Dar visai neseniai Seimas miestui ir Lietuvai paskelbė, kad valstybės valdymo schemoje atsiranda naujų dėlionių – tiesioginiai merų rinkimai.

Politikai, politologai, žurnalistai tuomet garsiai gaudė, kad tai naujas laiptelis demokratijos procese.

Esą tiesiogiai išrinktiems merams labiau rūpės gyventojų bėdos ir džiaugsmai nei iki šiol tame poste buvusiesiems. Esą šie labiau suko galvas, kaip išlikti neišvirtus iš kėdės, o ne ieškojo asfalto gatvių duobėms užlopyti. 

Continue reading „Savotiško žavesio palytėti rinkimai”

Sausio 5-ąją sostinės centre nugriuvo dalis namo. Tai ne pirmas kartas, kai invazija į Vilniaus senamiestį baigiasi ne metafora, o realia griūtimi.

Tereikia prisiminti, kad prieš aštuonerius metus Šiaulių gatvėje sugriuvo 3 aukštų gyvenamojo namo dalis. Tąsyk be pastogės liko 12 šeimų. Ekspertai nustatė, kad namui pakenkė netinkamai atliekami statybos darbai – greta buvo statomas naujas daugiabutis. Neabejoju, jog ir šįkart kaltas žmogiškasis faktorius.

Yra įtarimų, kad prieš kelerius metus tame pastate veikusio banko vadovai nusprendė iškasti dalį grunto ir požemyje įrengti modernią pinigų saugyklą, o tai lėmė pamatų eroziją.

Continue reading „Silpni gražių fasadų pamatai”

Artėjant Šv. Kalėdoms įprasta kalbėti apie stebuklus, apie atlaidumą, apie susitaikymą, apie šeimą, dovanas ir Kalėdų senelį. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir sugrįžus į Vakarų civilizacijos raidos kelią, vis dažniau bambame, kad Kalėdos virto prekeivių orgija, kad vartotojiškos visuomenės grimasos sunaikino šventę, kad maximos, norfos, akropoliai bei megos lyg koks Grinčas pavogė Kalėdas.

Tegul nesupyksta bambekliai, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek prekeivių įsileidžiame į savo smegenis ir į širdį. Manęs kalėdinis šurmulys neerzina, jis yra tikėjimo, tradicijų ir iškilmių laukimo palydovas.

Continue reading „Kalėdų senelis balvonų nelanko”

Viena lietuvių patarlių byloja, kad ir šuo kariamas pripranta. Ją prisiminiau, kai gan netikėtai praėjusią savaitę sulaukiau klausimo: „Ar ir tu manai, kad karas yra neišvengiamas?“ 

Kelias akimirkas dvejojau, ką pasakyti, nes suvokiau, kad dažnas žmogus, kaip tas šuo, sugeba greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir nejausti kaklą veržiančios kilpos.

Prieš pusmetį į tą patį klausimą akimirksniu atsakiau, kad karas jau vyksta, savo nuomonės nekeičiu ir šiandien, bet kažin kuri sąmonės dalis vis ramiau reaguoja į įvykius Ukrainoje, į dar vieną Rusijos valdžios pradėtą Lietuvos automobilių blokadą pasienyje, absurdišką propagandą, etc.

Continue reading „Kariama sąmonė neturėtų priprasti”