„Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?“ Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui. Skelbiame Algimanto Bučio atsakymą.   

Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.

Prieš keletą metų paskambino studentė lituanistė, rašanti mokslinį darbą apie cenzūrą sovietmečiu. Susitikom ir teko kuo vaizdingiau nupasakoti, kas ta išankstinė cenzūra, kuri tikrino laikraščio maketą arba knygos rankraštį, ir tik tada, kai rankraštį ar spaudinio maketą atidžiai perskaitydavo niekam nežinomi cenzoriai ir jų nurodymu iš knygos ar straipsnio būdavo išbraukiama „neleistina“ pastraipa ar koks „įtartinas“ žodis, jie dėdavo savo parašą, be kurio nei laikraštis, nei knyga negalėjo keliauti į spaustuvę.

Continue reading „„Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus“”

"Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?"

Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui.

Skelbiame išsamų Algimanto BUČIO atsakymą. 

Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.

Continue reading „Algimantas Bučys: „Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus“”

Skelbiame rašytojo, Nepriklausomybės Akto signataro Romo Gudaičio atsakymus į „Metų“ žurnalo klausimus.

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausia atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

Continue reading „„Gyvenimas smagiai ir graudžiai pasijuokė, sugriaudamas daugelį iliuzijų“”

Kaip nustatė visiems laikams žymūs Lietuvos istorijos specialistai, pagal logiką „kas būtų, jei būtų“, tai yra „jeigu tetai augtų ūsai – tai būtų dėdė“, Didysis Lietuvos patriotas Želigovskis, ne okupavęs Vilnių pagal Didžiojo Lietuvos patrioto Pilsudskio įsakymą, o tik jį užėmęs su šaunia lietuvių husarų daina „šiandien – kopūstai, jutro – kaša, pozajutro  – Vilno naša“, išjoja su savo štabu į Liaudą – Nevėžio slėnį ties Panevėžiu, kur, pasak Maironio, liaunos bajoraitės šoka ir ilgisi Didžiojo Lietuvos patrioto Čičinsko, to Sicinskio, kuris „veto velniškai suriko“, tačiau štabas naktį susiduria su Lietuvos savanoriais, ir tie bernužėliai artojėliai šrapneliais į užkulnius suardo visus planus. Didysis patriotas vos išneša sveikas kudašių.

Mat lepšių tais laikais nebuvo, Lietuvos garbė ties Širvintomis ir Giedraičiais buvo apginta.

Continue reading „Esė apie turtingą vidinį lepšio pasaulį”

Be pro­fe­si­jų, aka­de­mi­nių var­dų, pa­var­džių, ku­rias vi­si links­niuo­ja, Lai­mo­nas No­rei­ka švel­niai var­di­na Juos – sa­vuo­sius ir Lie­tu­vos: Jus­ti­nas, Al­fon­sas, Al­ber­tas, Si­gi­tas, Vy­tau­tai, Juo­zai, Mei­lė, Van­da, Jo­kū­bas, Čes­lo­vas, Ka­zi­mie­rai (su An­ta­na­vi­čium ir mon­sin­jo­ras Va­si­liaus­kas), Rai­mun­das, Edu­ar­das, Ju­lius – pa­šau­kia vi­są mū­sų li­te­ra­tū­ros, me­no, kul­tū­ros, moks­lo žie­dą iš Są­jū­džio pra­džios ir jo žaiz­drui įsi­plies­kus. Šian­dien dau­gy­bę tų žmo­nių ir pa­tį kal­bin­to­ją, at­sky­rė nuo mū­sų juo­da ban­ga.

Ty­liai pa­bū­ki­me Jų žvilgs­nio švie­so­je su ap­si­spren­di­mu tar­nau­ti sa­vo kraš­tui ir pa­jau­ti­mu, jog tė­vy­nės mei­lė pra­si­de­da ir nuo lie­tu­vių kal­bą iš­aukš­ti­nu­sio ka­nau­nin­ko Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos, ir pės­čio­mis į Vil­nių iš Že­mai­čių su raš­tų krai­te­le at­ke­lia­vu­sio Si­mo­no Dau­kan­to. Tau­rūs, pa­ky­lė­ti, ro­man­tiš­ki ide­a­lai! Mus vi­sus už­bū­rė gra­žus uto­piš­kas tiks­las: ro­dos, tik per­ženg­si­me „Ru­bi­ko­ną“, ki­tą die­ną po vals­ty­bės at­kū­ri­mo pra­si­dės ro­jaus ir auk­so am­žiaus epo­cha.

Continue reading „Nusivylusi Lietuva”

23-ąjį naujosios Lietuvos gimtadienį pasitikome šaltai. Pirmosiomis kovo dienomis švietė saulė, bet ji dar nešildo. Jau praėjo 40-ies paukščių diena, tačiau iš šiltesnių kraštų – anglijų, airijų, ispanijų – jie dar negrįžta, nors ir ilgisi gimtojo lizdo. Dar šalta. Ar kada nors sugrįš? Klimatologė Audronė Galvonaitė pranašauja klimato atšilimą, esą Lietuvoje gali būti, geriausiu atveju, šilta kaip Ispanijoje, o blogiausiu – kaip Afrikoje.

Bet kada taip bus? Velkuosi šiltą striukę ir važiuoju į Seimą, kurio durys iki 16 valandos atviros visiems mirtingiesiems. Praveriu sunkias duris ir iškart girdžiu – vaikai dainuoja mano kurso draugo mitologo Norberto Vėliaus mėgstamiausią liaudies dainą. Atvažiavo jie iš Šilalės rajono, Laukuvos, Norberto Vėliaus gimnazijos. Prie stalų vaikučiai piešia Laisvę, Lietuvą, Kovo 11-ąją…

Continue reading „Įveiktos šventinės barikados”

visockas-gintaras-portretas

Būsiu atviras: Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos Ainoros Kornelijos Macevičienės nuosprendis nustebino.

Lietuviškosios Temidės verdiktą, nepalankų kritišką nuomonę apie leidėją Vitą Tomkų ir jo “Respubliką” pareiškusiam Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui, derėtų įsidėmėti mums visiems.

Ar tai nėra dar viena pergalė jėgų, kurios siekia mums visiems užčiaupti burnas? Kad bijotume viešai reikšti bet kokią kritišką nuomonę. Kad nedrįstume kelti jokių versijų. Kad nebandytume lyginti faktų, skaičių. Kad prarastume bet kokį norą domėtis viešų asmenų gyvenimais bei jų darbine veikla.

Mano supratimu, minėtos teisėjos nuosprendis atveria sąlygas dar vienai labai pavojingai tendencijai. Jei ir aukštesniosios instancijos teismas palaikys šios teisėjos sprendimą, tai bus ženklas, jog nuo šiol mes, Lietuvos piliečiai bei Lietuvos gyventojai, neturime teisės remtis viešojoje erdvėje pasirodžiusia neigiama informacija. Jokia. Bent jau rizikuojame tapti kriminaliniais nusikaltėliais.

Continue reading „Spaudos laisvei – dar vienas lietuviškosios Temidės akibrokštas”

loretajastramskiene_olgos posaskovosnuotrm

Rašytoja ir žurnalistė Loreta Jastramskienė, prieš ketverius metus išleidusi pirmąjį savo romaną „Vanduo nemoka kalbėti“, šių metų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatė antrąjį – „Juokingos moters agapė“. 

Romane vaizduojama lietuviška tikrovė – 1999–2009 metų gyvenimas su pakilimais ir nuosmukiais, reikšmingais Lietuvai įvykiais ir jų atspindžiu viduriniam socialiniam sluoksniui priskiriamų žmonių gyvenime.

Su „Juokingos moters agapės“ autore Loreta JASTRAMSKIENE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Agapė žiniasklaidos kuluaruose”

jastramskiene_loreta

Apie Loretos Jastramskienės romaną „Juokingos moters agapė“

Svei­kin­da­mas Lo­re­tą Jast­rams­kie­nę, pa­ra­šiu­sią ak­tu­a­lų psi­cho­lo­gi­nį ro­ma­ną apie mei­lę ir lai­ką, pra­de­du nuo pri­si­pa­ži­ni­mo, kad ab­so­liu­čiai ne­ti­kiu ma­din­gais graž­by­lia­vi­mais apie teks­tą ir jo in­ter­pre­ta­ci­jas (teks­tas juk tik­tai lei­dy­bi­nė ar­ba kaip da­bar įpras­ta – kom­piu­te­ri­nė są­vo­ka).

Skep­tiš­kai žiū­riu ir į li­te­ra­tū­ros skirs­ty­mą – į vy­rų ir mo­te­rų li­te­ra­tū­rą bei su tuo su­si­ju­sias dis­ku­si­jų aud­ras van­dens stik­li­nė­je. Svar­biau­sia man – ar į ran­kas pa­kliu­vo tik­ras li­te­ra­tū­ros kū­ri­nys, iš­jaus­tas, iš­ken­tė­tas, ar ja­me aš at­ran­du tai, ką au­to­rius my­li, dėl ko iš­gy­ve­na ir ko ne­ap­ken­čia.

Continue reading „Išplautos ribos ir niekšybės valdoma minia”

kryzevicius_mini

Kuo toliau, tuo labiau nieko nesuprantu. Lietuviškosios Temidės sprendimai nūnai tampa vis labiau keisti, nelogiški.

Susidaro paradoksali situacija: kuo aukštesnio rango teisėjas ima aiškinti teisinius vienos ar kitos bylos aspektus, tuo viskas atrodo  painiau, neaiškiau. Štai viena iš paskutiniųjų Ritos Miliūtės laidų “Teisė žinoti”, kurioje kalbėta apie Lietuvos teisėsaugos skaudulius. Mano supratimu, lietuviškosios Temidės reikalai tąsyk apžvelgti paviršutiniškai, neužčiuopiant giluminių procesų, nors laidoje dalyvavo net pats Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius.

Continue reading „Kas nesutampa su oficialia versija, būtinai yra šmeižtas arba dezinformacija?”