Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip skelbia viena garsi ponia Lietuvoje, kompromisas yra pasiekiamas tada, kai visi vienodai laimi ir pralaimi, yra tarsi laimingi ir drauge nelaimingi.

O dabar, nieko nelaukę, pabandykime įsivaizduoti – kaip  pagal pateiktą formulę galėtų būti rastas kompromisas tarp Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje statybos šalininkų ir griežčiausios atmainos jų antagonistų, kuriems pradeda dribti įsiūčio putos vien tik išgirdus Vyčio vardą?

Ilgai netemdamas gumos pasakysiu, kad toks postmodernistinio pavidalo kvazikompromisas tarp kraštutinių stovyklų šiuo klausimu galėtų būti paminklas arkliui svarbiausioje šalies reprezentacinėje aikštėje.

Kad ir kaip žiūrėtume, skulptūrinė arklio kompozicija didžiajai visuomenė daliai nebūtų tokia atgrasi kaip neaiškaus pavidalo sienelė (?), be to, pabandykime įtikinti save, kad archainės pasaulėžiūros Lietuvos piliečiams arklio vaizdinys yra priimtinas savaime, nekeliant klausimo dėl labiau išplėtotos tokio pasirinkimo argumentacijos.

Jeigu Marijampolėje dar taip neseniai buvo puoselėjama užduotis pastatyti paminklą cukriniam runkeliui, t. y. daržovei, kuri, kaip manoma, savo derlingumu užtikrino krašto suklestėjimą, kodėl savo ruožtu šalies sostinės centrinėje aikštėje nebūtų galima pastatyti paminklo sudvasintam arkliui, kurio vaizdinys paliečia giluminius lietuvio pasąmonės klodus ir žadina pastoviosios laimės lūkesčius?

Kernavėje – gražuoliai žirgai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai būties našta postmoderniaisiais laikais tampa nepakeliamai lengva, žmogus, poeto žodžiais tariant, paprasčiausiai pasiilgsta arklio, jam norisi kažką sunkaus pavalkioti arba šiaip pasiganyt kartu.

Dabar Lietuvoje arklių liko tiek mažai ir jų reikšmė traktorių epochoje sumenko iki tokio lygio, kad, keliaujant po Lietuvą, kiekvieną pakelėse pamatytą arkliuką su liūdnai nuleista galva būtų galima laikyti už Lietuvos heraldinį simbolį.  

Profesorius Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje užmanymas yra pernelyg utopiškas jau vien dėl to, jog lietuviai skulptoriai paprasčiausiai nemoka nulipdyti arklio (sic), vis tik niekam nekyla jokių abejonių, kad Vyčio paminklo priešininkus telkia į krūvą ne galimi arklio skulptūrinės plastikos keblumai, o pati raitelio idėjos monumentalaus įkūnijimo galimybė. Kaip atrodo, Vyčio paminklo priešininkų minią tenkintų jau raitelio be galvos vaizdinys, tačiau jų įnorius, ko gero, dar labiau galėtų užganėdinti skulptūrinė arklio be raitelio kompozicija. 

Arklio be raitelio skulptūrinė kompozicija leistųsi interpretuojama liberalizmo dvasioje kaip simbolinis arklio išlaisvinimo nuo sunkios naštos pavaizdavimas, o lietuviško kirpimo liberalai pagarsėtų kaip pradėję pasaulinį judėjimą už tai, kad  būtų nugriauti visi paminklai, vaizduojantys žmogų, sėdintį ant arklio.

                                                                            X

Arklys. Slaptai.lt nuotr.

Kur dėtųsi Vyčio raitelis, nusodintas nuo žirgo ir išvytas iš Lukiškių aikštės?

Poetas Tomas Venclova savo posmuose kalba apie žmogų, keliaujantį per dykumą su irklu ant peties. Kaip atrodo, tai ir yra tas benamio, išvyto iš Lukiškių aikštės Vyčio kompozicijos raitelio įvaizdis.

            X

GinkDie, nesu joks rasistas, tačiau pastaruoju metu kaupiasi įtarimai, kad visi Lietuvoje gyvenantys žmonės yra kilę arba iš raitelio, arba iš arklio. Kad ir kaip ten būtų, šalies kultūros ministerijoje pastaruoju metu darbuojasi tikri arkliagalviai, o vertintojai iš vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro balsuoja už Lukiškių aikštės memorialinio įprasminimo projektus, labai panašu, kanopomis.     

                                                                            X

Ką šiuo klausimu galėtų pasakyti maestro Ivaškevičius?

Nebuvo progos paklausti, sakė, kad dar negrįžo iš klajonių mintimis po Izraelio tyrus.

(Bus daugiau)

2020.07.31; 14:00

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Konstitucijos preambulės pirmasis sakinys skelbia, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta.

Taigi jau šiuo Konstitucijos sakiniu, nekalbant apie kitus skyrius, konstituciškai įteisinti ir įprasminti Lietuvoje yra lietuvių kalbos vartojimas, istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuviškos simbolikos platus tiražavimas. Žmonės, kurie stoja prieš tokius lietuviškos populiacijos Lietuvoje pasirinkimus, mažų mažiausiai kvestionuoja Lietuvos Konstitucijos bazines nuorodas.

Liūdnai ir linksmai išgarsėjęs rašytojas Marius Ivaškevičius sako, kad Vyčio paminklo duoties Lukiškių aikštėje klausimas yra ne vertybinio (suprask – ne ideologinio), bet estetinis pobūdžio. Vis tik estetika estetikai nelygi (žr. mano str. Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf ).

Modernioji estetika kaip filosofinė grožio ir meno teorija atsirado įsitvirtinus gamtos aiškinime matematinei gamtotyrai, skelbusiai, jog tikra yra tik tai, ką galima suskaičiuoti. Taigi grožis čia pradedamas suprasti kaip tai, kas atlieka nuo tikroviško gamtos paaiškinimo, kitaip tariant, kaip iliuzija. Suprantama, kad tokiais pagrindais atsirandanti, t. y. atsiribojusi nuo tiesos ir įsipareigojusi iliuzijai, filosofinė grožio ir meno teorija veda į visišką sąmonės nususimą. Kita vertus, ilgai ieškoti alternatyvos tokiai sąmonės nutikrovinimo patirčiai netenka, Platono idėjų teorija mus gali patraukti dar ir dėl to, jog grožio patirtis čia yra apmąstoma slėpiningiausių būties įžvalgų kontekste, savo ruožtu Martinas Heideggeris labai radikaliai peržengia moderniosios estetikos lėkštumą, pradėdamas pokalbį apie meno kūrinio tiesą.  

Jeigu norite, moderniosios estetikos lėkštumui mūsų padangėje šiandien tobuliausiu būdu atstovauja vadinamasis Vilniaus šiuolaikinio meno centras.

Kita vertus, Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektas neturėtų būti vertinamas tik meno tiesos požiūriu net ir heidegerine to žodžio prasme. Tokiame projekte prasimuša ir tikriausiai net didesnę reikšmę už menančio meno intencijas įgyja simbolio tiesos momentas. Kaip niekur kitur dabar ypač svarbu prisiminti paaiškinimą, kurį teikia Hansas Georgas Gadameris, kad simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Taigi simbolis čia suprantamas kaip tai, kas praplečia tikrovės ribas, kaip būties priauginimas. Iš tiesų, Vytis nėra kažkas šalia Lietuvos, kurią bandytų prisivyti, Vytis talpina savyje Lietuvos išaukštinimo pasakojimą, jį iš naujo aktualizuoja. Vytis praplečia gyvenimo ribas, nes su jo vaizdiniu širdyje dar ne taip seniai Lietuvos partizanai padėdavo galvas nelygioje kovoje.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis – ant troleibuso šonų ir langų. Vaikų piešiniai. Slaptai.lt nuotr.

Vis tik M.Ivaškevičiaus bendramintis Arkadijus Vinokuras prasitaria, kad Vyčio paminklo projekto nepritarimo šalininkus vienija ne tiek  estetinio, kiek ideologinio pobūdžio sumetimai. A.Vinokuras praneša neįtikėtina žinią, kad toks Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektas neva yra rasistinio pobūdžio, nes jis atsiliepia į lietuvio širdžiai brangius lūkesčius, bet nieko nesako žydui, rusui ar dar kitos tautybės žmogui.

Iš tiesų, niekas neturi teisės priversti kažką pamilti Vytį, tačiau, kaip jau užsiminėme anksčiau, bandymas sutrukdyti Lietuvos žmonėms simboliškai apipavidalinti savo istorinį atmintį yra antikonstitucinis išsišokimas, nekalbat apie kraupų padorumo stygių šiuo atveju. 

Labai apmaudu, kad pirmaisiais smuikais čia vėl groja žydų tautybės asmenys. Faina Kurliansky, pasisakydama prieš Lietuvą, taip pat pabandė ištraukti antirasizmo kortą, tarkime, tokiu būdu bandydama susieti mūsų aktualijas su JAV ištikusiu kolapsu. Tačiau tiek vienam, tiek kitai kraupiai pritrūksta įsisąmoninto supratimo, kad vadinamojo antirasistiniu maišto, neseniai nuvilnijusio JAV gatvėmis, viena iš varomųjų jėgų buvo paprastasis antisemitizmas.

Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Prisigyvenome iki to, kad patriotiškumas Lietuvoje jau yra traktuojamas kaip bjaurus apsigimimas, o antilietuviškumas vertinamas kaip madingas pasirinkimas, atveriantis dideles galimybes. Kaip atrodo bent man, čia sukasi dideli pinigai, nukreipti prieš Lietuvos interesus.

Jeigu padugnės JAV gatvėse plėšė parduotuves ir griovė paminklus, tai A.Vinokuras, kaip matome, užsimojo nugriauti paminklą, kurio dar niekas nepastatė.  Kuo nusikalto Vytis mūsų brangiems bendrapiliečiams žydams?

Nėra jokių įrodymų, kad Vytis būtų susijęs su rasiniu žmonių pavergimu ar Holokausto nusikaltimais…

2020.07.23; 15:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, kažkada Lietuvoje veikusią liūdnos šlovės „Jedinstvo“ organizaciją pagal antilietuviško nusiteikimo intensyvumą jau prisivijo ir pradeda lenkti ne taip seniai įsikūręs politinis darinys, pasivadinęs skambiu „Laisvės partijos“ vardu.

Žinoma, su laisve paminėtoji Remigijaus Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės partija turi ne ką daugiau bendro kaip antiutopijoje „1984-ieji“ minima Tiesos ministerija su tiesa. Kita vertus, pravartu nepražiopsoti ir tos aplinkybės, jog žiūrint iš LR Konstitucijos preambulės taško, minėtoji Laisvės partija dėl savo antilietuviško užsiangažavimo radikalumo, siekiant ištrinti bet kokius lietuvių istorinės atminties pėdsakus, turėtų būti pripažinta antivalstybiniu dariniu.

Ginkdie, nesiūlau uždrausti jokių, net ir tokių neaiškių kaip minėtosios politinės valios manifestacijų, dar daugiau, – esu linkęs teigti, kad vadinamoji Laisvės partija pagal savo veiklos turinį jau yra pelniusi garbę puikuotis prierašu skliausteliuose, kad tai yra išmaniųjų stribų kartos partija.

Kaip žinome, „Jedinstvo“ Lietuvoje andai atstovavo sovietinės pakraipos rusiškojo imperializmo interesams, stojo prieš tautos išsilaisvinimo žygį, visomis išgalėmis siekė išlaikyti Lietuvą melo ir nelaisvės imperijos gniaužtose. O kam atstovauja, kokias idėjas ir įsipareigojimus išpažįsta, kokį genetinį kodą puoselėja vadinamoji Laisvės partija, jeigu laisvės įvardijimas čia yra tik maskuojamojo pobūdžio pavadinimas?

Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Iš tiesų, identifikacinį „Laisvės partijos“ kodą nusakyti yra nepalyginamai sunkiau nei, tarkime, nurodyti buvusios „Jedinstvos“ tautinę sudėtį, nes minėtos partijos puoselėjamas forsuotas antilietuviškumas mūsų dienų pasaulyje dėl savo elementų įvairumo nepasiduoda vienareikšmiam nusakymui. Galop čia yra tas atvejis, kai neįtikėtina konsteliacija įgyja virtualų pobūdį. Todėl, jeigu norite, galima pasakyti ir taip, jog vadinamoji Laisvės partija šiandieninėje Lietuvoje atstovauja dykumų vaiduoklio arba panašios prigimties fantomo vertybėms.

Į viešąją erdvę prasisunkė Gabrieliaus Landsbergio konservatorių partijos slaptai strateguojamas planas po rinkimų sudaryti koalicinę sutartį su vadinamąja Laisvės partija. Kas be ko, mažai tikėtina, kad „Laisvės partijos“ atstovai pateks į Seimą, tačiau konservatorių užmačios sudaryti koaliciją su Remigijaus Šimašiaus vadeliojama partija, pats tokio pobūdžio ketinimas nemažai pasako apie konservatorius ištikusią identifikacinę krizę.

Iš tiesų, G.Landsbergiui labiau pritiktų dalyvauti Seimo rinkimuose vadinamosios Laisvės partijos kandidatų sąraše trečiuoju numeriu, iškart po profesionaliu gėjumi prisistatančio veikėjo, įrašytu čia antruoju numeriu, nei antrojoje pozicijoje konservatorių sąraše, nekalbant jau apie tai, jog anūko buvimas partijos pirmininku naikina vadinamųjų konservatorių vertybinį pamatą ir drauge atitolina nuo galimybės laimėti kovą dėl vertybių, įtakos ir valdžios pasistumdymuose su kitomis politinėmis jėgomis. Nesunku įsivaizduoti, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos natūrali, pagal politinės partijos augimo dėsnius plėtotė lemtų tai, kad prie šios partijos vairo šiandien stovėtų koks nors Laurynas Kasčiūnas ar panašaus kalibro politikas, kuris sugebėtų mobilizuoti Lietuvos žmones ir tikriausiai laimėtų rinkimus prieš visų laikų didžiausią melagį Lietuvos politinėje padangėje, prieš vadinamųjų valstiečių vedlį.

„Anūkas“ – štai toks apskritai yra šiandienos politinės Lietuvos sistemos užbambimo kodinis pavadinimas.

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip atrodo, gražiai išauklėtas, išvaizdus, grakščių manierų jaunuolis galėtų kalnus nuversti padėdamas savo žmonai plėtoti josios užmanytą taurųjį verslą, tačiau partijos vedlio vežimo – nepatraukia nė kiek.

Neseniai diskusijose dėl Lukiškių aikštės G.Landsbergis išsakė neįtikėtinai įdomią mintį, kad esą reikia siekti konsensuso tarp laisvės ir istorinės atminties, tarsi smėlio išpylimas aikštės prieigose būtų koks nors laisvės idėjos įprasminimas (sic).

Kaip smėlis atstovauja laisvės idėjai, gali pasitarnauti tokios idėjos įkūnijimui? Tikrai neskamba posakis – laisvas kaip smėlis, taip pat neteko girdėti jokių užuominų, kad smėlis būtų kažkokia laisvės substancija, nekalbant apie tai, kad reprezentacinės aikštės sudarkymas yra paprasčiausiai nevalyvas veiksmas.

Kartą jau turėjau progą pastebėti, kad politika yra banalybių kalbėjimo menas, tačiau štai G.Landsbergis tokį pseudomeną, kaip atrodo, ištobulino iki kraštutinio lygmens, tapdamas Lietuvos politikos lygos lėkštojo kalbėjimo čempionu. Nenustebčiau sužinojęs, kad tam pačiam G. Landsbergiui taip pat priklauso konservatorių išreklamuota idėja steigti Lietuvoje sveiko proto centrus, siekiant į čia plėtojamas diskusijas prieš rinkimus įtraukti plačiąsias žmonių mases.

Žinia, Rimvydas Valatka jau ne kartą yra bandęs įpiršti savo skaitytojams nuomonę, kad neva vadinamasis sveikas protas yra liberalizmo pamatų pamatas. Tačiau čia nepraleisiu progos pastebėti ir tai, kad nuoroda „sveikas protas“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/05/26/news/sveikas-ar-ciniskas-protas–1365074/ yra kvailo rusiško išsireiškimo labai prastas, sukuriantis barbarišką painiavą, vertimas į lietuvių kalbą. Tas daiktas, kuris čia yra vadinamas sveiku protu, filosofijoje nuo seno yra kritiškai vertinamas  kaip neaktualizuotas, mąstymo nuodėvomis aptekęs protas, kitaip tariant, kaip filosofijos antipodas, tačiau vien dėl to nebūtų galima sakyti, kad filosofija, girdi, yra nesveikas protas.

Man nedaro jokio įspūdžio gausiai liejamos ašaros dėl to, jog Seimo nutarimas, įtvirtinantis Lukiškių aikštės memorialinį statusą, neva pažeidžia savivaldybės teises. Kaip atrodo, išties tik nesveikos vaizduotės žmonės galėtų ryžtis R.Šimašių, kuris yra linkęs kartas nuo karto iškrėsti kiaulystę miestiečiams, nepasitaręs net su savo sąžine, nekalbant apie platesnį forumą, sieti su savivaldos idėja ir demokratinių procedūrų legitimumo užtikrinimu.

Nieko vertos yra kalbos ir apie tai, kad paminklai, vaizduojantys raitelį, išėjo iš mados dar XIX a.

Žinia, Lietuva XIX a. ir ilgus XX a. dešimtmečius nė iš tolo neturėjo galimybės monumentalizuoti savo tautinių sentimentų ir nepriklausomos valstybės ilgesio  didingos Vyčio skulptūrinės kompozicijos pavidalu. Kita vertus, net ne užduotis pasivyti laiką čia yra svarbiausias dalykas. Kaip žinome,  laisvos šalys iki minimo XIX a. pastatė paminklus savo konkretiems istoriniams viduramžių herojams, vaizduojamiems ant žirgo (vėlesnių laikų herojai čia jau vaizduojami su lyra, knyga rankose ar panašiai), savo ruožtu Vytis nėra konkreti istorinė asmenybė, o simbolinis laisvės idėjos įprasminimas, savo esme pranokstantis konkretaus herojaus pagerbimo skulptūriniais akcentais stilistiką. 

Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.

Simbolis yra mažiau pavaldus laikui nei atminimo lenta, bareljefas ar paminklas, skirti pagerbti konkrečiam istoriniam herojui. Kitas dalykas, jog, bėgant laikui, simbolio turinys gali būti įžaidinėjamas iš naujo, paieškant įdomesnių formų. Kažkas yra išsakęs vertą dėmesio mintį, kad  Vytis Lukiškių aikštėje galėtų būti vaizduojamas kaip raitelio, nulipusio nuo žirgo, kompozicija. Tokiu atveju pusiau juokais, pusiau rimtai būtų galima klausti – kas privertė laisvės karį nulipti nuo žirgo dabartinio Vilniaus centre? Gal geležinio vilko, stovinčio už kelių žingsnių staugimas į dangų? Žinia, tokiu atveju  raitelis turėtų būti vaizduojamas suklusęs ir įdėmiai žiūrintis į dangų.

Kad ir kaip ten būtų, svarbiausiu dalyku atrenkant Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektus lieka užduotis per patrankos šūvį neprisileisti vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro (ŠMC) susikompromitavusių veikėjų, Fluxus vertybėmis persiėmusių vadinamųjų ekspertų, klastotėmis virstančių konkursų rengėjų. Jau pagal nusistovėjus apibrėžimą, Fluxus yra ne meno, o parameno reiškinys, vieno žymaus kūrėjo žodžiais tariant, nuo tikrojo meno besiskiriantis kaip vaikiškas stalo žaidimas „Monopolis“ skiriasi nuo realaus šalies ekonominio gyvenimo.

Taigi, tegu jie, Šimašiaus meno centro veikėjai ir toliau žaidžia savo stalo žaidimus, o lemiamas žodis dėl  Vyčio skulptūrinės kompozicijos turėtų priklausyti bendruomenėje autoritetą pelniusiems žmonėms, taip pat ir menančio meno atstovams.

2020.07.14; 16:30

Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

2016 m. vasario 16 d. vertinimo komisija paskelbė geriausius Vyčio paramos fondo paskelbto skulptūros, įamžinančios kovojusius už Lietuvos laisvę, konkurso rezultatus. Daugiausia komisijos narių balų surinko ir konkurso 1-ąją vietą laimėjo skulptorius iš Klaipėdos, Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas – už skulptūros projektą „Laisvės karys“. 

2017 m. gegužės 2 d. Seimas, 91 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Priimtu dokumentu Seimas atsižvelgė į tai, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais; tačiau praėjus aštuoniolikai metų nuo tai nustačiusio Seimo priimto nutarimo įsigaliojimo, nėra jokio aiškumo dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo darbų užbaigimo iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo; Vyriausybės skirto finansavimo nepakanka net būtiniausiems aikštės sutvarkymo darbams užbaigti, o kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialui lėšų iš viso neskirta. Taip pat atsižvelgta į tai, kad idėjai 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje būtų pastatytas ir atidengti paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, pritarė visuomeninės patriotinės organizacijos. 

Priimta rezoliucija, siekiant, kad iki 2018 m. vasario 16 d. būtų galutinai sutvarkyta Lukiškių aikštė Vilniuje ir pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas, Seimas prašė Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.; pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Kartu Seimas ragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo ,,Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.

Nors Lietuvos šviesuomenė beveik vieningai pasisakė už visuomenės surengtame visuomeniniame konkurse išrinkto Vyčio paminklo „Laisvės karys“ statybą Vilniaus Lukiškių aikštėje, tačiau iki šiol kultūrine kompetencija ir organizaciniais gebėjimais nepasižymėję  Kultūros ministerijos valdininkai ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) veikėjai paskelbė naują konkursą su internetiniu suktai sukurptu balsavimu, sau pasilikdami teisę net į 50 proc. balsų galią. Konkursas „įvyko“, „nugalėtojas“ (ne Sakalauskas) paskelbtas, pripažintas projektas – žemių sangrūda, pavadinta bunkeriu. Partizaninis karas prieš sovietinius okupantus Lietuvoje vyko 1944–1953 metais, tarsi jiems ir palikta vieta tęsti savo būtį požemyje. O kur memorialas „per amžius kovojusiems ir žuvusiems“? 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kultūrinio paveldo departamentas nurodė, jog pagal galiojančias vertingąsias aikštės savybes aikštėje neturi būti į „bunkerį“ panašių žemių sangrūdų, todėl projektas patenka ir į teisinę koliziją. 

Įvertinus susiklosčiusią padėtį, visuomenės ir Seimo nuomonę, Kultūros ministerijos konkursą ir laimėtojo paskelbimą turime laikyti niekiniu.

Siūlymai koreguoti „bunkerio“ projektą prilygtų mėšlo perdirbimui į medauninką (spalva gal būtų panaši, bet pirminis kvapas išliktų).

Lukiškių aikštėje Vytis įsiteisėja. 

2017.11.29; 04:30

Slaptai.lt skelbia kelių minučių trukmės dailininko Antano Šakalio komentarą apie modernistus, Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) žaidimus ir niekaip nesutvarkomą Lukiškių aikštę. Dailininkas A. Šakalys interviu davė lapkričio 17-ąją, kai į Lukiškių aikštę savo nuomonę išguldyti susirinko Laisvės paminklo šalininkai.

2017.11.20; 00:35 

Penktadienio popietę Vilniuje surengtas mitingas dėl būsimojo Lukiškių aikštės memorialo. Apie 200 visuomeninio judėjimo „Talka kalbai ir tautai“ ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) atstovų susirinko apginti vieną iš penkių siūlomų projektų – Vyčio simbolį.

„Manome, kad Vytis yra Lietuvos simbolis, tai pats seniausias simbolis Europos tautose. Su juo mes ėjome į nepriklausomybę, dalyvavome sukilimuose ir partizanų kovose. Šiuo metu tai yra mūsų tautos herbas. Manome, kad Vytis yra geriausias pasirinkimas“, – sakė renginio organizatorius, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas.

Minia pilietiškai nusiteikusių žmonių į mitingą susirinko gerai pasiruošę, su Lietuvos bei Vyčio vėliavomis, plakatais ir laisvės kovose žuvusiųjų portretais.

„Tai tik pirmasis žingsnis. Jei mūsų projektas nebus išrinktas, rengsime dar rimtesnius mitingus ir protestus. Aš žinau nuomonę visų žmonių, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Pagrindinis mūsų tikslas yra paskleisti žinią kitiems žmonėms.“

„Turime gandų, kad šiuo metu mes pirmaujame rinkimuose. Nežinau, iš kur jie ateina, bet mes norime dar labiau pasistengti. Tikimės, kad Vytis laimės“, – sakė J. Burokas.

Pagrindiniai žodžiai, įprasminantys memorialo idėją: atmintis ir pagarba. Kuriamu memorialu siekiama priminti, kiek aukų pareikalavo kova už tautos laisvę ir paskatinti kiekvieną čia atėjusį mintyse pagerbti tuos, kurių pasiaukojimo dėka šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje.

Kūrybinės grupės, kurią sudaro architektai Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, Linas Naujokaitis, dailininkas Rimantas Dichavičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas, siūlomas memorialas susideda iš trijų pagrindinių elementų – memorialinio apskritimo aikštės grindinyje, Vyčio skulptūros su horizontaliu postamentu ir valstybinės vėliavos ant stiebo aikštės centre.

Memorialinis apskritimas – daugiaprasmis etnografinis ženklas „Rėdos ratas“ – formuojamas kaip aikštės kompozicijos branduolys. Tai skelto granito trinkelėmis grįstas ir pjauto granito plokštėmis įrėmintas apskritimas, projektuojamas aikštės grindinyje ties ašimi, kuri jungia Aukų gatvėje (į pietus nuo aikštės) esančius memorialus su šiaurinėje aikštės pusėje stovinčiu kryžiumi, skirtu 1863 m. sukilėliams atminti.

Rato centre įkomponuotas amžinai švytintis skulptūrinis akcentas. Projekto autoriai numato, kad ties juo gali vykti aukų paminėjimui skirti simboliniai ritualai ir valstybės oficialios ceremonijos.

„Rėdos ratas“ šiame projekte simbolizuoja 2018-aisiais minimą 100-metį nuo Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo. „Rėdos rato“ kraštuose komponuojamos granitinės plokštės su Lietuvos Nepriklausomybės ir Nepriklausomybės atkūrimo aktų tekstais. Šiaurinėje rato dalyje suprojektuotos pusapvalės granitinės plokštės, kuriose įamžinamas 1918-1990 metų laikotarpio aukų mastas. Jose lietuvių ir anglų kalbomis įvardijama, kiek Lietuvos piliečių šiuo laikotarpiu žuvo kovose, sukilimuose, įkalinimuose, teroro aktuose, taip pat – kiek jų buvo ištremta ir pasitraukė nuo okupacinio režimo.

Iš viso atrankoje dalyvavo daugiau kaip 30- imt projektų, o penkis finalininkus atrinko Lukiškių aikštės sutvarkymo komisija. Siekta atrinkti pirmiausia tas idėjas, kurios neprieštarauja reprezentacinei aikštės funkcijai ir šiuo metu įgyvendinamam architektūriniam aikštės piešiniui. Vienas svarbiausių kriterijų – atvirumas šiuolaikiškoms kultūros formoms.

Balsavimas vyksta Vyriausybės administruojamoje e.pilietis platformoje nuo lapkričio 3-osios iki lapkričio 19-osios.

Visus penkis pasiūlymus Lukiškių aikštės memorialui galima išsamiai apžiūrėti Lukiškių aikštėje įrengtuose specialiuose stenduose arba Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) interneto puslapyje. Galutinis sprendimas bus priimtas atsižvelgiant tiek į visuomenės, tiek į specialiai sudarytos ekspertų komisijos nuomonę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.18; 06:00

Lapkričio 17 dieną 12 valandą Vilniuje, Lukiškių aikštėje, TALKA kalbai ir tautai kviečia į mitingą, kuriame priminsime Kultūros ministerijai gerbti Seimo ir tautos valią ir pareikalausime pagaliau vykdyti Vyčio monument statybas, nebekuriant tam dirbtinių kliūčių „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ ir kitais būdais.

Vykstant vis įžūlesniam puolimui prieš lietuvių tautos didvyrius, žuvusius už Lietuvos laisvę, privalome ne tik apginti istorinę atmintį nuo šmeižto, bet ir užtikrinti, kad svarbiausioje valstybės aikštėje iškiltų nedviprasmiškai Lietuvos valstybingumą ir dėl jo sudėtas aukas skelbiantis, o ne „talpus prasmėms“ monumentas. Lietuva nebeturi prabangos ir toliau kosmopolitine dvasia gėdytis savo tapatybės ir valstybingumo.

Dar 1999 metais Seimas nutarė, kad Lukiškių aikštė yra reprezentacinė valstybės aikštė, o joje turi būti įrengtas memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę pagerbti. Per beveik 20 metų įvyko daug konkursų, atšaukta daug sprendimų, tačiau paminklo laisvės kovotojams vis dar nėra. Po paskutinės valstybės institucijų nesėkmės susibūręs visuomeninis Vyčio paramos fondas šiemet surengė konkursą, kurį laimėjo A. Sakalausko, L. Bogušo ir A. Vyšniūno projektas. Šiam projektui beveik vienbalsiai pritarė Seimas, o pavasarį atlikta visuomenės apklausa parodė, kad Vyčio monumentui Lukiškių aikštėje pritaria net 76 proc. Lietuvos ir 75 proc. Vilniaus gyventojų, ypač jaunimas. Per 18 metų niekada nebuvo platesnio sutarimo dėl Lukiškių aikštės likimo.

Tačiau nepaisydama Seimo ir tautos valios skandalingais sprendimais jau pagarsėjusi Kultūros ministerija nutarė sabotuoti projektą – Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) surengė dar vieną konkursą, „kūrybines dirbtuves“, kuriose Vyčio paramos fondo projektas priimtas kaip vienas iš dalyvių. ŠMC atrinkus 5 finalininkus, sudaryta „ekspertų komisija“, o visuomenė pakviesta balsuoti ir taip dar vieną kartą išrinkti eilinį nugalėtoją.

Šios patyčios iš tautos ir demokratijos principų turi liautis. Esame tikri, kad nugalėtojas aiškus jau pusę metų, o Kultūros ministerijos ir ŠMC vykdomas konkursas tėra Seimo sprendimo sabotažas ir tautos valios niekinimas. Siūlomas „pasirinkimas“, kuriame nėra nei vieno monumentalaus, centrinę aikštės vietą užimančio Vyčio projekto. Už mus jau pasirinko. Todėl:

– šio konkurso rezultatai privalo būti laikomi niekiniais, nes pats konkursas yra tautos daugumos ir Seimo valios paneigimas; 
– jo organizatoriai turi būti nušalinti nuo tolesnio su Lukiškių aikštės memorialu susijusių sprendimų priėmimo; 
– tolesnis memorialo įrengimas turi būti organizuojamas monumentalios skulptūros žanrą gerbiančios ir suprantančios visuomeninės komisijos, geriausio meninio sprendimo ieškant A. Sakalausko projekto pagrindu;
– Kultūros ministrė privalo atsistatydinti – ne tik dėl pastangų sužlugdyti Vyčio monumento statybas, tačiau ir dėl besibaigiančių korupcijos skandalų bei atvirai kosmopolinių nuostatų, nesuderinamų su pareiga užtikrinti nacionalinės kultūros plėtrą ir gyvybingumą.

Ateikime ir parodykime, kad neleisime tyčiotis iš laisvės kovotojų atminimo ir demokratijos principų. Lietuvoje neturi likti vietos savivalei, tačiau privalo atsirasti vietos Vyčiui – tautos vienybės, pasiaukojimo ir valstybingumo simboliui.

2017.11.16; 05:16

Negalima leisti, kad Vilniaus Lukiškių aikštėje būtų pastatytas plačiajai visuomenei nepriimtinas, nesuprantamas, jos nuomonę ignoruojantis paminklas. Tačiau panašu, kad atsitiks būtent taip. „Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) surengė „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pavadintą konkursą – karštligiškai ieško Lukiškių aikštei tinkamo paminklo“, – rašoma į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatintame pareiškime „Simbolių nemylinti mažuma primeta visuomenei savo nuomonę“. 

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Mes, ne mūsų vaikai, iškovojome Laisvę 1990-aisiais, mums ir Laisvės paminklą statyti. Mums, ne mūsų vaikams, neretai jau skeptiškai vertinantiems tautos kultūrą, tradicijas, sužalotiems postmodernizmo, apie kurį kasdien LRT televizijoje mums primena semiotikas, mitologas, eseistas Algirdas Julius Greimas.

Paminklas Laisvei Vilniuje turėjo būti, būtų buvęs pastatytas po 1918-ųjų vasario 16-osios. Deja, tokios galimybės neturėjome. Pastatėme Kaune, laikinojoje sostinėje. Jeigu ne Vilniaus okupacija, skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvė“ stovėtų čia, Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Iš pagarbos anos ir šios Lietuvos kūrėjams – savanoriams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvai, pasaulį nustebinusiai Dainuojančiąja revoliucija – Valstybės atkūrimo šimtmetį turėtumėm pažymėti būtent jiems suprantamu paminklu senojoje Lietuvos sostinėje; juo labiau, kad „modernistai“ klysta: simboliai, panašūs į Zikaro „Laisvę“, į Vytį, priimtini ne tik nueinančiajai kartai, senukams, bet ir didžiajai daliai jaunimo. Remiantis „Vilmorus“ agentūros apklausa, pavyzdžiui, už Vytį pasisako 86,4 proc. moksleivių ir studentų, 81,4 proc. asmenų su aukštuoju išsilavinimu.

Netiesa ir tai, kad Vytis reikalingas tik kurios nors politinės pakraipos rėmėjams: gegužės 2 d. atitinkamą rezoliuciją už Vytį Lukiškių aikštėje priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Už paminklą, kurį inicijavo Vyčio paramos fondas, balsavo 91 Seimo narys (tik vienas susilaikė).

Stebiuosi, kad dar neįvyko šimtatūkstantinis mitingas, reikalaujantis liautis vilkinti, išsisukinėti, išsidirbinėti ir labai abejotinomis „meno provokacijomis“ sutikti Atkurtos valstybės 100-metį.

„Valstybės ir tautos sukaktis žymima metu, kai plaunamas valstybinis identitetas ir istorinė atmintis, kai nuvertinami autoritetai, kai kaip niekad reikia susimąstyti dėl visų mūsų ateities. O juk paminklai – tai ne tik meno kūrniai, tai nepaprastai svarbūs simboliai“, – rašoma Vyčio paramos fondo pareiškime.

Negalima leisti, kad Lukiškių aikštė būtų subjaurota beprasmybės, prie kurios niekas nenorės padėti gėlių, nusifotografuoti… Tokių „paminklų“ jau turime ne vieną, ir ne tik Vilniuje.

Šiuolaikinio meno centro ir kitų „meno provokatorių“ diktatą daugumai visuomenės reikia vertinti labai ryžtingai Sąjūdžio laikus primenančiais protesto mitingais – kitaip jie ir Lukiškių aikštėje pastatys kažką panašaus į surūdijusį vamzdį. Nebūkime mėmės.

Kultūros ministerija ir Šiuolaikinis meno centras (ŠMC) surengė „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pavadintą konkursą – karštligiškai ieško Lukiškių aikštei tinkamo paminklo. O į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatino pareiškimą.

Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis. Slaptai.lt nuotr.O į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatino pareiškimą.

Kodėl derėtų paremti Vyčio paramos fondą?

Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ agentūra savo iniciatyva atliko apklausą, kaip visuomenė vertintų Vyčio paminklo pastatymą sostinės Lukiškių aikštėje. Reprezentatyvios apklausos rezultatai (apklausta 1,002 asmenys) sugriovė „modernistų“ mitą – esą simboliai reikalingi tik nueinančiai kartai, senukams. Pasirodo, už Vytį pasisako 86,4 procento moksleivių ir studentų, 81,4 proc. asmenų su aukštuoju išsilavinimu.

Taip pat sugriautas dar vienas mitas – esą Vytis reikalingas tik kurios nors politinės pakraipos rėmėjams: gegužės 2 dieną atitinkamą rezoliuciją už Vytį Lukiškių aikštėje priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Už paminklą, kurį inicijavo Vyčio paramos fondas, balsavo 91 Seimo narys (esant vos vienam susilaikiusiam).

Galima buvo tik stebėtis, kad net susiklosčius tokiomis sąlygomis atsirado pareigūnų (ne politikų, ne prisiekusių valstybei), kurie metė iššūkį žmonėms ir Seimui. Esą, Vytis nėra prioritetas, o dėl paminklo nuspręs ir jį realizuos ne kas kitas, kaip nebent „vamzdžiu“ pagarsėjęs Šiuolaikinio meno centras (ŠMC).

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką”. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų Fondas – ne prieš meno paieškas. Norint galima surasti laiką ir vietą tiems eksperimentams atlikti. Tačiau dabar „meno provokacijomis“ norima sutikti Atkurtos valstybės 100-metį.

Valstybės ir tautos sukaktis žymima metu, kai plaunamas valstybinis identitetas ir istorinė atmintis, kai nuvertinami autoritetai, kai kaip niekad reikia susimąstyti dėl visų mūsų ateities. O juk paminklai – tai ne tik meno kūriniai, tai ir nepaprastai svarbūs simboliai.

Valstybės simboliai reikalingi visuomenės vienijimui, žmonių sutelkimui krašto gynybai ir turtinimui. Pagrindinė šalies aikštė nėra parodų sale ar eksperimentų erdvė. Tai valstybės širdis. Ten turime matyti orientyrus sau ir ateities darbams.

Lukiškių aikštė – vis dar be didingo paminklo Lietuvos laisvės paminklo. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politiniam elitui nuskendus rinkiminiuose pažaduose ir diskusijose, mes pakėlėme pirštinę. Grupė visuomenininkų, kultūros atstovų pakvietė žmones įprasminti valstybės sukaktį dovana – už suaukotas lėšas 100-mečiui pastatyti Lietuvos laisvės kovotojus pagerbiantį memorialą. Kartu mes pakvietėme iškiliausius Lietuvos skulptorius skirti sukakčiai geriausius kūrinius. Autoritetinga komisija balsuodama iš 13 pasiūlytų atrinko Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko „Laisvės karį“.

Mes pasistengėme, kad diskusijose dėl paminklo dalyvautų kuo platesnė visuomenės dalis. Visą laiką save tikrinome – ar visuomenė mus remia. Šimtai žmonių, tiesiogiai pervedę į Fondo sąskaitą aukas, užrašę savo mokesčių procentus, jau dalyvavo savotiškoje apklausoje, kurią tik apibendrino „Vilmorus“.

Liepos 17 dieną Fondo atstovai drauge su Seimo rezoliuciją inicijavusiais skirtingų partijų politikais apsilankė Kultūros ministerijoje. Mums nėra tas pats, kad simbolių nemylinti mažuma primeta visuomenei savo nuomonę. Mes nesutinkame, kad vilkinamas laikas, ignoruojama valstybės sukaktis, nuvertinami pripažinti autoritetai, ŠMC eksperimento kaštus norima užmesti ant mokesčių mokėtojų pečių. 

Lukiškių aikštėje iki šiol nėra Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes pateikėme Kultūros ministerijai (tai perduota ir šalies politinei vadovybei) pasiūlymą, kaip KM paskirti ekspertai galėtų įvertinti viešame konkurse jau atrinktą ir visuomenės pripažintą darbą. Nepretenduojame į vienintelę tiesą ar žinojimą. Autorius A. Sakalauskas yra pasirengęs išklausyti visas nuomones bei pastabas, bus dėkingas už vertingiausias, kurios leis patobulinti modelį.

Tačiau Fondas pakartotinai teigia, kad neatsisakome pagrindinio principo – kad aukštos meninės vertės paminklas būtų dovana savo valstybei, kad šis drauge su valdžios institucijomis sukurtas paminklas iškiltų per svarbią visiems mums datą – Atkurtos valstybės 100-metį.

Tik toks paminklas, toks simbolis, prie kurio darbais bei lėšomis prisidės tūkstančių tūkstančiai, atliks savo užduotį – telks ir ves į priekį Lietuvos žmones.“

Informacijos šaltinis – Vyčio paramos fondas.

2017.07.29; 10:22