Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems  žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.

Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu. 

GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei  transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė  SSSR viceprezidentas G. Janajevas.

Iš  tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.

Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.

Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.

GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.

Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė  rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui. 

Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą,  kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau  Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.

Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui,  jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.

Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.

O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo  Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.

Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.

O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų  lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.

Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams  buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.

Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko  Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.

O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.

Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.

Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.

Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.

Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.

Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.

Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…

Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…

Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.

Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.

Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.

Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.

SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras”. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.

Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad  perversmininkams galima pasipriešinti  – ir  laimėti.

Ir galutinis rezultatas – pergalė!

Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.

Areštuojama dauguma GKČP narių.

Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.

Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.

Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…

2018.08.22; 07:00

Prieš 25 metus, 1991 m. rugpjūčio 19-21 d. SSRS mėginta įvykdyti valstybinį perversmą. Jam žlugus, netrukus subyrėjo ir Sovietų Sąjunga; atsistatydino pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas. 

GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.
GKČP perversmininkai kalba per Rusijos televiziją. Visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad nepajėgė ateiti į konferenciją).

Pučo kurstytojai buvo Gorbačiovo reformų priešininkai – Valstybės saugumo komiteto (KGB), Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijų vadovai, kiti aukšti komunistų partijos veikėjai, įkūrę neteisėtą Valstybinį nepaprastosios padėties komitetą (GKČP). 

2016-ųjų rugpjūčio 19-ąją Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“ išspaudino anų ivykių 25-mečiui skirtą straipsnį, kuriame pučą pavadino tragikomedija ir farsu.

Iš tikrųjų juokai buvo menki: SSRS vadovą 73 valandoms atskyrė ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo vadinamojo branduolinio lagaminėlio.

Juodas lagaminėlis įkandin prezidento

1992 metais išėjo didelio susidomėjimo sulaukusi knyga apie žlugusį pučą – „Kremliaus sąmokslas“. Jos autoriai – tuometis Rusijos Federacijos generalinis prokuroras Valentinas Stepankovas ir jo pavaduotojas Jevgenijus Lisovas pateikė GKČP veikėjams iškeltų baudžiamųjų bylų tyrimo išvadas.

Pirmąją pučo dieną SSRS valstybinė televizija ne pagal programą parodė baletą "Gulbių ežeras". 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija - visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.
Pirmąją pučo dieną SSRS valstybinė televizija ne pagal programą parodė baletą „Gulbių ežeras”.

Knygos autoriai (prokurorams ją rašyti padėjo tais laikais populiaraus žurnalo „Ogoniok“ korespondentas Pavelas Nikitinas) vieną knygos skyrių pavadino „Tiesa apie branduolinę sargybą“. Tiesos prireikė todėl, kad tuo metu sklandė įvairiausi gandai apie tai, kieno rankose pučo dienomis buvo sovietų branduolinis mygtukas. Pasak autorių, tada ar ne daugiausia nerimo pasaulyje kėlė klausimas, kas kontroliuoja SSRS strateginių raketų pajėgas, kai valstybės vadovas yra atskirtas nuo valdžios.

Atrodo, knygos autoriai stengėsi visus nuraminti: ne, SSRS prezidento branduolinis lagaminėlis nebuvo patekęs į piktadarių rankas. Ir jį saugantis karininkas nei dingo, nei susisprogdino kartu su juo, iki galo vykdydamas instrukciją, kaip kai kas lengva ranka rašė.

Taigi – rugpjūčio 4 d. Gorbačiovas iš Maskvos išvyko pailsėti į savo vasaros rezidenciją Kryme, kalvotoje Juodosios jūros pakrantėje, keli kilometrai nuo Foroso gyvenvietės. Po dviejų savaičių atostogų turėjo grįžti į Maskvą, kur rugpjūčio 20 d. ketino pasirašyti su penkių sąjunginių respublikų vadovais sutartį, pagal kurią SSRS taptų konfederacija.

Į Krymą prezidentą, be kitų, atlydėjo devyni SSRS generalinio štabo pareigūnai – trys specialiojo operatyvinio-techninio valdymo ryšio specialistai (du majorai ir vienas kapitonas) ir šeši karininkai (keturi pulkininkai ir du papulkininkiai) iš Generalinio štabo 9-tosios valdybos. Šis Generalinio štabo padalinys buvo atsakingas už tai, kad  SSRS prezidentas turėtų galimybę valdyti strategines branduolines pajėgas susidarius ypatingajai padėčiai – priešininkui smogus netikėtą didelio masto branduolinį smūgį.

Minėtieji šeši Generalinio štabo karininkai – tai operatoriai, kurie pamainomis lydėjo Gorbačiovą visur, kur tik jis važiuodavo ar skrisdavo. Visada nešini branduoliniu lagaminėliu.

KGB 9-tosios valdybos saugomoje Foroso rezidencijoje (saugumiečiams tai – objektas „Zaria“) branduolinis lagaminėlis nukeliavo į vadinamąjį svečių namelį, stovintį maždaug 100 metrų atstumu nuo  prezidento apartamentų. Ten budėdavo paromis po tris karininkus – du operatoriai ir vienas ryšininkas; atvykdavo iš netoliese, Alupkoje, esančios Gynybos ministerijai priklausančios sanatorijos, kur buvo apsistoję, ir pradėdavo pamainą 9 val. ryto. Pas juos galėdavo užeiti tik tas, kurį jie patys įleisdavo. Be specialiojo ir kitokių, turėjo tiesioginį ryšį su prezidentu. Prezidento branduoliniai adjutantai privalėjo vykdyti tik jo įsakymus.

Gorbačiovas auksiniame narve

Rugpjūčio 18-ąją, pusę penktos vakaro, svečių namelyje išsijungė visoks ryšys, išskyrus radiotelefoną. Juo budėtojai prisiskambino į Kryme esantį Vyriausybinio ryšio punktą, norėjo susisiekti su savo vadovybe Maskvoje, bet jiems atsakė, kad tai neįmanoma: linijoje avarija.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.
Išsikvėpus perversmui Michailas Gorbačiovas grįžta iš Krymo į Maskvą.

Kaip tik tuo metu į rezidenciją Forose atvyko svarbūs svečiai iš Maskvos – Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto sekretorius Olegas Šeninas (trečias žmogus partijoje), dar vienas sekretorius, SSRS saugumo tarybos pirmininko (Gorbačiovo) pirmasis pavaduotojas Olegas Baklanovas, gynybos ministro pavaduotojas, sausumo kariuomenės vyriausiasis vadas armijos generolas Valentinas Varenikovas (dar ir SSRS didvyris), prezidento aparato vadovas Valerijus Boldinas.

Jų, atrodo, nelaukė, bet būsimuosius pučo veikėjus lydėjo kartu su jais gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui priskirtuoju karinių oro pajėgų lėktuvu atskridęs KGB apsaugos tarnybos valdybos (9-osios) viršininkas generolas Jurijus Plechanovas, todėl vietinė apsauga nepriešgyniaudama įleido atvykėlius į pagrindinį namą.

Rezidencijos apsaugos viršininkas generolas Viačeslavas Generalovas aiškiai palaikė maskviškį viršininką, Plechanovą, ir savo pavaldiniams paaiškino: jeigu Gorbačiovas nepriims atvykusių draugų reikalavimų, tai iš jo bus pareikalauta atsistatydinti.

(Vėliau, tiriant GKČP bylą, Gorbačiovas aiškins nepaklusęs atvykėlių reikalavimui įvesti šalyje nepaprastąją padėtį, o armijos generolas Varenikovas ir jo bendrininkai tvirtins, jog prezidentas tam neprieštaravo, tik norėjo tai padaryti kitų rankomis: Velniai jūsų nematė, darykite, ką norite, bet perduokite mano nuomonę! Išsiskyrė paspaudę vienas kitam dešines. Beje, dar kovo 28 d. Gorbačiovo nurodymu buvo sudaryta viceprezidento Genadijaus Janajevo vadovaujama komisija dėl ypatingosios padėties SSRS įvedimo. Į komisiją įėjo visi būsimojo GKČP nariai, išskyrus du – vėliau pakviestus įtakingus žemės ūkio ir pramonės atstovus.)

Dar iki prasidedant pokalbiui su Gorbačiovu Varenikovas per Generalovą iškvietė branduolinės sargybos vyresnįjį ir paaiškino: ryšys bus atkurtas po paros, Gorbačiovas apie tai žino, tad viskas kaip yra, taip ir turi būti. Vėliau, kai svečiai išvyko, rezidencijos apsaugos viršininkas Generalovas sunerimusiam branduolinės sargybos vyresniajam paaiškino, jog susisiekti su savo viršininku, pulkininku Vladimiru Vasiljevu, jiems nesą reikalo, jie turi likti savo namelyje. KGB sargybiniams buvo įsakyta į Gorbačiovo rezidenciją nei vieno neįleisti, ir nei vieno neišleisti; rezidenciją apsupo kariuomenė.

Apie branduolinį lagaminėlį

Kas yra branduolinis lagaminėlis, kitaip – abonentinis komplektas, portatyvinis terminalas, šis tas paaiškėjo iš buvusio SSRS gynybos ministro Jazovo parodymų GKČP byloje. Vėlesniais metais kai ką atskleidė ir patys kalbamos elektroninės sistemos kūrėjai, bet ir jie patys ne viską žino.

Šis konferencinio ryšio įtaisas (Čeget“) yra strateginių branduolinių pajėgų kontrolės ir valdymo sistemos „Kazbek“ dalis, jame  saugomi branduolinio ginklo paleidimo kodai.

Sovietų Sąjungoje tokie abonentiniai komplektai strateginių branduolinių pajėgų kontrolės ir valdymo sistemos dalimi tapo 1984 metų vasaros pradžioje. Įtaisas buvo pradėtas kurti prieš septynerius metus, kai prireikė daug skubiau perduoti įsakymą dėl atsakomojo branduolinio kirčio (kai amerikiečių branduolinės raketos buvo įkurdintos Vakarų Europoje, jų skridimo iki SSRS trukmė sutrumpėjo nuo 14 iki 5 minučių); taip pat reikėjo užkardyti galimą nesankcionuotą raketos paleidimą. 

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo B.Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti į pensiją.

Pirmą kartą žmogus su juodu lagaminėliu pasirodė SSKP generalinio sekretoriaus ir tuo pačiu valstybės vadovo Konstantino Černenkos aplinkoje.

Tokius pat abonentinius komplektus SSRS turėjo dar du aukščiausiojo rango kariškiai – gynybos ministras ir Generalinio štabo viršininkas (tokia trejybė išliko ir SSRS įpėdinėje Rusijoje).

Per abonentinius komplektus buvo palaikomas ryšys su strateginės paskirties raketų kariuomene (taip daroma ir dabar Rusijoje). SSRS pasieniuose esančios branduolinių atakų perspėjimo stotys turėjo stebėti oro erdvę per Žemės palydovus ir duomenis apie aptiktą SSRS link paleistą raketą perduoti į pagrindinę vadavietę, kur ištisai budėjo ne žemesnio nei generolo laipsnio karininkai.

Gautasis pranešimas turėjo būti tikrinamas kitai kanalais. Budintis generolas, įsitikinęs, jog priešininkas tikrai atakuoja SSRS, turėjo pasiųsti signalą į visus tris abonentinius komplektus.

„Čeget“ pats savaime nėra branduolinis mygtukas, o tik perduoda įsakymą paleisti raketas. Įsakymas pradedamas vykdyti tik tuo atveju, jeigu tai atitinkamu kodu nurodo visi trys abonentinių komplektų turėtojai.

Prezidento lėktuvu, bet be prezidento

Knygos „Kremliaus sąmokslas“ autoriai – tuo meto Rusijos Federacijos aukščiausieji prokurorai – pučui žlugus patys vyko suimti GKČP nario gynybos ministro maršalo Jazovo ir jį kvotė. Anot jų, Jazovas tik rugpjūčio 19-osios rytą susigriebė, jog Gorbačiovo branduolinis lagaminėlis tebėra Kryme, prezidento rezidencijoje. Buvo praėję 15 valandų nuo to momento, kai branduolinė sargyba buvo atskirta nuo Gorbačiovo, ir kelios valandos nuo radijo pranešimo apie tai, jog visa valdžia SSRS pereinanti viceprezidentui Janajevui su GKČP.  

8 val. 30 min. Generalinio štabo vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininkas generolas Genadijus Denisovas iškvietė 9-tosios valdybos viršininką Viktorą Boldyrevą ir įsakė evakuoti į Maskvą prezidento abonentinį komplektą bei jį aptarnaujančių karininkų grupę. Generolas Boldyrevas (beje, vienas pirmųjų branduolinio lagaminėlio nešikų) atsakė negalįs susisiekti su savo pavaldiniais. Tada Denisovas paskambino vienam iš KGB pirmininko pavaduotojų ir baigęs pokalbį padiktavo Boldyrevui telefono numerį.

Tą rytą branduolinės sargybos viršininkas pulkininkas Vladimiras Vasiljevas su nauja pamaina į prezidento rezidenciją atvažiavo anksčiau, apie 8 val., mat vakare jis turėjo lydėti Gorbačiovą į Maskvą ir norėjo pasirengti numatytam skrydžiui. Tačiau į rezidenciją atvykusių karininkų neįleido: vartus saugojusių pasieniečių viršininkas, pulkininkas, pareiškė, jog jų leidimas negalioja.

Kai atvykusieji paklausė, kas atsitiko, pulkininkas atsakė: „Reikia klausyti radiją“. Išgirdęs, kad jie Alupkoje gyveną be radijo ir televizoriaus, pulkininkas atnešė iš sargybos namelio tranzistorinį radijo imtuvą. Tada pulkininkas Vasiljevas su pavaldiniais ir išgirdo: Gorbačiovui pašlijusi sveikata ir jis negalįs vykdyti prezidento pareigų.

O kaip planuotas skrydis į Maskvą, juk jo niekas neatšaukė? Branduoliniams adjutantams apie valandą teko laukti rezidencijos apsaugos viršininko Generalovo atsakymo: įsakyta nieko neįleisti, jie turį grįžti atgal, kur apsistoję.

Pulkininkas Vasiljevas grįžo į sanatoriją ir ten, praėjus kiek laiko, šeimininkė pakvietė jį prie vienintelio telefono. Dabar pulkininkui buvo liepta važiuoti į Jaltą ir paskambinti į Maskvą Boldyrevui. Pulkininkas taip ir padarė. Boldyrevas perdavė jam Denisovo įsakymą: surinkti visus karininkus Jaltoje ir būti pasirengusiems važiuoti į Belbeko oro uostą, kur jų lauks lėktuvas. Apie 13 val. prezidento rezidencijoje įkalintai branduolinei sargybai Generalovas liepė parengti aparatūrą kelionei (dar prireiks) ir laukti, kol atvažiuos viršininkas jų paimti.

19 val. 38 min. pulkininko Vasiljevo vadovaujama karininkų grupė išskrido į Maskvą prezidento lėktuvu ir išsivežė valstybės vadovo abonentinį komplektą. Vnukovo-2 oro uoste prezidento branduoliniai adjutantai atidavė juos pasitikusiems Generalinio štabo karininkams ginklus ir aparatūrą; po to juos išvežiojo po namus, išskyrus Vasiljevą, kuris kaip vadovas turėjo atsiskaityti vyresnybei.

Gorbačiovas atgauna ryšį su išoriniu pasauliu rugpjūčio 21-sios pavakarę. Jis tuoj pat paskambina į Maskvą ir praneša, kad visiškai kontroliuoja padėtį. Atšaukia visus GKČP įsakus, pašalina GKČP narius iš valstybinių postų ir paskiria į juos pavaduotojus. Skambina Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui ir kitiems sąjunginių respublikų vadovams, JAV ir Prancūzijos prezidentams.

Taigi Gorbačiovas visiškai kontroliuoja padėtį. Betgi visą tą laiką ir toliau neturi šalimais branduolinio lagaminėlio. Į sostinę išskrenda tik vidurnakčiu, skrenda Rusijos Federacijos vyriausybei priklausančiu lėktuvu. Šiuo lėktuvu, be Rusijos viceprezidento Aleksandro Ruckojaus ir ministro pirmininko Ivano Silajevo, skrenda ir ginkluotų milicijos karininkų saugomas jau buvęs KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas. Tai Ruckojus pasiūlė jį paimti kartu – kad kariškiai, ginklų nesudėję GČKP šalininkai, nenumuštų lėktuvo…

Branduolinio smūgio parengtis

Vėliau Gorbačiovas, gal nė neįtardamas, jog netrukus teks atsistatydinti, prancūzų žurnalistams tvirtino: Tik aš vienas galiu pradėti branduolinį karą

Jekaterinburgo mieste veikiančiame Rusijos prezidento Boriso Jelcino centre demonstruojamas branduolinis lagaminėlis, kurį B.Jelcinas 2000-ųjų išvakarėse perdavė savo įpėdiniui - Vladimirui Putinui.
Jekaterinburgo mieste veikiančiame Rusijos prezidento Boriso Jelcino centre demonstruojamas branduolinis lagaminėlis, kurį B.Jelcinas 2000-ųjų išvakarėse perdavė savo įpėdiniui – Vladimirui Putinui.

Atrodo, pasak knygos „Kremliaus sąmokslas“ autorių, ir Gorbačiovas, ir pasaulio bendruomenė buvo įtikėję, kad be prezidento piršto branduolinis vėzdas nepakils ir kad strateginių branduolinių pajėgų valdymo sistemos lemiamoji grandis yra prezidento abonentinis komplektas, sumanytas taip, kad netgi jam papuolus į piktadarių rankas nepavyktų juo pasinaudoti, o jam atsijungus – visa sistema būtų paralyžiuota.

Pats Gorbačiovas GKČP bylą tyrusiems prokurorams taip ir aiškino: Kai buvo atjungti visi ryšiai ir neliko kontakto su Generaliniu štabu, branduolinį lagaminėlį aptarnaujantys karininkai, matyt, veikė pagal savo instrukcijas ir sunaikino šifro kodus, o po to neveikiančią aparatūrą išgabeno į Maskvą. Matyt…

„Kremliaus sąmoksle“ teigiama: tai, kad SSRS prezidentas, Ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, taip paprastai buvo nušalintas nuo strateginio ginklo kontrolės, įtikinamai liudija, jog iš tikrųjų jis niekada nevaldė branduolinio mygtukoViskas buvo SSRS kariuomenės ir KGB vadovybės rankose.  

Netrukus po pučo žlugimo italų laikraštis „Corriere della Sera“ išspausdino pokalbį su buvusiu Generalinio štabo viršininku generolu Michailu Moisejevu (Gorbačiovo paskirtas, suspėjo vieną dieną pabūti SSRS gynybos ministru) apie tas 73 valandas, lemtingas SSRS ir gal visam pasauliui: Tuo metu vienintelis žmogus, kuris kontroliavo strategines branduolines pajėgas, buvau aš. Prezidentas buvo išjungtas, Jazovas (tuometinis gynybos ministras) – irgi. Galiu jums pasakyti, kad aš rūpinausi saugumu ir padariau tai tinkami. Nieko negrėsė pasauliui. Ir paaiškino, kaip buvo daroma: Kada nutrūko ryšys su Gorbačiovo rezidencija Kryme, mes atjungėme visas ryšio priemones ir paslėpėme branduolinį portfelį saugioje vietoje. Kalbu apie paleidimo kodus – jie buvo atšaukti. Niekas negalėjo jais pasinaudoti. 

Praėjus dešimt metų po pučo žlugimo Jazovas žurnalistams papasakojo: įvesti kariuomenę į Maskvą įsakė jis asmeniškai, įsakymas buvo žodinis; rugpjūčio 21-osios ankstyvą rytą jis ir atšaukė kariuomenę (po to pasitraukė iš GKČP ir tuo pasmerkė perversmą žlugti). Buvęs gynybos ministras atsakė ir į klausimą, kodėl nedalyvavęs liūdnai pagarsėjusioje GKČP veikėjų spaudos konferencijoje 1991 m. rugpjūčio 19-ąją: Aš buvau vienintelis, kuris tuo metu turėjau teisę panaudoti branduolinį ginklą. Prie manęs nuolat turėjo būti branduolinis lagaminėlis. Aš negalėjau su šiuo lagaminėliu išeiti iš Generalinio štabo.

GKČP bylą tyrę Rusijos prokurorai apklausė ir Jurijų Masliukovą – daug metų jis vadovavo SSRS ministrų taryboje Valstybinei karo pramonės komisijai, buvo Gynybos tarybos narys. Į klausimą, ar galimas atsakomasis branduolinis smūgis, jeigu prezidentas neturi galimybės prieiti prie sistemos „Kazbek“, jis atsakė: Komandinės kovinės sistemos aparatūra leidžia smogti atsakomąjį branduolinį smūgį pagal procedūrą, kurią nustato SSRS ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas. Kitaip sakant, tuo atveju, jeigu nesulaukiama prezidento ar gynybos ministro signalo arba nėra ryšio, vis viena esama techninės galimybės smogti atsakomąjį smūgį.

Visi apie branduolinį lagaminėlį kalbą kaip apie įtaisą, įsijungiantį iškilus priešininko branduolinės atakos grėsmei. Ir visi tyli, kaip ateina įsakymas pirmiems smogti branduolinį smūgį.

Praėjo dvidešimt metų. Sankt Peterburgo povandeninio laivyno jūreivių klubo pirmininkas Igoris Kurdinas žurnalistams papasakojo, kad pučo metu Šiaurės laivyno strateginėse pajėgose  buvo paskelbta padidinta kovinė parengtis ir kariškiai buvo pasirengę panaudoti branduolinį ginklą. Pats jis tuo metu tarnavo povandeniniame laive, kuriame buvo 16 balistinių raketų. Bazėje nebuvo nei televizijos, nei radijo, karininkai nežinojo, kas dedasi šalyje, bet vadai gaudavo įsakymus, ir branduolinės raketos buvo parengtos paleidimui – bet kurią akimirką.

Tai dabar mums žinoma, – kalbėjo laivyno veteranas, – kad pučo veikėjai atėmė iš Gorbačiovo branduolinį lagaminėlį ir iki šiol neaišku, kas jį turėjo tomis dienomis. Sako, Janajevas. Jeigu jis drebančiomis rankomis būtų paspaudęs mygtuką, tai būtų prasidėjęs Trečiasis pasaulinis karas.

2016.08.20; 05:16

mlecin_leonid

Ir vėl įsiminė per RTVi televiziją rodyta laida “Osoboje mnenije”, kurioje savo poziciją žurnalistei Irinai Vorobjovai dėstė žymus Rusijos žurnalistas, istorikas Leonidas Mlečinas.

Atmintin labiausiai įstrigo tie laidos momentai, kuriuose analizuotas paskutinysis JAV – Rusijos šnipų skandalas, kai iš Amerikos vienu metu buvo išsiųsta vienuolika puikiai užsikonspiravusių Rusijos žvalgų, o Rusija iš savo kalėjimų paleido keletą savo piliečių, kaltintų šnipinėjus Vašingtonui.

Komentuodamas šį tarp JAV ir Rusijos kilusį žvalgybinį incidentą, L.Mlečinas prisipažino, jog prieš keletą savaičių jis “šito įvykio dar deramai neįvertino”.

Continue reading „“Milžiniškas, gal net fantastinis Rusijos žvalgybos pasiekimas””

savukynas_gera_m

Kiekviena karta ieško praeities laikotarpių, į kuriuos gali atsiremti. Aš manau, kad tokie laikotarpiai gali būti tie, kuriuose buvo aktualizuota laisvės idėja: tai ir LDK laikai, ir XIX amžiaus sukilimai, savanorių kovos, pokario partizanai ir, be abejo, Sąjūdis bei Sausio 13-oji. Gaila, kad mūsų istorikai nelabai kreipia dėmesio į šį laikotarpį. Tačiau reikia pabandyti suprasti, kas anuomet vyko.

Rusijoje jau ilgą laiką bandoma įtvirtinti sąmokslo teoriją. Detaliausiai ją išdėstė Sergėjus Kara – Murza savo knygoje „Sąmonės manipuliacijos“. Anot jo, Sausio įvykiai – tai tik manipuliavimas. Pasak jo, tuo metu Lietuvoje „Landsbergio režimas“ turėjo žlugti, nes vis daugėjo nepatenkintų žmonių jo politika – tai ne tik rusakalbiai, bet ir kolūkiečiai, kurie nenorėjo, kad žemė būtų privatizuota. Ir kaip tik tokiu metu įvyksta kruvinieji Sausio įvykiai.

Continue reading „Ar Sausio 13 – oji buvo sąmokslas?”