Rasa Čepaitienė

Su prof. Rasa ČEPAITIENE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Pirmiausia portalo slaptai.lt skaitytojams papasakokite, ką byloja Jūsų knyga „Nepolitkorektiška“? Kodėl jos prireikė, kokias temas joje gvildenate? Ar sulaukėte priekaištų, bauginimų?

Knyga nebuvo planuota. Ji susidėliojo iš jau kelis pastaruosius metus socialiniame tinkle rašomų tekstų, kuriuos dažnai persispausdindavo mažieji tinklapiai, nors joje yra ir keletas niekur anksčiau nepublikuotų straipsnių. Neturėjau idėjų, ką su šiuo besikaupiančių tekstų korpusu daryti, kol dr. Vytautas Rubavičius kartą nepaklausė – kada leisiu knygą? Taip kad visa atsakomybė už šią avantiūrą tenka jam. O jei rimtai, man pačiai buvo įdomu, kaip šie pavieniai įvairaus žanro tekstai (nuo istoriosofinių pasvarstymų iki filmų recenzijų ar net nevaikiškų pasakų) rengiant knygą susidėliojo ir suskambo netikėtai naujai, kas, tikiuosi, suteikė jai didesnės kokybės ir papildomų prasmių.

Knygoje gvildenu pačias įvairiausias temas, pradedant Lietuvos istorinio kelio apmąstymais ir baigiant jos ateities perspektyvomis. Šią straipsnių rinktinę, kuri labai skiriasi nuo man gerai pažįstamų akademinio žanro tekstų, įrėmina rūpestis, kas su mumis yra įvykę istorijoje ir vyksta dabar? Kodėl postsovietinėje Lietuvoje susiklostė tokia socioekonominė sistema, kuri daugumai neleidžia pasiekti savo tikslų, jaustis čia laimingais, verčia emigruoti arba vien materialiai bei dvasiškai vegetuoti? Per paprastus, kasdienius, dažnai asmeniškus pavyzdžius mėginau atskleisti mūsų savimonės ir savivokos metmenis, suprasti, kodėl turime tokių rimtų problemų su saviverte ir savigarba tiek individualiai, tiek kultūriškai bei politiškai.

Nepolitkorektiška. Rasos Čepaitienės straipsnių rinkinys

Taigi ši knyga – tai ne tik publicistinė dabarties situacijos analizė su istoriniais ekskursais, kurių kaip kultūros istorikė, matyt, ir negalėčiau išvengti, bet ir savotiškas mano protestas ar kvietimas protestui prieš dabartinį Lietuvos nykimą. Mūsų viešosios erdvės autoriai dažnai aptaria šios keistos ligos simptomus, tačiau nemėgina paieškoti gilesnių jos priežasčių. Savo tekstuose ir pabandžiau tai padaryti, nes baksnoti į problemas ar grąžyti rankas nepakanka. Reikia suvokti, kodėl taip atsitiko ir imtis priemonių padėčiai taisyti. Taigi ši knyga turi ir platesnius praktinius uždavinius. Pirmiausia, žinoma, sąmoningumo ir politinio susivokimo ugdymą, bet ne tik. Noriu žadinti viltį šiame visuotinio pesimizmo ir skeptiškumo amžiuje, nes tvirtai tikiu, kad Lietuva, jau nesyk savo istorijoje išsikapsčiusi ir iš sudėtingesnių padėčių, vėl ir vėl atgimusi kaip nepriklausoma valstybė, turi galimybę tai padaryti dar kartą. Tad dar ne viskas prarasta.

Kol kas reakcijos į knygą buvau daugiau privačios, dažnai susijusios su atpažinimo jausena. Girdėjau sakant „ji rašo tai, ką ir aš jaučiu, rašo kaip yra iš tikrųjų“. O juk sakyti tiesą ar bent jos ieškoti šioje melo, propagandos, viešųjų ryšių skleidžiamų manipuliacijų karalystėje tampa be galo aktualu ir svarbu kiekvienam iš mūsų ir, žinoma, nemenku intelektualiniu bei moraliniu iššūkiu autoriui. Knygoje, beje, pateikiama ir praktinių patarimų, kaip atpažinti propagandą bei manipuliacijas ir ką daryti jas atpažinus.

Lietuvoje – daug keistų, dviprasmiškų reiškinių. Sakykim, valdžios ir didžiosios žiniasklaidos neapykanta Šeimų maršui. Taip, šiame judėjime, kaip, beje, ir visur kitur, tikrai esama žmonių, kuriems nenorėtume paduoti rankos ar sėstis prie vieno stalo. Riaušių kėlimas prie Seimo – taip pat prastas argumentas. Tačiau tirpstančiai lietuvių tautai derėtų visą dėmesį sukoncentruoti būtent į šeimos institucijos stiprinimą. Šeima turėtų būti svarbiausia aktualija. Dabar gi visas dėmesys atiduodamas partnerystės tarp tos pačios lyties asmenų reikalams, nors puikiai žinome, jog taip gimstamumo nepadidinsime. Tokios Motinos Gamtos taisyklės.

Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad ne Šeimų maršas ar Lietuvos Šeimų Sąjūdis sukėlė riaušes prie LRS rugpjūčio 10 d. Tądien mitingą organizavo visai kiti žmonės, kurie, kiek žinau, irgi nekėlė jokių riaušių, o, mitingui pasibaigus, paragino jo dalyvius išsiskirstyti. Labiausiai panašu, kad tos vadinamosios riaušės, kurių metu, keista, nebuvo išdaužtas nei vienas Seimo langas nei apverstas ar padegtas nei vienas automobilis, gali būti organizuotos provyriausybinių provokatorių, nes protestuojantieji iš to nieko nelaimėjo, o vyriausybei taip buvo labai patogu juos diskredituoti paskelbiant kažkokiais asocialais ar antivalstybinių jėgų kontroliuojamais.

Žinoma, tą vakarą prie Seimo liko ir daug nuoširdžiai savo nepasitenkinimą vykdoma politika ar tiesiog pasikalbėti su Seimo nariais norėjusių žmonių, kurie pakliuvo į savotiškus spąstus. Suiminėjant ne mėčiusius akmenis, o tuos, kurie prašė jų nemėtyti, buvo taipogi akivaizdžiai mėginta sukompromituoti LŠS narius, tačiau nepavyko. Apskritai šie įvykiai taip ir liko iki galo neišaiškinti. Iki šiol nežinome nei kas juos organizavo, nei kiek žmonių buvo sužeista, nors apie sužeistus policininkus žiniasklaida kalbėjo noriai ir garsiai.

Didysis šeimo gynimo maršas. Gedimino prospektas. Vilnius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Išankstinė žiniasklaidos „nemeilė“ Šeimų maršui ir nuolatinis purvo pylimas ant jo dalyvių, spėčiau, yra susijęs su tuo, kad šiame judėjime buvo pagrįstai įžvelgta reali grėsmė sukurtajai parazitinei santvarkai. Tos grėsmės nekėlė ir nekelia nei mažosios nesisteminės partijos, nei pavieniai opozicionieriai, kuriuos lengva marginalizuoti atimant priėjimą prie didžiųjų medijų arba apšmeižiant be teisės apsiginti, kam jau yra ištobulinti įrankiai bei įgūdžiai. Tačiau masinis paprastų žmonių, daugiausia nevilniečių, provincijos gyventojų judėjimas su daugumai priimtinomis ir dėl to sunkiai diskredituotinomis šeimos gynimo idėjomis, žinoma, buvo ir yra valdžiai neparankus, tad tikėtasi jį nuslopinti ar užgniaužti dar pačioje užuomazgoje. Tačiau netikėtai ėmė ir ištiko nesėkmė, nes mitingas Vingio parke buvo ne tik įspūdingas savo mastais, bet ir priminė Sąjūdžio mitingus savo dvasia. Šie juodinimo mėginimai tęsiami, todėl protestų dalyviai turėtų suvokti, kad pereiname į ilgųjų distancijų stadiją. Apčiuopiamesnių protesto rezultatų dar gali tekti palaukti, tačiau nereikėtų dėl to nusivilti, nuleisti rankas, prarasti kantrybę, manyti, kad jau viskas prarasta ir nieko nebepavyks pasiekti.

„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sakyčiau, LŠS veiklos poveikis, priešingai, jau dabar yra itin reikšmingas. Pirmiausia, pačios tautos, atokiausiuose kampeliuose gyvenančių žmonių žadinimu bei jų politinio sąmoningumo ir žmogiškojo solidarumo skatinimu. Bet ne tik. Galutinai atsidengė paperkamos žiniasklaidos skleidžiami melai ir manipuliacijos, todėl vis daugiau žmonių liaujasi ja tikėti, nes, atvažiavę į Vilnių ir dalyvaujantys protestuose patys savo akimis pamato, kad yra visai ne taip, kaip jiems vakare paporina kokia nors „Panorama“. Galiausiai tai, kad prieš rugsėjo 10-osios mitingą LRS ir Vyriausybės pastatai buvo aptverti tvoromis ir sutrauktas beprecendentis represinių struktūrų atstovų ir riaušių malšinimo technikos kiekis, rodytų, kad ši valdžia, tik išoriškai demonstruojanti aroganciją ir nesiskaitymą, iš tiesų tiesiog paniškai bijo savo piliečių. O bijo, nes, matyt, išties turi dėl ko bijoti. Juk pati premjerė I. Šimonytė yra prasitarusi, kad jie tiesiog vykdo kažkieno iš aukščiau nuleidžiamus nurodymus, tad gali nepaisyti žmonių nuomonės ir daryti ką tik nori. Todėl ir kyla logiškas klausimas – kam iš tiesų jie tarnauja ir ko siekia įvesdami tokias drakoniškas „pandemijos valdymo“ priemones, sveikatos ir gyvybių išsaugojimo pretekstu nepaisydami ekonomikos interesų, piliečių savijautos, moksleivių teisės gauti išsilavinimą ir t.t.?

Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija

Pernai spalį gavusi įgaliojimus valdančiųjų koalicija iš pat pradžių su Lietuvos visuomene ėmė elgtis lyg su kokiais svetimais užkariauto krašto gyventojais arba lyg su eksperimentiniais triušiais, išbandydama ant jų pačius keisčiausius ir kvailiausius nutarimus. Taip laužydama Konstituciją ir įstatymus, šimtmečiais susiklosčiusią socialinę sąrangą, tradicijas ir gyvenimo sampratą. Todėl nieko stebėtino, kad žmonės galiausiai tam pasipriešino, pasakė „gana“. Imama suvokti, kad tradicinė šeima tampa paskutiniu bastionu, kurio neapgynus kris visa tvirtovė, galutinai įsigalės vadinamoji mirties kultūra, kuriai žmogaus asmuo tėra tik sraigtelis mašinoje, tik „žmogiškasis išteklius“ Matricoje. Tačiau nesileiskime įtikinami, kad mūšis jau pralaimėtas, priešingai, jis dar tik prasideda ir kiekvienas bus pasvertas pagal tai, kurią pusę pasirinks. Šis mūšis už gyvybę ir laisvę dabar vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tik čia, atrodo, jis įgauna itin ryškias formas. Ir tai ne tik mūšis dėl asmens laisvių išsaugojimo šios itin keistos pandemijos sąlygomis, bet ir dėl pačios būsimosios pasaulio tvarkos ir žmogaus, kiekvieno iš mūsų, vietos joje.

Kokių dar kvailysčių, Jūsų manymu, padaryta Lietuvoje? Įsileista nelegalių migrantų, deramai neįrengta Lietuvos – Baltarusijos siena, nepagalvojus apie galimas pasekmes užsipulta Kinija, priešiškumas didingam Laisvės paminklui, kuris privalo stovėti Lukiškių aikštėje, užsispyrimas įteisinti dvigubą pilietybę, noras bet kokia kaina įtraukti į lietuviškąjį alfabetą lenkiškas raides..?

Visos Jūsų išvardintos kvailystės ar, teisingiau tariant, niekšybės yra dėsninga neoliberalios sistemos, kaip ir dabartinių valdančiųjų nekompetencijos bei, tikėtina, sąmoningo kenkimo Lietuvai, paseka. Neoliberalizmas yra dabarties ideologija, didžiausiu siektinu gėriu paskelbusi pinigų „darymą“, todėl tampa geros ir priimtinos bet kokios priemonės, leidžiančios jų daugiau gauti, sukaupti ir panaudoti, nes, pasak garsiosios vieno bankininko frazės, „moralė – ne šio pasaulio dimensija“. Naujoji pinigų moralė pateisina bet ką, kas tik leidžia siekti šio tikslo, tad, ja remiantis, sektina vertybe tampa parsiduoti tam, kas tik daugiau sumokės, įskaitant Tėvynės išdavystę. Svarbu suprasti, kad šia ideologija, pati to nesuvokdama yra užsikrėtusi daugybė žmonių, nematanti jos pragaištingų pasekmių tiek valstybei, tiek tautai, tiek galiausiai ir sau patiems. Daryčiau prielaidą, kad tos šaknys slypi sovietmetyje, kai dauguma patyrėme įvairių nepriteklių bei suvaržymų, todėl kai kam atsiradusios galimybės neribotai vartoti dabar visuotinai suvokiamos kaip siekinys ir ta tikroji laisvės išraiška, padėsianti užpildyti dvasinę tuštumą.

Pinigai pinigėliai… Slaptai.lt nuotr.

Kita nūnai suklestėjusi dar sovietmečiu išugdyta savybė – stebėtinas adaptatyvumas, t.y. gebėjimas prisitaikyti prie galią turinčių, uoliai vykdyti jų norus ar nutarimus nepaisant realių Lietuvos interesų mainais į kažkokią materialią ar simbolinę naudą. Rezultate turime reikalą su itin išaugusiu servilizmu aukščiau stovintiems, nuolankiai vykdant jų įsakymus, o į žemiau esančius ar tokiais laikomus žiūrint kaip į išnaudotinus išteklius, kurie privalo nuolankiai klausyti ir sėdėti tyliai, kas jau sukelia rimtų nuostolių valstybei ir jos žmonėms. Tačiau už tai nenešama jokia atsakomybė, kol kas mėgaujamasi nebaudžiamumu. Tačiau krizė neišvengiamai artėja.

Ar sutiksite su manimi, jog Lietuvoje – daug paslėptos cenzūros, daug specialiai kurstomų priešpriešų, intrigų, dezinformacijų?

Tai tampa neišvengiama, kai susiklosto padėtis, apie kurią ką tik kalbėjau. Kadangi valdantieji negali tiesiai, o ir nėra suinteresuoti įvardinti tikrosios reikalų padėties, jiems tenka dangstytis propaganda, mėtyti pėdas, tuo pačiu mėginant tildyti ar užjuokti oponuojančius. Todėl tenka mėginti nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų į visokius vienadienius skandalėlius, intrigėles, dezinformaciją, kad žmonės domėtųsi tik tuo, kas nereikšminga ir valdžiai nepavojinga ir vengtų išties svarbių temų. Tam pasitarnauja ir nuolatinis kiršinimas, nes dėl kažko (nesvarbu tai skiepai ar dar kas nors) nesutariantys žmonės nebus linkę peržengti šių, dažniausiai tariamų, dirbtinai sukeltų priešpriešų vardan didesnio tikslo, bendradarbiauti dėl aukštesnių dalykų. Kol kas šios strategijos valdantiesiems puikiai pasiteisina. Žmonės yra gerokai tarpusavyje sukiršinti ir linkę nesąmoningai atkartoti valdančiųjų aktyviai diegiamą retoriką, pateikiančią tikrovę kaip juodai baltą, kurioje jie esą yra neabejotino gėrio pusėje, o turintys kitokią nuomonę kokiu nors klausimu jau tampa įtartini ar net be jokių įrodymų priskiriami blogiukams ir kenkėjams.

Man keista, kad Lietuvos Seimas išaukštino 1791-ųjų Gegužės 3-osios Konstituciją, kurioje Lenkija visiškai ištrynė Lietuvos vardą. Lietuva didžiuojasi dokumentu, kuriame nebeliko Lietuvos nė kvapo?

Kiek domėjausi šiuo klausimu, situacija nėra tokia paprasta. Būtų klaida dabarties sąvokas ir supratimą apie valstybę ir tautą perkelti į kitas istorines epochas, tai vadinama anachronizmu. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje po JAV Konstitucijos modernus esminių įstatyminių nuostatų sąvadas, kurio kūrėjai ne tik mėgino užbėgti už akių galutiniam valstybės sunaikinimui, bet ir nubrėžti jos atgaivinimo naujais pagrindais gaires. Nors išties joje neminimas Lietuvos vardas, tačiau jis vėl atsiranda tų pačių metų spalio 20 d. akte, kuris yra sudėtinė Konstitucijos dalis, kaip lenkų ir lietuvių valstybininkų derybų ir kompromisų paieškos rezultatas. Ši data irgi yra Atmintinų dienų sąraše.

Man keista, kad Lietuva, įskaitant ir Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, visiškai nesidomi tokių „veikėjų“ kaip Dušanskis, Zimanas ar Raslanas veikla? Nejaugi apie šių vyrų darbelius mūsų istorikai neišdrįs parašyti nė vienos mokslinės monografijos? Bijome Izraelio keršto?

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Šį klausimą geriau reikėtų adresuoti LGGRTC darbuotojams, nesu susipažinusi su jų nuostatomis šia tema. Kiek galiu spręsti, galbūt esama ir baimės, nes konjunktūra akivaizdžiai kitoje pusėje, o galbūt ir nenoro į tai veltis. Nors galiu ir klysti, galbūt tokie tyrimai ir yra atliekami. Mūsų, istorikų, bendruomenė, nors ir nėra labai didelė, tačiau vieni apie kitų darbus dažnai sužinome jau tik jų rezultatams pasirodžius. Kalbant bendriau, Holokausto, kaip ir žydų tautybės Lietuvos gyventojų bendrininkavimo su sovietų okupantais temos iki šiol lieka itin jautrios, o jas linkstama dar labiau įjautrinti. Ne vienas istorikas, kuris prie jų prisilietė, vadinkim, nekonvenciškai, patyrė demonstratyvius persekiojimus, neteko darbo ir reputacijos. Todėl šios baimės yra pagrįstos, nors dėl to, žinoma, tenka tik apgailestauti, nes istorijos moksle negali būti jokių temų tabu arba kanonizuotų ir nepajudinamų jų interpretacijų. Egzistuoja mokslininkų bendruomenės savireguliaciniai mechanizmai, sukauptų duomenų nuoseklaus argumentavimo ir įrodinėjimo principai, recenzavimas, todėl prieštaraučiau tam tikrų istorijos įvykių interpretacijų įtvirtinimui pasitelkus politinę ir medijų galią, o kitų atmetimui grasinant, darant spaudimą ar net pasinaudojant teisėsauga. Tai jau nebėra normali istorijos pažinimo praktika.

Kokią ateitį prognozuojate Lietuvai? Išliksmim ar išnyksim?

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labai pozityviai vertinu tai, kad visuomenė pagaliau ėmė mobilizuotis prieš valdančiųjų užmačias kištis į privačius gyvenimus bei išpažįstamą pasaulėžiūrą ir juos reguliuoti bei kontroliuoti. Tačiau šios mobilizacijos tempai ir mastas, deja, dar nepakankami. Dalis visuomenės jau atsibudo ir vis labiau domisi tikrąja reikalų padėtimi. Tačiau kita dar miega arba priklauso tam siauram postsovietinės transformacijos laimėtojų ratui, kuris gauna didžiausią naudą iš sukurtosios sistemos ir nieko joje nekeistų bei neabejotinai aršiai priešintųsi mėginimams ką nors pakeisti. Akivaizdu, kad grėsmės lietuvybės išlikimui yra realios ir didelės. Ateityje jų, matyt, irgi tik daugės. Mano minėta padėtis, susiklosčiusi dėl dešimtmečiais vykdytų neoliberalių įvairių gyvenimo sričių reformų jau suformavo tam tikrą pragmatinį gana cinišką mentalitetą ir sociokultūrines nuostatas, kuriose Lietuvai kaip valstybei ir lietuviams kaip tautai lieka vis mažiau vietos arba ji tampa vis labiau butaforinė.

Žinoma, negalime vertinti situacijos remdamiesi XIX a. nacionalizmo kategorijomis, tačiau reikia mąstyti ne tik apie konkrečių valdžios sprendimų (kaip kad diskriminacinio galimybių paso) atšaukimą arba (kaip kad prievartinės vakcinacijos) užkardymą, bet ir apie žymiai platesnius ir ilgalaikius valstybės ir tautos išlikimo klausimus. Asmeniškai sau įsivaizduoju vaidmenį, kiek įmanoma, viešojoje erdvėje žadinti žmonių sąmoningumą, savigarbą ir orumą. Kiek mano profesinės ir kultūrinės kompetencijos leidžia, mėginu atverti akis į gilesnes dalykų šaknis ir kartu su bendraminčiais ieškoti išeities. Turime rasti būdus, kaip lietuviškąją kultūrą ir Lietuvos kaip bendruomenės kūrimą padaryti ne tik įmanomu, bet ir sėkmingu nuolatiniu procesu, kam nemažai vietos skyriau ir savo knygoje „Nepolitkorektiška“.

2021.10.06; 06:00

Tvora. Slaptai.lt nuotr.

Kartais lekia savaitė po savaitės, o nėra ką skaityti. Regis, tiek daug leidinių leidinėlių, laikraščių laikraštėlių, o tekstų, kurie sujaudintų iki pat širdies gelmių, – nerandu. Gal nemoku ieškoti? O gal kitaip ir neįmanoma – iš kur traukti tų tikrai svarbių, aktualių, dar negirdėtų ir nematytų, originaliai, taisyklinga lietuvių kalba išlukštentų temų? Tai aštuoniolimečiui atrodo, kad jis kasdien antrandąs Ameriką. Kai tau – virš šešių dešimčių, daug istorijų jau girdėta, jos vis dažniau kartojasi. Tu dar neužvertei paskutiniojo puslapio, o jau žinai, kuo visa tai baigsis. Taip, būtent taip. Žinai. Tai, kas šiandien atrodo gyvybiškai svarbu, po kelerių metų greičiausiai taps nebeaktualu, bus pamiršta.

Ir vis tiek – skaityti reikia. Skaityti būtina. Jei skaitai – vadinasi, gyveni.

XXX

Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Nuliūdino Vilniaus universiteto dėstytojo, humanitariių mokslų daktaro, mokslo darbuotojo Valdemaro Klumbio tekstas „Ar Lietuvai reikia istorikų“ (lrt. ir nzidinys.lt). Drįstu manyti, jog tai – primityvokas klausimas. Akivaizdu, kad Lietuvai reikalingi istorikai. Kaip ir kiekvienai pasaulio valstybei. Bet reikalingi principingi, sąžiningi istorikai. Reikalingi tie, kuriems rūpėtų ne vien tai, ką lietuviai blogo yra padarę kitiems, bet dar knietėtų išsiaiškinti ir tai, ką anie blogo yra padarę lietuviams. Viskas labai paprasta. Jei iki smulkmenų analizuojame Jono Noreikos ir Kazio Škirpos tikras ar tariamas nuodėmes, kodėl nesidomime, kokios Nachmano Dušanskio ir Petro Raslano bei panašių į juos nuodėmės? Jei bandome teisinti Rūtą Vanagaitę, parašiusią knygą, paremtą KGB archyvais, kodėl nerašome knygos, paremtos „Lietuvių archyvu“? Atsikratykime dvigubų standartų. Jei analizuojami KGB dokumentai, analizuokime ir vokiečių okupacijos metais išleistus archyvus, ir juos lyginkime, komentuokime, vertinkime. Nenutylėkime nei vienų, nei kitų.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Ponui V.Klumbiui štai kaip atsakyčiau – Lietuvai verkiant reikalingi sąžiningai, principingai, objektyviai istorija besidomintys žmonės. Nebijantys sąžiningai gilintis į skaudžias praeities temas. Profesija čia niekuo dėta. Profesionaliai domėtis istorija galį ne vien istorijos specialybę įgijusieji. Vidmantas Valiušaitis – vienas iš tų, kurie sąžiningai, princpingai, objektyviai žvelgia į Lietuvos istoriją, analizuoja ją iš įvairių pusių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovybė pasielgė išmintingai, pasikviesdama pagalbon būtent V.Valiušaitį.

XXX

Dar įsiminė portale delfi.lt citata iš Vytauto R.Litvino straipsnio „Apie tautos sampratą”, kur sakoma: „Kas kuria (aiškina – „interpretuoja“) istoriją, tas nulemia dabartį bei valdo ateitį ir, savo ruožtu, kas valdo dabartį, tas „interpretuoja“ praeitį“. Man kartais atrodo, kad Lietuva vis mažiau ką bevaldo…

XXX

Dar įsiminė leidinyje „Respublika“ paskelbtas kultūros istorikės prof. Rasos Čepaitienės straipsnis, kritikuojantis forumą „Įvairovių Lietuva Europoje“. Kritikuoja forumą dėl vienpusiškumo. Ten esą pergyvenama vien dėl LGTB, o, pavyzdžiui, pensininkų, našlaičių bėdos pamirštamos, ignoruojamos. Prof. R.Čepaitienė garsiai prabyla ir apie Lietuvoje egizstuojančią cenzūrą: „Visi supranta, kaip galima ir reikia kalbėti, ir kaip negalima, nors niekur tai neužrašyta“. O gal manote, jog Lietuvoje nėra jokių cenzūros apraiškų?

XXX

Dar įdomu buvo skaityti portale LRT.lt pasirodžiusį Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus tekstą „20 Putino metų. Ne juokais apie tai, kaip kriminaliniai nusikaltimai planuojami aukščiausiuose Rusijos valdžios kabinetuose“. Tai jau – 15-asis M.Laurinavičiaus straipsnis, analizuojantis Kremliaus tamsiuosius užkulisius.

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Būtent šiame remiamasi, be kita ko, ir buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo pasakojimu, kaip 2005-aisiais metų gruodį V.Putinas liepė savo sėbrams iš valstybės aktyvų nušvilpti 12 milijardų dolerių. Ir pagrobė tuos pinigus. Tik ne 2005 metų gruodį, o po kelerių mėnesių – 2006-ųjų liepą. Štai tada A.Ilarionovas ir pasitraukęs iš Kremliaus.

M.Laurinavičius tvirtina, kad šis ekonomistas, beje, jau senokai gyvenantis JAV (dirbantis Katono moksliniame centre vyr. analitiku) turi sąžiningo, principingo mokslininko vardą. Jei taip sako, vadinasi taip tikrai buvę.

XXX

O kaip derėtų vertinti „The Jerusalem Post“ pasirodžiusią publikaciją, esą Galaktikoje jau seniai aptikta gyvybė, jog Amerikos ir Izraelio vadovybės jau senokai palaikančios su ja ryšį? Tebegūžčioju pečiais. Šią informaciją neva patvirtina atsargos generolas prof. Chaimas Ešedas, net 30 metų vadovavęs Izraelio kosmoso programoms. Girdi, Marse net įrengta slapta požeminė bazė. Ši informacija neva slepiama nuo Žemės gyventojų tik todėl, kad nekiltų isterija. Esą dar – per anksti.

Kosmosas

Jei tikrai per anksti, tai palaukime. Tik kiek dar teks lūkuriuoti? Prireiks kelių šimtų metų, kad galėtume pasakyti, kas tai – tiesa ar melas?

Kelių šimtų metų laukti negaliu. Juk manęs tada jau nebebus. 

2020.12.11; 07:22