Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmadienio vakarą Valdovų rūmuose iškilmingame Kalbos vakare Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkė Irena Degutienė įteiks 2019 metų Kalbos premiją. Šiais metais Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija Kalbos premiją nusprendė skirti Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjui.
 
Žodžio laisvės gynėjos, labdaros organizatorės Felicijos Bortkevičienės (1873-1945) atminimą įamžinanti Kalbos premija kasmet skiriama už reikšmingą, neatlygintinai atliekamą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams, organizacijoms ar institucijoms.
 
Punsko Kovo 11-osios licėjui premija skirta už lietuvių kultūros plėtrai ir visuomenės pažangai svarbių lituanistikos projektų įgyvendinimą, rūpinimąsi lituanistiniu paveldu ir jo sklaida, taip pat aktyvią lituanistinę veiklą užsienyje.
 
Lietuviškas licėjus Punske veikia nuo 1956 metų. Tai išskirtinė mokymo įstaiga, nes jos istorijoje atsispindi ir dabartinės Lenkijos lietuvių bendruomenės istorija. Nuo pat mokyklos įkūrimo licėjaus bendruomenė tapo Lenkijos lietuvių bendruomenės visuomeninės veiklos branduoliu. Licėjaus mokiniai ir mokytojai aktyviai dalyvauja lietuvių kultūros namų veikloje, rašo straipsnius leidiniui „Aušra“ ir žinių portalui www.punskas.pl, renka tautosaką, vaidina, rengia šventes. Kovo 11-osios licėjus Punske nuosekliai vykdo savo misiją – puoselėja lietuvių kalbą, rūpinasi bendruomenės tautine tapatybe, ryšių su Lietuva ir užsienyje gyvenančiais lietuviais palaikymu.
 
Kalbos vakaro metu pasirodys Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjaus choras „Pašešupiai“ (vadovas Dainius Pavilonis, koncertmeisteris Raimundas Martinkėnas) ir šokėjų grupė „Šalčia“ (vadovė Asta Pečiulienė).
 
Jau tradicija tapusį Kalbos vakarą organizuoja Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, Kultūros ministerija, Rašytojų klubas ir Valdovų rūmai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.09; 08:00
panka_0

LTJS kasmet vasario 16-ąją žygiuoja Kaune, kovo 11-ąją mūsų šūkiai drebina Vilniaus Gedimino prospektą, gegužės 21 dieną Panerių memorialas skamba nuo mūsų dainų.

Pernai nedraugiškos mūsų Tautai jėgos smerkė mūsų tradicinę Dieveniškių stovyklą, šmeižė ir juodino baltiškumo ir patriotizmo idėjas.

“Žmogaus teisių” “gynėjai” iš savo “stebėjimo institutų” gąsdino visą Lietuvą įžvelgdami mūsų renginyje visokius “-izmus”. Nedraugiškos lietuvybei politinės jėgos, valdančios Šalčininkų rajoną, irgi prisijungė prie šios šmeižto propagandinės akcijos, turėjusios net tarptautinį atgarsį. Tačiau, “šunys loja, o karavanas juda”…

Continue reading „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga kviečia į Dieveniškių stovyklą”

songaila_m

Švęsdami pirmojo Šalčininkų žemės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 700 metines, mes turime prisiminti, kad tais rūsčiais, atkaklaus gynybinio karo su kryžiuočiais laikais tai buvo Lietuvos valstybės centrinių žemių, vadinamosios „tikrosios Lietuvos” pietinis pakraštys.
Dar piečiau esančiame Lydos krašte plytėjo jotvingių–dainuvių ir lietuvių mišriai gyvenami plotai. Kaip žinia, šiauriniai jotvingiai, giminiška lietuviams gentis gana greitai pateko į kuriamos Lietuvos valstybės branduolį ir ilgainiui sulietuvėjo. Maždaug nuo XII amžiaus į šį kraštą iš lėto pradėjo migruoti slavai dregovičiai, o dalis jotvingių palaipsniui suslavėjo, priėmę stačiatikių bei katalikų tikybą. Archeologiškai jotvingių kultūra į pietus nuo Šalčininkų visame Lydos aukštumos plote fiksuojama iki pat XVII amžiaus pabaigos, o 1860 m. gyventojų surašymas parodė, kad net pietinėje Gardino gubernijos dalyje jotvingiais save dar laikė per 30000 žmonių.

Švęsdami pirmojo Šalčininkų žemės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 700 metines, mes turime prisiminti, kad tais rūsčiais, atkaklaus gynybinio karo su kryžiuočiais laikais tai buvo Lietuvos valstybės centrinių žemių, vadinamosios „tikrosios Lietuvos” pietinis pakraštys.

Dar piečiau esančiame Lydos krašte plytėjo jotvingių–dainuvių ir lietuvių mišriai gyvenami plotai. Kaip žinia, šiauriniai jotvingiai, giminiška lietuviams gentis gana greitai pateko į kuriamos Lietuvos valstybės branduolį ir ilgainiui sulietuvėjo. Maždaug nuo XII amžiaus į šį kraštą iš lėto pradėjo migruoti slavai dregovičiai, o dalis jotvingių palaipsniui suslavėjo, priėmę stačiatikių bei katalikų tikybą. Archeologiškai jotvingių kultūra į pietus nuo Šalčininkų visame Lydos aukštumos plote fiksuojama iki pat XVII amžiaus pabaigos, o 1860 m. gyventojų surašymas parodė, kad net pietinėje Gardino gubernijos dalyje jotvingiais save dar laikė per 30000 žmonių.

Continue reading „“Kiekvienas Šalčininkų žemės lopinėlis mena didžią istoriją””