Ronaldas Reiganas. Ronald Reagan. JAV prezidentas

Kyjivas, kovo 7 d. (ELTA). Ukrainos ambasadorei Jungtinėse Valstijose Oksanai Markarovai perduotas Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui skirtas Ronaldo Reigano (Ronaldo Reagano) Laisvės medalis, praneša naujienų agentūra UNIAN, remdamasi valstybės vadovo spaudos tarnyba.
 
Apdovanojimą Ukrainos diplomatei perdavė R. Reagano prezidento fondo vadovas Frederickas Ryanas.
 
Jis pabrėžė, kad šiuo garbingu apdovanojimu įvertinama V. Zelenskio lyderystė ir nepalaužiama dvasia milijonų ukrainiečių, ginančių teisę pasirinkti savo ateitį ir įkvepiančių visą civilizuotą pasaulį kovoti už laisvės ir demokratijos vertybes, kurioms savo gyvenimą paskyrė R. Reaganas.
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis
 
Pasak F. Ryano, būtent JAV prezidentas R. Reaganas suteikė galingą impulsą „blogio imperijos“ griovimui ir nutiesė kelią į laisvę ir demokratiją jos pavergtoms tautoms buvusios SSRS teritorijoje.
 
R. Reagano prezidento fondas Laisvės medalį įsteigė 1992 metais. Jis įteikiamas įžymiems veikėjams už didelį indėlį į laisvės plėtrą pasaulyje. Iki šiol jį pelnė tik 10 žmonių, tarp kurių – Lechas Walęsa, Margaret Thatcher, Colinas Powellas.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.03.08; 07:00

Gintaras Visockas

Kiekvienais metais balandžio 24-osios išakarėse kyla ginčų, kaip Vakarai turėtų paminėti tragiškus 1915-ųjų metus, kai tuometinėje Osmanų imperijoje žuvo daug armėnų tautybės žmonių.

Labiausiai rūpėjo išgirsti, kaip šiemet pasielgs naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Juk Dž. Baideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas (Donald trump) vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose dėl 1915 metų įvykių. Barakas Obama (Barackas Obama), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat nevartojo šio apibrėžimo.

Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Deja, JAV prezidentas Dž. Baidenas vakar, remiantis armėniška spauda, 1915-ųjų karus oficialiai įvardino buvus „genocidu“. Šis pareiškimas niekuo neįpareigojantis. Tai – tik deklaracija. Ir vis dėlto tai – keistas 46-ojo JAV prezidento žingsnis.

Istorija – ne politika. Istorinių įvykių neperprasime skelbdami politinius pareiškimus. Kvaila, primityvu ieškoti, kas prieš šimtą metų dėjosi karo frontuose, balsuojant Kongrese, Senate ar Baltuosiuose rūmuose. Vienintelis teisingas kelias pažinti istoriją – ją atidžiai studijuoti archyvuose. O šiandieninė situacija tokia: JAV kongresmenai ir senatoriai tiksliai nežino, kas, kaip ir kodėl klojosi 1915-aisiais metais tarp turkų ir armėnų tuometinės Osmanų imperijos žemėse. Jie niekaip negali žinoti. Kad pasaulis vis dar iki šiol nežinąs tikrosios tiesos apie 1915-uosius, kalčiausias … oficialusis Jerevanas. Taip, Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol įslaptinusi savuosius archyvus šia skausminga tema. Armėnija neatsiliepė į Turkijos raginimus visoms suinteresuotoms šalims atrakinti savo archyvus, juos atidžiai peržiūrėti ir tada, susėdus prie apskritojo stalo, aptarti visas niuansus ir smulkmenas. Todėl pasakyti, kas anuomet šaudė, žudė, badu marino, tebus galima tik tada, kai JAV istorikai turės galimybę nuodugniai ištirti armėniškus archyvus (turkiški archyvai, kaip jau minėjau – atviri).

Tad Dž. Baideno skubėjimas brėžti kategoriškas išvadas nesusipažinus su armėniškais archyvais, – lemtinga klaida. Dž. Baideno skubėjimas įsiteikti Jerevanui rodo ne 46-ojo JAV prezidento padorumą, jautrumą, o jo silpnumą ir primityvumą pasiduodant gausioms lobistinėms įtakoms. Tiesiog Vašingtone – gausu armėniškų lobistinių organizacijų, kurių spaudimui jis gėdingai pasidavė. Jei Dž. Baidenui rūpėtų tiesa ir teisingumas, jam būtų užtekę vienui vienintelio klausimo: ar Amerika žino, kokias paslaptis Armėnija slepia savo archyvuose? Išgirdęs atsakymą apie aklinai užrakintas armėniškųjų archyvų duris, principingas prezidentas privalėjo atkirsti: kol Jerevanas neįsileis į savo senuosius rankraštynus, tol nebus oficialaus Vašingtono pareiškimo.

Briusas Feinas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas

Galų gale Dž. Baidenui, prieš svaidantis griežtais pareiškimais, derėjo pasidomėti, ką šia tema manantis buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas. Šis JAV prezidento R.Reigano patarėjas yra ne sykį viešai teigęs, jog Baltieji Rūmai yra bandę atidžiai analizuoti „armėnų genocido“ klausimą remdamiesi prieinama informacija. Štai kokia jo išvada, kurią šiandien primena leidiniai Turkiye ir Caucasus Online: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“.

Į 1915-aisiais armėnus ištikusią tragediją blaiviai žvelgia, mano supratimu, ir armėnų tyrinėtojas, istorikas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Štai jo komentaras, duotas slaptai.lt portalui 2020-ųjų sausio 20 dieną:

„Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”

Dėmesio verta ir blaivi, subalansuota oficialios Ankaros nuomonė: „Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.“

Deja, oficialusis Vašingtonas nusispjovė į visus Armėnijos oponentų argumentus. Ir tuo pačiu pravėrė garsiąją Pandoros skrynia. Ką turiu galvoje? Jis ne tik atstūmė savo NATO sąjungininkę Turkiją, ne tik prieš save nuteikė milijonus musulmonų visame pasaulyje, bet ir suteikė teisę dideliems ir mažiems savo kritikams nuolat teirautis: kaip vadintinas Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimas atominiu ginklu, kaip derėtų apibūdinti karą Vietname, kaip traktuotini Irako, Serbijos bombardavimai?

Galimas ir kitas Amerikos oponentų klausimas: ar verta aklai tikėti kiekvienu Vašingtono žodžiu, jei ankstesnysis JAV prezidentas savo parašu garantavo Ukrainai jos teritorinį vientisumą mainais į „atiduotas atomines bombas”, o vėlesni JAV prezidentai šį viešai, iškilmingai tartą įsipareigojimą pamiršo?

2021.04.25; 07:39

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Irma Ąžuolė

Kadenciją baigiant prezidentei Daliai Grybauskaitei, didžiąja intriga tampa kitų metų pavasario rinkimai. Ruošdamasi palikti rūmus Daukanto aikštėje, jų šeimininkė investuoja į savo valdą Bajorų gyvenvietėje. Apie prezidentinės bibliotekos-muziejaus kūrimą neužsimenama. Kaune veikiantis Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka ir muziejus, panašu, ir toliau liks vienintelis Lietuvoje.

Tuo tarpu už Atlanto

Tuo tarpu už Atlanto prezidentiniai centrai yra įstatymais įtvirtina tradicija.

Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Įpusėjus JAV prezidento Donaldo Trumpo kadencijai, visuomenėje ta tema apstu pasvarstymų, miklina liežuvį komikai: tai būsianti prezidentinė tviterio (ne knygų) biblioteka, ne tik Los Andžele, bet ir Čikagoje bei Niujorko mieste, su milžiniška suvenyrų parduotuve, o šmaikštūs žurnalistai jau turi pririnkę aibę auksinių prezidento posakių, kurie galėtų puikuotis ant būsimos įstaigos sienų. Jau sukurti ir virtualūs 3D muziejai!

Barakas Obama

Amerikiečiai nekantrauja, kada bus atidaryta 44-ojo JAV prezidento (2009–2017) Barako Obamos prezidentinė biblioteka ir muziejus.

Planuojama, kad jis duris atvers apie 2020–2021 m. Garbę steigti šį centrą pelnė Čikagos universitetas, kuriame dėstytojavo Obama. Laukiama, kad naujoji prezidentinė biblioteka taps lankomiausia JAV. Ji bus naujo modelio, skaitmenizuota. Be to, JAV istorijoje pirmojo prezidento afroamerikiečio centras patrauks daug afroamerikiečių lankytojų.

Mintis kilo Ruzveltui

Ruzveltas_1
Franklinas Ruzveltas

Šiuo metu JAV veikia 13 prezidentinių bibliotekų tinklas, administruojamas Prezidentinių bibliotekų biuro. Kiekvienos tokio pobūdžio įstaigos kūrimas yra kontroliuojamas nacionalinės administracijos, o atidarymas tampa reikšmingu įvykiu.

Nepaisant nuo seno visuotinai pripažįstamos šalies prezidentų paveldo istorinės reikšmės, iki XX a. vidurio dokumentai paprastai buvo laikomi privačia nuosavybe.

Mintis, kad archyviniai dokumentai bei įvairūs su prezidento gyvenimu susiję daiktai gali būti įdomūs ne tik studentams, istorikams bei žurnalistams, bei ir plačiajai visuomenei, pirmajam kilo Franklinui Delanui Ruzveltui, 32–ajam prezidentui (1933–1945).

Pastato statybai jis paskyrė savo šeimos žemės sklypą Niujorko valstijoje, o 1941 m. naujo tipo kultūros centras, po vienu stogu vienijantis archyvą, biblioteką ir muziejų, jau atvėrė duris lankytojams. 

Tradicijos tęstinumą lėmė 1945 m. priimta nuostata, kad postą palikęs prezidentas steigia savo prezidentinę biblioteką.

Ekspozicijoje net lėktuvas

Iš JAV veikiančių prezidentinių bibliotekų populiariausia yra Ronaldo Reigano.

reiganas_ronaldas
Ronaldas Reiganas su žmona Nensi

Dvi kadencijas (1981–1989) pareigas ėjusio 40–ojo JAV prezidento centras, įkurtas Kalifornijos valstijoje, yra pats didžiausias ir prabangiausias. Ekspozicija ir biblioteka užima per 14 tūkst. kv. m, be to, yra 8,4 tūkst. kv. m ploto angaras, skirtas prezidentiniams lėktuvams „Boing-707“.

Lankytojai gali po lėktuvo sparnu atsisėdę gurkšnoti kavą, gėrėtis prezidento limuzinų kortežu… Ekspozicijoje yra net Berlyno sienos fragmentas.

Pagal amerikietišką tradiciją – Kaune

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

2016–ųjų pavasarį Kaune atidaryta dvi kadencijas (1998–2003, 2004–2009) prezidento pareigas ėjusio Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Tai vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje, trečioji Europoje.

Nieko stebėtino, kad tokia įstaiga įkurta Kaune. 92-ejų Prezidentas Valdas Adamkus šiame mieste gimęs, yra jo patriotas.

Išskirtinis pastatas S.Daukanto g. 25, kuriame įkurta prezidentinė biblioteka. 1922–1934 m. čia veikė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Tai primena ant fasado pritvirtinta memorialinė lenta.

Nutarus steigti prezidentinę biblioteką, iniciatyvos ėmėsi Vytauto Didžiojo universitetas, o Kauno miesto savivaldybė skyrė istorinį pastatą, kurį reikėjo remontuoti bei restauruoti.

Kaip pasakoja prezidentinės bibliotekos vadovas Arūnas Antanaitis, tai, kad V. Adamkus didelę gyvenimo dalį pragyveno JAV, yra svarbi aplinkybė, suformavusi demokratiškas pažiūras, atvirumą. Toli gražu ne kiekvienas galėtų taip atsiverti, atiduoti dalį savęs: šeimos paveikslus, biblioteką (sukaupta unikali disidento Aleksandro Štromo knygų kolekcija), veiklos archyvus, dienoraščius, nuotraukas, apdovanojimus, asmeniškus laiškus…

Kultūrinėje erdvėje rengiamos įvairios parodos, vyksta diskusijos ir kiti renginiai.

Valdo Adamkaus prezidentinėje bibliotekoje lankėsi bent aštuoni užsienio šalių prezidentai: Latvijos – Valdis Zatlers, Lenkijos – Lechas Valensa, Ukrainos – Leonidas Kučma ir kt.

Europoje ir net Afrikoje

Pagal amerikietišką tradiciją pirmoji Europoje prezidentinė biblioteka-muziejus įkurta Rusijoje. Jekaterinburge veikia prezidento Boriso Jelcino centras, apimantis muziejų, parodų sales ir diskusijų centrą, biblioteką.

Borisas Jelcinas

Prahoje įsteigtas Čekijos prezidentui Vaclavui Havelui dedikuota biblioteka.

Prezidentinę biblioteką sumanė įsteigti ir Nigerijos prezidentas (1976–1979, 1999–2007) Olusegunas Obasandžas. Tiesa, veiklos modelis ganėtinai išplėtotas pramogine kryptimi: tai didžiausias laisvalaikio bei pramogų centras su plaukimo baseinu, viešbučiu ir barais bei kitomis pasilinksminimo vietomis.

2018.11.25; 06:20

Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Spalis baigėsi masišku mirusiųjų pagerbimu, kuriame susimaišė ir susikaupimas prie mirksinčių žvakelių, ir ilgos automobilių voros link kapinių, ir miesčioniškas 3D antkapių kičas… Oras tarsi „paturavojo“ žmonėms: ramios, gana šiltos ūkanos supo žvakių ir chrizantemų jūras…

I pabambėjimas

Iš kaimiečio vėl tapus miestiečiu, neapleidžia įspūdis, kad kažką vertingo palikai: ar lėtą mąslų kaimyno kalbėjimą, ar skaidrėjantį belapį miškelį, pro kurį prasišviečia nutilusi paežerė, ar šiltą pakūrentą krosnį su rytine kava… Bet pasiilgsti ir miesto: jo patogumų, savotiškos švaros ir dvasinės higienos, patogių ėjimų ir vykimų, susitikimų ir, žinoma, politinio šurmulio.

Žmonės dejuoja: niekaip neišsirenka kandidato į prezidentus. Vienas vienoks, kitas kitoks. Juos lyginti irgi neišeina – pernelyg skirtingi. Kažin ar sugretinsi Nausėdą su Puteikiu, Šimonytę su Skverneliu. Bet diskusijos – gerai, jos padeda „subalansuoti“ nuomones apie būsimą kandidatą ir taip išvengiama emocionalių pozicijų.

Jau lapkričio pradžioje kilo nemažas „kibišas“ dėl konservatorių surengto balsavimo – apklausos, kurios metu reikėjo pasirinkti tarp Ušacko ir Šimonytės. Vieni tai vadina „demokratijos švente“, kiti – tiesiog eksperimentu. Visgi gerai, kad TS-KDP ryžosi tokiam bandymui, kuris parodė, kad kuo daugiau įtraukiama būsimų rinkėjų, tuo objektyvesni rezultatai, atspindintys ir būsimų prezidento rinkimų baigtį.

Aišku, Šimonytė neturėtų švytėti euforija, nes tai tik etapinė pergalė. Laukia sunki dvikova su reitingų lyderiu Nausėda. Savo žodžio dar netarė Skvernelis, daug simpatikų gali atimti Juozaitis ir Puteikis. Socialdemokratai tyli, nors daug kas kalba apie prieštaringą Andriukaičio kandidatūrą. Kiti tikisi sunkiąją artileriją pasitelkti per Seimo atostogas – iki kovo 10 d., kai iki rinkimų liks pora mėnesių. Tiesa, ne mažiau svarbus (o gal net svarbesnis) bus kovo 3 d. vyksiantis pasirinkimas į savivaldybių tarybas…

Viena reiktų pasakyti: jeigu esame subrendusi, garbinga tauta, būtina vengti prasto skonio diskusijose – rietenų, asmeniškumų, purvo pilstymo, nuogų emocijų ir klišių klijavimo. Solidus kandidatų programinių teiginių ir pozicijų aptarimas tik padėtų pasirinkti mums patiems ir išgryninti pretendentų vertybes.

II pabambėjimas

Ginčas dėl LRT tęsiasi. Ji bijo, kad taps politikų nuosavybe, ir įnirtingai tam priešinasi. Parlamento dauguma „galanda kirvius, kalavijus aštrius“. Pagaliau savo poziciją pareiškė ir Daukanto aikštė. Seimui ketinant sugrįžti prie LRT veiklą tyrusios komisijos išvadų svarstymo, Prezidentūra būgštauja, kad valdantieji tiesiog siekia įgyti daugiau politinės kontrolės visuomeniniam transliuotojui. Susirūpinimą pareiškė ir Europos transliuotojų sąjunga.

Nėra abejonių, kad LRT politinė kontrolė netrukus gali peraugti į dominavimą Konarskio gatvėje. LRT valdymo ir tarybos narių keitimas, įvedant mistinės valdybos struktūrą, įtariama, tėra Karbauskio noras kontroliuoti šį transliuotoją. Beje, kaip rašė buvęs šios tarybos vadovas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Žygintas Pečiulis, visais laikais buvo mėginama LRT pajungti „valstybiniams“ interesams. Jis prisiminė dar 1990 metus, kai LRT (tada – Valstybinis televizijos ir radijo komitetas) laviravo tarp oficialiosios valdžios ir Sąjūdžio spaudimo.

Žinoma, lyginti tuos audringus laikus ir dabartinę padėtį šiek tiek nesąžininga. Gerai prisimenu TVR ir sovietiniais, ir Sąjūdžio laikais. Tuomet nebuvo pasirinkimo: Sąjūdis ėjo tarsi galinga Atgimimo banga, ir atsinaujinusiai Brazausko kompartijai nebuvo šansų kontroliuoti šį transliuotoją. Televizijos ir radijo žurnalistams tai buvo palankiausias „pjūties“ metas: byrėjo viena barikadų pusė, lyg mūras kilo kita, ir viskas priklausė nuo tavo pasirinkimo, kurion pusėn stosi.

Dabar tokio pasirinkimo nėra, bet yra kitoks: ar tu kritikuoji valdžią, jos sprendimus, ar esi jos atstovas. Štai tas susidūrimas nepuošia žiniasklaidos. Žurnalistai dažnai renkasi arba apolitiškumą, arba menkavertes temas ir idėjas. Vienas patyręs vyresnės kartos LRT žurnalistas, nenorintis veltis į šį svarstymą, pasakė: anuomet LRT valdė „šaika“, o dabar atėjo kita… Turbūt ne šiaip sau prie LRT susirinkusi minia reikalavo, kad dabartinė šios įstaigos vadovybė išgrynintų savo gretas, atsisakytų antitautinės politikos ir tendencingų žurnalistų. Tada kyla klausimas: ar LRT kontrolė tokia jau neperspektyvi ir pavojinga?

III pabambėjimas

Prisipažinkime: daugelis mūsų, ypač vyresnės kartos, anais sovietiniais laikais buvo tylūs tos sistemos kolaborantais. Ar plušome prie staklių, ar kolūkio laukuose, ar kurdami, užsidirbdami sau duonai, tvirtinome esamą sistemą. Tai objektyvu ir nuo tos istorijos niekur nepabėgsi.

Tad šiandien gūdu skaityti, kai koks buvęs LKP CK sekretorius ar komjaunimo lyderis, vėliau pralindęs pro Sąjūdžio filtrą ir tapęs laisvos Lietuvos funkcionieriumi, viešai didžiuojasi, kad buvo (ir išliko) komunistu su visais kairiojo smegenų pusrutulio, komunistinės sąmonės ir pasąmonės likučiais. Jis esą buvo „visai kitoks“, neva kovotojas prieš sovietinę sistemą, o štai kaimynas, suviliotas į SSKP, turėtų viešai išpažinti savo nuodėmes ir atgailauti…

Aš ne apie atgailą. Ji seniai atlikta. Sau pačiam. Aš apie tai, kad neokomunistinis tvaikas dar dvelkia iš kai kurių viešosios erdvės ertmių, o tai nėra jau taip nekalta. Buvę partiniai veikėjai širdies kertelėse ilgisi SSRS, jos jiems teiktų malonumų, garbina Putino politiką, purvu dergia savo šalį ir joje mato vien neigiamus pokyčius.

Štai kodėl manau, kad spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro suorganizuota diskusija „Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija“ gali tapti paskata iš naujo parengti ir įgyvendinti kažkada įteisintą bedvasį ir ignoruojamą Liustracijos įstatymą. Apie tai rašiau straipsnyje „Kada uždrausime komunistinę ideologiją?“.

Trumpa vieno iš diskusijos dalyvių Gasparo Genzbigelio pasisakymo citata: „Algirdas Mykolas Brazauskas grūdo savo partinius bičiulius į pirmas gretas gražinti Vilniaus Katedrą, o paskui juos vedėsi iš paskos per visas valdžios viršūnes, trukdydamas liustracijos procesui. Neva koks jo didvyriškas mostas buvo Maskvai, kai partija persivadino LKP…“ Ir tai yra vieni iš liudijimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Beje, šie „bičiuliai“ arba jų vaikai, priminiau straipsnyje, ir šiandien tupi suglaudę ausis, o kai kurie buvę aktyvūs pasekėjai mušasi į krūtinę, kokie jie buvo sąžiningi komunistai ir kaip daug davė naudos Sąjūdžiui. Daugelis jų iš persimainiusios LKP mynė tiesų takelį į Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybę…

Ko iš jų galima tikėtis šiandien, kai liustracijos procesas taip ir neįgauna pagreičio? Antai, netgi toks svarbus veikėjas Europos Komisijoje eurokomisaras Povilas Vytenis Andriukaitis vasarį „Žinių radijui“ (šiuos teiginius bemat pasigavo „Sputnik“ naujienų agentūra) pareiškė, kad didžiausia nepriklausomybės atkūrimo klaida yra „desovietizacija“, kad kvailiausi Lietuvos darbai buvo desovietizacija, dekagėbizacija ir liustracija…

2018.11.06; 11:30

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš matau Lietuvą kaip BALTIJOS GELEŽINĮ VILKĄ, matau šalį, kurioje gyvena daugiau kaip 4 milijonai lietuvių. Aš matau Lietuvą, kur lengva rasti patinkantį, gerai apmokamą darbą visiems, norintiems dirbti. Aš matau šalį, kurioje žmonės tinkamai gali panaudoti įsigytą išsilavinimą savo darbe. Aš matau Lietuvą, kurioje vyriausybė yra skaidri ir sąžininga.

Aš matau šalį, kurioje valstybė sukuria tinkamas sąlygas visiems tinkamai gyventi. Aš matau vietą, kurioje ūkininkai augina natūralius ekologiškus produktus, kurie ne tik yra vartojami vietoje, bet ir turi didelę paklausą visame pasaulyje. Aš matau šalį, kurioje darbdaviai, įskaitant vyriausybę, vertina ir gerbia savo darbuotojus. Aš matau ir švietimo sistemą, kurioje mokytojai gerbiami ir gerai apmokami. Aš matau nuostabią šalį, su sveikatos priežiūros sistema, kuriai nėra lygių, kur gydytojai ir slaugytojai neprivalo imti kyšių, kad išgyventų.

Aš matau gražią šalį, kurioje pensininkai yra gerbiami ir gali gyventi savo sidabrinius metus be būtinybės raustis šiukšlėse ar rinkti butelius. Aš matau tvirtą gynybą turinčią šalį, kurioje kariuomenei reiškiama didelė pagarba ir su kuria kitomis šalimis geriau nesipykti. Aš matau šalį, kurioje politinės partijos dirba šalies gerovei ir nevalkioja viena kitos po purvą. 

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš matau šalį, kurioje žmonės yra patriotai, gerbia vienas kitą, kur toleruojamos skirtingos nuomonės, kurioje žmonės gyvena moralia ir patriotine dvasia. Paprastai tariant,  aš matau šalį, už kurią kovojo ir žuvo partizanai, kentėjo Sibiro tremtiniai ir politiniai kaliniai. Jei sutinkate – tada mes visi turime vienytis ir atlikti eilę būtinų darbų.

Lietuvos ekonominis planas

Būtini esminiai pokyčiai gyventojų emigracijos sustabdymui iš Lietuvos ir jų sugrįžimo skatinimui. Tam reikalinga Vyriausybės vienybė ir tvirta politinė valia. Šio straipsnio rekomendacijos apima tik ekonomiką. Kiti dalykai, tokie kaip informaciniai karai, teisingumo sistema ir požiūris į darbuotojus, taip pat moralinės, patriotinės ir dvasinės vertybės, bus atskiro straipsnio tema. Lietuvos seimo nariai TURI sutelkti dėmesį į kursą, skirtą valstybės laivui. Tvirtai stabdyti visus smulkmeniškus skandalus, įžeidinėjimus ir kačių kovas. Laikas Veiksmui yra čia ir dabar. Kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja šimtas „Boeing 747” lėktuvų, toks išvykstančiųjų mastas. Ar ne laikas labai susirūpinti? Toliau pateiktas dalykų sąrašas nėra baigtinis, tačiau tai strateginio plano pagrindas.

Išlaidų mažinimas

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  1. Siekiant skatinti verslą ir turizmą – reikėtų parduoti daugumą ar visus senus ir gražius vyriausybės pastatus, esančius senamiestyje, ir perkelti šias įstaigas į naujus modernius. Padaryti tai, konsultuojantis su Vilniaus miesto žinovais – tai pagrindinis planas turizmui. Gražus, istorinis senamiestis turi atlaisvinti šį nekilnojamąjį turtą įmonėms – mokesčių mokėtojams. Tai sumažintų eismo srautą, kurį senamiestyje sukelia vyriausybės darbuotojai, vairuojantys automobilius. Senamiestis be automobilių galėtų būti atlygis.
  2. Pilnai privatizuoti „Lietuvos Geležinkelių” ir „Mažeikių Naftos” įmones.
  3. Sumažinti Seimo narių skaičių. Tai būtų geras pasiaukojimo pavyzdys, kaip ir simbolinis darbo užmokesčio sumažinimas. Kelionių ir biuro išlaidų sumažinimas pakeltų visuomenės pasitikėjimą.
  4. Peržiūrėkite visas Vyriausybės įstaigas iš nulinės biudžeto sudarymo pozicijos. Tegul jos pateisina savo egzistavimą ir išlaidas. Pašalinkite besidubliuojančius ir nereikalingus skyrius bei personalą. Suteikite pagrįstą darbo užmokesčio padidinimą ir premijas likusiems žmonėms už jų nuopelnus, skirdami tam iš anksto nustatytą taupymo procentą. Vyriausybės poreikis turi būti sumažintas 25% ar daugiau, tuo pačiu didinamas likusių valstybės tarnautojų darbo užmokestis.
  5. Aš skatinu vyriausybę toliau stiprinti mokyklas ir universitetus – sumažinti administracines išlaidas. Padidinti mokytojų atlyginimus procentine dalimi iš sutaupytų lėšų.
  6. Atlikti mokestinę amnestiją, siekiant sumažinti šešėlinę ekonomiką, paskelbti ribotą laikotarpį įmonėms ir asmenims išeiti iš šešėlių. Nustatyti atgalinių mokesčių terminus iki metų ar dvejų. Mokėjimo terminai ir sąlygos turi būti išbandomi, probacija turi būti šio proceso dalis.
  7. Persvarstykite ir derėkitės dėl Lietuvos Vyriausybės skolos, kad gautumėte gauti geresnes sąlygas.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su šiomis santaupomis Lietuvos Vyriausybė galėtų puikiai prisidėti prie Lietuvos fiskalinio skatinimo. Kaip žino bet koks geras ne sovietinis ekonomistas – privataus sektoriaus pinigai yra didesni nei vyriausybės stimulai, taigi jie grįžta į ekonomiką. Paradoksalu tai, kad taip pat padidėja mokesčių pajamos. Tai paskatina mūsų kitą žingsnį.

Mokesčių lengvatos

  1. Pašalinkite visus PVM mokesčius maisto produktams ir sumažinkite šilumos mokesčius.
  2. Pajamų mokesčio atostogos visiems lietuviams, verslo savininkams, kurių pajamos nesiekia Europos Sąjungos nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Siūlykite dvejų ar daugiau metų pajamų mokesčio atostogas!
  3. Mokesčių atidėjimas į ateitį, siekiant sukurti darbo vietas didelėse įmonėse. Bendrovės turi galimybę panaudoti banko kreditų dalį naujų darbuotojų samdymo išlaidoms.
  4. Sumažinti socialinio draudimo mokesčius iki Europos standartų. JAV šis skaičius yra 127 200 USD.
  5. Mokesčių sumažinimas turi papildomos naudos iš faktiškai didėjančių mokestinių pajamų, nes atlaisvintos lėšos sukuria naujų darbo vietų ir plečia ekonomiką. Tai buvo išbandyta ir tai veikia. Taip padarė J. F. Kenedis, taip pat Ronaldas Reiganas. Deja, pasireiškė viena iš Merfio taisyklių „Vyriausybės pajamų padidėjimas paskatino vienodą ir dar didesnį išlaidų augimą toje pačioje vyriausybėje”. Reikia vengti šio neigiamo elemento.

Kiti žingsniai ekonomikos tobulinimui

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
  1. Plėtoti Lietuvos produktų ir paslaugų pardavimo rinkodaros planus užsieniui, rengti Lietuvos diplomatus ir išeivius, kad jie mokėtų parduoti lietuviškus produktus. Šiam tikslui reikia nusipirkti dalį TV, laikraščių, žurnalų rinkos Lietuvos įvaizdžiui formuoti. Užsienio reikalų ministerija turi koordinuoti ir padėti privačiam sektoriui. Surenkite konkursą geriausiai rinkodaros įmonei nustatyti, kuri sukurtų stiprų prekės ženklų planą Lietuvai. Investuokime į tai, kad Lietuvoje būtų atliekami reikalingi darbai šioje srityje. Tam reikia gauti lėšų – žiūrėkite, kokią nuolatinę pridėtinę vertę CNN ir BBC sukuria Makedonijai, Singapūrui, „Emiratams”, bet niekada ten nesimato Lietuvos prekių ženklų ir jos nuostabių produktų bei žmonių.
  2. Ekologiniai žemės ūkio produktai – sūris, sviestas, grūdai, grybai, mėsa, dešrelės ir t.t. Reikia, kad šiems produktams būtų suteiktos vyriausybės garantijos dėl kokybės ir grynumo.
  3. Parduokite Lietuvos švietimo paslaugas, medicinos, aviacijos – kaip ES centro.
  4. Turizmas.
  5. Paslaugų ekonomika – verslumo galimybės.
  6. Administraciniai centrai.
  7. Užbaikite sėkmingų verslininkų niekinimą. Jie yra darbo kūrėjai, todėl turėtume jais didžiuotis, o ne pavydėti ir juos naikinti. Juokinga ir liūdna, kaip mes mylime užsieniečius – Bransoną, Geitsą ir kitus, bet nematome savopačių. Pakanka kalbėti apie Spekuliantus ir pajamų nelygybę. Jūs nepagerinsite šalies ekonomikos ir gerovės, paimdami pinigus iš tų, kurie juos turi, ir atiduodami tiems, kurie jų
    Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

    neturi. Pinigai plaukia į svetingą šalį, kurioje sukurtos sąlygos jų augimui. Ir pinigai išeina, jei nėra pasitikėjimo šalimi ir jos vyriausybe.

Vietoj to, kad keiktumėte tuos, kurie išvyksta, sudarykime tinkamas sąlygas, kad jie pasiliktų ir savo pinigus investuotų.

Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
  1. Atlikite visus išpuolius prieš rinkodarą finansinėms ir kitoms paslaugoms bei apdirbamojoje pramonėje, kad jos įtrauktume į ES per Lietuvą. BREXIT yra puiki galimybė Lietuvai. Kiti jau yra ten, ir mes turime juos įveikti.
  2. Skatinti verslininkus įsteigti Lietuvos aviakompaniją – privačią ne vyriausybinę – apsvarstykite ilgesnes mokesčių atostogas.
  3. Apsvarstykite privataus laivo registro planą. Tai iš tikrųjų yra partnerystė tarp vyriausybės ir privačios įmonės.
  4. Nedrauskite alaus ir vyno pardavimų nuo šaligatvio – prarastumėte daug turistų ir pajamų. Alkoholikai ten paprastai negeria. Daugelis Seimo narių man teigė, kad nėra plano uždrausti alkoholio pardavimo šaligatvių kavinėms, tačiau žiniasklaida skelbia kažką kita. Dėl besaikio alkoholio vartojimo turime imtis kitokių teigiamų žingsnių: gydymo, vilties į ateitį sukūrimo, švietimona, o jei reikia, tai ir priverstinio įsikišimo, sudarant sąlygas  žmonėms gydytis.
  5. Sustabdyti kalbas apie naujus mokesčius – visuomet, kai Lietuvos vyriausybės pareigūnas atneša naują mokestį. JAV investuotojai arba pabėga, arba atsisako investuoti į Lietuvą. Lietuvai pavyko sukurti tam tikrą JAV administracijai atitinkantį padalinį, tačiau to neužtenka, kad visa bendrovė deklaruotų, jog ji yra kaip namuose Lietuvoje. Pažvelkime į Airiją. Airija visoms įmonėms sudaro tokias sąlygas, kad jos deklaruoja savo namus tenai, ne tik kai kurias jų dalis. Tai iš tikrųjų atneša pajamas.

Paprastai tariant, mums visiems reikia imtis darbų, kad būtų sukurtas BALTIJOS GELEŽINIS VILKAS .

Teksto autorius yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.

2018.05.10; 07:39

Juozas Kazickas su V.Adamkumi ir Dž.V.Bušu Lietuvoje

Balandžio 16 d. sukako 100 metų, kai gimė dr. Juozas Petras Kazickas (1918-2014). Jo nupelnai Lietuvai ir lietuvybei, mano nuomone, statytini į vieną gretą su tokia istorine figūra kaip Jonas Vileišis (1872-1942).

Skirtumas tik tas, kad apie J. Vileišį parašyta ne viena knyga, sukurta dokumentinių filmų, jo atminimas įamžintas išraiškinga skulptoriaus Kęstučio Balčiūno skulptūra Laisvės alėjoje Kaune, tuo metu dr. J. Kazicko mintys apie Lietuvą ir darbai jos ateičiai, ypač veikla išeivijoje, kai Lietuvoje vis dar buvo „naktis be aušros“, platesniems visuomenės sluoksniams, faktiškai, tebėra nežinomi.

J. Kazickas vis dar geriau žinomas užsienyje negu Lietuvoje. Iš dalies tai patvirtino ir jo atminimui bei 100-osioms gimimo metinėms skirti renginiai, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

Į žinomo meno ir muzikos mecenato atminimui surengtą jaunųjų talentų koncertą, kuris įvyko balandžio 14 d. „Vaidilos“ teatre Vilniuje, atvyko per 250 svečių. Dalyvavo verslo, kultūros, meno, akademinio pasaulio atstovai, visuomenės veikėjai. Jaunesnės kartos politikams, kuriems asmeniškai dr. J. Kazicko nepažinoti neteko, ir kuriems ne tik lietuvių išeivijos ilgametė kova dėl Lietuvos laisvės, bet ir 1988-1991-ųjų Atgimimo epocha – jau tik miglose skendinti istorija, sukaktuvininko asmenybės mastą, jo reikšmę visuomenei ir šaliai įvertinti, spėju, nėra lengva. Taip pat ir dėl adekvačiai prieinamos informacijos stokos.

Ir tai nenuostabu. Dr. J. Kazickas niekada nesirūpino „asmenine reklama“ – pasirodyti koks jis dosnus, kiek daug aukoja, kaip plačiai veikia. Priešingai. Turto jis pabrėžtinai nesureikšmindavo. Sakydavo esąs pasiturintis, bet nesąs turtingas žmogus. Lietuvos žurnalistų primygtinai klausiamas, kokia suma įvertintų savo turtą, atsakydavo su šypsena: „Tikrai nedidele – kai kas labai nustebtų“.

Bet tuo pat metu kalbėjo ir šitaip: „Žmogus laimingas gali jaustis tik tuomet, kai gražesnį gyvenimą kuria ne vien sau, bet ir kitiems.“ Ir dar daugiau: „Kiekvienas turime duoti tiek, kiek galime. Juk žmogaus tikroji vertė yra ne tai, kiek jis turi, o kiek duoda“.

Vidmantas Valiušaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir davė J. Kazickas daug. Ne taip lengva tai suprasti Lietuvoje, kur verslumas vis dar vargiai atsiejamas nuo savanaudiškumo, greitų pelnų, nesaikingo savęs eksponavimo reklamos tikslais, puikavimosi prabanga, patogumais, demonstratyviai pabrėžiamo atstumo nuo stokojančiųjų ir mažiau sėkmingų žmonių.

J. Kazickas elgėsi kaip tik priešingai: „Jūs esate mano garbingiausi svečiai. Ačiū, kad šiandien atėjote“, – dr. Juozas P. Kazickas būtų pasakęs visiems mums čia susirinkusiems, reikšdamas patį nuoširdžiausią dėkingumą. Jis būtų skubėjęs prieiti ir pasveikinti, žiūrėdamas tiesiai į akis, būtų spaudęs ranką ir kreipęsis į kiekvieną iš mūsų vardu ar prisistatęs tiems, kurių niekada nebuvo sutikęs, kad asmeniškai susipažintų“, – rašė Neila Baumilienė, Kazickų šeimos fondo Niujorko skyriaus direktorė, balandžio 15 d. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje įvykusių šv. Mišių ir koncerto dr. J. Kazicko atminimui bei 100-osioms gimimo metinėms pagerbti programoje.

Šiuos žodžius galėčiau patvirtinti ir po jais pasirašyti kaip žmogus, pažinojęs dr. J. Kazicką nuo 1990 m. rudens. Tada pirmąsyk atvykau į Jungtines Amerikos Valstijas, kaip eilinis sąjūdietis iš Kauno. Ir buvau didžiai, bet labai maloniai nustebintas, sulaukęs dr. J. Kazicko pakvietimo pavakarieniauti ir pasikalbėti visus mus tuo metu jaudinusiais klausimais: apie Lietuvą, jos laisvės perspektyvas, žmonių pasiryžimą pasirinktą kelią ginti.

Lietuvos padėtis tuo metu nebuvo lengva: Kovo 11-osios aktas jau buvo paskelbtas, bet po sovietų įvestos ekonominės blokados ir išvystyto didžiulio politinio spaudimo, priimtas moratoriumas jį įgyvendinti; vidaus politinė padėtis darėsi pavojinga, nes stiprėjo prosovietinių organizacijų („Jedinstvo“, Maskvos platformos komunistų ir kt.) veikla, o Lietuvos vadovybėje ryškėjo takoskyra dėl taktinių priemonių apginti ir įtvirtinti valstybingumą – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė dėl to akivaizdžiai nesutarė.

Juozo Kazicko dėmesys iš esmės ir buvo sutelktas į klausimą: ar Lietuva išsilaikys? ar žmonės tiki nepriklausomos valstybės galimybe? kurią poziciją – Landsbergio ar Prunskienės – labiau palaiko Sąjūdis? kiek žmonės pasitiki Lietuvos valdžia? kaip jie elgtųsi, jeigu sovietai panaudotų jėgą?

Vien mano apranga, galbūt tikusi neįpareigojantiems turisiniams pasivaikščiojimams, bet ne vakariniam priėmimui prabangiame restorane, faktiškai buvo iššūkis, tačiau tai nė kiek netemdė pokalbio turinio. Kazickas gyvai domėjosi įvykiais ir nuotaikomis Lietuvoje, visiškai nekreipdamas dėmesio, kad prie to paties stalo iš vienos pusės sėdėjo respektabilūs ponai vakariniais kostiumais, iš antros – Sąjūdžio berniukas su megztuku ir aptrintais džinsais…

Maža to, jis mokėjo sukurti tokią pokalbio atmosferą, kad „ekspertas“ čia jausčiausi aš, nė neužsiminęs apie savo plačiausius tarptautinius ryšius, įskaitant ir ryšius su pirmaisiais Lietuvos asmenimis. Jis geriau už mane orientavosi politikoje, bet to niekaip neparodė, tik dėmesingai klausėsi ir nuoširdžiai domėjosi, ką mano apie politiką, kaip supranta Lietuvos padėtį žurnalistikos lauke besireiškiąs 30-metis sąjūdietis. Kaip ir nepaminėjo fakto, kad būtent jo kontaktų ir galimybių dėka tapo įmanomas 1990 m. gegužės mėnesį įvykęs ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės vizitas į Baltuosius rūmus pas prezidentą George’ą Bushą.

Bet svarbiausia – jis man dėkojo. Tarsi ne jis man, bet aš jam būčiau padaręs malonę, teikęsis susitikti. Ir taip būdavo kaskart, kai man tekdavo garbė (tokių susitikimų Amerikoje ir Lietuvoje nebuvo daug) būti jo svečiu.

Apie šią J. Kazicko savybę nepasakysiu geriau, nei tai padarė N. Baumilienė: „Laimės pojūtis ir sėkmė buvo paslaptingai susiję su dėkingumu, ir jis buvo J. Kazicko kasdienybės dalis. Jis puikiai perprato dėkingumo magiškas galias, jas įvaldė ir tikslingai naudojo. Padėka tapo įpročiu. Ranka rašytos atvirutės svečiams ir draugams, laiškai žmonai su išsamiu dėmesingumu ir pagyrimu už jos charakterio ypatybes, ypač už atsidavimą vaikams; pakvietimai tarptautiniams verslo partneriams ir jų šeimoms praleisti laiką su jo šeima; linksmos šventės, skirtos žmonių santykių sušildymui, kad jie taptų neatskiriami net tada, kai jo ir žmonos jau nebebus; trumpi pietūs ir ilgos puotos, mažos dovanos ir didelės piniginės aukos – visa tai buvo įvairaus dėkingumo išraiškos, kurio magija visada suveikdavo jo laimės ir sėkmės vardan.“

Lietuvoje įsitvirtinęs, sakyčiau, gerokai supaprastintas, gal net lėkštokas J. Kazicko įvaizdis: gyvenimo malonumais besimėgaujantis galbūt turingiausias pasaulio lietuvis, biznierius, medžiotojas, golfininkas. Na, dar keistuolis filantropas, neaišku kodėl dalijęs savo turtus į kairę ir dešinę. Tuo metu jo mintimis, idėjomis, dvasiniu pasauliu, vertybėmis, kuriomis jis grindė savo gyvenimą ir tos gerovės pasiekė – nedaug kas tesidomėjo. Šita jo asmenybės pusė, man regis, yra kur kas įdomesnė.

Bent iš dalies pažinti J. Kazicką galima iš jo atsiminimų knygos „Vilties kelias“ (2002) ir paskiau antrojo jos leidimo su nauju priedu „Po dešimties metų“ (2013). Parašyta gerai: atsivertus knygą – negali padėti į šalį. Pamenu, mano anuomet paauglė dukra, neraginta iš šalies, o vien nuklausiusi atoliepį, patyliukais pasiėmė ką tik išleistą pirmąją knygos laidą ir prarijo kaip bestselerį. Ne veltui šie atsiminimai išleisti ir anglų, vokiečių bei rusų kalbomis.

J. Kazickas savo knygoje rašo: „Lietuvai labai trūksta vilties ir tikėjimo. Tad ryžausi išleisti savo atsiminimus: jei koks – ypač jaunas – žmogus perskaitęs juos nors truputį sustiprins savo viltį, jau nebus neprasmingas ir mano pasakojimas, kaip Sibiro tremtinių vaikas, paveldėjęs vien savo tėvų moralinius principus, nuėjo ilgą kelią nuo kieto gulto nešildomame kumetyne iki tviskančių maharadžos rūmų ir prestižiškiausių Amerikos klubų.“

Būtent tiek „moraliniai principai“ apsprendė kaip tik tą J. Kazicko asmenybės pusę, kuri liko nematoma arba mažai pastebima plačiajai visuomenei. Ypač Lietuvos visuomenei, kuri dėl suprantamų priežasčių neturėjo progos pažinti J. Kazicko veiklos išeivijoje okupacijos metais.

Na, spręskite patys: ką sako apie verslo pasaulio žmogų ir jo santykius su mylima moterimi laiško ištrauka, kurią čia pacituosiu? Tai įspūdis po spektaklio La Scalos operos teatre Milane. Kiek praskleisdamas dabar jau ir mums tą nematomąją J. Kazicko asmenybės pusę, 1952 m. vasario 19 d. žmonai Aleksandrai Juozas rašo: „Šeštadienio opera buvau sužavėtas iki jaudinančio išgyvenimo. Pakilus uždangai ir atsivėrus gražiausiam vaizdui muzika tiesiog griebė už širdies. Ir kuomet nuo jūros pakraščio asiliukas apkrautas maišais pamažu kopė su savo varovu bažnyčios pakraščiu į kalną, momentas buvo daugiau žavus negu kad galėčiau Tau nupasakoti. Būtinai! Būtinai, ir sakau, būtinai tuoj pat nueik į plokštelių krautuvę ir nusipirk Cavaleria Rusticana plokštelę. Ale, sakau, būtinai! Tai labai trumpa opera – tik vienas veiksmas, bet muzika taip labai itališka, kad sunku ką nors kitką ir palyginti. Balsai žavingi, masinėse scenose choras susideda iš 200-250 dainininkų. Pravažiuoja vežimai, praeina procesijos ir visa tai vyskta gražiausios muzikos fone. Tikrai gaila, kad to visko nei aprašyti, nei apsakyti negalima. Bandyk visa tai miglotai įsivaizduoti klausydama plokštelės. Bet plokštelę nusipirkt šiandien, tuoj pat! Jeigu gausi, tai nusipirk taip pat Normą. Kaip gaila, Alyte, kad Tu negali būti su manimi. Šiandien vėl einu į Scalą – L’uragano. Bandau nepraleisti nė vieno spektaklio, nes juk tai gali būti vienintelė mano gyvenime tokia didelė proga. Vienok, aš esu įsitikinęs, kad mes dar abu turėsime progą tą tikrai dieviškai gražią meno puotą išgyventi kartu.“

Nepaisant to, kad man pačiam, gana plačiai tyrinėjusiam lietuvių išeivijos istoriją, J. Kazicko asmenybė ir visuomeninė veikla lietuviškos kultūros baruose yra neblogai pažįstama, vėl pasinaudosiu N. Baumilienės taiklia įžvalga: „J. Kazickas buvo ir rašytojas, palikęs archyvą puikių laiškų savo žmonai Aleksandrai, ilgas ir įkvepiančias kalbas bei nuomonę reiškiančius straipsnius JAV lietuviškoje spaudoje. Jis buvo aistringas meno mylėtojas ir Lietuvos menininkų V. Kašubos, V. Kasiulio, V. K. Jonyno, V. Vildžiūno rėmėjas, o taip pat atsidavęs klasikinės muzikos gerbėjas, globojęs jaunuosius talentus, finansišakai rėmęs dainų ir šokių kolektyvus ir šventes. J. Kazickas buvo lietuviško rašto puoselėtojas, prisidėjęs prie išleidimo didelio skaičiaus leidinių: nuo lietuviško elementoriaus išeivijos lietuviukams, Bostono Lietuvių enciklopedijos, katalikiškos spaudos bei daugybės knygų diasporoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Jis suprato naujausių technologijų svarbą, įkurdamas ryšių įmonę Omnitel, dovanodamas Lietuvos mokykloms tūkstantį kompiuterių. J. Kazickas dešimtmečiais aukojo lietuviškiems labdaros fondams: Lietuvių fondui, Lietuvių religinei šalpai, Tautos fondui, kol galiausiai įkūrė Kazickų šeimos fondą.“

Šiuos žodžius patvirtina atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrai, kurie asmeniškai pažinojo dr. J. Kazicką, ir kuriems vienu ar kitu metu teko vadovauti šaliai ar eiti atskingas pareigas.

„Lietuva visuomet buvo Jūsų gyvenimo tikslas, – yra rašęs prezidentas Valdas Adamkus, kurį su verslininku siejo kelių dešimtmečių draugystė, prasidėjusi Čikagoje, kai jokių prošvaisčių Lietuvos nepriklausomybei dar nesimatė. – Sunkiausiais okupacijos metais Jūs pasaulyje ieškojote Lietuvos draugų ir užtarėjų, Jūs vienas iš pirmųjų skubėjote jai į pagalbą išaušus Laisvės rytui.“

Su prezidentu Algirdu Brazausku J. Kazicką, kaip jis pats pastebi savo atsiminimų knygoje, „siejo labai nuoširdūs ir šilti ryšiai“. Tai nesunku pajusti ir iš to, kaip A. Brazauskas vertino J. Kazicką: „Jūsų aktyvus ir prasmingas gyvenimas daugeliui Lietuvos sūnų tapo sektinu pavyzdžiu. Niekada ir niekas iš Jūsų atminties neištrynė Lietuvos vardo ir noro būti kartu su ja, padėti jos žmonėms.

Kaip plačiašakis ąžuolas Jūs giliai įaugote į tėviškės žemę ir iš jos išrauti nepajėgė jokios audros – nei okupacijos, nei karas, nei tolima tremtis. Pasinaudodamas savo asmeniniais ir dalykiniais kontaktais su JAV ir Vakarų Europos vadovais, Jūs visada primindavote Lietuvos okupacijos bylą ir būtinybę atkurti istorinį teisingumą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jūs tiesėte kelius Lietuvos politikų svarbiems susitikimams bei vizitams užsienyje.

Šiandien Jūsų rūpestį ir globą jaučia Lietuvos ligoninės, našlaičiai, vargšai – visi tie, kuriems jos labai reikia. Jūs pirmasis Baltijos valstybėse įkūrėte sėkmingai veikiančią privataus kapitalo telekomunikacijos ryšių įmonę.

Su dideliu malonumu prisimenu mūsų asmeninius susitikimus ir Jūsų nuoširdžius patarimus labai svarbiais Lietuvai klausimais.“

Seimo pirmininkas ir Kovo 11-osios akto signataras Česlovas Juršėnas apie J. Kazicką taip yra atsiliepęs: „Jūsų asmenyje atsispindi skaudi Lietuvos istorija nuo 1863 m. sukilimo per XX amžiaus kančias į 1990-ųjų metų Atgimimą. Ši istorija giliai palietė ir Jus, Jūsų šeimą, vertė ieškoti išlikimo kelių. Įgimto talento, mokslo žinių ir valios pastangų dėka Jūs tą kelią suradote pradžioje moksle, vėliau versle, kurio vaisiais dosniai dalijatės kaip savo srities Maestro ir kaip mecenatas.

Tėvynė Jums dėkinga už lietuvišką veiklą JAV, už paramą atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvai, už asmeniškai Jūsų ir Jūsų partnerių dideles investicijas Lietuvoje, už verslo pamokas. Kazickų šeimos fondo veiklą jaučia mūsų šalies mokslo ir kultūros organizacijos, besimokantis jaunimas. Jūs esate moralaus verslo, kuris, kaip teigiate, remiasi dešimtimi Dievo įsakymų, riteris, ir tai yra gražus pavyzdys jaunai Lietuvos ekonomikai.“

Drauge su N. Baumiliene, „norisi tikėti, kad dr. J. P. Kazickas greitu laiku bus įrašytas į šiuolaikinės Lietuvos istorijos knygas, o jo asmenybė, darbai ir pasiekimai bus tyrinėjami ir jais domimasi. Jis išlieka puikiu pavyzdžiu jaunimui, kad nėra neįmanomų svajonių.

„Visada siekite didelių tikslų, – sakydavo jis. – Jie atims tiek pat laiko kiek ir maži. Tad kodėl siekti mažų?“

Vidmantas Valiušaitis yra LNB Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas

2018.05.10; 06:50

Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjant Vasario 16 Akto paskelbimo šimtmečiui Genocido ir rezistencijos tyrimo centras siūlo prisiminti, kaip prieš trisdešimt metų Komunistų partija ir KGB baiminosi Lietuvos nepriklausomybės 70-ečio.

1988 m. vasario 8 d. LSSR KGB pirmininkas Eduardas Eismuntas savo operatyvinėje suvestinėje, siunčiamoje kitiems KGB skyriams, rašo:

„Vakarų reakcingi sluoksniai, pirmiausia JAV, vysto propagandines akcijas ryšium su Vasario 16-ą Lietuvos „nepriklausomybės“ paskelbimo 70-ečiu.

Pagal gautus duomenis, JAV Kongrese rengiama speciali rezoliucija, kuria ruošiamasi vasario 16-ą paskelbti „Lietuvos laisvės diena“. Baltieji rūmai planuoja priimti lietuvių atstovus, vadovaujamus „lietuvių diplomatijos šefo“ S. Lozoraičio. Tikimasi, kad priėmime kalbės JAV prezidentas R. Reiganas, kuris 1988-uosius neva paskelbs „nepriklausomos Lietuvos metais“. Amerikos administracijoje taip pat svarstoma idėja sovietų pusei pateikti provokacinį reikalavimą leisti JAV atstovams, taip pat ir kongresmenams, kaip stebėtojams, vasario 20-ąją atvykti į Vilnių, kur, pagal amerikiečių duomenis, vietos nacionalistai ruošiasi surengti demonstraciją, skirtą „jubiliejinei datai“.

Radijo stočių „Amerikos balsas“, „Laisvoji Europa“ ir „Vatikano radijas“ lietuviškos redakcijos veda laidų, priešiškų sovietiniam Pabaltijui, ciklą, siekdamos inspiruoti nacionalistinius proveržius ir išplėsti laukiamas antivisuomenines akcijas. 

Vasario 16-osios spalvos nepriklausomoje Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio 30-31 dienomis šios radijo stotys perdavė 10 kunigų ir 31 tikinčiojo kreipimąsi į lietuvių tautą ryšium su „nepriklausomybės“ paskelbimo 70-ečiu. Kreipimesi kviečiama į kovą už religijos ir tautos laisvę ir pateikiama tokia programa:

– Vasario 13 dieną 12 valandą rinktis maldai Šiluvos bažnyčioje.

– Vasario 14 dieną 18 val. atvykti į vakarines pamaldas Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Kauno Katedroje, Šv. Jurgio bažnyčioje Šiauliuose.

– Vasario 16 d. siūloma dalyvauti vakarinėse mišiose visuose didžiųjų miestų bei rajonų centrų ir miestelių bažnyčiose. Kaip pagrindinės susirinkimo vietos nurodomos Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, Katedra ir Vytauto Didžiojo bažnyčia Kaune, Šv. Jurgio bažnyčia Šiauliuose, Panevėžio katedra, antroji Alytaus bažnyčia ir Telšių katedra.

1988 m. vasario 2 d. antisovietinės lietuviškos emigracijos organizacijos „VLIK“ atstovas Vakarų Europoje A. Klimaitis žinomai religinei ekstremistei N. F. Sadūnaitei padiktavo „lenkų pogrindžio“ sveikinimą „draugams lietuviams“ nepriklausomos Lietuvos 70-ečio proga.

Vasario 2-3 dienomis Raseinių mieste buvo išplatinti 8 nacionalistinio turinio lapeliai, skirti „Lietuvos nepriklausomybės 70-ečiui“ (analogiški du lapeliai Raseiniuose buvo išplatinti taip pat ir sausio 26).

Vasario 5 d. Kapsuke (dabar Marijampolė – LGGRTC) aptiktas vienas lapelis, kviečiantis vasario 16 gyventojus išeiti į gatves.

Vasario 7 d. Klaipėdoje platinti du lapeliai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus faktus KGB rajonų skyriai privalo skirti ypatingą dėmesį galimiems priešiškiems klerikalinių-nacionalistinių elementų veiksmams bažnyčiose ir neleisti negatyvių apraiškų už bažnyčių ribų.“

***

Vasario 9 d. E.Eismunto suvestinė atrodo taip:

„Vatikano radijas kasdien perduoda priešiškus kvietimus.

Vasario 16-osios spalvos. Jau nepriklausomoje Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vasario 6 d. klerikalinis – nacionalistinis elementas susirinko į Rudaminos bažnyčią Lazdijų rajone norėdamas paminėti ekstremisto kunigo J. Zdebskio metines. KGB organams žinomi ekstremistai J. Boruta, R. Puzonas ir R. Grigas be pagyrų J. Zdebskio veiklai pakvietė susirinkusius bendrai maldai Lietuvos nepriklausomybės 70-ečiui, taip pat visuotiniam pasninkui nuo vasario 16 d. iki 25 d.

Vasario 8 d. Švenčionyse sulaikytas proftechninės mokyklos mokinys V. Gudas, bandęs platinti nacionalistinio turinio lapelius.

LSSR KP CK nutarė pravesti dirbančiųjų protesto mitingus vasario 12 d. Kaune prie keturių komunarų paminklo ir vasario 16 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, – bus protestuojama prieš JAV administracijos kišimąsi į LSSR vidaus reikalus, taip pat prieš klerikalinius – nacionalistinius elementus ir jų įtakon patekusius jaunuolius, norinčius antivisuomeniniais renginiais paminėti „laisvos“ Lietuvos 70-etį.“

***

Vasario 10 d. E.Eismunto suvestinėje rašoma:

„Pagal nepatikrintus duomenis kai kurie klerikalų – nacionalistų lyderiai nori atsisakyti atvirų demonstracijų Vilniuje ir Kaune ir vasario 16 iškilmingai paminėti bažnyčiose.

Vasario 11 d.KGB suvestinėje:

„Švenčių“ metu į Vilnių ketina atvykti grupė Maskvoje akredituotų užsienio žurnalistų. Kai kurie nacionalistiniai ir antivisuomeniniai elementai iš Latvijos, Estijos ir Maskvos nusiteikę dalyvauti vasario 16 akcijose, o taip pat organizuoti pas save „solidarumo“ mitingus.“

***

Vasario 15 d. KGB suvestinėje vardinamas gyventojų aktyvumas:

„Vasario 14 d. Vilniuje, Šilo, Krautuvės, Žolyno gatvių rajone gyvenamų namų pašto dėžutėse aptikti rašomąja mašinėle atspausdinti 38 lapeliai, kviečiantys paminėti vasario 16-ąją.

Vasario 16-oji Kaune. Jau nepriklausomoje Lietuvoje. Vytauto Visocko nuotr.

Panevėžyje ant daržovių parduotuvės sienos Respublikos g. 23 ir gyvenamojo namo Respublikos g. 65 raudonais aerozoliniais dažais užrašyta „Šalin bolševikus“ ir „Laisvę Lietuvai“.

Pasvalyje ant vaistinės sienos aštriu daiktu išraižyta „Laisvę Lietuvai“ (asmenys išaiškinti).

Šiaulių raj. Raudėnų km. ant autobusų stotelės raudonais aliejiniais dažais užrašyta „Laisvę Lietuvai“. Rokiškio raj. Kriaunos km. ant skelbimų lentos prie Kultūros rūmų pakabinti 2 lapeliai, skirti vasario 16 (autoriai nustatyti).“

***

Po metų – 1989-ais Vasario 16 Aktas jau buvo oficialiai minimas visoje (nors dar vis okupuotoje) Lietuvoje, o šventės išvakarėse Sąjūdžio Seimas atvirai pareiškė, kad jo tikslas – pilnutinė Lietuvos nepriklausomybė.

1989 kovo 3 d. LSSR KGB pirmininkas E. Eismuntas siuntė Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui tokį pranešimą:

„Baltieji rūmai ir valstybės departamentas įdėmiai seka įvykius Pabaltijyje, kurį vertina kaip „labiausiai sprogstamąjį TSRS regioną“ valstybės politinės vienybės atžvilgiu.

Komentuodamas vasario 16 d. įvykius Lietuvoje, valstybės sekretoriaus specialusis padėjėjas Paul Gloub pažymėjo, kad administracijos prognozė dėl nacionalinių santykių krizės paaštrėjimo pasitvirtino. Ryšium su tuo, kad vasario 16 d. Sąjūdis viešai paskelbė savo galutiniu tikslu išstojimą iš TSRS, politinių jėgų poliarizacijos procesas ir toliau gilės. Centrinė tarybinė vyriausybė nesugebės artimiausiu metu efektyviai kontroliuoti padėties ryšium su artėjančiais sąjunginiais rinkimais. Tokioje situacijoje neoficialioji politinė opozicija Sąjūdis surinks daugiau balsų, negu partijos atstovai ir netrukdomai sugebės užtikrinti savo kandidatų išrinkimą į aukščiausią TSRS organą šių metų kovo mėnesyje. „Sąjūdžio“ lozungai ir politiniai tikslai palaikomi daugumos respublikos gyventojų, o tai užtikrins jam valdančias pozicijas ir vietiniuose valdžios organuose ateinančiuose rinkimuose“.

Ši amerikiečių įžvalga buvo visiškai tiksli – 1990 m. kovo 11-ą Lietuva antrą kartą dvidešimtajame šimtmetyje paskelbė pasauliui apie savo nepriklausomybę. 

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC)

2018.02.14; 06:30

Briuselyje susirinkę NATO šalių gynybos ministrai atkreipė dėmesį į Rusijos vykdomus svarbios ginklų kontrolės sutarties pažeidimus ir aptarė būdus, kaip priversti Maskvą laikytis šio susitarimo sąlygų, ketvirtadienį sakė JAV gynybos sekretorius Džimas Metisas (Jim Mattis).

Vašingtonas tvirtina, kad Rusija pažeidė Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF), pasirašytą dar Šaltojo karo metais. Ja uždrausta dislokuoti trumpojo ir vidutinio nuotolio raketas.

„Esame tvirtai įsitikinę, kad Rusija pažeidė INF“, – sakė Dž. Metisas.

„Mūsų tikslas – ne pasitraukti iš šios sutarties, o pasiekti, kad Rusija jos laikytųsi“, – pridūrė JAV gynybos sekretorius.

Minėtoji sutartis įsigaliojo 1987 metais, ją pasirašius JAV prezidentui Ronaldui Reiganui (Ronald Reagan) ir tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.

Maskva atkakliai neigė, kad neseniai dislokuodama antžeminę raketų sistemą ji pažeidė šią sutartį.

Dž. Metisas tikino, kad kelios NATO narės turi įrodymų, jog Rusija sutarties sąlygų nesilaiko.

„Aptarėme Rusijos Federacijos vykdomus INF sutarties pažeidimus ir mūsų kolektyvines pastangas pasiekti, kad Rusija vėl imtų laikytis jos sąlygų“, – teigė Dž. Metisas.

„Tai tiesiog būtina, norint išsaugoti pasitikėjimą ginklų kontrolės susitarimais. Mes tai darome solidžiu, skaidriu ir patikrinamu keliu“, – pridūrė jis, tačiau savo teiginių plačiau nekomentavo.

Maskva, savo ruožtu, taip pat kaltina JAV pažeidžiant minėtąją sutartį – esą Lenkijoje ir Rumunijoje dislokuotos JAV raketų sistemos „Patriot“, prireikus, gali būti panaudotos paleisti raketas į Rusijos teritoriją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.10; 00:05

Vienas iš gyvybiškai svarbių šios dienos klausimų: koks likimas laukia dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo?

Pirmąjį klausimą derėtų formuluoti šitaip: ar išsilaikys jis savo poste visą kadenciją? Antra: jei dirbs iki kadencijos pabaigos, tai bus blogas ar geras prezidentas žvelgiant Baltijos šalių akimis? Dar tiksliau klausiant, galima ir taip užrašyti – ar D.Trampo prezidentavimo metu Rusija bus pastatyta į jai deramą vietą? 

Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Amerikiečių istorikas, knygos „The Case for Impeachment“ autorius, Vašingtone įsikūrusio Amerikos universiteto profesorius Alanas Lihtmanas įsitikinęs, kad aktualus tik pirmasis klausimas. Profesorius prognozuoja liūdną ateitį šiandieniniam Baltųjų rūmų šeimininkui. Profesorius mano, kad D.Trampo laukia apkalta, kurios metu jis bus išverstas iš savo posto. Taigi visi kiti svarstymai apie gerą ar blogą prezidentą netenka prasmės.

Dabar išsiaiškinkime, ar verta pasitikėti šio profesoriaus prognozėmis? Mūsų atsakymas – verta. Prof. A.Lihtmanas garsus savo gebėjimais atspėti, kas bus ateityje – po vienerių ar kelerių metų. Be kita ko, iki šiol jis nė sykio nesuklydo. Būtent jis Amerikos prezidento rinkimų kampanijos metu tvirtino, jog laimės ne Hilary Klinton, o Donaldas Trampas. Dabar prognozuoja, kad D.Trampas kris.

Didžiausią pavojų D.Trampui, pasak profesoriaus, kelia jis pats. Per mažiau nei 100 prezidentavimo dienų jis sugebėjo susipykti su ypač gausiu būriu patarėjų, žvalgybininkų, kongresmenų, senatorių, Vyriausybės narių ir žurnalistų. Iki D.Trampo niekas iš JAV prezidentų per tokį trumpą laikotarpį nebuvo įsigijęs tiek daug priešų. Kita bjauri D.Trampo savybė – nuolat kaitalioti savo nuomonę. Iki jo niekas iš Amerikos vadovų savo pozicijų taip dažnai nekeisdavo. Trečioji D.Trampo silpnoji vieta – jis neperneša nė menkiausios kritikos. Kiekvienas bent menkiausią pastabą pareiškęs politikas tampa jo mirtinu oponentu. Jis skelbia efektviai skambančius lozungus, bet reali jo politika – mažai efektyvi.

Apie šiuos D.Trampo fenomeną – įsigyti ypač daug oponentų – šveicariškame leidinyje „Tages anzeiger“ paskelbė įdomų straipsnį Žanas – Martinas Biutneris. Autorius teigia, kad D.Trampas turi daugiausiai vadinamųjų Achilo kulnų iš visų buvusių JAV prezidentų. Todėl negalės ilgai eiti prezidento pareigų – pridarys daug klaidų, kurių jam amerikiečiai neatleis.

Donaldas Trampas (Donald Trump).

Svarbu pabrėžti, kad prof. Lihtmanas ne tik iš anksto ir tiksliai nubrėžė visas D.Trampo išrinkimo JAV prezidentu detales, kai dauguma pergalę skyrė H.Klinton, bet ir teisingai atspėjo 1981-ųjų metų JAV prezidento rinkimų baigtį.

Tąsyk mažai kas tikėjo, kad JAV prezidentu taps Ronaldas Reiganas. Tuo tarpu prof. Lihtmanas tvirtino, kad prezidentu taps būtent R.Reiganas. Taip ir atsitiko.

Prof. Lihtmanas mano, kad D.Trampo padėtis tokia nestabili, kad jis tikrai neišsilaikys poste iki pirmosios kadencijos pabaigos.

Apie antrąją kadenciją negali būti nė kalbos. Prof. Lihtmano teigimu, esama aštuonių argumentų, bylojančių, kad D.Trampas žlugs kaip prezidentas. Štai tos priežastis – interesų konfliktas tarp politikos ir verslo, jo ankstesni ryšiai su Rusija bei teisiniai ginčai. Bet didžiausią pavojų D.Trampui kelia vis tik jo galimi susipainiojimai politiniuose ir ekonominiuose Rusijos spastuose.

Vis tik dėl ko D.Trampui bus keliama apkalta – dėl nuslėptų draugysčių su Kremliumi? Prof. Lihtmanas sako, kad pati originaliausia apkalta D.Trampui skambės šitaip – JAV prezidentas kaltinamas nusikaltimais žmoniškumui, nes neigė Žemėje susiformavusius globalius atšilimo procesus, keliančius pavojų daugeliui valstybių ir tautų.

Bet nereikia atmesti ir versijos, jog ateitį iki šiol teisingai numatantis prof. Lihtmanas kada nors suklys. Gal jo prognozės dėl D.Trampo prezidentavimo trukmės – pirmoji jo klaida?

2017.04.21; 06:54

Nesijaučiu turįs teisę kategoriškai vertinti JAV prezidento rinkimų kampanijos. Niekad nesu buvęs Amerikoje. Todėl būtų keista, jeigu svaidyčiausi kategoriškais patarimais, kokį prezidentą amerikiečiai privalėjo išsirinkti.

Ir vis dėlto JAV prezidento rinkimai Lietuvai svarbūs. Drįstu manyti – gyvybiškai svarbūs. Patys svarbiausi. Svarbesnių negali būti. Būtent nuo jų priklauso, ar galime nebijoti imperinių Kremliaus užgaidų. Jei Prancūzija, Vokietija ar Italija išsirinktų akivaizdžiai prorusišką valdžią – būtų mirtinai pavojinga. Bet ne taip pavojinga, jeigu Amerika išsirinktų imperinius tikslus puoselėjančiam Kremliui palankų vadovą. Todėl turiu bent jau moralinę teisę svarstyti, koks JAV vadovas Lietuvai būtų palankiausias. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus centre prie Rotušės rūmų sienos prikalta paminklinė lenta, skelbianti, kad „Lietuvos priešai yra ir JAV priešai“. Šie žodžiai patvirtinti JAV prezidento parašu. Todėl turiu vienintelį klausimą ponui Donaldui Trampui: „Ar jo prezidentavimo metu oficialusis Vašingtonas mūsų neprietelius traktuos Amerikos nedraugais?“

Kamuoja blogos nuojautos bei įtarimai: D.Trampui tiesiog nerūpi Baltijos valstybės. Net jeigu jis ir tvirtins, kad JAV politika dėl NATO šalių saugumo nesikeis, ar galima aklai pasitikėti žmogumu, kuris rinkiminės kampanijos metu tiek daug sykių keitė savo nuomonę? Mano supratimu, taip elgtis, kaip rinkiminių ginčų metu elgėsi D.Trampas, negalima niekur – nei namuose, nei, juolab, didžiojoje politikoje.

Kur tai matyta: vieną dieną sako, kad jo varžovė Hilary Klinton yra pakenkusi šaliai, po rinkimų jau kitaip: ji – Amerikai nusipelnusi moteris. Suprantu, politika – ne medicina. Politikoje galimi ir sutirštinimai, ir didelės paklaidos, ir užgauliojimai. Kaip be jų? Bet ribos, kurių peržengti nevalia, – taip pat turėtų egzistuoti. Mano supratimu, taip viešai klaidinti rinkėjų negalima. Akiplėšiškai viešai milijonus rinkėjų klaidinęs žmogus turėtų būti teisiamas už melą. Privalėtų sumokėti ne tik milžinišką baudą, bet ir sėsti į kalėjimą. Ilgam.

Jeigu aš, žurnalistas, taip elgčiausi rašydamas straipsnius, kaip D.Trampas elgėsi rinkiminės kampanijos metu, seniausiai būčiau nubaustas už šmeižtą, dezinformaciją ir įžeidimus. Bet štai kandidatui į JAV prezidento postą, pasirodo, – meluoti leidžiama. Nes to, girdi, nedraudžia įstatymai. Tai, po velnių, priimkite įstatymą, numatantį atsakomybę už akivaizdų melą politikoje. Ar šalis gali vadintis civilizuota ir demokratine, jei jos įstatymai nenumato specialios atsakomybės už akivaizdžius klaidinimus didžiojoje politikoje ypač svarbiu laikotarpiu – rinkimų metu? Versle meluoti – draudžiama, spaudoje sakyti netiesą – draudžiama, teismo, notarų, bankų, draudimo kompanijų apgaudinėti negalima, o klaidinti šimtus milijonų rinkėjų, šitaip juos papirkinėti, – leistina? Tokie demokratijos „privalumai“ labai abejotini.

Tiesa, viešojoje erdvėje gausu svarstymų, gal vis tik D.Trampas bus geras prezidentas? Juk kadaise amerikiečiai abejojojo Ronaldo Reigano tinkamumu užimti JAV prezidento postą. Girdi, jis tėra … antrojo plano aktorius. Vėliau paaiškėjo, kad vesternuose filmavęsis vidutinių gabumų aktorius gali tapti labai geru JAV prezidentu.

Panašiai nutiko ir Lietuvoje: prieš rinkimus buvau vienas iš tų, kurie stipriai abejojo, ar Dalia Grybauskaitė taps gera šalies vadove. Šiandien prisipažįstu – apsirikau. Tas apsirikimas – labai malonus.

Žodžiu, viltis, jog D.Trampas irgi gali būti puikus prezidentas, – neišblėso. Juolab kad kai kurie jo pareiškimai – logiški. Galvoje turiu svarstymus dėl gynybos reikmėm skiriamų lėšų. Kodėl beveik viena Amerika rimtai susirūpinusi savo kariuomenės pajėgumais? Kodėl dauguma NATO narių, įskaitant ir Lietuvą, savo kariuomenei nesukrapšto tų dviejų procentų nuo BVP? D.Trampas teisus: jei, sakykim, Lietuva nesilaiko įsipareigojimo skirti 2 proc. kariniam biudžetui, kodėl Vašingtonas privalo laikytis duoto žodžio?

D.Trampo dėka išryškėjo rimta Europos dviveidystė. Europa pastaruosius dešimtmečius elgėsi kaip parazitė, išnaudojanti Ameriką. Vadovaudamasi principu – blogiausiu atveju JAV vis tiek gelbės, – ES lyderiai karinius reikalus apleido, visą dėmesį sukoncentruodami tik į ekonomiką. Be to, užuot visur ir visada demonstravę dėkingumą Vašingtonui, kad šis savanoriškai sutiko vilkti globėjo naštą, ES lyderiai drįsdavo dar purkštauti, kam gi Amerikos slaptosios tarnybos klausosi Pracūzijos ir Vokietijos vadovų telefoninių pokalbių. Kartais net atvirai priekaištaudavo: ES geriau gyventų, jei Europoje būtų kuo mažiau Amerikos.

Dabar, vos tik D.Trampas užsiminė apie galimybę trauktis iš Europos, ES vadovai ne juokais išsigando. Suprato, kad gali likti be patikimos apsaugos. Ėmė suvokti, kad, pasitraukus Amerikai, ES teritorijoje šeimininkaus Kremlius. O Rusijos ranka tikrai nebus tokia minkšta ir atlaidi kaip amerikietiškoji. Tad D.Trampo pareiškimai – tarsi šaltas dušas, europiečius blaivinantis nuo linksmų ir nerūpestingų pagirių.

Deja, priešrinkiminė D.Trampo kampanija leidžia įtarti, kad neatmestinas ir pats blogiausias variantas: bus blogiau nei įsivaizduojame. Juk Barakas Obama buvo neryžtingas prezidentas, kaip ir visi Vakarai – nesuprato Rusijos, neįžvelgė jos tikrųjų kėslų, imperinių ambicijų. Būtent B.Obamos vadovavimo laikais JAV neįvykdė įsipareigojimo garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į branduolinį nusiginklavimą.

Naujai išrinktasis JAV prezidentas veikiausiai dar mažiau rūpinsis Baltijos šalių reikalais, jų saugumu. Suvokti tikruosius D.Trampo ketinimus galėtume skubiai ir ženkliai padindami finansavimą Lietuvos krašto apsaugai.  Štai tada ir sužinosime, kaip į Lietuvos pastangas apsiginti reguoja D.Trampo komanda.

Jeigu ir tai nepadės, vadinasi, turėsime patį blogiausią variantą, apie kurį yra rašęs istorikas, JAV ir Rusijos santykių specialistas Jurijus Felštinskis: „Rinkiminės kampanijos metu D.Trampas elgėsi labai panašiai, kaip Amerikoje elgiasi Rusijos įtakos agentai“ (ukrainiečių leidinys gordonua.com).

Informacijos šaltinis – www.draugas.com

2016.11.20; 04:22

Petras Ambrasevičius

Įdomu buvo skaityti Gintaro Visocko publikaciją „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“. Autorius laikosi teisingos pozicijos – pats metas šį rudenį į Seimą besiveržiančiam Ramūnui Karbauskiui atverti kortas, koks tikrasis jo požiūris į NATO, mūsų kariuomenę bei atominę energetiką. 

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Jei į šiuos klausimus ponas R.Karbauskis artimiausiu metu viešai neatsakys, nebalsuosiu už jo vadovaujamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Jei R.Karbauskis nesiteiks paaiškinti, kodėl anksčiau skeptiškai vertino NATO, būsiu nusivylęs ir blaivybę propaguojančiu daktaru Aurelijumi Veryga, ir Lietuvos edukologijos universiteto dekanu Eugenijumi Jovaiša. Juk šie du mano labai gerbiami ir vertinami žmonės irgi susiruošė į didžiąją politiką būtent su R.Karbauskio vadovaujama partija.

Mano įsitikinimu, klausimas, koks tavo požiūris į NATO, – per daug svarbus, kad jį būtų galima ignoruoti. Jei lietuvis – prieš NATO, net jeigu lietuvio žvilgsnis į NATO nei šioks, nei toks, – tokio tautiečio negalima palaikyti nei Savivaldybės, nei Seimo rinkimuose.

Tačiau publikacijoje „Vėl perkame juodą katę maiše“ nepaminėtas dar vienas svarbus klausimas, kurį derėtų adresuoti ponui R.Karbauskiui. To nepatogaus klausimo autorius – „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Edvardas Čiuldė. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ apžvalgininkas užsiminė apie vadinamųjų glifosatų naudojimo taisykles.

Tiesa, E.Čiuldė pastebi, kad Europos Sąjunga dar tik ruošiasi uždrausti šį preparatą. Taigi visi, kurie jį iki šiol naudoja Lietuvoje, nenusižengia jokiems įstatymams. Bet juk be teisės dar egzistuoja ir moralinės nuostatos. Taigi koks sveiką gyvenseną, padorumą ir sąžiningumą propaguojančio R.Karbauskio požiūris į glifosatus ir verslininkus, kurie gausiai purškia juos ant grūdinių kultūrų? E.Čiuldė mano, kad ši iki šiol ant grūdinių kultūrų Lietuvoje purškiama cheminė medžiaga sukelia mirtinas ligas, pavyzdžiui, vėžį, bei gausina apsigimimus.

Ko dar pasigedau G.Visocko publikacijoje „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“? Sprendžiant iš portalo Slaptai.lt publikacijų tarptautinėmis temomis, redakcija labiau džiaugtųsi, jei prezidento rikimus Amerikoje laimėtų ne Donaldas Trampas, o Hilary Klinton.

Situacija – subtili. Atsimenu, kaip dar visai neseniai Lietuvos knygynuose puikavosi stora ir brangi Donaldo Trampo knyga, pasakojanti, kaip tapti turtingu ir įtakingu žmogumi. Esu įsiminęs ir vieną iš dešimties D.Trampo patarimų intriguojančiu pavadinimu: „Sąmoningai kenkite savo reputacijai“. Būtent taip, o ne kitaip: D.Trampas ragino nebijot pažerti „piktinančių pastabų bei provokuojančių nuomonių“. Dabar tų knygų mūsų knygynų lentynose nėra. Tiesiog nežinome, ką daryti – žavėtis ar piktintis, nes šis JAV prezidento posto siekiantis turtuolis pateikė Baltijos valstybėms nemalonių užuominų.

O štai politikas Egidijus Vareikis, iki šių metų į rinkimus ėjęs kartu su Tėvynės sąjunga (konservatoriai – krikščionys demokratai), ragina nebijoti D.Trampo. 15min.lt portale paskelbtame rašinyje „Kas taip bijo Donaldo Trampo?“ šis politikas primena Ronaldo Reigano pavyzdį. Niekas nepaneigs, Ronaldas Reiganas – didžiai ir pelnytai gerbiamas Lietuvoje. Gerbiamas ir mylimas už tai, kad principingai gynė Baltijos šalių teisę atsiskirti nuo Rusijos imperijos, kad Blogio imperijai parodė kietą kumštį ir Kremlių pastatė į deramą vietą. Išties R.Reiganas buvo puikus JAV prezidentas ir nuoširdus Lietuvos draugas.

Bet politikas E.Vareikis primena, kad, kai R.Reiganas sumanė tapti JAV prezidentu, pasaulis taip pat juo buvo nepatenkintas, panašiai kaip šiandien – D.Trampu. R.Reiganui buvo žeriami priekaištai, turintys panašumų su D.Trampui žeriamais priekaištais. Esą R.Reiganas – aktorius nevykėlis, susijęs su profesinėmis sąjungomis, nepaiso politinio korektiškumo taisyklių. Pasak E.Vareikio, kadaise daug kas manė, kad R.Reiganui nedera susitikti su SSRS lyderiu Michailu Gorbačiovu vien dėl to, kad amerikietis nemokės su rusu mandagiai bendrauti ir Amerikai darys gėdą.

E.Vareikis taip pat abejoja D.Trampui adresuojamais priekaištais, esą šis myli Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. E.Vareikis klausia: o kiek Amerikos ir Europos lyderių iki D.Trampo glebesčiavosi, bučiavosi, draugavo su V.Putinu?

Įsiminė ir tokia E.Vareikio pastaba: nei H.Klinton, nei Angela Merkel, nei Fransua Olandas nedrįso pasakyti V.Putinui – dink iš Ukrainos. Jei kas ir gali tai padaryti, tai žodžio kišenėje neieškantis D.Trampas?

Tad kaip portalas slaptai.lt vertina E.Vareikio žodžius, jog D.Trampo posakiai, kuriuos kritikuojame, ištraukti iš konteksto, o kalbos veikiau gudrios nei kvailos? Argi negalima sutikti su pastaba, kad „europiečių lengvabūdiškas požiūris į tarptautinį saugumą tiesiog akis bado“?

Pastebėjau, kad jūsų internetinis leidinys neabejingas ir emigracijos temoms. Jūsiškė pozicija aiški: didelė šiandieninė emigracija – didelis blogis, dviguba pilietybė – ne išsigelbėjimo ratas.

Bet kaip emigraciją sustabdyti – nežinome. Net ir tie, kurie dedasi žiną, pavyzdžiui, filosofas Krescencijus Stoškus, iš tiesų žino tik teoriškai. O kaip ją sustabdyti praktiškai – kol kas mums neįkandamas galvosūkis.

Tad kaip vertinate TV3.lt paskelbtą interviu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros dėstytoju, socialinių mokslų daktaru, ekonomistu Romu Lazutka, teigusiu, jog „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“.

Taip, kokios priemonės sustabdytų, – žinome. Suprantame, kad jauni žmonės nemato galimybių realizuoti savęs čia, Lietuvoje, suvokiame, kad šitaip mąstantys lietuviai pamiršta, esą už savo gerovę galima kovoti čia, Lietuvoje.

Daug sykių girdėjome priekaištų: Lietuvoje – tokia didelė finansinė nelygybė, kad ją sunku psichologiškai pernešti. Be to, visi žinome, kad „psichologiškai skurdą lengviau priimti gyvenant svetur, tarp svetimųjų, o ne savojoje aplinkoje. Taip pat tūkstančius sykių girdėjome, kad valdžia susirūpina emigracijos epidemija tik prieš rinkimus, norėdama pasipuikuoti prieš rinkėjus. Šimtus tūkstančių  kartų girdėjome, jog išsivaikšto po pasaulį daugiausia jauni – nuo 19 iki 26 metų…

Bet ką daryti, kad valdžia šia Lietuvą žudančia liga rūpintųsi ne tik rinkimų išvakarėse, bet visą savo kadenciją – nuo ryto iki vakaro, dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais? Ką daryti, kad valdžia ir verslininkai būtų priversti pasidalinti lietuvius slegiančia ir žeminančia nelygybės našta? Kaip priversti Seimo narius, verslininkus, ministrus, partijas kurti tokius įstatymus, kurie leistų pajamoms augti labai tolygiai visiems, ne tik išrinktiesiems?

Perskaitęs R.Lazutkos interviu „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“, susidariau įspūdį, kad ir jis nežino, kaip iš Lietuvos visiems laikams pašalinti emigracijos vėžį. Paguoda, esą kadaise ir švedai kentėjo dėl didelės emigracijos, bet vis tik sugebėjo tarpusavyje susitarti dėl visiems palankių žaidimo taisyklių ir dabar puikiai gyvena, niekur nebėga, – viltinga. Bet ar tai reiškia, kad ir mes, lietuviai pajėgsime susitarti?

2016.08.17; 10:28

Kuo panašūs politikai ir žmonos? Niekada neklysta. Kuo skiriasi politikai nuo žmonų? Jos nori patikti svetimiems, bet gulasi su savu. Jie nori patikti saviems, bet gulasi su visais.

Kokie papročiai, tokie ir puspročiai. Visuomenė, kur mažuma diktuoja daugumai, vadinama bolševizmu. Nes tie tik savo banditų gaujoje buvo dauguma. Kaip sakydavo tetė – ubagų valdžia.

Continue reading „Lyderių krizė”

Nusirito nepritarimo bangelė: taip, Rusija panaši į teroristinę valstybę, bet tikrų teroristinių valstybių nebūna; geriau kas nors iš Seimo, iš Užsienio reikalų ministerijos taip būtų pasakęs, bet ne Prezidentė; dabar, matot, vežėjai su lietuviškais numeriais vėl kenčia dėl neapgalvotų replikų.

Beveik neteko girdėti, kad kas Prezidentę būtų pagyręs. Tiesos sakymas, matote, politikams, diplomatams neprivalomas, net žalingas, diplomatas turi kalbėti dviprasmiškomis užuominomis ir t.t.

Continue reading „Geriau komjaunuoliška praeitis ir patriotiška dabartis nei atvirkščiai”

Putino reikalai užsienio politikos fronte visiškai prasti. Taip man atrodo po 20-tuko viršūnių pasitarimo, iš kur Vladimiras Putinas vis dėlto išvyko pirma laiko. Išvyko, nepaisant visų jo Sančos Pansos Peskovo įtikinėjimų išvakarėse, kad gandai apie Putino išvykimą anksčiau laiko – „visiški niekai“. Pasirodo – ne niekai. Atrodo, nervai neišlaikė. 

Ir iš tiesų – tokio šalto priėmimo, kaip Brisbene, Putinas niekada ir niekur buvo patyręs. Obama vėl pastatė Rusiją į vieną gretą su Ebolos karštine, kaip vieną iš pasaulinių grėsmių. Kanados premjeras pareiškė: „Aš turiu paspausti Jums ranką, bet galiu pasakyti tik viena: Jūs turite išsikraustyti iš Ukrainos“. 

Continue reading „Kas ką nugalės?”

Ypač kalbant apie Rusiją visokios plonybės nereikalingos; jūs turite Rusijai tiesiai šviesiai pasakyti, ko norite ir tikitės. Pavyzdžiui, kai kažkas paklausė prezidento Reagano, koks yra šaltojo karo strategijos tikslas, jis atsakė: mes laimime, jie pralaimi. Dabar prezidentas Reaganas, turbūt, pasakytų taip: taigi, mes pradedame vėl…

Praeitą mėnesį virš Ukrainos numušus Malaizijos lėktuvą visiems tapo visiškai aišku – žinoma,  prezidentui Obamai ir net kai kuriems labiausiai neatsakingiems Vakarų Europos lyderiams – tai, kas buvo akivaizdu jau seniai: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sudaro rimtą grėsmę taikai visame pasaulyje.

Pavėluotai, bet dabar jau su dideliu kruopštumu ir išmanymu Prezidentas ir jo europietiškieji kolegos pradėjo taikyti visą spektrą finansinių sankcijų Rusijos energetikos kompanijoms, bankams ir net kai kuriems Rusijos mijardieriams – oligarchams asmeniškai. Tokių sankcijų pritaikymas yra teisinga strategija; tai, ko jie negaus patys, ir yra šių sankcijų tikslas.

Continue reading „American thinker: Kaip išspręsti Putino problemą”

Po JAV prezidento Ronaldo Reigano mirties praėjo dešimt metų. Dabar pasaulis vis dažniau pripažįsta, kad R.Reiganas, nepaisant įvairiausių keblumų, sugebėjo neutralizuoti visas Sovietų Sąjungos keliamas grėsmes. R.Reiganas mokėjo derėtis su SSRS lyderiais nenusileisdamas, nenuolaidžiaudamas, neatsitraukdamas.

Šią temą nūnai analizuoja Kenas Adelmenas – buvęs JAV atstovas Jungtinėse Tautose (1981 – 1983) ir buvęs JAV Ginklų kontrolės komiteto (1983 – 1987) direktorius.

Continue reading „Ronaldo Reigano taktika tramdant Sovietų Sąjungą”

Norėčiau grįžti prie temos, kurią paliečiau viename iš savo nesenų tekstų, tuo labiau, kad dabar prie jos grįš daugelis autorių.

Tai, kad Rusijos ir JAV (apskritai Vakarų) tarpusavio santykiai ne šiaip jau grįžta į šaltojo karo laikus, o jau grįžo į tokią būseną, patvirtina ir einamieji įvykiai, ir ekspertų vertinimai, ir  politinių publicistų komentarai.

Kai kurie autoriai tą reiškinį vadina Trečiuoju pasauliniu karu.

Tačiau man tinkamesnis ir patogesnis lyginamajai analizei naudotinas terminas atrodo „Ketvirtasis pasaulinis karas“, paliekant trečiąjį eilės numerį klasikiniam praėjusio šimtmečio antrosios pusės SSSR ir JAV šaltajam karui.

Continue reading „O, nuostabus naujasis branduolinis pasaulis !”

Staigus valstybės lyderių pasikeitimas devintojo dešimtmečio pradžioje visiškai nepaveikė sovietų žvalgybos aktyvumo. Amerikiečių žurnalisto Nikolaso S Daniloffo areštas 1986 metų rugpjūtį buvo klasikinis KGB provokacijos pavyzdys (akcija buvo atlikta kaip atsakymas į tai, kad FTB suėmė sovietų šnipą Genadijų Zacharovą, kuris dirbo prisidengdamas sovietų legalių šnipų lizdo – JTO – bendradarbio statusu).

Po to, kai Daniloffo–Zacharovo incidentas buvo sureguliuotas, Michailas Gorbačiovas, pradėjęs sovietų valstybinės mašinos reformą viešumo(glasnost) ir pertvarkos (nauji ekonomikos modeliai ir ūkvedybos mechanizmai) pagalba, susitiko Reikjavike, Islandijoje, su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: šnipinėjimas glasnost laikotarpiu”

Poligrafas – įrenginys, kuriuo bandoma nustatyti interviuojamojo nuoširdumo laipsnį, žinomas dar kaip „melo detektorius“. Poligrafą aktyviai naudoja kontržvalgybos tarnybos. Pavyzdžiui, žmonės, įtraukiami į darbą su CŽV, reguliariai tikrinami šiuo detektoriumi.

Standartinis poligrafas matuoja kvėpavimo dažnumą ir pulsą, kraujo spaudimą ir delnų prakaitavimą. Matavimus grafiškai pavaizduoja speciali plunksna, šliaužianti milimetriniu popieriumi. Pagal sumanymą tiesi linija turi rodyti, kad tiriamasis pokalbio metu ramus (vadinasi, jis nuoširdus), o staigūs šuoliai atsakant į klausimus – kad jis jaudinasi (vadinasi, tiriamasis, galimas dalykas, meluoja).

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: poligrafo trūkumai ir privalumai”

Su Dalia CIDZIKAITE, literatūros kritike, žurnaliste, šešerius metus dirbusia Amerikos lietuvių laikraščio "Draugas" vyr. redaktore, kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

1. Ar jau visam laikui grįžote iš Amerikos? Džiaugiatės ar liūdite sugrįžusi į Lietuvą? Ar gyvenant Amerikoje apnikdavo tokie jausmai kaip namų, artimųjų, Tėvynės ilgesys?

Taip, sugrįžau visam laikui. Kol kas tokiu savo sprendimu džiaugiuosi, o kaip bus toliau, parodys ateitis. Gyvenant Amerikoje namų ir artimųjų ilgesys itin dažnai aplankydavo pirmaisiais metais. Tačiau naujo gyvenimo iššūkiai, būtinybė prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ilgai liūdėti ir ilgėtis neleisdavo.

Continue reading „Kas yra Amerika ir kas yra Amerikoje gyvenantys lietuviai”