Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl Kremlius nemėgsta M. Saakašvilio?

Kremlius niekada neatleido buvusiam Sakartvelo prezidentui Michailui Saakašviliui už 2003 m. „Rožių revoliuciją“, kurios metu iš valdžios buvo pašalintas geras Kremliaus draugas Eduardas Ševardnadzė, už pasipriešinimą Rusijos kariuomenei atplėšiant iš Sakartvelo Pietų Osetiją ir Abchaziją ir jau žygiuojant į Tbilisį.

Niekada nepamiršiu tų įvykių, kaip juos mačiau stebėdamas pasaulio žinias Seime. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Sakartvelą 2008 m. rugpjūčio 10 d.  Netrukus pasaulyje kilo protesto mitingai. Profesorius Vytautas Lansbergis pakvietė visus, kas gali, susirinkti į protesto mitingą prie Seimo. Aš kaip tik tuo metu budėjau Seime prie žinių srauto. Ir staiga – puiki žinia: JAV šeštojo laivyno flagmanas kirto Bosforo sąsiaurį ir pasuko Sakartvelo link (kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo ginkluotas sparnuotomis raketomis).

Staigiai atspausdinau žinią, nulėkiau į mitingą ir perdaviau ją V. Landsbergiui. Perskaitęs ją, pagarsino mitingo dalyviams. Ne viskas prarasta, nudžiugino jis visus. Kažkas tą momentą nufotografavo.

Priešrinkiminis kalėjimų skandalas

Šiuo metu M. Saakašvilis, savo noru sugrįžęs į Tėvynę, sėdi kalėjime ir laukia teismo. Neigdamas jam metamus kaltinimus, laikydamas juos sufabrikuotais, jis paskelbė bado streiką. 2012 metų spalio 1 d. Sakartvele įvyko Parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo prorusiška partija, valdanti ir dabar.

Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012  m. rugsėjo 18 dieną Sakartvele buvo paskleista informacija apie kalinių smurtą viename iš įkalinimo įstaigų. Opoziciniai televizijos kanalai transliavo kadrus, kuriuose matyti, kaip nuteistieji mušami ir prievartaujami. Sakartvelo vidaus reikalų ministerija patvirtino, kad keli žmonės buvo sulaikyti už patyčias iš kalinių. Kilus skandalui, atsistatydino Respublikos bausmių vykdymo ministras.

Tai, kad Sakartvele tuo metu vyko paskutinis rinkimų kampanijos etapas, itin užaštrino įsiplieskusį skandalą. Konfrontacija tarp valdžios, kurią atstovavo M. Saakašvilio partija „Vieningas nacionalinis judėjimas“ (VNJ)”  ir opozicijos, kuriai pirmiausia atstovavo opozicinio milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio vadovaujama koalicija „Sakartvelo svajonė“ įgavo gana atšiaurias formas.

Kalėjimo skandalas iškart tapo rinkimų kampanijos dalimi

Opozicijos šalininkai dalyvavo protestuose prieš kankinimus kalėjimuose. „Sakartvelo svajonė“ paskelbė“, kad dėl šio incidento kaltas prezidentas M. Saakašvilis, „sukūręs represinę sistemą“. Tos pačios dienos, rugsėjo 18-osios, vakarą opoziciniai televizijos kanalai transliavo išplėstinę įrašo versiją. Šie kadrai parodė, kaip kaliniai buvo smarkiai mušami ir prievartaujami lazdomis.

Vaizdo įrašą rodė „Channel 9“ (šį kanalą sukūrė „Sakartvelo svajonės“ lyderis milijardierius Bidzina Ivanišvilis, kanalo bendrasavininkė – verslininko žmona), taip pat opozicinis „Maestro“ televizijos kanalas. Tuo pat metu televizijos kanalai tvirtino, kad įrašą gavo iš buvusio Gldanio kalėjimo darbuotojo Vladimiro Bedukadzės.

Bedukadzė pasirodė 9 kanalo eteryje (susisiekęs su žurnalistais per „Skype“). Jis pareiškė, kad kalinių kankinimai buvo vykdomi Vidaus reikalų ministerijos vadovo nurodymu, o Bausmių vykdymo ministerijos vadovė neva žinojo apie tai, kas vyksta. Buvęs kalėjimo prižiūrėtojas taip pat sakė, kad minėtus kadrus perdavė ES atstovams Briuselyje.

Valdžia savo ruožtu teigė, kad skandalą surengė vienas iš „Sakartvelo svajonės“ šalininkų. Pasak Vidaus reikalų ministerijos, vienas kalinys papirko sargybinius, kad šie sumuštų kitus kalinius ir tai nufilmuotų (kad opozicija ateityje galėtų panaudoti šiuos įrašus kaip kompromituojančius įrodymus prieš valdžią).

Visgi rugsėjo 18 dieną buvo paskelbtas oficialus pranešimas, kad du pataisos įstaigos darbuotojai yra sulaikyti dėl kaltinimų „nežmonišku elgesiu su kaliniais“. Trečias, buvęs kalėjimo pareigūnas Vladimiras Bedukadzė, kuris buvo atleistas 2012 metų gegužę, įtrauktas į ieškomų asmenų sąrašą, nes tuo metu jau gyveno Belgijoje.

Po  devynerių metų išžaginimo su vanta detektyvas, panašu, išnarpliotas

2012-ųjų vasarą buvo išplatinta ir vaizdo medžiaga, kurioje esą buvo vaizduojamas kalinio išžaginimas. Ši medžiaga tada suvaidino lemtingą vaidmenį tuomet valdančiai partijai VNJ ir prezidentui M.Saakašviliui. Nepaisant pakartotinių bandymų įrodyti, kad ši filmuota medžiaga yra išgalvota, Sakartvelo žmonės vis dar tiki, kad visa tai iš tikrųjų įvyko.

Tūkstančiai žmonių Sakartvele reikalauja paleisti M. Saakašvilį

Grupė žurnalistų – tyrėjų surado pagrindinį šio spektaklio aktorių – tuometinį kalinį Gia Kazarišvilį. Jis viską papasakojo. Kazarišvilis aprašė, kaip jis atliko išžaginamojo vaidmenį vaizdo įraše, kurį režisavo tuometis pataisos įstaigos pareigūnas V. Bedukadzė. Reikalas liečia tik epizodą su vanta (šluotele), kuris štai jau 9 metai yra pagrindinis valdančios „Sakartvelo svajonės” politinių pareiškimų simbolis.

„Jie nuleido mano sportines kelnes, nenuėmę apatinių, padėjo man tarp kojų vantą (matyt, jos kotą) ir nufotografavo“, – pasakoja kalinys. Pažymėtina, kad filmavimas buvo atliktas kameros Nr.5 fone, nes tuomet valdančiosios VNJ partijos rinkiminis numeris buvo 5.

Gia Kazarišvilis davė interviu „Chronicle Plus“ redaktoriui Eliso Kiladzei. Pasak Kiladzės, iš tikrųjų 5 kamera neegzistuoja, ir kalinys tai patvirtino.

„Visi įtarėme, kad Vladimiro Bedukadzės pasiūlyta išžaginimo su šluota scena, kuri iš tikrųjų 2012 metais pakeitė politinį kraštovaizdį ir atnešė į valdžią „Sakartvelo svajonę“, buvo surežisuota, tačiau neturėjome dokumentinių įrodymų. Jis (Kazarišvilis) pasakė, kad ši scena buvo surežisuota, Vladimiras Bedukadzė nufilmavo kelis dublius, kad scena su vanta būtų pakankamai įspūdinga, po to pasirinko geriausią variantą ir pasiūlė tai kaip kankinimo ir nežmoniško elgesio pavyzdį. 5-tos kameros nėra, jis buvo penkioliktoje kameroje, ir tai taip pat buvo Bedukadzės inscenizacijos ir Rusijos specialiosios operacijos dalis. Iš tiesų išprievartavimo su vanta nebuvo “, – sakė Eliso Kiladze.

Šiuo metu Sakartvele vyksta vietos valdžios rinkimų antrasis ratas, temdomas įtampos dėl opozicijos lyderio eksprezidento M.Saakašvilio kalinimo. Kokį vaidmenį šalies politiniame gyvenime suvaidins detektyvinė kalėjimo istorija naujoje šviesoje, ar prisidės ji prie reikalavimų paleisti M. Saakašvilį į laisvę, tikiuosi, greitai pamatysime. Kažin, ar sakartveliečiams priimtini tokie Kremliaus ir jo agentūros Sakartvele sukurti „kompromatai” prieš nepageidaujamus politikus.

2021.10.30; 18:00

Michailas Saakašvilis. EPA – ELTA nuotr.

Tbilisis. (AFP-ELTA). Grįžęs į gimtinę sulaikytas buvęs Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis. Vyriausybės vadovas Iraklis Garibašvilis penktadienį pranešė, kad M. Saakašvilis sulaikytas ir nuvežtas į kalėjimą.
 
M. Saakašvilis, kuris kaltinamas piktnaudžiavimu valdžia, prieš šeštadienį vyksiančius vietos valdžios rinkimus grįžo iš Ukrainos į Sakartvelą. Jis ragino balsuoti už jo įkurtą opozicinę partiją ir kvietė žmones į protestus.
 
M. Saakašvilis po jo vadovaujamos taikios Rožių revoliucijos nuo 2004 iki 2013 metų buvo Sakartvelo prezidentas. Jis įgyvendino esmines ekonomikos reformas, tačiau pradėjo ir pragaištingą trumpą karą su Rusija ir ėmė įgyti vis labiau autokratiškų bruožų.
 
M. Saakašvilis 2013-aisiais paliko šalį. 2015 metais dėl tariamo piktnaudžiavimo valdžia buvęs prezidentas neteko Sakartvelo pilietybės. Teisėsauga paskelbė jo paiešką.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2021.10.02

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainoje užvirė tikra košė. Michailas Saakašvilis, įgijęs šios šalies pilietybę ir paragavęs Odesos gubernatoriaus posto, trūks plyš siekia atidaryti Maidaną-2. Kariauti su P. Porošenka kol kas jam sekasi, nes jį remia dabartinės valdžios opozicija, radikalai ir šiaip nepatenkinti valdžios reformomis. Kodėl malonybiškai vadinamas Miša panoro į šią šalį importuoti gruzinišką „rožių revoliuciją“, kuri kvepia ne rožių aromatu, o vėl degėsiais ir nauju pilietiniu karu?

Gruziniškas nukrypimas

Atsakymo bandau ieškoti gruziniškame charakteryje ir prisimenu savo netikėtą apsilankymą Tbilisyje tolimą 1992-ųjų rudenį. Kaukazui tai buvo tragiškas laikotarpis. Sovietų pogromai Baku ir Tbilisyje, SSRS griūtis, M. Gorbačiovo „perestroikos“ paskatintas nepriklausomybių paradas, Čečėnijos akibrokštas Maskvai…

Trijų Lietuvos televizijos kūrėjų grupė buvo pakviesta dalyvauti pirmųjų Čečėnijos nepriklausomybės metinių iškilmėse. Po interviu su Džoharu Dudajevu pirmasis Ičkerijos vadovas pasiūlė: o gal nuvykite į Tbilisį? Ir nurodė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti šia kelione. Pasamdytame taksi penkiese per Nazranę, Vladikaukazą, neramiu Gruzinų karo keliu patekome į išbadėjusią ir sušaudytą Gruzijos sostinę. Iš tiesų, Rustavelio prospektas buvo niūrus, tuščias. Vyriausybės rūmų fasadas buvo nužymėtas kulkų ir minų duobėmis, o vieno šalia augusio kipariso kamiene buvo įstrigęs minosvaidžio sviedinys…

Mus pamaitino šių apdegusių ir beveik tuščių rūmų valgykloje, o viešbutin gruziniško lavašo (nors tai armėniška duona) galėjome nusipirkti tik „per pažintis“ naktinėje kepykloje: mieste trūko duonos ir būtiniausių maisto produktų, parduotuvės neveikė, miestiečius maitino giminės ir pažįstami iš kaimo. 

Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Į Grozną pabėgusio pirmojo nepriklausomos valstybės vadovo Zviado Gamsachurdijos bičiuliai pasirūpino, kad mūsų TV grupė patektų pas Eduardą Ševardnadzę – tik prieš pusmetį, kovo mėnesį, Rusijos importuotą Gruzijos prezidentą. Praėjome keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu jo dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni“ vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus“ (apie tai rašiau 2007 m. kovą portale Bernardinai.lt).

O tik ką KGB vadovo pareigas ėjęs E. Ševardnadzė į kabinetą įžengė kuklus, tylus, susikaupęs. Mums jis atrodė kažkoks liūdnas, prislėgtas, jo interviu dvelkė neužtikrintumu, balse girdėjosi ar persišaldymo, ar streso likučiai. Naujasis promaskvietiškos Gruzijos lyderis sveikino Lietuvą, pasiryžusią pirmąja rinktis nepriklausomybės kelią, ir tvirtino, kad Gruzija žengs Vakarų demokratijos kursu.

Žodžiu, įspūdis buvo netikėtai malonus. Jau sugrįžus į Grozną, Ičkerijos vadovai tvirtino, kad po Z. Gamsachurdijos nuvertimo (jis gyveno viloje miesto pakraštyje) santykiai su E. Ševardnadzės režimu taip pat yra gana šilti…

Jis valdė iki 2003 m., kai šio politiko era baigėsi ir į areną su 30 tūkst. Laisvės aikštėje susirinkusių mitinguotojų įsiveržė Michailas Saakašvilis, pareikalavęs paskandinti E. Ševardnadzės režimą pelenuose. Šiam atsistatydinus Miša išrinktas trečiuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu… Charizmatiškasis teisininkas, gavęs išsilavinimą įvairiuose Vakarų universitetuose ir beveik metus dirbęs teisingumo ministru E. Ševardnadzės vyriausybėje, M. Saakašvilis – ši visiška priešingybė kitiems Gruzijos lyderiams – netvėrė savo kailyje…

Kodėl aš tai prisimenu? Gruzija pergyveno savo Aukso amžių ir nuosmukį, Rusijos imperijos priespaudą, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės troškulį. Bet ji viena pirmųjų po 1917 m. bolševikų revoliucijos paskelbė socialdemokratinę respubliką ir netrukus buvo inkorporuota į SSRS. Ji išugdė Džiugašvilį – Staliną. Tapusi nepriklausoma ji atsisakė stoti į NVS. Jos lyderiai – Z. Gamsachurdija ir E. Ševardnadzė – disidentas ir „kagėbė“ veikėjas – nebuvo karšto gruziniško mentaliteto, o, kiek galėjau patirti, pavargę, nusivylę, lyg netikintys šviesia Gruzijos ateitimi politikai. Bet E. Ševardnadzė nužudė savo pirmtaką, o Rusija pradėjo žudikišką karą Čečėnijoje. 2003 m. lapkritį prezidento poste įsitvirtino M. Saakašvilis, po penkerių metų praradęs Pietų Osetiją ir Abchaziją. Užtai jis 2012 m. užmokėjo postu ir vos ne savo galva, tad buvo priverstas bėgti į JAV.

Tada juo žavėjosi Ukraina. Juk prezidento M. Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.

Kas gaudo žuvį drumstam vandeny?

Tbilisio ir Kijevo kelias po Maidano buvo panašus. (Čia verta pridurti, kad ir V. Janukovičiaus pozicijos buvo euroatlantinės, tačiau netrukus jis pakluso Maskvos diktatui). Kijeve Miša studijavo kartu su P. Porošenka, abu – Kremliaus politikos kritikai. Iš pradžių jis tapo P. Porošenkos patarėju. Tai buvo laikas, kai Ukrainoje buvo juntamas užsienio reformatorių sparnas, jiems buvo patikėti labiausiai korumpuoti sektoriai. 2015 m. M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi, P. Porošenka jam įteikė Ukrainos piliečio pasą, bet kilus konfliktui pilietybė iš jo buvo atimta.

Sparnai išaugo. 49-rių sulaukęs gruzinas įkūrė „Naujų jėgų judėjimą“, kovojo su korupcija, kaip ir Ukrainos prezidentas stengėsi įveikti oligarchus, tačiau buvusių moksladraugių ir provakarietiškų politikų keliai išsiskyrė. M. Saakašvilis puolė kaltinti P. Porošenką, kad šis pats susijęs su korupcija, todėl turi atsistatydinti (prezidento rinkimai vyks 2018 m., bet jau ne penkeriems, o šešeriems metams). Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, kažkada taip pat draugavęs su tuo politiku, dabar apkaltino jį paramos iš Rusijos gavimu, kad nuverstų Ukrainos valdžią, ir ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis. Nors buvusiam Gruzijos prezidentui netaikomas namų areštas, bet jis perspėtas nevadovauti audringoms savo šalininkų akcijoms prie valstybės pastatų. Jo apklausa numatyta gruodžio 18 d. Olandų kilmės politiko žmona ir aktyvi rėmėja Sandra Roelofs pareiškė bijanti, kad vyras gali būti deportuotas į Gruziją, kur jo laukia kalėjimas. 

JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.

Kitaip sakant, bėglys prezidentas, bandantis „įvesti tvarką“ kitoje šalyje, pagrįstai susiduria su dideliu valdžios pasipriešinimu. Surinkęs nemažą minią savo rėmėjų, M. Saakašvilis bando sužadinti ukrainiečius antrajam Maidanui. Tačiau dauguma jų, prisiminę pirmojo pilietinio karo baisumus, kenčia ekonominius nepriteklius ir neremia gruzinų aktyvisto.

Įdomu, kad čia iš politinės užmaršties išnirusi jį puolė palaikyti Julija Tymošenko, kuri kažkada, dar V. Janukovyčiui esant, pati pustrečių metų sėdėjo už grotų, paskui padarė meškos paslaugą Ukrainai, už jos nugaros susitarusi su V. Putinu dėl neva pigesnių dujų.

Vokietijos laikraštis „Frankfurter Rundschau“ pastebi: „Jei Porošenka neparodys griežtumo Saakašvilio atžvilgiu, jį ukrainiečiai apkaltins silpnumu, ir jis praras šansą būti išrinktam. Tuomet ir protestai gali dar labiau radikalizuotis“. Kol kas prezidentas išlošė laiko, išleisdamas M. Saakašvilį į laisvę. Tačiau jam pakibo grėsmė baigti savo politinę karjerą, kaip ją baigė V. Janukovyčius, rašo Vakarų spauda.

Viena aišku, kad šiame sudrumstame vandeny aukso žuveles gaudo Rusija.

Kodėl Lietuva laviruoja?

Kokia gi Lietuvos pozicija? Kai iš Ukrainos ūkio ministro posto pasitraukė garsus Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius, o į šešėlį nuėjo Prezidentas Valdas Adamkus, Vilnius pasikliovė tik mitingine retorika, remdamas Kijevą. Į Chreščiatiką kartais užsuka nebent Seimo nariai, tapę visuomeniniais P. Porošenkos patarėjais, apžvalgininkai ir žurnalistai, o koordinuotos ir efektyvios Rytų Europos šalių paramos Ukrainai nėra.

Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Visai neseniai Lietuvos vadovai glėbesčiavosi su M. Saakašviliu, kuris atvyko į Vilnių pažymėti Gruzijos žemių aneksijos 9-ųjų metinių ir Lietuvą vadino „viena nuostabiausių tautų pasaulyje“. Gruodžio 7 d. Vilniuje viešėjo P. Porošenka, kurį taip pat su šypsenomis sutiko šalies vadovai. Prezidentė D. Grybauskaitė aptakiai kalbėjo apie kovos su korupcija patyrimą, apie politikų nesikišimą į teisėsaugos darbą ir t.t., tarsi Vilnius čia būtų sukaupęs vertingiausią patirtį. 

Mėginimas neerzinti nei M. Saakašvilio, nei dabartinės Ukrainos valdžios kažkaip disonuoja su tais sunkiais Lietuvai laikais, kai jos nepriklausomybę pripažino ir palaikė dauguma pasaulio šalių, ir tada jos nesirinko tariamų kompromisų.

Tad ir šiuo atveju Vilnius turi aiškiai pasakyti: pone Miša, prisidengdamas tauriais siekiais ir opozicija, nedrumskite politinio vandens svetimoje šalyje. Ji susitvarkys pati.

2017.12.14; 06:00

Spaudos konferencijoje Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys dr. Mantas Adomėnas, pristatydamas svečią iš Gruzijos, vieną iš Gruzijos demokratinės opozicijos lyderių bei Rožių revoliucijos iniciatorių Giorgi (Givi) Targamadzę, pasidžiaugė, kad Lietuvai pavyko išvengti tarptautinio skandalo, kuris galėjo baigtis pašlijusiais Lietuvos ir Gruzijos santykiais.

Mat G. Targamadzė tris mėnesius buvo „įkalintas“ Lietuvoje, kol Maskva per Tarptautinę kriminalinės policijos organizaciją „Interpolą“ bandė siekti jo suėmimo ir perdavimo Rusijai.

G. Targamadzė pažymėjo, kad vasarį, atvykęs darbo vizito į Lietuvą, po kelių dienų sužinojo, jog Rusija paskelbė tarptautinę jo paiešką. Iškart po to jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, informavęs apie susidariusią situaciją ir gyvenamąją vietą, pareiškė apie visišką bendradarbiavimą su Lietuvos teisėsaugos institucijomis.

Jis pats buvo suinteresuotas, kad teisybė būtų išaiškinta. Svečias taip pat siekė ne tik išlaisvinti save, bet ir sukurti precedentą, kad Rusijos valdžios struktūros negalėtų persekioti joms neparankių asmenų užsienyje, kaip tai daroma Rusijoje.

Continue reading „Pavyko išvengti tarptautinio politinio skandalo, galėjusio baigtis pašlijusiais Lietuvos – Gruzijos santykiais”

bidzina_ivanisvilis

Jau praėjo trys mėnesiai nuo parlamento rinkimų Gruzijoje.

Per tą laiką daug kas įvyko: iki pat naujai išrinktos Bidzinos Ivanišvilio vyriausybės sprendimo taupyti elektrą prezidento rūmuose.

Tačiau jau dabar aišku viena: prezidento Michailo Saakašvilio, atėjusio į valdžią „rožių revoliucijos“ metu ir svajojusio nors ir radikaliausiais metodais paversti skurdžią sovietinę respubliką modernia Vakarų tipo valstybe, atėjo galas.

Continue reading „“Rožių revoliucijos” galas”

saakasvislis_ambasadorius

Iki šios dienos visuomenės dėmesio nesiekęs ekscentriškasis gruzinų verslininkas, kurio turtas vertinamas milijardais dolerių, pareiškė norįs dalyvauti rinkimuose – siekti Gruzijos prezidento posto. Tiksliau tariant, – nuversti dabartinį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį. Esą Michailas Saakašvilis valdo Gruziją antidemokratinėmis priemonėmis. Provakarietiškam Gruzijos vadovui M.Saakašviliui iššūkį metusio gruzino pavardė – Bidzina Ivanišvilis. Taip rašo žurnalistas Šonas Jolkeris laikraštyje “The Independent”.

Turtuolis Bidzina Ivanišvilis savo atvirame laiške teigia esąs šokiruotas dabartine Gruzijos ekonomika bei politika. Laiške rašoma, kad ponas Bidzina jau daug sykių planavo emigruoti iš Gruzijos. Bet vis susilaikydavo. Dabar ponas Bidzina ketinąs nebėgti iš šalies, bet dalyvauti rinkimuose ir rinkimų pagalba keisti Gruzijos nuostatas.

Continue reading „Gruzinų milijardierius metė iššūkį Michailui Saakašviliui”

saakasvislis_portretas

Gegužės 21-27 dienomis Gruziją sukrėtė neramumų banga. Gegužės 21-ąją gausūs mitingai vyko Tbilisyje ir Batumyje. Buvo reikalaujama prezidento Michailo Saakašvilio ir vyriausybės pasitraukimo. Taip pat reikalauta suteikti televizijos eterį opozicijos atstovams.

Po šių mitingų prasidėjo masinės riaušės prie Gruzijos visuomeninės televizijos pastato Tbilisyje ir Batumio mieste prie vietinės televizijos pastato. Agresyvios minios veržėsi į televizijų pastatus, puolė policijos pareigūnus, mėtė akmenis į langus, net išlaužė prie Batumio televizijos esančios tvoros vartus. Mitingai ir susirėmimai su policija tęsėsi dar kelias dienas. Gegužės 22-ąją opozicijos lyderė N.Burdžanadzė pareiškė: “Gruzijoje faktiškai prasideda revoliucija“.

Continue reading „Gruzijoje bandyta surengti kruviną maištą”

saakasvislis_ambasadorius

Kada skaitydavau ukrainiečių žurnalistų susižavėjimo kupinus straipsnius apie reformas Gruzijoje, apie pasiekimus, kurias ši šalis pasiekė per keletą metų, nugalėjus “Rožių revoliucijai“, ir ko per visus 20 – imt metų nesugebėjo pasiekti Ukraina, maniau, kad žurnalistai paprasčiausia fantazuoja, liaupsindami Gruziją.

Tačiau pasirodo, kad klydau aš, o ne jie, besižavintys Gruzija. Tuo galėjau įsitikinti Talino Teisės Mokyklos delegacijos vizito į Kaukazo Universitetą metu.

Tai, ką aš pamačiau, viršijo visus mano lūkesčius. Pasirodo, Gruzija iš tiesų praktiškai sugebėjo nugalėti nusikalstamumą ir dabar Tbilisis – vienas iš saugiausių miestų pasaulyje. O Gruzijos piliečiai gerbia savo naująją policiją, kuri dirba ypač efektyviai ir neima kyšių, o ja pasitiki per 80 procentų Gruzijos gyventojų.

Continue reading „Gruzijoje – tikras reformų triumfas”