Aktorius Regimantas Adomaitis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Aktorius Regimantas Adomaitis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Eidamas 85-uosius mirė Lietuvos aktorius Regimantas Adomaitis. Liūdną žinią LRT.lt patvirtino teatrologė Daiva Šabasevičienė.
 
Regimantas Adomaitis (gimė 1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose) buvo žymus Lietuvos aktorius, vaidinęs kine ir teatre, sukūręs daugybę vaidmenų. 1962–1963 m. aktorius dirbo Kapsuko dramos teatre, 1963–1967 m. Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Nuo 1967 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.
 
2014 m. R. Adomaičiui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
 
Teatre R. Adomaičiui teko vaidinti Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“, Vinco Krėvės „Skirgaila“, Alberto Camus „Kaligula“. Įspūdingi ir vaidmenys kine – režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“, Arūno Žebriūno „Velnio nuotaka“, Almanto Grikevičiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kt.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.06.20; 15:32

Per radiją LRT buvo laida su žymiu mūsų aktoriumi Regimantu Adomaičiu. Mane nustebino jo perspėjimas, kad reikia saugotis komunistų – idealistų!

Ko gero, taip mano ne tik jis vienas. Tačiau aš turėdamas nemažą sovietinio gyvenimo patirtį ir domėdamasis istorija nelinkęs būti tokiu kategorišku, nes yra ir išimčių.

Kas domisi istorija, tas tikriausia žino, kas toks buvo Piotr Mironovič Mašerov. O jis buvo Baltarusijos kompartijos CK pirmasis sekretorius. Baltarusijoje apie jį tik geri prisiminimai, nes jis pirmas Sovietų Sąjungoje stengdamasis, kad dėl sunkaus gyvenimo iš kolchozų nepabėgtų jaunimas, o ir moterys turėtų darbo, todėl leido įkurti pagalbinius cechus. O toliau jau priklausė nuo kolchozų pirmininkų iniciatyvos.

Kiek žinau, tą Baltarusijos patirtį perėmė ir kai kurie kolchozų pirmininkai Lietuvoje. Kiek prisimenu, vienas kolchozas Rokiškio rajone įrengęs pagalbinį cechą tapo gana sėkmingu, nes išdirbdavo avių kailius ir iš jų siūdavo kailinukus (vadinamąsias dublionkas), kurie turėjo didžiulę paklausą.Dar kiti įsigiję vilnų karšyklas teikė labai vertingą gyventojams paslaugą. Vėliau daug kur buvo auginami kailiniai žvėreliai, kurių kailiukai turėjo didžiulę paklausą Rusijoje. Buvo ir tokių, kurie įrengę cechus pagal karinių gamyklų užsakymus gamino produkciją. Daugiausia, tai elektronika raketoms, arba „juodosios dėžės” lėktuvams.

Dar kai valdžioje buvo Borisas Jelcinas, per Rusijos TV žiūrėjau laidą apie Piotrą Mašerovą. Pasirodo, jis dalyvavo 1941-1945 metų kare, t.y. buvo frontininkas. Būdamas padoriu žmogumi manė, kad visi žmonės nusipelnė padoraus ir sotaus gyvenimo, o ne vien tik komunistai.

1976 metais kompartijos generalinis sekretorius L.I. Brežnevas šventė 70-ies metų sukaktį. Aišku, kad į šią šventę su brangiausiomis dovanomis suvažiavo visų respublikų vasalai – Pirmieji sekretoriai. Dovaną jubiliatui įteikė ir Piotras, tačiau jo dovana šokiravo visus „velnių piro” dalyvius, nes tai buvo ypatingai kukli dovanėlė – žadintuvas „Slava” (gaminamas Minske) ir ant siūlo suverti džiovinti baravykai (pačio rinkti!).

Tokio akibrokšto „raudonieji velniai” atleisti jam negalėjo ir tai priėmė už įžūliausią įžeidimą. Todėl kai šis sąžiningas žmogus 1980 metų rudenį žuvo autoavarijoje, tai visi manė, kad ją „suorganizavo” tik Brežnevui pavaldus KGB skyrius. Sakoma, kad šiame skyriuje dirbo 300 KGB-istų.

Manau, dar būtina paminėti Tarptautinio skyriaus (prie CK KPSS) viršininko pavaduotoją Anatolijų Černiajevą, kuris ruošdamas kompartijos plenumams pranešimus turėjo galimybę susipažinti su visais statistikos rodikliais. Kaip žinome, tikrąją padėtį liaudies masės žinoti neturėjo teisės! Norėdamas, kad tikrą tiesą žinotų ateities kartos, jis nuo 1970 iki 1994 metų slapta rašė dienoraščius, kuriuos po jo mirties trimis tomais išleido artimieji. Tai aukso vertės knygos!

Dar privalau paminėti Sovietų Sąjungos CK Politbiuro narį Aleksandrą Nikolajevičių Jakovlevą. Jo atvykimas į Lietuvą suteikė vilties, kad mes turime teisę į savarankiškų sprendimų savo respublikoje priėmimą ir kad nebūtina dėl visko atsiklausti „vyresniųjų brolių”. Į klausimą, ar mes galime pakeisti savo vėliavą ir himną, jo atsakymas buvo teigiamas.

Po jo išvykimo nedidelė grupelė drąsesnių mūsų tautiečių įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Dėl to Kremliuje A.Jakovlevą „raudonieji šėtonai” apkaltino išdavyste ir kad dėl jo kaltės griuvo Sovietų Sąjunga.

Ir dar vienas svarbus faktas… Po kruvinos Sausio 13-ios nakties A.Jakovlevas su savo bendraminčiais Primakovu, Bakatinu ir Ignatenko apsilankė pas Michailą Gorbačiovą ir ragino jį kuo greičiau skristi į Vilnių bei atsiprašyti lietuvių tautos. Tačiau šis nesutiko, tai rodo, kad jis davė įsakymą tankais traiškyti laisvės siekiančią mūsų tautą.

Galima dar paminėti Čekoslovakijos KP Pirmąjį sekretorių Dubčeką, kuris 1968 m. nedavė įsakymo panaudoti smurtą prieš  savo valstybės piliečius. Už tai Kremliaus šėtonai jį ir sušaudė.

Mėginau prisiminti, ar iš Lietuvos komunistų buvo nors vienas idealistas. Tačiau, kaip sakydavo vienas iš mano vadų, dauguma jų yra tik savo „užpakalio patriotai”.

2017.02.02; 02:06

v.visockas_slaptai.lt

Gaila tų žmonių, kurie niekaip negali suprasti, kodėl niekinami jų religiniai jausmai.

Vienas pagyvenęs vyras prie teatro tą įsimintiną šeštadienio vakarą taip ir pasakė jaunutei mergaitei: jus auginome, ir dabar dar išlaikome, o jūs mus niekinat. Ne Kristų – mus.

Tas vyras net nepasiteiravo, giria ji tą spektaklį ar peikia, jos asmenyje taip jis pasakė visai dabartinei jaunajai kartai, kitus dievus garbinančiai, kitaip mylinčiai, kitaip meną vertinančiai, kitaip pasaulį matančiai…

Ir viskas įvyko taip staiga, Lietuvoje – tik per du dešimtmečius. Tad ko norėti! Tarp mūsų ir jaunosios kartos – didžiulė praraja.

Continue reading „Apie tai, ko nemačiau”