Švęsdami pirmojo Šalčininkų žemės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 700 metines, mes turime prisiminti, kad tais rūsčiais, atkaklaus gynybinio karo su kryžiuočiais laikais tai buvo Lietuvos valstybės centrinių žemių, vadinamosios „tikrosios Lietuvos” pietinis pakraštys.
Dar piečiau esančiame Lydos krašte plytėjo jotvingių–dainuvių ir lietuvių mišriai gyvenami plotai. Kaip žinia, šiauriniai jotvingiai, giminiška lietuviams gentis gana greitai pateko į kuriamos Lietuvos valstybės branduolį ir ilgainiui sulietuvėjo. Maždaug nuo XII amžiaus į šį kraštą iš lėto pradėjo migruoti slavai dregovičiai, o dalis jotvingių palaipsniui suslavėjo, priėmę stačiatikių bei katalikų tikybą. Archeologiškai jotvingių kultūra į pietus nuo Šalčininkų visame Lydos aukštumos plote fiksuojama iki pat XVII amžiaus pabaigos, o 1860 m. gyventojų surašymas parodė, kad net pietinėje Gardino gubernijos dalyje jotvingiais save dar laikė per 30000 žmonių.
Continue reading „“Kiekvienas Šalčininkų žemės lopinėlis mena didžią istoriją””
