Mongolijoje popiežius pabrėžė tarpreliginio dialogo galią siekiant taikos . EPA-ELTA nuotr.
Ulan Batoras, rugsėjo 3 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus gyrė religijos galią išspręsti konfliktus ir skatinti taiką, jis tai sakė Mongolijos sostinėje Ulan Batore sekmadienį, paskutinę savo vizito, per kurį tikisi nutiesti tiltus su kaimynine Kinija, dieną.
Ryto kreipimasis, į kurį susirinko pagrindinių Mongolijos religijų lyderiai, vyko intymiame Hunų teatre, įsikūrusiame neaukštų kalnų supamame mieste ir suprojektuotame apvalios klajoklių būsto „ger“ formos. Pasiklausyti popiežiaus susirinko krikščionių lyderiai, budizmo ir šamanizmo, islamo ir judaizmo, induizmo, Rusijos stačiatikių bažnyčios, mormonizmo, bahajų ir kitų tikėjimų atstovai.
„Religinės tradicijos, nepaisant jų skirtingumo ir įvairovės, turi įspūdingą potencialą būti naudingos visai visuomenei“, – sakė 86 metų pontifikas. „Jei tautų lyderiai pasirinktų dialogo su kitais kelią“, tai galėtų būti „lemiamas indėlis užbaigiant konfliktus, kurie ir toliau kamuoja tiek daug žmonių pasaulyje“, sakė jis.
Per vizitą Mongolijoje, jaunoje demokratinėje valstybėje, kurios Konstitucija gina religijos laisvę, popiežius netiesiogiai pasiuntė žinią šios valstybės kaimynėms, ypač oficialiai ateistinei Kinijai, kad dvasingumas nekelia grėsmės. Vykdamas į izoliuotą Vidurio Azijos šalį, iš Argentinos kilęs jėzuitas tikisi ne tik padrąsinti mažytę katalikų misionierių ir tikinčiųjų bendruomenę, bet ir pagerinti Vatikano santykius su Pekinu. Mongolija. Ulan Batoras. Popiežius Pranciškus pabrėžė tarpreliginio dialogo galią siekiant taikos . EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį miesto Šv. Petro ir Povilo katedroje vykusiame katalikų misionierių susirinkime popiežius pareiškė, kad vyriausybėms nėra „ko bijoti“ Katalikų bažnyčios. „Vyriausybėms ir pasaulietinėms institucijoms nėra ko bijoti dėl Bažnyčios evangelizacijos darbo, nes ji neturi jokios politinės darbotvarkės“, – pabrėžė pontifikas, konkrečiai nepaminėdamas Kinijos.
Pekino komunistų partija, griežtai kontroliuojanti religines institucijas, atsargiai vertina Katalikų bažnyčią savo teritorijoje. Pernai Šventasis Sostas atnaujino susitarimą su Pekinu, leidžiantį abiem šalims pasisakyti skiriant vyskupus Kinijoje. Kritikai šį žingsnį pavadino pavojinga nuolaida. Tačiau Honkongo vyskupas Stephenas Chow, paklaustas apie akivaizdų popiežiaus įsiteikimą Pekinui, naujienų agentūrai AFP Ulan Batore sakė, kad pontifiko žinia skirta „visam pasauliui“. „Dabar Bažnyčia (…) tikrai nesiekia tapti politine, ir mums tai svarbu, – sakė jis. – Kitaip prarasime pasitikėjimą kaip apie meilę ir tiesą kalbanti institucija“.
„Draugystės piligrimas“
„Draugystės piligrimu“ save vadinantis Pranciškus per vizitą aukštino Mongolijos dorybes, įskaitant jos klajoklius, „gerbiančius trapią ekosistemos pusiausvyrą“. Jis sakė, kad Mongolijos šamanistinės ir budistinės tradicijos gyventi harmonijoje su gamta gali padėti „skubioms ir nebeatidėliotinoms pastangoms apginti ir išsaugoti Žemės planetą“.
Pasak jo, religijos, kai jos nėra „sugadintos“ sektantiškų nukrypimų, padeda kurti sveikas visuomenes. Jos „suteikia apsaugą nuo klastingos korupcijos grėsmės, kuri iš tikrųjų kelia rimtą pavojų bet kurios žmonių bendruomenės vystymuisi“.
Pastaraisiais metais Mongoliją temdė korupcija ir aplinkos būklės blogėjimas, jos sostinėje oro kokybė – prasčiausia pasaulyje, o turto grobstymo skandalas pernai sukėlė protestus gatvėse. Didžiuliams šalies plotams gresia dykumėjimas dėl klimato kaitos, perteklinio ganymo ir kasybos. Ulan Batoras. Popiežius Pranciškus pabrėžė tarpreliginio dialogo galią siekiant taikos . EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį popiežius pakartojo raginimą labiau saugoti aplinką. „Žmonija, susirūpinusi tik žemiškais interesais, galiausiai naikina Žemę ir painioja regresiją su pažanga“, – religiniams lyderiams sakė pontifikas.
Iš 3,3 mln. Mongolijos gyventojų tik maždaug 1400 yra katalikai, šalyje vyrauja budizmas ir šamanizmas. Vis dėlto pamatyti 1,3 mlrd. pasaulio katalikų lyderio didžiulėje Suhbaataro aikštėje, pavadintoje mongolų revoliucijos didvyrio vardu, susirinko daug žmonių. Pranciškaus kelionė taip pat pritraukė maldininkus iš platesnio regiono, tarp jų – Kinijos katalikus, kai kurie jų, laukdami popiežiaus, mojo raudonomis savo šalies vėliavomis.
Sekmadienį popiežius vadovaus mišioms naujai pastatytoje ledo ritulio arenoje.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Stokholmas, vasario 1 d. (dpa-ELTA). Švedijos užsienio reikalų ministras Tobiasas Billströmas pareiškė, kad jo šalis įgyvendina pirminį susitarimą su Turkija dėl stojimo į NATO, tačiau kompromisai dėl saviraiškos laisvės nebuvo šio pakto dalis.
Turkija, pernai NATO viršūnių susitikime pasirašiusi memorandumą, kuriuo buvo atvertas kelias Švedijai ir Suomijai įstoti į NATO, buvo išgąsdinta Švedijoje vykusių protestų prieš Turkiją ir jos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą.
Dešiniųjų pažiūrų ekstremistas, Danijos ir Švedijos politikas Rasmusas Paludanas net sudegino Koraną, o R. T. Erdoganas dabar teigia, kad gali leisti Suomijai įstoti į NATO, bet ne Švedijai.
Tačiau T. Billströmas naujienų agentūrai TT sakė, kad „religija nėra susitarimo su Turkija dalis“.
Jis sakė suprantantis turkų pyktį dėl incidentų, kurie, nors ir teisėti, nėra pagarbūs. Jis pridūrė, kad dabar visoms pusėms būtina nusiraminti ir kad derybos su Turkija bus tęsiamos.
R. T. Erdoganas vykdo rinkimų kampaniją, nes gegužės viduryje Turkijoje numatoma surengti parlamento ir prezidento rinkimus.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Nur Sultanas, rugsėjo 14 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus, trečiadienį kalbėdamas Kazachstane vykstančiame religiniame aukščiausiojo lygio susitikime, perspėjo nesinaudoti religija politinei valdžiai įgyti ir tai buvo panašu į kritiką prokremliškam Rusijos stačiatikių patriarchui Kirilui.
Tuo tarpu Rusijos Stačiatikių Bažnyčia pareiškė esanti pasirengusi naujam patriarcho Kirilo ir popiežiaus Pranciškaus susitikimui po savaites trukusios diplomatinės įtampos, kurią sukėlė karas Ukrainoje.
Popiežius Pranciškus trečiadienį perspėjo, kad negalima manipuliuoti tikėjimu siekiant pateisinti karą ar paremti valdžią.
„Niekada negalime pateisinti smurto. Niekada neleiskime, kad bedieviai piktnaudžiautų šventumu. Šventumas niekada neturi būti valdžios įrankis, o valdžia – šventumo požymis“, – sakė jis, sulaukdamas publikos plojimų.
Vasarą popiežius net įspėjo Kirilą netapti „Putino patarnautoju“, o tai papiktino Maskvos patriarchą.
Popiežius anksčiau ragino siekti taikos Ukrainoje, smerkdamas „žiaurų ir beprasmį karą“, o Kirilas gynė V. Putino operaciją ir teigė, kad Rusija ten kovoja su „blogio jėgomis“.
Trečiadienį vykusiame susitikime, kuriame popiežius kalbėjo, dalyvavo apie 100 delegacijų iš 50 šalių, nors patriarchas Kirilas nedalyvavo. Tačiau popiežius maždaug 15 minučių kalbėjosi su Kirilo „užsienio reikalų ministru“, Volokolamsko metropolitu Antonijumi.
Vatikano gvardiečiai. EPA – ELTA nuotr.
Roma, lapkričio 30 d. (ELTA). Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas nesutinka su Europos Komisijos (EK) rekomendacijomis atsisakyti lytį apibūdinančių kreipinių ir nevartoti žodžio „Kalėdos“. Jo komentarą antradienį skelbia portalas „Vatican News“.
„Pastangas užkirsti kelią diskriminacijai laikau teisingomis, – pareiškė dvasininkas. – Bet, mano manymu, tai (EK rekomendacijos) tikrai nėra tinkamas būdas šiam tikslui pasiekti. Nes galiausiai šitaip galima sužlugdyti, sunaikinti žmogų“. Anot kardinolo, tie, „kurie neigia tikrovę, kelia sau didelį pavojų“.
Vatikanas. EPA-ELTA nuotr.
Kaip pažymėjo P. Parolinas, „Europa už savo gyvavimą ir savo tapatybę yra dėkinga daugeliui indėlių“. „Mes, žinoma, negalime pamiršti, kad vienas svarbiausių indėlių, jeigu ne pats svarbiausias, buvo pati krikščionybė. Todėl naikinti skirtumus ir naikinti savo šaknis reiškia naikinti asmenybę“, – pabrėžė Šventojo Sosto valstybės sekretorius.
Anksčiau laikraštis „La Repubblica“ pranešė, jog EK parengė rekomendacijas vidaus naudojimui. Pasak leidinio, 32 puslapių dokumento tikslas buvo skatinti nediskriminuojančią komunikaciją, riboti tiesioginių nuorodų į lytį, tautinę priklausomybę, rasę ir religiją vartojimą. Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Pavyzdžiui, Europos institucijų darbuotojams buvo siūloma vadinti Kalėdų šventes „šventiniu laikotarpiu“, kadangi „žmonių religinės tradicijos ir kalendoriai yra skirtingi“. Be to, dokumente buvo rekomenduojama atsisakyti kreipinio „ponios ir ponai“ ir pakeisti jį kreipiniu „brangūs kolegos“.
„Tai buvo rekomendacija, kurios tikslas – atskleisti Europos kultūros įvairovę. Ji nebuvo privaloma. Galiausiai dokumentas buvo atšauktas, jis bus tobulinamas“, – pranešė antradienį oficialus EK komisijos atstovas Ericas Mameris.
Minint Tarptautinę kovos su homofobija, transfobija ir bifobija dieną, ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė kviečia branginti kiekvieno piliečio laisves, laikytis tolerancijos ir puoselėti pilietinės visuomenės vertybes.
„Šiandien minime Tarptautinę kovos su homofobija, transfobija ir bifobija dieną. Jaučiu pareigą kreiptis į jus ir paprašyti prisiminti, kad laisvė buvo iškovota kiekvienam iš mūsų, nepriklausomai nuo tautybės, rasės ar lytinės orientacijos. Kiekvieno laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė, bet nė vieno žmogaus teisių negali sumažinti pagarba kito žmogaus teisėms, net jeigu tas kitas žmogus yra kitoks nei tu pats. Bandymas apsimesti, kad kitokių žmonių nesama, siūlymas jiems būti kaži kokioje „savo vietoje“ ir reikalavimas, kad kiti atitiktų tam tikrą išankstinį „teisingą“ vaizdinį, nėra laisvo žmogaus požymis. Laisvas žmogus nebijo kito vien dėl to, kad jis kitoks. Laisvas žmogus žino, kad jo likimas pirmiausia priklauso nuo jo paties pasirinkimų. Esame skirtingi, o kartu unikalūs, gebantys vienas kitą praturtinti“, – pabrėžia premjerė.
Vyriausybės vadovė pažymi, kad kiekvienas žmogus nusipelno pagarbos ir nelikti užribyje. Istorija mums teikia daugybę pamokų, kai, pradėjusios flirtuoti su segregacija ir fobijomis, visuomenės nebežinojo, kaip sustoti, ir už tai sumokėjo žiaurią sąskaitą – žmonių gyvybėmis. Todėl net menkiausias neapykantos kurstymas privalo būti stabdomas. Neapykanta, o ne kitoniškumas yra tikroji grėsmė.
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiama ypatinga šventė – Prezidentas Gitanas Nausėda įteiks Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją.
2019 metų premija skiriama mitologei ir tautosakininkei, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiajai mokslo darbuotojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei Nijolei Laurinkienei. Premija jai paskirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą.
N. Laurinkienė yra paskelbusi per 130 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, ji yra keturių svarbių ir esmingas lietuvių mitologijos temas atskleidžiančių knygų autorė. 1990 m. publikuota jos knyga „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“, 1996 m. – monografija „Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose“, 2013 m. – monografija „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“, 2019 m. – monografija „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“. N. Laurinkienė yra parengusi ,,Lietuvių liaudies dainyno“ X tomą, penkis tęstinio leidinio „Tautosakos darbai“ tomus. Netrukus prestižinėje Suomijos mokslų akademijos knygų serijoje „Folklore Fellows Communications“ (,,Folkloro bičiulių žinios“) pasirodys atnaujinta ir papildyta N. Laurinkienės monografija apie Perkūną anglų kalba.
Nacionalinė J. Basanavičiaus premija – mitologei ir tautosakininkei dr. Nijolei Laurinkienei. Jovitos Ambrazaitytės nuotr.
N. Laurinkienės kandidatūrą teikusio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rekomendacijoje pažymima, kad jos straipsniuose ir monografijose atidžiu tyrėjos žvilgsniu nagrinėjami iki tol mažai tirti svarbieji baltų mitiniai vaizdiniai. Visi jos per daugelį metų paskelbti tyrimai drauge atskleidžia sisteminį baltų mitologijos pjūvį, apimdami visą mus supantį pasaulį: nuo dangaus skliauto šviesulių iki žemės ir deivės Žemynos. N. Laurinkienės moksliniai darbai pasižymi naudojamų šaltinių gausa, sisteminga jų analize. Mitinių įvaizdžių prasmė, kilmė aiškinama plačiame – indoeuropiečių ir kitų tautų – kultūros kontekste. Ji žvelgia į lietuvių religiją ir mitologiją kaip į didžiulę sistemą, kuri atkuriama remiantis rašytiniais šaltiniais, žodine tradicija, kalba, archeologija ir kitais tradicinės kultūros faktais. Taip N. Laurinkienė sėkmingai tęsia lietuvių mitologijos tyrimų mokyklos tradicijas.
Kultūros ministerijos iniciatyva Jono Basanavičiaus valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais, 2017-aisiais ji įgijo nacionalinės premijos statusą. Pagal premijos nuostatus ji išmokama ne vėliau kaip vasario 16 dieną, premijos dydis – 800 bazinių socialinių išmokų.
Indijos ministras pirmininkas Narendra Modis sekmadienį apgynė naująjį pilietybės įstatymą, kuriame neliko vietos musulmonams, o opozicines partijas apkaltino skleidžiant melą apie planus suregistruoti visus valstybės gyventojus.
Per šalyje įsiplieskusius smurtinius protestus prieš pilietybės įstatymą ir siūlomą Nacionalinį piliečių registrą žuvo mažiausiai 21 žmogus. Daugelyje Indijos miestų protestai tęsiasi ir šį sekmadienį.
„Šis įstatymas neturi nieko bendra su 1,3 mlrd. Indijos gyventojų. Užtikrinu, kad šis įstatymas Indijos piliečiams musulmonams nieko nepakeis”, – N. Modis kalbėjo Naujajame Delyje surengto jo partijos palaikomojo mitingo metu.
Pilietybės įstatymas leis hinduistams, budistamas, krikščionims, parsiams ir džainams iš musulmonų dominuojamo Pakistano, Afganistano ir Bangladešo lengviau gauti Indijos pilietybę. Tuo tarpu musulmonai įstatyme neminimi.
Kritikai teigia, kad toks įstatymas pažeidžia sekuliarią Indijos Konstituciją, nes asmens religija tampa pagrindu pilietybės (ne)suteikimui.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai
Visi tikėjimai, visos religijos – lokalios ar vadinamos pasaulinėmis išreiškia visiems žmonėms giminingą jauseną. Toji jausena susijusi su žmogų supančios aplinkos, artimo ir tolimo pasaulio paslaptingumu, su Gamtos stichijomis ir jų nenuspėjamumu. Su paties žmogaus esatimi.
Tokią jauseną galima atsekti per pačių įvairiausių formų bei pobūdžio religinių pažiūrų praktikavimą. Nuo fetišizmo ar animalizmo (atskirų daiktų ar gyvūnų garbinimo) iki budizmo (Dievo esaties suvokimo savyje); nuo šamanizmo (įtikėjimo burtų ir apeigų galia) iki krikščionybės (teigiančios Dievo esatį Trejybėje); nuo sintoizmo (Gamtos garbinimo) iki islamo (akcentuojančio visur ir visada esantį, žmogaus protu nesuvokiamą Alachą…).
Visos šios religinės pažiūros yra grįstos supratimu apie egzistuojančią Dvasinę Substanciją ir jos įtakojamą Tvarką (senovės lietuvių vadintą Rėdos Ratu). Tik vienos iš jų visa tai suvokia savo kaimo ar genties ribose – primityvaus pasaulio ribose, o kitos – kartu su pasiektu civilizacijos lygiu, peržengia teritorines ir laiko ribas. Tampa valstybę ar ištisas jų grupes integruojančia, kryptingą moralumą puoselėjančia jėga.
Štai taip mąstant, pretenzijos, kurias reiškia viena kuri iš religijų (ypač vadinamų pasaulinėmis) būti vienintele ir teisinga, vargu ar pamatuotos. Panašiai kaip ir žmogaus (mokslo!) pastangos suvokti milijardais galaktikų išpintą Pasaulį. Jo begalybę, amžinybę ir prasmę…
Na, o šitokias laisvamaniškas mintis išsakau norėdamas patikinti skaitytoją, jog aš, rašydamas apie mūsų protėvių religines pažiūras bei papročius, nesiekiu kokio nors jų idealizavimo. Esu vedinas vien noro atkreipti dėmesį į tų pažiūrų esmę, į jų išskirtinumo bruožus. Man regis, kad atidžiau pasikapstę tuose bruožuose galėtume surasti pėdsakų iš visų aukščiau suminėtų religinių pažiūrų reiškimo formų. Įdomu susimąstyti: kokiais dvasinės kultūros rūbais būtų pasipuošęs protėvių pasaulis, jeigu jis tokiu ženkliu laipsniu nebūtų paveiktas rusifikuotos stačiatikybės ir polonizuotos katalikybės?.. Betgi istorija vadovaujasi savais, žmonėms beveik nepavaldžiais dėsniais.
Visai natūralu, kad kalbant apie apeiginius piliakalnius bei jų paplitimą tiesmukiškai susiduriame su bene svarbiausia, ašine problema – religinėmis pažiūromis. Jeigu ant piliakalnių vyko apeigos ir buvo aukojamos aukos, tai kam jos buvo adresuotos? Į tokį klausimą sunku atsakyti jau vien dėl tos priežasties, kad egzistuoja visuotinai paplitusi nuostata, jog mūsų protėviai, kaip ir daugelis ikikrikščioniškųjų religijų, priklausė politeistiniam (t. y. daugiadieviui) pasauliui. Ar tikrai taip? Ar šiame kategoriškame teiginyje nėra spragų? O gal imkime ir, į šalį nustūmę įsitvirtinusias dogmas, pasižvalgykime erdviau? Gaudykime istorijos spindulius, kuriais kibirkščiuoja atskiros detalės.
Taigi, kaip mūras įsitvirtinusioms pažiūroms galime priešpastatyti įrodymų, jog galėjo būti kitaip. Kad protėvių religinėms pažiūroms buvo būdingas dualizmas. Tai yra, kad bendrajame pasaulėvaizdyje taikiai sugyveno dvi pagrindinės kryptys. Kad šalia visais būdais išgarsinto politeizmo (daugelio dievų garbinimo) egzistavo (nesireklamuodamas) ir monoteizmas, t. y. vienos, aukščiausios dieviškosios substancijos suvokimas… Prisipažinsiu: apie tai ne kartą savo tekstuose buvau užsiminęs. Bet esmingiau neišskleisdamas pačios problemos, pasitenkindavau įvardinęs daugeliui žinomus ir suprantamus tokius teonimus (dievovardžius), kaip: Pirmapradis, Pradžiapatis, Žvaigždikis, Aukštėjas, Viešpats ir kt. Neužmiršdamas pridurti, kad visi šie teonimai reiškia Vieną ir Tą patį, ir kad jie liaudies kalboje ir atmintyje „užsiliko“ ne šiaip sau…
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O štai šioje apybraižoje monizmo hipotezės įtvirtinimui skirsiu daugiau dėmesio. Intrigos vardan pateiksiu porą gana įdomių, informatyvių pavyzdžių.
Pirmaisiais po žemaičių krikšto metais (1418 m.) į Lietuvą pasižvalgyti buvo atvykęs popiežiaus atstovas kardinolas Petras d’Ailis. Garbingas vizitatorius atkreipė dėmesį į tai, kad Saulė buvo vadinama Satvara (Sutvėrėja – R. G.) ir kad ji priklausiusi pagrindinių dievybių grupei. Svečiui buvo paaiškinta, kad „pagonys“ Satvarą garbina kaip esybę, gaivinančią pasaulį, suteikiančią jam dvasią[1]. Įdomu pastebėti ir tai, kad garbusis kardinolas neaptiko šventyklų, kurios būtų skirtos garbinti Satvarą ar kurias kitas dievybes. Jį tas faktas tikrai turėjo nustebinti, nes pagonys graikai ir romėnai atskiroms dievybėms skirtas šventyklas turėjo ir ten joms aukodavo aukas. Taigi, Romos vizitatorius susidūrė su visai kita, jam nepažįstama „pagonybės“ atmaina. Gaila, kad išnašoje nurodytas mano cituojamas autorius, suradęs šaltinį, kuriame minimas šis faktas, neišskleidė kitų detalių, galėjusių būti minėto kardinolo ataskaitoje.
Antras atvejis mums rūpimu klausimu įdomesnis, turtingesnis. Tai mums, lietuviams, gerai pažįstamo lenkų keliautojo Jano Lasickio pasakojimas.
Mėgęs keliauti po Europą, šis asmuo užklydo ir į Žemaitiją (XVII a.). Po šios kelionės J. Lasickis savo veikale įvardino net 76 dievybes, kurias garbinę žemaičiai[2]. Jų neatkartosiu. Tai seniai padaryta kitų autorių (ir mano) tekstuose. Bet į dvi aplinkybes skaitytojo dėmesį atkreipsiu. Pirma, jisai apie dievybes ir jų gausą išgirdo ne iš bajorų, bet iš tuometinės modernios kultūros „paraštėse“ gyvenančių baudžiauninkų.
Svarbiausia yra antroji aplinkybė. J. Lasickis neatsargiai prasitarė, kad žemaičiai labai pagarbiai, šalia kitų dievybių, į jų panteoną yra įvedę ir „Auxtheią Vissagaistį“… Pritariu garbiojo lituanisto ir politiko A. Patacko nuomonei, kuris, kruopščiai sudėliojęs visus argumentus į vieną, siūlo Auxtheią Vissagaistį transkribuoti (kaip yra padaryta) ne į Aukštėją Visad-esantį, o į visur esančią, viską persmelkiančią, amžinai gyvuojančią Dieviškąją Substanciją. Taip teigdamas A. Patackas remiasi net pačiu J. Lasickiu, kurio frazę (su neaiškia pradžia) čia pridedu: „..šalia to, kuris yra jiems (= žemaičiams valstiečiams) Dievas Auxtheias Vissagaistis – visagalis ir aukščiausias Dievas – tie, kurie dar nepažino tikrojo krikščionių dievo, garbina daugybę zemopacios, tai yra žeminių (dievybių)“[3]. Šioje frazėje matome lyg ir besipainiojantį patį Janą Lasickį – lyg ir norintį pripažinti pas žemaičius-lietuvius egzistavusį monizmą, bet ir čia pat bandantį tai paneigti.
Šia proga dera pastebėti: krikščionybė, perėmusi iš judėjų religinės dogmatikos „estafetę“, Dievą ir jo apsireiškimą žmonių pasaulyje aiškino visai kitaip, nei tai buvo būdinga aisčiams-baltams. Jiems tas aiškinimas buvo svetimas, nesuprantamas. Ir – net nereikalingas…
Jeigu jau leidžiamės į teofilosofiją, tai nusileiskime žemiau ir susimąstykime: kodėl krikščionybė siūlo tokią daugybę šventųjų, kuriuos reikia garbinti? Ir tik dėl to, kad pagarbintume Aukščiausiąjį?.. Tai gal panašią teisę palikime ir seniesiems lietuviams, kurie turėjo savąjį šventųjų arba dievybių (garbintinų subjektų) panteoną…
Lietuvių tautos mitologijoje ir, aplamai, dvasinės kultūros atmintyje yra užsilikę detalių, kurios leidžia manyti, kad mūsų protėviai, jų pasaulėžiūrai, pasaulėjautai atstovavę žyniai, vaidilos, kriviai būtent štai taip suvokę Visatoje egzistuojančią Dieviškąją substanciją, atitinkamai ir elgėsi. Elgėsi nesiekdami kokiu nors būdu Ją „konkretizuoti“, išskyrus Gamtą ir su ja susijusių stichijų įvardijimą, išskirtinį vertinimą ir joms rodomą pagarbumą.
O gal kai ką, vaizdumo dėlei, imkime ir sukonkretinkime.
Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienas iš krikščionybės teiginių skelbia, jog Dievas – tai amžinasis meilės viskam, kas gyva ir negyva, šaltinis… Manau, kad šis teiginys, gal net didesniu įtaigumu, taikytinas ir anų laikų mūsų protėviams. Tikėtina, kad jie per Gamtos ir jos reiškinių pajautą betarpiškiau suvokdavo Meilę skleidžiantį šaltinį, kurį, priklausomai nuo teritorijos ar genties, vadino įvairiais vardais. Iš visų mums žinomų teonimų (Dievo vardų), ko gero, esmę geriausiai išreiškia jau suminėto Aukštėjo Visagaisčio vardas. Bene svarbiausia čia pabrėžti, kad šis, o taip pat ir kiti Dievo vardo „pagoniškieji“ analogai lietuvių liaudies atmintyje užsiliko net iki XVII–XVIII šimtmečių. Šis faktas lyg ir tiesiogiai liudija apie tai, kad apeigose, kurios vykdavo ant piliakalnių, buvo vartojamas Vienintelio visatą bei pačių žmonių gyvenimą Tvarkančiojo vardas.
Apeiginiai piliakalniai buvo pilami tam, kad sustiprintų papročių ir tradicijų pagrindus; praturtintų visą žmoniškųjų santykių sistemą. Suprantama – neišskiriant ir meilės. Čia nekalbėsime apie merginos ir jaunuolio jausmus. Nekalbėsime ir apie moters (žmonos) ir vyro santykius (tiesa, šiek tiek vėliau jie bus paliesti). Pabandysime į meilės jausmą pažvelgti plačiau.
Štai: amžių išbandymus atlaikiusios liaudies dainos. Jų gausa. Jų lyrika… Jos siūlo mums žymiai turtingesnį turinį nei mes šiandien išmanome (ir turime pajėgumų išmanyti) apie aną, tas dainas gimdžiusią epochą. Bet jaučiame: iš „pražilusių“ dainų alsuote alsuoja viską lydinti, viską perskrodžianti Meilės pajauta[4]. Ją supraskime kaip savotišką dialogo su supančiu pasauliu atmainą. Tikėtina: piliakalnių epochos laikais mūsų protėviai gerbė ir mylėjo be poilsio triūsiančią bitutę ir laukuose vilnijančius javus; jų pačių iškeptą, šventumu alsuojančią duoną ir iškilesnį akmenį, įžvelgdami jame subtiliosios energijos pradą. Jie gerbė, mylėjo eiklųjį kario žirgą ir palaukėje išsišakojusį ąžuolą, svyruoklį beržą ir jautriąją drebulę…
Platesnė ir didesnė Meilės pajauta žmogų daro tauresniu, o jo gyvenimą – prasmingesniu. Būtent apie visa tai galime surasti seniausiose liaudies dainose.
Taigi… Tikėtina, jog dėka apeiginių piliakalnių sumąstymo ir jų sklaidos, mūsų protėviai įgijo savasties įtvirtinimui papildomų bruožų. Įgavo galimybę stiprinti savo prigimtinius saitus ne tik su Gamta, bet ir su už jos egzistuojančia Viešpatija. Taip pat manytina, kad aisčiai-baltai minėtos reformos (piliakalnių sklaidos) laikais jau pažinojo krikščionybę. Žinojo, kad ji vadovavosi kanonine doktrina, jog tai, kas yra Žemėje, yra trapu ir laikina. Kad pasirengimas „amžinajam gyvenimui“, kaip buvo teigiama krikščionybės, negali būti saistomas su prisirišimu prie žemiškojo. Galbūt dėl tos priežasties krikščioniškajame pasaulyje žmogaus gimtinė, gamta, net pats kraštovaizdis nesulaukė nei deramo dėmesio, nei deramos pagarbos. Gamta nesulaukė įvertinimo bendrame etnokultūros (tautų) formavimosi bei socializacijos procese. Gamta buvo „išstumta“ ne tik iš tautos, bet ir iš Europos vystymosi platesnio suvokimo… Natūralu, kad tokia ideologija buvo principinis iššūkis tiems, kurie gyveno gamtojauta, kosmojauta; kurie kitais pagrindais tvarkė savąjį gyvenimą.
Taigi, baltų religinę reformą ir su ja susijusį apeiginių piliakalnių paplitimą dera vertinti dar ir kaip atsaką į savajai egzistencijai susiformavusią gana grėsmingą anų amžių geopolitinę, georeliginę situaciją. Dera pastebėti ir tą faktą, jog būtent su krikščionybės pagalba, tarsi naują kvėpavimą įgavusi Romos imperija toliau tęsė „savo darbą“. Iki aukščiau minėtos aisčių-baltų religinės reformos ji jau buvo „prarijusi“ ženklią dalį pietinių ir vakarinių žemių, kuriose nuo seno gyveno aisčių superetnosui priklausiusios gentys, tarp jų – ir istorijos šaltiniuose minimi geruliai. Jų žemės driekėsi į vakarus nuo dabartinio Berlyno (kai kas šio miesto vardą kildina būtent iš Gerulyno…).
Tuometė geopolitinė situacija buvo tokia, tarsi germanams ir slavams (būsimiems lenkams) veržtis į aisčių žemes vartai buvo atkelti savaime… Mąstant istorijos mastais, nuo Prahos pusės ryškesniais etnokultūriniais bruožais apsireiškusios (III–V a.) slavų padermės atmaina (būsimieji lenkai) slinko Oderio ir Vyslos tarpupiu, Vyslos baseinu link Baltijos jūros. Jie neturėjo aisčiams būdingų istorinių šaknų. Todėl jie buvo laisvesni ir, supratę Romos jėgą, apdairiai paskubėjo priimti krikščionybę. Nemažiau grėsminga banga, su aisčiams-baltams svetima religine pasaulėžiūra, slinko ir iš rytų, nuo Bizantijos pusės. Vėlgi su aiškiu slavų padermės, tik kito kvapo pavidalu. Ir vėlgi – lengviau prisiėmę (prisidengę) galingos imperijos religija.
Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.
Ta proga drįstu išsakyti dar vieną šventvagišką mintį…
Šiandien krikščionybėje tebepasakojama istorija apie Adomą ir Ievą, jų išvarymą iš Rojaus (apie visiems laikams nubaustą žmoniją). Tebeakcentuojamas Dievo – Jėzaus Kristaus ir Jo motinos šv. Marijos kultas ir pan.
O gal būtent čia, tuose supermoderniam mąstymui sunkiau suprantamose istorijose, slypi viena iš pamatinių priežasčių, kodėl tradicinis krikščioniškasis pasaulis taip sparčiai laisvamanėja? Nebegelbsti išmintingų popiežių apaštalavimo pastangos.
Betgi… Mes savo akimis taip pat matome ir širdimis išgyvename kitą Mėnulio pusę – kaip yra griaunamos ilgus šimtmečius statytos ir prie tautų prigimtinės kultūros glaustos krikščioniškosios dvasinės kultūros konstrukcijos.
(Bus daugiau)
2017-09-16
[1] Bartninkas, Mindaugas. Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai. – Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1993.
[2]Lasickis, J. Apie žemaičių dievus. – Vilnius, Mintis, 1969.
[3] Patackas, Algirdas. Litua. – Vilnius, Versmė, 2013.
[4] Aš ne kalbininkas. Bet man keistu ir nepaaiškinamu klausimu išlieka pati „meilės“ sąvoka. Yra tautų, kurios turi po keliolika ar net daugiau „meilės“ sąvokos atmainų priklausomai nuo to, su kuo žmogus pina savo dialogą…
Baku sėkmingai surengė ketvirtąsias Islamo solidarumo žaidynes. Azerbaidžanas gali džiaugtis sėkminga renginio vadyba, užtikrintu saugumu, puikiu diplomatų darbu ir teigiamais atsiliepimais iš valstybių dalyvių.
Islamo solidarumo žaidynės – 2017, sėkmingai surengtos Azerbaidžane
Azerbaidžano pareigūnai ir diplomatai labai stengėsi, kad į žaidynes atvyktų kuo daugiau valstybių delegacijų ir atletų. Tai nėra lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes Islamo pasaulis yra labai susiskaldęs, gal net labiau nei krikščionių, todėl daug šalių jaučia priešpriešą viena kitai. Neatsitiktinai varžybos tarp šiitiško Irano ir sunitiškos Saudo Arabijos sulaukė didžiausio žurnalistų ir žiūrovų dėmesio. Antrosios solidarumo žaidynės, kurios turėjo įvykti 2009 m. Teherane, buvo sužlugdytos būtent dėl Irano nesutarimų su arabų šalimis.
To labai stengėsi išvengti Azerbaidžanas, kuriame daugiausiai išpažįstama būtent šiitizmo srovė, priešingai nei daugumoje arabų valstybių. Bet koks teroro aktas, manifestacijos ar įžeidimas iš šalies religinių grupių ar kaimyninio Irano galėjo pakartoti Teherano nesėkmę. Todėl neatsitiktinai prieš žaidynes Azerbaidžano saugumo tarnybos ypač sustiprino religinių grupių priežiūrą ir kontrolę.
Azerbaidžanas yra turbūt pati sekuliariausia šalis visame musulmonų pasaulyje. Ne paslaptis, kad azerbaidžaniečiai gamina ir mėgsta vyną, ypač firminį granatų. Dauguma gyventojų, nors sakosi esantys musulmonai, į mečetes dažnai nevaikšto, o ką jau kalbėti apie moterų apdangalus. Baku, vieninteliame mieste pasaulyje, stovi statula, kuri vaizduoja moterį, nusimetančią skarą. Visa tai netrukdo Azerbaidžanui gretintis prie musulmoniškų šalių, iš kurių šalis tikisi turistų srauto, investicijų ir paramos savo geopolitiniuose tiksluose.
Prezidentienė Mehriban Alijeva, atidarydama žaidynes, džiaugėsi: „Mes didžiuojamės esantys dalis Islamo istorijos ir paveldo bei džiaugiamės galėdami dalytis Islamo vertybėmis“. Tai neabejotinai buvo skirta žiūrovams iš Rytų, bet būtina pastebėti, kad tai buvo pasakyta angliškai.
Prieš dvejus metus Azerbaidžanas buvo surengęs pirmąsias Europos žaidynes, kur dalyvavo visai kitos šalys, dauguma iš jų krikščioniškos, o azerbaidžaniečių lyderiai turėjo galimybę šalį pristatyti neakcentuojant religijos – kaip atvirą, draugišką ir tolerantišką valstybę. Taigi ši Pietų Kaukazo šalis išnaudoja visus savo privalumus ir geopolitinę padėtį, kad rastų kuo daugiau bendrybių su įvairiais kraštais ir sustiprintų savo, kaip patikimo partnerio, įvaizdį.
Žaidynių sėkmė
Žaidynėse sėkmingai dalyvavo Turkija, atsiuntusi 345 sportininkus, šeimininkų delegacija su 325 nariais buvo antra gausiausia, trečias su 300 atletų Iranas. Neatvyko tik trijų kviestų šalių delegacijos – Libijos, Sudano ir Kuveito. Libija ir Sudanas kenčia nuo karinių konfliktų, todėl joms striuka su finansais ir logistika, o Kuveitas turi problemų su tarptautinėmis antidopingo organizacijomis, todėl šalies sportininkams draudžiama dalyvauti tarptautinėse varžybose ir nepaisant azerbaidžaniečių diplomatų pastangų, nieko nepavyko pakeisti. Tačiau kita kariaujanti šalis Afganistanas sugebėjo atsiųsti savo delegaciją iš 17 narių, o tai jau didelis laimėjimas šeimininkams.
Varžyboms numatyta net 20 Baku vietų, įskaitant Olimpinį stadioną, kuriame rengiamos įspūdingos atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Atidaryme Azerbaidžanas prisistatė kaip įvairių kultūrų šalis, puikiai derinanti įvairius požiūrius. Ceremonijoje dalyvavo šokėjai, cirkininkai ir dainininkai, o moterys, kurios buvo apsirengusios su triko ar sportiniais minimaliais drabužiais, visiškai nepriminė konservatyvaus Islamo įvaizdžio.
Taigi Azerbaidžanas prisistatydamas Rytams, tuo pačiu neatsižadėjo ir Vakarų. Azerbaidžano vadovybė žaidynėms skirtame rašinyje pažymėjo: „Islamas visada skleidė taiką, toleranciją, žmogiškumo idealus ir tuo prisidėjo prie pasaulio civilizacijos“. Taip oficialusis Baku pristatė Islamo valstybėms savo šalį – tiltą tarp Rytų ir Vakarų.
Jau aišku, kad 2021 m. penktosios Islamo solidarumo žaidynės bus surengtos Stambule, Turkijoje. Matant, kaip sėkmingai viskas buvo surengta Baku, kartelė iškelta labai aukštai.
Paskelbus 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, paaiškėjo, kad Baltų tikėjimo pasekėjais užsirašė 5,1 tūkstančiai lietuvių. Prieš dešimtmetį jų buvo užsirašę 1,3 tūkst.
Iš visų religinių bendrijų Baltai pasirodė kaip auganti ir besiplečianti bendrija. Suprantama, tai nereiškia, jog visi šie žmonės priklauso kažkokiai konkrečiai religinei organizacijai.
Romuvių Krivių krivaitis J.Trinkūnas rašo: „Bet dauguma per surašymą nurodžiusių priklausomybę baltų tikėjimui tikriausiai nepriklauso jokiai oficialiai bendruomenei. Tai ir yra lietuvių paslaptis. Ir čia pasitvirtina Vydūno žodžiai: „Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija". Archetipinė lietuvių savimonė ragina lietuvius atsigręžti į protėvių tikėjimą."
Ar esama Lietuvoje intelektualinių jėgų, žmonių, mąstančių strateginiais ateities numatymo mąstais? O gal mąstoma vien tik remiantis trumpalaikėmis šios dienos užduotimis ir aktualijomis?
Kas iš valstybės vadovų kada nors per tuos dvidešimt vienerius laisvės ir nepriklausomybės metus viešai mums, amžininkams ir piliečiams, dėstė apie Lietuvos kaip valstybės plėtotės, augimo ir stiprėjimo procesus šiuolaikiniame pasauly ir ES sandraugoje? Ar įmanoma gauti rimtų atsakymų į kuo rimčiausius politinius, socialinius ir kultūrinius epochos iššūkius? Tai vis sritys, esančios už matomųjų problemų ribos. O kodėl nesti atsakymų į mūsų nerimą, rūpesčius, skriaudas?
Mat dauguma politinių mūsų veikėjų labai primena eilinį mūsų žmogelį, vadinamąjį evangelinį mažutėlį, kuriam elektros energijos ūkis – tai tik elektros rozetė kambary ar virtuvėje. O iš kur visa tai ateina ir kokiomis sąnaudomis, dažnai mums visai nerūpi, nors dėl visos energetikos sistemos žiniasklaida kasdien mums kvaršina galvas.
Šiandien mums nuolat šūkaliojama, kad krikščionybės nebėra, rašo “Le Figaro”. Kalbama apie krikščionybę ne kaip apie religiją, o apie krikščionybę, įkvepiančią bendrą kultūrą, kurios moralės pobūdis krikščioniškas, dėsniai atitinka krikščioniškus principus, o politika, ekonomika ir moralė paženklintos krikščioniškomis tradicijomis, pabrėžia filosofė Šantal Delsol.
„Mūsų kultūra išaugo krikščionybės viduje, ir jas atskirti būtų labai sunku. Pašalinti krikščionybę reiškia nužudyti kultūrą, jos pačios suformuotą, tartum mes panorėtume visiškai išnaikinti žmoguje jo prancūziškas ar vokiškas šaknis, – tuo pačiu mes jį paverstume zombiu“, – įsitikinusi Š.Delsol. Lygiai taip šiandien stengiamasi mus įtikinti, kad pakanka atsisakyti prilipusių prie Vakarų kultūros dirbtinių papročių, kad atsikratytume obskurantizmo, nepakantumo ir mačizmo, mano filosofė.
11. Viduramžių judėjų literatūrinė parodija – „Anti-Evangelija“
Jau ankstyvaisiais viduramžiais žydų bendruomenėse ėmė sklisti itin slaptas literatūrinis kūrinys, tiksliau keli jo nuorašai ir variantai, sudėlioti iš itin neigiamų pasakojimų apie Kristų ir jo mokymą, ir tai sunku buvo paneigti net iškalbingiausiems rabinams. Juk įvairios legendos apie Kristų dar V a., tai yra – Talmudo kūrimo laikais, jau buvo sujungtos į atskirą kūrinį „Jėzaus istorija“ (Toldoth Ješū), kuris savo ruožtu ėjo iš lūpų į lūpas, o vėliau buvo užrašytas įvairiais variantais.
Į žurnalo „Metai” klausimus atsako poetė Erika DRUNGYTĖ
XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
Dievaži, nežinau tokių laikų, kurie buvo paguodžiantys. Visuomet kažkas vyko – kraustėsi tautos, dėl įtakos zonų ir žemių kariavo valstybės, vienus filosofus keitė kiti, vienas mokslo teorijas paneigdavo kitos, ką jau kalbėti apie meną, madas ir maisto pramonę. Galbūt kai kuriose šalyse pavykdavo užaugti bent vienai kartai, kurios nesukrėsdavo permainos vidaus politikoje ar pokštų neiškrėsdavo gamtos stichijos. Rytų išminčiai sakydavo, kad gyventi permainų laikais yra Dievo bausmė.
Dažnai sakoma, kad lietuviai viską linkę matyti tamsiomis spalvomis. Populiarus požiūris, kad esame tipinės konservatyvios tradicinės visuomenės atstovai.
Ar iš tiesų per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų nežengėme žingsnio į priekį formuodami savo vertybinę sistemą? Europoje jau ilgą laiką atliekamas vertybių tyrimas, kuriame dalyvauja ir Lietuva, todėl galime bent iš dalies atsakyti, kokie mes esame ir kokios vertybės mums svarbiausios. LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas apie tai kalbėjosi su sociologe Rūta Žiliukaite.
