Artimieji prie 1951 m. tremtinio Jono Čiulados kapo Aukštutinės Niursos kapinėse. Čiajos r., Tomsko sr., 1954 m. LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkai, pažymėdami 70-ąsias 1951 m. spalio 2 d. masinės Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos, kodiniu pavadinimu „Osenj“ (liet. „Ruduo“) metines, parengė virtualią parodą. Prieš 70 m. kruopščiai suplanuotus trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos represinės struktūros.
 
Virtualią parodą sudaro 6 struktūrinės dalys: „Juos ištrėmė 1951 m. rudenį“, „Darbas tremtyje“, „Tremties metų kasdienybė“, „Sibiro mokykla“, „Netektys“ ir „Sugrįžimas“, iliustruotos archyviniais dokumentais, ištremtųjų nuotraukomis ir asmeniniais dokumentais, tremtinių dienoraščių ištraukomis.
 
Apsnigtos žeminės, kuriose glaudėsi savo gimtųjų namų netekę tremtiniai, ar ties vaikelio karsteliu sustingusios šeimos nuotraukos sukrečia. Vis dėlto net ir tokios lietuvių tautai tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, santūrūs veidai darbo vietose, išgyvenimo bei sugrįžimo laimė, sakoma Genocido tyrimo centro pranešime.
 
Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus ir centro istorikų publikuota medžiaga.
 
Virtualioje parodoje – prieš 70 metų stalininio režimo įvykdyta masinė lietuvių trėmimo operacija „Osenj“. LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.

1951 m. rudenį: rugsėjo 20–21 d., 1951 m. spalio 2–3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus bei Irkutsko ir Tomsko sritis iš viso buvo ištremtos 5139 šeimos – 20 357 žmonės.
 
Istorikų duomenimis, 1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais etapais. Pirmasis trėmimas vyko rugsėjo 20–21 dienomis. Tuomet į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.
 
Didžiausias trėmimas kartu su propagandine kampanija, kurios tikslas buvo paaiškinti kaimo gyventojams, kad „buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą“, vyko 1951 m. spalio 2–3 dienomis.
 
Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras P. Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis J. Jedunovas. Joje dalyvavo 3818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8000 sovietinių partinių aktyvistų. Šis kontingentas sudarė per 3000 operatyvinių grupių, tiesiogiai vykdžiusių trėmimus. Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), 2 stribai, 2 MGB kariuomenės kariai bei sovietų partiniai aktyvistai.
 
1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje konstatuojama, kad trėmimo operacijos metu buvo suformuota 16 ešelonų: 10 – į Krasnojarsko kraštą, 6 – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4 143 šeimos – 16 150 žmonių, iš jų – 5 278 vaikai.
1951 m. tremtinės, tvarkančios geležinkelio bėgius miško kirtavietėje. Tunguskij Boras, Asino r., Tomsko sr., 1954–1956 m. Iš LGGRTC nuotr.
 
Ištremiami visam gyvenimui tremtiniai galėjo su savimi paimti 1500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašinėjo žmonių užgyventą konfiskuojamą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.
 
1951 m. lapkričio 30 d. įvyko dar vienas trėmimas – keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežta į Altajaus kraštą Bijsko rajoną.
 
Visų šių trėmimų tikslas buvo kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas, sakoma Genocido tyrimo centro pranešime.
 
Valentina Gudienė (ELTA)
 
2021.10.02; 06:00

 

Žvilgsnis į tolumą. Vytauto Visocko nuotr.
Ežero vanduo. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu andai, kaip atrodo, ne taip jau seniai, orai subjurdavo rugpjūčio pabaigoje, primindami apie greitai stosiantį rudenį, tai dabar, nežiūrint kalendoriaus atžymų, vasara įbrenda į rudenį kaip koks Palangos tiltas į truputėlį pasišiaušusią jūrą. 

Nešami laiko, kertame demarkacinę vasaros / rudens liniją beveik to nepastebėdami, – ko ne Šengeno laikas, užgimstantis paraleliai Šengeno erdvei. Galimas daiktas, kontrabanda dėl to visiškai atpinga, tampa neapsimokanti ne tik erdvėje, bet ir laike.

Kažkur staiga išgaravo besiartinančio rudens melancholija, kuri, būdavo, pjauna užstrigusi iki pašaknų kaip bepročio pjūklas, dabar –  atsilaisvinusiose erdvėje įsimetęs siautėja bjauriai elegantiškas nykumos ėduonis.

Kitokia klimato ritmika primena dar ir tai, kad čia netolimoje ateityje jau gyvens išmokstantys prisitaikyti prie kitokių atmosferos aplinkybių, taigi truputėlį pakitusios jausenos ir kitaip intonuojantys žmonės. Tai nėra taip baisu, kaip, sudužus laivui, išlipti į negyvenamos  salos krantą, tačiau tęstinumo perspektyvos daugiau ar mažiau miglojasi, kažkokios smulkmenos jau nebeįsipaišo į ilgai puoselėtus lūkesčius.

Atsisveikinimas su vasara. Vytauto Visocko nuotr.
Valtys paežerėje. Vytauto Visocko nuotr.

Galop, žiūrint iš mūsų taško, atrodo, kad pasaulis ne tiek keičiasi, vystosi, gerėja ar blogėja, kiek savavališkai mutuoja nežinoma kryptimi.

Su  nelegalių pabėgėlių srautais iš Afrikos daugėja Afrikos saulės arba, atvirkščiai, paskui Afrikoje užgimusią saulę traukia pabėgėlių vilkstinės su rakandais, vaikais ir fantastiniais tolimųjų genčių gyvūnais.

Taigi, kaip išpranašavo dar F.Nietzsche, nesustabdomai plečiasi Sacharos dykuma širdyje.

Tik  paskutinės rugpjūčio nakties žvaigždė dar žiūri pro rakto skylutę į tolį, stebėdama kaip ramiai bręsta sužvėrėję kaštonai dygliuoti ant kerpėto medžio šakų prie senosios sodybos.

Tačiau galima pasakyti ir taip: keičiantis klimatui užstoja klimaksas.

2021.08.31; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nesu koks nors ypatingas žmogelis, tačiau man, skirtingai nei daugeliui mano pažįstamų, apniukusi, beveik neišauštanti šiuo metų laiku žiema negadina nuotaikos, neužgauna jokių ambicijų, greičiau yra priešingai, jeigu ir netrykštu dabar ant kiekvieno kampo džiaugsmu, vis dėlto tik tokioje neišauštančioje žiemos dienoje jaučiuosi taip ramiai ir užtikrintai, tarsi galop būčiau sugrįžęs į tikruosius savo namus po neproporcingai užsitęsusio vasaros kliedesių laikotarpio ir rudens melancholijos vargų su prarastu svorio centru.   

Tai ypač akivaizdu dabar, kai žiema prasidėjo ir tęsiasi be sniego, niekaip neįstengdama pasnigti, tik vis dažniau ir dažniau palynodama už lango, jau bebaigianti suvis išlašėti, kai iš visų pakampių kylantis rūkas grasina iš anos pusės išstumti lango šibas, bet visiškai neužveržia, nenuspaudžia sielos, neverčia paviešinti savosios paslapties. Tikriausiai taip ir yra, kad tokia neišauštanti žiemos diena labiausiai atitinka manąją, Algio Dalgio, sielos ritmiką.

Kažkada Šv. Augustinas įrodinėjo, kad žmogaus siela yra neišmatuojamos gelmės. Tai ilgą laiką vargino mane, ši tirada vertė jaustis nepatogiai, balansuojant ant nepilnavertiškumo ribos, nes niekados nėra tekę patirti sielos dilgčiojimo kaip kažkokios  bedugnės prezumpcijos. Išties, išties visas žmogaus nuopuolių bedugnes ir pergalių viršūnes esu stebėjęs tik trivialaus išorinio pasaulio išklotinėse, kažkokio ekrano tinklainėse, o sielos neišsakomumą, net ir prasidėjus kūno destrukcijai, vis dažniau pradedu suprasti kaip pilkumos įsivyravimą, permušiantį kitų spalvų erzelynę dar mažiausiosios tikimybės stadijoje. Jeigu užstoja, įkyriai kaip infekcija prisikabina spalvotų sapnų metas, išties, tai suprantu kaip išorinio pasaulio užkrato pasidauginimą pilkoje mano vidujybės kriauklėje, kaip svetimybės užganėdinimą.

Tuoj ateis žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar I. Kantas yra pastebėjęs, kad siela neužima arba, kitaip tariant, neturi vietos. Nenoriu įsivelti į begalinę diskusiją – ar savo ruožtu spalva apskritai užima kokią nors vietą tikrovės intensyvumo skalėje, – tačiau drauge visais savo paslėpsniais jaučiu, kad tokia jau beveik bespalvė, mažiausio spalvinio užkrautumo pilkumos spalva neužgriozdina jokios daiktų atsiskleidimui reikalingos vietos ir drauge yra pasaulio kaukės nuplėšimo spalva, vedanti į akistatą su tikrovės neišsakomumo paslaptimi. Ta prasme pilkuma yra tikrovės tikroviškumo paieškos spalva, savotiška tikrovės kelrodė žvaigždė.

Kartais ir pilką lynojančią žiemos dieną išmuša iš vėžių disonansu staigiai  horizonte užsidegusi ryški spalva, tačiau įsižiūrėjus greitai pasimato, kad tai buvo iškrautų pakuočių atplaišos sukeltas miražas ar nuo kalėdinės mugės ant tako užsilikusios šiukšlytės besispardantis blykstelėjimas.

Jeigu sapnuočiau nepasibaigiantį baltumą, juolab tuo atveju, kai iš tiesų skriečiau, kaip būdavo anksčiau, pro apsnigtą, balta spalva žėrinčią plynę, pradėčiau įtarinėti, kad su rogių trikinke pasiklydęs bekelių viražuose arba tiesioginiu taikymu automobiliu iš Žemaičių plento nepastebimai pralėkiau  demarkacinę liniją ir dabar jau mirusiųjų pasaulyje iš inercijos tęsiu klajonę be  pabaigos. Savo ruožtu pilka spalva tvirtai pririša prie nusistovėjusių per ilgą laiką daiktų, o pilka, už lango lynojanti viduržiemio diena yra tokia pat tikroviška kaip pačios sielos kartėlis.

Antys žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Dar labiau sutirštėjęs pilkumas už lango ir neišsakoma vidinė pilkuma neišauštančios žiemos dienos duotybėje susilieja į vientisą daiktą, su tuo atsitiktiniu skirtumu, kad ten kapsi drėgme, o čia – ta pati pilkuma nenumaldomai tvinksi ir tvinksi.

Ten kaupiasi pilkumos tvanas, o čia įsižiebia pilka tapatybės dykuma.

Taigi  labiausiai už viską,  iš tolo baidausi išauštančios pavasario dienos, į kurią aš, Algis Dalgis, kaskart patenku lengvai kaip kirminas, viliojamas žalio lapo, bet drauge kur kenčiu baisius nepriteklius, apleistas savo sielos, pasilikusios neišaušusios žiemos dienos tyruose…

2020.01.31; 15:48

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Mano žmona jau seniai nevertina manęs kaip autoriaus, neskaito jokių mano parašymų net ir paraginta užmesti akį.  Už tai negalima būtų anosios smerkti, nes ji gerai žino, ką daro, ir sugeba savo apsisprendimus, net ir nemalonius šių eilučių autoriui, motyvuotai paaiškinti.   

Mano žmona mano, kad, jos žodžiais tariant, mano rašliava nėra verta nė mažiausio dėmesio, nes esą visi mano parašymai yra persmelkti neapykantos, kažkokių kaltinimų dažnai neaiškiu kam adresu, taigi, mažiausiai, ką galima būtų pasakyti, yra blogų jausmų dirgiklis, pagiežos užkratas.

Mano žmona mano, kad bet kokia veikla nėra verta nė sudilusio skatiko, jeigu veikiantysis kažką daryti yra stumiamas pykčio. Mano žmona yra įsitikinusi, kad į viešumą lįsti, internetinėje spaudoje rodytis gali tik tas žmogus, kuris turi ką pasiūlyti dėl didesnio žmonių supratimo, meilės, draugystės ir tarpusavio pagarbos. Kaip atrodo man, mano žmona priekabiai apklausinėjama, priremta prie sienos prisipažintų, kad ji yra įsitikinusi, jog prie kompiuterio klaviatūros prisėsti su tikslu pagaminti tekstą ar žinutę turi teisę tik šviežiai iš vonios išlipęs ir išpažintį atlikęs, taigi visapusiškai apsivalęs žmogus. 

Todėl mano žmona mane neretai pati priremia prie sienos, iškeldama štai tokį klausimą – ar turiu teisę kitus kaltinti, pats toli gražu nebūdamas pavyzdingas vyras. Jeigu dar kartais bandau muistytis, ji sunkiasvoriu volu sutraiško visas mano pastangas apginti savo žmogiško orumo likučius, primindama nutikimą, kai kartą ryte anksčiau už savo žmoną pakirdęs suvalgiau likusį nuo vakarykštės dienos torto gabalą, jai nepalikęs nė trupinėlio. Nepasiteisinti, visi argumentai išsenka, nes tai tikrai buvo ne tas atvejis, kai žmogus nežinojo, ką daro, nes aš, andai būdamas sveiko proto, gerai supratau, kad darau nuodėmę, tačiau nesugebėjau sustoti.

O dabar išties pabandykime atlikti minties eksperimentą (jeigu norite, galime jį užkoduoti sąlyginiu žodžiu „žmona“), sau keldami tokį klausimą –  ar mūsų ašarų pakalnėje dar kartas  nuo karta nutinka tokių dalykų, kurie gali pakelti ūpą, ar iš principo gali būti tokių prasmės prašviesėjimų, kurių neįveikia net kasdienybė.

Nemunas ties Birštonu rudenį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Taip formuluojant klausimą šį klaikiai gražų rudenį, prieš akis visu ūgiu iškyla Lietuvos gamtos grožis kaip tai, kas gali nuskaidrinti nuotaiką ir pradžiuginti širdį net tada, kai esi prislėgtas nesmagių smulkmenų. Dabar žiūrėdamas pro langą į lynojančią popietę, bandau įsivaizduoti – kaip galėtų atrodyti Lietuva įpusėjus rudeniui ir lietui lyjant jau po istorijos kaip žmonių visuomenės proceso pabaigos?.. Tačiau čia pat reikėtų pastebėti, kad istorijai dar nepasibaigus, svarbu yra atpažinti įvykius, kurie turi istorijos matmenį, yra istorinio kalibro įvykiai, kurių nederėtų supainioti su kasdienybės smulkmenomis ir įprastu politikavimo erzeliu.

Kalbant labai lakoniškai, telegrafiniu stiliumi, būtų galima pasakyti taip: neseniai perskaityta iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos Gitano Nausėdos kalba yra istorinė kalba iškiliausia to žodžio reikšme. Dievas mato, nesu joks pataikūnas, joks padlaižys. Mūsų padangėje jau tapo įprasta panegirikas sakyti veikiančiam prezidentui, kai paprastai tie patys liaupsintojai, pasibaigus prezidento kadencijai, pradeda jį keiksnoti ir įžeidinėti, tiesa?

Prezidentas Gitanas Nausėda svečiuojasi Rukloje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Štai dėl to, kad nebūčiau per klaidą priskirtas tokių pačių gildijai patikslinu, kad nesu įsipareigojęs išaukštinti dabartinį Lietuvos prezidentą, tačiau savo džiugesio dėl jo pasakytos kalbos taip pat nesiruošiu slėpti. Jeigu norite, galiu pasakyti dar labiau netaupydamas patetiškų žodžių, pasirengęs tvirtinti, kad G.Nausėdos kalbą Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje pagal reikšmę galima gretinti, nežiūrint šalių dydžio, su garsiąja Vinstono Čerčilio kalba, pasakyta 1946 metais Fultone.

Ar G.Nausėda pasakė kažką tokio, ko mes nežinojome, pribloškė mus savo giluminėmis įžvalgomis, tiesiog atvėrė akis? Nebūtinai! Tik labai lėkštos ir isteriškos moteriškės mėgsta skirstyti žmones į generuojančius ir negeneruojančius gilumines įžvalgas, turinčių idėjų ir tokių idėjų neturinčiųjų porūšius.  Kaip atrodo bent man, pasaulio istorijoje buvo vienas žmogus, turėjęs vieną idėją, be jokios abejonės, turiu galvoje Immanuelio Kanto pavyzdį. Ta proga verta pastebėti, kad net Sokratas nebuvo tokių idėjų, nutaikytų į amžinybę, generatorius, o neprilygstamu mąstytoju, svarbiu visais laikais, jį daro rūpestis atpažinti ir įvardinti savojo laikmečio problemas, pastangos užbėgti negandoms prieš akis.

G. Nausėdos kalbos, pasakytos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, reikšmingumo pamatas yra tai, kad šalies prezidentas kalbėjo žmogaus balsu. Nesakykite, tai nėra mažas dalykas, kai žmogus kalba žmogaus balsu žmonėms, o ne reitingams, kalba be didesnės atodairos į tai, „kas ką pasakys“, „ar nebūsiu neteisingai suprastas“, „ar neišsišoksiu tarp savo kolegų, kitų šalių vadovų“ ir pan. Įveikus tokias fobijas, žmogus pasako kitiems tai, ką kiti tarsi ir žinojo, bet galbūt bijojo sau prisipažinti.

Kaip atrodo, viešnagės Generalinėje Asamblėjoje metu Lietuvos prezidentas buvo tikrame savo gyvenimo pakylėtume, nes tuomet duotame interviu mūsų žiniasklaidai tvirtino net tai, kad ne gėda yra būti patriotu. Ne, nesakykite, kad tokia ištara yra labai įprasta, gal net banali. Labai galimas daiktas, G.Nausėda yra ne pirmasis Lietuvos prezidentas, kuris myli savo šalį, tačiau, tikriausiai pastebėjote, mūsų laikais Lietuvos prezidentui kalbėti apie patriotizmą tarsi ir nedera, kaip sakome, yra blogo tono ženklas, gali užtraukti įtarimus dėl nesveikų ambicijų.

Izraelio vėliavos

Patriotinė retorika labai dera JAV prezidento kalbose, veržiasi pro kraštus kalbant Izraelio premjerams, o  Lietuvos vadovui yra rizikingas veiksmas, nes lietuviškame kontekste sargyboje budi  klausimas – o ką pasakys tokiu atveju tarptautinės žydų organizacijos? Aš iš tiesų esu įsitikinęs, kad antisemitizmas yra nešvarus reikalas, tačiau intuicija man kužda ir tai, kad gyvenant ir veikiant bet kurioje sferoje su klausimo „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos“ refleksija yra lemta anksčiau ar vėliau užsiauginti niekšo kailį.

2019.09.30; 17:08

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Užstojus rudeniui, prasidėjus darganoms mes su kažkokia širdperša neretai dar laukiame bobų vasaros, tikėdamiesi, kad darganos bent trumpam prasisklaidys, savaitei kitai nusistovės šilti, ramūs, giedri orai. Kažko graudulingas paprastai būna toks laukimas jau nudraskytų medžių aplinkoje, gerai suprantant, kad vasaros pavadinimas čia yra beveik nelegalus, vedantis į neviltį bandymu sulyginti nesulyginamus dalykus.

Žinoma, kad ir kaip žiūrėtume, fakto konstatavimas, kad prasidėjo bobų vasara, visų pirma yra hidrometeorologinė nuoroda, suprantama  visiems mūsų platumų  gyventojams savo dalykiniu turiniu. Tačiau tikriausiai nepasakysiu nieko naujo, paminėdamas ir tai, kad pranešimas apie bobų vasarą čia pat nuskamba kaip neaiškius lūkesčius žadinanti, su karstelėjusios ironijos priegaide ištariama erotinė užuomina, jeigu valingai ar nevalingai tokioje ištarmėje yra akcentuojamas žodis „bobos“.

Ar čia išties slypi koks nors nekintantis erotinis kodas, ar tik paikai prisigalvojame tuščių dalykų, kur nieko daugiau nėra, išskyrus klimato pokyčius ir gailų orų nepastovumą? Savaime peršasi versija, kad bobų vasaros pavadinimas, nurodantis į pasitaikantį orų atšilimą įpusėjus rudeniui, yra grindžiamas sąmojingu sulyginimu su peržengusios jauniklių amžiaus ribą rudeninio peizažo moters sugebėjimu vis dar demonstruoti savo žavesį arba, kalbant dar tiesmukiškiau, gali būti lyginamas ir gretinamas su garbingų damų pasiryžimu atiduoti į aplinką likutinį karščio pliūpsnį, nelaukiant, kol vėjas nupūs paskutinį medžio lapą.

Ruduo. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tačiau net ir tada, kai pripažįstame šio posakio kaip erotinės nuorodos lygiavertiškumą hidrometeorologinei fakto konstatacijai, neapleidžia įspūdis, kad tokia nuoroda toli nenuveda, nes „bobų vasaros“ aprašui nurodyta kryptimi trūksta siužetinės linijos, turiningumo, struktūrinio užpildymo. Dažnai pasitaikantis pasakymas, kad „bobų vasaros metu draikėsi voratinkliai be vėjo“ dėl savo efemeriškumo negali būti pripažįstamas už turiningą siužetinę liniją. Taigi „bobų vasaros“ užkeikimas nurodytoje plotmėje yra brachilogija t. y. kraštutinai sutrauktas teiginys, tampantis neaiškiu dėl perdėto savo lakoniškumo ir turinio išbarstymo, t. y pradinės įvardijimo situacijos užmaršties. O dėl didesnio aiškumo atstatymo svarbu šiuo atveju eksplikuoti pirminę užuominą, sugrįžtant prie atminties ištakų, susigrąžinant išbarstytą turinį – paprasčiausiai kitų kelių nėra.

Štai čia be didesnių užuolankų ir apsimestinio paslaptingumo skubu pranešti, kad ilgametis gamtos stebėjimas ir žmonių giminės įpročių pažinimas leidžia skelbti išvadą, kad „bobų vasaros“ nuorodos turiningumo pagrindas yra Išvarymo iš rojaus pasakojimo siužetinis pratęsimas,  šie pasažai vienas prie vieno tinka kaip kontrapunktas, t. y. kaip tos pačios  melodijinės linijos paįvairinimai.

2017-ųjų ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nusipigintume, jeigu, nežiūrint duotos akivaizdybės, prasisunkiančios į kiekvieną kūniškumo porą, įsikibę trūks plyš laikytumėmės nuomonės, kad Išvarymo iš rojaus pasakojimas yra tik  nebeaktualios  mokslingoje visuomenėje legendos atgarsiai, kai savo ruožtu ir mūsų laikais, nė kiek ne mažiau nei anksčiau,  užstojus rudeniui, o ypač prasidedant bobų vasarai, iš kiekvieno kampo styro išvarytojo žmogaus ilgesys, kai, nukritus medžių karūnoms, kaip niekados aiškiai pasimato žmogaus dvasios baigtinumo nepridengtumas, kai kiekvienas pažemę sklendžiantis medžio lapas užmina mįslę apie aukštesniojo gyvenimo pražūtį…

Pabjurusi gamta su ironišku nusigiedrinimu nei iš šio nei iš to, kuomet trumpalaikis kontrastas tik dar labiau paryškina neperžengiamą realybę, yra puiki tokio nepraeinančio įvykio iliustracija, kažkas panašaus į ontologinę ekranizaciją. Yra pasakyta net taip, kad gamta – tai  žmogaus nuodėmės pažemintas rojus. Taigi, viskas, kas vyksta gamtoje yra erotiška iš pašaknų, o ruduo su medžių striptizu ir skaudžiu sielos nuogumu, prasidėjus bobų vasarai, gali būti prilygintas net begėdiškai pornografijai.

Laukdamas troleibuso stotelėje, pastebėjau Ją, beveik nežemišką būtybę, atlinguojančią visais kūno apvalumais, bet ypač gyvybingai pranešančią apie savo būtį didingo biusto pakilimais ir nusileidimais, sukliuksėjimais kas žingsnį, verčiančiais jau ne plakti, o krūpčioti tikrąją dalykų padėtį išmanančio vyriškio širdį. Ji pasirodė taip staiga, be išankstinių ženklų, kad atrodė, jog dabar viskas nelauktai susprogs, pakils į orą, man nespėjus net pasimelsti. Spoksoti apstulbus į vylingąją damą ilgiau jau buvo nepadoru, todėl užvertęs galvą viena akimi demonstratyviai pradėjau žvalgytis į debesis, leisdamas suprasti, kad domiuosi – „ar lis“, kita akimi nepaleisdamas iš savo regėjimo lauko  jau prasilenkusios su mano širdimi, praslinkusios pro šalį, dabar matomos tik iš nugaros moteriškės, kaip galima spėti, su turtinga gyvenimo patirtimi, leidžiančia atskirti pelus nuo grūdų.

Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Niekados nebūčiau patikėjęs, kad turiu sugebėjimą, skirtingomis akimis vienu metu matyti be galo nutolusius vienas nuo kito erdvėje, danguje ir žemėje praslenkančius objektus, – tokie sugebėjimai tapę įgūdžiais, kaip atrodo, labai praverstų egzamine, nusirašant iš pasuolės, arba užsiimant žvalgybine veikla priešo užnugaryje. Iš tiesų, būna situacijų, kai žmogus atrandi save tarsi iš naujo. Kita vertus, drąsiai galima spėti, kad išmoningos moterys tokius deginančius žvilgsnius jaučia net nugara (Dievas saugojo, kad neišdrįsau pažiūrėti abiem akimis).

Mano erotinę vaizduotę užkūrusi moteris truputėlį paėjėjusi į priekį, dryžuota perėja nukliunkino į kitą gatvės pusę, o ten, pamačiusi atvykstantį troleibusą, į sustojimą, bijodama pavėluoti (tarkime), pasileido pustekiniu, savo vingiavimo sugebėjimus dabar pademonstravusi aukščiausiuoju, dar nematytu laipsniu, vaizduotę pranokstančia amplitude. Iš baimės apakti net užsimerkiau. Į sustojusį savojoje gatvės pusėje troleibusą įlipau automatiškai, prislėgtas sunkios rudeninės naštos, o atsitiesti iš naujo privertė kaip elektros srovė nupurtęs reginys už lango – Ji stovėjo vieniša sustojimo aikštelėje, neįlipusį į troleibusą, kurį buvo pavijusi, kažko tebelaukianti. Gal ji laukė kito maršruto troleibuso ar autobuso, paskutiniu momentu nusprendusi pakeisti kelionės kryptį, o gal manęs. Kad ir kaip bežiūrėtum, aišku viena – gundymo istorija tęsiasi.

Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jaunystėje seksas yra greičiau sportas nei menas, elastingumą ugdanti gimnastika, fizinės iškrovos pratybos. Tik susidūręs su balzakiško amžiaus moterimi vyras turi galimybę patirti visus gundymo meno kerus ir galop toks vyras, raškydamas vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, tampa filosofu su etinės refleksijos pakraipa (pagal apibrėžimą etika yra filosofijos disciplina, aiškinanti gėrio ir blogio problematiką). Taigi yra labai rimtas pagrindas spėti, kad Ieva buvo brandaus amžiaus moteris.

Žinia, laikas gali iškreivinti pradines potencijas, tolimas laike nuo pirmapradžio šaltinio neretai veda į patologijų įsigalėjimą. Istorija yra prieštaringas procesas, kai skubėdama į priekį žmonija ne tik kažką įgyją, bet ir kažką praranda. Imu pirmą po ranką pasitaikantį, labai tiesmukišką, visiškai nuzulintą, bet vis tik labai iliustratyvų pavyzdį, kai Antanas Baranauskas liūdnai apmasto apie neįtikėtiną gimtųjų vietų kraštovaizdžio nususimą, kur „Tik ant lauko pliko,/ Kelios pušelės apykreivės liko“.

Ruduo ir vėl atkeliavo į Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, ne menkesnę mįslę apie degeneracijos įsigalėjimą šiandien mums užmena populiacijos nusistatymas labai sprangų, karščiai rūgštų lietuviškų sodų vaisių vadinti „rojaus obuoliukais“. Leiskite paklausti – tai dieviškoji ar žmogiškoji ironija?.. Tik su  galybe pridėtinio cukraus vadinamieji „rojaus obuoliukai“ uogienių pavidalu virsta produktu, kurį galima dėti į burną ar net skanauti. Todėl sakiau ir sakysiu, kad postmodernistinių laikų žaltys jau gundo gerai įsirpusiomis, gal net pernokusiomis, truputėlį įtrešusiomis, sultingomis kriaušėmis, kurias išvydus  seilės tįsta savaime, be dirbtinių dirgiklių.

Dabar, kaip sako poetas, lyg iš prapjautos gyvulio gerklės  išbėga paskutinė saulės šiluma ant rankų.

2018.10.13; 07:00

Krinta lapas uosio,

Krinta lapas klevo –

Dėdė rudenėlis

Žemėn atkeliavo.

Purto jis berželį,

Purto jis žilvitį,

O pro jo kepurę

Saulės nematyti.

Šokit, lapai uosio,

Šokit, lapai klevo

Dėdė rudenėlis

Žemėn atkeliavo.

Vytė Nemunėlis – Bernardas Brazdžionis

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.



2016-10-23; 11:00

 

« 1 2 »

Kai kas sakė, kad šįmet bobų vasaros nebus. Buvo, ir visai nebloga. Lietuva didelė, nežinau,  ar ji pasiekė pajūrį, šiaurės Lietuvą, bet pietuose, kur man teko tomis dienomis lankytis, ji buvo puiki.

Gamta eina ilsėtis labai gražiai, beveik taip pat, kaip pavasarį bunda. Pavasarį, žinoma, spalvų ir garsų žymiai daugiau, bet ir rudenį jų nemažai, ypač spalvų. Geltonų, šviesiau ir tamsiau rudų, raudonų. Klevai, beržai tiesiog liepsnoja, kad nuolat trumpėjančios dienos būtų kuo šviesesnės.

…Grybaujame pušyne tarp Varėnos ir Merkinės. Burokaraistis. Grybų nedaug, bet vieną kitą baravyką, paberžį, žaliuokę vis dėlto randame. Ne tiek grybavau, kiek grožėjausi šilu ir fotografavau. Pušynas auksinio rudens metu daug gražesnis nei vasarą. Net ūkanotą dieną. Prieš kokį dešimtmetį kitą čia daug kur yra stropiai pasidarbavęs kėkštas: jo paslėptos ir pamirštos ąžuolų gilės išaugo ąžuoliukais, kurie dabar džiugina akį, atkreipia dėmesį, iš tolo šviečia. O štai beržynėlis – čia galima tikėtis paberžių. Netoli kelio aptikau kažkodėl miške įsmeigtą metalinį kryželį. Ką tai galėtų reikšti? Kryželis nesenas, nesurūdijęs, metaliniais lapeliais padabintas. Kažkas gal žino, kad čia buvo perverta miško brolio krūtinė? O gal miško brolis čia buvo taiklesnis už okupantą arba jo pakaliką? Ne man žinoti, nors tą kryželį grybaudamas esu užtikęs ir užpernai…

Kitą dieną aš jau nuostabiame Vidzgiryje. Buvo gražiausia šių metų bobų vasaros diena. Danguje – nė debesėlio. Vėjelis dvelkteli – ir vos vos girdimai „krinta lapas uosio, krinta lapas klevo”… Jokių kitokių garsų. Net keista, kad šiame take ant aukšto Nemuno kranto beveik nesutinku žmonių – juk miestas, gatvė visai netoli.

Sekmadienis, alytiškiai dar miega ir nemato, kaip gražu jų ąžuolyne. Nežinau, ar populiarus dabar Vidzgiris. Mano laikais, prieš penkiasdešimt – šešiasdešimt metų, jis buvo ne tik poilsio vieta pietinės Alytaus miesto dalies gyventojams. Dzūkų soscinė turi daug puikių gamtos kampelių, bet man mieliausias, gražiausias – Vidzgiris. Kaip gal ir tam bėgikui, kuris su manim mandagiai pasisveikino, kaip ir tai šeimynėlei, kuri leido ją nufotografuoti. Pasirodo, tos jaunos alytiškės vyras – prancūzas. Gaila, prancūziškai negalėjau paklausti, ar Prancūzijoje yra tokių puikių vietų kaip ši, prie tykiai tykiai tekančio Nemunėlio. Mano prancūzų kalbos mokytoja Veronika Rėklaitienė jau ilsisi kitame Alytaus miškelyje, o aš prancūziškai dar galiu pasakyti: mill mersi, mill pardon, je ne komprand rien (turbūt parašiau su klaidom)…

Gal atsitiktinumas, bet malonus: tą nuostabią bobų vasaros dieną ne vienas nepažįstamas alytiškis man sakė „labą dieną”. Ne veltui sakoma, kad dzūkai  – maloniausi, nuoširdžiausi lietuviai. Tokie ir būkime. Saugokime nuostabią Alytaus apylinkių gamtą. Grožėkimės ja.

Svajoju Nemuną pamatyti  ir nufotografuoti nuo pėsčiųjų tilto, kuris, girdėjau, bus pastatytas toje vietoje, kur kažkada, caro laikais, Nemuno krantus jungė geležinkelio tiltas. Bus panaudotos  krantuose ir upės viduryje išlikusias to tilto liekanos. O kolei kas  Nemuną su auksiniais jo krantais fotografavau nuo Kaniūkų tilto. Dar buvau Rumbonyse, kur ilsisi mano seneliai, dėdės ir tetos, pusbroliai. Ir ten Nemuno krantai auksiniai. Ir ten jis, kaip ties Sudvajais, Vidzgiriu, tykiai tykiai teka…

Netoli Vilniaus žvilgtelėjau į auksu spindinčią Nėrį nuo aukšto kalno…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.10.16