valdžiai. Šį birželį minime Rainių tragedijos 80-ąsias metines.
Parodoje „Rainių tragedija: atmintis gyva“ eksponuojamas žiauriai nukankintų žmonių sąrašas, kaltinimai, kuriais remiantis buvo suimti ir vėliau nužudyti žmonės. NKVD ir NKGB darbuotojai pasinaudojo tuo, kad prasidėjo karas, ir naikino kitokių pažiūrų žmones, buvusių lietuviškų organizacijų (tautininkų, jaunalietuvių, šaulių ir kt.) narius. Jie buvo suimti už vadinamąją „antisovietinę veiklą“, įvairias tautiškumo apraiškas.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Parodoje eksponuojami NKVD-NKGB Telšių apskrities skyriaus viršininko Petro Raslano ir Telšių vykdomojo komiteto pirmininko D. Rociaus 1942 m. spalio 7 d. paaiškinimai Lietuvos komunistų partijos sekretoriui Antanui Sniečkui. P. Raslanas rašė: „buvo prieita išvados, kad palikti Telšių kalėjime virš 70 kontrrevoliucionierių savaime jau sudaro organizuotą gaują prieš Raudonąją armiją, ir juos ten palikti yra nusikaltimas. Tada man davė dalinį kariuomenės, keturis sunkvežimius ir du tankus, ir pasiūlė grįžti į Telšius. Aš sutikau ir pasiėmęs keletą darbuotojų ir Telšių Vykdomojo komiteto pirmininką drg. D. Rocių, 24-VI-41 m. į pavakarį išvykau.“ Vėliau P. Raslanas teigė: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto.“
Taip pat eksponuojami liudininkų prisiminimai, kaip buvo išvežti politiniai kaliniai, kaip surasti jų palaikai, taip pat ekspertų išvados atkasus kapavietes. Yra eksponuojamas 2001 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis P. Raslanui.
Parodoje nuosekliai pasakojama, kokia buvo to meto politinė situacija Lietuvoje, už ką, kodėl suimti ir kalinti žmonės, kaip jie mirė. Parodyta, kad apie Rainių tragedijos nusikaltimus prabilta tik 1988 metais, vėliau sudaryta vyriausybinė komisija karo nusikaltimams tirti. Vienintelis gyvas likęs 1941 m. birželio 24–25 d. žudynių vykdytojas P. Raslanas Šiaulių apygardos teismo nutarimu (jam nedalyvaujant) nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos, dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Šiaulių apygardos teismo archyvo.
Esu iš tų, kurie apsidžiaugė Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje prie Vyriausybės rūmų išvydęs viešą fotografijų parodą. Omenyje turiu būtent fotografijų parodą, kuri pasakojo apie 1941-ųjų birželio mėnesį Rainių miškelyje netoli Telšių žiauriai nukankintus lietuvius.
Apie tai, kaip tą birželio naktį sovietiniai okupantai sadistiškai mėsinėjo savo, šių dienų žargonu tariant, politinius oponentus, pirmą kartą sužinojau Atgimimo pradžioje, atsivertęs iš kažkur gautą “Lietuvių archyvą”. Puikiai prisimenu kilusias nuotaikas, kai patyriau, ką nuo vokiečių į Rusiją bėgdami sovietiniai budeliai spėjo padaryti į laisvę neištrūkusiems Telšių politiniams kaliniams. Subjaurotų, išniekintų kūnų nuotraukos ir smulkūs aprašymai, kaip sovietų kariškiai ir jų pakalikai Lietuvos nepriklausomybę vertinusiems ir branginusiems lietuviams žalojo lyties organus ar verdančiu vandeniu degino kojas, – paliko neišdildomą įspūdį.
