Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Be abejo, kalbama apie technininį susitarimą, bet geopolitiniame būtent šio regiono kontekste ir tokios smulkmenos yra įsidėmėtinos.

Rugsėjo 8-ąją dieną Odesoje Ukrainos valstybinės įmonės „Ukrzaliznycja“, „Gruzijos geležinkelių“ bei „Azerbaidžano geležinkelių“ vadovai pasirašė Bendradarbiavimo memorandumą dėl bendro „Ukrzaliznycja“ keltų naudojimo.

Memorandumas numato steigimą bendros įmonės, kuri užsiims valdymu„Ukrzaliznycja“ keltų „Plevnos herojai“ ir „Šipkos herojai“, vystant krovinių gabenimo maršrutą „Europos Sąjunga (ES)-Ukraina-Juodoji jūra-Gruzija-Azerbaidžanas-Kaspijos jūra-pietryčių Azijos regionas“.

Primintina, kad praėjusių metų sausio 14 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku šios šalies, Kazachstano, Gruzijos bei Ukrainos geležinkelius valdančių valstybinių kompanijų vadovai pasirašė protokolą dėl konkurencingų krovinių gabenimo tarifų taikymo tuo pačiu transporto maršutu. Vadinamasis „Naujojo šilko kelio“ su Ukrainos įtraukimu projektas nors pamažu, bet juda į priekį.

Primintina, kad pirmas Rusiją aplenkiantis konteinerinis, pakrautas maisto produktais bei metalo gaminiais, t.y. 32 vagonų bandomasis krovininis sąstatas „Viking“, praėjusių metų sausio 15-ąją dieną startavęs iš Ukrainos uosto Iljičevsko po 5 dienų pasiekė Azerbaidžaną, iš kur keltu „Karabach“ Kaspijos jūra buvo pasiųstas į Vidurio Aziją ir toliau į Kiniją.

Azerbaidžano sostinė Baku

Naktį į sausio 31 dieną sąstatas pasiekė Dostyko stotį Kazachstano-Kinijos pasienyje. „Viking“ atvykimo į galinę stotį proga surengtame posėdyje tuometinis Ukrainos infrastruktūros ministras Andrejus Pivovarskis nurodė, jog reisas bus konkurencingas, jei kelyje į vieną pusę užtruks 11-12 dienų (pirmas bandomasis sąstatas keliavo 15,5 dienos). Taigi dirbti yra kur ir tai pamažu daroma.

Tuometinis Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė, jog Maskvos mėginta organizuoti Ukrainos ekonominė tranzitinė blokada žlugo. Beje, Ukraina ir su Lietuva praėjusių metų vasario pradžioje pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo vystant „Viking“ projektą „Naujojo šilko kelio“ maršrutu.

Praėjusių metų liepą Baku lankydamasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bendroje spaudos konferencijoje su Azerbaidžano kolega Ilhamu Alijevu su pasitenkinimu konstatavo abiejų šalių giminingą požiūrį į globalias bei regionines aktualijas. Pasak prezidento,  Azerbaidžanas visada suprato Ukrainą, taigi dabar gali tikėtis Kijevo palaikymo Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimu. Kijevas kaip nepriimtiną nurodo dabartinį Kalnų Karabacho statusą. Prezidentas Ilhamas Alijevas savo ruožtu pažymėjo ekonominių-prekybinių ryšių ir veiksmų derinimo tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip Jungtinės Tautos (JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Europos Taryba, svarbą.

Baku šiuo metu pirmininkauja Ukrainą, Moldovą, Azerbaidžaną bei Gruziją vienijančiai GUAM (organizacija už demokratiją bei ekonominį vystymąsi). 1997 metų spalį Strasbūre įsteigta regioninė organizacija po beveik dešimtmetį trukusios „komos“ ėmė atgyti šių metų pavasarį, kai kovo 27-ąją Kijeve surengtoje konferencijoje dalyvavo Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ministrai pirmininkai bei Azerbaidžano vicepremjeras. Kaip praėjusių metų gruodį yra nurodęs GUAM generalinis sekretorius Azerbaidžano diplomatas Altaius Efendiyevas, jo šalis suinteresuota atgimimu organizacijos, kurią Baku vertina kaip ekonominio bei politinio bendradarbiavimo aikštelę, kurioje galima koordinuoti konfliktų GUAM regione sureguliavimą. Į tokių klausimų ratą situacija aplink Kalnų Karabachą bei Maskvos siekis ekonomiškai „uždaryti“ Ukrainą, be abejo, įeina.

Ypač žinant aplinkybę, iš kur kyla tikroji grėsmė. 2016 metų sausio 4-ąją Ukrainos ekonominio vystymo bei prekybos ministerija informavo, kad Rusijos Federacija visiškai sustabdė ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją. Jau šių metų dienraščio „The Financial Times“ rugsėjo 7-os dienos numeryje Vašingtono strateginių bei tarptautinių tyrimų centro (CSIS) Eurazijos ir Rusijos programos direktoriaus pavaduotojas Jeffrey Mankoffas ir CSIS projekto „Reconnecting Asia“ direktorius Jonathanas E. Hillmanas sukonkretino Maskvos pastangas „uždaryti“ Ukrainą.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Rugpjūtį (metais anksčiau nei planuota) rusai baigė tiesti Ukrainą lenkiančią geležinkelio atkarpą, kas kartu su kitais infrastruktūros projektais grasina istoriškai tiltu tarp Vakarų ir Rytų buvusią Ukrainą paversti sala. 26-ešių kilometrų geležinkelio ruožas suteikia galimybę iš Rusijos į Baltarusiją, Baltijos bei kitas Europos valstybes vykstantiems traukiniams aplenkti Ukrainos teritoriją. Pasak ekspertų, judėjimas šiuo keliu gali išaugti pradėjus eksploatuoti transporto koridorių „Šiaurė-Pietūs“ (nuo Maskvos iki Mumbajaus) ir ryšium su Ukrainą aplenkiančių vamzdynų („Šiaurės srautas-2“, „Turkijos srautas“) statyba. Po vieną šie projektą situacijos radikaliai nekeičia, bet jų suma gali atkirsti Ukrainą nuo jos tradicinės prekybinių ryšių struktūros.

Komentaro autoriai primena, jog 2013-aisiais pasirašytą sutartį su Kinija dėl 8 milijardų dolerių kinų investicijų į tuometinę „Naujojo šilko kelio“ versiją ir Pekino pažadą už 3 milijardus dolerių pastatyti Kryme naują uostą palaidojo 2014-ųjų pradžioje tarp Ukrainos ir Rusijos kilęs karinis konfliktas. Karas pažeidė ir infrastruktūrą (tiltus, geležinkelius), ir tradicinius prekybinius ryšius. Kijevui nelieka nieko kito kaip iš naujo megzti prekybinius santykius – pirmiausia su Vakarais (2016 metais Ukrainos eksportas į ES sudarė 37 proc. visoje eksporto struktūroje, palyginimui, 2012-aisiais ta dalis siekė 25 proc.). Tuo pat metu tenka priešintis Maskvos pastangoms „atkertančia“ infrastruktūra bei Rusijos duominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos muitų politika izoliuoti Ukrainą rytų kryptimi.

Kijevas logiškai ieško sąjungininkių bei supratimo ir draugų randa taip pat Azerbaidžane. Čia tinka priminti, jog Gruzija liovėsi pirkti rusų koncerno „Gazprom“ gamtines dujas 2007-aisiais, kas tais metais įvyko – žinoma, Rusija užpuolė ir okupavo dalį Gruzijos teritorijos. Tbilisis iš „Gazprom“ ima tik 10 proc. nuo tranzitinių dujų į Armėniją kaip atlygį už vamzdyno gruziniškos atšakos eksploataciją.

Beje, Armėnija nuo tokių regioninių struktūrų kaip GUAM ar iniciatyvų pagelbėti Ukrainai vaduotis iš Rusijos siekiamos primesti izoliacijos laikosi atokiai, nes konflikte su Azarbaidžanu dėl Kalnų Karabacho jos sąjunginkė yra Maskva. Iki šio momento Gruzija beveik 80 proc. jai reikalingų dujų pirko iš Azerbaidžano po 55 dolerių už tūkstantį kubinių metrų kainą (pigiai). Be to, šios šalies energetikos bendrovės SOCAR dukterinė įmonė „SOCAR Georgia Gas“ Gruzijoje nuo 2009 metų yra nutiesusi beveik 7 tūkstančius kilometrų regioninių gamtinių dujų magistralių, iki 2016-ųjų suteikusių prieigą prie šio kuro 21 tūkstančiui naujų abonentų.

Deja, viskas, prie ko prisiliečia Kremlius, atrodo mažiausiai dviprasmiškai, todėl posovietinės respublikos vis dažniau logiškai ginasi regionine kooperacija – kaip galimybe išlikti. 

2017.09.18; 06:00

Rick Noack / The Washington Post

Gerhardas Šrioderis. ELTA nuotr.

„Septynerius metus Gerhardas Šrioderis buvo tankiausiai apgyvendintos demokratijos Vakarų Europoje lyderis, – rašo Rikas Noakas amerikiečių laikraštyje „The Washington Post“. – Jis modernizavo šalies socialinio aprūpinimo sistemą, įsiutino Džordžą Bušą – jaunesnįjį, atsisakęs dalyvauti įsiveržiant į Iraką, ir buvo nušalintas pritrūkus tik trupučio balsų, todėl pralaimėjo rinkimuose Angelai Merkel 2005 metais“.

Pasak autoriaus, Šrioderis galėjo lengvai praleisti likusią savo karjeros dalį būdamas nusipelnęs valstybės veikėjas, lankydamasis viršūnių susitikimuose bei rašydamas prisiminimų knygas. Bet vietoj to – jis Vladimiro Putino draugas: jis užstojo Rusijos lyderį kaip „nepriekaištingą demokratą“ – pasirinko karjerą rusiškame biznio pasaulyje, sakoma straipsnyje.

„Didžiąją dalį praėjusio dešimtmečio Šrioderis praleido darbuodamasis Rusijos energetikos pramonei: jis ėjo svarbias pareigas keleto konsorciumų valdybose, kuriose Rusijos vyriausybės kontroliuojama energetikos kompanija „Gazprom“ yra arba mažoritarinė, arba vienintelė akcininkė“, – pažymi žurnalistas.

„Ir vis dėlto, nepaisant jo akivaizdžių ryšių su Rusijos vyriausybe, kuriuos daugelis vokiečių laiko nepatogiais, Šrioderis neseniai vėl išpopuliarėjo tarp vokiečių socialdemokratų, arba VSDP, – sakoma toliau. – Partijos nariai plojo buvusiam kancleriui per retą rinkiminę kalbą partijos suvažiavime birželį“.

„Tai, kas dedasi JAV, reikia atvirai ir griežtai kritikuoti“, – kalbėjo Šrioderis. Nors, kaip perduoda autorius, jis pareiškė, kad nenusistatęs prieš Ameriką, bet vis tik sukritikavo „siaubingą“ JAV politinę įtaką ir paragino vokiečius ignoruoti Donaldo Trumpo reikalavimus išleisti gynybai bent jau 2 proc. nuo BVP.

„Dabar Šrioderio balansavimas tarp Vokietijos politikos kuluarų ir su Kremliumi susijusios prekybos avangardo stebina taip pat, kaip ir kelias, kuriuo jis ėjo, kad iki to prieitų“, – rašo žurnalistas. Būdamas kancleris Šrioderis gynė sandėrį su Rusija dėl dujotiekio „Šiaurės srautas“, pasakoja Noakas. Paskui, praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai paliko politiką, Šrioderis pats ėmė vadovauti dujotiekio projekto realizavimui – tąsyk kaip verslininkas Rusijoje ir kaip Nord Stream AG akcininkų komiteto vadovas.

2014 metais, tęsia autorius, „Ukrainos krizės įkarštyje, Šrioderis atšventė savo septyniasdešimtmetį su Putinu, sukeldamas neigiamą tarptautinę reakciją. Pasirinkęs po politikos verslo karjerą Rusijoje, Šrioderis iš esmės nusprendė prisidėti prie Putino administracijos, sakė jo kritikai. Buvusi jo paties partija tuo pasipiktino“.

„Ir vis dėlto po trejų metų vis daugiau žmonių tarp vokiečių kairiųjų vėl žavisi Šrioderiu“, – praneša žurnalistas.

Tuo metu, kai pasaulio pasitikėjimas JAV laisvai krenta dėl Trumpo administracijos politikos, Šrioderiui ir kitiems prorusiškiems balsams Vokietijoje vis lengviau ginti Putiną, pareiškė autoriui tarptautinės politikos profesorius iš Regensburgo universiteto Štefanas Birlingas, – taip pat, kaip ir daugeliui vokiečių, kurie labai lengvai atleidžia ir užmiršta, kai prabylama apie jų buvusį lyderį.

Informacijos šaltinis: The Washington Post

2017.08.14; 05:00

Latvijos premjerė Laimdota Straujuma prisidėjo prie ekonomikos ministrės Danos Reizniecės-Ozolos išsakytos kritikos dujotiekio „Nord stream–2“ („Šiaurės srautas–2“) projektui.

Apie tai praneša „Evropieskaja pravda“, remdamasi Delfi.

„Europai derėtų būti nuoseklesnei savo pozicijoje paramos energetinei nepriklausomybei nuo Rusijos klausimu. Tiesa, iš Europos šiame projekte dalyvauja privatus verslas“, – sakė Straujuma.

Continue reading „Latvijos vadovės: „Europa atsakingais momentais nesugeba būti solidari“”