Prorusiška „Santarvės“ partija rinkimuose į Latvijos parlamentą surinko daugiausiai balsų, aplenkdama populistus, su kuriais gali sudaryti koaliciją. Šeštadienį įvykusius rinkimus sutepė į šalyje populiariausią socialinį tinklą įsilaužę programišiai, kurie paskelbė prorusišką žinutę.

„Santarvė“ surinko 19,91 proc. visų balsų, o dvi populistinės partijos – „Kam priklauso valstybė“ (KPV LV) ir Naujieji konservatoriai – atitinkamai 14,06 proc. ir 13,6 proc.

„Jokia stabili ir perspektyvi koalicija neįmanoma be „Santarvės“ partijos. Priešingu atveju kalbėtume apie ksenofobų ir gėjų teisių rėmėjų koaliciją, kurios vyriausybė nesubyrėjusi išsilaikytų dvi ar tris savaites“, – žurnalistams sakė „Santarvės“ pirmininkas ir Rygos meras Nilas Ušakovas.

Tarp Latvijos etninių rusų mažumos, sudarančios apie ketvirtadalį visų gyventojų, populiari „Santarvė“ anksčiau yra bendradarbiavusi su Rusijos prezidento Vladimiro Putino partija „Vieninga Rusija“ ir per pastaruosius trejus rinkimus skynė pergales. Tačiau partija niekada neformavo vyriausybės, nes jai nepavykdavo surasti partnerių koalicijai. Bet dar prieš šeštadienio balsavimą populistai prakalbo apie galimą susitarimą su „Santarve“.

Proeuropietiškas ir už narystę NATO pasisakantis liberalų aljansas „Plėtra / Už!“, surinkęs 12,04 proc. liko ketvirtas, o Nacionalinis susivienijimas – penktas su 11,03 proc. balsų.

Už centro dešiniųjų pažiūrų premjero Mario Kučinskio Žaliųjų ir valstiečių sąjungą balsvo 9,96 proc. rinkėjų, o partija „Naujoji vienybė“ gavo 6,67 proc. balsų. Kitos partijos neperžengė minimalios 5 proc. balsų ribos ir į Latvijos Seimą nepateks.

Dabartinis parlamentas dirbs iki lapkričio mėnesio, kol rinkimus laimėjusios politinės jėgos derėsis dėl naujos koalicijos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.07; 10:10

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Latvija – arčiausia mums šalis visomis prasmėmis, labai panaši kalba, valstybės dydis, santvarka, keleto paskutinių šimtmečių istorinė patirtis.

Tačiau taip jau susiklostė, kad apie šią šalį Lietuvoje žinome labai nedaug. Galima drąsiai teigti, kad nebus daug lietuvių, kurie galėtų įvardinti dabartinį Latvijos prezidentą, ministrą pirmininką ar parlamento vadovą. Nė kiek nebūtų geriau, jei paklaustume, kiek žmonių Lietuvoje žino šiuolaikinės Latvijos muzikos atstovus, naujausius kino filmus, o tuo labiau politines peripetijas.

Sunku pasakyti, kas dėl to kaltas, gal mūsų žmonių žingeidumo trūkumas, gal visuomenės inercinė orientacija į kitas kaimynines valstybes, gal abejinga žiniasklaida, kuri beveik nenušviečia naujienų iš šiaurinio vektoriaus valstybių. Kaip visada, vieno kaltininko nerasime, kalta visuma, bet labai keista, kad nei viena kabelinės televizijos paslaugas teikianti įmonė nesiūlo latviškų kanalų. Jos pertekusios propagandiniais Rusijos kanalais, kurių siūlo ne vieną ir net ne dešimt, jos nemokamai į rinkinius kiša Lenkijos kanalus, baltarusiškus, ukrainietiškus, vokiškus, angliškus ir prancūziškus, tačiau tik ne latviškus.

Panaši situacija ir dėl mūsų televizijų ir radijo žinių laidų bei pagrindinių internetinių žinių portalų, ten pilna žinių iš Vakarų Europos, Amerikos, Artimųjų Rytų ir daugybės kitų regionų. Tačiau daug didesnė tikimybė, kad sužinosite naujienas iš kokios nedidelės valstybės Afrikoje, nei Latvijoje. 

Latvijos herbas

Šiuo atveju tikriausiai reiktų pagirti Latvijos žiniasklaidą, kurioje tikrai netrūksta žinių iš Lietuvos. Latvijos nacionalinės televizijos laidoje „Panorama“ beveik kiekvieną dieną galime išvysti bent naujieną iš Lietuvos, jei tai nebus reportažas, tai bent bėgančioje eilutėje bus kas nors pateikta iš Lietuvos aktualijų.

Aišku, galima būtų pagalvoti, kad Lietuva tokia įdomi ir dinamiška valstybė, kad kaimynams net norint nepavyktų nutylėti tas įdomias ir dėmesį prikaustančias naujienas, kurios kasdien nutinka Lietuvoje. Bet greičiausiai tai nebūtų tiesa, Latvija tikrai ne mažiau dinamiška ir įdomi šalis, apie kurią lietuviams reiktų žinoti ne mažiau, nei latviams apie Lietuvą.

Taigi pamėginkime šiek tiek praskleisti paslapties skraistę ir pažvelgti, kuo dabar kvėpuoja mūsų šiauriniai broliukai.

Politikos aktualijos: audringi savivaldos rinkimai

2017 metų birželio pradžioje Latvijoje vyko rinkimai į vietinių savivaldybių tarybas. Nors visame pasaulyje savivaldybių valdžia daugiausiai sprendžia ūkines miestų ir rajonų problemas, bet daugelyje šalių tai tampa tam tikromis politinių partijų treniruotėmis prieš parlamento rinkimus. Kiekvieną kartą mes tokią aiškią iliustraciją matome Lietuvoje, panašiai viskas vyko ir Latvijoje. Nupiešti aiškų Latvijos politinių jėgų paveikslą reiktų daug laiko ir tikrai neužtektų vieno ar keleto straipsnių, gal neužtektų net storos knygos.

Tačiau pamėginkime perprasti bent porą paskutiniu metu įtakingiausių politinių jėgų, kurios laimėjo daugiausiai mandatų paskutiniuose savivaldos rinkimuose, kokias vertybes jos atstovauja ir su kuo galima būtų jas lyginti Lietuvoje.

Daugiausiai balsų šiuose rinkimuose laimėjo partija, kurios pavadinimas labai ilgas ir painus: Nacionalinis aljansas “Viskas Latvijai!” – “Tėvynei ir Laisvei!/JLNN”. (Nacionālā apvienība „Visu Latvijai!” – „Tēvzemei un Brīvībai/LNNK”). Tai yra tautiška, konservatyvi partija, kuri susideda iš visų pagrindinių tautinių partijų, kurios 2010 metais galutinai susivienijo į vieningą už dešiniasiasias konservatyvias politikos vertybes pasisakantį junginį. Ši partija kasmet tampa vis įtakingesnė, dabartinėje koalicinėje vyriausybėje jai priklauso 3 ministrų postai – kultūros ministrė Dacė Melnbardė, teisingumo Dzintaras Rasnačas  vidaus ir regioninių reikalų – Kasparas Gerhardas. Jų partijos narė yra ir antra pagal svarbumą valstybės pareigūnė – Saeimos pirmininkė Inara Mūrniecė, taip pat jiems priklauso vienas iš aštuonių Latvijos atstovų Europos parlamente Robertas Zylė, jų merai valdo 6 savivaldybes ir dar 50 –yje savivaldybių ši partija turi savo atstovus.

Valdančioje koalicijoje ši politinė jėga yra jau trečią kadenciją, tačiau ne kartą jų ministrai turėjo palikti postus dėl savo politinių principų ir išpažįstamų vertybių. Tiesioginės šios partijos atitikmens Lietuvos politikoje nėra, tačiau dalinai jos vertybes Lietuvoje atstovauja dešinysis TS-LKD sparnas (talibai), kai kurie Tvarkos ir teisingumo ir LVŽS astovai. Pagal savo ideologiją ši partija būtų artimiausia nepatekusioms į Lietuvos parlamentą “Jaunosios Lietuvos” partijai ir Tautininkų sąjungai.

Vienas įdomesnių skandalų, vykusių rinkiminės kampanijos metu Latvijoje – tai visame pasaulyje išgarsėjusio asmens, dokumentinio filmo „Soviet story“ režisieriaus Edvino Šnuorės pasisakymas, dėl kurio oponentai kreipėsi į visas Latvijos teisėsaugos institucijas, o šioms atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, buvo kreiptasi ir į Rusijos federacijos generalinę prokuratūrą.

Pačioje rinkiminės kampanijos finišo tiesiojoje 2017 metų gegužės antroje pusėje Nacionalinio Aljanso laikraštyje buvo išspausdinta trumpa parlamentaro Edvino Šnuorės žinutė rinkėjams „Už latvišką Latviją“, kurioje jis citavo prieškario Latvijos socialinių reikalų ministrą Adolfą Beržinį: „Jei mes įleisim rusišką utėlę į kailinius, iškrapštyti ją iš ten bus labai sunku.“

Prie jos pridėjo savo interpretaciją „Ir iš tikrųjų mes matome, kad sovietiniu laikotarpiu atvykę į šalį rusakalbiai, nors nuolatos keikia Latviją, bet iš jos neišvyksta…“ To užteko, kad šalyje kiltų skandalas, visokio plauko rusakalbių „teisių gynėjai“ išsitraukė nuvalkiotą nacizmo ir fašizmo kortą ir pradėjo ja mosuoti.

Liūdnai pagarsėjusio referendumo dėl Latvijos konstitucijos pakeitimo, kuris turėjo įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą, organizatorius Vladimiras Lindermanas kreipėsi į Latvijos prokuratūrą dėl tautinės nesantaikos kurstymo. Žurnalistams jis teigė, kad Edvino Šnuorės pareiškimas jam tiesiogiai asocijuojasi su žymiąją Jozefo Gebelso fraze, kad „žydų, kaip ir utėlių naikinimas, tai ne ideologinis, o higienos klausimas“.

Latvijos teisėsaugai atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, žymus rusų klapčiukas kreipėsi su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Edvinui Šnuorei į Rusijos Federacijos prokuratūrą. Beje, lietuviams turėtų būti įdomu, kad ponas Vladimiras Lindermanas bendrauja su Lietuvoje už sausio 13-osios aukų šmeižimą nuteistu veikėju Algirdu Paleckiu, organizuoja bendras akcijas ir konferencijas su liūdnai pagarsėjusiu Efraimu Zurofu.

Antra pagal laimėtų vietų skaičių savivaldos rinkimuose partija yra Santarvės centras (Saskaņas Centrs), paskutiniuose rinkimuose pasivadinęs Santarvė, socialdemokratinė partija (Saskaņa sociāldemokrātiskā partija). Šios partijos atstovas Nilas Ušakovas jau aštuonis metus yra Rygos meras, jai priklauso 1 iš 8 Latvijos Europos parlamento narių Anrejus Mamikinas.

Tai atvirai prorusiška partija, kuri Lietuvoje artimiausia būtų Lenkų rinkimų akcijai ir neparlamentinei marginalinei Liaudies partijai. Su Lenkų rinkimų akciją šią partiją galima lyginti dėl tautinės nesantaikos kurstymo, reikalaujant ypatingų sąlygų sovietiniu laikotarpiu atvykusiems kolonistams ir jų palikuonims, bendradarbiavimo su atvirai prokremliškomis visuomeninėmis organizacijomis ir veikėjais, sovietinių švenčių, tokių kaip “Pergalės diena” organizavimu, koloradinės juostelės simbolikos naudojimo ir panašiai.

Absoliuti dauguma šios partijos atstovų prastai moka valstybinę kalbą, reikalauja įteisinti rusų kalbą kaip antrą valstybinę, aršiai kovoja už rusakalbių mokyklų ir darželių išlikimą. Ši partija dažnai spekuliuoja socialine tematika, kadangi prie jos prisijungus neįtakinga Latvijos socialdemokratų partija, kartais rinkimuose naudojamas ir šis pavadinimas, ypač rajonuose, kur daug etninių latvių ir mažiau kolonistų ir jų palikuonių, arba tiesiog sudaromas koalicinis sąrašas, kad būtų matomas ir girdimas socialdemokratų terminas.

Tai irgi labai panašu į Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kuri dabar pradėjo dengtis “Krikščioniškų šeimų sąjungos” vardu. 2009 metais ši partija, kaip ir kažkada Kazimiros Prunskienės įkurta Lietuvos liaudies partija, pasirašė oficialią bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino vadovaujama Rusijos partija “Vieningoji Rusija” (“Jedinaja Rosija”).

Įtakingiausia “Santarvės centro” partija yra stipriai nutautėjimo ir skurdo paliestuose Latgalos rajonuose, Rygoje ir didesniuose šalies miestuose – Daugpilyje, Venspilyje, Liepojoje, tose vietose, kur sovietmečiu privažiavo daug kolonistų ir etninių latvių procentas mažesnis.

Rygoje ji iki šių rinkimų rinkdavo daugiau nei 50 proc. balsų ir tam, kad galėtų šeimininkauti Latvijos sostinėje, jai net nereikėjo formuoti koalicijos, balsų užtekdavo ir svarbiausiems sprendimams priimti ir merą išrinkti (Latvijoje merai renkami savivaldybių tarybų).

Šiemet pirmą kartą iki daugumos Rygoje šiai partijai balsų pritrūko. Parlamente partija visada gauna daugiau nei 20 proc. balsų, o kartais ir daugiau nei 30 proc., bet niekada nėra buvusi valdančiojoje koalicijoje, nes latviškos partijos, nežiūrint jų politinių krypčių, skirtingai nei Lietuvos partijos, parlamente su kolonistais į koalicijas neina.

Galime pasidžiaugti, kad nors ši partija išlieka stipri ir įtakinga regioninėje politikoje, jos įtaka valstybės politikai yra minimali, o rinkimų rezultatai turi tendencija prastėti.

Visuotinis Latvijos šeimos gydytojų streikas

Kaip jau buvo minėta ankščiau, su latviais esame labai panašūs ir ne tik kilme, kultūra ir istorija, bet ir dabartinėmis problemomis, su kuriomis susiduria mūsų visuomenės ir valstybės. Medicina – tai iššūkis net ir išsivysčiusioms, turtingoms valstybėms, o ką jau kalbėti apie varganas postsovietines šalis. Ne išimtis ir Latvija, problemos tos pačios, kaip ir Lietuvoje – tragiškai maži atlyginimai, dėl kurių didelė dalis medikų emigruoja, o likusieji turi dirbti su daug didesniu krūviu ir dar klausytis nuolatinių nepatenkintų eilėmis pacientų piktinimosi.

Kita problema – nuolatinis lėšų plovimas diegiant elektroninę sveikatos priežiūros sistemą, kuri vietoje to, kad padėtų gydytojui operatyviau ir paprasčiau atlikti darbą, labai komplikuoja jį. Gydytojui faktiškai nebelieka laiko ligonio apžiūrai, nes nuolatos stringančios, netobulos programos duomenų pildymas atima daugiau laiko, nei jo skirta vieno ligonio priėmimui.

Nors Lietuvoje problemos identiškos, o Sveikatos apsaugos ministras didžiąją laiko dalį skiria kovai su alkoholio vėjo malūnais, padėtis daug ramesnė – gydytojai tyliai emigruoja, o gydytojų profesinės sąjungos nebylios arba jų balsas neprasimuša į viešąją erdvę.

Latvijoje viena labiausiai apkrautų, bet mažiausiai apmokamų medikų dalis – šeimos gydytojai ryžosi pačiam radikaliausiam sprendimui – neterminuotam streikui. Lietuvoje tikriausiai rimtesnio streiko nebuvo po to, kai teismai pripažino alų – strategine šalies preke ir uždraudė alaus gamyklų darbininkams streikuoti, parodomasis mokytojų streikas tikriausiai nesiskaito, nes nebuvo visuotinis ir faktiškai jokių rezultatų nepasiekė.

Taigi, kai Latvijos gydytojams trūko kantrybė, jie liepos 3-ą dieną, 12 valandą dienos pradėjo neterminuotą šeimos gydytojų streiką. Streiko metu gydytojai teikia tik būtiniausią pagalbą ir neatlieka savo įprastinių funkcijų, tuo sukeldami didelių nepatogumų pacientams. Gydytojų reikalavimai drąsūs, bet realūs, jie prašo, kad vyriausybė raštu įsipareigotų tris metus kelti gydytojų atlyginimų koeficientą: 2018 metais 30 proc., 2019 dar 30 proc. ir 2020 dar 30 proc.

Kitas reikalavimas – išplėsti gydytojų paslaugų, už kurias mokami pinigai skaičių, tuo irgi šiek tiek pakeliant skurdžius atlyginimus. Dar vienas reikalavimas – sustabdyti Latvijos šeimos gydytojams daromą spaudimą privalomai naudotis nuolatos stringančia ir nepatikima e-sveikatos (e-veseliba) programa tol, kol ši nepradės veikti greitai, efektyviai ir nepriekaištingai.

Pradžioje į streiką reagavusi gana vangiai po pirmos savaitės vyriausybė pradėjo žiūrėti rimčiau, sveikatos apsaugos ministrė netgi atšaukė savo atostogas, kad galėtų vadovauti deryboms.

Derybos davė šiokių tokių vaisių – po beveik savaitę trukusio streiko, gydytojai pakeitė streiko formą. Streikas tęsis iki spalio mėnesio arba iki tol, kol bus susitarta dėl gydytojų reikalavimų patenkinimo. 

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo laikotarpiu šeimos gydytojai priiminės po ne daugiau kaip 20 pacientų per dieną, visai nevykdys nemokamų profilaktinių priemonių suaugusiems ir nesinaudos e-sveikatos kompiuterine sistema. Streikas jau dabar pakenkė Latvijos sveikatos sistemai, nes streikuodami šeimos gydytojai išrašo daug mažiau nukreipimų pas gydytojus specialistus, o šie nėra pilnai apkrauti, nors ankščiau tam, kad pas juos patektų, ligoniui tekdavo palaukti ne vieną savaitę. Latvijos šeimos gydytojai sako, kad prarasti neturi ko, ir streiką tęsia, kol valstybė patenkins jų reikalavimus.

Jei byrant sovietų imperijai trys Baltijos sesės nebūtų buvusios drauge – neaišku ar būtų pavykę taip lengvai išsprūsti iš Blogio imperijos gniaužtų. Vertinkime bendrą istoriją, neignoruokime bendrų pasiekimų ir domėkimės visų Baltijos šalių kasdienybe, gal ne tik praturtinsime savo žinių bagažą, bet ir pasimokysime iš kaimynų klaidų, kad patys jų nekartotume.

2017.07.20; 06:00

Latvijos vėliava

Rygos dūmai vėl vadovaus „Santarvės“ partijos lyderis Nilas Ušakovas, praneša „Interfax“.

Ketvirtadienį per pirmąjį naujos sudėties dūmos posėdį N. Ušakovas buvo patvirtintas jos pirmininku trečią kartą paeiliui.

Už N. Ušakovą balsavo 32 deputatai, o už opozicijos iškeltą Martinį Buondarą (Latvijos regionų susivienijimas) – 26.

Mero rinkimų procesas šįsyk buvo ilgiausias Rygos dūmos istorijoje. Posėdis prasidėjo 9 valandą ryto ir truko daugiau kaip devynias valandas. Į deputatų klausimus kandidatai atsakinėjo penkias valandas.

N. Ušakovo gimtoji kalba yra rusų. Pirmą kartą Rygos meru jis tapo 2009 metais ir nuo to laiko be pertraukų vadovavo Latvijos sostinės savivaldybei.

Slaptai.lt manymu, tai – labai įdomi situacija. Kodėl Nilas Ušakovas – nepamainomas Latvijos sostinės meras? Ar mes žinome, kas lemia tokius nusiteikimus? Ar nuo to Latvijai blogiau? O gal atvirkščiai – tik geriau? Gal Nilas Ušakovas – karštesnis Latvijos patriotas už  pačius latvius?

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.23; 07:03

Portale slaptai.lt paskelbtas videofilmas „Ar pavyko atrasti Latviją?“ Videosiužetas – apie neseniai Vilniaus Rotušės aikštėje šurmuliavusį renginį „Atrask Latviją“. Jei suteiksite tribūną, pasidalinsiu keliomis mintimis, juolab kad „Atrask Latviją“ mačiau savo akimis.

Pirmiausia norėčiau pagirti, jog slaptai.lt elgiasi valstybiškai, nepamiršdamas latviškų aktualijų. Filmuokime ne vien egzotiškas, intriguojančias „Azijos dienas“. Daug dėmesio skirkime ir latviams – artimiausiems, brangiausiems savo kaimynams.

Continue reading „Latviški akcentai: kaip Lietuvai atrasti Latviją?”

Ypač įdomus Gabrielio Kurio (Gabriel Kuris) straipsnis "Latvijos oligarchų pergudravimas".

Gabrielio Kurio (Gabriel Kuris) straipsnyje "Latvijos oligarchų pergudravimas" analizuojama Latvijos prevencijos ir kovos su korupcija biuro (Corruption Prevention and Combating Bureau, KNAB) veikla. Pagrindinis šio biuro uždavinys – įveikti korupciją vyriausybiniuose sluoksniuose, kuri sovietmečiu buvo įprasta.

Straipsnyje akcentuojama, kad šis uždavinys buvo ypač sunkus, nes dauguma turėjusių valdžią ir privilegijas nenorėjo, kad šis biuras būtų tvirtas. 

Continue reading „Latviški akcentai”

g.visockas-portretas

Kiek daug Lietuva prarado, atsidūrusi Lenkijos įtakoje, ir kiek daug laimėjo latviai, kuriems likimas leido artimiau bendradarbiauti su vokiečiais…

Lietuva tarsi pamiršusi, jog turi vienintelius šioje Žemėje brolius – latvius. Jei dėl santykių su Lenkija mes pasidalinę į kategoriškai priešiškas stovyklas, tai lietuviškasis požiūris į Latviją – kur kas vieningesnis. Nėra lietuvių, kurie priešiškai žvelgtų į latvius. Bet tuo pačiu gyvename taip, tarsi neturėtume brolių baltų…

Tik nenumaldomai artėjant lemiamiems 1940-ųjų įvykiams Baltijos šalių vadovai aiškiau suprato šio regiono kraštų vienybės būtinumą. Šiandien graudžiai juokinga skaityti apie Baltijos federacijos projektą 1940 metų birželio mėnesio spaudoje…

Latvija privalo būti brangi kiekvienam lietuviui. Taip ir yra. Tačiau kol kas Lietuvoje kuriama informacinė erdvė, kurioje nėra vietos nei latviškoms žinioms, nei latviškoms dainoms, nei latviškiems filmams. Ukrainietiški, rusiški, lenkiški, baltarusiški, net korėjietiški TV kanalai egzistuoja, latviško – nė vieno…

Continue reading „Ar tikrai Latvija – silpnoji Baltijos šalių grandis?”