Joe Bidenas – itin garbaus amžiaus vyriškis. EPA-ELTA nuotr.
Vašingtonas, birželio 3 d. (AFP-ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas šeštadienį pasirašė anksčiau Kongreso priimtą įstatymą dėl skolos lubų padidinimo. Po ilgą laiką trukusių ginčų JAV, didžiausia pasaulio ekonomika, galų gale sugebėjo išvengti įsipareigojimų nevykdymo grėsmės, praneša AFP.
2023 m. Fiskalinės atsakomybės aktas padidino taip vadinamas skolos lubas ir suteikė teisę JAV vyriausybei toliau skolintis. JAV Iždo departamentas buvo įspėjęs, kad iki pirmadienio nepadidinus skolos lubų, šalis nebegalėtų vykdyti su 31 trilijono JAV dolerių skola susijusių įsipareigojimų. Dėl to biržoje galėjo kilti panika, išaugti bedarbystė ir įvykti recesija, o visą tai neigiamai paveiktų ir pasaulio ekonomiką.
Baltieji rūmai šeštadienį išplatino pranešimą, kuriame dėkojama respublikonų ir demokratų vadovams Kongrese už jų bendradarbiavimą.
Penktadienį J. Bidenas iš Ovaliojo kabineto transliuotoje kalboje sakė, kad skolos lubų padidinimo įstatymas išgelbėjo JAV ekonomiką nuo žlugimo.
Tačiau JAV ekonomikos reputacija patyrė smūgį nepaisant skubiai pasiekto susitarimo – penktadienį kredito reitingų agentūra „Fitch“ patvirtino JAV ilgalaikio skolinimosi „AAA“ reitingą su neigiama perspektyva.
Skolos lubos yra neįprastas apskaitos metodas, kurį kasmet tvirtina Kongresas. Tai leidžia vyriausybei nuolat skolintis pinigus ir apmokėti esančias skolas.
Tačiau šįmet JAV Atstovų rūmuose, žemesniuose parlamento rūmuose, daugumą turintys respublikonai nusprendė paskelbti privalomąjį balsavimą dėl skolos lubų siekdami, kad J. Bidenas sutiktų sumažinti finansavimą Demokratų partijai prioritetinėse srityse. Galiausiai abi partijos sutiko pakelti skolos lubas ir įšaldyti kai kurias biudžeto išlaidas, bet ne tiek, kiek iš pradžių siekė respublikonai.
„Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus. Banko nuotr.
Esama ekonominė situacija reikalauja griežtesnės pinigų politikos, kurios rizikos taip pat akivaizdžios − beatodairiškas palūkanų didinimo tempas grasina pagilinti recesiją ir gali destabilizuoti finansų sistemą, teigia Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.
Pasak jo, Europos centrinis bankas (ECB) per paskutinius kelis susirinkimus padidino palūkanas nuo neigiamų -0,5 proc. iki 0,75 proc. Rinkoms tikintis, kad per kelis artimiausius pinigų politikos susirinkimus palūkanos didės panašiu tempu, bazinės palūkanos kitais metais viršys 3 proc.
Euro zonos ekonomika svyruoja ant recesijos ribos − naujausi pirkimų vadybininkų indekso duomenys signalizuoja, kad pastaruosius porą mėnesių ekonomika traukiasi. Aukštos energijos kainos ne tik kerta per vartotojų kišenę, tačiau neretai verčia įmones pristabdyti savo veiklą, ir tai Europos ekonomikai sukelia įvairiapusį spaudimą.
Aukštesnės palūkanos nuo dabartinės infliacijos nepadeda
Infliacija Europoje yra bene išimtinai energetikos šoko padarinys. Pagrindinė infliacija taip pat išaugo įmonėms perkėlus kaštų padidėjimą ant vartotojų pečių, tačiau itin silpnas atlyginimų augimas rodo, kad infliacijos spiralės nėra.
Ekonomisto vertinimu, centriniai bankai gali efektyviai kovoti su perteklinės paklausos sukelta infliacija, tačiau energetikos krizės akivaizdoje vyriausybių sprendimai turi daug didesnės įtakos. Išsprendus energetikos bėdas, neliktų ir infliacijos.
ECB atstovai argumentuoja, kad bando užkirsti kelią susiformuoti infliaciniams lūkesčiams ir kainų augimo spiralei. Tačiau dauguma vidutinio laikotarpio infliacijos lūkesčių rodiklių nerodo reikšmingo padidėjimo. Aukštesnės palūkanos gali pristabdyti tolesnį euro pigimą ir taip sumažinti importuojamą infliaciją, tačiau valiutos kursas neturėtų būti ECB prioritetas.
JK mokslininkė Daniela Gabor tokią ECB padėtį apibūdino „cugcvangu“ – tai šachmatų padėtis, kai žaidėjas privalo atlikti ėjimą, nors visi jam likę ėjimai yra blogi. Viena vertus, ECB galėtų nedaryti nieko, tačiau tuomet rinkos nusmukdytų euro kursą, kita vertus, palūkanų kėlimas artėjant recesijai gali žymiai pabloginti situaciją.
Fiskalinė politika kertasi su ECB planais
Centrinis bankas kelia palūkanas, bandydamas prislopinti paklausą ir atvėsinti ekonomiką. Panašu, kad jis net toleruotų recesiją ir nedarbo padidėjimą, jei tai leistų pasiekti norimą infliacijos lygį ir taip apsaugoti savo reputaciją.
Tačiau vyriausybės ir šalių rinkėjai turi kitų idėjų. Dešimtmetis taupymo politikos atnešė didelių ekonominių ir socialinių kaštų, taip pat pažadino euroskepticizmo vėjus Europoje. Vyriausybės visiškai neturi apetito dar vienai recesijai, todėl jos didins išlaidas energijos kainų gyventojams ir verslams kompensavimui.
Toks išlaidų didėjimas kertasi su ECB politika, ir skirtingos fiskalinė bei monetarinė politikos tempia Europos ekonomiką į priešingas puses. Po 2009 m. krizės didėjančios palūkanos privertė vyriausybes per anksti nutraukti paramą, taip pailginant krizę bei atsigavimą, todėl Europos vyriausybės darys viską, kad išvengtų tokio scenarijaus pasikartojimo.
Staigūs pokyčiai destabilizuoja finansų rinkas
Šiandien pasaulio ekonomika yra daug labiau įsiskolinusi − dešimtmetis itin mažų palūkanų skatino verslus ir gyventojus padidinti savo finansinį svertą. Namų ūkių ir ne finansų bendrovių skola daugelyje pasaulio šalių viršija 100 proc. BVP. Kuo didesnis skolos lygis, tuo didesnis ekonomikos jautrumas palūkanų normų pokyčiams. Todėl didėja rizika, kad vis daugiau įmonių pasaulyje susidurs su problemomis, bandant refinansuoti savo skolą, ir tai gali išprovokuoti paniką rinkose.
Kitas reikšmingas veiksnys yra tai, kad obligacijos naudojamos kaip užstatas likvidumo užtikrinimui. Itin sparčiai krentant obligacijų kainoms, įmonės ir finansų institucijos vis dažniau susidurs su likvidumo problemomis, nes neturės pakankamai kokybiško užstato finansavimui užsitikrinti.
Tokiu būdu finansų sistema patiria dvigubą spaudimą dėl griežtesnės pinigų politikos. Taip sparčiai griežtinant pinigų politiką tikėtini itin didelio masto rinkos svyravimai, kurie gali peraugti net į mokumo problemas.
Centriniai bankai ir toliau didins palūkanas, tačiau bus priversti atsižvelgti į sistemines rinkų ir viešųjų finansų rizikas. Anglijos bankui jau teko įsikišti į obligacijų rinką ir užkirsti kelią finansinei suirutei. Neatmestina, kad ir ECB teks panaudoti obligacijų pirkimo įrankius viešiesiems finansams stabilizuoti.
Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį Šveicarijos rinkėjai nuspręs, ar nutraukti šiuo metu su Europos Sąjunga (ES) galiojantį susitarimą dėl laisvo žmonių judėjimo. Apie tai informuoja BBC.
Nutraukimo šalininkai teigia, kad tai leis Šveicarijai kontroliuoti savo sienas ir įsileisti tik pageidaujamus imigrantus. Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.
Tuo metu oponentai tvirtina, kad toks žingsnis įstumtų sveiką šalies ekonomiką į recesiją, o šimtai tūkstančių Šveicarijos piliečių netektų galimybės laisvai judėti ir dirbti visoje Europoje.
Anot šalies teisingumo ministro, galėtų susidaryti netgi už „Brexit“ blogesnė situacija.
Šveicarija jau seniai nusprendė nestoti į ES, tačiau šalis nori užsitikrinti priėjimą prie Europos ekonominės erdvės. Be to, šveicarai nori bendradarbiauti su Briuseliu ir tokiose srityse kaip transportas, aplinkosauga, moksliniai tyrimai bei švietimas.
Tokių privilegijų kaina buvo prisijungimas prie ES pagrindinių politikos ramsčių, tarp kurių – laisvas judėjimas ir atviros sienos pagal Šengeno sutartį.
Tai – interviu su Latvijos ekonomikos ministru Danieliu Pavliutu. Atsakydamas į klausimą, kokiomis priemonėmis Latvijai pavyko atkurti spartų ekonomikos augimą po didžiulės recesijos, D. Pavliutas įvardijo kelias priežastis.
„Pirma, tai Latvijos ekonomikos gebėjimas prisitaikyti. Kalbu visų pirma apie šalies gyventojus – jie sugebėjo pakankamai konstruktyviai reaguoti į priemones, dėl kurių kitose šalyse galėtų kilti, pavyzdžiui, masiniai neramumai ar streikai. Atlyginimų ir socialinio aprūpinimo koregavimo politiką mūsų šalyje buvo labiau įmanoma vykdyti nei kitose šalyse. Tačiau vyriausybė vėliau daug padarė, kad po krizės būtų tobulinamas ir stiprinamas socialinės paramos tinklas. Socialinei apsaugai skirtos išlaidos, pavyzdžiui, nedarbo pašalpos, parama minimalias pajamas gaunantiems gyventojams, palyginti su laikotarpiu iki krizės padidėjo", – sakė D.Pavliutas.
Seniai įrodyta, kad prognozuojant ateitį ir siekiant išvengti nepatenkintųjų priekaištų, geriausia laikytis poros taisyklių: 1) prognozė turi siekti taip toli, kad labiausiai suinteresuoti jos rezultatų nebesulauktų; 2) neišsipildžiusi bloga prognozė paprastai nuteikia optimistiškai, nes išvada yra „o juk galėjo būti ir blogiau“.
Tad prognozuoti tik vienerius metus yra rizikinga, o praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje užsienyje pasirodžiusios politikų, ekonomistų, kariškių ir kitokių analitikų prognozės nėra džiuginančios. Neteko pastebėti minint Lietuvą, tačiau norint orientuotis savyje yra sveika pasidairyti, kas vyksta mūsų valstybės aplinkoje. Kita vertus, žinant mūsų vyriausybės optimistiškas nuotaikas, neprošal nusiteikti kiek niūriau. Kitų šalių vadovai optimizmu netrykšta.
