Dažnai susiduriame su viskam abejingais miestiečiais, ypač Vilniuje. Čia daug visokių pramogų, veiklos, užsimiršimo ir nėra ko tikėtis, kad pamojus pirštu kas nors ką nors bėgtų daryti.

Tačiau Pilaitėje taip nėra. Dar prieš dešimt metų susikūrus rajono privačių namų kvartalui, dabar vadinamu Salotės seniūnaitija, aktyviausi jos gyventojai pradėjo kurti parką. Kai parke medžiai ūgtelėjo, o teritorija įgijo savitą ir patrauklų vaizdą, parko teritorija buvo atiduota privatininkams, o pastarieji jį nori sunaikinti.

Continue reading „Vilniaus Pilaitė – išdalinama, o kas paliekama pilaitiškiams?”

Prie Pilaitės rajono Vilniuje esantys miškai jau kertami be leidimo. Miškų savininkai mano esantys pilnateisiai šeimininkai ir patys gali spręsti, kaip naudingiau pasielgti su savo mišku.

Vyriausybė nutarė miestuose esančius miškus patikėjimo teise perduoti savivaldybėms.

Pastarosios ilgai nelaukė ir Seimui pateikė Miškų įstatymo projektą, kuriame galima leisti mišką paversti gyvenamosiomis statybomis. Ar kam nors berūpi, kokia yra miško paskirtis, reikšmė žmogui ir aplinkai, ir kiek jų turėtų likti.

Continue reading „Kam rūpi miškas”

maudyne_00

Daug žmonių važiavo, ėjo, šliuožė prie ežerėlio, kur turėjo pasirodyti “ruoniai”. Jiems būtinas vanduo, o jį šią žiemą pasiekti ne taip paprasta. Vyrai pjovė, kirto eketę. Kai ėmė sunktis ir kilti vanduo, netrukus paaiškėjo, kad ežero dugnas – čia pat. O “ruoniams” reikia gelmės. Nori nenori teko eiti gilyn į ežerą, vėl kasti sniegą, pjauti, kirsti, kapoti ledą, kurio storis šią žiemą įspūdingas. Va šitoks! Kol vyrai prakaitavo, Genutė (Pilaitės seniūnas jos pavardės nepaminėjo) rūpinosi, kad Pilaitės gyventojai nesušaltų, nestovėtų vietoje, nebūtų tik žiūrovai. Ji ragino mankštintis, organizavo bėgimą aplink kalvelę. Juk, kaip sakė Pilaitės seniūnas, Vilniuje vasaris – sveikatingumo mėnuo. Reikia nesnausti, judėti, gyventi sveikai.

Continue reading „Žiemos maudynės Pilaitės ežerėlyje”