Galima būtų ir patylėti dėl nepelnytai skiriamų kažkokių ordinų ar medalių Lietuvos ar užsienio piliečiams, tačiau, kai kalbama apie piniginę ir dar su žodžiu Laisvės premiją, jau verta vietoj skaičiuoklės pasitelkti kompiuterį, internetą. 

Algimantas Zolubas, šios publikacijos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nauja Laisvės premijų skyrimo komisija ir naujas nuo žagrės Seimas, panašu, dar neišmoko šiomis išmaniomis priemonėmis naudotis, todėl, skirdami Laisvės premiją prezidentui Valdui Adamkui, regis, nepastebėjo kai kurių, premijos skyrimui nepalankių „smulkmenų“.

Laisvės premijų komisija, prieš svarstant V.Adamkaus kandidatūrą, kažkodėl neatkreipė dėmesio į kai kurias pretendento biografijos smulkmenas. Viena, gal pagrindinė: kas gali paneigti, kad V.Adamkus neteisėtai tapo kandidatu ir buvo išrinktas į prezidento postą? Juk jis savo pirmos kadencijos metu (1998–2003 m.) turėjo JAV pilietybę, kas buvo teisinė kliūtis tapti prezidentu, kita kliūtis – jis nei metų anuomet nebuvo išgyvenęs Lietuvoje.

Pirmoji kliūtis iškilo į viešumą antros kadencijos (2004–2009 m) pradžioje, kuomet V.Adamkaus atstovas spaudai R.Mačius pareiškė, kad pilietybės atsisakymą iš V.Adamkaus priėmė JAV ambasada Lietuvoje. Tačiau taip ir liko neaišku, ar V.Adamkus užbaigė pilietybės atsisakymo procedūrą taip, kaip to reikalauja JAV įstatymai. Žinoma, kad JAV pilietybės atsisakymo procedūra ten trunka net kelerius metus.

Atsigręžus į tolimesnę praeitį, nerasime jo veikloje nei rezistencijos, nei Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekių. Jo visuomeninė veikla JAV tik patvirtina nesipriešinimą Lietuvos okupacijai.

Santaros-Šviesos federacija – liberalios krypties lietuvių išeivių organizacija – susikūrė JAV 1957 m., susijungus 1947 m. Tiubingene (V)okietija) įkurtam akademinio jaunimo, studijavusio Tiubingeno universitete, sambūriui „Šviesa“ ir 1954 m. JAV įkurtai liberalinio jaunimo organizacijai „Santara“. Federacijos iniciatoriumi buvo Vytautas Kavolis, ėmęsis įgyvendinti Stepono Kairio šūkį Lietuvos šviesuomenei, pasitraukusiai į Vakarus – „Veidu į Lietuvą“. Iš tikrųjų šios organizacijos elgesys, bendraujant su SSRS okupuotai Lietuva buvo liberaliai draugiškas, veidas atsuktas į ją, tačiau į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę buvo atsukta nugara, nes organizacijos žodyne neteko surasti „laisvos“ ar „nepriklausomos“ Lietuvos nuostatų.

Vienas aktyviausių federacijos narių, 1958–1965 metais Valdas Adamkus buvo „SANTAROS – ŠVIESOS“ federacijos – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“, vicepirmininkas, o 1967 metais tapo šios organizacijos pirmininku. Organizacijos lojalumą sovietams rodė jos narių nevaržomos kelionės po SSRS ir LSSR. Nuo 1972 metų V.Adamkus kasmet atvykdavo į tuomet dar Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, nevaržomai, kaip kiti iš JAV atvykstantys lietuviai, laisvai važinėjo po įvairias Lietuvos vietoves.

1993 metais V.Adamkus buvo kandidato į Lietuvos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas, tačiau net kampanijai neįsibėgėjus, išvyko į JAV. Ar ne todėl, kad pats susiviliojo prezidento postu ir jį sėkmingai užėmė 1998 m.? 

Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

V.Adamkus savo santykį su Lietuvos laisve ir nepriklausomybe galutinai atskleidė nepasirašydamas įstatymo dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Valstybės tęstinumui reikšmingą aktą tuomet pasirašė Seimo pirmininkas V. Landsbergis.

Dar vienas, akibrokštui prilygstantis poelgis, kai V.Adamkus klaida pavadino Seimo sprendimą valstybės teisės aktu pripažinti 1941 metų birželio sukilimo Kaune pareiškimą.

Lietuva žavėjosi lenkų sąjūdžio „Solidarnost“ veikla, sekė jį, kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės turėjome lenkų palaikymą, tačiau santykiai staiga ataušo. Priežastis – netesėti pažadai lenkams. Susitikimuose su Lenkijos prezidentu, nepaisydamas LR Konstitucijos nuostatų, neturėdamas tam teisės, prezidentas V.Adamkus lenkams žadėjo lenkiškas pavardes ir vardus asmens dokumentuose Lietuvoje pradėti rašyti lenkiškais rašmenimis.

Partijai „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ (LLRA) toks antikonstitucinis flirtas labai patiko, ji, nusitvėrusi valstybės aukščiausių pareigūnų pažadus, jau prievartauja LR Seimą leisti ne tik asmens dokumentuose pavardes bei vardus, gatves ir vietovardžius rašyti lenkiškais rašmenimis, bet ir priimti naują tautinių mažumų įstatymą, kuriame Lietuvos lenkams būtų teikiamos išimtinės privilegijos.

Panašu, kad minimos partijos kėslai pratęsti antikonstitucinį flirtą pavyko – LLRA sukelta politinė erzelynė negęsta ir tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Nei artimoje Latvijoje, nei tolimoje Amerikoje tokių reikalavimų lenkai nekelia, kelia Lietuvoje, nes pažadėjo Valstybės vadovas. Teks turbūt Lietuvai kviesti taikos misijai lenkiškais garbės žymenimis apkabinėtus istoriką A.Bumblauską ir prezidento V.Adamkaus buvusį patarėją E.Simanaitį.

Nesibodėjo V.Adamkus pamaloninti buvusius represinių struktūrų veteranus. Antai 2000-02-16 Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu V.Adamkus apdovanojo buvusį KGB majorą, dalyvavusį paskutinio Aukštaitijos partizano sunaikinime, M.Misiukonį, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi – KGB veteraną V.Jakuniną.

Norėdamas ir kokią gerą smulkmeną parašyti apie prezidentą V.Adamkų, prisiminiau, kad jis krikštijo Vilniaus mero Artūro Zuoko sūnų. A.Zuokas Vilniaus apygardos teismo buvo nuteistas dėl pasikėsinimo papirkti buvusį sostinės tarybos narį. Kadangi vaikai už tėvus neatsako, lieka iš paūgėjusio sūnaus tikėtis, jog jis, paties Lietuvos prezidento krikštasūnis persergės tėvelį nuo panašių kėslų.

Pabaigai atkreipiu skaitytojų dėmesį į mūsų kandidatų ir išrinktųjų į Seimą elgesį prieš rinkimus ir po jų. Jie prieš rinkimus piliečiams rašo laiškus, dalina reklaminius lankstinukus, be kvietimo braunasi į butus, per šventes bažnyčiose spraudžiasi arčiau altoriaus, klausinėja rinkėjų nuomonės  ar nenorėtų gulbės pieno. Po rinkimų visuomenės nuomonė jiems nebesvarbi, nes bent ketverius metus galės netrikdomi ir be visuomenės tūnoti.

O kalbamu atveju ne kokia formali komisija, ne Seimas turėjo pareikšti savo nuomonę dėl premijos, o visuomenei atstovaujanti organizacija. Šiuo atveju galėjo būti Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, kuri tikrai būtų išskyrusi iš kitų Laisvės premijos vertą kandidatę – vienuolę, disidentę Feliciją Nijolę Sadūnaitę.

2017.01.05; 05:30

Buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai iškoneveikė mūsų policiją, kodėl ši Kovo 11-osios eitynes leido, neišvaikė, kodėl nesuėmė, nenubaudė? Pavymui valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija pasisakė prieš nesankcionuotas eitynes Kovo 11-ąją ir pareiškė smerkiantys „ultranacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas“.

Kame tokių nuostatų šaknys, reikėtų atsigręžti į pareiškėjų praeitį.

V. Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958–1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.

„Santaros-Šviesos“ veiklą užsienyje turėtume laikyti kolaboruojančia su SSRS veikla, nes organizacijos veidas buvo atsuktas į sovietinę Lietuvą, o nugara – į jos nepriklausomybę; niekur nerasime organizacijos žodyne net užuominos apie Lietuvos nepriklausomybę.

Continue reading „Algimantas Zolubas: „Valstybių galia ir reikšmė nėra proporcinga jų dydžiui””

KGB_dokumenty

Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, padarytų 1951 – 1952 metais.

Jame pareikšti įtarimai asmeniui, kuris tuo metu buvo Lietuvos SSR MGB Klaipėdos srities Klaipėdos rajono poskyrio operatyvinis įgaliotinis, turėjęs leitenanto laipsnį.

Įtarimai pareikšti pagal Baudžiamojo kodekso 102-ąjį straipsnį. Apie tai sakė ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė Rita Vaitiekūnienė, nenorėjusi įvardyti įtariamojo asmens tapatybės.

Continue reading „Ar Lietuvoje bus teisiami KGB generolai?”

ozolas_777

2010 07 12. Tai, ką dabar rašau, rašau su didžiu apgailestavimu, nes rašau apie Egidijų Aleksandravičių, VDU profesorių, įtakingą istoriką ir Atgimimo aušros bendražygį, tiksliau – apie tai, kaip jo pranešimas “Santaros” – “Šviesos” suvažiavime Alantoje yra referuojamas DELFI.

Kadangi jokio ženklo dėl jo paskaitos referavimo viešojoje erdvėje nebūta, matyt, apie tekste pareikštas mintis galima kalbėti kaip apie autentiškas. Klausimo, kurį kelia E.Aleksandravičius, esmė tokia: ar galime vadovautis XIX a. aušrininkų suformuota samprata, kad lietuviai – tai konkrečioje teritorijoje prie Baltijos jūros įsikūrusi bendruomenė, kurios nariai kalba lietuviškai?

Continue reading „Tai – šmeižtas”

Copy of savukynas_alumnato_kieme

Šių metų 57 – ame Santaros – Šviesos suvažiavime dalyvavo ir du svečiai iš Lietuvos.

Tai – Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) vadovas Audrius Siaurusevičius bei žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas.

Į “Draugo” klausimus mielai sutiko atsakyti šiuo metu Lietuvos radijuje ir televizijoje dirbantis V. Savukynas, kuris Santaros – Šviesos suvažiavime Amerikoje lankėsi pirmą kartą. V.Savukyną kalbina „Draugo” redaktorė Dalia Cidzikaitė.

Continue reading „Lietuvių tapatybės paieškose”

Mickunas22

Vieno garsiausių Lietuvos filosofų Algio Mickūno – jis yra kviečiamas skaityti paskaitas į prestižinius pasaulio universitetus – gyvenimo kelias nebuvo tiesus. Dar nesulaukęs septyniolikos, jis kovojo Korėjoje, buvo sužeistas, gydėsi Japonijoje, ten susidomėjo Rytų kultūra. Vėliau baigė inžinierijos studijas ir tik paskui pasuko filosofo keliu.

Algis Mickūnas Lietuvos radijo laidoje „Forumas“ su Virginijumi Savukynu kalbėjosi ne tik apie savo gyvenimo kelią, bet ir apie dabartinės Lietuvos problemas: valdininkų savivalę, pilietinės visuomenės nebuvimą, laisvės be atsakomybės siautulį ir intelektualų bejėgiškumą, akademikų nenorą bendrauti su studentais.

Continue reading „Algis Mickūnas: “Kartais atrodo, kad žmonėms labiau norisi gyventi ant kelių negu mirti ant kojų””

gaila_gaila

Prieš keliolika matų per apdovanojimus Vilniuje įstrigo man prez. Algirdo Brazausko žodžiai, kad dr. Vytauto Kavolio knyga padarė didžiausią įtaką ar net perversmą lietuvių išeivijos gyvenime. Išeivija besidomintys Seimo nariai manęs pradėjo klausinėti apie tą stebuklingą knygą, ir buvo tiesiog gėda prisipažinti, kad aš jos net neskaičiau, nes mano gyvenimo kelrodžiu buvo Juozo Girniaus “Idealas ir laikas”. Nemanau, kad ir prezidentas buvo dr. V.Kavolio knygą skaitęs, tik kartojo, kas jam buvo surašyta. O jei ir skaitęs, tai vargiai ar būtų supratęs, kas ten parašyta. Pamenu, kaip jam nelengva būdavo ištarti kai kuriuos žodžius, skaitant iš lapo per karaliaus Mindaugo minėjimus. Bepigu dabartiniam Amerikos prezidentui būti iškalbiu tarp dviejų skaituko (telepromter) ekranų. Sklandžiausiai ir be jokių skaitukų ir raštų prez. A.Brazauskui sekdavosi kalbėti apie statybas sovietmečiu: “Nu, vot, kaip mes statėme…”

Continue reading „Herojai, išdavikai, prisitaikėliai”

adamkus13

Prof. Stasys Goštautas spalio 22 d. “Draugo” vedamajame rašo: “Namuose jis (V.Adamkus) vis sulaukdavo neigiamų komentarų ir kritikos. Bet gal tai natūralu, mes visada esame kritiški ir kitiems nedovanojame nė menkiausios klaidelės. Ir Amerikoje V.Adamkus turėjo/turi mažą grupelę priešų, kurie nepraleidžia progos negailestingai jo sukritikuoti. Kodėl mes tokie netolerantiški?”

Norint atsakyti į tokius klausimus, reikia pažvelgti į dešimt metų, V.Adamkaus praleistų prezidentūroje, ir pažiūrėti, ką jis per tą laiką teigiamo nuveikė Lietuvai ir jos žmonių gerovei. Tie dešimt metų sudarė pusę nepriklausomos Lietuvos gyvenimo ir buvo ypač svarbūs formuojant jos vidaus santvarką ir užsienio politiką.

Continue reading „Kas yra tie Valdo Adamkaus priešai?”