sakalas_sakalas
Aloyzas Sakalas. Slaptai.lt nuotr.

Visi atsipalaidavo. Visi rinkimai jau pasibaigė. Išrinktasis Prezidentas renkasi komandą ir rengiasi įžengti į rūmus Daukanto aikštėje.

Dvi kadencijas išbuvusi, didžiulį gyventojų pasitikėjimą, daugelio valstybių (išskyrus Rusiją) pripažinimą pelniusi Dalia Grybauskaitė, – išeina.

Štai ir išaušo diena (dienos), kai galima išsijuosus pilti purvą. Atsipūtus, atsipalaidavus, bebaimiškai. Kurgi ne…

Pirmasis pavyzdį parodė Aloyzas Sakalas, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) garbės pirmininkas, vakar viename portale paskelbęs straipsnį iškalbingu pavadinimu: „Ar verta pagarbos prezidentė“?

„Dabar, kai Daukanto aikštės rūmų šeimininkė ruošiasi juos apleisti, politikos apžvalgininkai nustojo unisonu girti prezidentę, užmerkdami akis į jos padarytas esmines klaidas. Šiandieną tos klaidos išvardinamos šalia prezidentės neabejotinų nuopelnų valstybei. Dažniausiai po to seka išvada: nepaisant klaidų, prezidentės veikla vertintina teigiamai. Tačiau politikos apžvalgininkai nerašo apie tų klaidų poveikį valstybei, t. y. mums visiems“, – teigia A. Sakalas.

Jis kaltina D. Grybauskaitę, esą ši, parinkdama aukštus valstybės pareigūnus, mojuodavo slaptomis VSD ir STT pažymomis, kurių net šios institucijos nežino. Ką tai reiškia?

O tai reiškia, jog prezidentė darė sunkius nusikaltimus – ji pati arba jos patarėjai klastojo pažymas. Yra įrodymų? Tai kodėl gerbiamas (?) Sakalas jų nepateikia savo paskvilyje?

Stebina ir kitkas. A. Sakalas (paradokso principu) to nelaiko neigiamu poveikiu valstybei (t. y. mums visiems).

Kur kas blogiau esą yra tai, „…kada sužinai, kad į į Prezidentūrą iškviestiems pareigūnams nepasiūloma kavos vien dėl to, kad jie iš baimės drebančiomis rankomis „nenulaiko kavos puodelio ir aplaisto kilimą“, tai kyla klausimas, ar mes gyvename demokratinėje valstybėje, kurioje gerbiamas kiekvienas žmogus ir jo nuomonė net tada, kai ji nesutampa su kurio nors viršininko nuomone.“

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jeigu A. Sakalas toks drąsus, jis turėtų įvardinti tuos valdininkus, kuriems einant pas Prezidentę drebėdavo rankos. Ir dar – jeigu eini pas Prokuratorių (tokia piešiama D. Grybauskaitė) ramia sąžine ir su švariomis mintimis, rankos paprastai nedreba net bailiausiems. Juk ir Jėzus Kristus, žengdamas į Golgotos kalną, neinkštė ir nedejavo, nes Jis buvo teisus.

Lietuvoje gi prezidentės nuomonė yra šventa ir nediskutuotina. Jos privalu laikytis visiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, o nesilaikantieji netenka darbo, jiems panaudojamas STT, VSD ar prokuratūros vėzdas. Todėl valdininkas bijo išsakyti savo nuomonę, jei ji skiriasi nuo prezidentės nuomonės. Pridėkime dar paslaugius žurnalistus, kurie įsiteikdami prezidentūrai yra pasiruošę giedoti himnus, kurti filmus bei rašyti knygas pilnas liaupsių prezidentei ir apipilti purvu bet kurį prezidentei nepalankų politiką. Pridėkime prie viso to lojalias prezidentei jėgos struktūras ir turėsime apibendrintą „lietuviškos demokratijos“ vaizdą. Sakykite, gerbiamieji skaitytojai, kuo tokia „demokratija“ skiriasi nuo diktatūros? Ir ar reikia dar įvardinti, kieno dėka ši „demokratija“ atsirado. Jos galėjo ir neatsirasti, jei Seimas būtų priminęs prezidentei, kad Konstitucijoje yra numatyta apkaltos procedūra sulaužiusiems Konstituciją prezidentams. Tikėtina, kad tada prezidentės iniciatyvos būtų kitokios. Bet buvo kaip buvo. Dabar įdomu tik, ar po metinio prezidentės pranešimo Seime jo nariai audringais plojimais ir atsistodami pareikš gilią pagarbą prezidentei-diktatorei, ar išliks orūs ir santūrūs. Ar ir salėje esantieji Kovo 11-osios akto signatarai atsistodami pagerbs tą, kuri įbaugino Lietuvos žmones taip, kad Lietuvoje nebeliko žodžio laisvės. Pagyvensime – pamatysime. Atsakant į klausimą, ar prezidentė savo veiksmais nusipelnė pagarbos, atsakyčiau taip: jokie užsienio ir vidaus politikos laimėjimai nekompensuoja tos žalos, kuri padaryta valstybei atėmus iš jos žodžio laisvę“.

Remiantis  naujausiu REPORTERS WITHOUT BORDERS (Reporteriai be sienų) tyrimu, iš 178 pasaulio šalių Lietuva pagal spaudos laisvę yra net 36 vietoje ir aplenkė Jungtinę Karalystę, JAV, Lenkiją, taip pat Taivaną, Pietų Korėją, Italiją, Gruziją, Japoniją ir daugybę kitų valstybių.

Kyla pagrįstas klausimas: kas tie įbaugintieji Lietuvos žmonės? Kodėl jie du kartus paeiliui rinko D. Grybauskaitę Lietuvos Prezidente?

Atsiliepkite, aūūū, iš kurių buvo atimta žodžio laisvė…

Na, gal nebent iš Lino Balsio, nūnai Seimo nario. Andai ištrauktas iš Briuselio koridorių, jis buvo patapęs D. Grybauskaitės spaudo patarėju. Vėliau trenkė durimis, ir pasipylė paplavos geradarės, nutiesusios kelią į Seimą, adresu.

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Dabar sėdi vargšelis susigūžęs Seimo kamputyje, mat, pasirodo ne nuo prokuratorės bėgo, o nuo… policijos. Matyt, truputį gėda, jeigu… gėda.

Kovo 11-sios akto signataras A. Sakalas – bene pirmoji kregždė dabar, naujaisiais laikais (šaunu – tik ar verta pagarbos…) Lietuvos padangėje, davusi pradžią purvapyliui.

Turint omenyje, kad tai yra vienas iš mūsų nacionalinių ypatumų, – matyt, ne paskutinė.

2019.05.30