Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai užklumpa negandos, kyla klausimas, kaip pralaukti užstojusį sunkmetį nepalūžus, neparklupus? Dėl tos priežasties tampame labiau atviri artimų (arba tolimų) žmonių pamokomosioms ištaroms, bandome užsikabint už psichologo patarimų.

Kita vertus, kaip tik šiame kontekste verta prisiminti F. Nietzsche‘s pasvarstymus apie tai, jog kartais ypatingai sunkiomis sąlygomis nevalingai pastūmėta iracionalių savisaugos impulsų žmogaus gyvastis pati savaime „užmiega rusų kareivio miegu“. Neįmanomomis išgyventi sąlygomis tai esą yra bemaž vienintelė galimybė išsaugoti būtinus galimam atgimimui resursus.

Pamėginkime ta tema paimprovizuoti drauge su F.Nietzsche. Tarkime, čia kalbama apie savotišką meškos žiemos miego porūšį, kai mirtinai išvargintas žmogus atviromis akimis pradeda sapnuoti pasaulį. Pabandykime įsivaizduoti, jog baudžiavinės Rusijos rekrūtas bado, šalčio ir nežmoniško muštro sąlygomis tik radikaliai susvetimėjęs sau pačiam, žiūrėdamas į savo paties vargus tarsi per atstumą (tarsi ne gyventų, o tik sapnuotų savo gyvenimą), galėjo demonstruoti neįtikėtinus ištvermės stebuklus.

Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Galimas dalykas, tokioje padėtyje gailestis sau pačiam, juolab kokios nors godos apie teisingumą verstų tuščiai eikvoti jėgas ir pastūmėtų tiesioginiu keliu į pražūtį, todėl užstojusio sunkmečio sąlygomis tarsi ir nelieka nieko kito kaip tik savotiškai apmirštant išplėsti nejautros zoną iki maksimaliai įmanomos ribos.                   

Įšalęs kosmosas, speigo horizontai, žiemos naktis, apšviesta šaltos mėnulio šviesos, ir paskutinė melancholijos stadija arba net melancholijos užribis – visiška nejautra. Tokioje nejautros zonoje taupomi visi judesiai, ypač vengiama sielos apsukų, blokuojamos emocijos. Šitaip užgimsta terpė miegligės užkratui. Tikėtina, jog iš tiesų organizmo savireguliacijos dėka vykstantis temperatūros numušimas padeda išlikti labiau nei tuo atveju, kai karšta emocija nutvilko kažkokį paviršių.

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Tokio sugretinimo kontekste ne pro šalį bus pajuokauti apie tai, jog amžino įšalo zonoje mamutų mėsa negenda per ištisus tūkstantmečius.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, į miegligę žmogų gali pastūmėti ne tik išorinio gyvenimo išbandymai, bet ir  užsitęsusi vidinio neadekvatumo būsena, kurią sąlyginai pavadinkime sunkio dvasia.

Kaip sunku prabusti iš tokio miego, esu jau rašęs https://kaunozinios.lt/svarbu/is-embrionu-gyvenimo_99235.html. Taip užsišaldęs žmogus dažnai neatgyja net ir stojus pavasariui, kai naujam gyvenimui staiga didingai prisikelia visa gamta, dygsta aštri kaip skustuvas žolė, jau kelia  galvas suįžūlėjusios gėlės, sualma tyras kaip vyro ašara pamiškės upelis.

Visų išsaugotų tavosios gyvasties resursų dabar geriausiu atveju užtenka tik kaukės nusilipdymui, įvaizdinant normalumo ritmiką, kad tarsi niekas nieko, neatpažintu pavidalu, gyveni šalia kitų, kasryt skubi į darbą, pelnai duoną savo prakaito garuose, kartais metiesi į pramogas, bandai išlipti iš daugiadienių, ilsiesi ir t. t. Dabar net užstojęs klaikus danties skausmas nėra toks realus, kad galėtų pažadinti iš miego, net politikų melas nuteka kažkur pro šalį, nepasiekęs gyvasties, net košmariškas Karbauskio vaizdinys iš TV neprikelia iš sapno, neįgalina prabusti vidury nakties išpiltam šalto prakaito.   

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokioje būsenoje labiausiai linksminti turėtų jaunų ar pasenėjusių doktorančių kalbos apie kažkokį emocinį intelektą, bet nebeužtenka jėgų net liūnai nusišypsoti.

Yra taip, tarsi tavo likusių biologinių jėgų pagrindu užgimsta ir jau pagal savo dėsnius vystosi vidinis zombis, kažkokia parazitinė gyvenimo atauga. Tačiau toks  likimo subendrinimas su vidiniu negyvėliu nėra toks baisus prakeikimas, kaip galėtų atrodyti, pastebint, kad tave supantys aplinkiniai personažai gyvena pagal tą patį principą, neišeidami už kapinių tvoros.

Gal tąkart vis dėlto reikėjo palūžti, tragiškai užlaužus rankas, tokiu būdu ne tokią jau baisią kainą užmokant už teisę išlikti gyvųjų pasaulyje?..

2019.12.18; 19:00