Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Mokiausi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu veikė ir Mokytojų seminarija. Dabar ta mokykla vadinama Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija. Kodėl? Nes partizanų vadas šiame pastate dirbo mokytoju, iš čia išėjo į mišką.

Gerai prisimenu, kaip nelengvai šiai mokyklai buvo suteiktas Adolfo Ramanausko-Vanago vardas. Spaudoje teko skaityti straipsnių, kuriuose atkakliai priešintasi tokiam didvyrio pagerbimui. Bet pastangos apvalyti okupantų suklastotą Lietuvos istoriją laimėjo. Gimnazijos muziejėlyje yra daug nuotraukų, bylojančių apie Adolfo Ramanausko-Vanago, jo bendražygio, čia mokytojavusio poeto Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio, kitų patriotų gyvenimą ir veiklą.

Tačiau jėgos, nepatenkintos tiesos sakymu, negalinčios susitaikyti su pralaimėjimu, vėl pradeda klastoti prieškario ir pokario istoriją, juodinti mūsų laisvės kovotojus. 2016 metais pasirodo istoriko Henriko Šadžiaus 676 puslapių monografija „Tautos drama (1939-1953)“, išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis, labai primenanti sovietmečio istorikų to meto Lietuvos istorijos „tiesos sakymus“. Šis tomas taip ir pavadintas: „tiesos sakymas”.

Bandžiau atkreipti kai kurių mūsų istorikų, kai kurių visuomeninių organizacijų dėmesį, raginau reaguoti. Nuspręsta nutylėti. Nėra tokio leidinio. Tik Romualdas Grigas į savo knygą „Nutylėtų tiesų sakymas“ (Diemedžio leidykla, 2017) suspėjo įdėti recenziją „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“, kurioje recenzentas apstulbęs stebisi „visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, R.Grigas rašo: „Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę skaitytojo dėmesį atkreipsiu į porą detalių. Neslepiama, kad monografija išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktinė medžiaga, kiek daug dokumentų ir kiek įsivaizduojamų metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Kas autoriui padėjo rašyti?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta apsisprendus skelbti šį leidinį ir kokių lietuvių mentaliteto bei valstybės elgsenos pokyčių autorius laukia? Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu be graužaties Tėvynę paliekant nežinioje…“ 

R.Grigas stebisi, kodėl šios monografijos niekas iš valstybės institucijų ar visuomeninių organizacijų nepastebėjo? Į šį klausimą jau atsakiau. Galėčiau atsakyti ir į kitą akademiko emerito klausimą – iš kur ir kokių rėmėjų būta? – bet negalėčiau įrodyti, nes dama, atskleidusi šią paslaptį, tikriausiai spruktų į krūmus.

H.Šadžiaus monografija – tarsi signalas grįžti prie 50 metų girdėtų, mokyklose mūsų beveik mintinai išmoktų „tiesos sakymų“, juos gausinant ir dauginant; tai tarsi instrukcija, kaip reikia dar kartą perrašyti minėto laikotarpio Lietuvos istoriją.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir ši „instrukcija“ klusniai vykdoma. Žurnalistas Virginijus Savukynas į Kazio Škirpos alėją atsiveda „specialistą“ ir jo klausia: ar reikėtų pakeisti šios alėjos pavadinimą, kaip siūlo tūlas Markas Adomas Haroldas iš Vilniaus savivaldybės? „Ekspertas” sako: reikėtų. Bet pulkininkas Kazys Škirpa 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę, yra ir kitaip nusipelnęs Lietuvai. Tačiau nenusipelnęs žydams, todėl alėjos pavadinimą reikia keisti. Turbūt būtų prasminga ją pavadinti Nachmano Dušanskio vardu? (ironiškas mano pasiūlymas). O prie Mokslų akademijos bibliotekos pritvirtintą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą reikėtų nukabinti? Be jokios abejonės, nes to reikalauja Lietuvos žydai.

Kazio Škirpos alėjos pavadinimas dar nepakeistas, atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai dar nenukabinta. Bet tai tik laiko klausimas? Kai pareikalaus Amerikos arba Izraelio žydai – ir pakeisime, ir nukabinsime.

Šiomis dienomis iškilo kitas, žymiai reikšmingesnis klausimas: ar galima 2018-uosius skelbti partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago metais?

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Tūla Vanagaitė (ne jo dukra, ne sesuo) kategoriškai sako: negalima! Nes partizanas buvo užverbuotas KGB! Suimto jo niekas nekankino! Į Seimą Vanagaitė siunčia savo mylimąjį Efraimą Zurofą, kuris pakartoja tą patį: kad kiti metai nebūtų paskelbti Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais.

Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas teisinasi: bet jis nepateikė jokių dokumentų! Palūkėkite, “dokumentus” jums pateiks Vanagaitė. Ką tada darysite? Be abejo – svarstysite: skelbti 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais ar neskelbti po tokio reikšmingo reikalavimo?

Pokalbyje su Rimvydu Valatka prof. Vytautas Landsbergis pasakė maždaug taip: jeigu mėšlą sumaišysi su sviestu, vis tiek bus mėšlas. Ar ne Vanagaitės pamėtėtą mėšlą, kurį mes maišome su sviestu, jis turėjo omeny? Profesorius dar ir taip pasakė: su melu nereikia leistis į diskusijas.

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.

O jeigu diskutuoti reikalauja pats Zurofas? O jeigu buvo skambutis iš Tel Avivo? Pritariu – diskutuoti nereikia, bet taip pat negalima leisti, kad, drabstomi net ne purvais, o mėšlu, nuolankiai kęstume tokį pažeminimą. Gerai, kad leidykla Alma Litera be diskusijų bando nusiplauti mėšlinas rankas, bet tą padaryti turėtų ir leidykla “Mintis”, išleidusi sovietinį mūsų istorijos variantą, kuris, pasak Romualdo Grigo, “negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu”. Omenyje turiu čia jau minėtą H.Šadžiaus knygą, kuri žymiai pavojingesnė nei Vanagaitės drabstymai mėšlu.

Taip ir norisi retoriškai savęs paklausti: tai Lietuva valstybė ar dar ne? Nelabai valstybė, jeigu Zurofas Seimo duris atidarinėja koja, o Vanagaitė šaukiasi pagalbos iš Rusijos ir drįsta pasakyti: rusai pinigus duoda žydams, o žydai – man. Ir vėl ji tik pajuokavo? Gal reikėtų jai pasiūlyti su savo mylimuoju persikelti į Rusiją, nes po tokio drabstymo mėšlu ne tik Alma Litera, bet ir, tikiuosi, “Mintis” neleis jos rašliavos, o Maskva ir leis, ir dosniai užmokės. Kompaniją jiems galėtų palaikyti Juozukas “drėgnas skuduras”.

Žiūrime ilgai lauktą lietuvišką filmą. Vienoje serijoje lietuviai šaudo žydus, kitoje serijoje lietuviai šaudo žydus. O kur Rainiai, Pravieniškės, Panevėžys? Kas 1940-aisiais buvo komunistai ir ką jie darė lietuviams KGB kalėjimuose? Kas trėmė į sibirus? Šituos epizodus “iškirpo” Zurofas?

Tai turime mes valstybę ar ne visai? Jeigu “Dušanskienė” pareikalaus Alytaus gimnazijos nevadinti Adolfo Ramanausko-Vanago vardu – kaip reaguos Alytaus savivaldybė ir šios mokyklos pedagogai? Išmes partizanų vado ir jo bendražygio Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio nuotraukas ir kitus eksponatus iš mokyklos muziejėlio?

2017.10.30; 03:30

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Epiloginės mintys

 Tikėtina, labai tikėtina, kad kai kas iš tų, kurių rankose atsidurs šis tekstas (ir jis bus pavartytas), pagalvos: „Visa tai, apie ką rašo šis autorius, seniai supakuota į muziejams priklausančias lentynas… Ten vieta ir knygos tekstui…“ Tokiam oponentui (ir ne tik jam) atsakysiu.

Rašant šią istorinio ir etnosociologinio pobūdžio apybraižą mano sąmonė (ir pasąmonė) nė per aršiną neatitrūkdavo nuo Dabarties. Tai ji, o taip pat Ateitis teikė moralinę paskatą – pareigos savo tautai atlikimą. Ar oponentas patikės manim, ar ne, bet aš pats nematau prasmės atstatyti, kurti praeities vaizdus, jos kontūrus vardan tos pačios praeities. Rašant šį (kaip ir kitų knygų) tekstą mane lydėjo ir tebelydi mintis, kad mūsų tarpe esama nemažai tų, kurie išgyvena esaties dramą. Tą dramą, kurią gimdo supratimas, jog ne tik dabarčiai, bet ypač ateičiai trūksta šaknų! Gilių, bet nepapuvusių ir plačiau išsišakojusių, durpžemį įveikusių ir tvirtesnę uolieną siekiančių šaknų…

Mes, lietuviai, galime pasigirti neišsenkančia gamtos dovana – gėlo vandens atsargomis. Betgi panašias atsargas turime ir istorijoje! Gal tiesiog dėl apmaudžios jų užmaršties (ir slopinimo) šiandien mes garsėjame ne tik savižudybėmis, alkoholizmu, bet ir tuo grėsmingu (atsikartojančiu) skauduliu – masine emigracija. Nepamirškime: piliakalniai, ypač apeiginės paskirties, tankiu tinklu nusėdę Lietuvoje, formuoja ne tik jos fizinį, t. y. gamtos kraštovaizdį. Jie formuoja ir nedovanotinai primirštą, atgaivos laukiantį dvasinės kultūros kraštovaizdį.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

piliakalnių klestėjimo laikais šie statiniai, jų funkcija ženkliai sustiprino aisčių-baltų kultūros išskirtinumą ir padėjo formuotis lietuvių tautai. Kaip jau esu minėjęs, jų tankaus tinklo atsiradimą gimdė santykis su „Kitu“, aisčiams-baltams svetimesniu, priešiškesniu pasauliu. Tas santykis su „Kitu“ vaidino ypatingą vaidmenį tautos savasties, gentinės-tautinės savimonės formavimęsi. Konkrečiau kalbant, mūsų protėvių savimonės (identiteto) įsitvirtinimui ypatingą istorinį vaidmenį atliko slavai ir germanai.

Šiandien tas santykis su „Kitu“ tapo labai supainiotu, be ryškesnių kontūrų. Kitais žodžiais išsireiškus, yra tapęs „minkštu“. Šiandien lietuvio tapatybę, vėlgi metaforiškai (ir be niurzgulio) išsireiškus, veikia globalizacija ir „amerikonizacija“, „briuselizacija“ ir jų visų įsiūlomos ne tik naujausios technologijos, jų gausmas… Daugeliui Tėvynė tampa dekoru, puošmena, o ne širdies ir sielos inkaru…

Betgi atsiranda ir naujų palankesnių vėjų. Štai, iš oficialios informacijos sužinojome, kad 2017 metais prestižinės sociologinių tyrimų firmos Europos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad tarp eilinių piliečių tik 3% sudaro tų, kurie pirmiausia save identifikuoja kaip europietį. Jiems kur kas svarbesnė sava tautinė (ar nacionalinė) tapatybė. Bet va, Europos tautų politinis elitas pademonstravo visai kitą, patiems tyrimo organizatoriams nelauktą poziciją. Tarp jų net 64% save pirmiausia tapatina su europiečio tapatybe[1].

Minėtas tyrimas sustiprino įspūdį, jog eiliniai Europos Sąjungos valstybių piliečiai ima aiškiau suvokti kartu su globalizacija slenkantį juodą šešėlį – neišvengiamas negeroves. Tarp kurių bene aiškiausiai regimas žmonių dvasinės kultūros (o tarp politikų bei verslininkų ypač moralumo) nunykimas. Ir kad kaip priešnuodį tam „šešėliui“ jie įžvelgia savo tautinės, kultūrinės savasties išsaugojime ir jos plėtotėje (nacionalinės savisaugos nepainiokime su nacionalizmu!). Gal būtent dėl šių priežasčių ženkli dalis europiečių pernelyg jau atsainiai stebi Rusijoje jos prezidento V. Putino pastangos gaivinti rusiškąjį nacionalizmą?

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Bet vėl grįžkime prie savų namų slenksčio…

Kažkas gyva, kažkas dar krebžda po storu istorinės užmaršties ir iškentėtų kančių sluoksniu. Krebžda su tikėjimu ateitimi… Tarsi pati širdis siūlytų šį „pabaigos žodį“ užbaigti kito asmens ranka rašytu tekstu. Tai emigranto, žymaus mąstytojo Vytauto Alanto sukurtas (o gal atskirais fragmentėliais iš žmonių gyvosios atminties „sudurstytas“) literatūrinis vaizdelis, pavadintas „Ką atsakė jotvingių rikis“.

„Taigi, taip ir buvo: kartą prūsas perkrikštas atėjo pas vieną jotvingių rikį, kuris gyveno Prūsijos pasienyje, ir ėmė jį įkalbėti krikštytis. Rikis kantriai išklausė ir tarė:

Matai, ten pamiškėje auga šimtametis ąžuolas: išrauk jį, suėmęs į glėbį.

Perkrikštas pažiūrėjo į ąžuolą, paskum pažiūrėjo į rikį ir nieko neatsakė. Tuomet rikis vėl tarė:

Išdžiovink aną upę, kuri ten teka mano palaukėje.

Perkrikštas vėl pažiūrėjo į upę, paskum vėl labai stebėdamasis atsigręžė į rikį ir nieko neatsakė. Tuomet rikis jį klausė:

Pažiūrėk į saulę ir ją užgesink.

Perkrikštas kone su baime žiūrėjo į rikį, manydamas kalbąs su bepročiu, bet rikis jam paaiškino:

Kaip tu gali reikalauti, kad aš pakeisčiau tikėjimą, kuris yra įleidęs šaknis į mano dvasią kaip anas ąžuolas, kuris atiteka kaip ana upė iš neapmatomų tolybių ir kurs yra karštesnis už Motiną Saulę ir niekad neužgęsta?

Po to pokalbio perkrikštas daugiau pas rikį neatėjo.“[2]

Tokia štai mintimi baigė pasakoti Vyt. Alantas mitologizuotą vaizdelį. Giliai, prasmingai susimąstyti verčiantį vaizdelį…

Prūsijos žemėlapis

Nuo savęs pastebėsiu… Jotvingių, kaip išsiskiriančios, labiau organizuotos genties „išsivaikščiojimas“ keistai sutampa su apeiginių piliakalnių nunykimu… Gal juoda, slogia marška ilgą laiką buvę užkloti piliakalniai (ypač apeiginiai) gali mums duoti atsaką ir į kitus klausimus? Kodėl senoji, t. y. piliakalnių epochos kultūra atsidūrė istorijos ir net savų istorikų paraštėse? Gal taip nutiko įsiteikiant tiems, kurie žinomi kaip lietuvių tautos krikštytojai, tuo pačiu mūsų šalyje įgavę ir didesnes teises?..

Mes tiesiog priversti atidžiau įsijausti į istoriją ir pripažinti tą faktą, jog nužudyta, išnykusi ne tik jotvingių, bet ir prūsų tauta, tarsi savita estafete, perdavė lietuviams savo priesakus. Juos įsivaizduoju nusakomus štai tokiais žodžiais: „Stiprinkite savo valstybę, be kurios gyvendami mes ir žuvome! Patys rašykite savo istoriją, kurios mes nerašėme ir nepalikome vaikaičiams! Be istorijos jie ir liko vaikais, nelaimėliais, be protėvių atminties… Nesekite mūsų pėdomis! Niekados nepamirškite ir mūsų bendrų brolių prūsų dramatiško likimo! Argi nematote: juoda anglimi užbrauktas net jų krašto (kaip ir mūsų – jotvingių) pavadinimas… Bet ieškokite dialogo su stipriaisiais, kurio mes neieškojome, o gal – nesuradome!.. Bet nebūkite ir naivūs. Saugokite savąją tapatybę – praradę ją, prarasite ne tik savo vaikus, bet Lietuvos ir savo tautos vietą pasaulyje…“

Ačiū skaitytojui už dėmesį.

2017.10.18; 03:00

XXX

Turinys

Prologas.

Keletas įvadinių akademinių minčių…

Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė.

Iškiliųjų žygeivių pėdomis.

Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas.

Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai.

Etnosavastis ir jos kontūrai.

Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas.

Herodotas ir lietuviai…

Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika.

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių.

Pilėniečių gyvensenos organizavimasis.

Vienos apeigos pėdomis…

Pilėniškoji demokratija ir jos likimas.

Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą.

Dar kartą apie mūsiškąją esatį.

Epiloginės mintys.

Priedai:

Kreipimasis: „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo (Lietuvos Mokslų akademija, 2014.06.20).

Lietuvos Respublikos Seimas: Nutarimas dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais (2015.06.23).

Apskritojo stalo diskusijos: „Neužversta piliakalnių byla – pažinimo vektorių paieškos tąsa“. – Rezoliucija (Lietuvos Mokslų akademija, 2015.09.30).

[1]Šią informaciją nugirdau iš LRT radijo laidų (vasarą gyvendamas kaime).

[2]Romuva. Vilnius: Baltų kultūros leidinys, 2004, Nr. 2, p. 13.

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar kartą apie mūsiškąją esatį

Skaitytojui prisipažinsiu: platesnis pokalbis apie anų laikų ir dabartyje gyvenančiųjų socialinę jungtį arba bendruomeninį sutarimą gimė skatinamas dviejų gana aiškių priežasčių. Visų pirma pabrėžtina, kad pilėniečių bendruomenės buvo kompaktiškos. Buvo aiškus supratimas, kas yra sava ir kas yra svetima.

Gal per daug neįžeisiu pilėniečių (iš Dausų žvelgiančių į mane, kaip jų gynėją…), išsakęs aną metaforišką palyginimą. Jūsų pasaulis pagal socialinių santykių pobūdį ir sklaidos erdvę labiau primena Mažąją planetą.

O mūsiškasis? Kitaip jo neįvardinsi kaip Didžioji planeta, kurioje susiformavo ir toliau plėtojasi ne tik neįtikėtina socialinių santykių ir interesų raizgalynė, bet ir jos kaita. Daugelio žmonių gyvenimas tapo eksteritorialus.

Aiškiau išsireiškus – praradęs prigimtinį prisirišimą prie vietovės, prie savo protėvių ir tėvų kapų… Eksteritorialumas gali sėkmingai pasireikšti ir sėdint savo namuose. Televizorius ir internetas, mobilusis telefonas ir radijas atlieka žmogaus nuteritorinimo (inkaro ištraukimo iš savo žemės) darbą. Retam moksleiviui besuprantama Tėviškės sąvoka tikrąja jos prasme. Ypač tam, kuris pamėgęs naršytis po informacinę erdvę pasinaudodamas moderniausia „ginkluote“.

Antroji aplinkybė, kuri man „įsiūlė“ prašnekti apie socialinę jungtį ir dabarties jos vaizdą, – siauresnė.

Žmogaus gyvenime egzistuoja tai, kas gali būti įvardinta kaip subtilusis pasaulis, subtilieji jausmai. Žmogus trokšta prisiliesti prie kito. Trokšta su juo pabendrauti širdies ir sielos pajauta. Kartu išgyventi bendras dvasines moralines vertybes… Beje, štai taip kalbu sąmoningai apeidamas visiems įprastas prigimtines moters ir vyro traukos jėgas, vienas kito papildymą. Kalbu pačia plačiąja prasme. Kalbu na kad ir apie elementarų kiekvieno žmogaus siekį įsitvirtinti ten, kur, tarkim, vieno jėgomis būtų pernelyg sunku. Arba tektų, prieš savo prigimtį, siaurinti, o gal ir visai atsisakyti prasmingų išgyvenimų, kurie grįsti amžinosiomis Gėrio ir Tiesos, Darnos ir Santalkos vertybėmis. 

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinome, visi žinome, kad egzistuoja įvairūs klubai; rengiami įvairūs, dažnai neskaitlingi vienkartiniai susibėgimai; įvyksta mini seminarai, mini diskusijos; meno kūrinių, tarp jų ir literatūros veikalų pristatymai, įdomūs jų aptarimai. Organizuojami susitikimai su originalų, turiningą gyvenimą gyvenusiomis (ir tebegyvenančiomis) asmenybėmis ir pan. Egzistuoja mini centrai ir tų centrų gravitaciniai traukos laukai. Tačiau bendros visus jungiančios tinklainės lyg ir pasigendama.

Kartais netyčia patenki į kokį nors vadinamos provincijos užkampį ir nustembi: kiek dar daug Meilės ir Gėrio žmonės yra išsaugoję ir su užslėpta sielograuža siekia turimą dvasinį turtą pratęsti, pasidalinti juo su kitais! Plačiajai visuomenei tai dažniausiai lieka nežinoma…Bet visi suprantame, kad ir išmintingiausias atsiskyrėlis, jeigu jis lieka nepastebėtu, užmirštu, kitiems poveikio nepadarys ir nepaliks pėdsako bendrame kultūros aruode…

Tokias ir panašias liūdnesnes mintis provokuoja masinė žiniasklaida, jos aiškus polinkis palaikyti „profaniškąjį“, t. y. pragmatiškąjį, vien apčiuopiamą naudą duodantį pasaulį. Subtilusis pasaulis jai neįdomus: bespalvis, begarsis, bekvapis. Nebent, sekant labiau civilizuotu pasauliu, dera laikas nuo laiko „kažką“ parodyti, nuraminti maištaujančius „sielovadininkus“…

Ne vienas mąstome apie masinės informacijos kanalų „išsikovotas“ pozicijas. Apie tų pozicijų suaugimą ne tik su besieliu verslu, bet ir su mūsų visų renkamų politikų (žinoma, ir „valstybininkų“) taip pat aiškiu polinkiu suvokti ir domėtis vien pragmatiškuoju, „profaniškuoju“ pasauliu. Subtilusis pasaulis, sakralinė jo dvasia paliekama be deramo jų dėmesio ir palaikymo – paliekama grupelėms entuziastų, pasišventėlių… Taip kalbėdamas aš nenorėčiau „įžeisti“ valstybės sostinės Vilniaus. Čia sakralinės paskirties, t. y. dvasinius poreikius tenkinančių renginių ypač gausu. Nes gausu ir kuriančios, socialinį dramatizmą išgyvenančios inteligentijos. Tačiau su nenuslepiamos širdgėlos gaidele kalbu įsivaizduodamas visą šalį, ypač savaip skriaudžiamą provinciją ir tuos informacijos kanalus, kuriais ji „pamaitinama“…Kalbu įsivaizduodamas ir tą daugybę žmonių, kurie gyvena užsidarę savo šeimos „tvirtovėje“, iškritę iš dvasiniais saitais susaistytos bendruomenės (kurios gal šalia jų ir nėra…).

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Nereikia didelės išminties susimąstymui, kad visa tai prisideda prie tautos, kaip pasaulyje unikalaus socialinio organizmo, ardos. Prisideda ir prie tautos vardu vadinamos valstybės ne tik moralinio, bet ir fizinio nunykimo.

Na, o jeigu prie ką tik nupiešto vaizdo pridurtume dar keletą, tarkim, atsitiktinai, lyg iš loterijos ištrauktų bruožų?

Pavyzdžiui, kokia dvasia alsuoja įvairių anonimų pasisakymai, kai interneto portale užsimezga aktuali diskusija? Skaitai kai kuriuos pasažus ir galvoji: pykčio, paniekos kitaip mąstančiam, kitokią nuomonę turinčiam tampa kai kam bene komfortabiliausia forma, kuria jisai išreiškia savaip suprantamą savo pilietiškumą. Toks internetinis anonimas vargu ar suvokia, kad taip elgdamasis jisai demonstruoja ne tik anarchistinį individualizmą, bet ir nepridengtą chamizmą..

Dar nejaukiau pasijauti, kai panašaus elgesio „kultūrą“ regi kai kuriuose žurnalistų rengiamose ir netgi tokią elgseną skatinančiose televizijos laidų diskusijose. Matai nenuslepiamą pergalės pojūtį tos diskusijos dalyvio veide, kuriam pasisekė įskaudinti, pažeminimu apstulbinti savo oponentą. Dažni būna atvejai, kai pasinaudojama gatvėje vartojamu leksikonu… Dar blogiau, kai matai, kai diskusijos vedėjas ar moderatorius, vietoj drausminančio žodžio, trina rankas: „štai kaip man sekasi suintriguoti, pritraukti prie ekrano žiūrovą!..“

Dviveidiškumu, gal net cinizmu dvelkia ir iš tų pačių ekranų išsakomi kvietimai tramdyti mokyklose paplitusį psichologinį ar kitokį smurtavimą, kaip įprasta, dažniausiai nukreiptą prieš silpnesnį, jautresnį ir dvasingesnį. Visuotinai žinomas ne vienas atvejis, kai smurtą išgyvenantis baigia savo gyvenimą savižudybe… Visi žiniasklaidos kanalai privalėtų vadovautis principine santaikos palaikymo ir jos skleidimo nuostata. Atvirkštinė elgsena priskirtina tautoardai…

Tas mintis išdėstau dėl bendro, platesnio ir gilesnio mūsų praeities ir dabarties skirtybių supratimo. Dėl aiškaus, nebediskutuojamo moralinės kultūros stygiaus dabartiniame tautos gyvenime. Dėl aiškesne išmintimi pagrįstų politinių ar kitokių sprendimų priėmimo stygiaus. Ir – ne aklo, bet išradingumu alsuojančio jų įgyvendinimo stygiaus.

Anais, piliakalnių epochos laikais, visiems rūpėjo ir buvo praktikuojamas (žinoma, šalia buitiškojo) sudvasintas, susakralintas gyvenimas. Jisai buvo įsigėręs į pilėniečių bendruomenę panašiai taip, kaip kempinė sugeria švarų šaltinio vandenį. Dabar gi visuomenę (tautą), jos struktūras ir atskirą pilietį (asmenį) yra apnikęs ne tik jau aukščiau apibūdintas anarchistinis individualizmas, bet ir jo artimiausias giminaitis ekonominis determinizmas. Tai yra vos ne visų gyvenimo pusių vertinimas, kuris yra grindžiamas pinigais, t. y. grynai sumaterialintais savinaudos motyvais bei kriterijais. Be išlygų deklaruojama verslo laisvė, ir atvira rinka diktuoja savo galias. Neretai matome, kaip politikas ar valstybininkas, siekiantis būtent tokiai amoralumo bangai pasipriešinti, lieka neišgirstas, nustumiamas į nuošalę. Paverčiamas tyleniu arba atvirai kalbančiu tik artimųjų ratui; tiems, kurie gyvena „antrame plane“. Kurie patys yra bejėgiai kaip nors keisti situaciją.

Žinau… Visais šiais savo pastebėjimais ir apmąstymais ypač erzinu modernistą. Ir – šalia jo stovintį kosmopolitą. Jie abu man pasakytų: „Gerbiamasis, ar nesusigaudai, kad anais laikais žmogus gyveno taip, tarsi būtų apraizgytas lipniais, dulkėmis nusėstais voratinklio siūlais… Žmogus dabar laisvas kaip paukštis!.. Jis gali skraidyti kada nori ir kur nori…“ Žvelgiant iš panašių metaforinio mąstymo pozicijų, abu mano oponentai būtų lyg ir teisūs. Bet… Ir vis dėlto… Kodėl skaičiuojame tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių Tėvynėje pasklidusių varguolių, ypač vadinamosios socialinės rizikos šeimų! Visi jie gyvena iškritę iš pilietinės ir moralinės kultūros rėmų. Visi jie gyvena, teisingiau – egzistuoja apraizgyti ne mažiau lipniu, tik kitu voratinkliu, kuris vadinasi „savinaika“… Tas voratinklis skleidžia ėduonies virusą ir kitiems, aplinkiniams.

Nenoriu kartotis primindamas oponentui skaudžia lietuvių tautos drama (gal katastrofa?) tapusią emigraciją…

Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet… Aš nelinkęs visas aukščiau įvardintas (ir neįvardintas) bėdas priskirti prie išskirtinių, tik Lietuvai būdingų bruožų. Įvairių varguolių, sukčių ir vadinamų socialinės rizikos šeimų – valstybės išlaikytinių (ir pačios valstybės ardytojų) gausėja ir Laisvės fakelu pasipuošusioje šalyje – JAV.

Bet irzlia tonacija prašnekau vedinas savo paties paleistos metaforos: apie prieštaravimais kunkuliuojančią Žemę ir nuo jos nutolusį ir savo „prigimtines“ galias nusinešusį Mėnulį. Prašnekau taip dar ir dėl to, kad mūsų Tėvynės himne (V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“) įsprausta frazė (ideologema): „iš praeities mes stiprybę semiam“ tapo nebeveiksni. Nebeįkvepianti. Ne tik dėl „senaties termino“, bet ir dėl savaime, o taip pat ir piktybiškai apnešto nuosėdų sluoksnio.

Man turbūt dera atsiprašyti šių, t. y. apybraižos paskutiniojo paragrafo eilučių skaitytojo, už atvirą „politikavimą“. Bet kaip čia nuo to susilaikysi, jeigu tokia būsena tapo mūsų kasdienio dvasinio gyvenimo praktika. Ar ne ji nuo anksčiausio ryto iki vėliausio vakaro ataidi mūsų ausyse ir regoje?.. Geriausia išeitis būtų gyventi savąjį, kitomis prasmėmis užpildomą gyvenimą. Betgi tokiems, kaip aš, užsidarius nuo socialinio šurmulio, regis, ir pati gyvenimo prasmė išsprūstų. Nunyktų ir manoji esatis…

Bet grįžkime prie pamatinės temos.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai gal vis dėlto įsiklausykime ne tik į Vincą Kudirką, Joną Basanavičių ar pasaulinį pripažinimą įgijusius semiotiką Algirdą Greimą, archeologę Mariją Gimbutienę. Bet ir patys savo protu įsiklausykime, savo širdimi įsijauskime į mūsų gyvenimo tarpsnyje įvykusius ir vykstančius dramatiškus tautos sukrėtimus. Ir – apsidairykime: kuo ir kur mes esame pajėgūs? Gal bendromis pastangomis gaivinkime piliakalnių dvasią, anų laikų iškilios, moralios dvasinės kultūros atmintį? Gal tos pastangos nors per aršiną prisidės suartinant nutolusias viena nuo kitos – valstybę ir tautą? Gal toji atmintis gali suglaudinti nuolat susipriešinančias, tarp savęs kalbos nebesurandančias grupes? Ypač jaunųjų ir vyresniųjų kartas? Gal nors keliomis myliomis sumažėtų nuotolis, skiriantis Žemę nuo Mėnulio?..

O svarbiausia – gal atsirastų daugiau priešnuodžio prieš plintantį tautos išsivaikščiojimo, jos nunykimo virusą…

Savo pesimistinius pamąstymus atskiesiu optimistinėmis mintimis ir pastebėjimais. Tik kalbėsiu lakoniškiau.

Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017-jų liepos pradžia… Aš manau, kad nuostabą daugeliui sukėlė masiniu tapęs žmonių susidomėjimas piliakalniais. Jų sueigos Mindaugo karūnavimo dieną. Štai konkretus pavyzdys. Daugiau nei kilometrine vora buvo nutįsusi sustatytų automobilių kavalkada prieigose prie Dubingių piliakalnio.

Šalia Maišiagalos esantis aiškiai gynybinės paskirties piliakalnis buvo sėte nusėtas ne tik pavienėmis žmonių grupelėmis, bet ir dainuotojų ansambliais… Tęsti panašų pasakojimą galėčiau, bet ir to pakanka teiginiui: esama aiškių ženklų apie naują tautinio, patriotinio atgimimo bangą. Ir kas dar labai džiugina: toje dvasią gaivinančioje bangoje regime ypač daug jaunimo…

(Bus daugiau)

2017.10.16; 03:00

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą

Šiandien plačiai ir su susirūpinimu kalbama apie krizės paliestą Europą, Vakarų civilizaciją. Tokių kalbų nebūtų, jei šios civilizacijos šerdį sudaręs dvasinės kultūros lobynas nebūtų paliestas ėduonies… Mūsų protėviai gyveno kurdami ir naudodamiesi savuoju lobynu. Tačiau nunykus piliakalnių epochai savasis lobynas prarado jį maitinusius giluminius šaltinius.

Gal tai bus viena iš priežasčių, kodėl dabarties Europai būdinga moralinės kultūros krizė mus yra palietusi didesniu laipsniu nei kokį vokietį ar prancūzą. Žinoma, jokiu būdu neatmestina bolševikinės-sovietinės invazijos įtaka sudarkant, sujaukiant tautos dvasinį moralinį veidą.

Tokias mintis išsakau mąstydamas apie tai, o kodėl plačiau ir aiškiau neišdėsčius tiek sau, kiek kitiems europiečiams (ir pasauliui) apie egzistavusią, unikaliais bruožais pasidabinusią mūsų protėvių ir jų giminaičių dvasinės kultūros gyvavimo bei organizavimosi kelią? Tokio žingsnio, regis, reikalauja ne tik Europos, bet ir mūsų pačių tautos esatis. Aplamai, prasmingas, turiningas tautų sąveikavimas reikalauja laikytis principo: jeigu naudojiesi bendru lobynu, privalai ir pats jį papildyti tuo, ką turi originalaus, gaivinančio…

Išgyvename iki šiol neregėto masto lietuvių emigravimą iš savo šalies. Didžiąją jų dalį sudaro jaunimas. Tikėtina, kad emigracijos mastas būtų mažesnis, jeigu jaunosios kartos ugdymo programose tegu ir kuklią vietą būtų suradę neretai šalia tų pačių mokyklų stovėję piliakalniai. Jeigu jiems būtų parodytas ne formalus dėmesys (kurio, deja, iki šiol irgi trūksta), bet anų laikų protėvių gyvenimą suvokiantis ir apie jį pasakojantis dėmesys. Tai kodėl drąsiau ir išmintingiau nesusimąsčius ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne?.. Gal piliakalnių atminčiai skirtus 2017-sius metus tikslinga (ir būtina) vertinti kaip startines pozicijas tolesniam, masiškesniam ir labiau valstybiškai apmąstytam supratimui apie protėvių praktikuotą socialinę ir dvasinę kultūrą? Rimčiau susirūpinti tokio supratimo sklaida?

Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną, akcentuojant karinį veiksnį: kariuomenės gausinimą, ginkluotės modernizavimą, NATO pagalbą ir pan. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus aiškiai plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir jo slaptomis, t. y. savais, mums nematomais kanalais, palaikant kapitalo (verslo), o taip pat kai kurių politikų bei valdininkų egocentristinę elgseną, kuri sustiprina ir šiaip tradiciškai (istoriškai) susiformavusią valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos). Ne paslaptis, kad į tautoardą savais kanalais taip pat įtraukiamas ne vienas ir iš lietuvių intelektualų, t. y. subtilesniais būdais įtakojant ir iškreipiant jaunosios kartos ugdymą. Nesunku pastebėti, kad vietoj humanitarinių, dvasinių ir ypač patriotinių vertybių akcentavimo, bręstančiai, savo kelių ieškančiai jaunuomenei vos ne brukte brukamos trapią sielą šaldančios, pertekliumi kupinos kosmopolitinės orientacijos ir vertybės.

lietuviu_kalbos_isdavyste
Lietuvių kalbos išdavystė

Mąstant apie apeiginius piliakalnius iškyla noras ištarti: ačiū Dievui… Turime stebuklą – išlikusią dar gyvą gimtąją kalbą… Ji – tai tas stebuklingas, amžinasis, dvasinės energijos šaltinis, kuris dar nepapuvusiomis šaknimis palaiko, įtvirtina mūsų tapatybę (esybę). Kuris suteikia mūsų širdims ir savirealizacijai pakankamai tvirtą pamatą! Kol šis tautos gyvastį maitinantis šaltinis neišsenka, tol lieka gyva ir pati tauta. Kol tas šaltinis apsaugomas nuo teršalų, tol nuo jų apsaugoma ne tik pati tautos dvasia, bet ir jos nebesugrąžinamas dūlėjimas. Nedvejodami privalome įsisąmoninti: mūsų, t. y. lietuvių, išlikimą supermodernizmo sąlygomis lemia ir lems kalba. Deja, bet ir šioje srityje girdime vis dažniau skambančius pavojaus varpus…

Nesusilaikau skaitytojui nepateikęs vieno konkretaus pavyzdėlio.

…2015-ji… Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje vyksta Vilniaus Antakalnio gimnazijos abitūros atestatų įteikimo iškilminga ceremonija. Tarp laimingųjų – ir mano anūkas… Prie altoriaus per mikrofoną kalba tos gimnazijos direktorė. Neslėpdama pasitenkinimo sausakimšai bažnyčiai ji praneša: „Visi mūsų abiturientai anglų kalbą išlaikė kur kas geriau už lietuvių… Anglų kalbos vidurkis siekia 10, o lietuvių – vos 8 balus… Štai jums akivaizdus įrodymas, kad mūsų išauklėtas jaunimas demonstruoja tapsmą tikrais Europos piliečiais!“ – jau su nebenuslepiama pasipuikavimo gaidele savo kalbą baigia gimnazijos vadovė.

Tik prieš trejetą metų tos pačios mokyklos abitūrą šventė vyresnysis mano anūkas. Tą kartą tos pačios direktorės kalboje ir visose iškilmėse sklandė nuoširdus, nesuvaidintas lietuviškas patriotizmas. Panašus į tą, kuris būdingas kiekvienam save gerbiančios Europos tautos piliečiui…

Tai kas mums atsitiko? Kodėl taip viskas (lyg su spartinamu tempu) keičiasi tiesiog mūsų akyse? Gal daugumoje mūsų bendro lavinimo mokyklų jau nebesusigaudoma, kad pagrindiniu tautos išlikimo, savisaugos ir savigynos veiksniu yra ir visada išliks tik nuosekliai, nuolatos išmintingai „pakurstoma“ tautinio, nacionalinio pasididžiavimo bei orumo dvasia? Tautos giluminės šaknys ir jų puoselėjimas? Sutinku su teiginiu: turime neblogai tvarkomą švietimo sistemą, bet jaunosios kartos patriotinis, dvasinis, o kartu ir moralinis ugdymas dabarties sąlygomis yra nevisavertis. Esmingai taisytinas!

Artėjant šios apybraižos pabaigai, pabandysiu formuluoti kai kuriuos kitus apibendrinimus.

Apeiginių piliakalnių epochos kultūra nuo dabartinės yra nutolusi panašiai kaip Mėnulis nuo Žemės. Man šis metaforos tipo išsireiškimas leidžia lyg ir lengviau nusileisti ant žemės. Leidžia prisiliesti prie nūdienos. Ir ką čia matome? Tai pirmiausia įvairių raizgytojų suraizgytą neįtikėtino sudėtingumo (painiausio surišimo) Gordijaus mazgą. Tačiau jo net nebandysime atraizginėti. Bet štai vieną kitą žingsnelį žengti ta kryptimi verčia pats apybraižos sumanymas. Tokią žingsniuotę pradėkime nuo „atokesnių, atsargesnių“ pozicijų…

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neretai galime aptikti „kultūrinio kolonializmo“ (arba „kultūrinės ekspansijos“) sąvoką. Glaustai išsireiškus, šia sąvoka nusakoma tos ar kitos tautos būsena, kai jai pačiai silpstant iš vidaus, vis labiau įsigali praktika tvarkytis ir gyventi pagal „Kito“ primetamas taisykles, t. y. pagal svetur sugalvotą ir nusistovėjusią tvarką.

Peršama gyventi pagal to „Kito“ rašomus scenarijus ir reikalavimus. Savų taisyklių, kurios labiau atitiktų tautos prigimtinę kultūrą (tautos matricą), nebesilaikoma, – į tai žvelgiama kaip į atgyveną. „Kultūrinis kolonializmas“ blogas ne savo esme, ne įsiūlomomis savo taisyklėmis, o tuo, kad jis, neturint atitinkamų saugiklių, prisideda (ir spartina) jaukdamas pačią tautos socialinę sandarą ir jos dvasią. Įneša į tautos esatį ir jos valstybės praktiką paralyžiuojantį mikrobą. Toks vaizdas ryškiau matomas, jeigu tauta prieš tai išgyveno sunkias istorines dramas.

Manau, kad skaitytojas lengvai susigaudo, jog tokias kritines mintis taikau saviems namams, t. y. dabarties Lietuvai. Jas išsakau ne dėl to, kad laikausi pozicijos kaišioti pagalius į riedančio vežimo ratus. Aš tolimas nuo tokios mąstysenos. Geopolitinė realybė esti tokia, nuo kurios niekur neįmanu pasislėpti. (Nebent reiktų atkartoti žydų pranašo Mozės žygdarbį. Bėgant iš Egipto, tostautos vedlys net keturiasdešimčiai metų savo ganomuosius užlaikė dykumoje tam, kad jie apsivalytų nuo sąnašų ir purvo, kurį išsinešė bėgdami iš civilizuoto Egipto). Žinome, gerai žinome: urbanizuotas gyvenimas neišvengiamai „produkuoja“ ir šiukšlynų sklaidą…

Bet žinome ir tą nenuginčijamą faktą, jog lietuvių intelektualinė kultūra kupina išminties. Kupina ir išminčių… Drįstu skaitytojui priminti dabarties šurmulyje primirštą mūsų iškiliąją archeologę ir mąstytoją prof. Mariją Gimbutienę. Ji, kaip ir kiti į ją panašūs savos tautos patriotai, visą sąmoningą gyvenimą paaukojo protėvių ir jiems artimų giminaičių seniausių pėdsakų paieškoms. Jai pasisekė… Pasisekė ir ta prasme, kad tapo pripažinta mokslininke tarptautiniu mastu. Apmąstydama tai, ką ji surado ir apibendrino, profesorė pateikia štai tokias vis dar savo aktualumo neprarandančias mintis…

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Labai svarbu mums suprasti, kokį turtą turime. Ir kad mokėtume iš jo pasisemti išminties ir grožio, ir viso, ko jame yra. Nes jeigu mes atsisakysime šito, tai atsisakysim patys savęs… Tai globalinė viso pasaulio problema – grįžti į žemės šventumą. O žemės šventumas Lietuvoj dar ir dabar jaučiamas, dar nesame jo praradę.“ Tiesa, profesorė taip rašė prieš gerą pusšimtį metų… Tada, tarsi mąstydama apie piliakalnių gausą, ji toliau štai taip tęsė anų metų apmąstymus: „Mes esame privilegijuoti, nes daug greičiau galime atnaujinti ryšį su praeitimi ir jausti senosios kultūros tęstinumą savyje. Šitai turėtume turėti galvoje ir nevadinti etniniu fundamentalizmu. Nes tai yra mūsų išsilaikymo laidas – kaipgi dar kitaip mes galime dabar išsilaikyti, jeigu ne iš tų versmių, kurios yra gėrio ir grožio versmės…“[1]

Šios gražios, taurios mintys tarsi savaime verčia sugrįžti prie anksčiau išsakytos metaforos apie „nutolusį Mėnulį…“ Taigi, gal nuo mūsų nutoldamas Mėnulis nusinešė ir kultūrą, kuri piliakalnių epochos laikais egzistavo… Apie ją kalbėjome gana plačiai. Tik čia pridursime: mūsų protėviams būdinga jungtis buvo grindžiama priklausymu ne tik griežtai apibrėžtai teritorijai ar genčiai. Ji priklausė ir nuo to ar kito vaidmens, kuris tarsi savaime buvo priskiriamas pilėniečiui.

Apskritai, socialinės jungties problematika yra supersudėtinga. Ypač jeigu žvelgiame į dabartį… Išsireiškus irgi metaforiškai, toji problematika priklauso neatrišamo Gordijaus mazgo kategorijai. Bet apie visa tai kalbėti būtina. Būtina jau vien dėl tos priežasties, kad tas kažkas „Kitas“ galutinai mūsų nepaverstų zombiais… Tai yra pilnai pavaldžiais kitiems ir paklūstančiais jų valiai…

Priklausau sociologų „kohortai“, kuri užsiima socialinės realybės diagnostika. Tai yra to ar kito socialinio sutrikimo nustatymu. Taigi, jau pats profesinis etiketas neleidžia atsisakyti kritinės minties. Ją ir pratęsime.

Nūdienos visuomenėje (jos narių) socialinė jungtis taip pat egzistuoja. Bet va, lyginant su „ana“, pilėniečių, kuri vos ne išimtinai buvo grindžiama dvasinėmis vertybėmis, „mūsiškoji“ spalvinama visai kitomis spalvomis. Na, kad ir dabartinės visuomenės piliečių valios išreiškimu – atsikartojančiais rinkimais, kurie niekada taip ir nepateisina teikiamų jiems lūkesčių. Daug dėmesio skiriama nuolatinėms politikų, verslininkų, ekonomistų ir politologų diskusijoms apie verslo sąlygas, mokesčius, produktų bei paslaugų kainas, biurokratinius nutikimus ir nusikaltimus. Vos ne kasdien kalbama apie įsitvirtinusią korupciją ne tik versle ar politikų užkulisiuose, bei savivaldybėse ir sveikatos aptarnavime. Vos ne kasdien dirbtinai audžiamos ir kaleidoskopiškai keičiamos įvairių sensacijų apžvalgos ir pan. ir t. t. Visuomenės dėmesys visiems tiems dalykams prikaustomas – yra apie ką tarpusavyje šnekėtis… Tokią socialinę jungtį pavadinkime rutiniškąja, „profanine“.

Apie ją pirmoje eilėje prabilau, nes ji užima bene dominuojančias pozicijas. Tai ji, „profaniškoji“ informacija, žmogaus dėmesį nukreipia ne tik nuo supančiotos, spalvomis turtingesnės realybės, bet ir nuo dvasinėmis vertybėmis prasmingesnio gyvenimo. Susiaurina pačią žmogaus, kaip individualizuotos asmenybės, savikūrą bei saviteigą… Aš nekalbu apie tuos, kurie nuolatos gyvena prasmingą, kasdien kuo nors įvairinamą gyvenimą. Bet jų – mažuma…

Mūsų tautą (Lietuvos visuomenę) yra užgožęs individualizmas. Ir ne bet koks, o su anarchizmo kvapeliu. Daugelis iš mūsų nebesuvokia tikslo ar aukščiausios vertybės, vardan ko galima būtų paaukoti savo gyvenimą. Nebelikę pajautos aukotis vardan tikslų, kurie pranoktų mūsų pačių gyvenimo tikslus. Kalbu apie tamsiąją individualizmo (asmens, žinoma, ir bet kurios politinės partijos) pusę. Į tai, kas orientuoja į save, o ne į visuomenės ar tautos būvį, perspektyvą. Egocentristinė orientacija patį gyvenimą paverčia siauresniu, lėkštesniu, nei to iš mūsų reikalauja istorija.

Apie individualistinės (egocentristinės) krypties elgseną galima prabilti žvelgiant į tai ir kitu aspektu. Esama pamato kalbėti apie mūsų gyvenime įsitvirtinusį vadinamąjį instrumentinį protą. Tai asmenų, politinių partijų ir net valstybės institucijų elgsena, kai atsirenkami tik tokie veiksmo būdai ir programos, kurie duoda apčiuopiamą naudą: materialinį-finansinį atlygį, prestižinį postą ar statusą, politinę ar socialinę galią ir pan. Dvasinės kultūros esatis ir perspektyva, juolab moralumas paliekamas lyg ir antrajame plane. Visa tai ir vadiname instrumentinio proto įsitvirtinimu. Na, o dar „puošniau“ išsireiškus – utilitarinės ar profaninės kultūros įsitvirtinimu…

Tikiu, kad pats skaitytojas supranta, jog tokias ir panašias mintis išsakyti „provokuoja“ pats gyvenimas. Tačiau kai kuriais kritiniais bruožais apibūdinęs dabartį, tiesiog privalau kai ką pasakyti ir su vadinamuoju pliuso ženklu. Taigi… Nedera mums pamiršti ir tai, kad didžiulį socialinės jungties darbą atlieka visa supersudėtinga švietimo ir ugdymo sistema. Pradedant vaikų darželiais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis bei universitetinėmis laboratorijomis. Mokslo ir kitos įstaigos. Įvairiausios paskirties įmonės, firmos bei asociacijos. Pastarųjų darbo rezultatai taip pat yra ženklus įnašas į jungties aruodą. Tą patį galima pasakyti ir apie religines bendruomenes. Apskritai, panašaus tipo buhalterijoje nesunku suklysti ko nors reikšmingo nepripliusavus.

Bet.., nerimo kirminas nuolatos kirba. Ypač priartėjus prie skaudamos vietos… Kalbėjome apie socialinį sąsajingumą, socialinę jungtį. Tarsi pati širdis ragina atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus dvasingumą ugdantis turinys – štai kur problemų problema. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių tautos tęstinumą…

(Bus daugiau)

2017.10.12; 05:55

[1] Žr.: Baltų religija šiandien. (Sudarė Jonas Trinkūnas). – Vilnius, 2013, p. 40.

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pilėniškoji demokratija ir jos likimas

Negaliu susilaikyti nepateikęs skaitytojui savo bendraminčio, rašytojo ir mokslininko Algimanto Bučio „iškapstytos“ informacijos. Jis, atkakliai naršydamas po internetą, aptiko lenkų istoriko ir etnografo Zigmanto Gliogerio (Zygmunt Gloger, 1845–1910) sudaryto veikalo „Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija“ tekstą.

Citata, kurią iš suminėtos knygos drįstu perpasakoti, bus ganėtinai ilga, gal ir nuobodi. Bet, mano supratimu, ji labai informatyvi, iliustratyvi. Ji duoda mums platesnį, gilesnį epochinių pasikeitimų vaizdą. Pasitikėdami minėtos enciklopedijos sudarytoju, o taip pat ir mūsiškuoju iškiliu lietuvių kultūros istoriku dr. Algimantu Bučiu, skaitome:

„Iš visų Lenkijos karalių pats turtingiausias pagal brangenybes buvo Žygimantas Augustas Jogailaitis. Vyskupas Kamerynas pasakoja apie jį, esą labai mėgęs brangenybes. Parodė man rinkinius paslapčia, nes nenorėjo, kad lenkai sužinotų, kiek jų turi. Slaptame kambaryje ant stalo buvo padėta 16 užrakinamų skrynelių, visos pilnos brangenybių. 4 iš jų įvertintos 200 000 skudų, jam atiteko po motinos mirties, 4 nusipirko karalius už 550 000 skudų, tarp jų – skaidriai raudonas rubinas, kažkada priklausęs imperatoriui Karoliui V, už 80 000 skudų. Likusios skrynelės paveldėtos iš protėvių: jose begalė brangenybių, rubinų, smaragdų, deimantų, kurių kaina iki 300 000 auksinių skudų. Tas lobynas viršija savo verte Venecijos ir popiežių lobynus. Sidabro, be indaujos, lobyne iki 30 000 grivinų (150 centnerių), tarp jų – meistriško darbo sidabrinės vonios, fontanai, neregėto dydžio laikrodžiai su statulomis, vargonai, ąsotėliai, padėklai, taurelės, paauksuotos taurės, dovanotos karaliui karūnavimo proga“.[1]

Taigi… Į rankas gavome, sakyčiau, neįtikėtinos vertės faktą. Jį galima aiškinti pačiomis įvairiausiomis kryptimis ar aspektais. Mūsų pasirinktoji šios apybraižos kryptis – apeiginiai piliakalniai. Jos ir laikysimės.

Žygimantas Augustas, paskutinis Gediminaičių-jogailaičių dinastijos atstovas, mirė 1572 m. liepos 28 dieną. Jis nepaliko turėtam sostui įpėdinio. Nepaliko ir savo idėjų tęsėjo. Bet štai – liko neįtikėtini lobiai, lenkę bendrai sudėtus Venecijos (turtingiausios tuometės Europos respublikos) ir Vatikano turtus. Tikėtina, kad Barboros Radvilaitės vyro lobiai pagausėjo jam tapus naujo tipo valstybės – Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovu. Garsusis perlų vėrinys, kurį valdovas padovanojo savo išrinktajai, aukščiau įvardintų lobių fone atrodo tiesiog mažmožiu…[2] Tačiau pateiktasis asmeninių lobių sąvadas mums leidžia formuluoti keletą reikšmingų išvadų ar apibendrinimų.

Pirma. Apeiginių piliakalnių kultūra, kaip visuotinis seniesiems lietuviams būdingas reiškinys, jau buvo užgesusi, išpūkštyta. Antra, valdovų rankose turėti lobiai lemdavo jų mąstyseną ir realiąsias politines galias. O jos, t. y. galios, žvelgiant į anų laikų Lietuvą, buvo gana įspūdingos. Trečia. Lietuvių valstybės (tapusios imperija) valdantieji, vydamiesi krikščioniškosios Vakarų Europos standartus, pagal turtų kaupimą aiškiai buvo užbėgę į priekį… Toks skubėjimas pavirto ir „skubėjimu“ atsiriboti nuo piliakalnių epochai būdingo pilietinio demokratiškumo, paliekant jo rudimentus valdiniams (baudžiauninkams).

Vargu ar dera abejoti tuo, kad tankiau išaustas piliakalnių (ypač tų, kurie čia vadinami apeiginiais) tinklas ženkliai prisidėjo formuojantis anų laikų galingai lietuvių valstybei. Gal būtent su jų pagalba toji valstybė iš karto peraugo lietuviakalbę teritoriją ir tapo didžiule imperija. Tačiau politinė valia vis dėlto priklausė lietuviams. Kodėl? Atsakymą nesunku surasti. Viena iš pamatinių valstybinio konglomerato susiformavimo priežasčių buvo ta, jog lietuviai „surado“ (prisijungė) žemes, kurios nuo senesnių laikų kvėpavo protėvių kultūros dvasia. Slavų įsiveržimas nuo Karpatų pusės etnodvasinės kultūros prasme nebuvo triuškinantis. Tuo nesunku įsitikinti įsijautus ne tik į Kijevo Rusios elgseną, bet ir, ko gero, į dabartinius ukrainiečius (praėjusius LDK „mokyklą“…). 

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Suprantama, kad su apeiginių piliakalnių nunykimu spartėjo senųjų papročių bei tradicijų kaita. Juolab, kad savo turėtą vaidmenį prarado žyniai ir vaidilos. O nuo dvasinės kultūros pamatų traukėsi kilmingieji, tuo pačiu įgydami didesnes teises modernizuotis, suartėti su Romos bei bizantiškąja kultūromis. Žodžiu, ir iš vidaus, ir iš išorės kito besiformuojančios lietuvių politinės nacijos socialinė organizacija. Ji tapo atviresne, palankesne kitatautiškumui. Plačiau tapo atverti vartai susiformuoti, pagal etninės kultūros bei religines pažiūras, mišriai valstybei. Tokiai valstybei, kuri savo valdas ir galias ėmė plėsti jos pradininko – lietuvių tautos susitelkimo (integralumo) sąskaita. Valstybė – tai visų pirma politinės nepriklausomybės forma. Deja, LDK, užgimusi kaip daugiatautė, ne per daug paisė lietuvių tautos pamatinių vertybių. Mus giria (ir patys mėgstame pasigirti) už politinę, kultūrinę ir, žinoma, – religinę toleranciją, kuri tų laikų aplinkiniam pasauliui nebuvo būdinga.

Įkyri mintis (pats temos sumanymas) tarsi reikalaute reikalauja pasikartojimų… Ir vis dėlto, kodėl anų laikų lietuviai, skirtingai nuo savo artimiausių kaimynų slavų, taip ir nepasirūpino savastimi? Kodėl nepuoselėjo savo kalbos? Kodėl nesirūpino apdairesniu, išradingesniu prigimtinės kultūros modernizavimu? Ar čia kalta vien vadinamoji tolerancija kitatautiškumui?..

Štai taip kritiškai kalbėdamas pirmiausia mąstau ne apie eilinį sodietį ar papročius skrupulingai saugojusį žynį ar vaidilą. Mąstau apie didžiūnus, apie kunigaikščius, kuriems, pagal Europoje įsigalėjusią tradiciją, labiau parūpo dinastiniai ryšiai (nesvarbu kokio sukirpimo). Parūpo ir nuo jų priklausantys turtai bei realioji politinė ir militaristinė jėga. Metaforiškai išsireiškus, Rėdos Rato sukimasis tapo pristabdytu… O vėliau, kaip žinome, ėmė suktis vos ne priešinga kryptimi… Apeiginiai piliakalniai padėjo įtvirtinti senųjų lietuvių tapatybę. Tačiau praradusi savo feodalinę aukštuomenę, o lygiagrečiai – ir savo dvasininkų luomą, tauta prarado ir labai ženklią, šiandien mums gal net sunkiai nutuokiamą turėtos ir „piliakalnių kultūros“ dėka įtvirtintos tapatybės pobūdį.

Beje, o kodėl nesusimąsčius ir kita, ne visai tradicine kryptimi?

Jei ne ta atskirtis tarp valdančiųjų ir valdomųjų ir jeigu ne lyg ir paspartintas piliakalnių kultūros nunykimas gal kitaip būtų susiklosčiusi ne tik etninių lietuvių istorija. Gal aisčių-baltų gyvensena, jų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra galėjo tapti tuo Europos civilizacijos trečiuoju keliu ar bent tarpininku tarp Romos ir Bizantijos krikščioniškųjų galių? O tokio kelio aiškūs simptomai buvo susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Deja, suaižėjus tautos sąsajingumui, tie simptomai buvo palyginus greitai užvoluoti iš tų pačių rytų ir vakarų slenkančiais volais.

Mano laisvamaniškasis žvilgsnis toliau žvalgosi. Regis, jam neprieštarauja ir manoji širdis…

Pamenu vaikystės, paauglystės metus – iš bažnyčios sakyklos dažnai kartotą teiginį: „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę…“ Ir čia pat, presbiterijoje, – garbingiausioje bažnyčios vietoje[3], matydavau puošniuose suoluose sėdinčius vietinius kilminguosius – didžturčius… Kita vertus, dabartinė, kelionėmis ženkliai praplėsta vizualinė atmintis įsiūlo neįtikėtino grožio ir puošybos, neįtikėtinos architektūros ir tapybos šedevrus: Venecijos, Florencijos, Kelno katedras… Žmoniškojo genijaus kūrinį – šv. Petro baziliką Romoje… Kokie turtai, kokios rinkliavos turėjo būti sukauptos šiems statiniams! Statiniams, kurie stulbintų eilinį žmogų, panašiai kaip Egipto faraonų laikais – piramidės!..

Vyskupai, markizai ir kunigaikščiai, pagal bažnyčios tradiciją, „privalėjo“ prabangiai gyventi. Privalėjo stebinti ir stelbti kitus, rangais žemesnius, savąja puošyba – puošniausiais rūbais, rubinais bei deimantais žėrinčiomis segėmis, žiedais… Martynas Liuteris su savo pasekėjais sukilo prieš šį  sukauptus turtus ir puošybą pamėgusį pasaulį – Romos katalikų bažnyčią. Pavėluotai sukilo…

Vilniaus pilių komplekso maketas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar kartą prisiminkime Kornelijaus Tacito (Romos istoriko, I a.), Adomo Bremeniečio (prūsų arkivyskupo, XI a.) ir kitų svetimtaučių pagiriamuosius žodžius aisčiams, ypač pabrėžiant jų saikingumą, prabangos vengimą ir pan. Taigi, turime pagrindą teiginiui, jog piliakalnių epochos autochtonams prabangos dalykai, kaupiami turtai (kuriuos vėliau pamėgo savi didžiūnai) buvo svetimas, nepriimtinas pasaulis. Bendruomenės sutarimą, dorovinį sugyvenimą ardantis pasaulis. Būtent demokratiškas visuomenės tvarkymosi būdas ar kultūra piliakalnių epochai buvo gana būdingas bruožas, suformuotas nuo seno susiklosčiusia aisčių-baltų moraline, dvasine gyvensenos sankloda.

Atrodo nereikšminga detalė, kurią pateiksiu, bet mūsų apžvalgos atveju ji gana išraiškinga, svarbi… Štai, S. Daukantas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kunigaikštis (tik klausimas – kokio lygmens?) galėjo savo dukrą ištekinti už asmens, ypač drąsiai ir išradingai pasirodžiusio karo žygyje… Tuo pavyzdžiu turime ir papildomą įrodymą, jog mišrių pagal tautybę santuokų tradicija įsitvirtino vėliau, palaipsniui nunykstant apeiginių piliakalnių kultūrai, kada buvo imta dinastiniais ryšiais stiprinti autoritarinę valdžią ir –  karinės galios įtvirtinimu kaupti turtus.

Tikėtina, kad piliakalnio teritorinės bendruomenės narių (santykinai mūsų vadinamų pilėniečiais) balsas buvo svaresnis nei įsivaizduojamo seniūno (ar vaito), kuris buvo irgi išrenkamas. Kuris, tikėtina, vadovaudavo taip pat išrinktiems bendruomenės atstovams – tarybai ar susiėjimui (mažajam seimeliui). Ta proga prisiminkime kad ir Brunono istorijoje minimą karalių Netimerą. Vis dėlto jisai priėmė krikščionybę. Bet štai nuo savųjų gentainių nesugebėjo apsaugoti paties Brunono ir jo palydos. Susirinkusiųjų (ir, žinoma, jiems atstovavusių išrinktųjų) balsas priimant ateiviams mirties sprendimą buvo lemiamas. O toksai sprendimas buvo priimtas dėl to, kad „įsibrovėlis“ Brunonas ne tik prikištinai bruko svetimą tikėjimą, bet ir nepaisė trijų įspėjimų iškeliauti. Visa ši istorija – neginčijamas įrodymas, jog vietiniai kunigaikščiai nebuvo visavaliai. Jie privalėjo paisyti bendruomenės nuostatų, kurias koregavo kriviai, žyniai, vaidilos ir kiti, atstovavę prigimtinės, tradicinės kultūros tęstinumui bei įtaigumui. 

Pilies maketas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbėjome apie piliakalnių – apeiginių centrų klestėjimo epochą.

Bet… Pasaulis keitėsi. Ryškėjo atotrūkis tarp Romos krikščioniškojo ir senųjų lietuvių pasaulių. Kartu ryškėjo ir jau nunykusi senųjų lietuvių valstybinė sąranga. Visai natūralu, kad turėjo ryškėti ir pastangos švelninti minėtą atotrūkį. O tai reiškia, kad proporcingai turėjo didėti anksčiau bendruomenės kontroliuoto seniūno ar kunigaikščio pozicijos. Tuo pačiu turėjo silpti tradicijų ir papročių tęstinumo pozicijos. Betgi būtent tokių štai pokyčių reikalavo objektyvios sąlygos: gaunamos informacijos pobūdis, jos suvokimo laipsnis, sprendimų priėmimo operatyvumas ir pan. Suprantama, kad autoritarizmo pilėniečių bendruomenėje įsitvirtinimui įtaką darė tarsi savaime iš aplinkinio pasaulio slenkančios socialinio organizavimosi normos, standartai ir įvaizdžiai. Bet manytina, kad apeiginių piliakalnių praktikai dar neužgesus, pilėniečių balsas tebegaliojo sprendžiant žygių (tarp jų – ir grobiamųjų), bendruomenės gerbūvio, genties savigynos organizavimo ir pan. klausimus.

Lietuvos karalių pilių maketų paroda Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip rašo istorikai, jau nuo XII–XIII a. lietuvių gyvenamose žemėse ėmė ryškėti vietinių kunigaikščių (feodalų) ir jiems pavaldžios kariaunos (kai kas juos vadina leičiais), ko gero, būsimų bajorų luomas. Savaime suprantama, pilėniečių kaip bendruomenės balsas dar sparčiau ėmė slopti. Iš istorijos šaltinių taip pat žinome: smulkesnių genčių sąjungos jungėsi į stambesnius teritorinius vienetus, dar labiau nuvertindamos apeiginių piliakalnių pilietinę paskirtį. Tolesnė jų plėtra sustojo. Vietoj šio proceso, t. y. apeiginių piliakalnių plėtros, jau XIII a. telkėsi ir garsėjo tokios smulkesnių genčių sąjungos, kaip: Lietuvos žemė, Nalšia, Deltuva, Upytė, Žemaitija. 1219 metų sutartyje su Voluine jau minimi tų žemių atstovai – vyresnieji kunigaikščiai. Tai rodė aiškią, ne tik stambios teritorinės valstybės formavimąsi, bet ir jos įsitvirtinimą. Šis procesas, kaip žinoma, tapo įformintas Mindaugo karūnavimu ir Lietuvos pripažinimu „normalia“ krikščioniškajai Vakarų Europai būdingos karalystės forma.

Deja, turėtume pripažinti ir tą ne visai mums malonų faktą, kad su Vytauto Didžiojo įsitvirtinimu ir valstybės modernizavimosi kryptimi lygiagrečiai „įsitvirtino“ ir pilėniečių, arba kaimo bendruomenių įbaudžiavinimas. Išskyrus vadinamuosius karališkuosius valstiečius (kurie galbūt buvo vadinamųjų leičių tąsa). Energingasis Vytautas gerai suprato įvykusias permainas: pasikeitęs karybos būdas ir ginkluotė reikalavo esminių (revoliucinių) žingsnių. Imperijos plėtimui ir jos išlaikymui reikėjo turėti pusiau reguliariąją kariuomenę – bajorus. Vytautas išplėtė jų luomą, kurį turėjo aptarnauti ir išlaikyti jam priskirtas žemesniųjų luomas. Tačiau tuo pačiu geso ir pastarojo luomo pilietiškumas, t. y. įvidintas (iš prigimties išplaukiantis) valstybinis patriotizmas, etninis ar tautinis. Valstybiniam patriotizmui lyg ir nebeliko „vietos“…

Štai taip ar panašiai nunyko, ko gero, ilgus amžius klestėjęs pilėniškasis demokratiškumas…

LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas mintis, kurias išdėsčiau šiame paragrafe, galima apibendrinti teigimu, jog dar iki krikščionybės Lietuvoje įvedimo, vadinamosios apeiginių piliakalnių bendruomenės išgyveno esminius, revoliuciniams persitvarkymams prilygintinus pokyčius. Metaforiškai išsireiškus, ant apeiginių piliakalnių kurstomą šventąją ugnį ir aplink ją susibūrusią pilėniečių bendruomenę pūkštė ne tik savoje aplinkoje susiformuojantys skersvėjai. Dar ir iki Vytauto reformos stiprėjo vėjo gūsiai, ėję iš rytų bei vakarų… Blizgesiu, puošyba pasipuošusi vadinamoji Vakarų civilizacija tarsi savaime plėtė savo įtaką ir valdas…

Betgi šalia viso to privalu pastebėti: prigimtinė kultūra, arba, kaip mes ją plačiau traktuojame, tautos matrica pasižymi ypatingomis, išskirtinėmis savo galiomis. Tomis galiomis, kurios padeda išsaugoti (ir perduoti ateinančioms kartoms) esminius bruožus. Išsaugoti savąją esatį pasaulyje…

Kartu dera pastebėti ir tą, sakyčiau, elementarią tiesą, kad tautos (ypač apsireiškiančios kaip politinė nacija) matricai reikšminga dalimi priklauso ir valdantieji, t. y. politinis elitas. Jų elgsena, jų polinkiai, kurie „netyčia“ perduodami visos tautos ateičiai. Na, o konkretizuodamas šį teiginį skaitytojo dėmesį atkreipsiu į tą, vos ne akis badantį faktą: kodėl mes, nepriklausomybę seniai atgavusi valstybė, taip ryškiai skiriamės nuo skandinavų…

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.10.08

[1] Žr. Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė (18). Interneto portalas: slaptai.lt. Paskelbta 2017 06 20.

[2] Įdomumo vardan pastebėsiu: minimas vėrinys kažkokiu būdu (greičiausiai neteisėtu, kaip karo grobis) atsidūrė Maskvos carų rankose. Kažkuris iš jų Europoje spėjusį išgarsėti vėrinį padovanojo Anglijos karalienei. Ši susigaudžiusi perlų vėrinio (puošusio Barborą Radvilaitę) nebenešiojo. Tolesnis papuošalo likimas nežinomas…

[3] Presbiterija tai ta bažnyčios priekinė dalis, kurioje įrengtas didysis altorius ir kuri nuo pagrindinės bažnyčios erdvės būna atskirta baliustrada (tvorele). Šiais laikais presbiterija yra praradusi turėtą išskirtinę dvasininkams ir didžiūnams susėsti skirtą paskirtį.

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienos apeigos pėdomis

Esame kalbėję, jog istoriniai šaltiniai byloja apie tai, kad senieji lietuviai mėgę vaišes. Kolektyvines. Šventinio susiėjimo metu jos sudarydavo apeigų dalį. Žinoma, baigiamąją. Bendras stalas būdavo pašventinamas, padėkojant dievams (Aukštėjui Visagaisčiui) už skalsą ir palinkint šventės dalyviams dvasinės stiprybės, susiklausymo bei sėkmės darbuose. Tikėtina: susineštais valgiais tarpusavyje buvo dalinamasi. O kaip, nesunkiai galime sužinoti prisiminę kad ir kalėdaičio (žemiau vadinto plotkele) laužymą. Kiekvienam po gabaliuką ir kiekvienas tuo gabaliuku pasidalina su visais už stalo esančiaisiais… Tai – dvasinės jungties apeiga.

Senieji lietuviai (žinoma, ir pilėniečiai) vartojo ir šventinį apeiginį gėrimą. Apie praktikuotą jo vartojimo ritualą esu aptikęs įdomių užuominų etnologų darbuose. Bet prieš tai, lyg ir paruošdamas skaitytoją, noriu pasidalinti tą pačią problematiką liečiančia informacija, kurią suradau mums giminingo etnoso – t. y. labai originalioje, bet dėl tam tikrų priežasčių „paraštėse“ atsidūrusioje rusų knygoje. Jos sudarytojai ir leidėjai ją laiko šventraščiu. Tačiau ji, ko gero, greičiausiai veikiant stačiatikybei, pati „pakrikštyta“ keistu „Velnio knygos“ (Beлecoвaкнигa) vardu[1]. Joje randame gana intriguojančių žinių būtent iš „piliakalnių epochos“ laikų, t. y. vienaip ar kitaip susijusių su šio mūsų pasakojimo tematika. Įsitikinęs, kad skaitytojui bus įdomus nors ir trumpas tos „Velnio knygos“ apibūdinimas.

Novgorodas, šiaurinė Kijevo Rusios provincija, jau IX a. turėjo savo raštą. Panašų į tą, kurį bulgarų vienuolis Kirilas, pagyvenęs tame mieste, patobulino, ir tas raštas vėliau tapo žinomas kaip „kirilica“… Dar carinės Rusijos laikais buvo surasti bukmedžio lentelėse senuoju raštu išskaptuoti Novgorode (gal ir kitur) gyvenusių žynių IX amžiumi datuojami pasakojimai: istoriniai ir religiniai bylojimai. Iš vertimų į šiuolaikinę rusų kalbą aiškiai matyti, kad tie pasakojimai buvo pirmykštėms religijoms būdingas „gyvasis žodis“, perduodamas iš kartos į kartą… Tuomet kažkam parūpo užfiksuoti išnykstančią, įvedamos bizantiškosios krikščionybės naikinamą senąją, t. y. prigimtinę religiją ir su ja susijusius papročius (kurių ženkli dalis galėjo būti aistiškos-baltiškos kilmės).

Štai toje knygoje ir surandame nuolat ir nuolat atkartojamą šventąjį (ritualinį) gėrimą, vadintą suricos vardu. Gėrimas buvo gaminamas iš vandeniu atskiesto ir užraugto medaus, pridėjus apynių, kitų augalinių priedų ir pieno… Gėrimas buvo geriamas šventų apeigų metu, mūšiuose laimėtų pergalių ir kitomis panašiomis neeilinėmis progomis.

Suricos gaminimas (o jis, kaip rašoma toje knygoje, buvo atliekamas kaip dvasinė apeiga) labai jau primena midaus vartojimą lietuvių senovėje. Ne vieno istoriko ar etnologo darbuose rasime užuominų apie mėgavimąsi midaus gėrimu. Iš panašių tekstų lyg ir nesklinda to gėrimo ritualinė paskirtis, kurios dvelksmas aiškiai jaučiamas „Velnio knygoje“. Toks „prasilenkimas“ gali būti vertintinas kaip istorinės tiesos nežinojimas… Na, o jeigu dar prisiminsime mūsų laikais Stakliškėse gaminamą midų (nuo kurio, išgėrus stiklinaitę, jausena tik pablogėja), to lyg ir išliaupsinto gėrimo sakralumas dingsta…. Gal iš tiesų mūsiškių pasakojimuose apie šį gėrimą (o vėliau – ir apie jo gamybą) yra įsivėlusi klaida? Gal tikroji tiesa apie midų ir jo gamybą seniai yra išdūlėjusi, nuslėpta?..

Neabejotina, kad senovėje mūsų protėviai irgi gamino gėrimą, panašų į novgorodiečių suricą, ir vartojo panašiomis (apeiginėmis) progomis. Na, kad ir dėl tų aplinkybių, kad aisčių-baltų apgyvendintos žemės, iki slavų įsiveržimo, siekė Novgorodo žemes bei Ilmenio ežerą… Tikėtina, labai tikėtina, kad jo gamyba atėjusi, ko gero, iš dar senesnių nei apeiginių piliakalnių epocha, laikų.

Vėlesniaisiais laikais, užgesus „pagonybei“, lietuviai midaus jau nebevartojo. Ėmė gaminti alų. O vėliau, prasidėjus nuolatiniams karams – degtinę… O dar vėliau – samanę… Bet prisilaikant senų apeiginių tradicijų, alus taip pat buvo gaminamas. Bet gaminamas atsargiai, pagarbiai, išmoningai, sakytume – rituališkai. Prisiminkime kad ir šmaikščią Boriso Dauguviečio komediją „Žaldokynė“… Alų gamindavo (virdavo) ypatingomis progomis: vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms, atlaidų (švenčių) dienoms… Sovietmetis, ypač bolševikmetis, viską sujaukė. Iki vadinamųjų „Chruščiovo laikų“ kiekvienai kaimo sodybai buvo leidžiama naudotis tik 15 arų sklypeliu. Miežiai, jo salyklas tapo nebeprieinamu, deficitiniu produktu. Alus buvo gaminamas pačiu primityviausiu būdu. Net ir iš kolūkio lauko pavogtų cukrinių runkelių. Alkoholinio gėrimo apyvarta didėjo… Reikėjo kokiu nors būdu užslėgti neteisybę, „uždusinti kirminą“, okupanto ir pavergėjo įvarytą į lietuvio, ypač sodiečio, širdį…

Bet apie natūralų alų, kaip apeiginį lietuvių gėrimą, pokalbį dar verta pratęsti…

Nardant po apeiginių gėrimų „vandenis“, išskirtinį susidomėjimą man sukėlė etnologės Elvyros Usačiovaitės studija. Ji, pasiremdama surastais senais šaltiniais, aprašo „trejų devynerių“ (kurios gėrimu linkę pasigirti lietuviai) simbolinę reikšmę ir net ritualizuotą jos vartojimo praktiką[2]. Tai, kas čia bus iš šios autorės pacituota, perpasakota, interpretuota, esama rimto pagrindo sieti su aidu, atėjusiu iš „piliakalnių epochos“. Gerai žinome – daugelis tradicijų, tegu ir transformuotame pavidale, praeina istorijos filtrus ir pasiekia vėlyviausius laikus. Tai ir pateisina „įžūlumą“ vėlesniais laikais praktikuotos dvasinės kultūros elementus sieti su dar senesniais.

Pastebėsiu, kad mano jau minėta etnologė savo studijoje remiasi gana detaliai aprašytais prūsų papročiais. Bet patarus įžymiam baltistui Vladimirui Toporovui, mokslininkė juos perkelia ir į mūsų kraštą. Argumentas čia aiškus. Senaisiais, t. y. ikikrikščioniškaisiais laikais tie patys aisčių-baltų papročių bei ritualų elementai atsikartodavo gana plačiose erdvėse. Apie tai, nors ir savaip, byloja aukščiau perpasakota istorija su novgorodiečių-rusičių gerbta ir vartota „surica“.

E. Usačiovaitė rašo, kad senovėje, nuėmus derlių, „…šeimininkas tam tikru būdu pasisemdavo grūdų (kviečių, sėmenų, miežių, žirnių, avižų, pupų, lęšių) – kiekvienos rūšies po pilną saują, tačiau ją pripildydavo per tris kartus. Ir taip devynis kartus – iš viso išeidavo dvidešimt septyni kartai, taigi trejos devynerios įvairių grūdų, kuriuos supildavo į vieną mišinį, sudaigindavo, sumaldavo salyklą ir padarydavo alų“[3]. Nematau būtinybės apsunkinti skaitytoją įvairiomis aprašyto veiksmo, jo tolesnės tąsos detalėmis. Tik reziumuodamas pastebėsiu, kad šeimininkas, sukalbėjęs atitinkamą sakralinį tekstą, pats išgerdavo tris toms apeigoms specialiai padarytus kaušelius. „Išgėręs juos, – kaip teigia studijos autorė, – perduodavo žmonai, broliui, vaikams. Taip trys kaušeliai apeidavo ratu devynis kartus.“ Štai pagal tokią nuo senų senovės einančią tradiciją, kurios aprašą E. Usačiovaitė atrado pas Matą Pretorijų (rašiusį XVII a. pabaigoje), „kiekvienas ritualo dalyvis alaus išgerdavo trejus devynerius kartus“[4]. Anot minėto Pretorijaus, taip būdavo atšvenčiama „trijudewiniu“ – trejų devynerių šventė, turėjusi Samborijos pavadinimą. Ji buvo švenčiama nuėmus visą rudens derlių.

Skaitytojo dėmesį noriu atkreipti į ką tik suminėtos šventės pavadinimą – Samborija. Mes turime gražų, nuo seno paveldėtą ir Atgimimo metais prisimintą žodį Sambūris. Ar gali kam nors kelti abejonių prūsų šventės Samborijos paskirtis? Tai buvo ir giminės, bendruomenės dvasinio susitelkimo, dvasinių ryšių užtvirtinimo šventė!

Aukščiau kalbėjome apie midų, kaip šventą apeiginį gėrimą. Čia gi kalbame apie alų. Tačiau net ir iš tokio fragmentiško aprašo matome, kad senovėje ir alus, jo gamyba ir vartojimas sudarė aiškų šventinių apeigų elementą. Pagaliau ne taip jau svarbu: midus ar alus… Svarbu pats veiksmas, apeiga, sustiprinanti žmonėms bendruomeniškumo dvasią ir tuo pačiu – suteikianti kitokią, nuo žemės rūpesčių pakylėtą prasmę.

E. Usačiovaitės aprašytai Samborijos šventei skirtą alaus (iš įvairių grūdų) darymo ir jo vartojimo apeigai dėmesį skyriau su vienu, manau, ir pačiam skaitytojui suprantamu motyvu… Turime teisę kai kuriuos elementus iš gana sudėtingo „trejų devynerių“ ciklo perkelti ten ir tiems, kurie švenčių progomis susirinkdavo ant apeiginio piliakalnio ar šalia jo. Šventės šventimas neabejotinai turėjo turtingą savo ceremonialą (šventines apeigas). Apie tai tiesiogiai ir netiesiogiai byloja na kad ir minėtos Samborijos šventės šventimas šeimoje.

Prieš antrąjį pasaulinį karą (ir net „caro laikais“) Lietuvos vaistinėse pardavinėdavo „Trejų devynerių“ buteliukus vaistams. Prisipažinsiu skaitytojui… Frontui praslinkus sužinojome, kad Palangos (kur tuomet gyvenau) vaistinės savininkas pabėgęs ir ji dabar atlapa. Aš su savo tokiu pat aštuonmečiu bičiuliu nuskubėjome paplėšikauti. Nepamenu, ką jisai surado, bet aš su dideliu pasitenkinimu „nuglemžiau“ dvi kartonines dėžutes su „Trejų devynerių“ etiketėmis…

Šiandien mūsų šalyje tebepraktikuojama „Trejų devynerių“ trauktinės (kelių rūšių) gamyba ir, žinoma, – gana platus vartojimas. Bet visa tai jau panašu į Salvadoro Dali siurrealizmą… Gal išskyrus žoleles, kurias tuo vardu dar galime aptikti kai kuriose vaistinėse.

Keista, labai keista, kai atsiranda kažkas net iš mokslo bendruomenės, kuris stengiasi įtikinti skaitytoją, kad mūsų protėviai gyveno primityvų, vien sunkiais darbais ir įvairiais prietarais dusinamą gyvenimą. Atvirkščiai… Anų laikų gyvenimas buvo kupinas atsikartojančių emocionalių išgyvenimų. Kupinas sielos pakylėtumo ir atgaivos nuo susitikimų su bendruomenės nariais. Net ir vadinamieji prietarai tarnavo ne dvasios vergovei, o žmogaus buvimo pasaulyje pilnatvei, socialinių psichologinių santykių praturtinimui. Trumpai tariant, mūsų protėviai, materialiai gal vargdami ir darbais prakaituodami, gyveno ganėtinai išmoningą ir turiningą dvasinį gyvenimą.

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.10.06; 15:00

[1]Beлecoвaкнигa. – Изд. 2-oe иcпpaвлeннoe. Mocквa, Meнeджep, 1995.

[2]Žr.: Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos. – Vilnius, Versmė, 2014, p. 326–339.

[3] Ten pat, p. 333.

[4] Ten pat, p. 333–334.

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pilėniečių gyvensenos organizavimasis

Natūralu, kad mąstant apie „piliakalnių kultūros“ rekonstrukciją, visą laiką lyg piktas šešėlis lydi viena ir ta pati mintis: ar aplamai įmanu, na, tegu ir grubokais potėpiais, nutapyti tą socialinės organizacijos konstrukciją, kurią storai yra nusėdusios ne tik laiko dulkės, bet ir šimtmečiais užsitęsę piktybiški veiksmai bei procesai. Juolab, jeigu ir pati šiuolaikinė visuomenė (tauta) gyvena pridengta įvairiais, tarp jų – ir svetimais siūlais išausta klaidinančia (ar nevisaverte) istorijos žinojimo skraiste.

Kad ir kaip keista, anų laikų kultūros kontūrų rekonstrukcijos (socialinės organizacijos, jos struktūrų) supratimui savotišką impulsą duoda priešo atstovas – pats kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis.

Pasilikdamas užkietėjusio „kryžininko“ pozicijose, jis vis dėlto nepagailėjo gražių žodžių vertindamas prūsų ir atskirai minimų sūduvių – t. y. lietuviškajai prigimčiai artimų genčių dvasinę kultūrą. Antai kronikininkas rašo, jog kiekvienas prūsų kaimas turėjęs ne mažiau kaip dvidešimt asmenų, kurių uždavinys buvo sergėti ir tęsti tos ar kitos etnoelgsenos tradiciją. Anot jo, net du asmenys specializavęsi velionio šarvojimo ir laidojimo apeigose. Jisai yra pateikęs net tokių asmenų įvardžius (prūsų kalba): tulisonis, lygasonis…[1]

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marijonas Giedrys)

Iš šio kronikininko pastebėjimų galima formuluoti išvadą, jog prūsai turėjo išsiaudę itin plačią ir tvirtą dvasinės kultūros puoselėjimo, jos tęstinumo tinklainę. Ko gero, gal panašią į tą, kurią pas senuosius keltus (buvusius prūsų kaimynus) audė ir palaikė gana skaitlingas dvasinės kultūros puoselėtojų – druidų luomas. Tačiau ne vienas etnokultūrų tyrinėtojas yra pripažinęs, jog senieji lietuviai savo papročiais bei tradicijomis buvo gana artimi prūsams.

Savo apžvalgos nuošalėje paliksime tuos, kurie užsiiminėjo amatais: drožinėjimu, akmens tašymu, statybomis, ginklų, drabužių, avalynės gamyba ir pan. Aišku, būdavo išskirtinių gabumų meistrai, garsėję toli nuo savo gimtinės. Mus, čia dėstomos temos atveju, domina tie, kurie vykdė pareigas, tiesiogiai susijusias su dvasinės kultūros savo bendruomenėje organizavimu. Taigi, žvelgiant į apeiginius piliakalnius supusių ir juos supylusių teritorinių bendruomenių gyvenimą, vis dėlto esama pagrindo drąsiau tapyti vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis suręstos konstrukcijos vaizdą.

Atskirai pabrėšiu: savyje koncentruoto ir integruoto centro vaizdą. Vertikalios linijos ar atraminiai stulpai – tai ne tik tie P. Dusburgiečio minimi asmenys, prisiėmę prigimtinės kultūros tęstinumo misiją, kronikininko įvardinti kaip „tulisonis“ ir „lygasonis“. Neabejotina, kad šalia ką tik suminėtų buvo ir raudotojų „specializacija“… Beje, jos aidas galbūt mažai pasikeitusiu tradiciniu pavidalu, bet retsykiais dar atsikartoja kai kuriuose nūdienės Dzūkijos kampeliuose. Jam, tam „raudotojų“ aidui, ko gero, mes galėtume priskirti ir iki paskutiniųjų laikų liaudyje dar praktikuotą savanorišką, t. y. užmokesčio nereikalaujantį susibūrusios grupelės giedojimą šalia pašarvoto mirusiojo. Tiesa, mūsų realybė tokia, kad ši iš senesnių laikų atėjusi graži tradicija šiandien jau yra tapusi netgi profesionalių dainuotojų ir muzikuotojų verslu.

Jeigu jau buvo, kaip žinome, mirusiojo pašarvojimo ir jo palydėtuvių į Dausas „specializacija“, tai be atskiros, visą sudėtingą tradicinių apeigų raizgalynę išmanančiųjų neapsiėjo ir vardo gimusiam kūdikiui parinkimas, vadinamųjų „krikštynų“ ceremonija, jos laikymasis, „kontrolė“. Ir – žinoma – vestuvių ir vestuvininkų organizatoriai. Apie jas, vardan viso šio teksto pagyvinimo, pakalbėsiu truputį plačiau.

Sutuoktuvės buvo išskirtinis (kaip ir laidotuvės) bendras „kaimo reikalas“. Ir apeigoms, linksmoms išmonėms čia buvo didžiulė erdvė. Tą žinome dar iš savo jaunystės laikų, iš sovietiniais metais įtaigiais koncertais garsėjusio ansamblio „Kupiškėnų vestuvės“, po krislą surinkusio tai, kas senovėje buvo praktikuota. Nors to ansamblio artistai buvo ir pagyvenę (tarp jų vaidinę ir jaunuosius), ansambliečių vaidyba ir ypač turinys ne vienam žiūrovui išspausdavo ašaras…

Verbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinomas XIX a. lenkų kilmės švietėjas E. Gizevijus, mokytojavęs Tilžės apylinkėse, yra vaizdingai aprašęs lietuvininkų vestuves, kurios tęsdavosi net visą savaitę: tris dienas jaunosios ir tris dienas jaunojo sodybose. Visas tas laikas buvo užpildomas pokštais, muzikavimu, šokiais, dainavimu… Anot švietėjo, vestuvės ir joms pasirengimas buvo kupinos apeiginių (ritualinių) elementų…

Aišku, piliakalnių epochos laikais vestuvių apeigos, visas ceremonialas buvo kitoks. Gal net turtingesnis už kupiškėnų surinktą medžiagą. Tikėtina: jisai alsavo didesniu sakralumu (ir iškilumu). Tačiau tikėtina ir tai, kad pagrindiniai vestuvinių apeigų elementai iki pat XX a. pabaigos galėjo būti atkeliavę būtent iš ten, iš istorinės gūdumos. Žinoma, galėjo egzistuoti ir regioniniai (gentiniai) skirtumai. Betgi taip pat manytina, kad vestuvininkai aplankydavo šalia esantį piliakalnį. Sunku tuo nepatikėti, kai buvome (o gal dar ir esame) keistos tradicijos – jaunosios nešimo per tiltą (arba pravažiavimo per kelis tiltus) liudininkais…

Dvasinės kultūros puoselėtojų  sluoksniui ar luomui priklausytų ir mums visiems žinomos raganos ir raganiai, anais laikais atlikinėję kitokį vaidmenį, nei tą, kurį mums įskiepijo modernėjanti civilizacija ir polonizuota bažnyčia. Gal jie gretintini su tais, kuriuos šiuolaikine kalba kalbant vadiname aiškiaregiais arba ekstrasensais? Be jokios abejonės, anais laikais uoliai darbavosi vadinamieji virgulininkai, kurie ieškodavo ne tik požeminės vandens gyslos šuliniui. Jie nustatydavo ir tuos žemės lopinėlius, kurie skleisdavo žmonėms juos raminančią, juos gydančią spinduliuotę (energiją)…

Sudžiovintos gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atskirą temą sudarytų siekis apibūdinti tuometę liaudies mediciną ir jai atstovavusius „liekarius“ (gydančiuosius). Apsiribosiu vien pastebėdamas, kad nūdienos žmogus labai menkai nutuokia, kokia ji, toji liaudies medicina, buvo turtinga ir „išmintinga“. Lietuvoje buvo ir yra tą mediciną (žinoma, jos fragmentus!) gerai išmanančių ir ją praktikuojančių. Ta proga prisiminkime dar sovietiniais metais išgarsėjusią ir „pagoniškąsias“ tradicijas puoselėjusią žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę…

Piliakalnių ir pilėniečių gyvenime svarbi vieta priklausė triūbininkams (dūdoriams), kurie galbūt nuo piliakalnio viršūnės savo instrumento garsais aplinkiniams gyventojams pranešdavo to ar kito turinio svarbią žinią ar susitarimo ženklą. Atskirai suminėtini ir kanklininkai. Pastarieji savo kūryboje kaupdavo ir išdainuodavo išgyventus įvykius, žmogaus gėlą ir džiaugsmus; jo viltis ir pralaimėjimus; aplinkinio pasaulio virpesius ir žinias apie laike nutolusį asmenį… ir pan.

Neabejotina, kad piliakalnio bendruomenė turėjo savo žynius, kurių pagrindinė priedermė buvo tausoti ir perduoti pilėniečiams istorinę, svarbiausius įvykius ir veikėjus menančią atmintį (maksimaliai išsaugant žinių tikslumą). Tuo pačiu jie saugojo „gyvojo žodžio“ (kalbos) svarbą, jos magiją ir žavesį. Kaip rodo prūsų tautos likimas, būtent žyniai užkariautojų kryžiuočių buvo pirmoje eilėje izoliuojami, netgi naikinami fiziškai. Kaip su jais „nutiko“ Lietuvoje platinant krikščionybę, tikslių žinių neturime. Bet kažkas panašaus su jais galėjo irgi atsitikti…

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar mūsų laikus pasiekė ne tik vadinamosios raganos, burtininkai-kerėtojai (anais laikais turėję teigiamą konotaciją), žolininkės ir „pribuvėjos“ (moterys, kurios atskubėdavo pagelbėti gimdyvei ir priimti kūdikį). Štai, mano poilsinės sodybos (esančios Trakų r. Panošiškių kaime) kaimynas Andrius Matusevičius, vietinių vadintas „šeptūnu“ (užkalbėtoju), iki pat žilos senatvės buvo atakuojamas lankytojų net iš Vilniaus.

Kitas kaimynas (ano bendraamžis) man tvirtino, kad tokių „šeptūnų“ buvo vos ne kiekviename jam žinomame Dzūkijos kaime. Ir kad būtent tokia „šeptūnuotojų“ tradicija ėjusi „iš šeimos“. Net sovietiniais metais tie asmenys naudojosi pusiau legalizuota „paklausa“, nes jų klientai pastebėdavę neabejotinos teigiamos įtakos. Jeigu toji įtaka buvo, ją nesunkiai galima paaiškinti kaip psichologinės, charizmatinės terapijos efektą.

Skaitytojui pateiksiu dar vieną, irgi konkretų atvejį…

Turiu (ir kaip relikvijas saugau) tris skirtinguose Lietuvos regionuose išaustas kapas, vėliau, kalbininkų „dėka“ gavusias lovatiesės vardą. Viena – nuo Tauragės, antra – nuo Trakų, trečia – nuo Panevėžio. Stebina bendro piešinio (rašto) ir spalvinės gamos sutapimas! Audiniui naudoti juodi ir tamsiai geltoni vilnos siūlai. Tikėtina, kad čia minimos kapos mena būtent dar anuos, ritualinių piliakalnių metus. Tikėtina, kad jos tada turėjo kitą paskirtį: mirusiojo šarvojimą. Manytina, kad po apraudojimo apeigų velionis buvo į šį audinį susupamas ir dedamas ant laužo… Galime pasiginčyti: ar kapa (vėliau tapusi lovatiese) savo vardą gavo nuo kapo, ar atvirkščiai. Bet ne tai čia mums svarbu. Svarbu pabrėžti, kad kapos audimo raštą reikėdavo gauti iš moters, kuri griežtai jį saugodavo ir reikalaudavo iš audėjų jo laikytis. Įvardinkim ją, tą moterį, kaip tautoraščio tęsėją ir saugotoją. Apie pastarosios priedermę esu skaitęs ne tik etnologų tekstuose, bet ir patyręs iš savo mamos (audžiusios kapas) pasakojimo.

Atskirai tyrinėtinas klausimas: koks vaidmuo buvo atitekęs apeiginiams piliakalniams, kai lietuviai pradėjo praktikuoti mirusiojo deginimą. Galima formuluoti atsargų hipotetinį teiginį, jog toks veiksmas (apeiga) galėjo būti atliekamas būtent ant piliakalnio (gal net jo pakraštyje esančios aukštumėlės – alkos?).

Bene pačią svarbiausią vietą dvasiniame ir socialiniame pilėniečių gyvenime užėmė tie, kurių ypatinga priedermė buvo stebėti bėgantį laiką ir burti bendruomenę švęsti ar kitaip atžymėti Gamtos virsmus. Dažnas apeiginis piliakalnis galėjo turėti vadinamuosius „kalendorinius“ stulpus. Rėdos Ratas, kaip jau esame pastebėję, ko gero, vertintinas kaip anos epochos aisčių-baltų pasaulėjautos, pasaulėžiūros (ideologijos) pamatas. Tiesa, čia pat privalu pastebėti, kad to pamato centre buvo Pradžiapatis, Visagaistis, Praamžis, Sotvaras, Viešpats (tai tos pačios Visatą, Gamtą ir žmogaus gyvenimą tvarkančios Dieviškosios Substancijos vardas)… Šie asmenys, stebėję bėgantį laiką ir organizavę kalendorinių švenčių šventimą, mums žinomi vaidilos vardais. Jų aidas, jų gyvas siluetas pasiekė ir mūsų laikus[2].

Taip pat žinome, kad buvo ir kriviai – dvasinę, etnokultūrinę tapatybę puoselėjusiojo asmens rangas. Bet jis atstovavo jau stambesniam socialiniam junginiui: atskirai žemei, kunigaikštijai ir pan. Panašiai kaip krikščioniškajame pasaulyje vyskupas ar arkivyskupas.

Tikėtina, kad ši visa aukščiau įvardinta (ir neįvardinta) tradicinės kultūros sergėtojų ir jos puoselėtojų specializacija daugelyje atvejų buvo gaunama iš tėvų ir senelių. Ji buvo skrupulingai saugoma ir, kaip estafetė, perduodama savo vaikams, vaikaičiams. Išskyrus turbūt paskutiniuosius du atvejus.

Lyg ir apibendrinant tai, kas buvo išguldyta aukščiau, norėtųsi pabrėžti: įvardintų pagal „specializaciją“ asmenų – tradicijos tęsėjų veiksmai ir jų tarpusavio santykiai sudarė stiprią negandas, audras atlaikančią ir pilėniečių bendruomenėje darną skleidžiančią tinklainę. Oponentas man pasakytų: „Na, ir ką jūs čia naujo suradote? Panašų vaizdą rastute ir pas kitas gentis ir tautas…“ Jis būtų teisus. Bet tik iš dalies. Kodėl?

Jau esame užsiminę: mūsų šalis tankiai nusėta čia akcentuojamais apeiginio tipo piliakalniais. Į juos mes savo tekste žvelgiame ne vien kaip į šventyklas (sakralinių apeigų centrus). Pirmiausia juos vertiname būtent kaip teritorinių (atskiro kaimo) bendruomenių pilietinio, etnokultūrinio telkimo centrus. Kaimyninės tautos jau turėjo cerkves, bažnyčias, kirches. Jos taip pat atliko ne tik religinių apeigų, bet ir tautinio, pilietinio telkimo centrų vaidmenį. Tačiau piliakalniai saugojo ir tęsė prigimtinę, o ne iš svetur įsiūlomą dvasinio gyvenimo kultūrą. Jie stiprino galias, dvasią tautos, kuri Europoje nesiblaškydama, išsaugodama prigimtinės kultūros elementus išgyveno ilgus šimtmečius. Kuri buvo suradusi savitą, originalų būdą, kaip sustiprinti savo sąsajas su galiomis ir ritmais, kuriuos skleidžia Gamta, gimtoji žemė…

Gal ir pasikartodamas pastebėsiu, kad apeiginiai piliakalniai buvo, ko gero, sumanyti dar ir kaip savotiška užkardų sistema stabdyti svetimtaučių kultūros, visų pirma slaviškosios, slinkimą. Tuo nesunku įsitikinti pažvelgus į Vakarų Baltarusijoje užsilikusį ypač tankų piliakalnių tinklą.

Ne vienas etnokultūrų tyrinėtojas išskirtinį dėmesį yra parodęs ritualo apeigų problemai. Toks dėmesys pilnai suprantamas. Būtent ritualo (apeigos) dėka būdavo užtikrinamas tos ar kitos etnokultūros (genties, tautos) tęstinumas, išryškinamas jos partikuliarumas (išskirtinumas). Apeiga įtvirtindavo šventumą (sakralumą) – tai, kas sudaro socialinį tos visuomenės narius jungiantį moralinį gėrį. Apeigos centru paprastai būdavo (ir yra, pvz., krikščionybėje) auka, aukojimas. Betgi tokios procedūros negalėjo būti atliekamos atsitiktinių asmenų. Jos buvo išrinktųjų, t. y. dvasinės kultūros puoselėjimo „sertifikatą“ turinčių arba bendruomenės narių pasitikėjimą gavusių asmenų privilegija. Sukilninta priedermė. Senųjų lietuvių kultūroje tokias pareigas, kaip jau minėjome, atlikdavo kriviai, vaidilos, žyniai, o atskirais atvejais ir kiti „apeigų kultūrai“ ypač artimi ir jai pasišventę asmenys.

Tikėtina, kad egzistavo ir savo specifiką turinti apeiginė kalba: šventieji tekstai, tam skirtų žodinių konstrukcijų bei sąvokų rinkinys. Jo, o taip pat ir balso intonacija bei visa elgsena suformuojamas ir perteikiamas emocinis laukas (psichologinis įtaigumas). Šios, nuo kasdienybės pakylėtos senųjų lietuvių kalbos fragmentai labai akivaizdžiai yra užsilikę sakmėse, ypač liaudies dainose. Pastarųjų kodas – prasmė mums lieka jau nebesuprantama. Na, o širdimi pagauti ir išgyventi mums brangaus paveldo psichologinį įtaigumą galime apsilankę sutartinių atlikėjų ir ypač mūsų senosios kultūros puoselėtojų „romuviečių“ koncertuose-apeigose. 

Jotvingiu gyvenviete
Jotvingių gyvenvietė. Kernavė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Anais laikais nebuvo pašalinių stebėtojų, kaip kad šiandien matome. Apeigos, aukojimo metu į dvasinį išgyvenimą, jo pajautą įsitraukdavo visi apeigose dalyvaujantys, jas pripažįstantys asmenys. Galėdavo būti pasiekiama ir bendra transo (lengvinančio atotrūkį nuo realaus pasaulio) būsena. Betgi po to reikėdavo vėl sugrįžti į kasdienybę.

„Iš dangaus“ nusileisti „į žemę“… „Apeigininkai“ tai žinojo ir padėdavo dalyviams.

(Bus daugiau)

2017.10.02; 09:37

[1] Dusburgietis, P. Prūsijos žemės kronikos. – Vilnius, VersusAureus, 2005.

[2] Skaitytojui būsiu atviras. 2016 metų balandžio 23 dieną, per Jurgines, o pagal senolių tradiciją – per Jonines, vykstant gražioms apeigoms buvau pagerbtas suteiktu man garbės vaidilos vardu (ir ženklu). Tai įvyko etnografinėje sodyboje, šalia Etnokosmologinio centro (Molėtų raj.).

Iš „romuviečių“ su sielos atjauta priėmiau man suteiktą vaidilos simbolinį ženklą. Bet esu priverstas pastebėti: niekada nebuvau ir nebūsiu senųjų lietuvių praktikuotos religijos pasekėju. Aiškintoju – taip… Istorija nusineša daug ką mums labai brangaus, iš ko mes galime išsaugoti (ir pasidžiaugti) tik atskirus, deimantėliais kibirkščiuojančius krislelius.

 

Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika

Prieš keliolika metų, sklaidydamas „Livonijos kronikų“ tomelį, aptikau tada mane giliai sukrėtusį faktą. Beje, lėmusį mano posūkį lietuvių tautos atskirų istorijos faktų interpretavimo link… Šiek tiek daugiau nei 800 metų mus skiria nuo įvykio, kažkuo labai panašaus į storame užmaršties sluoksnyje užsilikusią sudaužytos vazos šukę. Neįtikėtinos vertės šukę…

Minėtoje knygoje randame štai tokį įrašą: „Vienas dvasininkas, vardu Joanas, tuo metu buvęs Lettonijoje (Lietuvoje, – R. G.) nelaisvėje, pasakoja, kad tame kaime 50 moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais“[1]. Visiškai tikėtina, kad ši lietuvių nelaisvėje buvusio Livonijos dvasininko papasakota ir kronikininkų užrašyta kolektyvinė, labiau į ritualines apeigas panaši moterų savižudybė, ko gero, įvyko iškart po (tose pačiose „Livonijos kronikose“ užfiksuoto įvykio) kunigaikščio Žvelgaičio žūties ir jo kariuomenės sutriuškinimo 1205 metų žiemą. Kaip nurodoma minėtame, o taip pat ir kituose šaltiniuose, iš 2000 karių gyvi liko vos 800. Tai buvo ne mūšis, bet daugiau nei kilometrine vora išsidriekusios, su gausiu grobiu iš Estijos grįžtančios lietuvių (vadintų letonais) kariaunos išskerdimas jai sustojus naktiniam poilsiui.

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet sugrįžkime prie ano siaubingo įvykio – prie Livonijos kronikoje užfiksuotos moterų kolektyvinės savižudybės pasikariant. Tai yra pasirinkus gėdingiausią, labiausiai asmenį žeminantį mirties būdą. Pirmiausia bandykime atsakyti į klausimą: ar moterų kolektyvinė savižudybė buvo tik pavienis, išskirtinis atvejis? Vargu… Livonijos dvasininko buvimas tame kaime – tik atsitiktinumas. Savižudybės aktai galėjo vykti visose tose gyvenvietėse, iš kurių buvo kilę negarbingai žuvę ar nužudyti tų moterų (o gal ir sužadėtinių) vyrai. Galbūt moterys savižudybei rinkosi į tas vietas, kuriose buvo atliekamos paprotinės apeigos? Pavyzdžiui, ten, kur šalia buvo supilti apeiginiai piliakalniai – šventyklos po atviru dangumi. Tačiau telkiant dėmesį į piliakalnių epochos senųjų lietuvių mąstymo ir elgsenos matricą, mums svarbiau išsiaiškinti: kas padiktavo, kas labiausiai lėmė tokį moterų žingsnį: negailestingas, žiaurus paprotys ar dvasinio išgyvenimo apoteozė?

Iš mitologinių ir papročių tyrinėjimų žinome: lietuviai tikėjo, kad vyrų karžygių vėlės (mirusiojo esatis) apsigyvendavo ąžuoluose, o pagal kitas versijas – iškeliaudavo į Dausas – į laimingą pomirtinį gyvenimą. Esu aptikęs aiškinimo versiją, kad vėlės tų vyrų, kurie žūdavo gėdinga mirtimi, tarkim, bėgdami iš mūšio lauko ir pan., amžiams likdavo tyrlaukiuose, dykrose. Pasmerkti amžinom benamio klajoklio ar „raupsuotojo“ kančiom.

Štai jau turime vieną paaiškinimą arba motyvą. Moters savižudybė, pasirinkus gėdingą mirtį (pačiai pasikariant), buvo ta auka, kuria tikėjo atpirksiančios bendruomenės (ir Visagaisčio, Viešpaties) akyse savo vyrų (sužadėtinių) negarbingą (gėdingą) žūtį. Išvaduosiančios „raupsuotąjį“ iš tyrlaukių. Atversiančios jam vartus į Dausas… Tikėjo, labai tikėjo, kad po savanoriškos mirties toliau tęs bendrą su savo vyru (su pasirinktuoju sužadėtiniu) gyvenimą…

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Mielas skaitytojau, stabtelėk minutėlei šito mano pasakojimo vietoje ir įsijausk… Kokį vaizdą pasiūlys Tavoji širdis įsivaizduojant aprašytą moterų savižudybės aktą! Ką ir kaip išgyveno ne tik jos pačios – savižudės, bet ir jų artimieji, visa bendruomenė? Visa apygarda? Kokį socialinį ir moralinį aidą galėjo sukelti ir gyviesiems palikti šis jų žygdarbis?.. Tik nevertinkime to įvykio dabartiniais kriterijais! Nusikelkime į aną, apeiginių piliakalnių epochą. Į kitų moralinių kriterijų epochą ar pasaulį…

Susimąstykime: ar tai neprilygsta aukai už savo protėvių žemę ir kultūrą? Už savo genties ir Tėvynės tęstinumą?.. Gal iš ten, iš 1205-jų dramos sklido aidas, padėjęs lietuviams (žemaičiams) laimėti Saulės (1236 m.), Durbės (1260 m.), Žalgirio (1410 m.) ir kitus mūšius? O vėlyvaisiais laikais – atsirasti tūkstančiams partizanų ir kitų savo šalies patriotų, vietoje okupantų prievartos pasirinkusių kovos kančių ir žūties kelią?..

Pagal senųjų lietuvių papročius (ir ne tik lietuvių) moters ir vyro santuokinė sąjunga (o gal ir sužadėtuvės) buvo sakrali, t. y. šventa, nepažeidžiama. Tas paprotys galėjo atsikartoti būtent kolektyvinėje savižudybėje kaip bylojimas apie šventą, nepažeidžiamą moters ir vyro vienį. Tikėtina, labai tikėtina, kad žuvusiųjų per žioplumą šauksmą: „Gelbėkite mus nuo senolių pasmerkimo ir amžino gyvenimo dykrose!“ jos girdėjo savo širdyse? Ir, iš tiesų: gal nesiblaškydamos, tarp savęs susiglaudusios ir su raudomis palydimos artimųjų, skubėjo su savo vyrais ar sužadėtiniais vienyje atsidurti Dausose…

Tikėtina, labai tikėtina, kad kolektyvinė moterų savižudybė yra tiesiogiai susijusi su apeiginiuose piliakalniuose praktikuota kultūra. Esame jau rašę, jog auka, aukojimo ritualas buvo neatskiriama šių statinių funkcija. Aukojimo apeiga buvo įtvirtinta žmonių sąmonėje ir pasąmonėje. O tų moterų elgsena? Ar ji netapatintina su ritualine auka? Man regis, kad čia atsakymas gali būti tik teigiamas… Kad būtent apeiginiame piliakalnyje vyko tų moterų apraudojimas ir palydėtuvės…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, vardan teisybės dera pastebėti, kad moterų savižudybė užsinėrus kilpą nebuvo kažkoks išskirtinis, tik senųjų lietuvių kultūrai būdingas bruožas. Pas senuosius germanus, o taip pat ir senovės Graikijoje moterys, atsiradus atitinkamam precedentui, taip pat žudydavosi pasirinkdamos gėdingiausią iškeliavimo į nebūtį būdą – pasikorimą. Betgi Elados šalyje visa tai vyko apie tūkstantį metų prieš Kristų, o pas mūsų protėvius – daugiau nei tūkstantis metų po Kristaus gimimo. Protėvių laikrodis ženkliai „vėlavo“. Ir būtent tą vėlavimą galime laikyti mūsų istorijos išskirtiniu bruožu. „Vėluojantis“ socialinės evoliucijos laikrodis palengvino išsaugoti tai, kas Europoje (ir toje pačioje Graikijoje) jau buvo išpūkštyta civilizacijos skersvėjų. Na, o ši su germanais ir Elados šalimis sugretinta dramatiškoji „apeiga“, manyčiau, yra lyg ir reikšmingas faktas mąstant apie senovę, apie dar nepakankamai aprašytas, išskleistas mūsų praeitį lietusias senųjų kultūrų (civilizacijų) sąsajas.

Kažkodėl įsivaizduojamo modernisto (senąją lietuvių kultūrą nuvertinančiojo) šešėlis lydi mane visą šio teksto rašymo laiką… Perskaitęs ką tik pateiktą pasakojimą apie kolektyvinę moterų savižudybę jisai, ko gero, man papriekaištautų: „Štai dar vienas įrodymas, kad lietuvių protėviai buvo necivilizuoti barbarai!..“ Jam, tam modernistui (ar kosmopolitui) atsakyčiau: kiekvienas keliaukime prasmės paieškų ir savo širdies balso nurodytu keliu…

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių

Senieji graikai ir romėnai plačiai vartojo barbaro sąvoką. Tuo jie norėjo save ir savo kultūrą išskirti iš kitų. Suprantama, savęs išaukštinimo ir kitų pažeminimo prasme. Ypač tai buvo būdinga Romos imperijai, kuri savo ekspansiją teisino tuo, kad jai yra atitekusi misija sukultūrinti pasaulį. Žinoma, pagal savo modelį… Tuomet nebuvo supratimo, kad pasaulio turtingumas ir jo egzistencijos prasmė slypi būtent kultūrų, nesvarbu kokiomis formomis jos reikštųsi, įvairovėje. Kad tą įvairovę reikia suprasti ir aiškinti kaip išplaukiančią iš Visatos savaiminio organizavimosi. Kad taip „tvarkosi“ ne tik galaktikos, bet ir visa tai, kas mūsų planetoje Žemėje rodo gyvybės ženklus. Mūsų protėviai, regis, gerai suvokė šį savitvarkos principą, savaip jį įvardinę Rėdos Ratu. Gal ir pasikartodamas sakau: jie suprato ir tai, jog Rėdos Ratas – tai Pirmapradžio, Praamžio, Aukštėjo Visagaisčio ar Viešpaties raiška, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, nei erdvės, nei paties laiko…

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulyje imperijos kūrėsi lyg ir siekdamos didesnės tvarkos. Bet jos ir nunykdavo dėl vienos iš pamatinių priežasčių: dėl įvairovės principo nepaisymo, dėl „kaprizingų“, o kartu ir ekspansinių pastangų siekti vienalytiškumo. Tokią ar panašią praktiką regime (ir išgyvename) ir dabartiniame pasaulyje. Žvelgiant platesniu žvilgsniu, įvairovė ir gamtoje, ir ypač socialiniame pasaulyje tarsi savaime gimdo trintis. Betgi tose trintyse, susidūrimuose mes ir surandame visa, kas yra svarbiausia gamtoje ir visuomenėje – gyvasties ir jos evoliucionavimo šaltinį.

Kalbant apie mūsų protėvių prigimtinę kultūrą (kurios komponentu ir yra piliakalnių tinklas, jo funkcionavimas) kai kurie mūsų istorikai tebelinkę ją sumenkinti, suniekinti. Nevengiama vartoti ne tik pagonybės, bet ir barbariškumo sąvokų. Jie pasiteisina tuo, jog taip yra visuotinai priimta, ypač kitataučių raštuose. Ką gi… Šiuo atveju drįstu jiems priminti elementarią tiesą: savigarba yra tautos dvasinės kultūros dalis, pagal kurią kitataučiai vertina ir pačią tautą. Apskritai, lietuvių senosios kultūros suprimityvinimas ne tik prieštarauja visai istorijos logikai, ypač archeologijos radiniams (ir jų apibendrinimams). Bet dvelkia dar ir vos ne sąmoningu (gal svetimųjų jėgų remiamu?) savos tautos, o tuo pačiu – ir valstybingumo niekinimo, ignoravimo šalteliu. O žvelgiant kritiškiau – platina lietuvių tautos savinaikos virusą…

Į viešumą patekusiuose istorijos šaltiniuose neteko aptikti apeigų, kurios būdavo atliekamos piliakalniuose, aprašymų. O kad jų esama, bent man nekelia abejonių. Krikštijamą tautą, ypač jos praktikuotą dvasinę kultūrą derėjo gerai pažinoti! Tos žinios gali būti iki šiol slepiamos po septyniais-devyniais užraktais (kad nepasitarnautų krikštytojo nenaudai). Aišku viena: prie tų užraktų prieiti ir bandyti juos atrakinti mūsiškoji pusė dar nėra subrendusi (gal ir nebesubręs). Taip kalbėdamas pirmiausia galvoju apie valstybės poziciją, apie tarpvalstybines derybas.

Mielas skaitytojau, kartu pamąstykime… Kodėl mes, t. y. lietuviai (LDK), skelbiamės pasauliui, jog laimėjome Žalgirio mūšį, tačiau nedrįstame iš lenkų paprašyti nors kopijų tų vėliavų, kurios bendromis pastangomis buvo paimtos iš sutriuškinto priešo? Kodėl iš to paties kaimyno nepaprašome nors poros patrankų su išlietu Vyčio ženklu. Nes tokių „suvenyrų“ mes neturime. O štai kaimyno muziejuose jų galime pamatyti išstatytas rietuvėmis…

Nekalbėsime apie šimtatomę Lietuvos Metriką, kuri tebetrūnija Maskvoje. Nors pagal sutartį dar su Lenino vyriausybe šie foliantai turėjo būti sugrąžinti tikrajam jos savininkui (šiuo atveju – paveldėtojui). Bet… Maskva, ypač dabartinė, turi savų, strategiškai svarbių sumanymų…

Nekalbėsime ir apie Vatikano neįžengiamus dokumentų ir aprašų lobynus. Terra incognita

Tačiau kelia nusistebėjimą vienas atvejis iš panašių. Švedija, atrodo, mums yra pakankamai draugiška šalis. Tai šalis, kurios požeminėse slėptuvėse (archyvuose) guli gausybė iš Lietuvos išsivežtų dokumentų. Žinome, švedai Lietuvoje yra XVII–XVIII a. „truputį pašeimininkavę“…

XXX

Bet… Sugrįžkime prie savųjų piliakalnių.

Manau, kad apie piliakalniuose praktikuotas apeigas byloja išlikusios nedidelių matmenų aukštumėlės. Tokia aukštumėlė puošia dažno piliakalnio viršutinės aikštelės pakraštį. Pasikartodamas pastebėsiu: sunku patikėti plačiai paplitusia versija, jog tai būta sargybos bokštelio. Arba, pagal kitą versiją, – tai vieta, kur būdavo sukraunami ir deginami signaliniai laužai, skelbiantys priešo įsiveržimą… Bet, atleiskite: istorijos šaltiniuose nerandame bent kiek aiškesnių žinių ir apie priešų antpuolius tais amžiais, kada gausėjo, plėtėsi apeiginių piliakalnių tinklas (VII–XI a.). Be to, miškais apaugusiose ir ypač kalvotose vietose, įvertinant dar ir oro permainas, būdingas Lietuvai, signalinių laužų versija tampa dar labiau abejotina.

Tautiška giesmė giedojoma ant Maišiagalos piliakalnio. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Žodžiu, esama rimto pagrindo teigti, kad kiekvieno apeiginio piliakalnio viršūnės pakraštyje supilta aukštumėlė, vadinkime ją alku (altoriumi), buvo skirta kitiems tikslams. Tikėtina, jog ten buvo kūrenama apeiginė šventoji ugnis. Gerai žinome: ugnis mūsų protėvių buvo suvokiama kaip materialaus pasaulio išnykimas, o mirusiojo žmogaus atveju – jo persikėlimas į sudvasintą amžinąjį, beribį… Mūsų jau buvo užsiminta, kad toje aukštumėlėje-alke buvo aukojamos ir aukos dievams. O jie, pagal protėvių supratimą, atstovavo Gamtos stichijoms, turėjusioms tiesioginį sąlytį su žmogumi. Visa tai buvo daroma prisilaikant kalendorinių datų, aisčiams-baltams būdingo Gamtos virsmų šventimo.

Kai pradėjau gilintis į mūsų protėvių kultūrą, vienas iš akcentų tapo sutartinės. Tai – mūsų laikus pasiekusi gyvą piliakalnių epochą liudijanti relikvija. Sutartinės buvo ne tik sudainuojamos, bet ir sušokamos. Ko gero, kolektyviai. Galima paspėlioti: ar jos buvo atliekamos prieš bendras vaišes ar po jų. O štai dėl patiekalų… Netenka abejoti, kad ant valgių stalo, po tam tikro ritualo, patekdavo ir dievams aukoti patiekalai. Vaišių tradicija – visus jungiančioji grandis lietuvių gyvenime išliko iki mūsų laikų[2].

Manytina, kada apeiginių piliakalnių viršūnė kai kurių apeigų metu buvo ne visiems pasiekiama (ir leistina). Tačiau tikėtina, kad švęsti švenčių ar šiaip susirinkti kitiems reikalams apeiginis piliakalnis sutraukdavo visą jį supusią teritorinę bendruomenę. Visi dalyviai, ypač švenčiant šventes, išgyvendavo juos visus suartinantį dvasinį pakylėtumą (katarsį); išgyvendavo juos pačius ten supančio pasaulio egregorinius (subtiliosios energijos sukeliamus) virpesius.

Pastarojo teiginio aiškumo dėlei prisiminkime nesenus laikus. Kai kaimų ir miestelių žmonės susirinkdavo į bažnyčią sekmadienio mišioms. Ypač tuos atvejus, kai vykdavo atlaidai (apeigos, skirtos parapijos globėjui – šventajam, Velykoms, Sekminėms ir pan.). Tasai žmonių sukolektyvintas ir dvasiniais išgyvenimais prisodrintas egregoras sklisdavo per sodybas, laukais ir pamiškėmis, paliesdamas netgi ir atokiau gyvenančius. Tą valandą nuo buities, nuo kasdienybės pakylėta žmogaus siela atsigaudavo. Pagaliau ir visa ta diena (ypač „atlaidų“) būdavo kupina šventinės nuotaikos, visiems brangaus bendro dvasinio išgyvenimo…

Fizikų kalboje vartojama „informacinio lauko“ sąvoka. Bet va, jie baidosi to, kad informacinis laukas į savo „glėbį“ priimtų ir žmonių jausmus, jų išgyvenimus. Jiems, fizikams, žmogaus dvasinis pasaulis – lyg nežinoma, neatrasta galaktika. O štai žymus kardiochirurgas akad. Jurgis Brėdikis, jų ir kai kurių savo profesijos kolegų nepasitenkinimui, išdrįsta propaguoti JAV profesoriaus Alberto Viloldo patirtį, įgytą bendraujant su inkų šamanais. Pastarieji minėtą profesorių įtikino, kad „…mes esame Šviesos ir Dvasios būtybės, todėl ir gydyti turime dvasių ir šviesos padedami“. Nesibaimindamas savo oponentų, mūsų akademikas su aiškia atradėjo nuostata pristato savo kolegos iš San Francisko A. Viloldo patirtį. Jis atvirai rašo, kaip A. Vitoldo „šamanai išmokė gydyti sielos žaizdas ir transformuoti kūną“. Tikėdamas tuo, ką sako J. Brėdikis, atkartoja prof. A. Viloldo teiginį, jog žmogaus esmę sudaro „…mus supantis švytintis energijos laukas, kurio šaltinis yra amžinybėje. Tas laukas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje – tai matrica, kuri valdo mūsų sveikatą per fizinio kūno virpesius“[3].

Siūlau skaitytojui pačiam susirasti akad. J. Brėdikio knygą ir tiesiogiai pasidomėti jo įsisavinta ir kitiems perteikiama plačiai išskleista intriguojančia informacija.

Kodėl aš prisiminiau akademiką Jurgį Brėdikį (amžiumi už mane vyresnį)? Prieš keletą metų arčiau susipažinęs nustebau: jo mąstysena, jo sielojauta pasirodė labai jau artima manajai. Labai artima siekiui atkurti nors apytikrį „piliakalnių epochos“ mūsų protėvių mąstysenos, jų pasaulėjautos vaizdą. Tikėtina, labai tikėtina, kad apeiginių piliakalnių praktika prisidėjo įtvirtinant supratimą apie subtilųjį nematomą, bet jausmais išgyvenamą pasaulį. Įtvirtino supratimą apie subtiliąją energiją, kuri užpildo erdvę ir kurios įtakai, to net nesuvokdamas, paklūsta žmogus…

Kita vertus, sumodernėjusioje mūsų visuomenėje sunkiai, labai sunkiai prasimuša mintis, kad senosios civilizacijos (tarp jų ir „mūsiškė“) žinojo daug su subtiliuoju pasauliu susijusių paslapčių ir jomis naudojosi. Racionalusis pasaulis plius krikščionybė tą paslaptimis kupiną pasaulį atribojo nuo žmonių gyvenimo. Dar daugiau – būta laikotarpių, kai su savotišku įniršiu jį naikino…

Mąstant štai tokia kryptimi gimsta ne viena „keistoka“ mintis… O ką, gal mūsų protėviams, gyvenusiems Gamta ir suvokusiems jos stichijas, raštas buvo nebūtinas? Kitais žodžiais išsireiškus – jo negeidė? Gal jie buvo gana gerai („patogiai“) įsijautę į Visatoje egzistuojantį subtiliosios informacijos ir energijos lauką? Gal jame, tame lauke, neblogai orientavosi ir, iškilus esminiams klausimams, tiesiog per atstumą susisiekdavo, susikalbėdavo?.. Tai – ne iš fantazijos pasaulio… Manau, kad ir šių eilučių skaitytojas (užslėgtas civilizacinio šlako) gali prisiminti vieną kitą atvejį iš savo gyvenimo ar iš vyresniųjų pasakojimų apie nuojautas, apie vaizdinius ir pan., kurie įvykdavo per atstumą, bet realybėje. Mąstant tokia kryptimi, ne pasakose, o tikrovėje ne tik katės ar šunys, bet ir medžiai skleidžia auras, kurias pajaučia žmogus.

Taip kalbu norėdamas dar viena, papildoma kruopelyte pozityviu turiniu užpildyti piliakalnių ir jų buvusio vaidmens siluetą. Nes jisai per šimtmečius, veikiamas piktybinių jėgų ir lietuviams būdingo „kumečio sindromo“ (nuolankumo stipresniajam), liko tuščias išpūkštytas… Šiandien jisai mums regimas tik savo fiziniu pavidalu, kuriuo neturėtume pasitenkinti…

Bet vėl nusileiskime arčiau žemės…

Mielas skaitytojau, vėl prisiminkime iš amžių gūdumos atėjusį ir judėjų pagarsintą Dekalogą (dešimt Dievo įsakymų). Jame vienas iš priesakų teigia: „Švęsk sekmą dieną“. Tai įsakmus siūlymas kartą per savaitę vieną dieną skirti susimąstymui, savianalizei. Apsivalymui nuo kasdienybės įpirštų šiukšlių. Šventės atlikdavo žmogaus sielos gaivinimo funkciją. Prisiminkime vėlesniųjų laikų tikintį žmogų… Jisai triūsdamas laukuose ar savo kieme, nužvelgęs bažnyčios siluetą, pats to gal ir nepastebėdamas, išgyvendavo dvasingumo akimirką. Čia pat prisiminkime ir sovietinį režimą… Prisiminkime visos savaitės žmogaus triūsą kolūkyje, o sekmą dieną – savo sklype. Lietuvis pasižymėjo darbštumu ir gavęs laisvą dieną ją paversdavo savo paties narvu… Buvo sovietiniai metai, kada statistika rodydavo, jog mėsos ir pieno produkcija, gaunama iš kolūkiečių, viršydavo tą, kurią pristatydavo patys kolūkiai bei tarybiniai ūkiai!

Taigi… Eiliniam kolūkiečiui nebelikdavo laiko „sekmos dienos“ šventimui! Nebelikdavo laiko bendravimui su savimi, savo sielos balso ataskaitai. Visai natūralu, kad baudžiavinis darbas išpūkštė ir sodiečio sudvasintą bendravimą su Gamta. Ir – su savimi… O ir pats darbas prarado žmogaus širdyje turėtą sakralumo pajautą. Na, o sieloje įsirangiusį kirminą įprato nuodyti alkoholiu.

Sugrįžkime prie piliakalnių.

„Pilėniečiai“ buvo laisvi. Dėl savo laisvės – laisvės gyventi savo gyvenimą –  jie priešinosi ir krikščionybei. Priešinosi jos nešamai naujai tvarkai… Tikėtina, labai tikėtina, kad savo laukuose triūsdami ir būdami laisvi, mūsų protėviai jausdavo nuo piliakalnio sklindantį egregorą… Siūlydamas susimąstyti štai tokia, šiuolaikiniam žmogui visai neįprasta kryptimi, raginu prisiminti, kad anais laikais „pilėnietis“ gyveno dešimteriopai siauresniame, vien netolimas apylinkes siekiančiame, bet už tai dvasinėmis vertybėmis ir pačia Gamta turtingame pasaulyje. Manytina, kad netoliese esantį piliakalnį jis išgyvendavo jautriau, nei jo ainis bažnyčios siluetą…

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mielas skaitytojau, manau, kad Tau bus suprantamiau, jeigu dar pridursiu, kad tos ar kitos teritorijos bendruomenė, su savo apeigoms bei svarbiems susirinkimams skirtu centru, buvo panaši į moraline ir politine prasmėmis neįveikiamą, svetimoms įtakoms atsparų bastioną. Tasai bastionas buvo išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais tradicinės (prigimtinės) kultūros tinklais (nerašytais moraliniais įsipareigojimais). Po jų skraiste gyveno kiekviena šeima. Kiekvienas atskirai paėmus asmuo – jo viešas ir neviešas veikimas. Žmogus kėlėsi su saule ir ėjo ilsėtis su jos laida. Bet jis visąlaik jautėsi esąs tų tinklų – palaikančių, gyvinančių jo esatį ir tos esaties prasmę apsuptyje (jų glėbyje). Ar tai prilygintina savotiškam narvui? Manau, kad ne… Greičiau atvirkščiai. Žmogus jautėsi patogiai. Metaforiškai išsireiškus, kaip bendros grandinės, besisukančios ratu, elementas… Jis nebuvo individualistas, jis nebuvo vienišas gyvendamas net ir savo kieme.

Nenustebtume, jeigu iš tikrųjų kada nors (ir kaip nors) atsivertų Vatikano, Krokuvos ar kad ir Stokholmo archyvai ir atsirastų konkretesni aprašymai bei įrodymai apie tai, kaip ir kuo funkcionavo lietuviškieji sakralinės paskirties bei pilietiniam susitelkimui skirti piliakalniai. Bet mes žinome ir mūsų istorikų (ir valstybės!) vangumą raustis retesniuose archyvuose. Tą vangumą ypač išryškino vos ne mėgėjo, bet patyrusio ir sąžiningo kolekcionieriaus prof. Liudo Mažylio „nesunkiai“ Berlyno diplomatinių dokumentų archyve surasta (2017 metų kovo pabaigoje) garsioji, vos ne visų istorikų „ieškota“, savo atradėjo seniai laukta 1918-jų metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Deklaracija.

Išsireiškus emocionaliau, svetimuose archyvuose užslėpta ir užslėgta mūsų tautos praeitis šaukte šaukiasi savo laisvintojų…[4]

(Bus daugiau)

2017.09.30; 17:50

[1] Latvis H., Vertbergė H. Livonijos kronikos, Vilnius, Mokslas, 1991, p. 39.

[2] Ta proga pastebėsiu, kad Kupiškėnų (Sėlių) krašte dar iki XX a. pabaigos buvo lenktyniaujama, kas daugiau susikvies artimų ir tolimų giminaičių. Bendrai puotai kai kas surinkdavo iki 150 žmonių! Buvau tokių susibūrimų-puotų ir liudininku, ir dalyviu…

[3] Brėdikis, Jurgis. Kitokiu žvilgsniu. – Vilnius, Santara, 2015, p. 90.

[4] Teko susidurti su liudininko pasakojimu apie tai, kaip mūsų įžymus istorikas Zenonas Ivinskis, ekskursijos metu patekęs į Vatikano archyvą, vos nenualpo akimis apžvelgęs tuos gausius foliantus, kuriuose buvo sudėti dokumentai, liečiantys ikikrikščioniškąją Lietuvą.

Kitas plačiai žinomas mūsų istorikas prof. Mečislovas Jučas, dar sovietiniais metais gavęs leidimą apsilankyti Švedijos archyvuose, sugrįžęs prasitarė: „Ten darbo visam istorijos institutui būtų per akis…“

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas

Ačiū demokratinei visuomenės kultūrai: teisę mąstyti paradoksais turime. Tokia teise drąsiau ir naudokimės…

Taigi… Turime pamatą mąstyti, kad ir mūsų protėvių priešinimasis krikščionybei pagal dvasią ir šaknis buvo prigimtinė, na, o pagal kovų pobūdį ir aplinkybes – konvulsinė pastanga išlikti savame pasaulyje. Būtent tame pasaulyje, kuris visų genties (tautos) narių pastangomis nutysusiais šimtmečiais buvo kurtas ir puoselėtas. Kuriame buvo gyventa pagal iš lėto besikeičiančią, bet lyg ir tą pačią prigimtinės kultūros matricą.

Greičiausiai tame pasaulyje nebuvo ir to brutaliai įsiperšamo Monstro, kuris prikištinai įsakinėtų, kaip dera elgtis Birutei ar Vygantui, Danutei ar Mantui. To monstro, kuris, pamynęs genčiai įprastas moralės normas, nustatinėtų tiesioginį santykį su Juo – Monstru, ir per tai Jam būtų leista laisvai formuoti „kitokią“, t. y. Antgamtišką kultūrą ir istoriją.

Štai tokia intonacija ir tokiais žodžiais kalbu dėl tos priežasties, kad nesuvokiančiųjų (ir nenorinčių suvokti!) senosios (ikikrikščioniškosios) mūsų protėvių kultūros lyg ir gausėja. Bet šitaip kalbu dar ir dėl labai jau akivaizdžiai tuštėjančio dvasinės, moralinės kultūros lauko, išpūkštomo laisvos rinkos įnorių. Tas laukas intensyviau pūkštomas ir pabrėžtinai akcentuojant žmogaus teises, pamirštant jo pilietines pareigas. Pamirštant ir ypatingą valstybės atsakomybę už visuotinį gerbūvį…

Čia pat prieš skaitytoją ir pasiteisinu: būtent dažnai, labai dažnai dabartis įperša ne vienam autoriui užsakymą nupūsti praeities dulkes ir pasižvalgyti po aiškiau prasivėrusią erdvę… Esame užsiminę: tikėtina, kad apeiginių piliakalnių sklaidą savaip išprovokavo atgimusios Romos imperijos naujoji ideologija. Taigi, jai skirkime dar minutėlę dėmesio.

Krikščionybė, ypač vakarietiškasis (katalikiškasis) jos sparnas, ideologine, pasaulėžiūrine prasme anais laikais buvo gana nuožmi, nevengė agresijos. Gal tą nuožmų atkaklumą, atsitraukę nuo Kristaus mokymo, skatino ir patys krikščionybės pradininkai? Štai, vienas iš labiausiai apsišvietusiųjų apaštalų – šv. Paulius – teigė: jeigu asmuo priima Kristaus mokymą, jis privalo atsiriboti nuo praeities, atgimti Kristuje ir laikytis tik Jo teiginių. Šis apaštalas, rašydamas korintiečiams, taip pat atvirai yra prasitaręs: krikščionybė gimsta ir įsitvirtina ant senųjų kultūrų griuvėsių (ir ant nekaltųjų kaulų)…[1] Antai, į Pskovą pabėgęs kunigaikštis Daumantas, priėmęs stačiatikybę ir Timotiejaus vardą, jau nedelsdamas organizavo grobiamuosius žygius ne kur kitur, o į savo tėvonijos Nalšios žemes. Pskoviečiams (ir Naugardui, nuo kurio Pskovas priklausė) tai buvo neabejotino jiems parodyto įsiteikimo ir patikimumo ženklas…[2]

Nereikia didelės vaizduotės tam, kad suprastume, ką ir kaip išgyveno mūsų protėviai verčiami tapti krikščionimis, ypač katalikais. Tiesa, kad būtų sušvelnintas skausmingas misionierių atakos smūgis, į Lietuvą pakviestieji jėzuitai siekė išelektrinti susiklosčiusią situaciją. Ten, kur buvo įmanu, jie siūlė bažnyčiai taikytis prie senosios lietuvių prigimtinės kultūros; prie nuo seno praktikuotų švenčių (gamtos virsmų) šventimo. Siūlė nepamiršti dėmesio ir senosioms dievybėms (atstovavusioms gamtos stichijoms) suteikiant joms kitą, sukrikščionintą pavidalą. Štai taip vietoje Gabijos (ugnies deivės) atsirado šv. Agota ir šv. Florijonas; vietoj Lauksargio – šv. Izidorius ir t. t. ir pan. 

Piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vis dėlto pripažinkime nenuginčijamą tiesą: seniesiems lietuviams (kaip ir prūsams) krikščionybė buvo diegiama naudojant prievartą. Taip valdančiuosius vertė elgtis ir pačių kaimiečių tarpe plačiai paplitę prietarai. Bet, savo esme, buvo brukamas būtent jau linijinio laiko ir urbanizuotos kultūros sustyguotas gyvenimas. Buvo įsiūloma kitokiais principais bei vertybėmis grįsta, na, kad ir atskiros teritorinės bendruomenės (kaimo) socialinė organizacija! Vietoj įprastos piliakalnio pagalba burtos bendruomenės atsirado parapinė, buriama jau bažnyčios (arba dvaro)… Vietoj vaidilos ir krivio atsirado kunigas ir vyskupas. Pagaliau, vietoj įprastos gimtosios kalbos, buvo siūloma, peršama svetima, šventumo ir gilių šaknų neturinti kalba.

Mielas skaitytojau, kaip demokratinį mąstymą įgijęs pilietis, imki ir tiesmukiškiau įsijauski. Ką ir kaip išgyveno anų laikų eilinis sodžiaus žmogus, prievartautas atsisakyti to, kas buvo paveldėta iš protėvių?.. Drįstu išsitarti tai, kas galbūt papiktins ne vieną šių eilučių skaitytoją… Gal, blaiviu protu vertinant, situacija buvo kuo tai truputį panaši į tą, kuri susiklostė užslinkus bolševizmui? Į tuos metus, kada tradicinį kaimo gyvenimą tiesiogine prasme buvo siekiama dusinti užmetant sunkų, švininį šydą? Kai jis buvo jaukiamas garsiai urzgiančiu ir nesustabdomai slenkančiu buldozeriu?..

Šį sugretinimą aiškiai „sutirštinau“. Bet taip pasielgiau sąmoningai. Norėdamas išjudinti tradicinę mąstyseną, kuriai būdinga nuo seno susigulėjusi, tik pozityvą anų laikų krikščionybės įvedime matanti rega. Ta proga siūlau susimąstyti ir apie tai, kodėl slavai (lenkai, rusai), tapę krikščionimis, sustiprino savo galias; sulydė („suvirškino“) savyje kitagenčius. Ir, praėjus daugiau nei tūkstančiui metų, tebedemonstruoja savo ekspansinę laikyseną.

Na, o mes? Lietuviai?.. Gal esama pagrindo mūsiškuoju atveju pripažinti vos ne atvirkštinį vaizdą? Gal protėvių prigimtinė kultūra, jos matrica, kaip jau buvo minėta, iš principo neatitiko krikščionybei būdingos esmės? O gal mūsų kilmingieji (kunigaikščiai) jau nuo seniau buvo „atpratę“, atsiriboję nuo tos matricos ir jos ne tik nebepaisė, bet ir gal gėdydamiesi seniai Romos civilizaciją priėmusiųjų, sąmoningai šalinosi? Be graužaties palikdami savo valdinius „suklestėjusių“ burtininkų ir raganų valiai…

Pagaliau neatmeskime ir priešingos aplinkybės. Gal dėl mūsų etninės, pamatinės tautos „civilizacinio vėlavimo“ gali būti pakaltinami ir čia mano akcentuojami ir su aiškiu pakylėtumu aprašomi apeiginiai piliakalniai, kurių dėka buvo stiprinama, plėtojama pati tautos matrica? Betgi vėl… Gal nuo jų, t. y. piliakalnių nustūmimo „į užribį“ galėtume įžvelgti ir tą tašką, nuo kurio mes, lietuviai, kaip etninė (ir net kaip politinė) tauta iš tiesų ėmėme nykti?.. Praradome netgi tą svarbią savybę „civilizuoti“ į tautos kūną įsimetusį „kitakūnį“? Deramu laipsniu jį „adaptuoti“?.. Ir kad nukreipę nuo jo, to „kitakūnio“, dėmesį, tuo pačiu į laisvę paleidome ir savinaikos virusą…

Herodotas ir lietuviai

Skaitytojas, perskaitęs šio paragrafo pavadinimą, greičiausiai nustebs, kodėl būtent Herodotas? Ką jis bendro turi su lietuviškaisiais piliakalniais? Neskubėkite su nustebimu…

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau aptarinėjome: senųjų lietuvių, kaip aisčių-baltų atšakos, kultūra turėjo savo išskirtinių bruožų. Tačiau apeiginiai piliakalniai buvo pasklidę ir kitose gentyse. Pas prūsus, latvius, pas jotvingius, sūduvius. Matuojant civilizacijų egzistavimo matais, apeiginių piliakalnių sklaida, kaip jau esame pastebėję, vyko palyginus trumpu istoriniu laikotarpiu. Jis aiškiau matuojamas tik keliais šimtmečiais. Ką šis laikotarpis išskirtinio paliko, bandome šią mįslę nors apytikriai įspėti. Jau buvome užsiminę, kad vadinamoji „piliakalnių kultūra“ užgimė turėdama tam rimtų priežasčių. Netenka abejoti, kad jų paieškos bus tęsiamos ir toliau, ateityje. Tokia yra visų humanitarinių ir socialinių mokslų, ypač tų, kurie susiję su praeities pažinimu, vystymosi logika.

Vienas pripažintas (ar hipotetinis) tyrimas užkabina „antrąjį“, pastarasis – „trečiąjį“… Kartu su teorinės minties raida ir technologijų paletės plėtra, plečiasi, įvairėja ir bendrasis istorinių tyrimų arsenalas. Pagaliau nieko keisto, jeigu tuo pačiu laiku, t. y. lygiagrečiai egzistuoja kelios tą pačią problemą aiškinančios hipotezės ar net pripažinimą įgijusios teorijos.

Daugelį metų mane kankino mintis – klausimas dėl Herodoto (įvardinamo kaip rašytinės istorijos pradininko) ištaros apie hiperborėjus. Šiuo vardu jis pavadino visas padermes ir gentis, gyvenusias į šiaurės vakarus nuo Juodosios jūros. Pats Herodotas gyveno keli šimtai metų iki Kristaus ir atstovavo itin aukštos kultūros ir civilizacijos šaliai – apie tai mes nuo seno buvome įtikinti. Herodotas, aprašydamas hiperborėjų žemes, nevengė prabilti apie jų civilizaciją, kuri, anot jo, buvo grindžiama dvasinės, moralinės kultūros principais.

Betgi panašaus tipo vertinimai ne šiaip sau atsiranda. Jie gimsta lyginant savojo pasaulio esatį su tuo, kuris yra nutolęs ir kuriam galima (ir norisi) priskirti na kad ir įsivaizduojamų bruožų: tiek negatyvių, tiek ir ypač teigiamų (geidžiamų). Įdomumo (ir intrigos) vardan žvilgterėkime į anų laikų graikų pasaulį, su kuriuo paraleliai plėtojosi ir mūsų proprotėvių, kurie, neabejotinai, priklausė Herodoto įvardintam hiperborėjų pasauliui.

Manau, kad šį mokslinės istorijos pradininko teiginį savaip, bet ir labiau konkretizuodamas, yra atkartojęs ne tik Romos istorikas Kornelijus Tacitas (I a.). Bet ir po jo, praėjus tūkstančiui metų, Adomas Bremenietis (XI a.). Pastarasis visiems Lietuvos istoriją žinantiems išgarsėjo tuo, kad aisčius įvardino kaip „žmoniškiausius žmones“. Skaitytojui priminsiu, kad šis asmuo, pagal Romos popiežių „darbo“ praktiką, buvo paskirtas prūsų arkivyskupu jų dar net nenugalėjus… Tuo, žinoma, paskatinant ir autochtoniškos kultūros kraštų užkariavimus. Šis aukšto bažnyčios dignitoriaus vertinimas mums ypač reikšmingas jau vien tuo, kad komplimentas yra išsakytas asmens, į kurio misiją įėjo tų pačių „žmoniškiausių žmonių“ krašto, laikyto pagonišku, užkariavimas…

Šia proga pravartu prisiminti ir prancūzų švietėją bei filosofą M. Montenį. Jisai, užsimindamas apie lietuvių valdovą Vytautą, rašė, jog pastarasis neįsivaizdavo, kaip „nekalti, pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti nubaustąjį žmogų“. Švietėjas rašė, jog pas lietuvius egzistavo moralinė nuostata, pagal kurią „nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį“[3]. Kaip? Užsinerdami sau kilpą ir pasikardami…

Beje, dar mano gyvenamus laikus (vaikystę, paauglystę) buvo pasiekęs iš suaugusiųjų ne kartą nugirstas priežodis: „Imk virvę ir pasikark…“ Kiek pamenu, jis buvo sakomas asmeniui, kuris dėl savo paties kaltės atsidurdavo blogoje padėtyje…

Dar kartelį sugrįžkime prie Herodoto.

Jo laikais graikai stebino pasaulį ir garsėjo ne tik išpuoselėta architektūra ir nuostabiomis skulptūromis. Ne tik ištobulinta pasaulio pažinimo ir jam pritaikytos minties reiškimo architektonika, filosofiniu pasaulio aiškinimu ir praktikuota pilietinės visuomenės raiška. Jie, būdami vergvaldžių tauta, garsėjo ir nesibaigiančiomis puotomis, prostitucija, netradicinės lytinės orientacijos toleravimu bei kitomis panašiomis „moralinėmis puošmenomis“. Tas iš skaitytojų, kuris yra rimčiau pasidomėjęs filosofija, žino graikų filosofą Diogeną (kinikų, arba cinikų srovės atstovą), gyvenusį statinėje. Tai jis Aleksandrui Makedoniečiui metė garsiąją frazę: „Pasitrauk… Neužstok man saulės…“ Bet skaitytojas, „ragavęs“ antikos filosofijos, vargu ar žino, kad Diogenas minios akivaizdoje viešai tuštindavosi ir atlikinėdavo masturbacijos aktus…

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Šį konkretų „faktelį“ išdrįsau pagarsinti jokiu būdu nenorėdamas kaip nors sumenkinti Diogeno kaip iškilaus tų laikų filosofo. O tik skatinamas motyvo skaitytojui priminti: iki kokios nesveikos moralinės atmosferos ar lygio gali „įsiūlyti“ nevaržomų teisių visuomenės įvaizdžio liaupsinimas! Na, o kita vertus, pravartu suvokti ir motyvus, kurie galbūt paskatino Herodotą nepagailėti gana reikšmingo komplimento, skirto hiperborėjams. Jis juos matė gyvenančius kitokiame, moraline prasme prasmingesniame pasaulyje…

Šiandien nebemadinga kalbėti apie skaistybę, apie merginos (jau net ir paauglės) nekaltybę. Jos skubama „atsikratyti“. Betgi savo esme skaistybė – tai spinduliuojanti, kūno geidulių nesudarkyta asmens (ne tik merginos, bet ir jaunuolio) dvasia! Susilaikymu grįstas dvasingumas papildydavo bendrą bendruomenės dvasingumo lobyną. Sustiprindavo žmonių santykiuose Gėrio ir Grožio, Darnos ir Santalkos pozicijas. Lietuvos statutas parašytas įteisinant iš senų laikų (piliakalnių epochos) paveldėtą paprotinę teisę, numatė didelę bausmę tam, kuris kėsindavosi į merginos nekaltumą. Beje, vyrai (jaunuoliai) gal ne taip griežtai, bet irgi sekė skaistumo pėdomis.

Pamenu lietuvių autoriaus (rašiusio tarpukaryje) pastebėjimą: prieš pirmą pasaulinį karą kaimuose po jaunimo vakaronės (šokių) merginos ir vaikinai nuogi, per nedidelį atstumą, upėje ar ežere maudydavosi kartu. Bet iš senolių paveldėtas paprotys tramdė ir vienų, ir kitų geidulius…

Gal esama tiesos, jog šventoji ugnis per ypatingas šventes kurstoma ant apeiginių piliakalnių, galėjo būti prižiūrima vaidilučių, nebūtinai savo skaistybę tai apeigai pašventusių visą gyvenimą. Tai galėjo būti vienas iš būdų pasirodyti viešumoje, jaunų bernužėlių pasižvalgymui ir savęs pademonstravimui… Tikėtina, kad galėjo egzistuoti ir vadinamieji apygardų ar atskirų žemių apeiginiai piliakalniai, kuriuose ne tik šventoji ugnis buvo saugoma visą laiką. Tuos centrus lankydavo piligrimai (maldininkai), norėdami pasiklausyti žynių, įsijausti į vaidilų vedamas apeigas, susitikti su kitų apygardų žmonėmis, apsikeisti išgyvenimais, gyvenimiška patirtimi. Ten atlikti vaidilutės vaidmenį galėjo būti ypatinga garbė.

Šia proga priminsiu skaitytojui, kad katalikų bažnyčia dar visai neseniai praktikavo ganėtinai gražų, elegantišką apeigų elementą. Iškilmingos procesijos metu, plevėsuojant įvairių bažnytinių organizacijų vėliavoms, kunigas nešdavo Monstranciją (su Dievo kūno įvaizdžiu). Priešais jį eidavo baltais rūbais vilkinčių ir žolynų vainikais pasipuošusių mergaičių (vaidilučių?) kolonėlė. Jos kunigo taką, su šventu susikaupimu, nubarstydavo lauko gėlių žiedais… Kas paneigs: gal kažkas panašaus iškilesnių švenčių metu vykdavo ir apygardiniuose piliakalniuose, kuriuos reprezentuodavo aukštą rangą turintis krivis. Jis privalėjo būti apsuptas kitų, paprotinę dvasinę kultūrą puoselėjančių ir susirinkusių žmonių šventinį pakylėtumą sėjančių asmenų. Tarp jų galėjo būti ir puošniais (bet ne prabangiais) drabužiais pasirėdžiusios jaunutės mergaitės su tais pačiais žolynų vainikais ant galvų…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vargu ar dera abejoti tuo, jeigu jau Herodotas sumąstė atskirai akcentuoti hiperborėjų pasaulį, jis neišvengiamai turėjo būti supažindintas su kai kuriais konkrečiais tam pasauliui būdingais bruožais. Dvasinės kultūros praktiką nusakančiais bruožais.

Plėtojant šioje apybraižoje suformuluotą pagrindinę temą sunku susilaikyti nuo konkretesnių, šaltiniuose aiškiau užfiksuotų įvykių pateikimo. Tai, ką dabar papasakosiu, mano irgi jau publikuota kituose tekstuose. Ir – gana plačiai. Bet dėl paties įvykio ypatingos reikšmės senųjų lietuvių dvasinės kultūros suvokime (ir jos praktikavime „piliakalnių epochos“ laikais!), vis dėlto drįstu keletą fragmentų atkartoti…

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.09.26; 05:55

[1] Žr. Milosz, Czeslaw. Pavogtas protas. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.

[2] Bučys, Algimantas. Seniausioji lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. – Vilnius, VersusAureus, 2012.

[3] Montenis, M. Esė. – Vilnius, Mintis, 1993, p. 133–134.

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Etnosavastis ir jos kontūrai

Niekam nekyla abejonių dėl mūsų protėvių kultūros sąsajos su sanskrito kultūra. Pastarajai irgi buvo būdingas tikėjimas magine žodžio galia. „Sanskritas“ („sukurtasis“) yra dievų kalba, dievų sukurtas ir žmonėms perduotas bendravimo su jais įrankis“, – skaitome „Religijų istorijos antologijoje“.

Ten taip pat pabrėžiama: „Tačiau šitoks kalbos sakralizavimas yra ne estetinis, o grynai sakramentinis“[1].

Šia citata noriu skaitytojo dėmesį atkreipti į tai, kad piliakalnių epochos kultūrai buvo ypač būdinga „gyvojo žodžio“ tradicija. Apie ją verta šiek tiek plačiau pakalbėti. O paskui suformuluoti ir kai kurias mūsų „istorinį atsilikimą“ paaiškinančias išvadas. Į pagalbą pasitelksiu anglų kilmės istoriką S. C. Rowell’ą.

Pastarasis yra sudaręs kryžiuočių kronikininko P. Dusburgiečio aprašytą įspūdį „apie neraštingus pagonis“, kurie stebėdavosi kaip „žmonės gali bendrauti raštu“. Anglų istorikas čia pat pastebi, kad P. Dusburgietis paprasčiausiai nesuprato prūsų bei lietuvių, kuriuos naujosios aplinkybės vertė praktikuoti rašytines sutartis, bet jomis netikėjusių (ir nesilaikiusių). S. C. Rowell’as nurodo liudijimus, bylojančius apie tai, kad žemaičiai dar XIII a. laikėsi papročio: „<…> jeigu vienas paduoda ranką kitam, tai jis sudaro garbingą taiką, kurios sulaužymas baustinas mirtimi“[2].

Mums tai patinka ar ne, tačiau priversti pripažinti: gal šiai „gyvojo žodžio“ tradicijai galėtume primesti „kaltę“, kodėl lietuviai, subūrę didžiulę imperiją, nepasirūpino (kaip kiti) savo raštu? Dar daugiau… Ko gero, lietuviui prisiliesti prie rašto buvo negarbinga. Ir visas tas raštų reikalas būdavo paliekamas svetimtaučiams. Žinoma, tikėtina, kad tarp pastarųjų pasimaišydavo ir vienas kitas lietuvių kilmės asmuo. Bet tai būdavo jau tapęs „svetimtaučiu“, t. y. priėmęs stačiatikių arba katalikų (lotynų) tikėjimą ir įsipareigojimą užmiršti „pagoniškąją“ kilmę…

Grįžkime prie aukščiau suminėtos ir G. Beresnevičiaus gana įdomiai aprašytos VI a. aisčių-baltų religinės reformos. Tikėtina: ji davė impulsą teritorinėms bendruomenėms labiau ritualizuoti (formalizuoti) praktikuotas šventes, kitas tradicines apeigas ir šiaip – bendruomenės susirinkimus. Tikėtina, kad kai kurie aisčių-baltų prigimtinės kultūros kontūrai kito lygiagrečiai su piliakalnių sklaida ir juose praktikuojamomis apeigomis bei susibūrimais.

Bet mes šiandien negalime aiškiau sakyti (vargu ar toks žingsnis įsivaizduojamas ir ateityje): kas pagimdė vadinamąją piliakalnių kultūrą? Ar pats piliakalnių supylimas ir tolesnė su jais susijusi bendruomenės gyvensena ar atvirkščiai? Tai būtų panašu į klasikinę dilemą: kam suteikti pirmumo teisę – kiaušiniui ar vištai. Tačiau nedvejodami galime tvirtinti: dėl piliakalnių – šventyklų užmaršties, dėl jų netgi piktybiškos, sąmoningai apmąstytos ir šimtmečius trukusios atskirties nuo kaimo teritorinės bendruomenės ir nuo prigimtinės lietuvių kultūros, labai ženkliai kito, kitokia kryptimi suko ir mūsų protėvių socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklai. Jie suko tapatybės, savasties išsibarstymo, nunykimo kryptimi… Prigimtinės matricos išsigimimo kryptimi. O tai reiškia mūsų protėviams įspaustą stigmą, kuri, lyg estafetės lazdelė, tapo iš kartos į kartą perduodama visam likusiam tautos gyvenimui.

Pavasaris Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisimenu dar vaikystės metais mokyklos elementoriuje skaitytą pasaką apie gandrą… Kažkuo tas paukštis neįtiko Dievui, kuris sprunkančiam iš Jo rankų nenaudėliui spėjo smūgiuoti, bet tik į užpakalinę dalį, kuri nuo to smūgio taip ir liko pajuodavusi… O kuo mes, kaip tauta, prasikaltome? Kodėl mes patys giriamės, tik su negatyvo gaidele, tuo, kad Europoje ilgiausiai nešiojome „pagonybės“ rūbą?.. Gal aiškiau apsibrėžkime, kodėl mums, lyg tam iškiliam paukščiui, liko pajuodęs (gal kitų pajuodintas) sparnas…

Taigi, nepaisydami primestos stigmos, mes – šiandien gyvenantys, turime ne tik teisę, bet ir prigimtinę pareigą (vardan savo esaties) neužmiršti protėvių. Turime teisę atskirais kontūrais ar eskizais nutapyti anų laikų gyvenimą. Turime teisę atsirinkti, įsivaizduoti, kuo ta gyvensena ne tik „vargo“. Bet ir kokiais aksesuarais puošėsi. Tačiau rimtai susimąsčius ar, apskritai, įmanoma pagauti tai, kas nuo mūsų nutolę šimtmečiais, o ne dešimtmečiais? Antai su dideliu vargu šių dienų jaunuolis gali įsivaizduoti, na, kad ir pokario (bolševikinius) metus, kurių pamatiniai kontūrai partizanų kūnais (miestelių aikštėse gulinčiais) yra giliai įsirėžę mūsų, nueinančios kartos, atmintyje ir jausenoje. Žodžiu, ar mano (kaip ir kitų į mane panašių) kvietimas susigrąžinti šimtmečiais nutolusios praeities vaizdą nedvelkia tam tikru minties avantiūrizmu?..

Tačiau dar kartą noriu pabrėžti: pasirinktam žingsniui žengti, t. y. erdviau ir drąsiau kalbėti apie apeiginės paskirties piliakalnius ir juos supusią ir jų statytojams jėgos davusią kultūrą esama pakankamo pagrindo. Žinoma, prigimtinė kultūra galėjo egzistuoti (ir egzistavo) ir be piliakalnių „pagalbos“. Betgi apeiginių piliakalnių atsiradimas, panašiai kaip į žemę sukalti poliai, sustiprino savitumu išsiskiriančio etnoso pagrindus. Išryškino aisčių-baltų kultūrai būdingus bruožus. Tai kodėl, minint piliakalnius, tegu ir su tam tikru rizikos laipsniu, nepabandžius rekonstruoti anų laikų kultūros kontūrų? Taigi… Savaip rizikuotinos rekonstrukcijos žingsniuotę pradėkime, na, kad ir nuo „ciklinio laiko“ sąvokos…

Senieji lietuviai, skirtingai nuo tuomečio urbanizuoto ir urbanizuojamo pasaulio, gyveno būtent pagal ciklinį laiką. Po pavasario ėjo vasara, po jos ruduo. Ėjo žiema ir vėl pavasaris… Kiekvieną iš šių visuotinai išgyvenamų metų sekos tarpsnių mūsų protėviai, pagal nuo seniausių laikų paveldėtą etnokultūrinės elgsenos tradiciją, skaidė dar į kelias Laiko ir Gamtos alsavimo atkarpas. Iš jų susidarydavo ilga, su sielos įsijautimu švenčiamų švenčių grandinė. Jos čia neišskleisime. O kas tais dalykais domisi, aiškesnį atsakymą gali surasti lietuvių prigimtinės kultūros tyrinėtojų: Jono Balio, Albino Kurtinaičio, Jono Trinkūno, Liberto Klimkos ir kitų etnologų darbuose.

Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvenimas pagal ciklinį laiką mus turi dominti ne vien piliakalnių laikais praktikuotos gyvensenos ar kultūros požiūriu. Vardan gilesnio savo praeities ir prigimties (tautos matricos) suvokimo ši kultūra turėtų mus dominti būtent savo esatimi, savo prasme. Pirmiausia privalu atkreipti dėmesį į tai, kad ciklinis laikas siūlė mūsų protėviams džiaugtis pačiu gyvenimu, juos supančia Gamta, gyventi jos kaita ir išgyventi jos kartotes. Kiekvienas sužaliavęs pavasaris tapdavo Amžinuoju Pavasariu, o rudens branda ir krintančių lapų šnarėjimas – Amžinuoju rudeniu, „provokuojančiu“ vėlgi pavasario laukimą… Buitis, kasdienybės rūpesčiai, negandos būdavo lengviau išgyvenami. O ir žmogaus siela įgydavo labiau pakylėtą alsavimą…

…Prisimenu savo vaikystę, paauglystę… Kokį džiaugsmą išgyvendavome išvydę parskridusį gandrą, sučiulbusius varnėnus! Buvo labai džiugu basomis atsistoti pašlaitėje ant ką tik nuo sniego išsivadavusios žemės lopinėlio ir pajausti gaivią jos spinduliuotę… Džiaugsmui, dienos pilnatvei užtekdavo mažmožio. Nors gyvenome pusalkani ir skurdžiai apsirengę…

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų protėviai priklausė civilizacijai, kuriai buvo būdingas Būties, o teisingiau išsireiškus – Rėdos Rato suvokimas. Rėdos sąvoka nusako egzistuojančią Visuotinę, Kosminę tvarką Kūrinijai (Darną, Dermę) ir jos paisymą. Rato sąvoka nusako amžiną visame kame atsikartojimą. Dieną keičia naktis, o mėnulis nenukrypdamas nuolatos sukasi apie žemę… Rėdos Ratas lietė kiekvieną žmogų ir tarsi savaime, be prievartos ženklų reikalaudavo iš jo laikytis amžinųjų Kosminės ir, žinoma, – žemiškojo gyvenimo tvarkos dėsnių – jų paisymo kiekvienos dienos darbuose.

Rėdos Rato suvokimas (ir jo įtvirtinimas dėka apeiginių piliakalnių) užtikrino protėviams jų giluminį ryšį ne tik su Kosmosu, bet ir su žeme ir jos ritmais. Tuo pačiu užtikrino ir turiningesnius žmonių ryšius, pripildė jų gyvenimą gamtine būtimi. Neleido suklestėti dominavimo principui žvelgiant į tai tiek socialine, tiek ir gamtos prasmėmis. Šį, gal skaitytoją ir varginantį teiginį, siūlyčiau atskirai apmąstyti lyginant mūsų dabartinį gyvenimą, kuriame dominuoja instrumentinis, t. y. vien apčiuopiamos naudos siekiantis protas.

Šioje palyginus glaustoje apybraižoje apie apeiginius piliakalnius skaitytojui priminsiu dar vieną aniems (ir vėlesniesiems) laikams būdingą etnosavasties bruožą. Tai nuolat etnologų darbuose kartojamą ir įvairiomis formomis išskleidžiamą Gyvybės Medį. Jį vaizduojančius elementus, o ir su jais susijusių įvairios augmenijos garbinimą dar XIX a. antrojoje pusėje yra detaliau aprašę senosios lietuvių kultūros tyrinėtojai L. A. Jucevičius, M. Davainis-Silvestraitis ir kiti.

Gyvybės Medžio čia neaptarinėsime. Pateiksiu tik vieną detalę – iliustraciją, kuri, mano supratimu, yra „atkeliavusi“ iš ten – iš apeiginių piliakalnių epochos ir atlikinėta kalendorinių švenčių metu ir, keistu būdu, užsilikusi iki vėlesniųjų laikų… Pasiremsiu prof. P. Dundulienės iš kitų šaltinių surinkta ir apibendrinta medžiaga.

Birželio pabaigoje būdavo švenčiama vadinamoji Vainikų (Vainikinių) šventė. Tos dienos vakarą „jaunimas eidavo su degančiais fakelais į mišką, pindavo vainikus ir puošdavosi jais galvas, – rašo profesorė. – Paskui susirasdavo du jaunus berželius ar liepaites, palenkdavo viršūnes ir jas supindavo. Pro tuos vartus iš abiejų pusių poromis eidavo merginos ir vaikinai… Vainikų šventėje žemaičiai senu papročiu iš vakaro atsiveždavo jaunų berželių troboms ir bažnyčiai puošti… Taip derinosi senovinis beržo kultas su katalikų šventėmis.“[3]

Vardan tiesos dera pastebėti, kad Gyvybės Medis (jo kultas) surandamas ir slavų mitologijoje. Betgi mes šiandien gerai žinome, jog šis etnosas, su savo išskirtiniais bruožais Europos erdvėje pasirodė keli šimtmečiai po Kristaus. Betgi žinome ir tai, kad vienas iš sudedamųjų šio etnoso komponentų buvo būtent aisčiai-baltai. Ir kad kiti tos „etnomišrainės“ (atsiradusios po hunų įsiveržimo) komponentai tokio ryškaus „aksesuaro“, kaip Gyvybės Medis, neturėjo. Tai papildomas įrodymas apie jo (Gyvybės Medžio) ilgaamžiškumą, gyvybingumą.

Beje, dėl medžių kulto…

Ąžuolas – stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip viskas keistos skubos tvarka keičiasi! Lietuvių visuomenėje baigia išnykti net ąžuolo kultas. Pavienius laukuose augančius ąžuolus sovietinių laikų traktorininkai ir melioratoriai, sakyčiau, nesąmoningai, su prigimtine pagarba juos aplenkdavo. Nuo seno buvo įsisąmoninta – tai šventas, ypatingą gyvybingumą skleidžiantis medis. Dabar laukai nuo jų „apvalyti“ suklestėjusio verslo…

Vos prieš pusšimtį metų išdūlėjo, nunyko ir berželio kultas. Dar mano vaikystės ir paauglystės metais jais puošdavo ne tik bažnyčios vidų. Mirusiojo karstas visada buvo vežamas apkaišytas jaunais berželiais… O ir gegužinių (kaimo šokių) aikštelės būdavo apsmaigstomos tais medeliais. Jie gegužinės dalyviams „įpildavo“ ir kitokios, lyg ir atsakingesnės nuotaikos…

Šį lyrinį nukrypimą apie berželį baigsiu jį apdainuojančios sutartinės žodžiais:

            Liūdi berželis

            tata.

            Liūdi žaliasai

                                  tata.

            Kartu kirta,

                                  tata

            Pumetciesleli,

                                  tata.

            Pilkai gegutei,

                                  tata.

            Margai lakštutei,

                                  tata…[4]

Tikėtina, labai tikėtina, kad tie žodžiai – tai brangi relikvija, ataidėjusi iš apeiginių piliakalnių epochos. Ir kad patys piliakalniai Vainikinių ar kitos šventės proga būdavo puošiami jaunais berželiais. Ir kad ant piliakalnio vainikais pasidabinęs jaunimas rypuodavo ir sušokdavo sutartines. O gal ir suktinius…

Piliakalnių epochos žmonės nevartojo literatūrinio rašto. Bet tikėtina, kad rūnraštis buvo. Ir juo išreikšdavo svarbiausias nuostatas bei įvykius. Kultūros, ypač istorinės atminties tęstinumas buvo grindžiamas ne tik griežtomis tradicijomis, bet ir iš kartos į kartą perduodamo gyvojo žodžio grandine.

Vardan mūsų prigimtinės kultūros pagarbesnio supratimo, galime susimąstyti ir apie tai, ar galėjo kažkas būti panašaus į Dekalogą? Į tam tikrą griežtą sistemą suvestus moralinius principus. Kurių pažeidimas grėsdavo bausmėmis, iki pat prasižengusiojo savo paties pagal egzistavusią tradiciją pasikorimo… Prieš formuluojant atsakymą į štai tokį klausimą, įsigilinkime į evoliucionisto Darvino nuotykį… Lyginamoji etnologija neretai pateikia atsakymų kryptį, kuri tyrėjui palengvina jo sunkų paieškų darbą.

…Darvinas, keliaudamas „Bigliu“ aplink pasaulį, stabtelėjo Ugnies žemėje (piečiausioje Pietų Amerikos vietovėje). Ten jis susitiko su gentimi, kuri, jo nuomone, gyveno be jokių civilizacijos požymių, beveik kaip gyvuliai. Taip juos ir aprašė… Vėliau į šią žemę atkeliavę krikščionių misionieriai, pagyvenę kartu su tais „laukiniais“ žmonėmis, įsitikino: visai nežinodami krikščionybės akcentuojamo Dekalogo, jie griežtai laikėsi devynių Dievo įsakymų, išskyrus dešimtąjį – „nevok“… Nes nebuvo ko ir iš ko vogti…[5]

Šiuo intarpu norėjau skaitytojo dėmesį atkreipti ir į tai, kaip europocentristinių pozicijų besilaikantis asmuo gali lengva ranka apkaltinti bet kokiomis blogybėmis jam nesuprantamos, nepažintos kultūros žmones… Priverstas prisipažinti: ne nustembu, bet apstulbstu, kai šitaip ar panašiai pasielgia kai kurie mūsų vadinamieji intelektualai (tarp jų – ir istorikai), vertindami ikikrikščioniškąją savo protėvių kultūrą.

Bet dar, nors trumpam, sugrįžkime prie „ciklinio laiko“…

Lieku įsitikinęs, kad pamatine vertybe arba išeities pozicijomis imant ciklinį laiką ir palyginus su tuo gyvenimu, kurį mums šiandien diktuoja linijinis laikas, mes geriau, išmoningiau galime suvokti ir senąsias kultūras, tarp jų – ir mūsų protėvių gyvenseną… Bet nenoriu likti ir retrogrado (konservatoriaus, tebesiorientuojančio į praeitį) pozicijose. Todėl skaitytojo iš karto atsiprašau. Taip… Pranašumų linijinis laikas duoda su „kaupu“. Juos vos ne kiekvienas pyplys (darželio auklėtinukas) galėtų įvardinti užlenkdamas savo rankelės pirštelius… Bet mes šiame tekste kalbame kitokia kalba (siekiame žvelgti į kitą Mėnulio pusę…).

Manau, kad nereikia didelio išmanymo (proto) suvokimui: gal „jisai“, tas gyvenimas pagal linijinį laiką, kaltas na kad ir dėl nūdienos pasaulį apnikusių, logika nepaaiškinamų prieštaravimų ir vartotojiškos (profaniškos) orientacijos. Dėl grynai instrumentinio (be etikos) proto dominavimo. Ir – neįtikėtinos skubos. Kur? Vardan kokių tikslų vyksta toji visuotinai, su kažkokia aršia karštlige skatinama skuba? Ir tos skubos vos ne visuose lygiuose ir teritorijose sukeliamos nuolatinės peštynės?.. Gal iš tiesų nemažai teisybės esama arabų pasakoje apie iš butelio išsprūdusį Džiną?

Arba krikščionybės mite – apie nuo Pažinimo medžio nuskintą, suvalgytą obuolį ir kaip bausmė už tai – pirmųjų žmonių (tai reiškia ir visos žmonijos) išvarymą iš Rojaus?..

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.09.22; 15:28

[1] Religijų istorijos antologija. II dalis. – Vilnius, Vaga, 2002, p. 75.

[2] Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. – Vilnius, Baltos lankos, 2001, p. 154–155.

[3] Dundulienė, Pranė. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. – Kaunas, „Šviesa“, 1994, p. 103.

[4] Dundulienė, Pranė.., p. 105.

[5] ЭнциклопeдичecкийcлoвapьБpoкгayзa и Eфpoнa. – Mocквa, Teppa, 2001.

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai

Visi tikėjimai, visos religijos – lokalios ar vadinamos pasaulinėmis išreiškia visiems žmonėms giminingą jauseną. Toji jausena susijusi su žmogų supančios aplinkos, artimo ir tolimo pasaulio paslaptingumu, su Gamtos stichijomis ir jų nenuspėjamumu. Su paties žmogaus esatimi.

Tokią jauseną galima atsekti per pačių įvairiausių formų bei pobūdžio religinių pažiūrų praktikavimą. Nuo fetišizmo ar animalizmo (atskirų daiktų ar gyvūnų garbinimo) iki budizmo (Dievo esaties suvokimo savyje); nuo šamanizmo (įtikėjimo burtų ir apeigų galia) iki krikščionybės (teigiančios Dievo esatį Trejybėje); nuo sintoizmo (Gamtos garbinimo) iki islamo (akcentuojančio visur ir visada esantį, žmogaus protu nesuvokiamą Alachą…).

Visos šios religinės pažiūros yra grįstos supratimu apie egzistuojančią Dvasinę Substanciją ir jos įtakojamą Tvarką (senovės lietuvių vadintą Rėdos Ratu). Tik vienos iš jų visa tai suvokia savo kaimo ar genties ribose – primityvaus pasaulio ribose, o kitos – kartu su pasiektu civilizacijos lygiu, peržengia teritorines ir laiko ribas. Tampa valstybę ar ištisas jų grupes integruojančia, kryptingą moralumą puoselėjančia jėga.

Štai taip mąstant, pretenzijos, kurias reiškia viena kuri iš religijų (ypač vadinamų pasaulinėmis) būti vienintele ir teisinga, vargu ar pamatuotos. Panašiai kaip ir žmogaus (mokslo!) pastangos suvokti milijardais galaktikų išpintą Pasaulį. Jo begalybę, amžinybę ir prasmę…

Na, o šitokias laisvamaniškas mintis išsakau norėdamas patikinti skaitytoją, jog aš, rašydamas apie mūsų protėvių religines pažiūras bei papročius, nesiekiu kokio nors jų idealizavimo. Esu vedinas vien noro atkreipti dėmesį į tų pažiūrų esmę, į jų išskirtinumo bruožus. Man regis, kad atidžiau pasikapstę tuose bruožuose galėtume surasti pėdsakų iš visų aukščiau suminėtų religinių pažiūrų reiškimo formų. Įdomu susimąstyti: kokiais dvasinės kultūros rūbais būtų pasipuošęs protėvių pasaulis, jeigu jis tokiu ženkliu laipsniu nebūtų paveiktas rusifikuotos stačiatikybės ir polonizuotos katalikybės?.. Betgi istorija vadovaujasi savais, žmonėms beveik nepavaldžiais dėsniais.

Visai natūralu, kad kalbant apie apeiginius piliakalnius bei jų paplitimą tiesmukiškai susiduriame su bene svarbiausia, ašine problema – religinėmis pažiūromis. Jeigu ant piliakalnių vyko apeigos ir buvo aukojamos aukos, tai kam jos buvo adresuotos? Į tokį klausimą sunku atsakyti jau vien dėl tos priežasties, kad egzistuoja visuotinai paplitusi nuostata, jog mūsų protėviai, kaip ir daugelis ikikrikščioniškųjų religijų, priklausė politeistiniam (t. y. daugiadieviui) pasauliui. Ar tikrai taip? Ar šiame kategoriškame teiginyje nėra spragų? O gal imkime ir, į šalį nustūmę įsitvirtinusias dogmas, pasižvalgykime erdviau? Gaudykime istorijos spindulius, kuriais kibirkščiuoja atskiros detalės.

Taigi, kaip mūras įsitvirtinusioms pažiūroms galime priešpastatyti įrodymų, jog galėjo būti kitaip. Kad protėvių religinėms pažiūroms buvo būdingas dualizmas. Tai yra, kad bendrajame pasaulėvaizdyje taikiai sugyveno dvi pagrindinės kryptys. Kad šalia visais būdais išgarsinto politeizmo (daugelio dievų garbinimo) egzistavo (nesireklamuodamas) ir monoteizmas, t. y. vienos, aukščiausios dieviškosios substancijos suvokimas… Prisipažinsiu: apie tai ne kartą savo tekstuose buvau užsiminęs. Bet esmingiau neišskleisdamas pačios problemos, pasitenkindavau įvardinęs daugeliui žinomus ir suprantamus tokius teonimus (dievovardžius), kaip: Pirmapradis, Pradžiapatis, Žvaigždikis, Aukštėjas, Viešpats ir kt. Neužmiršdamas pridurti, kad visi šie teonimai reiškia Vieną ir Tą patį, ir kad jie liaudies kalboje ir atmintyje „užsiliko“ ne šiaip sau… 

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O štai šioje apybraižoje monizmo hipotezės įtvirtinimui skirsiu daugiau dėmesio. Intrigos vardan pateiksiu porą gana įdomių, informatyvių pavyzdžių.

Pirmaisiais po žemaičių krikšto metais (1418 m.) į Lietuvą pasižvalgyti buvo atvykęs popiežiaus atstovas kardinolas Petras d’Ailis. Garbingas vizitatorius atkreipė dėmesį į tai, kad Saulė buvo vadinama Satvara (Sutvėrėja – R. G.) ir kad ji priklausiusi pagrindinių dievybių grupei. Svečiui buvo paaiškinta, kad „pagonys“ Satvarą garbina kaip esybę, gaivinančią pasaulį, suteikiančią jam dvasią[1]. Įdomu pastebėti ir tai, kad garbusis kardinolas neaptiko šventyklų, kurios būtų skirtos garbinti Satvarą ar kurias kitas dievybes. Jį tas faktas tikrai turėjo nustebinti, nes pagonys graikai ir romėnai atskiroms dievybėms skirtas šventyklas turėjo ir ten joms aukodavo aukas. Taigi, Romos vizitatorius susidūrė su visai kita, jam nepažįstama „pagonybės“ atmaina. Gaila, kad išnašoje nurodytas mano cituojamas autorius, suradęs šaltinį, kuriame minimas šis faktas, neišskleidė kitų detalių, galėjusių būti minėto kardinolo ataskaitoje.

Antras atvejis mums rūpimu klausimu įdomesnis, turtingesnis. Tai mums, lietuviams, gerai pažįstamo lenkų keliautojo Jano Lasickio pasakojimas.

Mėgęs keliauti po Europą, šis asmuo užklydo ir į Žemaitiją (XVII a.). Po šios kelionės J. Lasickis savo veikale įvardino net 76 dievybes, kurias garbinę žemaičiai[2]. Jų neatkartosiu. Tai seniai padaryta kitų autorių (ir mano) tekstuose. Bet į dvi aplinkybes skaitytojo dėmesį atkreipsiu. Pirma, jisai apie dievybes ir jų gausą išgirdo ne iš bajorų, bet iš tuometinės modernios kultūros „paraštėse“ gyvenančių baudžiauninkų.

Svarbiausia yra antroji aplinkybė. J. Lasickis neatsargiai prasitarė, kad žemaičiai labai pagarbiai, šalia kitų dievybių, į jų panteoną yra įvedę ir „Auxtheią Vissagaistį“… Pritariu garbiojo lituanisto ir politiko A. Patacko nuomonei, kuris, kruopščiai sudėliojęs visus argumentus į vieną, siūlo Auxtheią Vissagaistį transkribuoti (kaip yra padaryta) ne į Aukštėją Visad-esantį, o į visur esančią, viską persmelkiančią, amžinai gyvuojančią Dieviškąją Substanciją. Taip teigdamas A. Patackas remiasi net pačiu J. Lasickiu, kurio frazę (su neaiškia pradžia) čia pridedu: „..šalia to, kuris yra jiems (= žemaičiams valstiečiams) Dievas Auxtheias Vissagaistis – visagalis ir aukščiausias Dievas – tie, kurie dar nepažino tikrojo krikščionių dievo, garbina daugybę zemopacios, tai yra žeminių (dievybių)“[3]. Šioje frazėje matome lyg ir besipainiojantį patį Janą Lasickį – lyg ir norintį pripažinti pas žemaičius-lietuvius egzistavusį monizmą, bet ir čia pat bandantį tai paneigti.

Šia proga dera pastebėti: krikščionybė, perėmusi iš judėjų religinės dogmatikos „estafetę“, Dievą ir jo apsireiškimą žmonių pasaulyje aiškino visai kitaip, nei tai buvo būdinga aisčiams-baltams. Jiems tas aiškinimas buvo svetimas, nesuprantamas. Ir – net nereikalingas…

Jeigu jau leidžiamės į teofilosofiją, tai nusileiskime žemiau ir susimąstykime: kodėl krikščionybė siūlo tokią daugybę šventųjų, kuriuos reikia garbinti? Ir tik dėl to, kad pagarbintume Aukščiausiąjį?.. Tai gal panašią teisę palikime ir seniesiems lietuviams, kurie turėjo savąjį šventųjų arba dievybių (garbintinų subjektų) panteoną…

Lietuvių tautos mitologijoje ir, aplamai, dvasinės kultūros atmintyje yra užsilikę detalių, kurios leidžia manyti, kad mūsų protėviai, jų pasaulėžiūrai, pasaulėjautai atstovavę žyniai, vaidilos, kriviai būtent štai taip suvokę Visatoje egzistuojančią Dieviškąją substanciją, atitinkamai ir elgėsi. Elgėsi nesiekdami kokiu nors būdu Ją „konkretizuoti“, išskyrus Gamtą ir su ja susijusių stichijų įvardijimą, išskirtinį vertinimą ir joms rodomą pagarbumą.

O gal kai ką, vaizdumo dėlei, imkime ir sukonkretinkime.

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienas iš krikščionybės teiginių skelbia, jog Dievas – tai amžinasis meilės viskam, kas gyva ir negyva, šaltinis… Manau, kad šis teiginys, gal net didesniu įtaigumu, taikytinas ir anų laikų mūsų protėviams. Tikėtina, kad jie per Gamtos ir jos reiškinių pajautą betarpiškiau suvokdavo Meilę skleidžiantį šaltinį, kurį, priklausomai nuo teritorijos ar genties, vadino įvairiais vardais. Iš visų mums žinomų teonimų (Dievo vardų), ko gero, esmę geriausiai išreiškia jau suminėto Aukštėjo Visagaisčio vardas. Bene svarbiausia čia pabrėžti, kad šis, o taip pat ir kiti Dievo vardo „pagoniškieji“ analogai lietuvių liaudies atmintyje užsiliko net iki XVII–XVIII šimtmečių. Šis faktas lyg ir tiesiogiai liudija apie tai, kad apeigose, kurios vykdavo ant piliakalnių, buvo vartojamas Vienintelio visatą bei pačių žmonių gyvenimą Tvarkančiojo vardas.

Apeiginiai piliakalniai buvo pilami tam, kad sustiprintų papročių ir tradicijų pagrindus; praturtintų visą žmoniškųjų santykių sistemą. Suprantama – neišskiriant ir meilės. Čia nekalbėsime apie merginos ir jaunuolio jausmus. Nekalbėsime ir apie moters (žmonos) ir vyro santykius (tiesa, šiek tiek vėliau jie bus paliesti). Pabandysime į meilės jausmą pažvelgti plačiau.

Štai: amžių išbandymus atlaikiusios liaudies dainos. Jų gausa. Jų lyrika… Jos siūlo mums žymiai turtingesnį turinį nei mes šiandien išmanome (ir turime pajėgumų išmanyti) apie aną, tas dainas gimdžiusią epochą. Bet jaučiame: iš „pražilusių“ dainų alsuote alsuoja viską lydinti, viską perskrodžianti Meilės pajauta[4]. Ją supraskime kaip savotišką dialogo su supančiu pasauliu atmainą. Tikėtina: piliakalnių epochos laikais mūsų protėviai gerbė ir mylėjo be poilsio triūsiančią bitutę ir laukuose vilnijančius javus; jų pačių iškeptą, šventumu alsuojančią duoną ir iškilesnį akmenį, įžvelgdami jame subtiliosios energijos pradą. Jie gerbė, mylėjo eiklųjį kario žirgą ir palaukėje išsišakojusį ąžuolą, svyruoklį beržą ir jautriąją drebulę…

Platesnė ir didesnė Meilės pajauta žmogų daro tauresniu, o jo gyvenimą – prasmingesniu. Būtent apie visa tai galime surasti seniausiose liaudies dainose.

Taigi… Tikėtina, jog dėka apeiginių piliakalnių sumąstymo ir jų sklaidos, mūsų protėviai įgijo savasties įtvirtinimui papildomų bruožų. Įgavo galimybę stiprinti savo prigimtinius saitus ne tik su Gamta, bet ir su už jos egzistuojančia Viešpatija. Taip pat manytina, kad aisčiai-baltai minėtos reformos (piliakalnių sklaidos) laikais jau pažinojo krikščionybę. Žinojo, kad ji vadovavosi kanonine doktrina, jog tai, kas yra Žemėje, yra trapu ir laikina. Kad pasirengimas „amžinajam gyvenimui“, kaip buvo teigiama krikščionybės, negali būti saistomas su prisirišimu prie žemiškojo. Galbūt dėl tos priežasties krikščioniškajame pasaulyje žmogaus gimtinė, gamta, net pats kraštovaizdis nesulaukė nei deramo dėmesio, nei deramos pagarbos. Gamta nesulaukė įvertinimo bendrame etnokultūros (tautų) formavimosi bei socializacijos procese. Gamta buvo „išstumta“ ne tik iš tautos, bet ir iš Europos vystymosi platesnio suvokimo… Natūralu, kad tokia ideologija buvo principinis iššūkis tiems, kurie gyveno gamtojauta, kosmojauta; kurie kitais pagrindais tvarkė savąjį gyvenimą.

Taigi, baltų religinę reformą ir su ja susijusį apeiginių piliakalnių paplitimą dera vertinti dar ir kaip atsaką į savajai egzistencijai susiformavusią gana grėsmingą anų amžių geopolitinę, georeliginę situaciją. Dera pastebėti ir tą faktą, jog būtent su krikščionybės pagalba, tarsi naują kvėpavimą įgavusi Romos imperija toliau tęsė „savo darbą“. Iki aukščiau minėtos aisčių-baltų religinės reformos ji jau buvo „prarijusi“ ženklią dalį pietinių ir vakarinių žemių, kuriose nuo seno gyveno aisčių superetnosui priklausiusios gentys, tarp jų – ir istorijos šaltiniuose minimi geruliai. Jų žemės driekėsi į vakarus nuo dabartinio Berlyno (kai kas šio miesto vardą kildina būtent iš Gerulyno…).

Tuometė geopolitinė situacija buvo tokia, tarsi germanams ir slavams (būsimiems lenkams) veržtis į aisčių žemes vartai buvo atkelti savaime… Mąstant istorijos mastais, nuo Prahos pusės ryškesniais etnokultūriniais bruožais apsireiškusios (III–V a.) slavų padermės atmaina (būsimieji lenkai) slinko Oderio ir Vyslos tarpupiu, Vyslos baseinu link Baltijos jūros. Jie neturėjo aisčiams būdingų istorinių šaknų. Todėl jie buvo laisvesni ir, supratę Romos jėgą, apdairiai paskubėjo priimti krikščionybę. Nemažiau grėsminga banga, su aisčiams-baltams svetima religine pasaulėžiūra, slinko ir iš rytų, nuo Bizantijos pusės. Vėlgi su aiškiu slavų padermės, tik kito kvapo pavidalu. Ir vėlgi – lengviau prisiėmę (prisidengę) galingos imperijos religija.

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Ta proga drįstu išsakyti dar vieną šventvagišką mintį…

Šiandien krikščionybėje tebepasakojama istorija apie Adomą ir Ievą, jų išvarymą iš Rojaus (apie visiems laikams nubaustą žmoniją). Tebeakcentuojamas Dievo – Jėzaus Kristaus ir Jo motinos šv. Marijos kultas ir pan.

O gal būtent čia, tuose supermoderniam mąstymui sunkiau suprantamose istorijose, slypi viena iš pamatinių priežasčių, kodėl tradicinis krikščioniškasis pasaulis taip sparčiai laisvamanėja? Nebegelbsti išmintingų popiežių apaštalavimo pastangos.

Betgi… Mes savo akimis taip pat matome ir širdimis išgyvename kitą Mėnulio pusę – kaip yra griaunamos ilgus šimtmečius statytos ir prie tautų prigimtinės kultūros glaustos krikščioniškosios dvasinės kultūros konstrukcijos.

(Bus daugiau)

2017-09-16

[1] Bartninkas, Mindaugas. Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai. – Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1993.

[2]Lasickis, J. Apie žemaičių dievus. – Vilnius, Mintis, 1969.

[3] Patackas, Algirdas. Litua. – Vilnius, Versmė, 2013.

[4] Aš ne kalbininkas. Bet man keistu ir nepaaiškinamu klausimu išlieka pati „meilės“ sąvoka. Yra tautų, kurios turi po keliolika ar net daugiau „meilės“ sąvokos atmainų priklausomai nuo to, su kuo žmogus pina savo dialogą…

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iškiliųjų žygeivių pėdomis…

Savaip skausmingai apie mūsų dienas pasiekusių piliakalnių būklę yra prasitaręs įžymus jų tyrinėtojas Gintautas Zabiela. Pristatydamas kito autoriaus, užsikrėtusio piliakalnių tyrinėjimu – Balio Buračo nuotraukų ir aprašų albumą, dr. G. Zabiela su nenuslepiama nuoskauda teigia, jog žvelgiant į piliakalnius iš paukščio skrydžio, net ir tuomet „mes turime daugiau bendrą piliakalnio įsivaizdavimą, savotišką jo planą, o ne iš senovės laikų ateinančios didybės pojūtį, jo harmoniją su gamta“.

Kitoje vietoje šis mokslininkas tą mintį praplečia rašydamas: „dažnai piliakalnių nuotraukose mes matome tik apgailėtinus jų fragmentus, prasišviečiančius pro tankią augaliją, silueto kontūrus“[1].

Na, o man imtis ryžtingesnio posūkio aiškinant daugumos piliakalnių kitokią nei militaristinę ar gynybinę jų paskirtį ir vaidmenį, leido, leidžia ir ypač skatina keletas, sakyčiau, gana svarių papildomų argumentų. Na, pavyzdžiui: senesnės kartos lietuvių archeologas J. Puzinas atsiradusių piliakalnių gausą datuoja 800–1250 metais. Tas laikotarpis lyg ir nebuvo prisodrintas masiniais priešų antpuoliais. Kiti tyrinėtojai nurodo, kad daugelyje iš to laikotarpio piliakalnių nerasta radinių, kurie bylotų ant jų egzistavusį ūkinį gyvenimą. Jau mano cituotas G. Zabiela pastebi, kad ženklios dalies piliakalnių viršūnių plotas neviršija 5 arų. Tai – šiais laikais.

Betgi per tuos šimtmečius erozija piliakalnius veikė (ardė!). Kaip pavyzdį, mokslininkas nurodo, jog Birutės kalno (Palangoje) viršūnės dabartinis plotas siekia 8 arus. Tačiau atlikus kruopščius tyrimus nustatyta, jog anksčiau tas plotas sudarė vos du arus (200 m2)[2].

Įžymus mūsų šalies etnofotografas ir tautotyrininkas Balys Buračas kruopščiai rinko senolių pasakojimų – legendų fragmentus apie šalia jų stūksojusius piliakalnius. Įdomu pastebėti, kad ir Žemaitijoje, ir Aukštaitijoje, ir Dzūkijoje ne vienas iš prakalbintų yra sakęs: piliakalnyje yra nuskendusi bažnyčia, šventykla. Vaizdumo vardan skaitytojui pateiksiu vieną iš tokių B. Buračo užrašytų pasakojimų. Tai – apie Rumbonių miestelyje (Alytaus raj.) stūksantį, savo siluetais gana įspūdingą piliakalnį… „Rumbonių piliakalnio viršus yra ypatingai įdubęs. Apie tą įdubimą žmonėse yra toks padavimas, – rašo B. Buračas. – Senovėje, kada žmonės dievams ugnį kūreno, Rumbonių kalne stovėjusi Perkūno bažnyčia. Vėliau, įvedus Lietuvoje krikščionybę, toji bažnyčia buvo užkeikta ir skradžiai žemę kalne prasmego. Kalno vidurys, kur bažnyčia prasmego, įdubęs liko iki šių dienų. Senieji žmonės dar atmena, kad seniau to kalno viršūnėje buvusi be galo gili duobė, kurion metus akmenį, tas ilgai riedėdavęs kalno požemiais, iki atsimušdavęs į kalne esančius bažnyčios varinius varpus. Akmeniui atsimušus, varpai liūdnai liūdnai kaip raudote raudodavę giliuose kalno požemiuose“[3].

Argi neįdomus, neintriguojantis štai toks pasakojimas? Jis kupinas ne tik liaudies fantazijos, bet ir užsilikusių skaudžios istorinės atminties krislų! Man regis, kad tas pasakojimas labai aiškiai byloja ne tik apie nūdienoje nunykusią atmintį, bet ir apie nunykusį ir vis dėlto ilgus šimtmečius tebeegzistavusį, žmonių dvasinį gyvenimą palaikiusį, tegu ir trapiais siūlais, gravitacinės traukos lauką, kurį skleidė piliakalniai.

Beje, pasakojimus apie piliakalniuose prasmegusias bažnyčias ir rūmus yra rašęs ne tik B. Buračas. Apie tai rašė ir jo amžininkas, senosios lietuvių istorijos tyrinėtojas ir mylėtojas Petras Tarasenka.

Pažvelgus į piliakalnių išsidėstymo žemėlapį, lengva įsitikinti, kad ženkli jų dauguma išsimėčiusi chaotiškai. Kad vienoje seniūnijoje (atskirai paėmus) jų galima aptikti iki 5–7 vienetų. Ir visi – nedidukai. Štai, priešais Seredžių anapus Nemuno esančioje Kriukų seniūnijoje piliakalnių esama net šešių, supiltų VII–VIII amžiuje, kada kryžiuočių net ir „kvapo“ nebuvo. Kam, kokiems tikslams siekti jie tarnavo? Beje, gausų jų tinklą galime regėti rytinėje Lietuvos ir vakarinėje Baltarusijos teritorijoje. Šį piliakalnių išsidėstymą galėtume sieti su aisčių-baltų kultūros puoselėtojų pastangomis užkirsti kelią iš rytų ir pietryčių slenkančia bizantiškąja krikščionybės atmaina – stačiatikybe prisidengusiai slavizacijos (rusifikacijos) bangai. Tuometinis jos įsiūbuotojas – Kijevo Rusia. Kaip žinome iš istorijos, minėtuose plotuose išaustas piliakalnių (absoliuti jų dauguma – apeiginiai) tinklas pristabdė, bet vis dėlto nesustabdė tos bangos veržimosi ir jos įtakos pačių piliakalnių likimui. 

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Sunku be išlygų patikėti ir teiginiais, jog piliakalniai buvo išdėstyti taip, kad nuo jų matytųsi ne tik iš laužų skleidžiami signaliniai dūmai, bet ir jie patys. Neatmetame: visai natūralu, kad panašių atvejų galėjo būti. Bet jie – išskirtiniai.

Taigi, apmąstant bendrą piliakalnių tinklo Lietuvoje paplitimo procesą, ypač tų, kurie atsirado VII–XI amžiuose, tarsi savaime peršasi aukščiau išsakyta ir pabrėžta mintis: ne visi jie sutelpa ne tik į grynai militarinės (karinės), ar į genties vado (teritorinio kunigaikščio sostapilio), ar į grynai religinės, t. y. šventyklų paskirties rangą. Kad esama pagrindo mąstyti ir apie kitokią, t. y. „mišresnę“ jų paskirtį. Tikėtina, kad nurodytoje istorijos atkarpoje ir vėliau jie tarnavo ne tik kaip šventyklos, bet ir kaip teritorinės bendruomenės susirinkimų, būtent kaip pilietinio sutarimo gravitaciniais traukos centrais. Na, o kaip tokio tipo piliakalnius vadinti – susitarimo dalykas. Visai pamatuotai jų paskirtį galėtume įvardinti būtent jau aukščiau pavartoto apeiginio piliakalnio vardu.

(Bus daugiau)

2017.09.08; 08:00

[1] Buračas, Balys, Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011, p. 11.

[2] Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. – Vilnius, Diemedis, 1995.

[3] Buračas, Balys, 339 psl.

 

Sociosofinės apybraižos prologas

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmogus be istorinės atminties primena robotą, kuris puikiai juda, atlieka užprogramuotus veiksmus. Bet nesuvokia laiko, morale grįstų įstatymų, aplinkos ir visuomenės, kurioje gyvena. Pagaliau žmogus vargiai suvokia ir savo buvimo pasaulyje prasmę. Jeigu fizikai pripažįsta egzistuojant visuotinį informacijos lauką, tai mes visai pagrįstai galime tvirtinti: sudėtiniu to lauko elementu yra istorinė atmintis, ypač susijusi su protėviais, su jų gyvensena. Jų genai gyvena mumyse. Jų gyvenimo (žinoma, ir kitų tautų) žinojimas širdžiai suteikia kitokį, jautresnį tvinksėjimą, o sielai – kitokią savo esaties pasaulyje erdvę.

Ne vienas pasaulio šviesuolis yra teigęs, jog nūdienos civilizacija gyvena dvasinei kultūrai ir jos istorijai svetimą gyvenimą. Ji gyvena net ne ateitimi, o dabartimi. Dabartimi užmaišyto šurmulio sklidinos valstybės, jų institucijos, tarptautiniai susitikimai… Dabarties šurmulį skleidžia laikraščiai, žurnalai, konferencijos, suvažiavimai, televizijos ir radijo kanalai. Į praeitį jeigu ir pažvelgiama, tai pažvelgiama ne politinės, o į kampą užremtos, į užribį užstumtos intelektualinės minties akimis. Vos ne absoliuti dauguma politikų elgiasi taip, lyg jiems būtų svetima mintis į praeitį žvelgti kaip į šaknis, nulemiančias dabartį, juolab ateitį. Regis, jiems parankiau į tai, kas tapo istorijos nuosavybe, žvelgti kaip į muziejinę, gal ir egzotinę, bet pelėsiais atsiduodančią vertybę… Į tai, kas už nugaros, juolab nutolusiame atstume, žvelgiama ne kaip į žinyčią, o kaip į istorijai nurašytą ar keistais nutikimais alsuojantį reiškinį…

Taip kalbu įsivaizduodamas ne vien dabarties lietuviškąją realybę.

2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais. Dokumento preambulėje pabrėžiama, jog šiuo aktu pagerbiamas „baltų-lietuvių, latvių ir prūsų“ atminimas. Kad piliakalniai „yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis“. Neužmirštama pabrėžti, kad šiuo nutarimu siekiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse sutelkti tautą ir įkvėpti jai pasididžiavimo“[1].

Šį Respublikos Seimo žingsnį dera vertinti kaip akivaizdų savosios tapatybės (lietuviškosios savasties) įteisinimo laimėjimą. Bet čia pat norėtųsi pastebėti: tai žingsnis, tegu ir kuklus, žengtas mokslinės minties ir visuomeninio judėjimo sintezės dėka. Panaši sintezė vis dėlto neretai priverčia suklusti valstybės institucijas. Šitaip užgimsta bendras produktas, kuris sustiprina ir pačių politikų autoritetą, ir jų atstovaujamo valstybingumo konstruktyviąsias galias.

Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas dėmesys piliakalniams, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu. Turinys likęs lyg ir už borto. Lyg ir tebegalioja vadinamosios „pagonybės“ laikų kultūrą ignoruojanti, o neretai ir niekinanti nuostata. Ši nuostata kažkaip laisvai tebesklando ne tik rimtais darbais garsėjančių mūsų istorikų ar kultūrologų gretose, bet ir plačiau – mąstančios, savo tautos istorija besidominčios visuomenės sluoksniuose.  Gal būtent šia nuostata galima paaiškinti, kodėl ir į piliakalnius žvelgiama šaltokai, akimis apmetami jų kontūrai, bet jų „dvasia“ lieka širdimi nepagaunama, neišgyvenama. Lyg ji, toji dvasia, tebetūnotų už nematomos užtvaros. Tarsi ir patys piliakalniai jau tapę besielėmis griuvenomis; nuskubėjusios istorijos pagimdytais ir piktos valios sutirštintais šešėliais…

Žinoma, toli gražu ne su visais taip yra atsitikę. Esama ir puikių išimčių (kurių čia neįvardinsime), apie kurias pats skaitytojas gerai žino.

Kitos tautos anais laikais, skirtingai nuo lietuvių, naudojosi raštu. Ne viena – ir grynai savu, sumąstytu. Ne tik žydai, graikai ar slavai, bet ir armėnai bei gruzinai vartojo savuosius rašmenis. Tai buvo seniausių civilizacijų tradicija… Mūsų protėviai gyveno kitos civilizacijos erdvėje ir kitokiame laiko supratime. Jie griežtai laikėsi (kol buvo įmanu) „gyvojo žodžio“ tradicijos. Mes nežinome, ką iš savo probočių užrašė armėnai ar gruzinai, įsivedę savąjį raštą. Bet nedvejodami galime tvirtinti: kartu su „gyvojo žodžio“ tradicijos nunykimu (ir žynių, vaidilų, krivių ir kitų, saugojusių šią tradiciją) mes, ainiai, niekada nebesužinosime visų tų dvasios lobių, kurie egzistavo piliakalnių epochos laikais.

Tiesiog intelektualinės intrigos vardan skaitytojui pateiksiu tik vieną frazę iš lietuvių valdovo Gedimino laiško, rašyto Hanzos sąjungos miestams ir vadovybei: <…> pažadame ir jus visus patikiname, kad „nustatysime tokią savitarpio taiką, kad (apie) panašią krikščionys niekada (nė) negalvojo“ (praretinta mano – R. G.)[2]. Įsijauskime, įsigilinkime į šią, kaip kam gal tik diplomatijos stiliumi alsuojančią frazę. Aš, kaip šios apybraižos autorius, turiu teisę pateikti savąją interpretaciją…

Man regis, kad šioje trumputėje frazėje glūdi ganėtinai daug įspūdingos informacijos. Vargu ar suklysime sakydami, kad tai koncentratas tos dvasinės kultūros, kuri buvo atėjusi iš piliakalnių epochos. Kuri dar Lietuvos valdovo Gedimino laikais buvo persmelkusi ne tik eilinių žmonių gyvenimą, bet ir valstybės organizavimą bei jos diplomatiją. Mus negali nežavėti iškili Gedimino elgsena. Kitataučiams jo atvirai pasakyta tiesa apie Lietuvoje egzistuojančią kultūrą. Valdovo buvo pabrėžta, kad ji grindžiama aiškesniais bei aukštesniais moralės principais lyginant su tuometine krikščioniškąja Europa.

Jau vien aukščiau pateikta frazė iš Gedimino laiškų, manau, duoda rimtą pagrindą nemažiau rimtai domėtis Gedimino laikus pasiekusios kultūros, moralės ištakomis…

…Vasaras praleidžiu gyvendamas kaime. Dar sovietiniais metais įsigytoje nuošalioje sodyboje. Šalia ošia plačiai išsidriekęs miškas. Bet štai vis rečiau jį lankau. Erzina gausėjančiomis išvartomis ir ištisiniais kirtimais sudarkytas jo kūnas, klimato kaitos suraizgytas pomiškis ir visagalių šernų išarta dar prieš keletą metų buvusi grybinga jo paklotė… Išgyvenu mano akyse ištuštėjusį kaimą, ne vienoje šeimoje įvykusias dramas (savižudybes)… Prieš mano akis dilgėlėmis ir krūmais apaugęs dviaukštis mūrinis buvusios aštuonmetės mokyklos pastatas. Greta, priešais jį buvę erdvūs kultūros namai. Kartą per mėnesį kelios moterėlės ten susirenka pasimelsti ir įduoti atvykusiam kunigui po penkis (reikalaujamus) eurus…

Išgyvenu dėl pasekmių girgždančios grandinės, kurią sunarstė neišmintingi politikų veiksmai…

Žinoma, mano nuošalią sodybą pasiekia Vilniuje vykstančių renginių alasas, šalies ir pasaulio įvykių aidas. Bet man čia, kaime, vis dėlto jaukiau… Rytmetį mane pasveikina nuo žemės dulkių išsipraususios saulės spinduliai. O vakare – negaliu atsigėrėti jos išryškintais pamiškės siluetais. Įsijaučiu į tyloje skardenančias paukščiukų šnektas ir lengvo vėjelio pašiurenamą už gyvatvorės augančią drebulę… Kūnu ir siela jaučiu: gyvenimas gamtoje tirpdo civilizacijos šurmulio įpirštą skubą ir intelektualinį sielos nuovargį.

Gal tai, apie ką čia pasakiau, irgi priskirtina motyvacijai, kodėl mano sielai taip artima piliakalnių tema? Kodėl aš, savaip įsitempęs, bandau įsijausti į mūsų protėvių gyvensenos pobūdį, jos sanklodą? Ir kodėl jau daugelį metų kalbu ir rašau apie gamtojauta grįstą kultūrą, apie savitą civilizacijos atmainą.

Kaip paprastai, savo tekstuose nevengiu ir teorinės (akademinės) minties. Pasiteisinu tuo, kad kalbant apie rimtus dalykus reikia jiems duoti ir rimtesnį, nuo publicistinio stiliaus atokiau „stovintį“ pamatą. Vis dėlto esu akademinės bendruomenės narys ir širdies balsas diktuoja tokią elgseną. Taigi, būtent taip pasielgsiu ir šio pasakojimo atveju. Bet garbusis skaitytojas pirmąjį, t. y. po pratarmės, paragrafą gali ir praleisti tuo žingsneliu nedaug pralaimėdamas.

Visas sociosofinės apybraižos turinys:

Keletas įvadinių akademinių minčių…

Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė.

Iškiliųjų žygeivių pėdomis.

Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas.

Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai.

Etnosavastis ir jos kontūrai.

Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas.

Herodotas ir lietuviai…

Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika.

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių.

Pilėniečių gyvensenos organizavimasis.

Vienos apeigos pėdomis…

Pilėniškoji demokratija ir jos likimas.

Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą.

Dar kartą apie mūsiškąją esatį.

Epiloginės mintys.

Priedai:

Kreipimasis: „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo (Lietuvos Mokslų akademija, 2014.06.20).

Lietuvos Respublikos Seimas: Nutarimas dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais (2015.06.23).

Apskritojo stalo diskusijos: „Neužversta piliakalnių byla – pažinimo vektorių paieškos tąsa“. – Rezoliucija (Lietuvos Mokslų akademija, 2015.09.30).

[1]Žr. priede: Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais.

Šioje knygoje skaitytojo žiniai pridėti ir kiti dokumentai, kurie parodo nelengvą intelektualinės, patriotinės minties kelią siekiant rezultato.

[2] Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. – Vilnius, LLTI, 1996, p. 105.

2017.08.28; 08:00

(Bus daugiau)

Konferencijos dalyviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Birželio 16–17 dienomis įvyko politinių studijų konferencija, kuria buvo pažymėtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro atidarymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

2013 m. Mykolo Romerio universitetas ir Damušių šeima įkūrė Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą, kurio tikslas – tirti nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų laikotarpio lietuvių demokratinės minties tradiciją, atskleisti ir įtvirtinti jos sąsajas su dabarties demokratinėmis vertybėmis, priminti visuomenei asmenybių, nuosekliai gynusių ir brandinusių demokratinę mintį Lietuvoje ir išeivijoje, vardus ir intelektinį paveldą.

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas

Nacionalinė biblioteka, turėdama šiuolaikinę infrastruktūrą ir neprilygstamus tyrimų šaltinius, sudarė sąlygas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veiklai. Oficialiam A. Damušio demokratijos studijų centro atidarymui skirtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ buvo pažvelgta į permainingą tautos ir valstybės raidą laisvės ir nelaisvės metais.

Konferencijoje dalyvavo žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, politologai, istorijos tyrinėtojai. Tarp jų – filosofas dr. Kęstutis Girnius, sociologas dr. Boguslavas Gruževskis, filosofas ir istorikas dr. Kęstutis Skrupskelis, filosofai dr. Alvydas Jokubaitis ir dr. Vytautas Radžvilas, teisininkas Vygantas Malinauskas, istorikė dr. Ilona Strumickienė, politologai dr. Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Sinica, žurnalistai, istorijos tyrinėtojai Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.

Skelbiame konferencijoje perskaitytą filosofo dr. Alvydo Jokubaičio pranešimą „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“.

Laurynas Kasčiūnas

Taip parašiau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos, nes ponas Jokubaitis pažadėjo savo pranešimą atsiųsti dar tą patį vakarą: pareisiu namo ir iškart atsiunčiu. Buvau numatęs jo tekstą pailiustruoti nuotraukomis. Deja, nuotraukų turiu, o teksto „tebelaukiu“.

Aš jo vietoj būčiau paaiškinęs, kodėl nusprendžiau pažado netesėti, tačiau filosofai turbūt vadovaujasi kitokiomis  gero elgesio taisyklėmis. Bet ne tai svarbiausia.

Mažvydo bibliotekoje konferencija įvyko ar neįvyko? – štai kas svarbiausia. Neįvyko, nes apie ją nė žodeliu neužsiminė didžiosios televizijos, didieji internetiniai portalai. Tiek daug iškilių pranešėjų – ir mirtina tyla.

Gal dėl to, kad Adolfas Damušis buvo vienas iš Birželio sukilimo Kaune vadovų? Didžioji žiniasklaida gal pabijojo, kad savo pranešime „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940-1941-jieji“ Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metorininkas – tyrėjas, gali pagirti Birželio sukilėlius ir jų vadus, o juk žinome, kaip tai nepatinka žydams.

Vidmantas Valiušaitis

Viduramžių ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją mūsų istorikai regi lenkų akimis, o antrosios pusės – žydų. Užtenka paskaityti Henriko Šadžiaus „Tautos dramos“ antrą tomą (1939-1953) – ir tampa aišku, kas finansavo šį „tiesos sakymą“.

Prisimenu, kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, vienas tuo metu labai įtakingas politikas (nuo jo priklausė leidinio finansavimas), vartydamas albumo maketą patarė neminėti Birželio sukilimo, išimti jį iliustruojančias nuotraukas. Argumentas? Nepatiks žydams.

Beje, apie Šadžiaus „Tautos dramą“ turbūt dėl tų pačių priežasčių iki šiol neužsimena nė vienas istorikas. Tik akademikas Romualdas Grigas į savo šiemet išleistą „Nutylėtų tiesų sakymą“ knygos pabaigoje suspėjo įdėti pasipiktinimo kupiną straipsnį „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“.

Štai vienas „Tautos dramą“ apibendrinantis sakinys: „Tačiau jo pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.

Alvydas Jokubaitis

Pasirodo – gali nestebinti. Prieš konferenciją Valiušaitis man žadėjo savo pranešime paminėti Šadžių, bet turbūt pamiršo.

Boguslavas Gruževskis atsako į klausimus

Tačiau Valiušaičio pranešimas vertas dėmesio. Ypač ta vieta, kur jis, remdamasis patikimais šaltiniais, palygino žydų padėtį prieškario Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, kitose Europos valstybėse – taip pat ir Lietuvoje. Tik palygino. Jokių išvadų, pranešėjas išvadas patikėjo pasidaryti patiems klausytojams.

O jos, mano supratimu, galėtų būti tokios: tik nepriklausomoje Lietuvoje žydai nebuvo persekiojami, žudomi, bet būtent lietuviai vadinami žydšaudžių tauta, tik lietuviai mušasi sau į krūtinę: esame kalti, esame labai kalti.

Subtilus akivaizdžių išvadų nutylėjimas. Antisemitizmo – nė kvapo, jokių užuominų, kad pirmiausia būtent žydai 1940-aisiais Kaune entuziastingai pasitiko sovietų tankus, o paskui… Gana, nereikia, atsibodo.

Nors nei Valiušaitis, nei kuris kitas pranešėjas nieko blogo nepasakė apie žydus, vis tiek atsirado vienas provokatorius, kuris reikalavo „žydams atjautos“.

Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Dar šiek tiek apie konferenciją, kuri „neįvyko“. Perskaitytų pranešimų iki šiol nepavyko rasti ir „mažojoje“ žiniasklaidoje. Tiesiog keista: universitetų dėstytojai, patyrę vieši kalbėtojai užlipo ant scenos, nuleidę akis iš popierėlio perskaitė savo pranešimus (tiesa, ne visi, pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas popierėlio neturėjo), pasipuikavo savo išmintingumu, bet klausytojams nepaliko jokios galimybės patiems įsigilinti į kai kuriuos sudėtingus tekstus.

Akivaizdu: nebuvo noro tarptautinės ir Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės padėties vertinimus paskleisti kuo plačiau, ne tik kelių dešimčių vienminčių auditorijoje. Salėje galima ir „aštriau“ pakalbėti, o užrašytas žodis gali smogti bumerangu.

Šia „liga“ serga beveik visos ne valdžios rengiamos konferencijos, susirinkimai. Kaip sakoma, „verdama savo sultyse“, nenorima arba bijoma susitikti su kitaminčiais. Prisimenu, publicistas antikomunistas Vilius Bražėnas sakydavo: mano straipsnį gali spausdinti bet kas, nors ir „Pravda“, svarbu, kad prie jo nekištų savo nagų. Filosofas Jokubaitis turbūt mano kitaip, savo mintis ir vertinimus patiki ne bet kam. Kaip ir Kęstutis Girnius. Aš savo pranešimą „Nelaukta tauta“ paskelbsiu „Naujajame židinyje“.

Beje, konferencijoje dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikianecas viešai suabejojo Girniaus teiginiu, kad Vilniuje beveik negyveno lietuvių. Pasak jo, istorikas M. Balinskis (1836 m. išleidęs „Vilniaus miesto istoriją“) tvirtina, kad, atvirkščiai, Vilniuje gyveno daugiausia lietuviai. Pabandyk dabar išsiaiškinti, ką nuo scenos apie Vilniaus gyventojus netiksliai perskaitė Girnius, kai pranešimas budriai saugomas tik VU TSPMI docento kišenėje.

Dainuoja Rasa Juzukonytė

O kur savo pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“ skelbs buvęs Seimo narys, žurnalistas Valdas Vasiliauskas? Iš atminties labai sunku ir pavojinga apie jį ką nors pasakyti. Būtų įdomu žinoti, kas tas Martynas, dirbęs „Atgimime“. Tokie pranešimai iš atminties neaptarinėjami, juos iš popierėlio perskaityti turi turėti galimybę ne tik autoriai, bet ir konferencijos dalyviai.

Apie filosofo Jokubaičio (rašoma „Jokumaičio“) pranešimą man pavyko perskaityti (Mažvydo bibliotekos tinklalapyje) tik tiek: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose, bet apie perdėtą žavėjimąsi pačiu pertvarkymų ir reformų procesu, kuris neretai vyksta be aiškesnio plano ir grįžtamojo ryšio apie gautus rezultatus. Taip visuomenė pakliūva į permanentinių pertvarkų ir nesibaigiančios kaitos padėtį“.

Skaitytojas, negirdėjęs pranešimo „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“, perskaityto konferencijoje, iš šių poros sakinių negali įsivaizduoti viso jo turinio. Atkreipkite dėmesį: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose…“ Ar čia ne baimė patekti šiandieninės valdžios nemalonėn?

Adolfas Damušis

Kai Kristus buvo kalamas prie kryžiaus, jie tikrai nežinojo, ką daro, nežinojo, kad tokia Dievo valia. Kalbant apie dabartinius politikus (ir Europos, ir Lietuvos) to nežinojimo, be abejo, yra, bet dažnai jie žino, ką daro, žino, ko siekia. Kitas reikalas, kad jie ne visada žino, kokios bus to darymo pasekmės. Pavyzdžiui, tautų ir rasių maišymo.

Apie tai filosofai ir kiti išminčiai konferencijose (ir ne tik) galėtų kalbėti aiškiau, jeigu jie žino, ką daro; neturėtų savo pranešimų slėpti kišenėse, jų pareiga –  eiti ir pas tuos, kurie juos gali „kalti prie kryžiaus“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.24; 18:06   

2017 metų kovo 9 d. Mokslų Akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko profesoriaus, habilituoto daktaro, Lietuvos MA nario emerito, šalyje gerai žinomo sociologo, vadybos žinovo, filosofo ir tautotyrininko Romualdo Grigo knygos „Nutylėtų tiesų sakymas (2017 m. išleido Diemedžio leidykla) sutiktuvės.

Dalyvavo ir literatūros kritikas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys. Renginyje jo pasakytas mintis pavadinome – „Romualdo Grigo pamąstymai nušviečia daugelį mūsų epochos epizodų“.

Naujoji Romualdo Grigo knyga yra aktuali, tačiau neužmirškime, kad jos žanras turi gilias rašytinės tradicijos šaknis. Knygos stilistinę giją lemia intelektualinės polemikos žanras, kuriam pradžią Lietuvoje, mano manymu, davė pirmasis Lietuvos profesionalus istorikas Augustinas Rotundas, karaliaus Žygimanto Augusto Gediminaičio (1520-1572) kanceliarijos sekretorius, parašęs garsųjį „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“.

Apie R.Grigo knygą kalba A.Bučys. Slaptai.lt nuotr.

 Tuo metu, prieš pat Liublino uniją“ (1569) lenkų didikai išplėtojo audringą agitaciją už Lietuvos susijungimą su Lenkija, ir vienas garsiausių lenkų publicistų, rusinų kilmės katalikas, vėliau protestantas Stanislovas Ožechovskis (1513 – 1566) išleido knygelę, kurioje visaip menkino Lietuvos valstybę, vadino lietuvius vergais, kadangi jie turi sostą paveldinčius valdovus, o lenkus vadino laisvais žmonėmis, kadangi jie išsirenka sau karalių, ir žadėjo lietuviams tokią pat šlėktišką laisvę, jeigu tie prijungs Lietuvą prie Lenkijos karalystės. Rotundas atsikirto poleminiu kūriniu, kurio pabaigoje ir lenkui, ir lietuviui pasiūlė nedelsiant “įžūlų Ožechovskio užsipuolimą išlukštenti ir nuplėšti nuo jo gražbylystės puošmenas, kuriomis jis savo argumentus, kaip paprastai kalbėtojai daro, pridengė ir paslėpė“.

Pirmosios mūsų nepriklausomybės atkūrimo epochoje intelektualinės polemikos dvasia pagimdė įtaigią, „iš istorijos nepašalinamais faktais“ pagrįsta Jono Basanavičiaus studiją „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“ (1912), kuri sukėlė anuomet kitaminčių diskusinę audrą, o šiandien bandoma apdairiai nutylėti.

Mūsų laikais tradicija netikėtai atgimė Lietuvai įstojus 2004 m. į Europos Sąjungą, kuomet šiam reikšmingam įvykiui besiruošiant galingai išsiplėtojo ypač aktuali publicistinė propaganda, turėjusi paruošti lietuvius šiam epochiniam žygiui. Kai kurie lietuvių istorikai kaip tik tuo metu ėmė energingai gerą dešimtmetį plėtoti  Lietuvos istorinio atsilikimo nuo Europos idėjas ir tuo atsilikimu iš dalies grindė būtinybę įsijungti į Europos Sąjungą. Tai buvo svarbus ir reikšmingas istorikų įnašas į dešimtmečio pasirengimą stojimui į ES, tačiau ir įstojus Lietuvai propagandinis vajus keistai tęsėsi ir plėtojosi.

Natūralu, kad atsirado intelektualinė priešprieša propagandinei inercijai. Bene pirmasis neištvėrė žymusis lietuvių kalbininkas Zigmas Zinkevičius, paskelbęs nedidelę knygelę „Istorijos iškraipymai (2004), kurioje karštai polemizavo su kai kurių lietuvių istorikų provincine „saviplaka“ („Kokie mes atsilikę  nabagėliai!“),  viešai prabilo apie valstybės ir tautos juodinimo apraiškas pastarųjų metų lietuvių  istorijos ir literatūros baruose. Įžymaus kalbininko nuomone, „buvę bolševikiniai ideologai ciniškai, su pagieža bruka mums nevisavertiškumą, lietuvio kaip nevykėlio, amžinai vėluojančio ir atsilikėlio įvaizdį…

Romualdo Grigo knygos sutiktuvėms vadovavo akademikas Algirdas Gaižutis. Vytauto Visocko nuotr.

Skleidžiant nihilistinį senosios Lietuvos valstybės įvaizdį bene labiausiai pasižymi buvęs stalininių laikų LKP CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas Stanislovas Lazutka, anuomet išvaikęs mokslininkus lituanistus iš Vilniaus universiteto ir tuo bent dešimtmečiui pristabdęs lituanistikos ( baltistikos) mokslo suklestėjimą. Perskaičiuos jo knygą Lietuvos statutai (Kaunas, 1993) ar panašią kitų autorių rašliavą susidaro įspūdis, kad senovėje lietuviai ir savo kalbos plačiau nevartoję, ir vien meškų kailiais dėvėję, ir jų kunigaikščiai savo brolius žudę, kad visai nesirūpinę savo tauta, pagaliau ir pačių lietuvių beveik nebuvę – valstybėje vyravę slavai (rusai, gudai…). Panašių minčių (daug mažiau!) galima aptikti net žymiųjų mūsų istorikų Edvardo Gudavičiaus bei Alfredo Bumblausko, išaugusių iš S.Lazutkos žiugždiškos mokyklos, kalbose. Nemaža jų buvo pareikšta populiarioje TV laidoje Būtovės slėpiniai, kurioje mėgstama teisingus teiginius „papuošti“ įkyriai kartojamais lietuvius pašiepiančiais „perliukais“, neįrodytais tvirtinimais, esą Lietuva senovėje buvusi „užkampių užkampis“, „atsilikimo sala“, „barjeras, stabdęs Vakarų civilizacijos plėtrą“ ir pan.“ .

Savo Tėvynėje, be abejo, sunkiausia būti pranašu. Z.Zinkevičiaus balsas nuskambėjo laikraštiniuose tyruose. Pats Z.Zinkevičius ramiai tęsė istorinių apmąstymų poleminę tradiciją naujose savo knygose „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių“ (2011) ir „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“ (2012).

Neištvėrė senovės Lietuvos niekinimo vajaus ir kitas žymus Lietuvos intelektualas Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras Vladas Terleckas, paskelbęs solidžiai dokumentuotą studiją „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ ( 2009). Lietuvos atgimimo herojaus Lietuvos Laisvės Lygos įkūrėjo Antano Terlecko brolis nuosekliai analizavo antilietuvišką manipuliavimą Lietuvos istorijos faktais, oponavo tiems dabarties istorikams, kurie praeityje ieško tariamo Lietuvos atsilikimo, kaltindami ne Lietuvą šimtmečius naikinusius svetimuosius, o pačią tautą.

Leidėjas Danas Kaukėnas ir Algimantas Bučys. Vytauto Visocko nuotr.

Beje, Vl. Terleckas tęsia savo istorinius tyrimus, suvokdamas būtinybę pateikti Vakarų Europos skaitytojams Lietuvos istorijos  realesnį vaizdą. Ne taip seniai, 2014 m. jis išleido  anglų kalba naują savo knygą “The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953” ( Tragiškieji Lietuvos istorijos puslapiai. 1940-1953), kurioje taip pat akivaizdus nemažas intelektualinės  polemikos užtaisas. Jo nuomone, svarios atsvaros reikalauja, „pavyzdžiui, istorikų, pramintų keturiais komunarais, knyga „Lietuvos istorija“, pasižyminti antilietuviškomis tonacijomis, faktų iškraipymais. Joje net aukštinama sovietinė okupacija, padėjusi lietuviams gerai išmokti rusų kalbą ir taip naudotis Rusijos literatūros, kultūros lobiais. Šios knygos išleidimą rėmė mūsų URM, ji turėjo būti išleista šešiomis užsienio kalbomis, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, buvo platinama aukštiems svečiams“.

Lietuvos žurnalistams Vl.Terleckas priminė, kad panaši tendencija pastebima ir kituose Baltijos kraštuose: „ Kaip aiškėja iš žymaus suomių žurnalisto Jukkos Rislakki knygos „Manipuliacija faktais: latviškas variantas“, Baltijos šalių gyventojai vaizduojami kaip primityvūs, žiaurūs žmonės, antisemitai, ksenofobai, neverti nepriklausomybės. Beje, ši knyga buvo išleista suomių, anglų (2007) ir rusų kalbomis. Vidinis balsas liepė pateikti vakariečiams faktologinę atsvarą“.

Galima būtų priminti daugelio kitų Lietuvos intelektualų, tarkim, filosofų Krescencijaus Stoškaus ir Romualdo Ozolo, rašytojų ir kultūros žinovų Viktorijos Daujotytės ir Vytauto Rubavičiaus, individualias ir kolektyvines publikacijas, skirtas dalykiškai ir profesionaliai atsverti ar tiesiog paneigti Lietuvos istoriją iškraipančias koncepcijas. Tarp jų ir oficialiai palaikomą tendenciją, kurią taktiškai nusakė vienos intelektualų diskusijos klausimas: Kodėl mūsų šalyje patriotiškos idėjos nuvertinamos, o patys jų nešėjai marginalizuojami?

Tačiau, kaip pranašavo Maironis, „nebeužtvenksi upės bėgimo“. Kitaip tarus, nenustumsi į marginalijų pašalį nuolat stiprėjančio tautos savimonės proceso.

Vienas ryškiausių įrodymų pastaraisiais metais – akademiko Romualdo Grigo intelektualinės eseistikos knygos, kurių viena, šiandien pristatoma „Nutylėtų tiesų sakymas“ (2017) savotiškai pratęsia ankstesnę, labiau akademišku stiliumi parašytą sociologo ir istoriosofo studiją „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (2013).

Abiejų knygų tematinį pamatą sudaro Lietuvos istorijos skaitlingi epizodai, kurie aprėpia laiko požiūriu įvykius bei faktus nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Atrodytų, turim margą mozaiką, tačiau jos išdėstymas išryškina vieną svarbiausių R.Grigo istoriosofijos idėjų, kurią galima būtų apibūdinti kaip nenutrūkstamą lietuvių tautos istorijos tęstinumą nuo piliakalnių epochos iki nepriklausomybės atkūrimo.

Būsimieji Romualdo Grigo knygos skaitytojai. Vytauto Visocko nuotr.

Antrasis knygos matmuo išryškėja sociologo ir filosofo tyrimo bei intuicijos dėka, kuomet ieškoma ir įvardijama tautos tvarumo sąlygos bei dvasiniai garantai. Ne vieno istorinio epizodo fone keliami vis tie patys didieji, pasak autoriaus, sakraliniai klausimai. Kur ir kokiu greičiu dingo senųjų lietuvių didybė? Kaip ir kodėl prapuolė ne tik didžiulės mūsų protėvių apgyvendintos žemės? Kodėl ir kaip „užgeso demografinis jų dauginimosi šaltinis? Kodėl palyginti trumpu istoriniu laiku užgeso ir dvasinės kultūros iškilumu pasižymėjusi, ko gero, savo pamatinėmis vertybėmis tuometinę krikščionybę (ypač jos karingąjį ekspansyvumą) lenkusi aisčių-baltų prigimtinė kultūra?“

Faktografinės krypties istorikai retai kada paliečia šiuos ir kitus giliuosius tautos istorijos sluoksnius, o vargu, ar gali juos pasiekti, susiskirstę į ribotų istorijos atkarpų specialistus, įstrigusius vieno ar kito amžiaus skrupulinguose tyrimuose. Nenuostabu, kad R.Grigo netradiciniai pamąstymai visai nauja šviesa nušviečia daugelį mūsų epochos epizodų. Iš čia poleminė knygos dvasia. Primindamas, „kas ir kaip rašo apie senuosius lietuvius ir Lietuvą“, R.Grigas nevengia paminėti konkrečias pavardes (D.Baronas, A.Bumblauskas, A.Nikžentaitis, N.Putinaitė ir kt.), su kuriomis, jo manymu, yra susijusi atkakli, dažnai paviršutiniškai įkūnijama tendencija ir agitacija dėl kuo „spartesnio susiliejimo su Vakarų Europos geopolitine, geokultūrine erdve“, menkinant lietuvių tautos istorinės patirties savitumą ir vertę. Tas liečia ne tik istorikų tekstus. Autoriaus žodžiais tarus, „kad  būtų aiškiau, apie ką kalbama, privalau pabrėžti ir kitą lietuviams (ir lietuviškam mentalitetui, savivokai) nepalankų dalyką. Ne be prof. A.Bumblausko įtakos 1993 m. Vilniaus universitete buvo panaikinta Lietuvos istorijos katedra. Maždaug tais pačiais metais, profesoriui A.Nikžentaičiui tapus Lietuvos istorijos instituto direktoriumi, ši įstaiga pakeitė iškabą – tapo tiesiog Istorijos institutu (vėliau „klaida“ buvo ištaisyta). Kaip tada lietuvių tautos istorija? Pagaliau Lietuvos valstybės istorija ir „iškaba“? Ar neatrodo, kad ir pats Lietuvos valstybingumas traktuotinas tik kaip trapus, santykinis, sutartinis dalykas, visuotinume neturintis aiškesnių, savarankiškesnių kontūrų?“

Daug esminių klausimų iškelia R.Grigas sau ir savo knygos skaitytojams, ne vienu atveju atvirai polemizuodamas su mūsų istorikais, nuvainikuodamas naujus bei senus stereotipus, išlukštendamas istoriografinio „moksliškumo“ puošmenas.

Eseistinė knygos prigimtis leidžia R.Grigui aprėpti ir nuvainikuoti įvairioms epochoms primetamus stereotipus. Nemažiau įdomu ir įtaigu, kad intelektualinė polemika jo knygose nėra tik loginė ar scholastinė. Istorinių faktų bei epizodų analizė papildoma asmeninės patirties ir betarpiškos emocinės reakcijos ištarmėmis, kurios taiko į skaitytojo giluminius, prigimtinius savimonės resursus. Neatsitiktinai, R.Grigo intelektualinės polemikos ir istoriosofinės analizės knygos susilaukia dviejų-trijų leidimų, o tai retas ir pakankamai iškalbus vertybinis ženklas šiandieninėje Lietuvoje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.03.13; 08:55

Šiomis dienomis „Diemedžio“ leidykla išleido Romualdo Grigo knygą „Nutylėtų tiesų sakymas“, skirtą lietuvių tautos istorinio kelio, jos dramatiško buvimo pasaulyje įžvalgoms. Kaip jau paskelbėme, kovo 9 d. Mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyks jos sutiktuvės. 

Romualdas Grigas, knygos „Nutylėtų tiesų sakymas” autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – trumpai apie autorių ir šios knygos „Pratarmės mintys“.

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, šalyje gerai žinomas sociologas, vadybos žinovas, filosofas ir tautotyrininkas. Parašė apie tūkstantį mokslinių ir beveik tiek pat publicistikos straipsnių, taip pat keliolika monografijų bei esė knygų. Už keturių monografijų ciklą, skirtą lietuvių tautos socialinei organizacijai ir jos pokyčiams atskleisti, jam suteikta Lietuvos mokslo premija. Jis – daugelio kolektyvinių monografijų ir rinkinių sudarytojas bei redaktorius. Romualdas Grigas yra apdovanotas I laipsnio ordinu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“.

Šioje knygoje remdamasis savo ilgamete sociologo, tautotyrininko ir istorijos filosofo patirtimi jis piešia ne visai tradicinį lietuvių tautos ir valstybės istorijos bei esaties vaizdą… Jo minties kelionė primena detektyvą…

Profesoriaus netenkina nusistovėjusios, lyg ir visuotinai pripažintos nuostatos (tiesos). Jis ieško kaip ir „kitu kampu“ pažvelgti ir atskleisti tas tiesas, kurios, jo nuomone, yra ypač jautrios ir skaudžios mūsų šalies istorijai, o taip pat ir dabarčiai. Į tas tiesas, kurios yra nutylėtos arba tepasakytos „puse lūpų“, o gal ir tendencingai interpretuotos.

Jis originaliu braižu išskleidžia lietuvių tautos etnokultūrinę, etnopsichologinę prigimtį (tautos matricą), konstruoja ją atskirais vaizdžiai sudėliotais kontūrais ir pavyzdžiais.

Knygos tekstas pagyvinamas paties autoriaus pilietinės, emocinės minties proveržiais ir nutikimais. Jis įtikina skaitytoją, jog kasdien privalu mąstyti apie tautokūrą ir tautoardą, apie žmogaus ir tautos egzistencijos prasmę.

Todėl ši knyga skaitytojui gali priminti gaivaus šaltinio vandens gurkšnį…

XXX

Pradinės mintys

Senovės graikai barbarais įvardydavo (gal ir ne visai pagrįstai) tuos, kurie neturėdvo apie ką kalbėti. Jų netenkino tų tautų kalba, kurios sąvokų (žodžių) ir minties išraiškos formų atsargos buvo minimalios. Skurdžios. Gal jie ir teisūs… Skurdžios kalbos atveju tarsi ir pats pasaulis (su kuriuo žmogus santykiauja) būna susiaurėjęs, susitraukęs, kaip ir jo dalyvio, t.y. žmogaus, esatis. 

Tai ką jau kalbėti apie nūdieną! Ne tik apie informacinį, bet ir pačių keisčiausių procesų, gimdančių naujas žinias ir žinojimo poreikį, sprogimą! Ir, žinoma, apie pastangas tokį pasaulį aprašyti. 

Akademiko Romualdo Grigo veikalas – „Nutylėtų tiesų sakymas”

Šiuolaikinis žmogus tampa visaverte aiškesne asmenybe dėl gebėjimo žvelgti į pasaulį plačiomis, sakyčiau, kosmojautos akimis. Jeigu jis geba kiekvieno jam rūpimo (ar jį liečiančio) elemento ar atvejo atžvilgiu ieškoti tegul ir laikino, tegul ir nepakenčiamo atsakymo, tačiau tokio, kuris papildytų bendrą, nuolat atnaujinamą pažinimo sistemą.

Įvairių autorių visuomenei pateikiami eseistinio pobūdžio tekstai negimsta šiaip sau „iš savęs“. Tai tolygu akordams to, kas būna ilgus metus išnešiota, išmąstyta, tuo ar kitu mokslinio išmanymo pagrindu susisteminta. Apskritai eseistika, skirtingai nei grynai akademiniai tekstai (prifarširuoti šaltinių), gimsta dar ir iš autoriaus nuojautos, intuicijos. Taip, tai šiek tiek panašu į literato, kuris skausmingai išgyvena dabarties dvasią ar savo tautos istorinio kelio dramatizmą, pastangas. Betgi be panašių pastangų mes sunkiau pajustume už istorijos skraistės pasislėpusios epochos alsavimą, jos dvasią. Už borto liktų nepagautos, neišjaustos gyvenusių žmonių dramos, prieštaravimų spalvomis besikeičiantis pasaulis. Nutrūktų dvasinės kultūros tęstinumas.

Iki šiol mūsų protėvių istorija vertinama ir teberašoma remiantis urbanizuotam pasauliui priimtinais ir jos pačios sumanytais materialinės kultūros, technologijų raidos bei jų galios vertinimo kriterijais. Tautos dvasinė kultūra lieka lyg ir nuošalėje. Kodėl taip atsitiko? Gal dėl to, kad toji kultūra yra pinama iš subtiliausių, trapiausių, sunkiai pagaunamų ir gal dar sunkiau nusakomų persipynusių žmogaus mąstymo bei elgsenos gijų? Laikmečio skersvėjai nesunkiai jas deformuoja ir netgi piktybiškai, iki neatpažinumo išdraiko. Betgi be dvasinės kultūros istorijos mes nežinome (ir nesužinosime) tikrosios savo istorijos.

Reikalingas, tikrai reikalingas atviresnis žodis. Jis šioje knygoje bus tartas. Bet jo nereikėtų priimti kaip pretenduojančio į absoliučią tiesą. Na, o, kita vertus, istorija ar etnokultūra, religinės ar politinės žmonių pažiūros negali būti kurios nors profesijos (tyrinėjančios tą ar kitą sritį) asmenų „nuosavybė“, tik jiems priklausantis draustinis. Beje, erdvesnis, įvairiapusiškesnis praeities išmanymas, atmetantis vieną kurią nors kategorišką poziciją, ženklia dalimi lemia išmintingesnius ir dabarties, juolab – ateitį lemiančius sprendimus.

Ši knyga yra skirta lietuvių tautos istorinio kelio, jos dramatiško buvimo pasaulyje įžvalgoms. Gal būtų net nekorektiška, jeigu jos visur sutaptų su tradicinėmis, tapusiomis netgi nediskutuotinomis. Veltui būtų gaišinamas visų mūsų laikas… Autorius nesiima pareigos kategoriškai teigti apie lietuvių (kaip ir bet kurios kitos tautos) išskirtinumo (idealizavimo) akcentavimą, bet atskiras dėmesys šiai temai tiesiog būtinas. Antai medikams niekas nepriekaištauja, kad jie specializuojasi aiškindamiesi širdies, inkstų, žarnyno ar kitų kūno dalių funkcinius sutrikimus. Kiekviena tauta, juolab jos pagrindu sukurta valstybė, yra ne kas kita, kaip vienaip ar kitaip suburto makrosocialinio pasaulio segmentas. Tai tarsi socialinis, sirgti linkęs organizmas. Daugiau negu akivaizdu, kad šis segmentas ar organizmas, net ir įžvelgiamoje istorinėje perspektyvoje, atliks to ar kito laipsnio autonomijos, partikuliarumo (savitumo) funkcijas. Tos funkcijos tuo geriau bus atliekamos, kuo labiau atitiks kultūrų įvairovės išsaugojimo imperatyvą (pamatinį principą). Galima pasakyti aiškiau ir fundamentaliau: jeigu visada bus siekiama paisyti akivaizdžios įvairovės pačioje Gamtos, Visatos sandaroje.

Neginčijama, kad socialinės evoliucijos kelyje tautų ir valstybių jungimasis yra neišvengiamas, objektyvus reiškinys. Bet jungimasis pradeda alsuoti destruktyvumu, netgi degradacija, jeigu grindžiamas dominuojančiu utilitarizmu (pragmatiniais išskaičiavimais), jeigu antraeilis, trečiaeilis vaidmuo tenka sakralumui – tautų sukauptiems dvasiniams kultūros lobiams, jų atnaujinimui ir panaudojimui visuomenės ir ypač valstybės gyvenime. Iš kur estetinėms, moralinėms nuostatoms semtis jėgų? Iš laisvosios rinkos siūlomos daiktų gausos? Iš pigaus, butaforinio šoumeno? Iš neoliberalizmo įkyriai peršamų suabsoliutintų laisvių (neakcentuojant moralinių priedermių)? Iš prigimties kultūros neigimo?

Kaip rodo žmonijos patirtis, vos ne pagrindinis atskirų sąjungų ir civilizacijų privalumas buvo (ir tebėra) tarpvalstybinių (tarpgentinių, tarpnacionalinių) konfliktų sprendimas, įtampų gesinimas, informacijos ir patirties sklaida. Tačiau neginčytina ir tai, kad tik tam tikro masto socialinių trinčių ir įtampų dėka socialinis organizmas (nesvarbu, kokio jisai būtų mastelio) esti gyvybingas, atsinaujina, atsisako to, kas jau per daug įprasta. Per daug dėmesio konservacijai tolygu stagnacijai. Bet vėlgi – kartotė tam tikru mastu to, kas jau buvo ir ko, regis, reikalauja pats gyvenimas, socialiniam karkasui suteikia stabilumo, atsparumo istorijos skersvėjams ir net taifūnams.

Regis, viskas turėtų būti atliekama saikingai. Bet ar tai įmanu, jeigu matome politikus, užsisklendusius savajame ceche, o intelektualus, gyvenančius kitame, paraleliniame? Jeigu įsivyrauja pragmatinis veiksmas be deramos jam vadovaujančios minties, be gilesnio ir erdvesnio numatymo? Jeigu dar ir eiliniai piliečiai paversti ar paverčiami nemąstančia, pilka mase… 

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visais laikais pasitaiko pasaulinio masto idealistų. Vienas iš mūsų gyvenamojo laikotarpio – Giscardas d‘Estaingas, buvęs Prancūzijos prezidentas, o vėliau tapęs jo puoselėto Europos Konvento (liaudies tribūnos) pirmininku. Sunkiu akmeniu man į širdį įkrito jo žodžiai: „Pasaulis nelaimingas. Nelaimingas ne tik todėl, kad nežino, kur eina, bet ir dėl to, jog nejaučia, kad sužinojęs suprastų einąs katastrofos link…“

Nesliapiamu dramatizmu alsuoja ir mano šioje knygoje dėstomos mintys. Panašiais atvejais visada budintiems oponentams noriu pastebėti: nematau nei prasmės, nei galimybių ką nors iš to, kas negrįžtamai dingo istorijos vingiuose, kas bus pasakojama apie protėvių tapatybę, siūlyti restauruoti, bet kai ką pakoreguoti, patikslinti mūsų, t.y. lietuvių, istorinį sąmoningumą ir pagausinti dvasinių vertybių – įmanu. Būtina! Būtina jau vien dėl to, kad pernelyg greitai išsivaikštome, tirpstame tarsi pavasarį sniegas, išgaruojame, pamiršdami, nebekreipdami deramo dėmesio į mus kaip tautą maitinusias, o kai kur – kreivai nuaugusias, kitose žemėse ir kitokias atšakas išleidusias šaknis.

Tegu ir pasikartodamas formuluoju pamatinį klausimą ir pats į jį atsakau. Kodėl savo mintis, čia siūlomas skaitytojui, fokusuoju viena kryptimi – lietuvių tautos kryptimi? Tai – nemodernu, retrografiška, konservatyvu – tarsi girdžiu principingo mano tekstų oponento balsą. Su tokiais, beje, išaugusiais net iki ministrų, buvau ne kartą susidūręs dar prieš ketvirtį šimto metų… Mano atsakymas labai paprastas: kol egzistuoja tauta (kaip socialinės bendrijos forma), tol ji gali (ir privalo) būti laikoma įvairių socialinių ir humanitarinių mokslų dėmesio objektu. Kiti, pavyzdžiui, pasirenka valstybę, netgi be dėmesio jos suverenui – tautai. Treti – supermodernaus pasaulio (irgi be tautų) portretą… Pripažinkime: turime laisvę rinktis ir kiekvienas iš paminėtų atvejų savaip yra teisus.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.03.03; 12:12

Įsidėmėkime: nūdienos sutelktas dėmesys piliakalniams – tai subordinuoto trijų jėgų veiksmo rezultatas. Mokslinės minties, visuomeninio judėjimo ir valstybės institucijų bendro veikimo produktas. Deja, dera pripažinti: toks atvejis mūsų valstybėje išimtis. Nors turėtų būti norma, konstanta. 

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai, kad 2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais, laikome savosios tapatybės (savasties) įteisinimo laimėjimu (tiesa, palyginus kukliu). Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas jiems dėmesys, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu.

Turinys dar likęs lyg ir už borto. Lyg ir liko tebegaliojanti vadinamosios „pagonybės“ amžių niekinimo nuostata, kuri laisvai tebesklando mūsų istorikų gretose. Tačiau jeigu mąstome ir kalbame apie piliakalnius kaip apie šventyklas – kaip apie senųjų lietuvių dvasinio gyvenimo ir bendruomeninio sutarimo gravitacinius traukos centrus (o absoliuti piliakalnių dauguma tokiais ir buvo!), dera mąstyti ir apie tuometinę, aplink piliakalnį susibūrusios bendruomenės socialinę organizaciją. Apie jos struktūras, ypač apie tas, kurios puoselėjo žmonių dvasinę kultūrą.

Tiesa, mes šiandien negalime pasakyti, kas pagimdė vadinamąją piliakalnių kultūrą. Pats piliakalnio supylimas ir tolesnė su juo susijusi bendruomenės gyvensena ar atvirkščiai. Tai būtų panašu į klasikinę dilemą: kam suteikti pirmumo teisę – kiaušiniui ar vištai. Tačiau nedvejodami galime tvirtinti: su piliakalnių–šventyklų užmarštimi, su jų piktybiška atskirtimi („dėka“ christianizacijos ir polonizacijos) ne tik nuo kaimo teritorinės bendruomenės, bet ir nuo prigimtinės lietuvių kultūros labai ženkliai kito ir mūsų protėvių socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklainės.

Ir vis dėlto pabandykime rekonstruoti, nors atskirais kontūrais įsivaizduoti anų laikų gyvenseną. Kokia ji buvo ar galėjo būti? Tokiam žingsniui žengti esama pakankamo pagrindo. Žingsniuotę pradėkime kad ir nuo „ciklinio laiko“…

Senieji lietuviai, skirtingai nuo tuometinio urbanizuoto ir urbanizuojamo pasaulio, gyveno būtent pagal ciklinį laiką. Po pavasario ėjo vasara, po jos ruduo, žiema ir vėl pavasaris… Kiekvienas iš šių visuotinai žinomų metų sekos tarpsnių mūsų protėvių gyvenime, pagal nuo seniausių laikų paveldėtą etnokultūrinės elgsenos tradiciją buvo skaidomi dar į kelias Laiko ir Gamtos alsavimo atkarpas. Jų čia neminėsime. O kas tais dalykais domisi, atsakymą gali surasti lietuvių prigimtinės kultūros tyrinėtojų Albino Kurtinaičio, Jono Trinkūno, Liberto Klimkos ir kitų etnologų darbuose.

Gyvenimas pagal ciklinį laiką mus turi dominti ne vien piliakalnių laikais praktikuotos gyvensenos ar kultūros požiūriu. Vardan gilesnio savo praeities ir prigimties (tautos matricos) suvokimo ši kultūra turėtų mus dominti būtent savo prasme. Ciklinis laikas siūlė mūsų protėviams džiaugtis Gamta, jos kaita ir kartote. Kiekvienas sužaliavęs pavasaris tapdavo Amžinuoju Pavasariu, o rudens branda ir krintančių lapų šnarėjimas – Amžinuoju rudeniu.

Prisimenu savo vaikystę, paauglystę… Kokį džiaugsmą išgyvendavome išvydę parskridusį gandrą, sučiulbusius varnėnus! Buvo labai džiugu basomis atsistoti pašlaitėje ant ką tik nuo sniego išsivadavusios žemės lopinėlio, pajausti jos spinduliuotę…  Pirmos klasės vaikeliai lenktyniaudavome kuris iš už švarkelio atlapo pirmas parodys sužaliavusį lauko žolės lapelį! Džiaugsmui, dienos pilnatvei užtekdavo mažmožio. Nors gyvenome pusalkani  ir skurdžiai apsirengę…

Mūsų protėviai priklausė civilizacijai, kuriai buvo būdingas Būties, o teisingiau išsireiškus – Rėdos Rato suvokimas. Rėdos sąvoka nusako egzistuojančią Visuotinę, Kosminę tvarką (Darną, Dermę) ir jos laikymąsi, jos siekį. Rato sąvoka nusako amžiną atsikartojimą. Na, taip kaip dieną keičia naktis, o mėnulis sukasi apie žemę… Rėdos Ratas lietė kiekvieną žmogų ir reikalaudavo iš jo laikytis amžinųjų Kosminės, o taip pat ir žemiškojo gyvenimo tvarkos dėsnių: jų paisymo kiekvienos dienos darbuose.

Žmonių gyvenimą (ir jo prasmingumą) pagal ciklinį laiką geriau suvoksime, jeigu jį palyginsime su gyvenimu, kurį diktuoja linijinis laikas. Gal „jisai“ kaltas dėl pasaulį apnikusių prieštaravimų, vartotojiškos (profaniškos) orientacijos ir neįtikėtinos skubos? Kur?  Ir – vardan kokių tikslų vyksta toji skuba ir jos sukeliamos nuolatinės peštynės?.. Gal iš tiesų nemažai teisybės esama arabų pasakoje apie iš butelio išsprūdusį Džiną? Arba krikščionybės mitą apie nuo Pažinimo medžio nuskintą, suvalgytą obuolį ir kaip bausmė už tai – pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus…

Teisę mąstyti „paradoksais“ turime.

Galima teigti, kad mūsų protėvių priešinimasis krikščionybei buvo  prigimtinė, o pagal kovų pobūdį ir aplinkybes – konvulsiška pastanga išlikti savame pasaulyje, kuriame nėra to „siūlomo“ Monstro, kuris prikištinai įsakinėtų žmogui, kaip dera elgtis. Kuris nustatinėtų tiesiogiai santykį su Juo, Monstru, ir per tai Jam būtų leista laisvai formuoti „kitokią“, t. y. Antgamtišką kultūrą ir istoriją.

Mąstant apie „piliakalnių kultūros“ rekonstrukciją, pirmiausia tenka susimąstyti apie tai, ar aplamai įmanu, tegu ir grubokais potėpiais, nutapyti tą socialinės organizacijos konstrukciją, kuri storai užslėgta ne tik laiko dulkėmis, bet ir piktybiškai orientuotais veiksmais bei procesais. Vis dėlto tikėkim, kad įmanu…

Kaip nekeista, tokiam žingsniui papildomą impulsą duoda pats kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis. Pasilikdamas užkietėjusio „kryžininko“ pozicijose, jis vis dėlto nepagailėjo gražių žodžių vertindamas prūsų ir atskirai minimų sūduvių – t. y. lietuviškajai prigimčiai artimų genčių dvasinę kultūrą. Antai, kronikininkas rašo, jog kiekvienas prūsų kaimas turėjęs ne mažiau kaip dvidešimt asmenų, kurių uždavinys buvo sergėti ir tęsti tos ar kitos etnoelgsenos tradiciją. Anot jo, net du asmenys specializavęsi velionio šarvojimo ir laidojimo apeigose. Jisai yra pateikęs net tokių asmenų įvardžius (prūsų kalba): tulisonis, lygasonis…* Iš šio kronikininko pastebėjimų galima formuluoti išvadą, jog prūsai turėjo išsiaudę itin plačią ir tvirtą dvasinės kultūros puoselėjimo, jos tęstinumo tinklainę. Ko gero, gal panašią į tą, kurią pas senuosius keltus (prūsų kaimynus) audė ir palaikė gana skaitlingas dvasinis druidų luomas.

Žvilgsnį permeskime į savo Tėvynę.

Dar mūsų laikus pasiekė vadinamosios raganos, burtininkai-kerėtojai ir užkalbėtojai (anais laikais turėję teigiamą konotaciją), vaistažolininkės ir „pribuvėjos“ (moterys, kurios atskubėdavo pagelbėti gimdyvei ir priimti kūdikį). Mano poilsinės sodybos (esančios Trakų r. Panošiškių kaime) kaimynas Andrius Matusevičius, vietinių vadintas „šeptūnu“ (užkalbėtoju), iki pat gilios senatvės buvo atakuojamas lankytojų net iš Vilniaus. Kitas kaimynas (ano bendraamžis) man tvirtino, kad tokių „šeptūnų“ turėjo vos ne kiekvienas jam žinomas Dzūkijos kaimas. Ir kad būtent tokia „šeptūnuotojų“ tradicija ėjusi „iš šeimos“. Net sovietiniais metais tie asmenys naudojosi pusiau legalizuota „paklausa“, nes jų klientai pastebėdavę neabejotinos teigiamos įtakos. Jeigu ji buvo – toji įtaka, ją nesunkiai galima paaiškinti na, kad ir kaip psichologinės, tame tarpe ir charizmatinės terapijos efektą.

Taigi žvelgdami į piliakalnius–šventyklas supylusių ir supusių teritorinių bendruomenių  socialinę organizaciją aptinkame vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis suręstą stiprią konstrukciją. Savyje koncentruotą ir integruotą centrą. Vertikalios linijos ar atraminiai stulpai – tai tie minimi asmenys, prisiėmę prigimtinės kultūros tęstinumo misiją. Tai ne vien  P. Dusburgiečio suminėti „tulisonis“ ir „lygasonis“. Tai – ne tik vadinamosios raganos, raganiai, vaistažolininkai ir „šeptūnai“. Tai ir tie, kurie specializavosi organizuojant vestuves ir krikštynas (vardo parinkimą gimusiam kūdikiui ir jo suteikimo ceremoniją). Tai ir kanklininkai, kurie „išdainuodavo“, o žyniai tausodavo ir perduodavo kitiems istorinę atmintį. Tai ir tie, kurių ypatinga priedermė buvo stebėti bėgantį laiką ir burti bendruomenę atžymėti, švęsti gamtos virsmus (sekti Rėdos Ratą) ir kurie, ko gero, mums žinomi kaip vaidilos. Neabejotinai buvo ir sveikatintojai, dabarties kalba kalbant – liaudies medikai. Buvo ir kiti…

Tikėtina, kad ši visa įvardinta (ir neįvardinta) tradicinės kultūros specializacija daugelyje atvejų buvo iš senelių ir tėvų perduodama vaikams ir anūkams.

Na, o teritorinės kaimo bendruomenės organizavimosi horizontalusis lygmuo? Jis lengvai suprantamas jau suminėjus „specializacijas“. Jau visų tų asmenų – tradicijos tęsėjų veiksmai ir jų tarpusavio darna sudarė stiprią negandas, audras atlaikančią tinklainę. Bet čia atskirai norėtųsi pabrėžti, mano manymu, ypatingai svarbų jau suminėtą dalyką – Gamtos virsmų šventimą. O tai buvo gana dažnos šventės, ne viena iš kurių buvo švenčiama susirinkus visai bendruomenei ant piliakalnio ir šalia jo. Manytina, kad piliakalnio viršūnė (ypač tų – nedidukų) buvo ne visiems pasiekiama (ir leistina). Ant piliakalnio galėjo rusenti ne tik šventinis laužas – šventoji ugnis, ne tik aukojamos simbolinės aukos Gamtą išreiškiančioms stichijoms – dievams. Ten galėjo būti sudainuojamos ir sušokamos sutartinės – mūsų laikus pasiekusi brangiausia relikvija. Buvo rengiamos ir bendros vaišės.

Kiekviena teritorinė bendruomenė, su savo sakraliniu centru – piliakalniu, buvo panaši į moraline ir politine prasme neįveikiamą bastioną. Ko gero, tokių bastionų gausus tinklas ženkliai prisidėjo formuojantis  anų laikų galingai lietuvių valstybei, kuri peraugo save ir tapo didžiule imperija. Tačiau politinė valia joje vis dėlto priklausė lietuviams.

Atskirai norėtųsi pabrėžti, kad piliakalnių vieta senųjų lietuvių gyvensenoje gali būti gretintina su mūsų gimtąja kalba – tuo amžinuoju mūsų tapatybę (esybę) ir mūsų dvasią maitinančiu šaltiniu. Kol tautos gyvastį gaivinantys šaltiniai neišsenka, tol ir pati tauta lieka gyva… Mąstykime ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne…

Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną akcentuojant karinį veiksnį. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir palaikant kapitalo (verslo), o taip pat ir valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos); savais kanalais iškreipiant jaunosios kartos ugdymą ir tuo pačiu skatinant jos emigravimą… Dera taip pat pabrėžti: pagrindiniu tautos savigynos, savisaugos veiksniu visada buvo ir išliks jos dvasia. Kaip ir kokiais keliais einant įmanu ją gaivinti ir stiprinti? – kiekvieno iš mūsų („tradicionalistų“…) prigimtinė pareiga mąstyti ir veikti…

Norisi tikėti: gal visų mūsų pastangomis gaivinama piliakalnių atmintis ir anų laikų iškilios socialinės, ypač dvasinės kultūros rekonstrukcija prisidės suartinant nuolat ir nuolat susipriešinančias lietuvių politines jėgas? Gal jos (o ir ženkli dalis žiniasklaidos) rimčiau susimąstys apie toliau plintantį, ko gero, nuosekliai platinamą tautinės ir nacionalinės savinaikos virusą?…

*Dusburgietis, P. Prūsijos žemės kronikos. – Vilnius, Versus Aureus, 2005.

Prof. Romualdo Grigo tekstą iliustruojame Vytauto Visocko nuotraukomis, kuriose užfiksuoti Lietuvos piliakalniai.

2017.02.02; 17:15

Savotišką intelektualinį nuotykį (akibrokštą) išgyvenau skaitydamas man asmeniškai artimo naujausių laikų Lietuvoje istorijos tyrinėtojo profesoriaus Henriko Šadžiaus monografiją: „Tautos drama (1939–1953)“. Knygą (antrą tomą) 2016 m. išleido „Minties“ leidykla. Veikalas savaip stulbina savo fundamentalumu, neįtikėtinai gausia, kruopščiai sustruktūrinta, susisteminta medžiaga ir atviromis, drąsiomis įžvalgomis. Tai tikrai neeilinė, ilgus metus rašyta ir išmąstyta studija. 

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau būtent tas autoriaus įžvalgų drąsumas (gal ir originalumas) ir davė man, besidominčiam tiek senąja, tiek vėlyvųjų laikų lietuvių tautos istorija, ypač jos socialine-politine organizacija (visa tai fokusuojant į vieną kryptį – tautotyrą), viešai kai ką pasakyti apie profesoriaus veikalą. O jo apimtis taip pat įspūdinga: viršija 650 puslapių! Suintrigavo autoriaus pamatinės pozicijos. 

Žinau, iš betarpiškų susitikimų žinau, kad autoriui yra tikrai nesvetimos savo gimtosios šalies patriotinės nuostatos. Apie tai byloja ne tik pats iš veikalo sklindančio dramatizmo dvasia, bet ir dėstomos medžiagos kompozicija ir nesunkiai nuspėjami paties autoriaus išgyvenimai. Tačiau profesoriaus pamatiniai teiginiai, raudona gija, einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu. ( Rašydamas vadovaujuosi žinomu teiginiu: „Platonas – mano draugas, tačiau tiesa yra brangesnė“).

Atsiverskime veikalą… Su savo kukliais komentarais skaitytojo žvilgsniui pateiksiu tik po vieną kitą epizodėlį iš istoriko gana detaliai aprašytų lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapų: pirmosios sovietų okupacijos, nacių okupacijos ir tautai bene siaubingiausio pokario…

Štai, apibūdindamas pirmąjį etapą, autorius rašo: „1940 m. vasarą rinkimai į Liaudies Seimą vyko pakiliai“. Nes „absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“. Net ir „didžioji dauguma inteligentijos“ ėjo į rinkimus norėdama nusikratyti tautininkų režimo; o ir šiaip „bolševizmo idėjos buvo populiarios“… (48 psl.).

Anot autoriaus, „Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS neatlaiko kritikos“ (49 psl.). Pasakyta atvirai, neslapukaujant. O ir dabartinėje istoriografijoje įsitvirtinęs SSRS įvardis, rašomas (manau, sąmoningai) senuoju stiliumi – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (TSRS).

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius.

Tai apie tuos lemtingus liepos 14–15 dienomis įvykusius rinkimus į Seimą (vos praėjus mėnesiui po Raudonosios armijos masinio antplūdžio į Lietuvą). Jau liepos 21 dieną Seimas, anot profesoriaus, vieningai, su nenuslepiamu pakylėtumu priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą ir išrinko delegaciją pristatyti ją „didžiajam vadui“ Stalinui. Profesorius randa progą pacituoti rašytojo Kazio Borutos garsiąją frazę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“. Pasirodo, rugpjūčio dienomis buvo organizuotas dainų tekstų konkursas, kuriame pirmą vietą laimėjo Antanas Rūkas (eilėraštis „Mes su Stalinu į saulę“), antrąją – Kazys Jakubėnas („Negrįš ta diena, kur praėjo“), trečiąją vietą laimėjo Antanas Miškinis („Išsilaisvinimas“)… 

Keista, bet veikalo autorius neranda progos pastebėti, kad visi konkurso prizininkai, tame tarpe ir K. Boruta, vėliau buvo represuoti, o poetas Kazys Jakubėnas dar ir ypač žiauriu būdu (žiemą ant nuogo kūno pilant vandenį) nukankintas. Tačiau turime „sakralinį“ autoriaus teiginį: „…viskas, pradedant birželio 14–15 d. įvykiais (kalbama apie 1940 metų bolševikų invaziją – R. G.), vyko pagal įstatymus, nepraliejant nė vieno kraujo lašo“ (50 psl.).

Autorius neretai mini Stalino patikėtinius, atsiųstus į Lietuvą: V. Abakumovą, V. Dekanozovą, B. Kobulovą, N. Pozdniakovą, I. Serovą – politinius inkvizitorius ir patyrusius budelius. Bet jie lyg ir antrame plane. Didesnė kaltės dalis nukreipiama į „sukairėjusią“ lietuvių inteligentiją, kurios keletą atstovų jau suminėjau.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Pagal įstatymus (jau Sovietinės socialistinės respublikos įstatymus, perimtus ir iš „šeimininko“) buvo pradėtas naikinti ir visas lietuvių tautos elitas, aktyviai dalyvavęs ugdant modernesnę tautą, jos sąmoningumą ir formuojant savos, nepriklausomos valstybės konstrukciją. Čia nedetalizuosime jau tada tikrą siaubą kėlusių tuometinių masinio pobūdžio represijų.

Pereikime prie kito istorijos etapo – prie karo pradžios ir vokiečių okupacijos metų.

Anot veikalo autoriaus, 1941-jų birželio 23–24 d. sukilimas buvo visai ne sukilimas, o tik nacių ir jų Lietuvoje forposto LAF (lietuvių aktyvistų frontas) inicijuoti chaotiški, padrikę grupelių išpuoliai prieš besitraukiančius raudonarmiečius ir panašios spalvos lietuvių aktyvistus. Tai – vadinamieji baltaraiščiai. Jų tada vien žuvusiųjų buvo daugiau nei Nepriklausomybės kovų metais  (viršijo 2000). Istorikui nesvarbu, kad tuo sukilimu buvo siekta iš vokiečių „išsiderėti“ nors santykinę nepriklausomybę, nors protektorato statusą, kuriuo tada disponavo Slovakija, vokiečiams 1939 metais okupavus Čekoslovakiją. Nesvarbu ir tai, kad tas pats LAF vokiečių okupacijos metais ėmė burti itin plačią ir skaitlingą pasipriešinimo naciams pogrindinę organizaciją.

Žinoma, istorikas teisus, kad dalis sukilėlių (vis dėlto tokių buvo mažuma!) buvo permesti vykdyti masines žydų žudynes. Šiame gėdingame „fronte“ ypač aktyviai pasižymėjo savanoriškais pagrindais paskutinėmis birželio dienomis Kaune organizuotas, bet vokiečių inicijuotas ir kontroliuojamas vadinamasis Tautinio darbo apsaugos batalionas (vadas – plk. A. Butkūnas), kiek vėliau – ir antrasis (vadas – mjr. A. Impulevičius). Šių batalionų kuopos „tvarkėsi“ ne tik Kaune, bet ir buvo žydų žudynėms „skraidinamos“ vos ne po visą Lietuvą.

Bet veikalo autorius nerodo jokios pagarbos karo pabaigoje palyginus staigiai, pagrindinai iš jaunuolių organizuotai Vietinei rinktinei. Liaudyje ji žinoma Plechavičiaus armijos vardu. Tačiau ją patys vokiečiai, užpykę, kad pastaroji priešinosi žygiuoti į Rytų frontą, išblaškė. Nerodoma simpatijų ir vėlgi, vos ne stichiškai vasaros pabaigoje Telšiuose bei Plinkšiuose susiformavusiai Tėvynės apsaugos rinktinei, spėjusiai susiburti vos ne į tris pulkus (pagrindinis iniciatorius generolas M. Pečiulionis).

Abi iniciatyvos (prilygintinos žygdarbiams) buvo grindžiamos motyvu: nors trumpam pasipriešinti Raudonajai armijai ir įrodyti pasauliui nepriklausomybės siekį. Na, o aiškiai numatomos nesėkmės atveju pereiti į partizaninio karo prieš okupantą pozicijas. Bet štai veikalo autorius, nenubraukdamas tų motyvų, dėsto, jog tai buvo kolaboravimo su nacių režimu, jų palaikymo pozicija. Kad tuo metu kiti tautiečiai, įsilieję į Raudonąją armiją, gynė ne tik savo kraštą, bet ir Europą nuo fašistinio režimo. Kai kur net atvirai pasakydamas, kad anie vokiškas milines nešioję lietuviai lengvino triuškinamų nacių padėtį ir faktiškai kovojo prieš bendrą Antihitlerinę koaliciją…

Ir 1941-jų sukilimas, ir 1944-jų metų lietuvių karinės, gal ir desperatiškos pastangos dėl nepriklausomybės, tegu ir momentinės, tegu ir formalios – autoriui nepriimtinos. Istoriko pozicija suprantama: jis nuosekliai ir principingai laikosi „laisvais, demokratiniais pagrindais“ įvykusio Lietuvos įsijungimo į didžiąją SSRS (anot autoriaus – į TSRS).

Pereikime prie trečiojo prof. H. Šadžiaus ypač skrupulingai išnagrinėto ir aprašyto lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapo. Jis bene tragiškiausias ir daugelio lietuvių atmintyje ir būtyje neužgijęs, tebekraujuojantis etapas.

Vos tik įžengus Raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją, buvo pradėta masinė šaukiamojo amžiaus vyrų (21–40 metų) mobilizacija. Suprantama, daugelis jos vengė ne tik dėl buitinių (ypač šeiminių), bet ir dėl idėjinių priežasčių. Ne šimtai, o tūkstančiai tokių „bėglių“, nerasdami kito pasirinkimo, tapo partizanais. Jie papildė ir šiaip jau iš išsibarsčiusių, aukščiau minėtų vadinamųjų „vokiškų“ rinktinių bei batalionų besiformuojantį, struktūras įgyjantį tinklą. Užvirė susidūrimai su sugrįžusiu okupantu. Dažnai dėl patirties stokos juos pralaimint.

Bet štai, monografijos autorius aiškiai ir nedviprasmiškai smerkia partizanų išpuolius prieš dar Berlyno nepasiekusios Raudonosios armijos užnugarį. Suranda ir papildomą kaltinimą: tai gali nepatikti kitiems antihitlerinės koalicijos nariams… Bet tie patys amerikiečiai, anglai ir prancūzai tuo klausimu turėjo jau savo nuomonę.

Deja, tenka pripažinti tą tiesą, kad partizanai ėmėsi aktyvių veiksmų ir prieš savo tautiečius – savanoriškais pagrindais ar priverstinai tapusius sovietinės valdžios aktyvistus. Būta beprasmių žudynių… Dėl šių, o taip pat dėl pasipriešinimo sugrįžusio okupanto kariniams daliniams (ypač užnugarį aprūpinantiems), jau 1944–1945 m. prasidėjo vėl naują siaubą sukėlusios civilių gyventojų deportacijos, įtariamųjų suėmimai ir kankinimai ir ypač gerai organizuotos karinės akcijos, nukreiptos prieš ginkluotą, bet tada dar silpnai subordinuotą partizaninį pasipriešinimą.

Visa tai sužinome iš H. Šadžiaus monografijos. Iš jos sužinome ir tai, kad bendrą dramą ar tragediją aštrino okupanto sugalvoti diversiniai veiksmai.

1950-aisiais rudenį į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.

Kuršo (Latvija) teritorijoje atkirsta, gerai ginkluota vokiečių armija (keliasdešimt divizijų), o taip pat ir latvių SS legionieriai įnirtingai priešinosi prieš raudonuosius iki galutinio tos grupuotės sutriuškinimo 1945 metų pavasarį. Pasinaudodamas šia priedanga sovietinis okupantas suformavo keletą dalinių (kiekvienas – ne mažiau kaip po šimtą vyrų), kurie imitavo iš Kuršo ištrūkusius vermachto karius, „vlasovininkus“ (Rusijos išvadavimo armija, suformuota iš raudonarmiečių belaisvių ir kovojusi vokiečių pusėje), iš pasitraukusių ir Kurše „atsidūrusių“ savų, o taip pat sovietinėmis buvusių kaimyninių respublikų policininkų ir kitų su vokiečiais kolaboravusių asmenų. Šitokie diversantiniai daliniai (kurių egzistavimą išskleidė prof. H. Šadžius) vos ne vienu metu buvo išmėtyti keliose Lietuvos apygardose. Provokatoriai ieškojo Lietuvos partizanų ir vietos gyventojų paramos. Pastarieji geranoriškai tiesė pagalbos ranką ir… žudė save. Praėjus palankiam tokių provokatorių veikimo laikui, okupacinė valdžia sumąstė kitą: nedideles grupeles, sudarytas iš „savųjų“, o taip pat ir iš perverbuotų partizanų, kurios palyginus rezultatyviai veikė paralyžiuodamos ir kompromituodamos bendrą partizaninę ginkluotą kovą. Tai būdavo smūgiai – išdavystės, kurios labai ženkliai paralyžiavo partizaninį pasipriešinimą ir išprovokavo naujų aukų lageriams ir tremtims.

Veikalo autorius visur vengia žodžio „partizanas“, jį rezervuodamas tik iš Maskvos atskraidintiems ir nuleistiems su parašiutais. Nuosekliai prisilaikydamas savo pradinių pozicijų, kovą su ginklu rankose prieš sovietinę okupaciją ir jos aktyvistus profesorius visur įvardina kaip ginkluotą pasipriešinimą. Nesunku susigaudyti, kad toji kova, jo nuomone, nukreipta ir prieš teisėtai, nuo 1940-jų metų pasirinktą santvarką. Tiesa, autorius neatmeta sovietinės valdžios represijų ir jų masto. Bet kaltės „liūto dalį“ nedvejodamas priskiria „sūnums paklydėliams“…

Šioje vietoje įterpsiu ir tokį pastebėjimą… Nuo pat pradžios nepripažindamas partizaninių veiksmų prasmingumo ir taikydamas jiems kaltę už vykdytas masines civilių žmonių represijas, monografijos autorius parodo, lyg ir išryškina savo įžvalgų ribotumą. Man nesuprantama: nejaugi autoriui nežinoma garsioji M. Suslovo (Stalino visagalio vietininko Lietuvoje 1944–1946 m.) ištara: „mes už Tarybų Lietuvą, bet be lietuvių…“ Bet tų lietuvių-litovcų buvo pilna Lietuva! Tai apie kokius lietuvius šis ideologas galvojo? Gal tik apie tokius, kurie turėtų likti ir dirbti sovietams visiškai praradę savo tapatybę, užmiršę savo protėvius… Beje, aprašydamas atskiras asmenybes profesorius neslėpė savo simpatijų šiam veikėjui, specialiai Stalino paskirtam kuo greičiau ir veiksmingiau tramdyti užsispyrėlius „litovcus“… Anot veikalo autoriaus, M. Suslovas, remdamas atsargesnį A. Sniečkų, kai kada sušvelnindavo geležinio kūjo smūgiavimą.

Profesorius, tarsi pabrėždamas tikruosius savo įsitikinimus, teigia: „Net iki šiol nėra paprasta paaiškinti svetimšaliui, kodėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tautiečiai dar kovojo prieš tautiečius, o dalis jų ir prieš valstybę, kuri tarptautiniu mastu buvo pripažinta pagrindine išvaduotoja nuo fašistinio maro“ (247 psl.).

Skaudu mums patiems ar ne, bet vis dėlto dera pripažinti, kad pačiais pirmaisiais partizaninio karo metais kovų smaigalys buvo nukreiptas ne tiek į okupantų karines formuotes, bet į sovietinę valdžią rėmusius bei „įrėmintus“ aktyvistus: apylinkių pirmininkus, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus, partorgus, komjaunimo aktyvistus ir kt. Jų: kaltų, pusiau kaltų ir visai nekaltų (atsitiktinių) buvo nužudyta, deja, ne šimtai, bet tūkstančiai. Ir visa ši drama, teisingiau, tragedija, brolžudystė pagrindinai vyko ne miestuose, bet kaimuose. Lietuvos kaimas okupanto buvo pasmerktas degradacijai. Kentėjo jis ir nuo ginklu savo šalį gynusių saviškių, praktiškai atsidūrusių beviltiškoje padėtyje. Bet ženkli dalis iš jų vis dėlto tebekovojo, tebegyveno (tebeegzistavo) vedini Nepriklausomybės atgavimo idėjos. Vedini prigimtinio šauksmo būti ir tūkstančiais žūti savojoje žemėje.

Mano amžius dar toks, kad tebegyvenu prisiliesdamas prie „gyvosios atminties“… Neužmirštu savo puikaus bičiulio (senokai iškeliavusio į Dausas). Turėjo tokį patį, kaip ir aš, tik anksčiau gautą agronomo diplomą. Man jisai yra sakęs: dėl nuolatinių valdžios „kaprizų“ (persekiojimų) buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje ir nusprendęs patraukti pas „miško brolius“… Šie pasakę: mūsų lemtis aiški – žūsime. O tu – jaunas. Grįžk atgal ir prisitaikyk… Tai buvo 1951-ji metai. Sunkūs stalininiai metai. 

Lietuvos partizanė.

Į mano rankas buvo patekęs tekstas, iš kurio sužinojau, jog ir Vilniaus universiteto garbusis (vos ne legendinis) rektorius Jonas Kubilius pirmaisiais pokario metais pabuvojo „miške“ ir redagavo, tvarkė pogrindinį leidinį. Įvertinę neeilinius jaunuolio gabumus, partizanų vadai pasiūlė pasinaudoti paskelbta amnestija ir legalizuotis… Daugybė talentų žuvo. Bet kai kas sugebėjo save ir aplinkinius išsaugoti ir, neprarasdami patriotinių nuostatų, skleisti jas kitu pavidalu.

Neužmirštu ir „nuotykio“, patirto 1947 metais. Tą rudenį pradėjau lankyti Palangos gimnazijos 1-mą klasę (dabar tai – 5-oji). Vieną dieną mus visus gimnazistus surinko į salę, į susitikimą su Mečislovu Gedvilu, prieškaryje buvusiu šios gimnazijos mokytoju, o pokaryje tapusiu Ministrų tarybos pirmininku. Jo atsilankymo priežastis buvo – sudrausminti gimnaziją, nes iš vyresniųjų klasių vos ne pusė jaunuolių buvo pasitraukę į mišką partizanauti…

Atgimimo metais ištisus ciklus partizaninių dainų (daugelis buvo sukurta jų pačių) Vilniaus katedros ir kitose aikštėse per garsintuvą sielą jaudinančiu balsu dainuodavo liaudies solistė Irena Bražėnaitė. Dainuodavo jas ir kiti. Tačiau niekas nėra užfiksavęs, kad liaudyje būtų atsiradusi nors viena dainelė apie stribitelius ir jų gintas moralines vertybes.

Bet grįžkime prie H. Šadžiaus veikalo…

Profesorius teigia: „Įsivyravo tendencija pagražinti ir net idealizuoti pokarinį laikotarpį, parodyti ginkluoto pasipriešinimo (sovietų valdžiai – R. G.) dalyvius kaip kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę“. Čia pat šį teiginį lyg ir patikslina rašydamas, kad „Negalima būti kartu ir teroristu, ir laisvės kovotoju“ (398 psl.). Tačiau ar įmanu būti partizaniniu kovotoju prieš okupantą, nepasinaudojus jo praktikuotais įbaiminimo aktais? Jeigu pats okupantas, disponuodamas ypač galinga, gausia jėga, tuos metodus masiškai, net ir žiauriausiais būdais yra naudojęs.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Veikalo autorius atvirai reiškia nepasitenkinimą, kad dar iki šiol statomi paminklai, atidengiamos memorialinės lentos pažymint partizanų žuvimo vietas; tebeegzistuoja jų vardais pavadintos gatvės ir tebeskelbiamos apie partizaninį pasipriešinimą knygos. Žinoma, lyg ir logiškai detalizuotos profesoriaus kritikos susilaukia ir garsioji 1949 m. vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija – išmintingai, blaiviu protu parašytas ir partizanų vadų susibūrime aprobuotas dokumentas, vertintinas ne kitaip, kaip testamentas ir priesakai, palikti parklupdytai tautai. Tvirtai žinant, kad parengusių šį iškilų dokumentą laukia neišvengiama žūtis… Argi tai ne didis žygdarbis?

Principinis veikalo autoriaus verdiktas visam partizaniniam judėjimui daugiau negu piktokas. Pacituosiu: „Pokarinis ginkluotas pasipriešinimas buvo istorinė klaida, brangiai kainavusi lietuvių tautai, ir tie, kurie šiandien, XXI a. pradžioje, vis dar mėgina teisinti tuos paklydėlius ar atvirus nusikaltėlius, tarptautinės visuomenės simpatijų nesulauks“ (407 psl.). Na, ką gi… Verdiktas lieka verdiktu. Jį suformulavo asmuo, vadovaudamasis savo įsitikinimais, jį patį slėgusia faktografine medžiaga. Bet štai… Per „neapsižiūrėjimą“ jis pateikė ir priešingus vertinimus. Ir – ne bet kokių nevykėlių istorikų ar kito, „žemesnio“ rango asmenų, pavyzdžiui, pabuvojusių tremtyje ar lageriuose. Autorius į knygą patalpino Lietuvos respublikos prezidentų vertinimus. Neiškenčiu jų nepateikęs.

Valdas Adamkus: „Kitaip vertinu pokario metų partizanų kovą. Blaiviu protu vadovaujantis gali pasirodyti, kad jų sudėtos milžiniškos aukos beprasmės, nes sovietų nebuvo įmanoma išvyti. Tačiau tai tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“ (244 psl.).

Dalia Grybauskaitė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva […]. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSRS tebuvo mitas“ (245 psl.).

Nenurodau, kokiomis progomis ir kada tuos teiginius paviešino mūsų šalies prezidentai. Kam tai įdomu, atsakymą gali susirasti monografijos autoriaus tekste (mano nurodytuose puslapiuose). Žinoma, profesorius pacituotas mintis priskiria prie nuolat ir nuolat mūsų tautinės, nacionalinės minties erdvėje daromų klaidų klasės.

Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę, skaitytojo dėmesį atkreipsiu į vieną detalę. Neslepiama, kad veikalas išleistas autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktografinė medžiaga, kokia daugybė dokumentų ir kiek metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta, apsisprendus skelbti šį veikalą, ir kokių pokyčių lietuvių mentalitete bei valstybės elgsenoje autorius laukia?

Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu, be graužaties Tėvynę paliekant nežiniai…

Tenka tik stebėtis, kaip išdrįso tokį tekstą išleisti prestižine tebelaikoma „Minties” leidykla.

2016.12.12; 13:39

Naujojoje savo knygoje „Neišsakytų tiesų sakymas, kuri pasirodys prieš pat Naujuosius metus, prof. Romualdas Grigas nagrinėja apie 40-imt mūsų šaliai svarbių, aktualių istorijų.

Viena iš knygoje gvildenamų temų – kodėl lietuvių kalba tokia panaši į sanskrito kalbą? Pavyzdžiui, kaip sanskrito kalba skamba posakis „Jei Dievas davė dantis, tai duos ir duonos“?

Prof. R.Grigas pastebi, kad dabar vis drąsiau kalbama, jog lietuvių kalba – net senesnė nei sanskritas. Ar tikrai arijai į Europą atsikraustė iš Indijos? Galbūt bendra mūsų protėvynė – prie Balkašo ežero Kazachijoje?

Trečiojo videointerviu su prof. Romualdu GRIGU trukmė – 12 min.

video
play-sharp-fill

2016.12.04; 03:58

Antrojoje videopokalbio „Neišsakytų tiesų sakymas“ dalyje prof. Romualdas Grigas dar giliau žvelgia į tragišką Lietuvos pokario istoriją. Pavyzdžiui, svarsto, kokių faktų ir reiškinių nenori prisiminti žydai, kodėl, kaltinant partizanus būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, pamirštamos sovietinių agentų – smogikų provokacijos, kodėl neįvertinama aplinkybė kokia stipri ir klastinga buvo sovietų žvalgyba, sugebėjusi įsiskverbti net į Didžiosios Britanijos slaptąsias tarnybas…

Prof. R.Grigas atmeta tokių istorikų kaip Henrikas Šadžius peršamą versiją, esą nebuvo jokio „karo po karo“. Prof. R.Grigas įsitikinęs, jog niekam nepavyks paneigti akivaizdžiausios tiesos: lietuviai sąmoningai ir masiškai traukė į miškus. Ėjo į miškus ne tam, kad išvengtų trėmimų į Sibirą ar mobilizacijos į sovietinę armiją. Jie ėjo ginti Tėvynės. Skaitlingas ir ilgai trukęs partizaninis judėjimas byloja, kad lietuviai jautė kaltę dėl 1940-aisiais neiššauto priešo pusėn nė vieno šūvio.

Kad Lietuvos partizanai kėlė rimtą galvos skausmą sovietų valdžiai, byloja ir Lavrentijaus Berijos derybos su nelaisvėn paimtu Lietuvos partizanų vadu Jonu Žemaičiu.

Šio videointerviu su prof. Romualdu GRIGU trukmė – 20 min.

video
play-sharp-fill

2016.11.30; 09:42