Volodymyras Zelenskis, Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Ukrainos kariuomenė penktadienį pranešė nerengsianti puolimo prieš prorusiškus separatistus, kontroliuojančius du regionus šalies rytuose. Apie tai kariuomenė pranešė augant nerimui dėl pastarosiomis dienomis suintensyvėjusio konflikto.
„Laikinai okupuotų teritorijų išlaisvinimas jėga neišvengiamai pareikalautų daug civilių ir karių žūčių, tai Ukrainai yra nepriimtina“, – pranešime teigė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariuomenės vadas Ruslanas Chomčakas.
Jis apkaltino Maskvą „bauginimu ir šantažavimu karine galia“, siekiant aštrinti situaciją.
„Ukrainą remia visas civilizuotas pasaulis. Priešo akivaizdoje nesame vieni“, – teigė R. Chomčakas.
Baltieji rūmai ketvirtadienį pranešė, kad prie Ukrainos pasienio sutelktų Rusijos karių dabar yra daugiausiai nuo 2014 m., kai, Rusijai aneksavus Krymą, Rytų Ukrainoje įsiplieskė karas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ketvirtadienį apsilankė Rytų Ukrainos fronto linijoje, kur jis praleido naktį.
„Čia sprendžiamas mūsų šalies likimas“, – feisbuko paskyroje rašė jis.
V. Zelenskis, į NATO kreipęsis dėl Ukrainos narystės paspartinimo, tikino ketvirtadienį apsilankęs tose vietose, kur pastarosiomis savaitėmis žuvo ir buvo sužeisti Ukrainos kariai.
Nuo metų pradžios karo zonoje jau žuvo 26 šalies kariai, palyginimui, per visus 2020 m. susirėmimai Rytų Ukrainoje pareikalavo 50 karių gyvybių.
Nuo 2014 m. per karą Rytų Ukrainoje žuvo daugiau nei 13 tūkst. žmonių.
Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk” liekanos. EPA – ELTA nuotr.
Rusija ketvirtadienį paskelbė, kad traukiasi iš konsultacijų su Nyderlandais ir Australija dėl virš Ukrainos numušto MH17 lainerio, besiskųsdama „brutaliais“ bandymais kaltę suversti Maskvai.
„Dėl priešiškų Nyderlandų veiksmų beprasmiu tapo bet koks trišalių konsultacijų tęsimas ir mūsų dalyvavimas“, – pranešime sakė Rusijos užsienio reikalų ministerija.
Šalys nuo 2018-ųjų rengė diskusijas, kurių tikslas buvo išsiaiškinti nelaimės priežastis. 2014 metų liepos 17 dieną iš Amsterdamo į Kvala Lumpūrą skridusiam oro linijų „Malaysia Airlines“ „Boeing 777“ orlaiviui smogė „Buk“ raketa, žuvo visi 298 lėktuvu skridę žmonės.
Lėktuvu, numuštu jam skridus virš Rusijos remiamų separatistų kontroliuojamos teritorijos, keliavo 196 Nyderlandų ir 38 Australijos piliečiai.
Maskva skundėsi, kad Haga „vos po trijų diskusijų etapų“ nusprendė Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) pateikti ieškinį prieš Rusiją „dėl jos vaidmens skrydžio MH17 sunaikinime“.
Nyderlandai tuo „parodė savo ketinimus eiti brutaliu keliu… (ir) vienašališkai atsakomybę už tai, kas nutiko, priskirti Rusijai“, priduriama ministerijos pranešime.
Nyderlandų lyderiai praeityje atviru tekstu apkaltino Rusiją dėl šalies piliečių žūties. Maskva visuomet griežtai neigė suvaidinusi bet kokį vaidmenį lėktuvo nelaimėje ir savo ruožtu kaltę suvertė Ukrainai.
„Australija ir Nyderlandai akivaizdžiai nesistengė suprasti, kas iš tikrųjų nutiko 2014-ųjų vasarą, o verčiau norėjo užsitikrinti Rusijos prisipažinimą ir kompensacijas aukų artimiesiems“, – teigė užsienio reikalų ministerija.
Rusija „tęs bendradarbiavimą“ su Haga, tačiau „kitokiu formatu“, pridūrė ministerija.
Nyderlanduose kovą prasidėjo keturių asmenų, kaltinamų sukėlus lėktuvo nelaimę, teismas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
Ištikimiausi portalo slaptai.lt skaitytojai turėtų prisiminti – šių metų birželio mėnesį buvau paskelbęs straipsnį „Primirštas vadinamasis Daugų detektyvas“. Minėtoje publikacijoje atkreipiau dėmesį į ryškėjančią naują Kremliaus gudrybę – įtakoti užsienio valstybes pasitelkiant į pagalbą Armėnijos arba armėnų kilmės atstovus.
Šią versiją išdėsčiau, be kita ko, remdamasis žinomo Lietuvos istoriko, politiko, ilgamečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario Arvydo Anušausko kiek anksčiau jo asmeninėje internetinėje svetainėje paskelbtu analitiniu tekstu „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“. Jame kaip tik ir buvo pateikti argumentai, kodėl Rusija ir Armėnija daugelyje sričių tikriausiai dirba išvien.
Šiandien į viešumą patenka dar daugiau pranešimų, bylojančių, kad savo juoduosius darbus tiek JAV, tiek Europoje Rusija atlieka gudriai pasinaudodama Armėnijos arba po pasaulį išsibarsčiusios armėnų diasporos rankomis.
Savarankiška ar nesavarankiška?
Kokius naujuosius faktus turiu omenyje? Amerikos leidinys „International Policy Digest“ neseniai paskelbė pluoštą analitiko Nilo Ričardso įtarimų, jog Armerikos armėnų organizacijos ir lobistai bendradarbiauja su Maskva – Rusijai padeda įgyvendinti rusiškus interesus Amerikoje.
Minėtasis analitikas pastebi, kad armėniškos kilmės amerikiečių JAV teritorijoje – vos pusė procento. Tačiau būtent armėnų kilmės amerikiečiai turi neproporcingai daug įtakos Vašingtono politikai.
Pasirodo, Amerikoje veikia net dvi įtakingos armėnų organizacijos. Viena – Nacionalinis Amerikos armėnų komitetas. Kita – Amerikos armėnų asamblėja. Savo internetiniuose tinklapiuose šios organizacijos džiaugiasi turinčios rimtų ryšių JAV Kongrese ir Senate. Jos taip gudriai, aktyviai dirbančios, kad Vašingtone esanti Armėnijos ambasada galinti atostogauti ištisus mėnesius.
Iš pirmo žvilgsnio – kas čia blogo? Juk panašiai elgiasi daug nevyriausybinių organizacijų. Kiekvienam artimesni savi marškiniai. Bet nereikia pamiršti, kad šiandieninė Armėnija negali būti savarankiška politiškai – ji klusni agresyviosios Rusijos tarnaitė.
Štai Maskvoje gimęs Sergejus Sarkisovas – vienas iš turtingiausių Rusijos verslininkų (96-as pagal sąrašą). Būtent jis paskirtas Armėnijos generaliniu konsulu Los Andžele. Kaip dabar susigaudyti, kokius būtent – Rusijos ar Armėnijos – interesus jis atstovauja?
Rusijos įtakos agentės
Kitas įtakingas pasaulyje leidinys „Forbes“ paskelbė savo bendradarbio Mfonobango Nsehe straipsnį „Globalus menas įtakoti – pokalbis su politikos technologijų ekspertu Džeimsu Vilsonu“. Šioje publikacijoje neatmetama galimybė, kad kai kurios nevyriausybinės armėnų organizacijos tiek Amerikoje, tiek kitose šalyse gali būti tiesiog Rusijos įtakos agentėmis. Dar tiksliau tariant – Armėnija yra Rusijos patikėtinė Vakarų pasaulyje. Kišdamasi į JAV prezidento rinkimus 2016-aisiais Rusija tikriausiai naudojosi ir JAV gyvenančių armėnų pagalba. Tai patvirtina ir kai kurių Amerikos politikų gausios išvykos ne tik į Armėniją, bet ir į Armėnijos – Rusijos okupuotą Kalnų Karabachą (Azerbaidžano teritorija).
Nagrinėjant paskutiniuosius pranešimus apie galimą Rusijos ir Armėnijos politinį, karinį, žvalgybinį tandemą būtina užsukti į Olandiją. Ten gyvena toks politikas – Piteris Omtzichtas. Šis Nyderlandų parlamentaras pagarsėjo nesutikdamas su oficialia Vakarų pozicija, kad 2014-ųjų birželio 17-ąją virš Ukrainos skridusį Boeing 777-200ER, priklausiusį Malaizijos oro linijoms ir atlikusį reisą MH 17 maršrutu Amsterdamas – Kuala Lampuras, numušė Rusijos kariuomenės palaikomi prorusiški separatistai. Žodžiu, šis politikas ginčijo civilizuoto pasaulio nuomonę, kad minėtą lėktuvą pražudžiusi raketa buvo paleista iš Rusijai priklausančio zenitinio komplekso „Bukas“. Šis olandų politikas užsispyręs bandė įrodyti, jog Malaizijos oro linijų orlaivio tragedijos kaltininkas – Ukrainos kariškiai.
Olandų politikas Piteris Omtzichtas – didelis Armėnijos draugas
Olandų leidinys DutchNews.nl yra rašęs, kaip būtent P. Omtzichtas siekė, kad teisminiuose ginčuose nustatant aviakatastrofos kaltininką liudytų kažkoks Aleksandras. Bet juk Nyderlandų slaptosios tarnybos nustatė, kad Aleksandras teroro akto metu buvo visai kitoje vietoje, todėl nieko tikro negalėjo žinoti. Taip pat išaiškėjo, kad ponas P.Omtzichtas tam įtartinui liudytojui buvo parašęs kalbą, dėjo milžiniškas pastangas, kad „melagis“ patektų į specialiąją spaudos konferenciją ir duotų „išsamius“ parodymus.
Nyderlandų politikas P.Omtzichtas aiškiai gynė Rusijos poziciją. Kuo jį laikyti – tik nuoširdžiu Rusijos simpatiku? Svarstydami, kodėl jis rėmė būtent Rusijos versiją, būtinai paklauskime dar ir tokio klausimo: kokios pozicijos šis politikas laikosi vertindamas Armėnijos – Azerbaidžano santykius. Nė nereikia spėlioti. Jis – karštas Armėnijos draugas ir nenuilstantis Azerbaidžano kritikas. Jis taip pat priklauso klubui „Armėnijos draugai Europoje“ ir atvirai ragina europiečius pripažinti Kalnų Karabachą esant armėniška teritorija (nors NATO ir ES laikosi nuomonės, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija).
Neįtikėtina, bet akivaizdu
Kitaip tikriausiai ir neįmanoma: jei gini Rusijos poziciją, tuo pačiu gini ir Armėnijos interesus. Jei palaikai Armėniją, tuo pat metu palaikai Rusiją…
Prisipažinkime: kai kurie iš mūsų tebemanome, kad Rusija ir Armėnija – neva dvi visiškai skirtingos valstybės. Mums ir į galvą nešaudavo mintis, kad Rusija, bandanti prievartauti kaimynines šalis, gali naudotis Armėnijos arba armėnų kilmės asmenų paslaugomis.
Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC
Ir vis dėlto pats metas politines intrigas nūnai analizuoti atmetant primityvias klišes, esą „krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnė užuojautos, atleidimo ir išskirtinių privilegijų“. Šalin nustūmę asmenines simpatijas ir antipatijas pamatysime, kad dabartinė Rusija ir Armėnija – tarsi du broliai dvyniai. Mažų mažiausiai – artimi pusbroliai.
Skirtumas tik toks: Rusija terorizuoja dešimtis valstybių. Armėnija – mažesnė agresorė nei Rusija. Bet vis tiek agresorė. Remiama tos pačios Rusijos 1988 – 1994-aisiais metais ji okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, maždaug milijoną azerbaidžaniečių priversdama tapti pabėgėliais.
Kad Armėnija kariniu požiūriu galinga, nes už jos pečių stovi Rusija, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, kad Armėnija dar ne taip seniai demonstratyviai rėmė organizacijų ASALA ar Gnčak teroristus, sprogdinusius civilių objektus Europoje, kad Armėnija, nors ir raginama tarptautinių organizacijų, teisėtui šeimininkui jau daugiau kaip 20 metų negrąžina Kalnų Karabacho, – kai kurie iš mūsų vis dar nenorime pripažinti.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Ką jau bekalbėti apie ypač subtilias politines intrigas. Pavyzdžiui, iš Europos Sąjungos tribūnų karts nuo karto pasipila kritikos Azerbaidžanui. Dažniausiai vartojami priekaištai – dėl žmogaus teisių ir korupcijos. Bet kai kurie lietuviški leidiniai, noriai tiražuodami Azerbaidžanui žeriamus priekaištus, nesusimąsto, kad šio pobūdžio pareiškimai gali būti specialiai eskaluojami. Kadangi jų užsakovas – ne tiesos, tvarkos ir padorumo ištroškę visuomenininkai, o tendencinga armėnų diaspora, kurios tikslas – JAV ir Europos dėmesį nukreipti nuo Kalnų Karabacho grąžinimo klausimų.
Taip gali būti. Juk Lietuvos spauda beveik neišgirdo Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (European Strategic Intelligence and Security Center) pranešimų apie angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai.
Kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-aisiais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.
Žodžiu, Armėnijos gynėjams Lietuvoje yra dėl ko susimąstyti. Ypač tiems, kurie kurpia draugystes su šiandien nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache šeimininkaujančiais politikais.
Prorusiški separatistai Rytų Ukrainoje vienašališkai paskelbė naują valstybę – „Mažąją Rusiją“. „Mes manome, kad Donecko Liaudies Respublika ir Luhansko Liaudies Respublika yra vienintelės Ukrainos teritorijos, neskaitant Krymo, kuriose veikia teisėta valdžia“, – antradienį Donecke pareiškė separatistų lyderis Aleksandras Zacharčenka, kurį cituoja agentūra dpa.
Be to, šiose teritorijose esą trejiems metams bus paskelbta nepaprastoji padėtis. Tai, be kita ko, numato partijų draudimą.
Luhansko ir Donecko regionai nuo 2014 metų balandžio yra kontroliuojami Maskvos remiamų separatistų. Pradžioje šie norėjo iš didelių Pietų ir Rytų Ukrainos teritorijų sukurti „Naujosios Rusijos valstybę“. Separatistai ne kartą savo tikslu skelbė prisijungimą prie Rusijos – 2014 metais aneksuoto Krymo pavyzdžiu. Tačiau Kremlius iki šiol tai atmetė.
